Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2023–2030 METŲ GAIRIŲ
2023 m. d. Nr.
Vilnius
2 straipsnis.
1. Pavesti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai informuoti ministerijas ir kitas valstybės įstaigas apie aktualias jų sričiai Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių nuostatas.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2023 m. d. nutarimu Nr.
VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2023–2030 METŲ GAIRĖS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
PIRMASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ PASKIRTIS
1. Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairėmis (toliau – Gairės) nustatomi pagrindiniai aštuonerių metų valstybinės kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai, galimi jų sprendimo būdai ir kalbos būklės pažangos kriterijai. Gairės – strateginis dokumentas: į jį atsižvelgiama rengiant įstatymų projektus ir plėtros planus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra, taip pat numatant biudžeto lėšas jiems įgyvendinti. Gairės parengtos siekiant išsaugoti kalbinę ir kultūrinę Lietuvos piliečių tapatybę kaip pagrindinę demokratinės visuomenės raidos sąlygą, laiduojančią visavertį jų dalyvavimą Lietuvos ir Europos Sąjungos politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
2. Rengiant Gaires ypatingomis tarptautinės politikos sąlygomis – Ukrainai kovojant dėl valstybės vientisumo, akcentuojama vienijamoji valstybinės kalbos funkcija. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Lietuvos valstybę kuria pilietinė tauta: ją sudaro visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo tautybės. Svarbiausiu Lietuvos piliečius vienijančiu veiksniu laikant lietuvių kalbą ir kultūrą, formuojami tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama, kad ši kalba atitiktų visus viešosios kalbinės komunikacijos poreikius ir užtikrintų sklandų valstybės ir visuomenės bendravimą.
3. Šiose gairėse pabrėžiama būtinybė skirti ypatingą dėmesį visaverčiam lietuvių kalbos vartojimui skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti. Žinių visuomenės plėtra neatsiejama nuo valstybinės kalbos informacinėse technologijose – tai užtikrina lygias visų Lietuvos piliečių galimybes dalyvauti politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
ANTRASIS SKIRSNIS
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
4. Bendrinė (standartinė) lietuvių kalba – istoriškai, politiškai ir kultūriškai susaistytos Lietuvos visuomenės ir lietuviakalbės išeivijos vartojama, kuriama, valstybės mastu kryptingai tvarkoma ir kodifikuojama kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms.
5. Valstybinė kalba – kalba, privaloma valstybės oficialiajame ir viešajame gyvenime nepriklausomai nuo piliečių tautybės, o toks jos statusas įteisintas įstatymais.
6. Kalbos korpusas (kalbos sistema) – kalbos sandaros elementų ir jų tarpusavio santykių visuma, kintanti priklausomai nuo kalbos raidos, visuomenės pokyčių ar numatant kalbai naujų funkcijų.
7. Kalbos politika – idėjų, įstatymų, reglamentų, taisyklių ir praktinės veiklos visuma, skirta valstybės numatytiems kalbos ir jos vartojimo pokyčiams pasiekti ar išlaikyti status quo.
8. Kalbos politikos strategija – kalbos politikos įgyvendinimo planas su suformuluotais tikslais, apibrėžtais uždaviniais ir numatytomis priemonėmis pasirinktai kalbos politikai įgyvendinti.
9. Kalbos planavimas – išankstinio plano sudarymas numatant, kokias kalbos funkcijas plėtoti, diegti naujų ir kokių atsisakyti, kokius nustatyti tarpusavio santykius tarp jau vartojamų ar dar siekiamų vartoti kalbų, kokių pakitimų daryti kalbos raiškoje, kaip organizuoti kalbos ar kalbų mokymą ir mokymąsi. Kalbos planavimas yra valdžios organų prerogatyva, nes jo įgyvendinimas susijęs su įstatymų bazės reguliavimu ir valstybės finansavimu, tačiau inicijuoti pokyčius gali ir įstaigos, organizacijos bei pavieniai asmenys.
10. Kalbos planavimą sudaro:
10.1. kalbos statuso planavimas – poveikio kalbos vartojimo būdui siekis, orientuotas į kalbos funkcijų reglamentavimą visuomenėje, įstatymais apibrėžiant kalbos oficialumą ir nustatant jo įgyvendinimo eigą;
10.2. kalbos korpuso planavimas – poveikio viešajam kalbos vartojimui reguliavimas, numatant sprendimus dėl gramatikos, žodyno, tarties, rašybos ir skyrybos standartizavimo, t. y. jų normų parinkimo (norminimo) ir kodifikavimo (įteisinimo);
10.3. kalbos mokymo planavimas – būdų, kaip palengvinti ar padaryti patrauklesnį kalbos mokymą, paieška, reglamentavimas ir įgyvendinimas;
11. Kalbos kanonas – autoritetingų mokslo ir kultūros lauko dalyvių, visų pirma kalbininkų, atrenkamas ir nuolat atnaujinamas kalbos vartojimo taisyklių, kalbos vertinimo principų ir galiojančių normų rinkinys, kodifikuojamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir pripažįstamas kaip pagrindas įgyjant bendrąjį išsilavinimą.
12. Skaitmeniniai kalbos ištekliai – susisteminti skaitmeniniai rašytinės ir sakytinės kalbos duomenys (žodynai, bazės, kartotekos, archyvai, tekstynai, terminynai, garsynai ir panašūs duomenynai), naudojami mokslo ir švietimo tikslais, taip pat kalbos technologijoms kurti ir jomis grindžiamoms paslaugoms diegti.
TREČIASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ RYŠYS SU VALSTYBĖS DOKUMENTAIS IR STRATEGINIAIS PLĖTROS PLANAIS
13. Gairės parengtos remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, aiškinančiais valstybinės kalbos statuso sampratą ir taikymą, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymu, Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymu, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu ir kitais valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais.
14. Svarbiausios Gairių nuostatos ir principai atitinka pagrindinius strateginius valstybės dokumentus ir juose keliamus tikslus bei uždavinius:
14.1. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, patvirtintą Vyriausybės 2021 m., numatantį skatinti visuomenės kalbinį sąmoningumą ir juo grindžiamą nacionalinę savivertę – stiprinti lietuvių kalbos ir jos tarmių vertės suvokimą (2.2 programos projektas, 2.3.1);
14.2. 2021–2030 metų nacionalinį pažangos planą, patvirtintą Vyriausybės 2020 m., numatantį 3 strateginį tikslą – didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams; 4 strateginį tikslą – stiprinti tautinį ir pilietinį tapatumą, didinti kultūros skvarbą ir visuomenės kūrybingumą – ir pažangos uždavinius (3 ir 4 strateginis tikslas ir uždaviniai);
14.3. Lietuvos kultūros politikos strategiją, patvirtintą Vyriausybės 2019 m., keliančią 4 strateginį tikslą – kurti tvarią socialinę ir ekonominę kultūros vertę nacionalinei pažangai ir siekiančią išsaugoti lietuvių kalbą kaip tapatybės pagrindą ir nematerialųjį kultūros paveldą, o valstybinę kalbos politiką – įpareigojančią tenkinti visuomenės socialinės, nacionalinės ir kultūrinės vienybės poreikį (4 strateginis tikslas, 35; 1 uždavinys, 36.4);
14.4. 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programą, patvirtintą Vyriausybės 2021 m., įvertinančią globalizacijos iššūkius kalbiniam tapatumui ir kalbos gyvybingumui skaitmeninėje terpėje, numatančią priemones numatytoms problemoms spręsti (6 problema, 4.7 uždavinys; 7 problema, 7.1 ir 7.2 priežastis);
14.5. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos „Tūkstantmečio mokyklų“ programą iki 2030 m., patvirtintą ministro 2022 m., įpareigojančią nuolat didinti dalį mokinių, pasiekiančių bent pagrindinį lietuvių kalbos mokymosi pasiekimų lygį (II skyrius, 11; V skyrius, 20.4.1);
14.6. Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2030 metų gaires, patvirtintas Seimo 2020 m., numatančias užtikrinti nuolatinę kalbos technologijų ir duomenų infrastruktūrų plėtrą aktualiausiomis kryptimis (III skyrius, 3.1.4–39). Šių gairių įgyvendinimo stebėseną pavesta atlikti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
GAIRIŲ VIZIJA
15. Gairės kartu su jų įgyvendinimo priemonių planu, paremtu teisinėmis, organizacinėmis ir finansinėmis priemonėmis, sudarytų sąlygas valstybinei kalbai sėkmingai funkcionuoti visose Lietuvos viešojo gyvenimo srityse.
