LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196
36 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-742
2021-10- 20 Nr. 102-P-28
Vilnius
1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Irena Haase, Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Navickas, Julius Sabatauskas.
Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos: Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.
Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas prof., dr. Dainius Žalimas, Teisės departamento vyr. patarėjai Ona Buišienė, Pranas Žukauskas, Vidaus reikalų ministerijos atstovė Indrė Žvaigždinienė, Valstybinės duomenų inspekcijos atstovas Egidijus Verenius.
2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys
|
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
|||||
|
1. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-08-09 |
|
|
|
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. Projekte siūloma pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 36 straipsnį, numatantį reikalavimą skelbti Teisės aktų registre pilietybės klausimais priimtus sprendimus (Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, išsaugojimo ir grąžinimo, vidaus reikalų ministro įsakymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir netekimo bei taip pat galutinius ir neskundžiamus administracinių teismų sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo). Šį straipsnį pripažinus netekusiu galios minėti Respublikos Prezidento dekretai (kaip ir visi kiti dekretai) ir toliau būtų skelbiami Teisės aktų registre (Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punktas), galutiniai ir neskundžiami administracinių teismų sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo būtų skelbiami Teismų įstatymo ir Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos nustatyta tvarka, o „vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo būtų registruojami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1V-558 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“, nustatyta tvarka ir viešai nebūtų skelbiami (projekto aiškinamasis raštas). Numatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį keičiamo įstatymo įgalioto kito subjekto priimti teisės aktai pilietybės klausimais - vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir netekimo nebūtų oficialiai viešai skelbiami, mūsų nuomone, neatitiktų Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje atsispindi konstitucinis principas, jog teisė negali būti nevieša, ir kad joje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (2003 m. spalio 29 d., nutarimas, 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas, 2010 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis reikalavimas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai, yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose pabrėžiama, kad oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti (2007 m. birželio 27 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai); oficialiai viešai skelbiant teisės aktus visais atvejais turi būti užtikrinamas ne tik jų turinio autentiškumas (taigi ir garantuojama, kad teisės akto turinys nebus ištrintas, pakeistas ir pan.), bet ir viso teisės akto kaip visumos prieinamumas teisės subjektams (2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo vertinimu, atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys); priešingu atveju teisės subjektai nebūtų tikri, kad paskelbtas teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį išleido kompetentingas teisėkūros subjektas (2003 m. spalio 29 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Atsižvelgdami į šiuos konstitucinius reikalavimus, manome, kad nėra pagrindo diferencijuoti Pilietybės įstatyme numatytų teisės aktų pilietybės klausimais oficialaus viešo skelbimo vien pagal tuos teisės aktus priimantį subjektą, t.y. taip, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, išsaugojimo ir grąžinimo yra skelbiami, o vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir netekimo nebūtų neskelbiami. Jeigu šie vidaus reikalų ministro įsakymai nebūtų oficialiai viešai skelbiami, Seimo nariai negalėtų įgyvendinti savo teisės vykdyti ministro veiklos parlamentinę kontrolę dėl įstatymo numatytų įgaliojimų vykdymo pilietybės klausimais. Taigi, vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir netekimo, taip pat kaip ir Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, išsaugojimo ir grąžinimo, privalo būti oficialiai viešai skelbiami. Asmens duomenų apsauga negali būti suabsoliutinama taip, kad būtų paneigtas konstitucinis teisės viešumo principas. |
