Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
REZOLIUCIJA
DĖL BALTIJOS JŪROS SAUGUMO IR ESAMO TEISINIO REŽIMO KOREGAVIMO BŪTINYBĖS
2025 m. d. Nr.
Vilnius
pripažindamas Baltijos jūros erdvės svarbą NATO Šiaurės ir Rytinio flango saugumui ir apginamumui;
suprasdamas atvejų, kai trikdoma kritinė Baltijos ir Šiaurės šalių regiono valstybių infrastruktūra, pavojingumą ir pasikartojamumą;
matydamas Lietuvai ir jos sąjungininkams priešiškų valstybių pastovią veiklą, siekiant sutrikdyti šių šalių kritinę infrastruktūrą;
suprasdamas Rusijos Federacijos de facto kontroliuojamo šešėlinio laivyno egzistavimą ir sistemingą veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respubliką bei jos sąjungininkų nacionalinius interesus bei kritinę infrastruktūrą;
įžvelgdamas esamus Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos ribotumus, susijusius su hibridinių išpuolių prevencija, tarptautine atsakomybe ir sankcijomis;
pasigesdamas ryžtingų XIX-osios Vyriausybės sprendimų, siūlant egzistuojančios tarptautinės jūrų teisės pakeitimus;
ragina Vyriausybę inicijuoti esamų tarptautinių sutarčių pakeitimus, siekiant efektyviau užtikrinti išskirtinėse ekonominėse zonose esančios infrastruktūros, priklausančios konkrečioms valstybėms, apsaugą;
siūlo Vyriausybei imtis šių neatidėliotinų veiksmų:
1. skubiai peržiūrėti esamus nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius išskirtinėse ekonominėse zonose esančios infrastruktūros (ypač energetikos ir telekomunikacijų) apsaugą, ir inicijuoti kritinės infrastruktūros apsaugos zonų steigimą;
2. inicijuoti 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 60 straipsnio pakeitimą, siekiant įtraukti povandeninius kabelius į straipsnyje numatytą baigtinį objektų sąrašą ir sudaryti galimybę nustatyti jų apsaugai skirtas saugumo zonas išskirtinėje ekonominėje zonoje;
3. tarptautiniu lygiu inicijuoti diskusijas dėl esamos tarptautinės jūrų teisės pakeitimų, kurie leistų proaktyviais veiksmais užtikrinti kritinės infrastruktūros apsaugą skirtingose jūrų zonose;
4. kviečia burti šalių koalicijas bei inicijuoti ir kitus reikalingus 1982 m. Jūrų teisės konvencijos proporcingus pakeitimus arba ieškoti kitų rezultatyvių būdų, siekiant užtikrinti, kad konvencija būtų atnaujinta taip, jog atlieptų esamas ir greitai besikeičiančias grėsmes šalių infrastruktūrai, esančiai išskirtinėje ekonominėje zonoje bei atviroje jūroje;
5. nacionalinėmis priemonėmis stiprinti energetinės ir telekomunikacijų infrastruktūros tiesioginę fizinę apsaugą tiek Lietuvos teritorinėje jūroje, tiek išskirtinėje ekonominėje zonoje;
6. svarstyti nacionalinės teisės pakeitimus, užtikrinančius, kad į Lietuvos teritorinę jūrą galėtų įplaukti tik laivai, turintys galiojantį draudimą, kuris apima ir infrastruktūros (kabelių, vamzdynų ir kt.) sugadinimo atveju patirtos žalos atlyginimą;
7. inicijuoti esamų tarptautinių sutarčių išaiškinimo atnaujinimą, siekiant nustatyti, ar veiksmai prieš valstybių kritinę infrastruktūrą gali būti prilyginami terorizmui, piratavimui ar kitiems pažeidimams;
8. rimtai svarstyti poreikį bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, dirbančiomis su energetikos, telekomunikacijų infrastruktūros apsauga (pavyzdžiui, International Cable Protection Committee ar International Telecommunication Union);
9. tarptautiniu lygiu inicijuoti diskusijas su Baltijos jūros regiono valstybėmis dėl galimybės formuoti tarptautinį regioninį paprotį, siekiant apsaugoti Baltijos jūroje esančius kabelius, vamzdžius ir kitą infrastruktūrą;
10. siekti, kad Lietuvos pozicija saugumo Baltijos jūroje klausimais būtų girdima tarptautiniu lygmeniu politiniuose ir teisiniuose kontekstuose, pavyzdžiui, pasinaudojant teise deleguoti arbitrus iš Lietuvos, kompetentingus spręsti jūrų teisės ginčus, taip aktyviai prisidedant prie tarptautinės teisės formavimo šioje srityje.
11. ES lygiu inicijuoti diskusijas dėl galimybių įvesti sankcijas Rusijos Federacijai dėl jos de facto kontroliuojamo šešėlinio laivyno daromų sabotažo veiksmų prieš Baltijos ir Šiaurės šalių kritinę infrastruktūrą;
įpareigoja Vyriausybę imtis iniciatyvos telkti valstybių koalicijas ir organizuoti bendros pozicijos išreiškimą tarptautinėse organizacijose ir institucijose, įskaitant, bet neapsiribojant Jungtinių Tautų Organizacijos formatuose, pradedant Lietuvos „valstybės pozicijos“ procedūrą, siekiant įgyvendinti šioje rezoliucijoje Seimo suformuluotus siūlymus.