16. Valstybinės kalbos politika turės vienijamąjį poveikį visiems Lietuvos piliečiams ir įvairioms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms mažumoms, imigrantams ar reemigrantams.
17. Gairių ir jų įgyvendinimo priemonių plano rezultatai:
17.1. valstybinė kalba, atitinkanti visus valstybės ir visuomenės kalbinės komunikacijos poreikius, išliks visiems priimtina viešojo bendravimo kalba;
17.2. bendrinė kalba, atvira informacinių technologijų plėtrai ir pajėgi tobulėti, bus lygiavertė kitoms Europos Sąjungos kalboms skaitmeninėje terpėje;
PENKTASIS SKIRSNIS
ILGALAIKIAI VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS TIKSLAI
18. Užtikrinti, kad valstybinė kalba išliktų valstybės gyvybingumo, vertybinio pagrindo, pilietinės tapatybės ir tvarios kultūrinės erdvės garantu.
19. Siekti, kad visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai mokėtų valstybinę kalbą ir galėtų ja visavertiškai bendrauti.
20. Pasiekti, kad valstybinė kalba būtų oficiali priemonė keistis informacija visose viešojo gyvenimo srityse.
22. Pasiekti, kad bendrinė lietuvių kalba būtų atvira kalbos technologijų plėtrai ir taptų lygiaverte kitoms Europos Sąjungos kalboms skaitmeninėje terpėje.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
PAGRINDINIAI VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS UŽDAVINIAI
24. Ankstesnėse valstybinės kalbos politikos 2003–2008, 2009–2013, 2018–2022 metų gairėse keitėsi kai kurios nuostatos ir principai, tačiau išliko pagrindiniai uždaviniai, kurie aktualūs ir 2023–2030 metų gairėms:
24.2. užtikrinti galimybę mokytis lietuvių kalbos ir lietuvių kalba visais švietimo sistemos lygmenimis;
24.6. rinkti, kaupti, skaitmeninti, patikimai saugoti ir skleisti visuomenėje lietuvių kalbos paveldą;
25. Išlaikant šiuos tradicinius uždavinius, 2023–2030 metų gairėse aktualinami dar tokie uždaviniai:
25.1. įtvirtinti lietuvių kalbą žinių visuomenėje užtikrinant visavertį vartojimą skaitmeninėje terpėje;
25.2. plėsti galimybę naudotis lietuviška arba sulietuvinta programine ir technine įranga visose valstybės institucijose ir įstaigose bei viešosios prieigos vietose;
25.3. lietuvių kalbos mokymo turiniu ir būdais gerinti tarptautinius moksleivių raštingumo reitingus;
25.4. sudaryti valstybinės kalbos kompleksinio nuotolinio mokymo(si), žinių patikros ir sertifikavimo galimybę, priemonių kūrimą ir sklaidą Lietuvoje bei užsienyje;
26. Vertinant 2018–2022 metų gairėse iškeltų uždavinių įgyvendinimą konstatuotina, kad:
26.1. kalbos statuso srityje buvo numatytas teisinės bazės, reglamentuojančios valstybinės kalbos funkcionavimą ir priežiūrą, atnaujinimas, visaverčio valstybinės kalbos funkcionavimo visose viešojo vartojimo srityse užtikrinimas, lietuvių mokslo kalbos plėtros skatinimas teisinėmis bei finansinėmis priemonėmis, bet šie uždaviniai nebuvo išspręsti, todėl persikėlė į ateinančio etapo Gaires;
26.2. kalbos prestižo srities uždavinius sekėsi spręsti geriau: buvo vykdomi visi, nors ir nevienodai sėkmingai. Iš pavykusių darbų minėtini glaudesni valstybinės kalbos politiką vykdančių institucijų ryšiai su visuomene, pagerinę tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą;
26.3. iš įgyvendintų kalbos korpuso srities uždavinių minėtinas didesnis kalbos duomenų skaitmeninimo lygis, terminijos tvarkybos progresas, reikšmingi poslinkiai norminant rašybą, skyrybą ir tartį, tačiau dėl nepalankių mokslo darbų vertinimo ir finansavimo principų per lėtai rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, aklavietėje liko mokslinės gramatikos rengimas;
II SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS STATUSO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
TEISINĖ VALSTYBINĖS KALBOS BAZĖ
27. Teisiniai valstybinės kalbos politikos pagrindai, įgalinantys vartoti lietuvių kalbą visose viešojo gyvenimo srityse, suformuoti nuo 1992 m., priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją ir jos I skirsnio 14 straipsniu suteikus jai konstitucinį statusą: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“
28. Valstybinės kalbos statuso turinys atskleistas ir sukonkretintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose (1999, 2004, 2006, 2007, 2009, 2014, 2020) įtvirtinant, kad valstybinė kalba:
29. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas numato, kaip vartojant valstybinę kalbą užtikrinti sklandų Lietuvos ir užsienio valstybių bendravimą su fiziniais bei juridiniais asmenimis, todėl:
29.1. apibrėžia tas viešojo gyvenimo sritis, kuriose privaloma vartoti valstybinę kalbą, bet nevaržo tautinėms mažumoms priklausančių piliečių konstitucinės teisės puoselėti savo kalbą ir kultūrą;
30. Kalbos vartojimo ir jos kokybės priežiūros institucijų funkcijos apibrėžiamos atskirais įstatymais:
30.1. Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas nustato funkcijas formuoti valstybinės kalbos globos kryptis bei uždavinius ir aprobuoti kalbos normas;
30.2. Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas nustato funkciją kontroliuoti Valstybinės kalbos įstatymo vykdymą;
31. Privalomą lietuvių kalbos vartojimą ir jos kokybę įvairiose viešojo gyvenimo srityse reglamentuoja ir kiti įstatymai, iš jų svarbiausi šie:
32. Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą (ES), lietuvių kalba tapo viena iš oficialiųjų jos kalbų. Pagal ES sutartį, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę kreiptis į ES institucijas (Europos Parlamentą, Europos Komisiją ir kt.) lietuvių kalba ir ja gauti atsakymą; Europos Sąjungos dokumentai verčiami į lietuvių kalbą.
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
33. Keičiantis Lietuvos visuomenės poreikiams ir vykstant integracijos procesams Europos Sąjungoje, kinta nemažai teisės normų, reglamentuojančių piliečių pareigas ir teises, todėl aktualėja poreikis nuolat atnaujinti teisinius valstybinės kalbos politikos pagrindus.
34. Teikiant svarstyti ir priimant naujus valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančius įstatymus ir jų pataisas, ne visada teisės normomis ir teisės technika užtikrinamas:
34.2. dėl valstybinės kalbos mokėjimo sėkminga tautinių mažumų integracija į valstybės gyvenimą, garantuojant teisę vartoti savo kalbą bei išlaikyti kultūrinį savitumą;
34.5. priimamų įstatymų sistemiškumas ir dermė su jau galiojančiais įstatymais, poįstatyminiais aktais ir strateginiais valstybės dokumentais;
TREČIASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
35. Pirmiausia parengti ir priimti pagrindinį valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojantį Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą. Kadangi jis priskiriamas konstitucinių įstatymų kategorijai, tai juo reikia siekti:
36. Priėmus visas valstybinės kalbos sritis reglamentuojantį Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, parengti jį sukonkretinančius išvestinius įstatymus ir sistemiškai atnaujinti visą teisinę bazę išlaikant pagrindinį principą: nesiaurinti valstybinės kalbos vartojimo sričių.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
UŽ VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS VYKDYMĄ ATSAKINGOS INSTITUCIJOS
38. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį, skelbiantį, kad lietuvių kalba yra valstybinė, atsakomybė už šios konstitucinės normos įgyvendinimą detalizuojama Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme:
38.1. už šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi institucijų, įstaigų, įmonių, tarnybų bei organizacijų vadovai (24 str.);
38.2. valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (20 str.);
39. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (7 str., 13), valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė savivaldybėse perduota savivaldybių kalbos tvarkytojams.