Pritarti |
|
|
2. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2021-08-09 |
|
|
|
Jeigu šioms pastaboms nebūtų pritarta, atkreipiame dėmesį į tai, kad, aiškinamajame rašte, be kita ko, remiamasi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 5 ir 6 straipsniuose nurodytais asmenų duomenų tvarkymo principais ir reikalavimais. Mūsų nuomone, vien keičiamo įstatymo 36 straipsnį pripažinus netekusiu galios tikslas suderinti Pilietybės įstatymo nuostatas su BDAR reikalavimais nebus pasiektas. |
Pritarti |
|
|
3. |
VDU Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Dainius Žalimas 2021-10-05 |
|
|
|
Atsakydami į Jūsų kreipimąsi ir susipažinus su 2021 m. liepos 27 d. registruotu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 36 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektu Nr. XIVP-742 (toliau - Projektas) ir dėl šio projekto 2021 m. rugsėjo 15 d. pateiktu Seimo narių pasiūlymu (toliau - Pasiūlymas), konstatuotina, kad tiek Projektas, tiek Pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai, todėl neturėtų būti priimti. Šiai nuomonei pagrįsti pateiktini tokie argumentai: 1. Pažymėtina, kad valstybės institucijų, įgyvendinančių konstitucines funkcijas, teisės aktų viešas skelbimas nėra reglamentuojamas ES Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento (BDAR), todėl nėra privaloma keisti esamą Pilietybės įstatymo 36 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą. Tad pateikto Projekto aiškinamajame rašte netiksliai nurodomas jo tikslas suderinti projektą su BDAR reikalavimais. Be to, aiškinamajame rašte neteisingai nurodoma, jog iš Pilietybės projekto 36 straipsnio nėra aiškus individualiuose aktuose dėl pilietybės pateikiamų duomenų tikslas. Jis yra pakankamai aiškus tiek iš Konstitucijos (žr. žemiau), tiek iš Pilietybės įstatymo - užtikrinti sprendimų dėl pilietybės skaidrumą ir viešumą bei prireikus galimybę juos ginčyti teismine tvarka, be kita ko, ginant viešąjį interesą, kad būtų paisoma Konstitucijos. Tad individualūs pilietybės aktai niekaip nelaikytini susijusiais tik su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu ir interesais. Asmens duomenų apsauga šioje srityje negali būti suabsoliutinta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad individualiuose pilietybės aktuose nėra pateikiama perteklinė informacija apie asmenį, kaip buvo ar yra kai kuriose valstybėse, - pavyzdžiui, asmens kodas ir tikslus deklaruotos gyvenamosios vietos adresas. Juose nurodoma tik asmens vardas, pavardė, gimimo data, gimimo valstybė ir gyvenamosios vietos valstybė. Tai suteikia galimybę visuomenei būti pakankamai informuotai, t. y. patenkinti viešąjį interesą, kad prireikus būtų įsitikinta individualių pilietybės aktų pagrįstumu ir teisėtumu, kartu maksimaliai derinant šį interesą su asmens privataus gyvenimo apsaugos interesu. Tokios galimybės nesuteiktų Pasiūlyme pateiktas pasiūlymas nurodyti tik inicialus ir kilmės valstybės pavadinimo pirmąją raidę, nes visuomenė neturėtų pakankamos galimybės įvertinti konkretaus individualaus pilietybės akto pagrįstumo ir teisėtumo. ES valstybių praktika, susijusi su sprendimų dėl pilietybės skelbimu ir asmeninės informacijos atskleidimu yra skirtinga (pavyzdžiui, žr.: Dimitry Kochenov, Oskar Gstrein and Jacąuelyn Veraidi, „The Naturalisation-Privacy Interface: Publication of Personai Data of New Citizens vs European Privacy Standards“, https://jeanmonnetprogram.org/wp-content/uploads/JMWP-08-Kochenov-Gstrein-Veraldi.pdf). Nors ir pastebima tendencija plėtoti kritiškesnį požiūrį į asmens duomenų skelbimą individualiuose pilietybės aktuose, kai kur apskritai neskelbiant asmens duomenų ir skelbiant tik asmenų, dėl kurių priimti individualūs pilietybės aktai, skaičių, vis dėlto tai išlieka ES valstybių diskrecijos reikalu. Tokios diskrecijos ribas apibrėžia nacionalinė konstitucija ir jos nuostatų samprata, atskleidžiama konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijoje. 