Projektas 2
(Nr. 11-0140-01I) (11-218-02)
LIETUVOS RESPUBLIKOS
SAUGIOS LAIVYBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2011 m. d. Nr.
Vilnius
(Žin., 2000, Nr. 75-2264, Nr. 85-2583; 2005, Nr. 31-974; 2006, Nr. 107-4049; 2008, Nr. 65-2458)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
SAUGIOS LAIVYBOS
ĮSTATYMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas
1. Saugios laivybos įstatymas nustato saugios laivybos reikalavimus laivams, plaukiojantiems su Lietuvos valstybės vėliava, ir užsienio laivams, įplaukiantiems į Lietuvos Respublikos jūrų uostus, taip pat reglamentuoja saugios laivybos valstybinę priežiūrą ir administravimą, žmonių paiešką ir gelbėjimą, laivų avarijų tyrimą, paskendusio turto iškėlimą ir atsakomybę už saugios laivybos reikalavimų nevykdymą.
2. Šio įstatymo tikslas – įgyvendinant Lietuvos Respublikoje tarptautinės jūrų teisės ir Europos Sąjungos teisės normas saugios laivybos srityje:
1) užtikrinti, kad laivai, plaukiojantys su Lietuvos valstybės vėliava, atitiktų tarptautinius, Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus saugios laivybos reikalavimus;
3. Šio įstatymo ir pagal jį priimtų teisės aktų normos netaikomos:
1) užsienio valstybių laivams, kurie plaukia per Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą naudodamiesi taikaus plaukimo teise, ir juose esantiems asmenims;
2) Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių karo ir pakrančių apsaugos laivams. Karinių incidentų, agresijos, laivų pažeidėjų sulaikymo ar kitais ekstremaliais atvejais šiame punkte nurodyti laivai, plaukdami uostų akvatorijomis, naudojasi prioriteto teise;
4. Visais atvejais šio straipsnio 3 dalyje minimi laivai, plaukdami bendrojo naudojimo vandens keliais, vadovaujasi 1972 metų tarptautine konvencija dėl tarptautinių taisyklių, padedančių išvengti laivų susidūrimų jūroje, o plaukdami uostų akvatorijomis šių laivų kapitonai privalo vykdyti uostų laivybos taisyklių reikalavimus ir uostų laivų eismo tarnybų budinčių pareigūnų nurodymus saugios laivybos klausimais.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Bendrojo naudojimo vandens keliai – laivybai tinkami vandens plotai, esantys Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir nurodyti jūrlapiuose.
2. Europos Sąjungos laivybos informacijos sistema (toliau – SafeSeaNet sistema) – specializuota sistema Europos Sąjungos valstybėms narėms keistis laivybos informacija elektroniniu būdu.
3. Greitaeigis laivas – laivas, kurio didžiausiasis greitis yra ne mažesnis už nurodytą 1974 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (toliau – SOLAS 74).
4. Keleivinis įvažiuojamasis laivas – keleivinis laivas, kuriame yra įrengtos patalpos ratinėms transporto priemonėms vežti arba specialiosios paskirties patalpos, nurodytos SOLAS 74 konvencijos II-2 skyriaus 3 taisyklėje.
6. Laivas – savaeigis ar nesavaeigis plaukiojamasis statinys, kuris yra arba gali būti naudojamas laivybai ir plaukioja su atitinkamos valstybės vėliava. Laivui taikomos atitinkamos Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijos ir jis privalo turėti liudijimus.
8. Laivybos bendrovė – laivo savininkas, valdytojas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kurie iš laivo savininko yra perėmę atsakomybę už laivo eksploatavimą ir kurie, prisiimdami šią atsakomybę, sutiko perimti visas Tarptautinio saugios laivybos valdymo ir taršos iš laivų prevencijos kodekse nustatytas pareigas ir atsakomybę.
9. Laivybos inspektorius – Lietuvos saugios laivybos administracijos valstybės tarnautojas, atestuotas susisiekimo ministro nustatyta tvarka vykdyti laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, ir užsienio valstybių laivų kontrolę.
10. Laivo įgula – jūrininkai, atliekantys laivo eksploatavimo, priežiūros ar žmonių aptarnavimo laive užduotis ir įrašyti į laivo įgulos sąrašą.