40. Valstybinė lietuvių kalbos komisija nuolat vykdo 4 užduotis, susijusias ir su valstybinės kalbos statuso bei prestižo palaikymu, ir su jos kokybės saugojimu:
40.1. nustato kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia norminimo ir kodifikavimo klausimus:
40.1.1. teikia rekomendacijas dėl svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis, rūpinasi tarmių išsaugojimu, aprobuoja normines vietovardžių formas, tvirtina tradicinius lietuviškus etninių žemių vietovardžius ir nustato jų vartojimo tvarką;
40.1.2. tvarko Terminų banką ir derina probleminius ES teisės aktų terminus, vertina terminų standartų terminų straipsnius, terminų žodynus;
40.1.3. inicijuoja, aprobuoja ir administruoja norminamuosius ir pagalbinius lietuvių kalbos žodynus, gramatikas, žinynus;
40.2. tobulina teisinę ir administracinę valstybinės kalbos apsaugą:
40.2.1. teikia siūlymus, ekspertines išvadas ir teisės aktų projektus Seimui ir Vyriausybei dėl valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo politikos;
40.3. rūpinasi valstybinės kalbos mokymu ir viešosios kalbos kultūros ugdymu:
40.3.3. stiprina lietuvių kalbos prestižą organizuodama:
40.3.3.1. kalbinį visuomenės švietimą per paskaitas, diskusijas, internetines laidas ir kitais būdais;
40.3.3.2. kalbos paveldo, tarmių, etninių vietovardžių ir raštijos paminklų rinkimą, kaupimą, skaitmeninimą, sklaidą ir populiarinimą;
40.4. remia klasikinės ir taikomosios kalbotyros darbus:
40.4.1. inicijuoja, koordinuoja ir administruoja programas, skirtas valstybinės kalbos tyrimams, plėtrai ir palaikymui:
40.4.1.1. Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą (2022–2028), patvirtintą nutarimu Nr. N-2 (164) (2018);
40.4.1.2. Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų programą (2020–2024), patvirtintą nutarimu Nr. N-5 (188) (2021);
41. Valstybinė kalbos inspekcija vykdo Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos inspekcijos įstatymo numatytas funkcijas, susijusias su valstybinės kalbos statuso palaikymu ir kalbos kokybės saugojimu:
PENKTASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
43. Dėl žmogiškųjų išteklių ir finansų trūkumo vėluoja kai kurių kalbos lygmenų (leksikos, gramatikos) norminamasis darbas. Ne mažiau svarbi tų normų sklaida ir visuomenės priėmimas, taigi skirtinas didesnis dėmesys normų diegimui jau mokykloje, pasitelktinos modernesnės sklaidos priemonės.
44. Siekiant numatyti ilgalaikės valstybinės kalbos politikos poveikį valstybei, visiems piliečiams ir atitinkamoms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms mažumoms, imigrantams, reemigrantams, nepakankamai atsižvelgiama į kalbos vartojimo tendencijas, veiksiančias visuomenės gyvenimą.
45. Vis dar operatyviai ir kvalifikuotai neįvertinamas politinių sprendimų poveikis lietuvių kalbai ir jos vartotojams, kai kurie nutarimai, įstatymai ir pataisos priimamos nenustačius teikiamų naujovių įtakos lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui.
46. Bendrinės kalbos norminimas ir funkcionavimas vis labiau ima priklausyti nuo informacinių technologijų pažangos. Stiprėjant šių technologijų įtakai, tos kalbos, kurios nespės jų įvaldyti, bus pasmerktos skaitmeniniam sunykimui ar net išnykimui, todėl dėmesys informacinėms technologijoms turi būti vienas iš pagrindinių kalbos politikos uždavinių: strategija turi būti orientuojama į galimybes jomis pasinaudoti ir pritaikyti įvairiems visuomenės poreikiams bei viešosioms paslaugoms.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
48. Atsižvelgdama į kintančius visuomenės poreikius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi nuolat atnaujinti kalbos tvarkybos principus ir kodifikacijos kriterijus.
49. Kad būtų sėkmingiau įgyvendinama kalbos normų sklaida, Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi aktyviau dalyvauti švietimo procese, ypač šiomis kryptimis:
50. Kad būtų įvertintas poveikis valstybei, piliečiams ir atitinkamoms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms mažumoms, imigrantams ar reemigrantams, ir numatytos kalbos vartojimo tendencijos, reikia organizuoti nuolatinę visuomenės nuomonės stebėseną aktualiais klausimais. Valstybinė lietuvių kalbos komisija, siekdama dialogo su visuomene, turi skatinti tokius visuomenės nuomonės tyrimus:
50.2. dėl kalbinio kraštovaizdžio formavimo: kalbos pasirinkimo viešiesiems užrašams, geografinių pavadinimų iškaboms;
51. Siekiant nustatyti politinių sprendimų įtaką kalbai ir jos vartotojams, reikia:
51.1. prieš priimant nutarimus, įstatymus, pataisas, operatyviai ir kvalifikuotai įvertinti jų poveikį lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui;
52. Kadangi informacinių technologijų pažanga daro vis didesnę įtaką ir kalbai, ir visuomenei, tai Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kitos institucijos, siekdamos pritaikyti jas visuomenės poreikiams, turi nuolat skatinti ilgalaikius su informacinėmis technologijomis susijusius procesus: didžiųjų kalbos duomenų kaupimą, apdorojimą ir dirbtiniu intelektu grįstų kalbos technologijų kūrimą.
53. Kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų užtikrinti jos vykdomų programų tęstinumą, šiai veiklai vykdyti strateginiuose valstybės planuose reikia numatyti poreikius užtikrinantį finansavimą.
54. Už valstybinės kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo priežiūrą atsakinga Valstybinės kalbos inspekcija bei savivaldybės turi:
54.1. aktyviau kontroliuoti ir konsultuoti siekdami užtikrinti, kad viešieji užrašai būtų rašomi valstybine kalba (išskyrus įstatymų numatytas išimtis), nekuriamos naujos išimtys ir nesiaurinamos valstybinės kalbos vartojimo sritys;
54.2. taikyti lankstesnes kontrolines ir prevencines priemones žiniasklaidos kalbos taisyklingumui palaikyti;
III SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS KORPUSO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
KALBOS KORPUSO PLANAVIMĄ VYKDANČIOS INSTITUCIJOS
55. Kalbos korpuso planavimas yra visų kalbos lygmenų – fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos, ypač terminijos, norminimas ir kodifikavimas, t. y. kryptingas bendrinės kalbos normų nustatymas ir įteisinimas. Viešosios informacijos, administravimo, mokymo ir mokslo kalbos pagrindas yra bendrinė kalba, todėl ji turi būti pajėgi užtikrinti sklandžią kalbinę valstybės, savivaldos institucijų ir visuomenės komunikaciją.
56. Kad būtų užtikrinta šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkanti kalba ir jos naudingumas kultūros, mokslo, verslo srityse, kalbos korpusas nuolat plėtojamas – tiek palaikomos esamos bendrinės kalbos normos, tiek įtraukiama naujovių. Kalbos formoms įvertinti ir vartosenai reguliuoti rengiamos norminamosios priemonės: žinynai, žodynai, gramatikos, terminų bankai ir kt. Atnaujinant kalbos korpusą, remiamasi kalbos duomenų sankaupomis: tekstynais, garsynais, duomenynais ir kt. Kodifikavimą užtikrina tam įgaliojimus turinti Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
57. Kalbos korpuso kuriamąjį ir palaikomąjį darbą Lietuvoje nuolat vykdo institucijos, turinčios ilgalaikę patirtį norminant bendrinę kalbą, kuriant norminamuosius veikalus ir kaupiant kalbos išteklius: Lietuvių kalbos institutas (LKI), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Vilniaus universitetas (VU) ir kt.
58. Programas darbams vykdyti dažniausiai rengia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (apie jos programas žr. 40.4.1.1–3) ir Lietuvos mokslo taryba, dabar vykdanti Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Mokslo ir kitos institucijos aktyviai dalyvauja programose, remiamose Europos Sąjungos lėšomis, palaiko tarptautines organizacijas ir iniciatyvas, darančias poveikį lietuvių kalbai (EFNIL, LT-Innovate, ELRC, CLARIN ERIC, ELG, CEF, HLP, EOSC, FAIR ir kt.).
