Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL PAKLAUSIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI
2014 m. birželio 4 d. Nr.
Vilnius
atsižvelgdamas į Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. Sp-176 „Dėl Seimo nario Viktoro Uspaskich įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir Seimo nario mandato pripažinimo Gintarui Tamošiūnui“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. Sp-176), kuris priimtas galimai pažeidžiant Seimo rinkimų įstatymą, kurio 3 punktu pripažino, kad atsiradus laisvai Seimo nario vietai, Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs Seimo narys, pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas – Gintaras Tamošiūnas;
įvertindamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymo 77 straipsnio 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą turėjo priimti, remiantis tik per 72 valandų terminą nustatytomis aplinkybėmis, nepaisant Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės nurodytų galimų rinkimų įstatymų pažeidimų gausos;
atkreipdamas dėmesį į esmines naujai paaiškėjusias aplinkybes po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-oji valdyba 2013 m. vasario 5 d. raštu „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 38-3-S-327 ir 2013 m. balandžio 26 d. raštu „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 38-3-S-1005 informavo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00060-12 dėl nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnyje nėra duomenų, kad Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė, Jolanta Gaudutienė ir Vytautas Gricius organizavo ar kitaip dalyvavo rinkėjų papirkime. Minėti asmenys tyrimo metu apklausti tik kaip liudytojai;
pabrėždamas, kad ad hoc susiklostė unikali ir akivaizdžiai prieštaringa situacija, kuomet tiek Ž. Pinskuvienei, tiek J. Gaudutienei, tiek J. Pinskui, tiek V. Griciui Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. XI-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ priimtu inter alia vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, buvo visiškai panaikinti gauti pirmumo balsai ir šie kandidatai buvo išbraukti iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės dėl veiksmų, kurių jie nepadarė.
Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. Sp-176 ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas – Gintaras Tamošiūnas, galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 3, 89, 90 straipsnius, kadangi teisėsaugos institucijos atlikusios tyrimą nustatė, kad konkrečiu atveju galėjo būti pasikėsinta nupirkti balsus, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jie būtų realiai nupirkti. Dar daugiau, nei Živilė Pinskuvienė, nei Jolanta Gaudutienė, nei Jonas Pinskus, nei Vytautas Gricius netapo įtariamaisiais byloje, jų atžvilgiu nebuvo net pradėti ikiteisminiai tyrimai, todėl minėtu konstatavimu yra paneigiama tikroji rinkėjų valia, skiriant Ž. Pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. Pinskui, V. Griciui pirmumo balsus, kuriuos buvo patvirtinusi Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“.
Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Viešieji interesai neturi iš anksto nustatytos ir nekintančios hierarchijos. Joks viešasis interesas a priori nėra svarbesnis už kitus viešuosius interesus. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės, yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Rinkimų teisė yra konstitucinė vertybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis), kurią pripažįsta taip pat ir tarptautiniai teisės aktai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis) bei teismų praktika (Mathieu - Mohin and Clerfayt Vs Belgija 9267/81, ECHR 2 March 1987). Ši teisė įgyvendinama specialiųjų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka –
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu, ir ja galima pasinaudoti tik per tam tikrą apibrėžtą terminą, t. y. rinkimų į Seimo narius laiką.
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje „Teisė į laisvus rinkimus“ nustatyta, kad: „Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“.
Vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtinta ne tik teisė kelti savo kandidatūrą, bet ir teisė, laimėjus rinkimus, būti parlamento nariu“.
atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai, atsiradus konstituciniam pagrindui, gali būti keičiami tik tokia pačia tvarka, kokia jie buvo nustatyti, t. y. tik remiantis kita Konstitucinio Teismo išvada;
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Teisėtų lūkesčių apsauga - tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas (2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. liepos 5 d. nutarimuose) yra nurodęs, kad teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs praktiką, kad norint apriboti asmenų teises dalyvauti rinkimuose, o dalyvavus būti pripažintiems išrinktiems reikia laikytis tam tikrų kriterijų, t.y. turi būti neįmanoma nustatyti rezultatų; už pažeidimus turi atsakyti tik konkretūs juos padarę asmenys, taip pat vidaus šalies atitinkamos procedūros turi turėti pakankamai apsaugos priemonių, ginančių kandidatus nuo užgaulių (ang. abusive) ir nepagrįstų tvirtinimų dėl rinkimų pažeidimų, o sprendimai dėl teisės dalyvauti rinkimuose atėmimo turi būti pagrįsti patikimais, susijusiais (angl. relevant) ir pakankamais įrodymais dėl tokių pažeidimų;
Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Russian Conservative Party of Entrepreneurs and Others v. Russia nos 55066/00 and 55638/00, ECHR 11 January 2007 pasisakė, kad kandidatai negali atsakyti ir būti pašalinti remiantis vien tuo, kad kiti sąrašo asmenys padarė tam tikrų pažeidimų.
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 74 straipsnio 1 dalimis, 77 straipsnio 1, 2 dalimis ir Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados:
1) ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. Sp-176 „Dėl Seimo nario Viktoro Uspaskich įgaliojimų pripažinimo nutrūkusiais ir Seimo nario mandato pripažinimo Gintarui Tamošiūnui“, 3 punktu pripažinus, kad atsiradus laisvai Seimo nario vietai, Seimo nariu tampa Darbo partijos kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs Seimo narys, pirmasis Seimo nario mandato negavęs kandidatas– Gintaras Tamošiūnas, nebuvo pažeisti Seimo rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 89 ir 90 straipsniai ir ar nebuvo pažeista tikroji rinkėjo valia Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. XI-2420 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ Ž. Pinskuvienei, J. Gaudutienei, J. Pinskui, V. Griciui visiškai panaikinus gautus pirmumo balsus ir šiuos kandidatus išbraukus iš Darbo partijos kandidatų sąrašo eilės.