Projektas XIIP-3896(2)
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. SAUSIO 26 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PETICIJŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 10 STRAIPSNIO 4 DALIES IR 16 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ NUOSTATAS
2016 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo nutarimas) konstatuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkte nustatė, kad „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.“
2015 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete svarstant Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo Nr. VIII-1313 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2919 nuostatas, kuriomis siekiama panaikinti Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsnio pirmajai daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Seimui, Vyriausybei ar savivaldybės tarybai nusprendus atsisakyti tenkinti skundą, toks jų sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, prieštaravimą Konstitucijos 30 straipsnio pirmajai daliai, 33 straipsnio antrajai ir trečiajai dalims, nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio nutarimo pirmojoje pastraipoje išdėstytų Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų išaiškinimo.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 106 straipsnyje yra nustatyti subjektai, kurie turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytų aktų atitikties Konstitucijai. Lietuvos Respublikos konstitucinėje teisėje nenumatyta (individualaus) konstitucinio skundo, kuriuo į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Lietuvos Respublikos pilietis, galimybė.
Antra, Konstitucijos 102 straipsnyje yra aiškiai atribota administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo kompetencija. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo kompetencijos atribojimo klausimai bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo reglamentuojami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalį ir 111 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai priskiriama tirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Ši nuostata reiškia, kad administraciniams teismams priskirta tirti žemesnės galios negu įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
Konstitucinis Teismas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kokios bylos nepriskiriamos administracinių teismų kompetencijai, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad „Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.“
Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata – „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), <...> veiklos“ – reiškia veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su veikla, kurią apima Administracinių bylų teisenos įstatyme vartojama sąvoka „viešasis administravimas“; ši nuostata aiškintina kaip inter alia reiškianti, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia.
Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pabrėžė, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių.
Kadangi Seimas, Vyriausybė nėra viešojo administravimo subjektai ir Seimo ar Vyriausybės priimti teisės aktai nesusiję su viešojo administravimo veikla, tai ir ginčai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų nepriklauso administracinių teismų kompetencijai ir negali būti juose nagrinėjami.
Atsižvelgiant į administracinių teismų praktiką, nesusiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktų nuostatų konstitucingumo, administraciniuose teismuose nepriimtini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apibendrinęs savo praktiką, yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą (2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009).
Trečia, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 113 straipsnio nuostatomis, Seimas įvairiais klausimais priima (protokolinius) nutarimus ir sprendimus. Seimo statuto 80 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Skundus Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų Seimo posėdyje pateikia Peticijų komisijos pirmininkas. Seimas šiuo klausimu priima motyvuotą Seimo protokolinį nutarimą, kurio projektą pateikia Peticijų komisijos pirmininkas.“ Vadovaujantis Seimo statuto 122 straipsnio 2 dalimi, Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra laikomas protokoliniu nutarimu. Peticijų klausimu priimtas Seimo protokolinis nutarimas yra aktas, kuriuo Seimas išreiškia savo poziciją ir nuomonę dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų; taigi Seimo protokolinis nutarimas nėra administracinis aktas, tai yra įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo – priimtas teisės aktas.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio 2006 m. sausio 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostatą – „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ dėl Lietuvos Respublikos piliečio galimybės šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui Seimo ar Vyriausybės priimtą sprendimą.