59. Lietuvos mokslo institucijos nuo 2017 m. vykdė keletą projektų, susijusių su naujomis kalbos technologijomis: VU – „Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtra“ (LIEPA-2), VDU ir KTU – „Lietuvių kalbos teksto sintaksinės-semantinės analizės informacinės sistemos viešųjų paslaugų vystymas“ („Semantika-2“), VU – „Mašininio vertimo sistemų ir lokalizavimo paslaugų tobulinimas ir plėtra“, VU – „Integruotų lietuvių kalbos ir raštijos išteklių informacinės sistemos plėtra“ („Raštija 2“) ir LKI – „Lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos plėtra“ („E. kalba“). Tai tęstiniai projektai, vykdyti mokslo institucijų kartu su verslo įmonėmis, remti iš ES fondų investicijų veiksmų programos lėšų. 2020–2022 m. VDU vykdytas projektas „Dvikalbis automatinis terminų atpažinimas“ (DVITAS), kurio rezultatas – dvikalbiai (anglų–lietuvių kalbų) kibernetinio saugumo srities tekstynai: lygiagretusis ir palyginamasis. VDU įgyvendinant projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“, kuriamos mokomosios priemonės. Lietuvių kalbai išlikti skaitmeninėje terpėje svarbus ES finansuojamas 2021–2022 m. projektas „Europos kalbų lygybė“ (ELE), kurio tikslas – parengti programą, kuri būtų strateginė mokslinių tyrimų, inovacijų ir jų įgyvendinimo darbotvarkė bei aiškus veiksmų planas, kaip iki 2030 m. pasiekti skaitmeninę Europos kalbų lygybę.
60. Kelios institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, Lietuvių kalbos institutas – ir savivaldybių kalbos tvarkytojai teikia konsultacijas norminės kalbos vartojimo klausimais (ir raštu, ir žodžiu). Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas turi konsultacijų bankus. Kalbos komisijos Konsultacijų bankas nuolat pildomas, atnaujinamas, reaguojama į lankytojų atsiliepimus.
ANTRASIS SKIRSNIS
KALBOS NORMINAMIEJI VEIKALAI
61. Kalbos normoms nustatyti ir vartosenai reguliuoti priimta nutarimų ir parengta įvairių norminamųjų priemonių: žinynų, žodynų, gramatikų, terminų bankų:
61.1. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. PN-18 (k-26) „Dėl pagrindinių bendrinės lietuvių kalbos tarties normų“, pasukdama tarties ir kirčiavimo normų liberalizavimo kryptimi.
61.2. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2019 m. patvirtino naujas lietuvių kalbos skyrybos taisykles, o 2020 m. jų pagrindu parengtas ir išleistas žinynas „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“.
61.3. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2022 m. patvirtino rašybos žinyną „Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai“, 2022 m. žinynas išleistas.
61.4. LKI lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“ skelbiami bendrinės kalbos rekomendacijų rinkiniai. Duomenų bazėje „Kalbos patarimai“ pateikiami susisteminti kelių laikotarpių rekomendacijų šaltiniai: 1985 m. „Kalbos praktikos patarimai“; 1997 m. „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“; 2002–2013 m. „Kalbos patarimų“ serija. Tai svarbiausia bendrinės kalbos rekomendacijų sankaupa, turinti didelę reikšmę nustatant ir diegiant kalbos normas. Tai gali būti etalonas, su kuriuo lygintini kiti vartosenos faktai.
61.5. Kirčiavimui ir tarčiai stabilizuoti internete skelbiamas VDU parengtas „Lietuvių kalbos tarties žodynas“ ir programa, kirčiuojanti lietuvišką tekstą: „Kirčiuoklis“, „Kirčiuoklė“, taip pat „Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa“. Šios programos naudingos viešosios sakytinės kalbos vartotojams ir besimokantiems lietuvių kalbos.
61.6. Dabartinės lietuvių kalbos gramatinei sandarai aprašyti ir svarbiausioms žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normoms apibrėžti 2019 m. VU išleista mokomoji „Praktinė lietuvių kalbos gramatika“. VDU sukurta „Lietuvių kalbos morfemikos duomenų bazė“, „Morfologinis anotatorius“, „Morfologiškai anotuotas tekstynas MATAS“, „Sintaksiškai anotuotas tekstynas ALKSNIS“.
61.7. Leksikos normas teikia „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, leidžiamas tradiciniais ir elektroniniais leidimais: 2021 m. paskelbtas 8-asis pataisytas ir papildytas leidimas bei elektroninė versija USB atmintuke; nuo 2011 m. žodynas skelbiamas internete, versija atnaujinta 2021 m.
61.8. Keletą dešimtmečių LKI rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, jis nuo 2013 m. dalimis skelbiamas internete. Šis žodynas atspindi šiuolaikinę leksiką ir taisyklingą bendrinės kalbos žodžių vartoseną. Rengiant žodyną, atsižvelgiama į kintančią kalbos padėtį, žinių visuomenės poreikius, prestižinės kalbos vartojimo sritis, naujausius tyrimų bei norminimo rezultatus, vartotojų nuomonę.
TREČIASIS SKIRSNIS
KALBOS IŠTEKLIAI
62. Planuojant kalbos korpusą, remiamasi kalbos duomenų sankaupomis: žodynais, įvairaus pobūdžio tekstynais ir duomenynais:
62.1. Nuo 2005 m. internete prieinamas „Lietuvių kalbos žodynas“ (20 tomų), jo versija atnaujinta 2021 m., sukurta naujų paieškos galimybių. LKI lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“ skelbiama ir šio žodyno kartoteka bei papildymai.
62.2. LKI kuriamas ir nuolat pildomas „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“, iš kurio matyti naujausi lietuvių kalbos leksikos vartojimo pokyčiai ir polinkiai. Tai ne tik patogus išteklius kalbos normintojams ir vartotojams, bet ir daug galimybių teikianti priemonė korpusui įvairiais lygmenimis atnaujinti. Bendrinei kalbai tinkama leksika iš jo keliama į „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“. Paskutinių dešimtmečių viešosios rašytinės kalbos naujoves atspindi „Naujųjų skolinių duomenų bazė“: ja remiantis galima vertinti skolinių vartosenos polinkius.
62.3. Visuotinai pripažinti kalbos duomenų šaltiniai yra tekstynai: iš jų minėtinas VDU „Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas“, „Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas“, „Sakytinės kalbos įrašų bazė“ ir „Mokomasis lietuvių kalbos tekstynas“, VU „Lietuvių mokslo kalbos tekstynas“. Tai visuma skaitmeninių tekstų, aprūpintų specialia programine įranga, tinkamų kalbinei, filologinei, sociologinei ir kitokiai kalbos vienetų vartosenos analizei, taip pat mokomiesiems tikslams. VDU kuriamos lietuvių kalbos mokomosios priemonės: mokomasis tekstynas, mokinių tekstynas, morfologiškai anotuotas tekstynas, leksikonas, tarties žodynas (su transkribuokliu ir garsynu), kirčiuoklis.
62.4. VU kuriamas lietuvių šnekos garsynas LIEPA – fonetiškai reprezentatyvi lietuvių šnekos duomenų bazė, pritaikyta šnekos technologijų moksliniams tyrimams ir konstravimo darbams bei elektroninėms paslaugoms. Sukurtos 7 paslaugos vartotojams: tartuvas, naršytuvas, pažintuvas, valdytuvas, ieškotuvas, pagalbininkas, lietuvių šnekos sintezatorius, taip pat 5 infrastruktūros paslaugos, iš jų 3 programinės įrangos: elektroninio teksto skaitytuvas, interneto puslapių atidarymas balsu ir lietuvių šnekos atpažinimo variklis; sukurtas garsynas ir balso įrašų laboratorija.
62.5. LKI informacinėje sistemoje „E. kalba“ skelbiami leidiniai, parengti anksčiau išleistų žodynų pagrindu ar sudaryti nauji. Ši sistema dabar apima 19 žodynų. Be jau minėtų, joje dar yra „Sinonimų žodynas“, „Antonimų žodynas“, „Frazeologijos žodynas“, „Palyginimų žodynas“, „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas“. „E. kalboje“ pateikta ir 10 dvikalbių žodynų.
62.6. Lietuvos vietovardžiams kaip nematerialiajam kultūros paveldui skleisti ir saugoti LKI leidžiamas „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (2021 m. išleistas 4-as tomas), „E. kalboje“ kuriama „Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė“. Numatyta, kad ši bazė apims Lietuvos savivaldybių lingvistinius-geografinius duomenis, juos susies su tiksliomis koordinatėmis žemėlapyje, parodys šių objektų fiksavimą istoriniuose šaltiniuose, kilmę ir kitas ypatybes, pateiks garsinės ir vaizdinės informacijos.
62.7. Kalbos komisijos svetainė „Pasaulio vietovardžiai“ – tai užsienio vietovardžių duomenų bazė, kurios pagrindas – suskaitmenintas penkiatomis žodynas „Pasaulio vietovardžiai“, apimantis visus žemynus ir vandenynus, iš viso apie 180 tūkst. vietovardžių straipsnių: autentiškos ir sulietuvintos jų formos. Galima objektų pavadinimų peržiūra pagal šalis, objekto rūšį, paieška pagal vietovardį ar jo dalį.
