Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ DĖL IŠVADOS, AR EUROPOS TARYBOS KONVENCIJOS DĖL SMURTO PRIEŠ MOTERIS IR SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE PREVENCIJOS IR KOVOS SU JUO 3 STRAIPSNIO C IR D PUNKTAI, 4 STRAIPSNIO 3 DALIS IR 14 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, PATEIKIMO
2023 m. d. Nr.
Vilnius
atsižvelgdamas į tai, kad:
2011 m. gegužės 11 d. Stambule buvo priimta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – ir Konvencija);
2013 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublika pasirašė Konvenciją;
2018 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 1K-1315 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ pateikė Seimui ratifikuoti Konvenciją;
2021 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nuomonėje C-1/19 dėl Konvencijos nurodė, kad Konvencija iš dalies priklauso Europos Sąjungos kompetencijai, iš dalies – valstybių narių kompetencijai;
2023 m. gegužės 10 d. Europos Parlamentas ratifikavo Konvenciją ir paragino valstybes nares, kurios dar nėra ratifikavusios Konvencijos, nedelsiant tai padaryti;
atsižvelgdamas ir į tai, kad:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra universalus konstitucinis principas, inter alia įpareigojantis valstybės institucijas vadovautis teise ir užtikrinti Konstitucijos viršenybę, įskaitant Konstitucijos principus ir nuostatas atitinkančių tarptautinių sutarčių sudarymą;
Lietuvos Respublikos teisės sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijos nuostatų įgyvendinimo ir joje įtvirtintų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių teisinės gynybos;
Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis įpareigoja Lietuvos Respubliką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ištikimybė tarptautinei teisei yra Lietuvos Respublikos konstitucinė tradicija ir principas;
visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis privalu vadovautis inter alia sudarant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, derantis dėl jų teksto ir formuluojant jų nuostatas; todėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nuostatos, įskaitant jose vartojamas sąvokas, neturi prieštarauti visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms;
taip pat atsižvelgdamas į tai, kad:
Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare; Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje; kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“;
Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai);
konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja tai, kad konstitucinė vertybė yra būtent visateisė narystė Europos Sąjungoje, tai yra būtent visateisis, o ne dalinis dalyvavimas šios sąjungos veikloje, jos valstybių integracijoje;
konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas ir visateisė narystė Europos Sąjungoje, kaip konstitucinė vertybė, suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą kaip visateisei narei dalyvauti inter alia žmogaus teisių ir laisvių garantijų sistemoje ir integruotis į ją; toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimas;
įvertinęs tai, kad dalis Lietuvos visuomenės abejoja dėl būtinybės ratifikuoti Konvenciją ir mano, kad ją ratifikavus:
būtų paneigta žmogaus prigimtis, prigimtinis orumas ir sukeltas pavojus visuomenės bendrajam gėriui, nes Konstitucijos 18 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; žmogaus teisės, susijusios su jo lytimi, yra neatsiejamos nuo žmogaus prigimties; jos negali būti priklausomos nuo asmeninio pasirinkimo, o Konstitucijos 21 straipsnis inter alia gina žmogaus orumą, be kita ko, įtvirtindamas draudimą žeminti žmogaus orumą; Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis; pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas; tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (inter alia Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas);
būtų eliminuojami skirtumai tarp vyro ir moters lyties, nes būtų įtvirtinta „lyties socialinio aspekto“ (ankstesniame oficialiajame Konvencijos vertime – „socialinės lyties“; Konvencijos 3 straipsnio c punktas) sąvoka, sukurianti teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Konvencija turėtų pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos nacionalinius įstatymus, todėl kiti nacionaliniai įstatymai ir teisės aktai, apibrėžiantys vyro ir moters lytį pagal jų biologinę prigimtį, nebetektų reikšmės; taip būtų paneigta iš Konstitucijos 38 straipsnio pirmosios, antrosios, trečiosios ir penktosios dalių nuostatų kylanti konstitucinė šeimos samprata, pagal kurią šeimos nariais laikomi tik vyrai ir (arba) moterys, bet ne socialinė lytis;
dėl Konvencijoje įtvirtinto draudimo diskriminuoti „dėl lyties socialinio aspekto“ (ankstesniame oficialiajame Konvencijos vertime – „dėl socialinės lyties tapatybės“; Konvencijos 3 straipsnio d punktas ir 4 straipsnio 3 dalis), diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferoje, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip daliai Lietuvos Respublikos gyventojų būtų atimta teisė vadovautis prigimtine lyties samprata, išplaukiančia iš Konstitucijos 38 straipsnio antrosios, trečiosios ir penktosios dalių nuostatų;
Konvencijoje įtvirtintas draudimas diskriminuoti dėl socialinės lyties socialinio aspekto (ankstesniame oficialiajame Konvencijos vertime – „dėl socialinės lyties tapatybės“) įpareigotų pripažinti asmeniui teisę laisvai pasirinkti ir keisti socialinę lytį, o tai sąlygotų belytės kalbos įvedimą viešojoje erdvėje ir atitinkamai pažeistų Konstitucijos 14 straipsnį, įtvirtinantį, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kuri nėra neutrali lyčių požiūriu;
teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinių lyties socialiniu aspektu pagrįstų vaidmenų (ankstesniame oficialiajame Konvencijos vertime – „nestereotipinius lyčių vaidmenis“; Konvencijos 14 straipsnis) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas paneigtų Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą įsitikinimų laisvę, 26 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 38 straipsnio šeštojoje dalyje įtvirtintą tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais bei 41 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas;
toks reikalavimas paneigtų ir konstitucinį aukštųjų mokyklų autonomijos principą, įtvirtintą Konstitucijos 40 straipsnio trečiojoje dalyje, kuris tradiciškai suprantamas kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantija; tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, tai yra tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės;
kova su smurtu būtų vykdoma primetant visai visuomenei išankstines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris; prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai yra duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį; tai prieštarauja konstitucinei žmogaus teisių, įskaitant teisę nebūti diskriminuojamam dėl lyties, sampratai (inter alia Konstitucijos 29 straipsnis);
būdamas įsitikinęs, kad konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo ir visateisės narystės Europos Sąjungoje, taip pat konstitucinės žmogaus orumo apsaugos sampratos privalu nuosekliai laikytis priimant Lietuvos Respublikos teisės aktus ir sudarant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis;
manydamas, kad Konstitucinio Teismo išvada dėl to, ar atitinkamos Konvencijos nuostatos atitinka Konstituciją, yra esminė Seimui apsisprendžiant dėl Konvencijos ratifikavimo;
vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio trečiosios dalies 3 punktu ir 106 penktąja dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnio 3 punktu ir 74 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Konstitucinį Teismą išvados, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo:
– 3 straipsnio c ir d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui, 29 straipsniui, 38 straipsnio pirmajai, trečiajai, penktajai ir šeštajai dalims;