2. Pritartina Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2021 m. rugpjūčio 6 d. išvadai dėl Projekto, t. y., kad Projektas (o kartu ir Pasiūlymas) prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies („galioja tik paskelbti įstatymai") ir konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamam konstituciniam teisės viešumo principui, pagal kurį teisė, t. y. ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai, negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d.). Kaip pažymi Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, „Konstitucinio Teismo vertinimu, atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys); priešingu atveju teisės subjektai nebūtų tikri, kad paskelbtas teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį išleido kompetentingas teisėkūros subjektas (2003 m. spalio 29 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai)". 3. Papildomai galima nurodyti kitus konstitucinius argumentus, susijusius su konstituciniais pilietybės, apkaltos ir konstitucinės kontrolės institutais, kurie pagrindžia poziciją, kad tiek Projektas, tiek Pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai. 3.1. Tiek Projektas, tiek Pasiūlymas nedera su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės samprata. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Tokia konstitucinė pilietybės samprata, kuri reiškia asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei, savaime suponuoja, kad asmens pilietybė negali būti laikoma asmens privataus gyvenimo dalimi (tik asmens duomenimis), taigi suponuoja ir individualių pilietybės aktų viešumą, kad pati pilietinė Tauta-valstybinė bendruomenė turėtų galimybę žinoti apie narystės joje pasikeitimus. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, Respublikos Prezidentas leidžia teisės aktus - dekretus. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte yra numatytas vienas iš tokių Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų - įstatymo nustatyta tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės, kaip atitinkamus jo konstitucinius įgaliojimus įgyvendinantys teisės aktai, savaime negali būti nevieši arba skelbiami tik iš dalies. 3.2. Tiek Projektas, tiek Pasiūlymas nedera su konstitucine konstitucinės kontrolės samprata. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento dekretai, be kita ko, dėl pilietybės. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį į Konstitucinį Teismą dėl tokių dekretų gali kreiptis ne tik susiję fiziniai asmenys (4 dalis), bet ir Seimas, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai (2 dalis). Vertinant Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą gali prireikti vertinti ir, pavyzdžiui, ar pilietybės suteikimas natūralizacijos tvarka konkrečiam asmeniui atitinka konstitucinius natūralizacijos reikalavimus būti susijusiam nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe ir būti integravusis į Lietuvos visuomenę (nuolat gyventi joje įstatyme nustatytą laiką, mokėti valstybinę kalbą, kt.), ar pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei atitinka konstitucinius reikalavimus turėti ypatingų (išskirtinių, nepaprastų) ir neabejotinų nuopelnų Lietuvos valstybei bei būti pakankamai integravusis į Lietuvos visuomenę; be to, pilietybės suteikimas turi atitikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Taigi ne tiek pagal Projektą (nes pagal jį Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės būtų skelbiami bendra tvarka), kiek pagal Pasiūlymą taptų neįmanoma konstitucinė Respublikos Prezidento dekretų dėl pilietybės kontrolė, bent jau pagal Seimo ir ne mažesnės kaip 1/5 visų Seimo narių grupės kreipimuisi, nes šiems, turintiems teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, subjektams būtų neprieinama vieša informacija, kam pilietybė yra suteikta, taigi būtų neįmanoma ir patikrinti, ar gali būti abejonių dėl pilietybės suteikimo atitikties minėtiems konstituciniams reikalavimams. Paminėtina, kad būtent tokios informacijos viešumas suteikė galimybę Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo pilietybė išimties tvarka buvo suteikta Rusijos Federacijos piliečiui Jurijui Borisovui, atitikties Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui, ir šis dekretas buvo pripažintas antikonstituciniu (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Panašiai akivaizdu, kad Vidaus reikalų ministro įsakymų dėl pilietybės neskelbimas ar nuasmenininimas užkirstų kelią jų teisėtumo kontrolei administraciniuose teismuose. 