62.9. Sukurta Kalbos komisijos svetainė „Piliečių vardai“, jos pagrindas – Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas, pateikiama mokslinė, teisinė, publicistinė informacija apie asmenvardžius. Sąvadas toliau pildomas Gyventojų registro duomenimis, vardai aprašomi, vertinami normos aspektu.
62.10. LKI kuriama „Tarmių archyvo duomenų bazė“. Joje pateikiama informacijos apie dviejų tipų – garso ir rankraščių – duomenis. Sukurtas duomenų bazės modelis „Tarmynas“. Suskaitmeninta archyvinė ir naujai surinkta tarmių medžiaga kaupiama ir nagrinėjama geoerdvinės analizės bei vietovės intelekto technologijomis. Kalbinė medžiaga pildoma sociokultūriniais ir socioekonominiais duomenimis. „Tarmynas“ skirtas ne tik medžiagai kaupti ir saugoti, bet ir tarmių stebėsenai vykdyti bei lietuvių kalbos variantiškumui tirti. Nuolat rengiami ir leidžiami tarmių tekstų rinkiniai bei žodynai, remiami daugiausia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.
62.11. LKI kuriama „Senųjų lietuviškų raštų duomenų bazė“, kurioje skelbiami suskaitmeninti XVI–XIX a. lituanistikos šaltiniai (tekstai ir išvestiniai kūriniai). Internetinius leidinius sudaro dokumentinis perrašas, žodžių formų konkordancijos (tiesioginė ir atvirkštinė), indeksai; nuolat tobulinama paieškų sistema.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
63. Globalizacijos sąlygomis stiprėja kitų kalbų ir kultūrų poveikis, todėl greitai kinta ir niveliuojasi tiek lietuvių kalba, tiek kultūra. Tam didelę įtaką daro ir didėjantis visuomenės mobilumas bei technologinė pažanga. Bendrinė kalba turi prisitaikyti prie globalios civilizacijos ir atitikti šiuolaikinės visuomenės poreikius, todėl turi būti nuolat užtikrinamas kalbos sistemos atsinaujinimas spartinant naujovių palaikomąją bei kalbos norminamąją veiklą.
64. Bendrinės kalbos normos turi būti veiksmingai įtvirtinamos viešojoje vartosenoje – tiek rašytinėje, tiek sakytinėje kalboje. Tam reikia efektyvios strategijos ir patikimų priemonių: norminamųjų veikalų bei nuolatinių konsultacijų.
65. Parengti kokybiškų norminamųjų veikalų negalima be fundamentinių teorinių darbų. Tokių darbų, ypač skirtų dabartinės kalbos gramatinės sandaros analizei, paremtai naujausiais tekstynų duomenimis, vis dar rengiama per mažai.
66. Strateginiuose valstybės dokumentuose, keliančiuose nacionalinės pažangos tikslus ir uždavinius, nepakankamai atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatas dėl lituanistikos prioriteto, o Vyriausybės 2012 m. patvirtintos „Lituanistikos mokslinių tyrimų plėtros 2012–2020 metų kryptys“ neatnaujinamos, todėl neužtikrinamas Lietuvos valstybei strateginę reikšmę turinčių lituanistikos darbų palaikymas:
66.2. bendrinės kalbos norminamųjų veikalų rengimas ir skelbimas (tiek tradicinėmis, tiek elektroninėmis formomis);
67. Norminamiesiems veikalams – žodynams, žinynams, gramatikoms – rengti nepalanki dabartinė mokslo produkcijos vertinimo strategija, lemianti ir mokslininkų kvalifikacinius reikalavimus, ir mokslo institucijų finansavimą. Šių veikalų įvertis, palyginti su kitais mokslo darbais, ypač priskiriamais tarptautinių kategorijai, yra per mažas, todėl juos rengti nenaudinga nei institucijoms (dėl finansavimo), nei patiems mokslininkams (dėl galimybių pretenduoti į aukštesnes pareigybes). Dėl šių priežasčių daug metų stringa tokie darbai:
67.1. kalbos korpusui itin svarbus „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, pateikiantis realiai funkcionuojančią leksiką ir taisyklingą bendrinės kalbos žodžių vartoseną, atitinkančią žinių visuomenės ir prestižinės kalbos vartotojų poreikius, rašomas su pertrūkiais, prie jo dirba per mažai mokslo darbuotojų;
68. Kalbos ištekliams kaupti ir tęstinumui užtikrinti nepakanka projektinio finansavimo: projektams pasibaigus, neretai sustoja ir tolesnė išteklių priežiūra bei plėtra.
69. Esant per lėtam lietuvių kalbos įsitvirtinimui skaitmeninėje terpėje, iškyla pavojus skaitmeniniam kalbos išnykimui. Skaitmeninės terpės galimybės palengvinti informacijos ir viešųjų paslaugų pasiekiamumą yra didžiulės, o negebėjimas jomis naudotis gresia socialine kai kurių visuomenės sluoksnių atskirtimi. Jei nedidės valstybinės kalbos funkcionalumas šioje terpėje, tai mažės ir socialinis prestižas, lemiantis naudingumą bei motyvaciją visavertiškai ją vartoti. Lietuvių kalbai palaikyti skaitmeninėje terpėje vis dar trūksta:
70. Veržli informacinių technologijų plėtra žymi kokybiškai naują žinių visuomenės etapą, kuriame itin svarbu nuolat kaupti ir atnaujinti:
70.1. bendruosius kalbos duomenis (tekstynus, dažninius sąrašus, žodynus, garsynus, ontologijas ir kt.), taip pat kalbos technologijoms kurti reikalingus mišriuosius duomenis, apimančius bendrojo pobūdžio ir specialiąsias sritis;
70.2. mokomuosius kalbos duomenis ir išteklius (specialiai mašininiam mokymuisi parengtus tekstynus, garsynus, įterptinius vektorių modelius, skaitmeninius sakytinės ir rašytinės kalbos modelius, auksinius standartus ir kt.), taip pat mišriuosius duomenis, apimančius bendrojo pobūdžio ir specialiąsias sritis, todėl svarbius dirbtinio intelekto technologijų taikymui bei informacinių technologijų sprendiniams.
71. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių, keliančių grėsmę lietuvių kalbai visavertiškai funkcionuoti viešojoje erdvėje, ypač viešuosiuose užrašuose, yra dažnėjantis kitų kalbų (dažniausiai anglų, rusų) vartojimas.
PENKTASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
73. Kad neatsirastų atotrūkio tarp kalbos normų ir jos raidos, visų kalbos lygmenų norminimas ir kodifikavimas turi vykti nenutrūkstamai, todėl svarbu vykdyti tokius uždavinius:
73.1. atlikti nuolatinę kalbos stebėseną ir vartosenos tyrimus, būtinus norminant ir įdiegiant priimtiniausias kalbos normas;
73.3. taisyklingos kalbos normas įtvirtinti vykdant bendrąją kalbos, ypač rašytinės, priežiūrą ir teikiant konsultacijas vartosenos klausimais;
74. Kad bendrinės kalbos normos būtų sėkmingai įtvirtinamos viešojoje vartosenoje, būtina:
74.1. užtikrinti norminamųjų lietuvių kalbos žinynų, žodynų ir duomenų bazių rengimą, prieinamumą ir palaikymą elektroninėje terpėje;
74.2. aiškinti visuomenei bendrinės kalbos, kaip pagrindinės kalbos atmainos, privalumus, ir skatinti vartoti ją visose viešojo gyvenimo srityse;
75. Kad būtų parengta kokybiškų norminamųjų veikalų, reikia rengti daugiau teorinių, ypač skirtų dabartinės kalbos gramatinės sandaros analizei, ir parašyti šiuolaikinę gramatiką.
