Projektas Nr.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESINIO MOKYMO ĮSTATYMO NR. VIII-450 37 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2021 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo Nr. VIII-450 37 straipsnio nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 2 daliai.
I. Faktinės kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teikimo aplinkybės:
1. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme teigiama, kad švietimas yra veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Švietimas yra asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Todėl svarbu užtikrinti asmens interesą, teisę ir realią galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją ir gebėjimą dirbti tam tikrą darbą, taip pat garantuoti visuomenės bei valstybės interesą – poreikį turėti įvairių sričių specialistų.
2. Darbo rinka sparčiai kinta, atsiranda vis naujų profesijų, todėl didėja poreikis naujų specialistų. Tokiu atveju asmenims tenka iš naujo mokytis, tobulinti turimą kvalifikaciją ar persikvalifikuoti. Todėl būtina didinti profesinio mokymo prieinamumą visoms gyventojų grupėms. Tačiau dabartinis teisinis reguliavimas nesukuria lankstesnio prieinamumo, o kaip tik apriboja asmenims galimybę mokytis, persikvalifikuoti ar įgyti naujų kvalifikacijų.
3. 1997 m. spalio 14 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, su vėlesniais jo pakeitimais. Šiame įstatyme buvo numatyta, kad paraiškos dėl priėmimo į valstybės finansuojamas profesinio mokymo programas teikiamos švietimo ir mokslo ministrui. Įstatymas neribojo asmenims galimybės valstybės lėšomis mokytis norimos įgyti profesijos.
4. 2018 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo redakcija (toliau – Įstatymas). 2018 m. Įstatymo redakcijoje atsirado naujas 37 straipsnis „Teisės į valstybės finansuojamą profesinio mokymo vietą neturintys asmenys“, kuriame nustatyta, kokie asmenys negali pretenduoti į valstybės finansuojamą profesinio mokymo vietą.
5. Įstatymo 37 straipsnio redakcija priešingai nei visas Įstatymas įsigaliojo vėliau, t. y. 2019 m. sausio 1 d. Taigi, nuo 2019 metų yra apribota galimybė asmenims mokytis profesijos ir įgyti kvalifikaciją/as valstybės finansuojamoje vietoje, jei asmuo atitinka Įstatymo 37 straipsnyje numatytus atvejus.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad „mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas“ (aut. pastaba – pabraukimai atlikti autoriaus).
7. Pažymėtina, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog mokymas profesinėse mokyklose yra nemokamas, visgi Įstatymo 37 straipsnis nustato asmenims apribojimus mokytis valstybės finansuojamose vietose. Įstatyme numatyti apribojimai nustatyti atsižvelgiant tik į asmenų išsilavinimą ir įgytas kvalifikacijas anksčiau, nesiejant su valstybės poreikiais ir finansinėmis galimybėmis, t. y. matant tam tikros kvalifikacijos, profesijos darbuotojų trūkumą ir valstybei išgalint finansuoti daugiau profesinio mokymosi vietų, asmenys, patenkantys į Įstatymo 37 straipsnio reguliavimą, negalėtų nemokamai įgyti valstybėje trūkstamos ar reikalingos profesijos kvalifikacijos ir taip patenkinti pačios valstybės interesus bei poreikius.
II.1. Teisinė Įstatymo 37 straipsnio analizė
9. Įstatymo VI skyrius „Profesinio mokymo finansavimas“ nustato profesinio mokymo finansavimo tvarką. Įstatymo 37 straipsnį sudaro 3 dalys, kuriose numatyti ribojimai asmenims mokytis profesinėse mokyklose nemokamai, t. y. valstybės finansuojamoje vietoje.
10. Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisės į valstybės finansuojamą profesinį mokymą neturi „asmenys, valstybės lėšomis įgiję dvi arba daugiau kaip dvi kvalifikacijas, taip pat asmenys, įgiję tris kvalifikacijas, jeigu pirmąją profesinę kvalifikaciją įgijo kartu su pagrindiniu išsilavinimu ir nuosekliai mokydamiesi (arba nenutraukę mokymosi) antrąją profesinę kvalifikaciją įgijo kartu su viduriniu išsilavinimu, arba įgiję aukštojo mokslo kvalifikaciją, jeigu daugiau kaip pusę aukštojo mokslo kvalifikacijos kreditų įgijo valstybės biudžeto lėšomis, išskyrus atvejus, kai profesinį mokymą vykdo pataisos pareigūnų profesinio mokymo ir vidaus reikalų profesinio mokymo teikėjai, profesinio mokymo teikėjai, vykdantys asmenų, kuriems taikomas Užimtumo įstatymas ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, mokymą“. Pagal šią dalį asmenys negali pretenduoti į nemokamą mokslą profesinėje mokykloje, jei valstybės lėšomis yra:
2) įgiję tris kvalifikacijas, jei pirmąją profesinę kvalifikaciją įgijo kartu su pagrindiniu išsilavinimu ir nuosekliai mokydamiesi (arba nenutraukę mokymosi) antrąją profesinę kvalifikaciją įgijo kartu su viduriniu išsilavinimu;
11. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, jau turintys vieną aukštojo mokslo kvalifikaciją ir vienu metu besimokantys pagal dvi ar daugiau profesinio mokymo arba aukštojo mokslo pakopinių studijų ar profesinių studijų programų, jeigu bent viena iš šių programų finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, negali mokytis profesinėje mokykloje nemokamai. O to paties straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad asmenys, antrą kartą pretenduojantys mokytis pagal tęstinio profesinio mokymo programą ar jos modulį, kurią baigus suteikiama kvalifikacija, taip pat negali pretenduoti mokytis profesinėje mokykloje valstybės finansuojamoje vietoje.
12. Įstatymo 37 straipsnio analizė leidžia teigti, kad nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyta, kad profesinis mokslas yra nemokamas, minėtas Įstatymo straipsnis riboja galimybę asmenims nemokamai įgyti pagal profesinių studijų programą kvalifikaciją. Tokie ribojimai yra susiję išimtinai su asmens jau įgytu išsilavinimu ir/ar kvalifikacijomis, tačiau tokiais ribojimais nėra atsižvelgiama į pačios valstybės poreikius turėti tam tikros srities, kvalifikacijos darbuotojus, neatsižvelgiama į darbo rinką ir tam tikrų darbuotojų trūkumą bei į pačios valstybės finansines galimybes, t. y. tokias finansines galimybes, kuriomis ji galėtų finansuoti trūkstamų ar reikalingų profesijų mokymosi vietas. Tokiu būdu būtų galima skatinti asmenis mokytis ir tobulėti visą gyvenimą.
13. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti įgijęs vienos profesijos konkrečias kvalifikacijas, kaip pavyzdžiui, statybų srityje asmuo įgijęs suvirintojo ir plytelių klojėjo kvalifikaciją, jei tokias kvalifikacijas asmuo įgijo valstybės finansuojamoje vietoje, jis nebegalėtų įgyti nemokamai trečios kvalifikacijos, pavyzdžiui, betonuotojo. Tokiu atveju, Įstatymo 37 straipsnis asmeniui riboja galimybę valstybės finansuojamoje vietoje įgyti daugiau kvalifikacijų (net ir toje pačioje srityje) ir taip tobulėti bei prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos.
14. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime dėl žmogaus teisių ribojimo yra pasisakęs: „Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
15. <...> sprendžiant, ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
16. <...> Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas. Prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas.“
17. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog Įstatymo 37 straipsnis nepagrįstai riboja asmenų galimybes nemokamai mokytis pagal profesinio mokymo programas, nors Konstitucijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata teigia, kad mokymasis profesinėse mokyklose yra nemokamas. Tokiu atveju yra pažeidžiamas konstitucinio proporcingumo principas, ribojant tokių asmenų teises mokytis labiau nei tai yra būtina. Tuo pačiu yra ignoruojamas tiek darbo rinkoje egzistuojantis tam tikrų profesijų poreikis, tiek pačios valstybės finansinės galimybės finansuoti valstybei reikalingų ir trūkstamų profesijų mokymą valstybės finansuojamoje vietoje, neribojant pagal asmens turimą išsilavinimą ar tuo labiau kvalifikacijas.
