Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIIIP-355, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektO Nr. XIIIP-358
2017 m. d. Nr.
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo
Nr. SV-S-159 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4–8 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui Nr. XIIIP-355.
2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo
Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-354 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-354), tačiau pasiūlyti jį tobulinti pagal šias pastabas:
2.1. 2018 m. gegužės 25 d. bus pradėtas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB) (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL 2016 L 119, p.1) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679), pagal kurio 1 straipsnio 2 dalį, fizinių asmenų (tarp jų ir vaikų) pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą, bus saugomos vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, todėl siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 5 straipsnį, kuriame kartu su valstybės tarptautinėmis sutartimis ir ratifikuotomis konvencijomis paminėtini ir Europos Sąjungos teisės aktai, kuriuose santykiai gali būti reguliuojami kitaip nei Įstatymo projekte Nr. XIIIP-354.
2.2. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 3 straipsnio 3 punkte vartojamą seksualinio smurto sąvoką suderinti su Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos 18–23 straipsnių nuostatomis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) XXI skyriaus bei 162, 307, 308 ir 309 straipsnių nuostatomis.
2.3. Papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 9 straipsnį, nurodant, kad vaikas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą, nes ši teisė įtvirtinta Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 2 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio 1 dalyje, kuriose numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.
2.4. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo amžiaus ir nepakankamos brandos nėra pajėgus tinkamai įvertinti galimas neigiamas pasekmes ir pavojus neribotai ir nekontroliuojamai naudotis teise bendrauti, susirašinėti ir pan., kas atskirais atvejais netgi gali pakenkti jo geriausiems interesams, siūlytina numatyti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo ribas ir Įstatymo projekto
Nr. XIIIP-354 9 straipsnį papildyti 3 dalimi ją išdėstant taip:
„3. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, teisė dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir organizacijose negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina paties vaiko ar kito asmens sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti.“
2.5. Įvertinus tai, kad, centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, savivaldybės visa apimtimi nebevykdys valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkcijos, siūlytina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyti, kad savivaldybė užtikrina prevencinės pagalbos vaikui ir šeimai organizavimą, socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinant vaiko teisių apsaugą, koordinavimą.
Kartu siūlytina patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 51 straipsnį, papildant jį nuostata, kad savivaldybės organizuoja prevencinę pagalbą vaikui ir šeimai ir koordinuoja švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinančių vaiko teisių apsaugą jos teritorijoje, teikimą, taip pat įtvirtinti pareigą savivaldybės administracijai užtikrinti, kad būtų sudarytos prielaidos savivaldybės įstaigoms ir savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui bendradarbiauti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, su savivaldybės teritorijoje esančiu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniu padaliniu (toliau – teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba), su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobilios komandos specialistais, kai vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą yra reikalingos koordinuotai teikiama švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos.
2.6. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 24 straipsnio 5 dalyje siūlomo reguliavimo dėl nepranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuris suprantamas kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas siūlytina atsisakyti kaip perteklinio, nes atsakomybė už nepranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą jau yra nustatyta galiojančiuose teisės aktuose – Baudžiamojo kodekso 238 straipsnio 1 dalyje, o „bendrininkavimo“ sąvoka apibrėžta Baudžiamojo kodekso
24 straipsnyje.
2.7. Siekiant teisinio aiškumo, nurodant Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354
27 straipsnyje nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-35 27 straipsnio 1 dalį, nurodant konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius, ir ją išdėstyti taip:
„1. Vaikas saugomas nuo nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamojo kodekso
149 –1511, 1521, 153, 162, 307, 308 ir 309 straipsniuose, taip pat bet kokių kitų nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamajame kodekse, įskaitant, bet neapsiribojant, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei brandai, vaiko gyvybei, laisvei, pirkimo arba pardavimo, įtraukimo į nusikalstamą veiką, žalingo sau ir visuomenei elgesio formavimo ir kt.“
2.8. Siekiant teisinio aiškumo, nurodant Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354
28 straipsnyje nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 28 straipsnio 1 dalį atitinkamais straipsniais ir jų dalimis, šią dalį išdėstyti taip:
„1. Asmenims, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Baudžiamojo kodekso 149–1511, 1521, 153, 162, 307, 308, 309 straipsniuose ir (ar) kitas nusikalstamas veikas, susijusias su seksualiniu išnaudojimu, pornografija ar prostitucija, t. y. už išnaudojimą pornografijai, pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš prostitucijos, įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, taip pat už tyčinius nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimus, pavojingus žmogaus gyvybei, sunkų sveikatos sutrikdymą, tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu ar prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, arba už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo nėra praėję
25 metai, draudžiama:“.