76. Siekiant įgyvendinti įstatymų ir nutarimų numatytą lituanistikos prioritetą, reikia užtikrinti strateginę reikšmę Lietuvos valstybei turinčių lituanistikos tiriamųjų bei taikomųjų darbų palaikymą:
76.2. bendrinės kalbos norminamųjų veikalų rengimą ir skelbimą (tiek tradicinėmis, tiek elektroninėmis formomis);
77. Kadangi norminamiesiems veikalams – žodynams, žinynams, gramatikoms – rengti sąlygos nėra palankios, tai reikia:
78. Užtikrinti ne tik projektinę, bet ir nuolatinę finansinę paramą kalbos išteklių kaupimui bei sklaidai, numatyti koordinuojančias ir administruojančias institucijas, kad būtų galima nepertraukiamai vykdyti tokią veiklą:
78.1. kaupti ir teikti visuomenei patikimus ir pakartotinai pritaikomus kalbos išteklius (žodynus, tekstynus, duomenų bazes) – tiek pirminius, tiek apdorotus kalbos technologijomis;
78.2. kurti ir tobulinti kalbos analizės priemones (morfologinių požymių nustatymo ir generavimo, rašybos tikrinimo ir kt.);
78.3. diegti internetines kalbos paslaugas (mašininio vertimo, korektūros, kirčiuoklės, teksto anotavimo, šnekos atpažinimo bei sintezavimo, paieškų tekstynuose ir kt.) lokalizuojant kompiuterines programas ir įrankius;
78.4. kurti modernias ir patrauklias internetines prieigas užtikrinant nuolatinę jų priežiūrą ir informacijos sklaidą;
79. Kad stiprėtų valstybinės kalbos funkcionalumas skaitmeninėje terpėje ir visuomenei būtų lengviau pasiekiama informacija bei viešosios paslaugos, reikia:
80. Kadangi vienas svarbiausių rizikos veiksnių, keliančių grėsmę lietuvių kalbai visavertiškai funkcionuoti viešojoje erdvėje (viešuosiuose užrašuose), yra vis dažnėjantis kitų kalbų (dažniausiai anglų, rusų) vartojimas; dėl mokslo darbų rašymo kitomis kalbomis neplėtojama lietuviška įvairių mokslo sričių terminija, tai reikia:
80.3. parengti programą, kaip į mokslo sritį grąžinti lietuvių kalbą ir skatinti jos raidą:
80.3.1. numatyti teisines, organizacines ir finansines priemones, kurios padėtų išlaikyti balansą tarp mokslo rezultatų skelbimo lietuvių ir kitomis kalbomis, ypač anglų;
80.3.2. išlaikyti aukštą lietuvių kalba leidžiamų mokslo publikacijų standartą ir siekti jų referavimo tarptautinėse duomenų bazėse;
80.3.3. užtikrinti, kad publikacijų lietuvių kalba vertinimas nebūtų diskriminacinis kalbos atžvilgiu: jas vertinti ne pagal formalius kalbos ir skelbimo vietos kriterijus, o pagal tyrimų originalumą, naujumą ir svarbą tiriamajai krypčiai;
IV SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS MOKYMO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Teisė mokytis valstybine kalba Lietuvoje
81. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtinta:
81.2. mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis kiekvienam piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (30 str., 1);
81.3. sąlygų asmens brandžiai tautinei savimonei ir pasaulėžiūrai formuotis laidavimas perteikiant tautinės kultūros pagrindus ir taip garantuojant tautos ir krašto kultūros tęstinumą bei tapatybės išsaugojimą (3 str., 4);
81.4. kad visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos turi užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintas bendrąsias programas (30 str., 7); nuo 2017 m. dirbama pagal bendrą „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo programą“, iš jos mokiniai laiko privalomąjį valstybinį arba mokyklinį brandos egzaminą;
82. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme dėstomoji kalba tose mokyklose nėra reglamentuota.
83. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas nurodo, kad:
83.2. valstybė teikia prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo Lietuvoje ir užsienyje bei jos raidos uždavinius. Mokslo ir studijų institucijos, dalyvaujančios įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą (3 str., 3);
84. Daugelyje aukštųjų mokyklų dėstomi kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursai, kurių bendrąją programą 2014 m. atnaujino ir patvirtino Valstybinė lietuvių kalbos komisija protokoliniu nutarimu „Dėl specialybės kalbos programos pakeitimo“. Kursai finansuojami iš valstybinės programos, kurią koordinuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Teisė ir pareiga mokytis valstybinės kalbos Lietuvoje
85. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtinta, kad jei bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, tai:
85.1. lietuvių kalbos dalykas yra sudedamoji ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui (30 str., 2);
85.2. ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo programose ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę skiriama ugdymui lietuvių kalba (30 str., 2,1);
85.3. pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba;
86. Tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą) (30 str., 8).
Lituanistinis švietimas užsienyje
87. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtinta, kad:
87.1. valstybė finansuoja ir kitaip skatina užsieniečius, kurie mokosi lietuvių kalbos ar studijuoja lietuvių kalbą ir kultūrą (25 str., 2);
87.2. lituanistinio švietimo užsienyje paskirtis – padėti išmokti lietuvių kalbą ir ją išlaikyti, išsaugoti tautinį tapatumą, supažindinti su Lietuvos valstybės istorija, kultūra, paveldu ir sudaryti sąlygas saviraiškai lietuvių kalba (25 str., 1);
87.3. švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka:
87.3.1. sudaromos galimybės užsienio lietuviams mokytis lietuvių kalba Lietuvos mokyklose (25 str., 3);
87.3.2. institucija organizuoja užsienio lietuvių ir užsieniečių lietuvių kalbos pasiekimų vertinimą nustatant lietuvių kalbos mokėjimo lygį, jei lietuvių kalbos mokėjimo lygis nėra patvirtintas pažymėjimu, gautu iš pagal įstatymą registruotos lituanistinės mokyklos, ar pažymėjimu, patvirtinančiu lietuvių kalbos mokėjimą pagal A1–B2 lygį (25 str., 4).
Prievolė tinkamu lygiu mokėti valstybinę kalbą
88. Vyriausybės patvirtintas Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašas (2021) reglamentuoja:
88.1. valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų ir lietuvių kalbos mokėjimo lygių taikymo tvarką:
88.1.1. lietuvių kalbos mokėjimo lygiai taikomi užsienio lietuviams ir užsieniečiams, siekiantiems, kad jų lietuvių kalbos žinios būtų įvertintos ir įteisintos;
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
Mokyklos lietuvių ugdomąja kalba
91. Penkiolikmečiams reikalingas žinias ir įgūdžius sėkmingai dalyvauti visuomenės gyvenime vertinantys tarptautiniai PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimai (paskutinis – 2018 m.) rodo vis prastėjančius Lietuvos moksleivių pasiekimus, stinga reguliarių tyrimų, analizuojančių moksleivių lietuvių kalbos raštingumo lygį.
92. Bendrojo lavinimo mokykloms skirta lietuvių kalbos mokymo metodika ir priemonės per mažai pritaikytos mokymui skaitmeninėje erdvėje.
93. Nuotolinio lietuvių kalbos mokymo patirtis rodo, kad skaitmeninėmis lietuvių kalbos mokymo priemonėmis noriai naudojamasi, tačiau:
93.1. turimos priemonės laikytinos epizodinėmis visų lietuvių kalbos mokymo programų aprėpties aspektu;
93.2. kai kurios priemonės yra trūktinos tiek programos reikalavimų, tiek skaitmeninio raštingumo aspektu;
94. Daugėjant mokyklinio amžiaus imigrantų ir reemigrantų vaikų, vis aktualesnis tampa jų teisės mokytis valstybine kalba ar valstybinės kalbos realizavimas.
Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba
96. Tarptautiniai PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimai (paskutinis – 2018 m.) rodo vis prastėjančius Lietuvos moksleivių pasiekimus, o mokyklų ne lietuvių ugdomąja kalba rezultatai vidutiniškai dar prastesni nei penkiolikmečių, lankančių mokyklas lietuvių ugdomąja kalba; stinga reguliarių tyrimų, analizuojančių moksleivių lietuvių kalbos raštingumo lygį.
97. Valstybinės kalbos (ir lietuvių literatūros) mokoma visose ne lietuvių ugdomąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo sąlyga (30 str., 2) valstybinės kalbos mokyti ne daugiau nei gimtosios yra keistina, nes nepakankamai išmokstama lietuvių kalbos.
Profesinės mokyklos
Aukštosios mokyklos
100. Aštuonioliktosios Vyriausybės programoje (4 str.) numatyta, kad studijų kokybė yra prioritetas visais aukštojo mokslo lygmenimis. Valstybės auditas nustatė (2021), kad siekti kokybės trukdo studijų tarptautiškumo plėtros stygius. Vienas iš tarptautiškumo rodiklių yra programų, dėstomų aukštosiose mokyklose užsienio kalba, pasirinkimas, reiškiantis dėstymo lietuvių kalba atsisakymą tarptautiškumo naudai.