II.2. Įstatymo priėmimo motyvai
18. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, pagrindžiant Įstatymo nuostatas, ribojančias asmenų teisę į profesinį mokymą, buvo pateikta ši informacija: „Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į konstitucinę nuostatą dėl nemokamo mokymo mokyklose, įskaitant ir profesines mokyklas. Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas (1 dalis); mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (2 dalis). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad šios Konstitucijos normos reiškia, jog valstybė (jos institucijos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas. Tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama užtikrinti ir asmens interesą, teisę ir realią galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją ir gebėjimą dirbti tam tikrą darbą, taip pat visuomenės bei valstybės interesą – poreikį turėti įvairių sričių specialistų. Tačiau tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Valstybės finansinės galimybės (taigi ir galimybės finansuoti mokymą profesinėse mokyklose) nėra ir negali būti beribės. Vadovaujantis konstituciniu atsakingo valdymo principu, valstybės institucijos valstybės lėšas turi naudoti racionaliai. Konstitucinės nuostatos, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių profesinėse mokyklose yra nemokamas, negali būti interpretuojamos ir suprantamos kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtikrinti kiekvieno asmens teisę nemokamai įgyti neribotą skaičių profesinių kvalifikacijų toje pačioje ar skirtingose profesinėse įstaigose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomi įstatymų pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai bei skatina protingą valstybės lėšų panaudojimą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siūlomas reguliavimas dėl nemokamo profesinio mokymo suteikimo ribojimo nebūtų taikomas asmenims, besimokantiems pagal pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas ar siekiantiems įgyti profesiją pabaigus vidurinio ugdymo įstaigą.“
19. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vieninteliu argumentu, pagrindžiančiu tokį ribojimą, nurodytos tik valstybės finansinės galimybės, remiantis Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas tiesiogiai nepasisakė dėl profesinio mokymo teisės realizavimo ar jos ribojimo galimybių ir orientavosi į asmenų iki 16 metų ugdymą, pabrėždamas, kad jis turi būti visiems vienodai prieinamas.
20. Kartu turėtų būti įvertinama ir tai, kad 2018 m. vasario 1 d. įsigaliojo ir Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose aiškiai nustatyta, kad atitinkamais metais priimamų į profesinio mokymo įstaigas mokinių preliminarų skaičių pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių iki kiekvienų metų vasario 2 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ir savivaldybės ūkinės ir socialinės plėtros poreikius, įvertinusi nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos informaciją, regionų plėtros tarybų siūlymus ir valstybės finansines galimybes. Valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų profesinio mokymo vietų skaičius nustatomas vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka pagal savivaldybes, Lietuvos švietimo klasifikatoriuje apibrėžiamas švietimo sritis ir profesinio mokymo formas, profesinio mokymo įstaigas ir kvalifikacijas, įvertinus nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos informaciją ir sektorinių profesinių komitetų siūlymus dėl galimybių vykdyti profesinį mokymą pameistrystės būdu.
21. Šio reguliavimo analizė leidžia teigti, kad būtent šios, anksčiau už ginčijamas įsigaliojusios, nuostatos ir užtikrina valstybės finansuojamoms profesinio mokymo vietoms skiriamo valstybės biudžeto finansavimo atitikimą valstybės finansinėms galimybėms bei daro jį apibrėžtu ir nepriklausomu nuo bendro stojančiųjų skaičiaus ar jų sudėties, o atitinkamai ir Įstatymo 37 straipsnio nustatyto reguliavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Įstatymo 37 straipsnyje nustatytas ribojimas, kaip nedarantis įtakos valstybės skiriamam finansavimui, aiškinamajame rašte pateiktų tikslų prasme laikytinas pertekliniu (neatitinkančiu būtinumo reikalavimo) ir valstybės finansinių galimybių apimtyje nesukuriančiu pridėtinės vertės, o atitinkamai ir nepagrįstu.
22. Be to, numanomo tikslo (užtikrinti profesinio mokymo prieinamumą), kuris visgi aiškinamajame rašte nebuvo atskleistas, kontekste, turėtų būti įvertinama tai, kad Įstatymo 37 straipsnyje nustatyti ribojimai formuluojami visiškai be išlygų ir nevertinant asmenų, kurių atžvilgiu galėjo būti siekta užtikrinti profesinio mokymo prieinamumą (asmenų be profesinės kvalifikacijos ir asmenų, turinčių vieną profesinę kvalifikaciją), aktyvumo stojant mokytis į konkrečias profesinio mokymo programas.
23. Įstatymų leidėjas, nustatydamas ribojimus, visiškai nevertino, kad gali būti situacijos, kai į konkrečias profesinio mokymo programas nebus pakankamo skaičiaus kvalifikacijos neturinčių ar turinčių tik vieną kvalifikaciją stojančiųjų, todėl tokiais atvejais Įstatymo 37 straipsnyje nustatytas ribojimas nepasiektų savo tikslo ir šia apimtimi turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas ir neproporcingas (neatitinkantis Konstitucinio Teismo nurodyto proporcingumo reikalavimo).
II.3. Profesinis mokymasis
24. Konstitucijos 41 straipsnyje teigiama, kad „Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas“. Šis Konstitucijos straipsnis įtvirtina valstybės pareigą užtikrinti, kad kiekvienam žmogui, norinčiam gyventi oriai ir visavertiškai, būtų suteikta galimybė įgyti tam tikrų įgūdžių rinkinį, pradedant nuo bendrojo lavinimo ir baigiant aukštesniojo mokslo suteikiamomis žiniomis.
25. Asmenys, pasinaudodami valstybės suteikiama galimybe mokytis, pirmiausia įgyja bazines žinias ir kompetencijas, mokydamiesi bendrojo lavinimo įstaigose. Vėliau asmenys renkasi kaip save realizuoti geriausiai ir įgyti brandžiam gyvenimui reikalingas kvalifikacijas, rinkdamiesi ar mokytis profesinio lavinimo mokyklose, ar mokytis kolegijose/universitetuose.
26. Svarbu pabrėžti, kad ne be reikalo Konstitucijos 41 straipsnyje yra išskiriamos trys išsilavinimo formos, t. y. bendrojo lavinimo mokyklos, profesinio lavinimo mokyklos ir aukštojo lavinimo mokyklos. Visose šiose mokyklose asmuo įgyja skirtingas kvalifikacijas: bendrasis ugdymas apima bazinį išsilavinimą, aukštasis mokslas apima bendrąsias žinias, o profesinis mokymasis suteikia labiau specifines kvalifikacijas.
27. Vadinasi reikia atskirti aukštąjį mokslą nuo profesinio. Asmuo aukštosiose mokyklose įgyja bendro pobūdžio žinias ir kompetencijas tam, kad vėliau darbo rinkoje turėtų reikalingus įrankius toliau tobulėti pagal pasirinktą profesiją, o profesinėse mokyklose įgytos kvalifikacijos yra daug labiau susijusios ne su bendromis kompetencijomis, o su specifinėmis žiniomis ir gebėjimais, kurie greitai besikeičiančioje ir globalioje darbo rinkoje gali tapti nebeaktualūs. Esant tokioms aplinkybės, būtina suteikti galimybę asmenims atnaujinti savo žinias, įgyjant naujas kvalifikacijas.
28. Atsižvelgiant į tai, aukštojo ir profesinio mokslo suteikiamos diplomai/kvalifikacijos yra labai skirtingi. Profesinio mokymosi atveju suteikiamos kvalifikacijos yra labai reikalingos ir naudingos nuolat besikeičiančiame pasaulyje, todėl būtina suteikti visas galimybes asmenims įgyti naujas profesinio mokymo kvalifikacijas, neribojant jų skaičiaus.
II.4. Mokymasis visą gyvenimą
29. Mokymasis visą gyvenimą yra svarbiausias švietimo ir mokymosi principas. Tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, užtikrinančių visuomenės pasirengimą pasaulio kaitai, leidžiančių lengviau prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, naujų technologijų ir kuriant sumanią visuomenę. Strategijoje „Lietuva 2030“ mokymasis visą gyvenimą yra numatytas kaip vienas iš pagrindinių tikslų, siekiant parengti visuomenę pokyčiams. Remiantis tuo, akivaizdu, kad kiekvienam žmogui turi būti sudarytos sąlygos nuolat mokytis. Visgi Įstatymo 37 straipsnis riboja mokymosi visą gyvenimą galimybių įgyvendinimą, remiantis tuo, kad asmuo jau yra įgijęs valstybės lėšomis išsilavinimą ar kvalifikacijas. Net ir tokiu atveju, jei asmens įgytas aukštasis išsilavinimas ar kvalifikacija dėl besikeičiančio gyvenimo taptų nebereikalingi ar mažiau paklausūs, ir asmeniui dėl to tektų persikvalifikuoti, patirtos finansinės sąnaudos tektų pačiam asmeniui. Tokiu atveju valstybė neskatina mokymosi visą gyvenimą principo, neskatina visuomenės mokytis, tobulėti, prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos. Valstybė kaip tik riboja galimybes asmenims valstybės finansuojamoje vietoje įgyti naujų kvalifikacijų ar profesijų – tokiu atveju nėra patenkinami ir pačios valstybės poreikiai ir interesai, kadangi su laiku atsiras naujų profesijų poreikis bei specialistų trūkumas.
30. Europos Komisija pažymi, kad per artimiausią dešimtmetį apie 60 procentų naujai sukuriamų darbo vietų pavadinimų bus tokie, kokių šiandieną net nėra. Europos Komisijos agentūra CEDEFOP darbo rinkos kaitos prognozėse Lietuvai pažymi, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvai dėl technologinės kaitos ir ekonomikos transformacijų reikės apmokyti iš naujo apie 650 tūkstančių asmenų, kurių didžioji dalis – profesinio rengimo sektoriuje.
31. Iš pateiktų duomenų matyti, kad valstybė turi užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybes, atsižvelgiant į pačios valstybės finansines galimybes ir poreikius finansuoti trūkstamų, naujų profesijų ar kvalifikacijų mokymosi vietas. Valstybė turi dėti pastangas, kad visiems gyventojams be išimties būtų suteiktos lygios galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų bei aktyviai dalyvauti kuriant valstybės ateitį.
32. Visgi matyti, kad Įstatymo 37 straipsnis apriboja asmenims galimybę mokytis visą gyvenimą, mokytis, įgyti naujų žinių, kvalifikacijų, profesijų. Taip apribojama galimybė asmenims prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos, o kartu nėra patenkinami ir pačios valstybės interesai. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 2 dalis užtikrina asmenims mokslo prieinamumą, įtvirtinant, kad mokslas profesinėse mokyklose yra nemokamas, tačiau Įstatymo 37 straipsnis kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
33. Dėl šios priežasties prašome Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įvertinti, ar Įstatymo 37 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo 37 straipsnis, ribojantis asmenims galimybę mokytis valstybės finansuojamose vietose profesinio mokymo įstaigose, atsižvelgiant tik į tokių asmenų išsilavinimą ir anksčiau įgytas kvalifikacijas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 2 daliai.
Seimo Pirmininkas