Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
CIVILINIO PROCESO KODEKSO 306, 3201, 347 IR 350 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XiIIP-709(2)
2017 m. d. Nr.
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SV-S-411 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.3 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306, 3201, 347 ir 350 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-709(2) (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalies, 3201 straipsnio, 347 straipsnio 3 dalies nuostatomis siekiama užtikrinti kokybišką ir tinkamą asmenų atstovavimą teismuose, taip pat sudaromos geresnės prielaidos užtikrinti efektyvų ir greitą bylų nagrinėjimo procesą apeliacinėje ir kasacinėje instancijose, įgyvendinti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, proceso dalyvių ir valstybės biudžeto lėšų, skiriamų byloms nagrinėti teisme, taupymą.
2. CPK 306 ir 347 straipsniuose nustatyti tam tikri specialų išsilavinimą turintys subjektai, kurie gali surašyti apeliacinį ir kasacinį skundus. Toks teisinio reguliavimo modelis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad tiek apeliaciniam, tiek kasaciniam skundui surašyti taikomi griežtesni reikalavimai nei ieškiniui, kai kreipiamasi į pirmosios instancijos teismą. Vadovaujantis CPK 306 straipsniu, apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės, o apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glaustai ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Kasaciniame skunde pagal CPK 347 straipsnio 1 dalį, be kita ko, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinė instancija sumažina klaidingo teisės normų taikymo ar netinkamo bylos faktinių aplinkybių nustatymo tikimybę, prisideda prie vienodo teisės aiškinimo, teisės plėtros, teismų praktikos nuoseklumo, užtikrina teisinį tikrumą, o kasacija galima tik ypač sudėtingais, sisteminio ir nuoseklaus teismų praktikos išmanymo reikalaujančiais teisės klausimais, pasiūlymas atsisakyti, kad apeliacinį ir kasacinį skundą surašytų advokatas ar juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra nepagrįstas ir neproporcingas, nes asmenys, neturintys pakankamai teisinių žinių ir kompetencijos, galimai netinkamai ir neprofesionaliai parengtų procesinius dokumentus, dėl ko galėtų būti netinkamai ginamos asmens teisės ir neužtikrinamas proceso efektyvumas ar net užkertama galimybė jį pradėti.
3. Profesionalus teisinis atstovavimas yra svarbi efektyvios teisingumo sistemos dalis, tinkamo asmens teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo sąlyga. Apie poreikį užtikrinti profesionalų ir kvalifikuotą teisinį atstovavimą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 nurodė, kad „<...> civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą, ir mokėjimo už atstovavimą klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Pagal šią proceso normą fiziniam asmeniui pagal pavedimą teisme gali atstovauti tik su juo susiję artima giminyste, bendra veikla, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nurodyti asmenys. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tik advokatas arba advokato padėjėjas, kaip su atstovaujamu asmeniu kitokiais – ne atstovavimo – teisiniais santykiais nesusiję asmenys, gali būti fizinio asmens atstovais teisme. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios. Tokį atstovavimą gali užtikrinti advokatai ir jų padėjėjai, nes jų teisinė kvalifikacija nustatoma įstatymo nustatyta tvarka: advokatu, jo padėjėju gali tapti tik nustatytus reikalavimus atitinkantis ir egzaminą išlaikęs asmuo; savo veikloje jis privalo laikytis profesinės etikos normų; jis privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą.“
4. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybėms yra suteikiama vertinimo laisvė pasirenkant priemones, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą civilinėse bylose, kartu pažymėdamas, kad privalomas advokato atstovavimas būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantijomis, jei valstybėje nebūtų numatyta galimybė gauti teisinę pagalbą arba ji būtų neproporcingai apribota (1998 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Aerts prieš Belgiją (peticijos Nr. 25357/94), 2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 16913/04). Jei asmuo neturi pakankamai pajamų pasinaudoti advokato paslaugomis, pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, gali pasinaudoti valstybės garantuojama ir visiškai ar iš dalies apmokama antrine teisine pagalba. Ši teisinė pagalba, be kita ko, apima procesinių dokumentų rengimą bylose (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnyje nurodytais atvejais asmenys turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, CPK ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas sudaro pakankamas prielaidas asmenims įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.
5. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta kasacinio teismo paskirtis – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik CPK nustatytais atvejais. CPK 346 straipsnyje įtvirtintas baigtinis kasacijos pagrindų sąrašas, o CPK 350 straipsnyje reglamentuota kasacinio skundo priėmimo tvarka, t. y. įvesta kasacinio proceso leidimų sistema, kai dėl kasacinio skundo atitikties įstatymo reikalavimams ir priėmimo sprendžia speciali teisėjų atrankos kolegija. Atsižvelgiant į tai, CPK 350 straipsnyje nustatyta atrankos kolegija jau kasacinio skundo priėmimo stadijoje privalo patikrinti, ar kasacinis skundas atitinka CPK 346 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ar egzistuoja nors vienas šiame straipsnyje reglamentuotas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Atrankos kolegija, spręsdama dėl pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka buvimo, nepriima galutinio sprendimo byloje ir kasaciniame skunde nurodytus argumentus įvertina preliminariai. Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas, pavyzdžiui, CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tik preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumą. Be to, CPK 350 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinis skundas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo bent vienas iš atrankos kolegijos narių. Pažymėtina, kad CPK nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijas Nr. R (95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, kuriomis rekomenduota valstybėms Europos Tarybos narėms, kuriose nėra kasacijos leidimų sistemos, įvesti šią sistemą, siekiant apriboti į kasacinį teismą patenkančių bylų skaičių, kad į kasacinį teismą patektų tik tos bylos, kurios iš tiesų turi precedento reikšmę. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kasaciniam skundui priimti gali būti nustatomos griežtesnės sąlygos (2002 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Bĕleš ir kiti prieš Čekijos Respubliką (peticijos Nr. 47273/99). Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose prieš Lietuvą yra vertinęs skundus dėl tariamo teisės į teismą apribojimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepriėmus kasacinių skundų, tačiau nenustatė, kad Lietuvos teisėje kasacijos galimybė yra nepagrįstai apribota, kartu pabrėždamas, jog tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kompetentingas spręsti dėl kasacijos pagrindų pagrįstumo (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 45092/07); 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje UAB „Impar“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 13102/04); 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Lenkauskienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 6788/02).