Lituanistinis švietimas
102. Gausėjant emigrantų iš Lietuvos, didėja lietuvių kalbos mokymo(si) užsienyje poreikis, lietuvių bendruomenės užsienyje tęsia lietuviškų mokyklų, kursų, klasių ir darželių veiklą, steigia naujus, bet jiems stinga tinkamų mokymo priemonių etnokultūros ir istorijos pamokų turiniui užtikrinti.
103. Užsienyje atsidūrę mokyklinio amžiaus vaikai patenka į tų šalių mokyklas, dėl to neretai apribojamos šeimos galimybės grįžti į Lietuvą net ir susidarius atitinkamoms sąlygoms, nes mokymo programos įvairiose šalyse gerokai skiriasi, vaikai neišmoksta lietuviškos terminijos, neretai tai lemia apsisprendimą, ypač jaunimo, nebegrįžti į Lietuvą:
103.1. stokojama informacijos, kaip palaikyti lietuvybę ir išlaikyti tapatybę, neretai su vaikais kalbama gyvenamosios šalies kalba;
104. Lietuviškų mokyklų, kursų, klasių ir darželių lankymas neretai kelia problemų ne tik dėl tėvų laiko stokos, bet ir dėl didelių atstumų.
Darbas ir pilietybė
106. Suaktyvėjus imigracijai, padidėjo lietuvių kalbos mokymo kursų poreikis, neretai jų ieško atvykėliai, menkai tesiorientuojantys Lietuvos administracinėje sandaroje ir nerandantys reikiamos informacijos. Valstybės remiami kursai nepatenkina esamo poreikio, trūksta bendros poreikio analizės ir tarpinstitucinio šių klausimų koordinavimo.
Gestų kalba. Garsinės priemonės akliesiems ir silpnaregiams
107. 1996 m. kurčiųjų gestų kalba Lietuvoje pripažinta gimtąja lietuvių gestų kalba, kurtieji mokosi tiek specialiosiose, tiek ir įprastose bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose, tačiau įstatymiškai dar nėra reglamentuotas kurčiųjų mokymasis bendrojo lavinimo mokyklose, nepakankamai parengta metodika, pasigendama mokytojų parengimo.
TREČIASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
Mokyklos lietuvių ugdomąja kalba
109. Bendromis atsakingų įstaigų pastangomis tobulinti lietuvių kalbos mokymo turinį ir formą, kad atitiktų ateities žmogaus poreikius, taip pat organizuoti reguliarius lietuvių kalbos raštingumo tyrimus.
110. Kurti lietuvių kalbos ir kitų dalykų mokymo programas bei įrankius labiau integruojant skaitmeninį mokymą, ugdyti skaitmeninio raštingumo kompetenciją lietuviškų tekstų vaizdinio ir garsinio kūrimo, koregavimo, redagavimo, lokalizavimo, vertimo srityse.
111. Sudaryti galimybes mokyklinio amžiaus imigrantų tėvams ir globėjams pageidaujant mokyti jų vaikus mokyklose lietuvių ugdomąja kalba; siekiant šio tikslo tobulinti reemigrantų vaikams skirtą „Lietuvių kalbos pagal kalbos mokėjimo lygius (A1–B2) programą“ ir parengti analogišką imigrantų vaikams.
Mokyklos ne lietuvių ugdomąja kalba
113. Bendromis atsakingų įstaigų pastangomis tobulinti lietuvių kalbos mokymo turinį ir formą, kad atitiktų ateities žmogaus poreikius, ir taikyti lietuvių kalbos kanoną kaip pagrindą šios kalbos mokymo programoms rengti, taip pat organizuoti reguliarius lietuvių kalbos raštingumo tyrimus.
114. Keisti įstatymu numatytą valstybinės kalbos mokymosi laiko ribojimą, kuris vertintinas kaip sąlygų mokytis valstybinės kalbos bloginimas.
Profesinės mokyklos
Aukštosios mokyklos
117. Siekiant tarptautinio mokymo programos aspekto, užtikrinti lietuvių kalbos išsaugojimą kaip pagrindinės dėstomosios ir mokslo kalbos aukštosiose mokyklose šiais būdais:
117.4. skatinant kitomis kalbomis vartojamų terminų vertimą į lietuvių kalbą ir jų įtraukimą į Terminų banką;
Lituanistinis švietimas
118. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi palaikyti lituanistinę veiklą užsienyje, todėl ypač aktualu užsienio lietuviams rengti ir siųsti mokymo priemones; organizuoti lituanistinius kursus mokiniams ir mokytojams Lietuvoje.
119. Lituanistines mokyklas dažniausiai lanko vaikai iki 12 metų. Reiktų pasirūpinti jaunuoliams patrauklia lietuvių kalbos mokymosi forma, rengti motyvacinius kursus ar diskusijas, bendradarbiaujant su Lietuvos mokslo institucijomis (pvz., Vilniaus ar Kauno universitetų studentais).
120. Rengiant mokymo priemones yra būtina bendradarbiauti su bendruomenių švietimo tarybų pirmininkais ir (ar) lituanistinių mokyklų vadovais.
121. Rekomenduoti parengti lietuvių kalbos mokėjimo lygio nustatymo testus vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Rengiant tokius testus taip pat bendradarbiauti su bendruomenių švietimo tarybų pirmininkais ir (ar) lituanistinių mokyklų vadovais.
122. Būtina sudaryti sąlygas ir įstatymiškai reglamentuoti:
122.1. nuotolinį visavertišką mokymąsi Lietuvos mokyklose ir galimybę įgyti išsilavinimą liudijantį dokumentą;
123. Pandemijos meto patirtis atskleidė nuotolinio mokymo perspektyvumą. Nors jis negali atstoti kontaktinio bendravimo, bet labai pravartus lituanistinio švietimo būdas, ypač retai lietuvių gyvenamose ar smarkiai nutolusiose vietovėse, todėl būtina rengti tinkamas nuotolinio mokymo priemones, rūpintis jų palaikymu ir sklaida.
Darbas ir pilietybė
124. Tobulinti informacijos pateikimą viešumoje:
124.1. informuoti apie lietuvių kalbos mokymo kursus, kategorijų suteikimo ir kalbos mokėjimo lygių nustatymo egzaminus (vietą ir laiką);
Gestų kalba. Garsinė informacija akliesiems
126. Padėti kurtiesiems integruotis į visuomenę:
126.4. rekomenduoti visose mokyklose naudoti bazinius gestų kalbos ženklus, taip mažinant atskirtį tarp specialiuosius poreikius turinčių ir jų neturinčių grupių bei siekiant geresnės integracijos ir įtraukiojo ugdymo sklaidos;
127. Padėti akliesiems ir silpnaregiams integruotis į visuomenę, kurti ir tobulinti garsinę prieigą prie skaitmeninių priemonių, plėsti Brailio raštu rengiamų leidinių asortimentą ir tobulinti jo atranką.
V SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS PRESTIŽO PLANAVIMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
PRESTIŽO REIKŠMĖ VISUOMENEI
129. Valstybinės kalbos prestižas yra nuo jos funkcijų aprėpties priklausanti galios visuomenėje atstojamoji: kuo daugiau funkcijų kalba atlieka, tuo ji prestižiškesnė visuomenės akyse. Nuo prestižo priklauso santykis tarp valstybinės kalbos ir kitų vartojamų kalbų.
ANTRASIS SKIRSNIS
SPRĘSTINOS PROBLEMOS (GRĖSMĖS, RIZIKOS VEIKSNIAI)
131. Kai kuriose mokslo ir technologijų srityse, siekiant tarptautiškumo ir dėl to vis mažiau vartojant lietuvių kalbą (ar jos visai nevartojant), mažėja jos prestižas, nekuriami ir nediegiami lietuviški terminai, todėl:
131.1. ilgainiui dėl naujausios terminijos stygiaus negalės būti tęsiamas visavertis mokslo tiriamasis ir taikomasis darbas lietuvių kalba;
132. Daugėja situacijų, kai tiek oficialiu, tiek neoficialiu lygmeniu pasirenkama anglų, o ne lietuvių kalba, ir tai atspindi didėjantį anglų kalbos naudingumą ir mažėjantį valstybinės kalbos prestižą visuomenėje:
132.1. sociolingvistiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje nėra tiesioginės sąsajos tarp išsilavinimo ir bendrinės kalbos vartojimo, daliai visuomenės atrodo, kad bendrinė kalba oficialiojoje komunikacijoje nėra būtina, todėl patogesne, o dėl to ir prestižiškesne vis dažniau tampa anglų kalba;
132.2. kalbinis kraštovaizdis, kurį sudaro viešieji užrašai – reklamos, iškabos, meniu ir kt. – yra visuomenės kalbų rinkimosi išraiška, atspindinti vyraujančią kalbų hierarchiją: tai, kad nemažai šios srities užrašų yra ne lietuvių, o anglų kalba (arba šalia lietuvių būtinai ir anglų kalba), rodo, kad daugiau pagarbos rodoma ne lietuvių, o anglų kalbai.