3.3. Dėl panašių priežasčių Pasiūlymas nedera su konstitucine apkaltos samprata, kylančia iš Konstitucijos 74 straipsnio aiškinant jį konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 2017 m. vasario 24 d. nutarime, konstitucinės apkaltos, kaip vienos iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių paskirtis, yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kontrolė sudarant prielaidas jiems taikyti konstitucinę atsakomybę - pašalinti iš pareigų tuos pareigūnus, Konstitucijos, atsižvelgtina į faktines dekreto priėmimo aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Taigi pagal Pasiūlymą pilietybės srityje taptų neįmanoma vieša demokratinė aukščiausiojo valstybės pareigūno kontrolė, nes būtų neįmanoma konstitucinė Respublikos Prezidento atsakomybė už dekretus dėl pilietybės, kurie būtų priimti sąmoningai ignoruojant konstitucinius pilietybės suteikimo natūralizacijos ar išimties tvarka reikalavimus, vadovaujantis ne Tautos ir Lietuvos valstybės, o asmeniniais interesais: būtų neprieinama vieša informacija, kam ir kodėl pilietybė yra suteikta, taigi būtų neįmanoma ir patikrinti, ar gali būti abejonių dėl pilietybės suteikimo atitikties minėtiems konstituciniams reikalavimams, Tautos ir Lietuvos valstybės interesams. Paminėtina, kad būtent tokios informacijos viešumas suteikė galimybę apkaltos tvarka nušalinti nuo pareigų Respublikos Prezidentą už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą suteikiant pilietybę išimties tvarka Rusijos Federacijos piliečiui Jurijui Borisovui (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31d. išvadą). |
Pritarti |
|
3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta
4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys
|
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
|||||
|
1. |
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2021-10-15 |
|
|
|
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – Inspekcija), gavusi Jūsų 2021-09-16 raštą Nr. S-2021-4286 „Dėl nuomonės pateikimo“, teikia nuomonę, ar priėmus siūlomą Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 36 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą Nr. XIVP-742 (toliau – Įstatymo projektas) bus tinkamai įgyvendinamos 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – Reglamentas) nuostatos. Pažymėtina, kad Inspekcijos 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 3R-1016(2.13-1.) ir jame pateiktas pasiūlymas suderinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir (ar) Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą su Reglamentu, iš esmės galėjo būti įgyvendintas dviem būdais: 1) jeigu asmens duomenis, susijusius su pilietybe, būtina skelbti viešai, Pilietybės įstatymas ir (ar) Teisėkūros pagrindų įstatymas turėtų būti suderintas su Reglamente nustatytomis taisyklėmis[1], arba, 2) jeigu asmens duomenų, susijusių su pilietybe, nebūtina skelbti viešai, atsisakyti tokių asmens duomenų skelbimo viešai. Įstatymo projektu pasirinktas antrasis variantas, t. y. Įstatymo projektu siūloma pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 36 straipsnį, nustatantį, kad „Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, taip pat galutiniai ir neskundžiami administracinių teismų sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įstatymų nustatyta tvarka skelbiami Teisės aktų registre“. Vienas iš Įstatymo projekto rengėjų pasirinkimo motyvų pateiktų, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, „<...> kad pats viešo paskelbimo faktas neturi jokios įtakos asmenų, dėl kurių priimtas sprendimas, teisėms įgyvendinti, nes asmenys su priimtais sprendimais supažindinami asmeniškai (su sprendimais supažindina Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tiesiogiai arba per Lietuvos Respublikos ambasadas ar konsulines įstaigas)“. Tokia pati išvada padaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės 2021-07-01 pažymoje Nr. NV-1564 dėl Įstatymo projekto. Taigi, darytina išvada, kad Įstatymo projekto rengėjai nenustatė tikslo, dėl kurio turėtų būti viešai skelbiami asmens duomenys, susiję su pilietybe, kas būtų suderinama su Reglamentu, nes, jeigu nėra tikslo, asmens duomenys neturėtų būti tvarkomi. Tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pritarus siūlomam Įstatymo projektui: „<...