Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
REZOLIUCIJA
DĖL PARLAMENTINĖS DIPLOMATIJOS STIPRINIMO
2016 m. lapkričio d. Nr.
Vilnius
įsitikinęs, kad geopolitinis saugumas yra vienas esminių mūsų valstybės politikos prioritetų;
atsižvelgdamas į tai, jog grėsmės iš Rytų faktorius Lietuvos nepriklausomybei yra ilgaamžis ir nekintantis;
pažymėdamas hibridinio karo, kaip vieno aktualiausių Rusijos konfrontacijos su Vakarais aspektą, kuriuo siekiama destabilizuoti visuomenes, kurstyti tautinę, socialinę bei kultūrinę nesantaiką;
aiškiai suvokdamas poreikį stiprinti Lietuvos solidarumą su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis sprendžiant iššūkius Europos saugumui, europietiškai tapatybei ir valstybių narių suverenumui;
atkreipdamas dėmesį į nepakankamą Baltijos jūros regiono valstybių (NBP9) politinį bendradarbiavimą, dėl kurio stokos Šiaurės šalys ir jų pagrindinės partijos ėmė mažiau rūpintis regioninio saugumo projektais ir iniciatyvomis;
pabrėždamas, kad augantis politinių sistemų Europos valstybėse neapibrėžtumas į valdžią atveda vis daugiau naujų politinių jėgų, todėl Lietuvai svarbu gebėti greitai reaguoti ir užmegzti naujus bendradarbiavimo kanalus;
giliai įsitikinęs, kad Rytų partnerystės valstybių ekonominė, politinė ir karinė sėkmė transformuojantis į suverenias ir europietiškas valstybes yra viso regiono ir kartu Lietuvos Respublikos saugumo stiprinimas, tuo pačiu vidinės Europos Sąjungos problemos lemia itin ribotą dėmesį šiai dimensijai;
atsižvelgdamas į tai, kad JAV lyderystė ir NATO kolektyvinės gynybos ir saugumo garantijos išlieka esminiu Europos saugumo sistemos ramsčiu,
pabrėžia parlamentinės diplomatijos ir politinių partijų tarptautinių ryšių svarbą dabartiniame geopolitiniame kontekste;
ragina stiprinti Baltijos jūros regiono (NBP9) valstybių geopolitinį bendradarbiavimą, Lietuvos politinėse partijose steigiant tarptautinių ryšių grupes, kurios plėtotų partinės diplomatijos iniciatyvas, užmezgant glaudžius ryšius su šio regiono valstybių atitinkamomis broliškomis politinėmis partijomis;
skatina išnaudoti visus naudingus politinius instrumentus, taip pat partinės ir parlamentinės diplomatijos instrumentus, skatinant glaudesnį ES ir atskirų jos narių bendradarbiavimą su asocijuotomis partnerėmis – Ukraina, Gruzija ir Moldova, kurios šiuo metu susiduria su geopolitiniais iššūkiais ir vidinėmis krizėmis;
atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi visokeriopai padėti Rytų partnerystės šalims žengti jų pasirinktu demokratinių reformų kelių, kuris sustiprintų šių šalių nepriklausomybę, savarankiškumą, saugumą ir užtikrintų žmonių gerovę;
siūlo stiprinti regioninį bendradarbiavimą, pirmiausia – parlamentinėje srityje, tarp Baltijos ir Juodosios jūros (tarpjūrio) valstybių, siekiant išlaikyti tamprų ryšį tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių bei Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, palaikant jų pasiryžimą eiti Europos integracijos kelyje, kai narystės ES perspektyvos suteikimas artimiausioje ateityje yra sunkiai įgyvendinamas;
skatina aktyviau išnaudoti tarpparlamentinę ir tarppartinę diplomatiją ES valstybėse narėse, kad vykstantis santykių su Baltarusiją atkūrimas įtrauktų Astravo atominės elektrinės statybų skaidrumo ir tarptautinės kontrolės būtinybę;
kviečia atkurti tvarų tarpparlamentinį bendradarbiavimą su Lenkija, kuris yra itin svarbus tiek koordinuoti pozicijas regioninio saugumo klausimais, tiek naikinant įsisenėjusias kliūtis dvišalių santykių, grįstų abipuse pagarba ir supratimu, gerinimui;
ragina suteikti išskirtinį dėmesį Vokietijai, siekiant padėti kuo sklandesniam jos vadovaujamo NATO bataliono Lietuvoje sukūrimo procesui bei išlaikyti vykdomą atgrasymo politiką Rusijos atžvilgiu;
atkreipia dėmesį į būtinybę stiprinti ryšius su Jungtine Karalyste, kuri užima svarbų vaidmenį tiek Europos saugumo sistemoje, tiek glaudžių Europos transatlantinių ryšių su JAV išsaugojimui;
pabrėžia būtinybę stiprinti tiesioginį darbą su JAV Kongresu, ieškant naujų ir dar neišnaudotų Lietuvos bendradarbiavimo su JAV galimybių ir taip užtikrinti transatlantinius ryšius;
pastebi, kad visos partinės ir parlamentinės diplomatijos iniciatyvos turi būti tinkamai finansuojamos, atsižvelgiant į sėkmingą Vokietijos ir Švedijos valstybių patirtį.
Dovilė Šakalienė (pasirašė 2016-12-15)