133. Kalbos prestižas labai priklauso nuo valdžios atstovų vartojamos kalbos, nes visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai į ją orientuojasi. Lietuvos valdžios institucijų viešoji kalba ne tik ne visada atitinka bendrinę kalbą, bet pasitaiko dvikalbystės arba perėjimo į nevalstybinę kalbą atvejų, taip demonstruojant valstybinės kalbos antraeiliškumą ar subordinaciją.
134. Valdžios atstovai ne visuomet užtikrina valstybinės kalbos vartojimą viešuosiuose renginiuose, susirašinėjant, bendraujant su nevalstybinėmis organizacijomis ir kt.
135. Kalbos standarto raidos kryptį atspindi jaunimo kalba, o jaunimas kartais būna nelinkęs vartoti bendrinę lietuvių kalbą.
136. Šiuo metu pasireiškia tarmių ir regioninių kalbos atmainų atgimimas, keičiasi dar neseniai vyravęs požiūris į jas kaip į bendrinės kalbos priešpriešą; nors nevienodai, bet visoje Lietuvoje atgimstančios tarmės ir regioninės kalbos atmainos ima funkcionuoti kasdieniame bendruomenių gyvenime, įgyja didesnį ar mažesnį vadinamąjį slaptąjį prestižą, t. y. vertinamos tik tam tikroje teritorijoje ir tik tam tikros visuomenės dalies.
137. Daug išnykusių senųjų vietovardžių sukaupta ir kaupiama Lietuvių kalbos instituto Lietuvos geoinformacinėje duomenų bazėje, jie integruojami su VĮ Registrų centro interaktyviu žemėlapiu REGIA, bet šių vietovardžių įprasminimo ir grąžinimo darbai vykdomi per lėtai.
138. Nuo 2003 m. sudaryta galimybė asmens dokumentuose pasirinkti tradicines ar modernias lietuviškas moterų pavardžių formas, bet visuomenei dar stinga informacijos apie pavardžių formavimosi istoriją ir rinkimosi galimybes.
139. Žiniasklaidos įtaka kalbai visada buvo ir yra didžiulė, bet dabar keičiasi visuomenės santykiai su žiniasklaida, įsivyrauja bendravimas atskiruose socialiniuose burbuluose, išsitrina takoskyra tarp viešojo ir privataus bendravimo, randasi naujų kalbos perdavimo formų ir sutartinių ženklų, todėl žiniasklaidos poveikis bendrinei kalbai kinta, bet nemažėja. Nors yra galimybių naudotis moderniomis skaitmeninėmis koregavimo, redagavimo, vertimo programomis bei programėlėmis, žiniasklaidoje daugėja elementarių klaidų.
140. Lituanistinės veiklos užsienyje palaikymas įgyja naujų formų ir naujų tikslų, nes atsirado naujas segmentas – veikla su ketinančiais reemigruoti, todėl ypač aktualios tokių šeimų vaikų galimybės mokytis Lietuvoje.
TREČIASIS SKIRSNIS
UŽDAVINIAI
142. Kadangi mokslo ir technologijų srityse daugėja atvejų, kai valstybinė kalba nevartojama ir nekuriami nauji terminai, todėl, siekiant išlaikyti jos prestižą, būtina:
142.1. koreguoti mokslo ir aukštojo mokslo valstybinio finansavimo principus, kad būtų palaikoma valstybinė kalba;
143. Kadangi visuomenė neretai tiek oficialiu, tiek neoficialiu lygmeniu pasirenka anglų, o ne lietuvių kalbą, todėl:
143.1. siekiant kelti bendrinės kalbos prestižą, būtina gerinti jos kokybę skaitmeninėje erdvėje, nes kuo aukštesnį išsilavinimą įgyja žmonės, tuo labiau jie naudojasi elektroninėmis priemonėmis – įvairiomis programėlėmis, balso atpažinimo, teksto koregavimo, redagavimo ir vertimo įrankiais, nuo kurių kokybiškumo ir galimybių priklauso lietuvių kalbos, kaip komunikavimo priemonės skaitmeninėje erdvėje, vertinimas;
143.2. kadangi viešiesiems užrašams įtakos turi gerosios praktikos sklaida, ypač sėkmingų lietuviškų pavadinimų viešinimas, tai į įvairių lygių lietuvių kalbos mokymo programas reikia įtraukti užduočių kurti tokius pavadinimus, tęsti ir plėsti tam skirtų konkursų organizavimą;
144. Kadangi valdžios atstovų viešoji kalba ne visada atitinka bendrinės kalbos standartą, tai paskaitomis, pokalbiais žiniasklaidoje ir kitais būdais reikia daryti poveikį jų kalbai.
145. Bendrojo ugdymo mokyklų lietuvių kalbos mokymo programose turėtų būti daugiau užduočių, susijusių su šiuolaikinio gyvenimo realijomis.
146. Rengti tarmių dienas mokyklų, miestelių, regionų ir visos Lietuvos mastu; skelbti konkrečios tarmės metus; organizuoti viktorinas, konkursus, protmūšius, viešas diskusijas ir kitaip skatinti domėjimąsi lietuvių tarmėmis; rengti ir leisti leidinius, knygas, rinkinius apie tarmes, tarp jų ir parašytus tarmiškai; tęsti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos finansuojamus su tarmėmis susijusius darbus.
147. Išnykusių vietovardžių įamžinimas skatintinas ir tęstinas dar platesniu mastu, siekiant juos įtraukti į interaktyvius žemėlapius, tokius kaip REGIA, turistinius žemėlapius ir rodykles; skatinti vietos gyventojų, ypač moksleivių, kraštotyros veiklą įprasminant išnykusius vietovardžius; dalyvauti viešajame gyventojų ir savivaldybių dialoge įprasminant ir paženklinant vietovardžių iškabas ir rodykles.
148. Palaikytina vieša visuomenės diskusija su kalbos specialistais moterų pavardžių klausimu; parengtina populiarinimo leidinių, laidų televizijoje ir socialinėje žiniasklaidoje apie pavardžių formavimosi istoriją ir pasirinkimo galimybes.
149. Kadangi pakitusi žiniasklaidos forma daro poveikį ir kalbai, tai įgyvendintina praktika atskirti sritis, kuriose turi būti vartojama bendrinė kalba, žiniasklaida skatintina naudotis moderniomis skaitmeninėmis koregavimo, redagavimo, vertimo programomis ir programėlėmis, kad būtų išvengiama elementarių klaidų.
150. Kadangi viena iš paveikiausių kitos šalies kalbos mokymo(si) formų yra kalbos kursai, tai būtina plėsti jų tinklą, sudaryti daugiau galimybių mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje, taikyti nuotolinį mokymą, gausinti mokymo(si) medžiagą, rengti naujų priemonių. Rekomenduojama sukurti skaitmeninių lietuvių kalbos programų, tinkamų dvikalbėms šeimoms, gyvenančioms užsienyje. Tai suteiktų geresnes galimybes mokytis lietuvių kalbos savarankiškai ar su mokytoju, formuotų teigiamą požiūrį į lietuvių kalbą bei skatintų platesnį jos vartojimą ir didintų prestižą.
151. Palaikytina vieša diskusija radijo ir televizijos laidose, socialinėje žiniasklaidoje visais visuomenę dominančiais su kalba susijusiais klausimais, tarp jų ir aštresniais, tokiais kaip tautybei, rasei, lyčiai jautrios kalbos reglamentavimas, žemosios leksikos toleravimas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.
VI SKYRIUS
VALSTYBINĖS KALBOS BŪKLĖS PAŽANGOS KRITERIJAI, RODANTYS VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS VYKDYMO VEIKSMINGUMĄ
PIRMASIS SKIRSNIS
KALBOS STATUSAS
152. Teisinės bazės, reglamentuojančios valstybinės kalbos funkcionavimą ir nustatančios santykius su kitomis kalbomis, atnaujinimas.
ANTRASIS SKIRSNIS
KALBOS KORPUSAS
TREČIASIS SKIRSNIS
KALBOS MOKYMAS(IS)