> Respublikos Prezidento dekretai pilietybės klausimais (kaip ir kiti Respublikos Prezidento dekretai) toliau būtų skelbiami TAR Teisėkūros pagrindų įstatymo pagrindu[2] <...>“. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai pilietybės klausimais toliau būtų skelbiami „TAR Teisėkūros pagrindų įstatymo pagrindu“, todėl Įstatymo projektu išsprendžiama tik dalis problematikos, nes į Įstatymo projekto taikymo sritį nepatenkantys teisės aktai pilietybės klausimais bus ir toliau skelbiami jų skelbimo nesuderinus su Reglamento reikalavimais, taikomais teisės aktams. Inspekcija pabrėžia, kad, kaip paminėta aukščiau, sprendimas teisės aktų, susijusių su pilietybe, neskelbti viešai yra viena iš alternatyvų kaip suderinti asmens duomenų, susijusių su pilietybe, tvarkymą su Reglamentu. Visgi, jeigu būtų nuspręsta, kad tokius asmens duomenis būtina skelbti, šių asmens duomenų skelbimas turi atitikti Reglamento 6 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teisės aktu numatomas asmens duomenų tvarkymas turi būti būtinas ir proporcingas siekiamiems tikslams, tame teisės akte turi būti nurodomas asmens duomenų tvarkymo tikslas, taip pat išdėstytos konkrečios nuostatos pagal Reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui: bent jau duomenų subjektai (jų kategorijos), tvarkytinų duomenų rūšys, kokį laikotarpį asmens duomenys bus tvarkomi (viešai skelbiami), taip pat, įvertinta, ar teisės akte neturėtų būti įtvirtintos konkrečios duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės, pavyzdžiui, asmens duomenų pseudonimizavimas (vardo ir pavadės pakeitimas inicialais ar kt.), anonimizavimas ar kitos apsaugos priemonės. |
Pritarti iš dalies |
Pritartina pateiktai nuomonei, kad įstatymo projekto rengėjai nenustatė tikslo, dėl kurio turėtų būti viešai skelbiami asmens duomenys, susiję su pilietybe, kas būtų suderinama su Reglamentu, nes, jeigu nėra tikslo, tai ir asmens duomenys neturėtų būti tvarkomi. Kartu pažymėtina, kad projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte nurodo, jog iš Pilietybės projekto 36 straipsnio nėra aiškus individualiuose aktuose dėl pilietybės pateikiamų duomenų tikslas ir kad pats viešo paskelbimo faktas neturi jokios įtakos asmenų, dėl kurių priimtas sprendimas, teisėms įgyvendinti, nes asmenys su priimtais sprendimais supažindinami asmeniškai (su sprendimais supažindina Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tiesiogiai arba per Lietuvos Respublikos ambasadas ar konsulines įstaigas). Pažymėtina, kad pateikiamų duomenų tikslas yra pakankamai aiškus tiek iš Konstitucijos, tiek iš Pilietybės įstatymo, t.y. užtikrinti sprendimų dėl pilietybės skaidrumą ir viešumą bei prireikus galimybę juos ginčyti teismine tvarka, be kita ko, ginant viešąjį interesą, kad būtų paisoma Konstitucijos. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).Tokia konstitucinė pilietybės samprata, kuri reiškia asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei, savaime suponuoja, kad asmens pilietybė negali būti laikoma asmens privataus gyvenimo dalimi (tik asmens duomenimis), taigi suponuoja ir individualių pilietybės aktų viešumą, kad pati pilietinė Tauta -valstybinė bendruomenė turėtų galimybę žinoti apie narystės joje pasikeitimus, o asmens duomenų apsauga negali būti suabsoliutinama taip, kad būtų paneigtas konstitucinis teisės viešumo principas. Pažymėtina ir tai, kad Vidaus reikalų ministro įsakymų dėl pilietybės ne skelbimas ar nuasmeninimas užkirstų kelią jų teisėtumo kontrolei administraciniuose teismuose. Pritartina, kad tokiuose teisės aktuose duomenų tvarkymas turi būti proporcingas siekiamiems tikslams. |
5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: atsižvelgiant į teisės ekspertų nuomonę, kuriai komitetas pritaria ir komiteto argumentus, siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą grąžinti tobulinti, nes siūlomas reguliavimas nedera su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės samprata ir neatitiktų Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų.
7. Balsavimo rezultatai: už – 5, prieš – nėra, susilaikė – nėra.
8. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas.
9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.
Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras
Komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė