Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS PAVELDO BŪKLĖS STEBĖSENOS (MONITORINGO) IR PREVENCINĖS APSAUGOS
2011 m. gegužės 20 d. Nr. S- ...(....)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija) apsvarstė Lietuvos Respublikos kultūros paveldo būklės stebėsenos (monitoringo) ir prevencinės apsaugos klausimus bei aktualizavo Vilniaus istorinio centro stebėsenos problematiką.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta, kad stebėsena (monitoringas) – kultūros paveldo objektų, vietovių periodinis būklės ir jos kitimo stebėjimas, fiksavimas, vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių poveikių vertinimas, apibendrinimas ir prognozavimas, o Įstatymo 5 straipsnio 11 dalyje įteisinta, jog kultūros ministro patvirtinta tvarka vykdoma stebėsena, kad valstybinis valdymas būtų racionalus ir būtų galima rengti nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas apsaugos programas. Visgi paveldosaugos programos nesiejamos su stebėsenos rezultatais, nerengiamas metinis Kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos priemonių, užtikrinančių kultūros paveldo objektų išsaugojimą, planas, pagrįstas kultūros paveldo būklės stebėsenos išvadomis, poveikių vertinimu bei prognozavimo duomenimis.
Nekilnojamojo kultūros paveldo būklės stebėsenos metodiką ir procesą reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklės (kultūros ministro 2009-11-09 įsakymas Nr. ĮV-608), Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklės (kultūros ministro 2005-06-29 įsakymas Nr. ĮV-310), Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklės (kultūros ministro 2005-06-09 įsakymas Nr. ĮV-240), Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklės (kultūros ministro 2005-05-09 įsakymas Nr. ĮV-199) ir kt.
Nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsenos būklė pastaraisiais metais šiek tiek pagerėjo valstybės institucijų dėka. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 5 punkte nustatyta, kad Kultūros paveldo departamentas (toliau – KPD) organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, išaiškinimą ir stebėseną, metodiškai vadovauja stebėsenos procesui. KPD ėmėsi pastebimų ir esminių priemonių stebėsenai, ypač medinio kultūros paveldo, pagerinti. Nors 2009-2010 metais suaktyvėjo pavienių ir kompleksinių kultūros paveldo objektų būklės stebėsena, tačiau jos rezultatai, išskyrus kai kuriuos atvejus, neviešinami elektroniniuose KPD bei savivaldybių tinklapiuose. Be to, valstybinių parkų, rezervatų direkcijos vykdo paveldo objektų stebėjimus, kurie nėra sieti su kultūros paveldo stebėsenos procesu bei jos įgyvendinimu ir orientuoti į išskirtinai gamtinius procesus.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją KPD kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka. Deja savivaldybės joms pavestų stebėsenos funkcijų imasi vangiai. Iki šiol į šį procesą neįtraukiamos vietos ir tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos, centrai ir kt.
Konstatuota, kad valstybės institucijos – Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas – neturi pakankamų pajėgumų stebėsenai organizuoti, koordinuoti ir metodiškai jai vadovauti, o savivaldos institucijos – kultūros paveldo objektų stebėsenai vykdyti ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnyje bei kultūros paveldo būklės stebėseną reglamentuojančiose Taisyklėse nustatytoms funkcijoms atlikti.
KPD ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai, vykdydami stebėseną, privalo vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklėmis. Esminis trūkumas yra tas, kad šiose Taisyklėse ir kituose nekilnojamojo kultūros paveldo būklės stebėseną reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta mokslo ir studijų subjektų bei visuomenės instituto kompetencija stebėsenos procese, t.y. nesudarytos šios veiklos teisinės prielaidos visuomeninėms organizacijoms, tradicinėms religinėms, vietos bendruomenėms, bendrijoms, centrams, mokslo ir studijų bei kitoms valstybinėms tyrimų institucijoms. Nėra parengtų teisės aktų ir metodikų, kuriuose kultūros paveldo būklės stebėsenos reikalavimai būtų susieti su valstybine saugomų teritorijų (vietovių) sistema ir nustatyti atsižvelgiant į vietovių tipų ypatumus, jų planinės-erdvinės struktūros specifiką ir esminius apimties bei struktūrinius skirtumus.
Stebėsenos taisyklėse neatsižvelgta į Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklėse nustatytus esminius reikalavimus dėl inventorizuojamo kultūros paveldo sudėties bei apimties, jo grupių ir tipų. Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklėse apskritai nenustatyti vietovės, pvz., urbanistinio, etnokultūrinio paveldo ar saugomos vietovės, būklės patikrinimo reikalavimai, o Vietovių būklės kompleksinio tikrinimo taisyklių apskritai nėra. Nenustatytas ir neįteisintas reikalavimas, kad parengtų pirminių kultūros paveldo inventorizavimo dokumentų duomenys yra privalomas ir vertybinis pagrindas sisteminei stebėsenai pradėti ir nuolat ją vykdyti. Abejonių kelia objektų būklės tikrinimo nuostata, kai pirmiausia nustatoma ne tikrinamo objekto, bet jo vertingųjų savybių būklė.
Nustatyta, kad stebėsenos procesą reglamentuojantys teisės aktai tarpusavyje nepakankamai suderinti, nepakankamai konkretūs ir detalūs, o kai kurie, labai reikalingi, neparengti. Nėra integralios kompleksinės stebėsenos bei jos metodikos pradmenų. Siekiant užtikrinti senamiesčių, istorinių miestų ir miestelių dalių, etnokultūrinių kaimų, archeologinių bei kitų saugomų vietovių ir istoriškai susiformavusio vertingo kultūrinio kraštovaizdžio struktūros būklės kompleksinę stebėseną, būtina parengti ir įgyvendinti visų tipų vietovių kompleksinės stebėsenos metodikas.
Užsienio valstybėse monitoringas suprantamas ir vykdomas įvairiai. Dažniausiai jis orientuotas į praktinę prevenciją ir tiesiogiai siejamas su kultūros paveldo objektų nuolatine palaikomąja priežiūra (ją dažnai vykdo nevyriausybinės organizacijos) ir net konservavimu, plačiai ir tiesiogiai panaudojamas aukštųjų mokyklų, kai kada net tarptautinio lygmens, intelektinis kvalifikacinis potencialas. Tarptautinėje erdvėje plačiai vartojama prevencinio konservavimo sąvoka.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, siekdama iš esmės geresnės kultūros paveldo būklės stebėsenos, ypač jos plėtojimo saugomose vietovėse, bei tiesioginio jos rezultatų ir prognozių viešumo bei pritaikymo tobulinant apsaugos procesą, n u s p r e n d ž i a :
1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
1.1. parengti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisą, kultūros paveldo apsaugą papildant stebėsena bei nustatant esminius jos reikalavimus ne vien tik sandorių dėl kultūros paveldo objektų atvejais;
1.2. įpareigoti Kultūros ministeriją, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 15 punkto reikalavimais, kasmet, įskaitant ir 2011 metus, iki birželio 1 dienos parengti ir patvirtinti priemonių, užtikrinančių Lietuvos kultūros paveldo objektų išsaugojimą, planą, pagrįstą KPD pateiktomis kultūros paveldo stebėsenos išvadomis;
1.3. pavesti Aplinkos ir Kultūros ministerijoms valstybinių saugomų teritorijų ir jų direkcijų nuostatus papildyti nekilnojamojo kultūros paveldo būklės stebėsenos įgyvendinimo ir/ar organizavimo reikalavimais (tikslais, uždaviniais ir veikla);
1.4. pavesti Vidaus reikalų ministerijai, formuojant ir įgyvendinant kokybės vadybos politiką viešojo administravimo srityje, bendradarbiauti su Lietuvos savivaldybių asociacija ir pateikti pasiūlymus dėl savivaldybių lygmens administracinių paslaugų teikimo tobulinimo siekiant iš esmės pagerinti savivaldybių kompetencijai priskirtą kultūros paveldo būklės stebėseną;
2. Siūlyti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms ir Kultūros paveldo departamentui, įvertinus esančias praktines kultūros paveldo būklės stebėsenos galimybes, papildyti teisės aktus šia linkme:
2.1. nustatyti mokslo ir studijų subjektų bei visuomenės instituto kompetenciją nekilnojamojo kultūros paveldo būklės stebėseną reglamentuojančiuose teisės aktuose, t.y. sudaryti teisines ir praktines galimybes stebėsenos procese veiksmingai dalyvauti mokslo ir studijų bei kitoms valstybinėms tyrimų institucijoms (įskaitant metodikų, taip pat eksperimentinių, rengimą), visuomeninėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, tradicinėms religinėms, vietos bendruomenėms, bendrijoms, centrams;
3. Rekomenduoti Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui parengti visų tipų vietovių (senamiesčių, istorinių miestų ir miestelių dalių, etnokultūrinių kaimų, archeologinių ir kitų saugomų vietovių) integralios kompleksinės stebėsenos pradmenis bei jos metodikas ir taisykles, atsižvelgiant į skirtingų tipų vietovių ypatumus, esminius jų planinės erdvinės struktūros ir/ar apimties skirtumus bei specifiką, kuriose taip pat būtų nustatyta ir šių vietovių istoriškai susiformavusio vertingo kultūrinio kraštovaizdžio struktūros būklės kompleksinė stebėsena.
4. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui metinėse ataskaitose rengti atskiras Lietuvos kultūros paveldo būklės stebėsenos rezultatų ir jų prognozės kultūros paveldo apsaugai dalis.
5. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui, Savivaldybėms, Saugomų teritorijų direkcijoms:
5.1. siekti stebėsenos proceso viešumo bei skaidrumo, skelbti kultūros paveldo būklės stebėsenos rezultatus jų tinklapiuose;
5.2. rengiant nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas programas bei veiklos planus ir priemones, vadovautis kultūros paveldo objektų, vietovių būklės ir jos kitimo stebėsenos išvadomis.
Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė
Sprendimo projektą parengė G. Filipavičienė (kuratorė), K. Mikšys, J. A. Pilipavičius, A. Gražulis