2.9. Siekiant nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ne tik tvirtintų sąrašą darbų, veiklų ar paslaugų, kurių dirbti, atlikti ar teikti neturi teisės asmenys, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas, nurodytas Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 28 straipsnyje, tačiau ir užtikrinti, kad būtų vykdoma nurodytos įstatymo nuostatos laikymosi kontrolė, siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 28 straipsnį
7 dalimi ir ją išdėstyti taip:
2.10. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 3.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę kreiptis į teismą turi ne bet kokio amžiaus vaikas, o tik sukakęs 14 metų, siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 34 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, o sulaukęs 14 metų – į teismą dėl jo teisių pažeidimų.“
2.11. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas su Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu, nes vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 preambulės 19 straipsniu, fizinių asmenų apsauga kompetentingoms valdžios institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami specialiu Europos Sąjungos teisės aktu, siūlytina patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą, pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL 2016 L 119, p. 89), reikalavimus.
2.12. Siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 30 straipsnio 5 dalies 1 punkte vietoj žodžių „iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą“ įrašyti žodžius „vaikas iki 6 metų“, nes netikslinga vaiko amžių, iki kurio jis negalėtų likti be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, sieti su ugdymo pagal pradinio ugdymo programą pradžia.
2.13. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 32 ir 33 straipsniai bei 49 straipsnio 4 dalies 5 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nuostatoms, nes asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę gydymą ir kt.) ir kitą asmeninio pobūdžio informaciją apie pacientą, kuri laikoma konfidencialia ir kurią gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas, bet ne vaiko teisų apsaugos tarnybų specialistai, kaip siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 32 ir 33 straipsniuose bei 49 straipsnio 4 dalies 5 punkte, todėl siūlytina atsisakyti minėtuose straipsniuose siūlomo teisinio reguliavimo.
2.14. Siekiant sustiprinti bendro darbo su šeimomis organizavimą savivaldybėje, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 36 straipsnio 1 dalį tikslinti ją išdėstant taip:
„1. Savivaldybė atsako už prevencinės, kompleksiškai teikiamos ar ir kitos pagalbos vaikui ir šeimai užtikrinimą organizuodama ir koordinuodama bendrą socialinės paramos teikimą, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, teisėsaugos ir kitų institucijų, seniūnijų darbą su vaikais ir šeimomis. Organizuojant ir teikiant prevencinę, kompleksiškai teikiamą pagalbą ar kitą pagalbą šeimoms ir vaikams, savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos bendruomenėmis, valstybės ir kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėje užtikrina tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Savivaldybės bendrą darbą su šeimomis organizuoja ir koordinuoja vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, vidaus reikalų ministrų nustatyta tvarka.“
2.15. Siekiant, kad siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 37 straipsnio 1 dalimi būtų išvengta nepagrįsto tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisių apribojimo ir suvaržymo, kai teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai visais atvejais siūloma su vaiku bendrauti nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
2.16. Siekiant sudaryti prielaidas šeimai ir joje augančiam vaikui gauti socialinę, švietimo pagalbą ir sveikatos priežiūros bei kitas reikalingas paslaugas, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 38–44 straipsnius, juose įtvirtinant prevencinės pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui teikimo pagrindus, apibrėžiant grėsmės vaikui lygius ir pagrindinius institucijų veiksmus, nustatant šiuos lygius.
2.17. Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko interesus, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nurodant, kad, esant tarnybiniam būtinumui, vaiko atvejo vadybininkas turi teisę neatlygintinai gauti išvadas iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje yra priregistruotas vaikas, dėl vaikui suteiktų ir reikalingų suteikti sveikatos priežiūros paslaugų, ar išvadas dėl vaiko atstovų pagal įstatymą sveikatos būklės iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jie yra priregistruoti, asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams nurodant, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaiku.
2.18. Siekiant, kad ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, kiti ginčai dėl vaiko būtų sprendžiami greičiau ir mažėtų teismų darbo krūvis, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 41 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) siunčia vaiko tėvus ar jo atstovus pagal įstatymą gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, pagal poreikį suteikia vaiko tėvams ar jo atstovams pagal įstatymą informaciją apie galimybes dalyvauti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdyme, vaiko apsaugos nuo smurto užtikrinimo mokymuose ir informaciją apie kitas šeimai reikalingas paslaugas;“.
2.19. Siekdami įtvirtinti prašymo dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjimą teismo tvarka, siūlytume papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 42 straipsnį 2 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„2. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka paėmusi vaiką iš jam nesaugios aplinkos arba nustačiusi, kad yra pagrindas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos, ne vėliau kaip per 1 dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Leidimas paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek šis įstatymas ir kiti įstatymai nenustato kitaip.“
2.20. Siekiant numatyti galimybę teismo nutartį leisti paimti vaiką iš šeimos ar nutartį atsisakyti leisti paimti vaiką iš šeimos skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 42 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„6. Teismo nutartis leisti ar atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti skundžiama atskiruoju skundu apygardos teismui. Teismo nutartis leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą vykdoma skubiai. Atskirojo skundo dėl teismo nutarties leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Atskirojo skundo padavimas dėl nutarties atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą sustabdo šios nutarties vykdymą.“
2.21. Tikslintina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 45 straipsnio 1 dalis ją išdėstant taip:
„1. Vaikas, paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, laikinai apgyvendinamas pas budinčius globotojus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos įstaigoje, įtrauktų į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą sąrašą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu. Esant poreikiui ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreipiamasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.“
2.22. Siekiant aiškiau apibrėžti vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų kompetenciją ir jų atribojimą bei atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad priemonių vaiko teisėms užtikrinti gali imtis vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras, ir į Civilinio kodekso 3.182 straipsnio nuostatas, kur prokuroras nurodomas kaip vienas iš subjektų, kuriems suteikta teisė kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, nuostatas, tikslinga apibrėžti Lietuvos Respublikos prokuratūrą kaip atskirą vaiko teisių apsaugą užtikrinančią instituciją, taip pat siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 46 straipsnio 1 dalį papildant nuostatomis apie Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir Vyriausybės funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje:
2.22.1. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius gerina vaiko teisinę apsaugą, gina vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrina tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlieka vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.
2.23. Siekiant užtikrinti visapusišką vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 47 straipsnį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:
2.24. Siekiant gerinti teisėjų, nagrinėjančių bylas, susijusias su vaiko teisių apsauga, kompetenciją, tikslinga nuolat organizuoti teisėjų mokymus, susijusius su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu, siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 48 straipsnio 2 dalį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:
„4) kartu su Nacionaline teismų administracija, Teisėjų taryba, Generaline prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija organizuoja bendrus ir specializuotus teisėjų, prokurorų, policijos pareigūnų, dirbančių prevencijos ir pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui srityje, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimo kursus.“
2.25. Siekiant, kad baudžiamojo proceso veiksmus, susijusius su vaikais, tirtų pareigūnai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su nepilnamečiais, siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 48 straipsnio 5 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip:
2.26. Siekiant užtikrinti veiksmingą viešojo intereso gynimą vaiko teisių srityje, siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 48 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„6. Lietuvos Respublikos prokuratūra, vykdydama Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu, atlieka ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko ir viešąjį interesą gina prokurorai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su vaikais. Generalinė prokuratūra bendradarbiauja pagal pasirašytą susitarimą su socialinės apsaugos ir darbo ministru, vykdo kitas pagal kompetenciją vaiko teisių apsaugos srities funkcijas.“
2.27. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose siūloma įtvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teisę gauti ir tvarkyti asmens duomenis, siekiant teisinio aiškumo ir vadovaujantis teisinio ekonomiškumo principu, siūlytina nurodytas nuostatas dėstyti viename punkte bei papildyti numatant, kad Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi teisę gauti tiek minėtų asmens duomenų, kiek jų būtina šios tarnybos funkcijoms vykdyti.
2.28. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūlomą įtvirtinti nuostatą su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, siūlytina vietoje žodžių „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo“ nurodyti, kad „asmens duomenis, įskaitant ir ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, tvarkyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.“
3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Įstatymo projektą Nr. XIIIP-356 tobulinti pagal šias pastabas:
3.1. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi si asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, kadangi Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvas, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvas, bet laikančiam save vaiko tėvu.
3.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti Įstatymų projektų rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūlytina atsisakyti nurodytų Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 nuostatų.
3.3. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 6 straipsnio siūlytina atsisakyti, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodoma, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka. “Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jei tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodytos problemos – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiamos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus.
3.4. Siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 8 straipsnio 2 dalies atsisakyti, nes Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nėra reikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą).
3.5. Siekiant spartinti įvaikinimo procedūras, t. y., kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu siūlomų keitimų, tačiau Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsnio 3 dalį patikslinti ir ją išdėstyti taip:
3.6. Siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 1 dalies teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau yra nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
3.7. Siekiant, kad galimam įvaikinti vaikui kuo greičiau būtų surasti įtėviai, o įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsniu teikiamo siūlymo.
3.8. Siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, atsisakyti, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalis numato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija).
3.9. Kadangi Civilinio kodekso 3.220 straipsnyje yra reglamentuojamas bylų dėl įvaikinimo teismingumas, taip pat jame įtvirtintos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso 3.220 straipsnį netekusiu galios.
3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, nurodant, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso 3.222 straipsnyje nustatytos su įvaikinimu susijusios taisyklės. Kartu siūlytina papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalies keitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.
3.11. Siekiant teisinio aiškumo dėl pirmenybės įvaikinant vaiką, siūlytina patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“
3.12. Siekiant nesukurti teisės spragos, kuria būtų nenustatyta, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti.
3.13. Sistemiškai įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalimi, siūlytina atsisakyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį, joje nustatant, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūlytina pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“
3.14. Siūlytina patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą, po žodžio „naudoja“ išbraukti žodžius „fizinį ar psichinį“, po žodžių „smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurintų šio pagrindo taikymo ribas ir suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir (ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo, ir po žodžių „saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą“, o likusią punkto dalį išbraukti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą išdėstyti taip:
„3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir tuo pagrindu teismas yra priėmęs nutartį dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.“
3.15. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 2 dalies.
Kartu siūlytina tobulinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis.
3.16. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis, nes tai jau yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme.
3.17. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu siūlomą keisti Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir 3.261 straipsnius“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje. Kartu pastebėtina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems keturiolika metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamą Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūlytina išdėstyti taip:
„2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:
1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;
3.18. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūlymas nustatyti tvarką, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso 3.254 straipsnio, nustatančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamos Civilinio kodekso 3.262 straipsnio nuostatos, siūlomo teisinio reguliavimo.
Siūlytina neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia išliktų teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“
3.19. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnyje pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes nurodytos nuostatos yra pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje.
3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūlytina atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio pakeitimo.
3.21. Siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai yra priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
Kartu siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), ratą patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu, pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai, toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis ir būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
3.22. Įvertinus tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, siūlytina juos sujungti į vieną straipsnį, juos tarpusavyje suderinant ir atsisakant Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 30 straipsnį išdėstyti taip:
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
3. Iki įsigaliojant šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas.
4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“
3.23. Siekiant išvengti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūlytina įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, lyginant su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėju (rūpintoju).
4. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-357 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-357), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Įstatymo projektą
Nr. XIIIP-357 tobulinti pagal šias pastabas:
4.1. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 1 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punktu siūloma tikslinti bylų, kurias kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, sąrašą. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 ir susijusių įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodoma, kad siekiama tikslinti teisinį reguliavimą dėl įvaikinimo asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, t. y. pagrindiniu kriterijumi, skiriant nacionalinį ir tarptautinį įvaikinimą, siūloma laikyti asmenų gyvenamąją vietą. Civilinio kodekso 1.33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvaikinimo santykiai nustatomi pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, to paties Civilinio kodekso straipsnio 4 dalyje nustatyta kolizinė norma, pagal kurią bylos, susijusios su įvaikinimu, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu vaiko ar jo įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punktas turėtų būti tikslinamas taip, kad būtų užtikrinta, jog Vilniaus apygardos teismui būtų priskirtos nagrinėti tik tokios bylos dėl įvaikinimo, kuriose vieno iš subjektų (būsimo įtėvio ar įtėvių arba įvaikinamo vaiko) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos teismui neturėtų būti teismingos bylos dėl įvaikinimo, kuriose ir būsimi įtėviai, ir įvaikinamas vaikas, neatsižvelgiant į jų pilietybę, nuolat gyvena užsienio valstybėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 1 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Dėl įvaikinimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybių piliečių, asmenų, turinčių ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, asmenų be pilietybės prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, taip pat pagal asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį užsienio valstybėje.“
4.2. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus dėl įvaikinimo. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, teismo sprendimai dėl įvaikinimo gali būti skundžiami apeliacine ir kasacine tvarka, todėl, pritarus siūlomam pakeitimui, vaikas būtų perkeliamas į būsimų įtėvių šeimą dar neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl įvaikinimo, o jei teismo sprendimas dėl įvaikinimo būtų ginčijamas ir panaikintas, vaikas būtų vėl perkeliamas į kitą aplinką iš būsimų įtėvių šeimos. Be to, Civilinio proceso kodekso 283 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį bet kurioje byloje, kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį įvykdyti, taigi, teismui sudaryta galimybė atsižvelgti į individualios situacijos aplinkybes ir tam tikrais atvejais leisti teismo sprendimą dėl įvaikinimo vykdyti skubiai. Toks vaiko perkėlimas neatitiktų vaiko interesų. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas sudaro prielaidas užtikrinti vaiko padėties stabilumą iki įsiteisėjant teismo sprendimui dėl įvaikinimo, todėl teismo sprendimai dėl įvaikinimo neturėtų būti vykdomi skubiai, t. y. turėtų būti vykdomi tik po to, kai įsiteisėja. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 2 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies papildymo nauju 5 punktu, paliekant teismui diskrecijos teisę nustatyti skubų sprendimų įvaikinimo bylose vykdymą.
Kartu siūlytina papildyti Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalį 7 punktu, nustatant, kad nutartis dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo turėtų būti vykdoma skubiai.
4.3. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83, 404, 407 ir 504 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-242 (toliau – Įstatymas Nr. XIII-242), kuris įsigalios 2018 m. sausio 1 d., jau yra pakeistas Civilinio proceso kodekso 407 straipsnis jame įtvirtinant analogiškas siūlomoms Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 4 straipsnyje nuostatas, siūlytina atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 4 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 407 straipsnio pakeitimo.
4.4. Atsižvelgiant į tai, kad galiojanti Civilinio proceso kodekso 481 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad „užsienio valstybės, kurios pilietis pareiškėjas yra ar kurioje yra jo gyvenamoji vieta“, apima ir tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 5 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 481 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) duomenys apie pareiškėją (vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, darbovietė, šeiminė ir materialinė padėtis, sveikatos būklė, ar įrašytas į asmenų, norinčių įvaikinti, sąrašą, taip pat užsienio valstybės, kurios pilietis pareiškėjas yra ar kurioje yra pareiškėjo gyvenamoji vieta, institucijų išvada, ar jis tinka būti tarptautiniu įvaikintoju);“.
4.5. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu pakeistas Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl tėvų sutikimo įvaikinti, taip pat siekiant teisinio aiškumo ir teisinio reguliavimo nuoseklumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 3 punkte po žodžių „globėją (rūpintoją)“ siūlytina įrašyti „ir šiam vaikui nustatyta nuolatinė globa (rūpyba) šeimoje“, o formuluotę „išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas“ siūlytina išbraukti.
4.6. Atsižvelgiant į tai, kad atvejus, kada įvaikintojas ar įvaikinamas vaikas nėra įrašomi atitinkamai į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą ir į galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), reglamentuoja Civilinio kodekso 3.209 ir 3.210 straipsniai, Įstatymo projekto
Nr. XIIIP-357 6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame nustatytos išimtys, kada nereikia pateikti duomenų dėl asmenų įrašymo į atitinkamas apskaitas (sąrašus), tikslintinas jame pateikiant nuorodas į minėtus Civilinio kodekso straipsnius, o kitų Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsniu siūlomų Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 5 punkto pakeitimų tikslinga atsisakyti kaip perteklinių.
4.7. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalies pakeitimas turėtų būti suderintas su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 1 straipsnyje siūlomais Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punkto pakeitimais, t. y. Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalyje nurodytas siekiančių įvaikinti subjektų sąrašas turėtų sutapti su Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punkte nurodytu subjektų sąrašu. Šiuo atveju taip pat kaip perteklinės atsisakytina nuorodos į asmens pagrindinę gyvenamąją vietą, nes, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.16 straipsnio 2 dalimi, asmens pagrindinė gyvenamoji vieta nurodoma tik kaip vienas iš kriterijų, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Analogiškos pastabos taikytinos Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 483 straipsnio 3 punkto pakeitimui, taip pat Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 487 straipsnio 5 dalies pakeitimui. Dėl Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalies papildomai pastebėtina, kad šioje dalyje vartojama sąvoka „savo valstybė“ yra neaiški, todėl turėtų būti tikslinama, pateikiant nuorodą į užsienio valstybę, kurioje yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, išskyrus tuos, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai arba asmenys, turintys ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, paduodami pareiškimą įvaikinti, pateikia savo gyvenamosios vietos valstybės įstatymų nustatyta tvarka įformintus dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui yra išduotas ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Prie šių dokumentų turi būti pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Dokumentai turi būti legalizuoti, išskyrus įstatymų ar tarptautinių sutarčių numatytus atvejus.“
4.8. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 7 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 483 straipsnio 3 punkto redakcijoje įtvirtinti trumpiniai „TD“, „BIFK“, kurie nėra apibrėžti, todėl siūlytina jų atsisakyti ar apibrėžti jų turinį.
4.9. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 8 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 487 straipsnio papildymo nauja 2 dalimi turėtų būti atsisakyta kaip perteklinio, nes analogišką nuostatą taip pat siūloma įtvirtinti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalyje. Siekiant sudaryti galimybes įvaikinamam vaikui kuo greičiau būti apgyvendintam įtėvių šeimoje, siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 8 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 487 straipsnį papildyti 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:
5. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-358 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-358), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Įstatymo projektą
Nr. XIIIP-358 tobulinti pagal šias pastabas:
5.1. Siekiant skatinti savivaldybes ir socialinių paslaugų įstaigas organizuoti socialines paslaugas, jas derinant su koordinuotai teikiama švietimo pagalba, socialinėmis ir sveikatos priežiūros paslaugomis vaikams nuo gimimo iki 18 metų (turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių – iki 21 metų) ir jų atstovams pagal įstatymą, siūlytina tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-358 7 straipsniu keičiamo įstatymo 18 straipsnio 8 dalį, įrašant pirmame sakinyje po žodžio „suderintą“ žodžius „bei koordinuotai teikiamą“.
5.2. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 18, 19, 34 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą Nr. XIII-246, kuris įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d. ir kuriame įtvirtintas budinčių globotojų ir globos centrų veiklos teisinis reguliavimas, siūlytina Įstatymo projekte Nr. XIIIP-358 atsisakyti kaip nebeaktualių 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 2 straipsniu keičiamo nurodyto įstatymo 9 straipsnio, 7 straipsnio 2 dalimi keičiamo nurodyto įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, 8 straipsniu keičiamo nurodyto įstatymo 19 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalimi keičiamo nurodyto įstatymo 34 straipsnio 6 dalies pakeitimų.
6. Siekiant užtikrinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir su juo susijusių teisės aktų projektų nuostatų įgyvendinimą, vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai reikalingos papildomos lėšos bus numatytos Lietuvos Respublikos 2018 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte.
7. Siekiant, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir kitų susijusių įstatymų projektų nuostatoms įgyvendinti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai būtų nustatytas pakankamas laikotarpis įgyvendinamiesiems teisės aktams parengti, siūlytina minėtų įstatymų projektų įsigaliojimą nustatyti nuo 2018 m. sausio 1 d.