11. Laivo įrenginiai – įranga, kuri pagal tarptautinius saugios laivybos reikalavimus turi būti naudojama laive saugiai laivybai ir jūros aplinkos apsaugai nuo taršos užtikrinti arba kuri laivybos bendrovės nurodymu yra papildomai naudojama laive ir kuriai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, reikalingas Lietuvos saugios laivybos administracijos arba įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės patvirtinimas, kad įranga atitinka tarptautinius saugios laivybos reikalavimus.
12. Laivo kapitonas – reikiamą jūrinio laipsnio diplomą turintis ir laivui vadovaujantis jūrininkas.
13. Laivo techninė priežiūra – visuma laivybos bendrovės organizuojamų ir laivų klasifikavimo bendrovės pagal savo taisykles vykdomų arba Lietuvos saugios laivybos administracijos pagal susisiekimo ministro nustatytus reikalavimus vykdomų priemonių, kuriomis užtikrinama laivo atitiktis konstrukcijos, mechaninės ir elektros įrangos, priešgaisrinės saugos, stovumo ir krovinių patalpų reikalavimams visą laivo eksploatavimo laiką.
14. Laivų klasifikavimo bendrovė – juridinis asmuo, atitinkantis tarptautinių teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus laivų techninę priežiūrą ir apžiūrą atliekančioms, laivų klasę suteikiančioms ir privalomus laivų dokumentus išduodančioms bendrovėms.
15. Liudijimas – Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos saugios laivybos administracijos arba įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės išduotas dokumentas pagal Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ir Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijose nustatytus reikalavimus.
16. Locmanas – fizinis asmuo, turintis susisiekimo ministro nustatytos formos locmano liudijimą, kuriuo suteikiama teisė padėti laivo kapitonui vesti laivą ir jį švartuoti. Locmanas nėra vedamo laivo įgulos narys.
17. Navigacijos įrenginiai – bendrojo naudojimo vandens keliuose esantys plūdrieji ir kranto įrenginiai, kuriais gaunama informacija, būtina saugiai laivybai užtikrinti.
18. Navigacijos įrenginių veikimo sektorius – teritorija, kurioje privalomai užtikrinamas saugiai laivybai būtinos informacijos teikimas navigacijos įrenginiais.
19. Pakrančių apsaugos laivas – valstybei nuosavybės teise priklausantis nekomerciniais tikslais naudojamas laivas, turintis specialius aiškiai matomus ženklus, užrašą ir atliekantis valstybės sienos apsaugos funkcijas.
20. Paieškos ir gelbėjimo rajonas – nustatytų koordinačių zona, dėl kurios pagal 1979 metų Tarptautinę jūrų paieškos ir gelbėjimo konvenciją Lietuva susitarė su suinteresuotomis valstybėmis, šios konvencijos šalimis, taip pat Kuršių marios ir jūrų uostų akvatorijos.
21. Saugios laivybos valdymo sistema – Tarptautinio saugios laivybos valdymo ir taršos iš laivų prevencijos kodekso reikalavimus atitinkanti struktūrizuota ir dokumentuota sistema, leidžianti efektyviai įgyvendinti laivybos bendrovės saugios laivybos užtikrinimo ir aplinkos apsaugos politiką.
22. Specialusis laivas – specialiosioms funkcijoms vykdyti skirtas variklį turintis laivas, vežantis daugiau kaip12 specialistų, kurie nėra nei įgulos nariai, nei keleiviai.
23. Tarptautinės jūrų organizacijos auditas (toliau – TJO auditas) – tarptautinių valstybės įsipareigojimų auditas, atliekamas vadovaujantis procedūra, patvirtinta 2005 m. gruodžio 1 d. Tarptautinės jūrų organizacijos Asamblėjos rezoliucija A.974 (24), kartu su taikymo metu galiojančiais jos pakeitimais.
24. Tradicinis ir (arba) istorinis laivas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka į Kultūros vertybių registrą įtrauktas laivas, susijęs su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, technikos ir technologijos istorija, įžymių žmonių gyvenimu, taip pat į šį registrą įtraukta tiksli tokio laivo kopija, įskaitant ir tas, kurios sukurtos tradiciniams jūreivystės įgūdžiams skatinti ir supažindinti su kultūros paveldu. Toks laivas eksploatuojamas tradiciniais (įprastiniais) jūreivystės principais ir būdais.
25. Uostas – teritorija (uosto žemė ir akvatorija), skirta laivams įplaukti ir išplaukti, stovėti, aprūpinti, kroviniams perkrauti, taip pat keleiviams aptarnauti. Uostui prilyginami naftos, chemijos produktų, suskystintų dujų ir kitos paskirties terminalai, neįeinantys į uostų teritoriją ir turintys teisės aktų nustatyta tvarka jiems priskirtą sausumos teritoriją ir akvatoriją Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje.
26. Uosto kapitonas – fizinis asmuo, atsakingas už laivybos priežiūrą ir užtikrinantis tvarką Lietuvos Respublikos jūrų uosto akvatorijoje.
27. Žmonių paieška ir gelbėjimas – veikla, atliekama siekiant nustatyti nelaimės ištiktų asmenų buvimo vietą, išgelbėti juos, suteikti pirmąją medicinos ir kitą pagalbą ir nugabenti į saugią vietą.
ANTRASIS SKIRSNIS
SAUGIOS LAIVYBOS VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJOS
3 straipsnis. Saugios laivybos valstybinio valdymo institucijos
1. Saugios laivybos valstybinį valdymą vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Susisiekimo ministerija ir Lietuvos saugios laivybos administracija (toliau – Administracija).
2. Susisiekimo ministerija saugios laivybos srityje formuoja valstybės politiką, taip pat organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, nustato saugios laivybos reikalavimus, šių reikalavimų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių saugią laivybą, įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarką.
4 straipsnis. Administracija
1. Administracija yra biudžetinė įstaiga prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, kurios savininkas yra Lietuvos valstybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.
3. Administracijos direktorius nustato Administracijos darbuotojų pareigybes, į kurias skiriami asmenys privalo turėti jūrinį laipsnį. Darbo metu šie Administracijos darbuotojai dėvi civilinio jūrų laivyno uniformą, kurios pavyzdžius ir dėvėjimo taisykles tvirtina susisiekimo ministras.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems darbuotojams kas 2 metus gali būti suteikiamos iki 6 mėnesių atostogos kvalifikacijai tobulinti – išplaukti į jūrą. Šiuo atveju darbuotojams paliekamos jų eitos pareigos, tačiau jiems nustatytas darbo užmokestis nemokamas.
5 straipsnis. Administracijos funkcijos
Administracija atlieka šias funkcijas:
1) prižiūri, kaip laivybos bendrovėse vykdomi tarptautiniai, Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyti saugios laivybos reikalavimai;
3) vykdo užsienio valstybių laivų ir laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kontrolę ir išduoda privalomus dokumentus;
4) akredituoja jūrininkų mokymosi įstaigas ir prižiūri jų veiklą, egzaminuoja jūrininkus, išduoda jūrininkų kvalifikacinius dokumentus, jūrininkų knygeles, aprobuoja darbo laive stažą;
5) sudaro Lietuvos Respublikos jūrų uostų, teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės zonos jūrlapius, skelbia hidrografinius duomenis. Platina jūrlapius, žinynus ir kitą navigacinę literatūrą;
6) įrengia, eksploatuoja ir prižiūri navigacijos įrenginius, užtikrinančius saugią laivybą bendro naudojimo vandens keliuose, kontroliuoja jų veikimą, teikia navigacinę informaciją;
7) prižiūri, kaip uostus valdančios įmonės ir laivų įgulos tvarko ir atliekas tvarkančioms įmonėms perduoda laivuose susidarančias atliekas ir krovinių likučius;
8) koordinuoja paskendusio turto iškėlimą iš Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ir uostų akvatorijų;
9) prižiūri įgaliotų laivų klasifikavimo bendrovių veiklą, savo interneto svetainėje skelbia informaciją apie naujas įgaliotas laivų klasifikavimo bendroves ir apie įgaliotas laivų klasifikavimo bendroves, kurių teisė vykdyti laivų apžiūras sustabdyta susisiekimo ministro nustatyta tvarka;
10) atestuoja įmones, teikiančias su saugia laivyba susijusias paslaugas, ir vykdo atestuojamos veiklos priežiūrą;
11) vykdo kitų valstybių kompetentingų institucijų išduotų jūrinių laipsnių diplomų pripažinimo procedūras susisiekimo ministro nustatyta tvarka;
13) pagal kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos teisės aktus saugios laivybos ir taršos iš laivų prevencijos srityje;
6 straipsnis. Uosto kapitonas
2. Uosto kapitono veiklą reglamentuoja šis įstatymas, kiti jūrų uosto veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir uosto kapitono nuostatai. Uosto kapitono nuostatus, suderintus su Administracija, tvirtina uostą valdančios įmonės vadovas.
3. Uosto kapitono reikalavimu uoste esantys laivai, panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą uoste nelaimės ištiktiems laivams ir žmonėms.
7 straipsnis. Uosto kapitono kompetencija
1. Lietuvos Respublikos jūrų uosto veiklą, susijusią su saugia laivyba ir taršos iš laivų prevencija, užtikrina uosto kapitonas. Uosto kapitonas per jam pavaldžias tarnybas:
3) tikrina uosto akvatorijos gylį, vykdo uosto navigacijos įrenginių ir uosto navigacijos ženklų priežiūrą;
7) leidžia laivams įplaukti į uostą ir išplaukti iš jo, registruoja laivų įplaukimą ir išplaukimą uostą valdančios įmonės vadovo nustatyta tvarka;
2. Uosto kapitonas privalo neleisti laivui išplaukti iš uosto, jeigu:
3. Uosto kapitonas neleidžia laivui išplaukti iš uosto, jeigu laivybos bendrovė ir (arba) krovinio savininkas nesumokėjo uosto rinkliavų ir baudų, laivas sužalojo ar sunaikino uosto infrastruktūrą ir (ar) suprastruktūrą, nepadengė išlaidų, kurias uostą valdanti įmonė patyrė organizuodama laivo ar krovinio gelbėjimo darbus ir taršos iš laivų prevencijos ar likvidavimo darbus, arba nepateikė tokį atsiskaitymą (žalos atlyginimą) užtikrinančios garantijos.
8 straipsnis. Įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės
1. Atlikti laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, apžiūras, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos teisės aktais, ir išduoti atitinkamus tai patvirtinančius dokumentus turi teisę tik Administracijos sprendimu įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės, su kuriomis Administracija susisiekimo ministro nustatyta tvarka yra sudariusi sutartis dėl Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre įregistruotų laivų apžiūrų ir tai patvirtinančių dokumentų išdavimo. Šiose sutartyse nustatomos įgaliotų laivų klasifikavimo bendrovių teisės ir pareigos atliekant laivų apžiūras ir Lietuvos Respublikos vardu išduodant atitinkamus tai patvirtinančius dokumentus, taip pat įgaliotų laivų klasifikavimo bendrovių ir Administracijos bendradarbiavimo bei keitimosi informacija sąlygos ir tvarka.
9 straipsnis. TJO audito atlikimas
1. Susisiekimo ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus, ne rečiau nei kartą per septynerius metus kreipiasi į Tarptautinės jūrų organizacijos Generalinį Sekretorių, kad būtų atliktas TJO auditas, kurio metu vertinamas Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijų, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, nuostatų vykdymas Lietuvos Respublikoje.
2. Ministerijos ir kitos institucijos pagal savo kompetenciją turi teikti Susisiekimo ministerijai informaciją, kuri reikalinga rengiantis atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą auditą, ir pagal kompetenciją dalyvauja atliekant TJO auditą.
TREČIASIS SKIRSNIS
LAIVO TINKAMUMAS PLAUKIOTI
10 straipsnis. Laivo tinkamumas plaukioti
1. Administracija ar jos įgaliota laivų klasifikavimo bendrovė pripažįsta tinkamu plaukioti nustatytame plaukiojimo rajone laivą, kuris suprojektuotas, pastatytas, įrengtas ir eksploatuojamas laikantis teisės aktų nustatytų konstrukcinių, mechaninių, elektros įrangos, techninių, navigacinių, aplinkos apsaugos, įgulos komplektavimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos reikalavimų, o laivybos bendrovė turi tai patvirtinančius galiojančius dokumentus, išduotus Administracijos ar įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės.
2. Laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kuriems yra taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių saugią laivybą, nuostatos, techninę priežiūrą, vadovaujantis savo klasifikavimo taisyklėmis, vykdo Administracijos įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės.
3. Administracija gali vykdyti laivų, kurie plaukioja su Lietuvos valstybės vėliava ir kuriems nėra taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių saugią laivybą, nuostatos, techninę priežiūrą. Administracijos išlaidas, susijusias su laivybos inspektoriaus komandiruote į laivo buvimo vietą užsienyje, atlygina laivybos bendrovė susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
11 straipsnis. Laivų plaukiojimo rajonų (ribų) nustatymas
KETVIRTASIS SKIRSNIS
LAIVO ĮGULA
13 straipsnis. Reikalavimai laivo įgulai
1. Dirbti laive leidžiama tik jūrininkams, turintiems galiojančius jūrinio laipsnio diplomus ir jų patvirtinimus, kvalifikacijos liudijimus ar kitus dokumentus, kurie suteikia teisę eiti atitinkamas pareigas laive, ir įrašytiems į įgulos sąrašą.
2. Jūrinio laipsnio suteikimo ir privalomų dokumentų išdavimo tvarką nustato susisiekimo ministras, vadovaudamasis 1978 m. Tarptautine konvencija dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų.
3. Laivų, plaukiojančių reguliariais reisais į Lietuvos Respublikos jūrų uostus, laivavedžiai privalo mokėti lietuvių kalbą, jeigu jų kapitonai turi leidimą plaukti be locmano. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu laivą veda locmanas.
4. Dokumentus jūrininkams išduoda Administracija. Už išduodamus dokumentus mokama Vyriausybės apskaičiuoto dydžio valstybės rinkliava.
5. Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre įregistruotam laivui draudžiama išplaukti į jūrą, jei laivas neturi Administracijos išduoto laivo įgulos minimumo liudijimo. Minimalios laivo įgulos sudėties reikalavimus nustato susisiekimo ministras, vadovaudamasis 1974 m. tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje nustatytais reikalavimais dėl laivo minimalios įgulos sudėties.
14 straipsnis. Laivo įgulos narių sveikatos būklės tikrinimas
1. Kiekvienas laivo įgulos narys privalo atlikti pagrindinį ir periodinius sveikatos būklės patikrinimus ir turi turėti tai patvirtinantį medicinos įstaigos dokumentą.
2. Jūrininkų sveikatos tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, atsižvelgdamos į tarptautinius saugios laivybos reikalavimus.
15 straipsnis. Budėjimai laive
1. Kad būtų užtikrinta saugi laivyba laivo reiso metu, taip pat saugi laivo eksploatacija jam stovint prie krantinės ar nuleidus inkarą, laive organizuojami budėjimai.
16 straipsnis. Lietuvos Respublikos jūrininkų registras
1. Asmenys, kuriems išduoti Lietuvos Respublikos jūrinio laipsnio diplomai, kvalifikacijos liudijimai ir jūrininko knygelės, registruojami Lietuvos Respublikos jūrininkų registre.
2. Lietuvos Respublikos jūrininkų registras veikia Vyriausybės tvirtinamų Lietuvos Respublikos jūrininkų registro nuostatų nustatyta tvarka.
PENKTASIS SKIRSNIS
LAIVO APŽIŪRA IR
LAIVO DOKUMENTAI
17 straipsnis. Laivo apžiūra
2. Prieš įregistruojant laivą Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, laivybos inspektorius arba Administracijos įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės atstovas privalo atlikti pirminę laivo apžiūrą susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
3. Periodinės apžiūros vykdomos siekiant nustatyti, ar laivas atitinka jam taikomų tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus per visą jo eksploatacijos laikotarpį, ir išduoti naujus ar patvirtinti esamus privalomus laivo dokumentus. Laivų, kuriems taikomi tarptautiniai saugios laivybos reikalavimai, periodinės apžiūros vykdomos tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių saugią laivybą, nustatyta tvarka. Laivų, kuriems netaikomi tarptautiniai saugios laivybos reikalavimai, periodinės apžiūros vykdomos susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
18 straipsnis. Laivo dokumentai
1. Dokumentų, kurie turi būti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre įregistruotame laive, sąrašą tvirtina Administracija.
2. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje turi teisę pratęsti laivo dokumentų galiojimą Vyriausybės nustatyta tvarka.
3. Laivo planus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, šių sutarčių nustatyta tvarka tvirtina arba derina Administracija ar jos įgaliota laivų klasifikavimo bendrovė.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
LOCMANŲ VEIKLA
19 straipsnis. Locmanas
1. Locmano pareigas gali eiti ne jaunesnis kaip 25 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų asmuo, mokantis valstybinę ir anglų kalbas ir turintis ne žemesnį kaip laivo, kurio bendroji talpa 3 000 ir daugiau, vyresniojo kapitono padėjėjo jūrinį laipsnį ir dvejų metų vyresniojo kapitono padėjėjo darbo stažą, atitinkantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintus jūrininkų sveikatos reikalavimus, atlikęs vienerių metų stažuotę locmanu praktikantu ir pateikęs teigiamas rekomendacijas, išlaikęs nustatytą egzaminą ir gavęs susisiekimo ministro patvirtintos formos locmano liudijimą. Locmanų paslaugas teikiančios įmonės teikimu susisiekimo ministro nustatyta tvarka locmano amžiaus cenzas gali būti pratęstas iki 68 metų.
2. Locmano liudijimą išduoda Administracija susisiekimo ministro nustatyta tvarka. Už locmano liudijimo išdavimą mokama Vyriausybės apskaičiuoto dydžio valstybės rinkliava.
20 straipsnis. Privalomo laivų vedimo su locmanu rajonai
1. Laivų tipus ir rajonus Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, kuriuose plaukiojimas su locmanu yra privalomas, nustato Administracija.
21 straipsnis. Locmano ir vedamo laivo kapitono santykiai
1. Už laivo valdymą visada atsako vedamo laivo kapitonas. Jeigu laivo kapitonas palieka vairinę, jis privalo pranešti locmanui, kas jo nesant bus atsakingas už laivo valdymą.
2. Locmanas privalo duoti vedamo laivo kapitonui patarimus, užtikrinančius saugų laivo vedimą, ir įsitikinti, kad vedamo laivo kapitonas teisingai suprato duotus patarimus.
22 straipsnis. Draudimas locmanui palikti vedamą laivą
Pradėjęs vesti laivą, locmanas be vedamo laivo kapitono leidimo neturi teisės palikti laivo:
1) išvedant laivą į jūrą – kol laivas nuplaukia iki tos vietos, nuo kurios toliau gali saugiai plaukti be locmano pagalbos;
SEPTINTASIS SKIRSNIS
LAIVŲ KONTROLĖ
23 straipsnis. Užsienio valstybių laivų kontrolė
1. Užsienio valstybių laivų kontrolės tikslas – nustatyti, ar į Lietuvos Respublikos jūrų uostus įplaukiantys užsienyje įregistruoti laivai atitinka tarptautinius saugios laivybos reikalavimus, taip pat įgulos gyvenimo ir darbo sąlygų laivuose standartus.
2. Užsienio valstybių laivų kontrolę organizuoja ir vykdo Administracija. Užsienio valstybių laivų kontrolės tvarką, vadovaudamasis tarptautiniais saugios laivybos reikalavimais ir Europos Sąjungos teisės aktais, nustato susisiekimo ministras.
3. Jeigu patikrinus užsienio valstybės laivą nustatoma, kad jis neatitinka tarptautinių saugios laivybos reikalavimų, taip pat įgulos gyvenimo ir darbo sąlygų laivuose standartų ir dėl to laivui uždraudžiama išplaukti iš uosto, pašalinus trūkumus, susisiekimo ministro nustatyta tvarka atliekamas pakartotinis laivo patikrinimas. Laivybos bendrovė susisiekimo ministro nustatyta tvarka privalo atlyginti pakartotinio laivo patikrinimo išlaidas.
24 straipsnis. Laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kontrolė
1. Laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kontrolės tikslas – nustatyti, ar laivuose laikomasi tarptautinių saugios laivybos reikalavimų, įgulos gyvenimo ir darbo sąlygų laivuose standartų, nustatytų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, ir kitų Lietuvos Respublikos saugią laivybą reglamentuojančių teisės aktų.
2. Laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kontrolę susisiekimo ministro nustatyta tvarka vykdo Administracija arba jos įgalioti asmenys.
3. Jeigu laivui, plaukiojančiam su Lietuvos valstybės vėliava, uždraudžiama išplaukti iš užsienio valstybės uosto dėl tarptautinių saugios laivybos reikalavimų pažeidimų, Administracija privalo ištirti tokio uždraudimo priežastis. Laivybos bendrovė privalo Administracijai teikti visą tyrimui reikalingą informaciją.
4. Nustačiusi, kad laivui buvo uždrausta išplaukti dėl tarptautinių saugios laivybos reikalavimų pažeidimų, galėjusių kelti grėsmę žmonių gyvybei jūroje ir jūros aplinkai dėl taršos, Administracija susisiekimo ministro nustatyta tvarka privalo laivą išsamiai patikrinti. Tokio patikrinimo išlaidas, susijusias su laivybos inspektoriaus komandiruote į laivo buvimo vietą, atlygina laivybos bendrovė susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
25 straipsnis. Laivo išplaukimo iš uosto apribojimai dėl saugios laivybos pažeidimų
1. Laivybos inspektorius, nustatęs saugios laivybos reikalavimų, taip pat įgulos gyvenimo ir darbo sąlygų laive standartų, nustatytų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, pažeidimų, apie tai surašo nustatytos formos aktą.
2. Laivybos inspektorius uždraudžia laivui išplaukti iš uosto, kai:
1) laivo įgula neatitinka minimalios įgulos komplektavimo kriterijų, nurodytų laivo įgulos minimumo liudijime, arba laivo įgulos narių jūrinių laipsnių diplomai ar kvalifikacijos liudijimai yra negaliojantys arba nesuteikia teisės eiti laive užimamų pareigų;
3. Laivybos inspektoriaus sprendime, draudžiančiame laivui išplaukti iš uosto, turi būti nurodytos priežastys ir pažeidimai, dėl kurių draudžiama išplaukti, terminai nurodytiems trūkumams pašalinti ir sprendimo apskundimo tvarka. Apie sprendimą Administracija informuoja laivo kapitoną (laivybos bendrovę), uosto kapitoną, laivo vėliavos valstybės jūrų administraciją, Tarptautinę jūrų organizaciją ir, jei laivo priežiūrą atlieka laivų klasifikavimo bendrovė, šią bendrovę.
26 straipsnis. Laivybos inspektoriai, atliekantys užsienio valstybės laivų ir laivų, plaukiojančių su Lietuvos vėliava, kontrolę
1. Kvalifikacinius reikalavimus laivybos inspektoriams, atliekantiems užsienio valstybės laivų ar laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kontrolę, nustato susisiekimo ministras.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
LAIVYBOS BENDROVIŲ IR LAIVŲ SAUGIOS LAIVYBOS VALDYMO SISTEMŲ, LAIVŲ APSAUGOS VERTINIMAS
27 straipsnis. Laivybos bendrovių ir laivų vertinimas
1. Laivybos bendrovių ir laivų saugios laivybos valdymo sistemų vertinimo tikslas – nustatyti, ar laivybos bendrovės ir laivų saugios laivybos valdymo sistema atitinka Tarptautinio saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos valdymo kodekso reikalavimus.
2. Laivybos bendrovių ir laivų saugios laivybos valdymo sistemas susisiekimo ministro nustatyta tvarka pagal savo įgaliojimus vertina ir atitinkamus dokumentus išduoda Administracija arba įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės.
3. Laivybos bendrovių ar laivų saugios laivybos valdymo sistemų vertinimo išlaidas, susijusias su Administracijos vertintojo komandiruote į laivo ar laivybos bendrovės buvimo vietą, atlygina laivybos bendrovės susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
28 straipsnis. Laivų apsaugos vertinimas
1. Laivų apsaugos vertinimo tikslas – nustatyti, ar laivų apsaugos sistema atitinka Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodekso reikalavimus.
2. Vyriausybė nustato Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodekso reikalavimų įgyvendinimo tvarką, atsakingas institucijas ir jų funkcijas.
3. Laivų apsaugos vertinimo išlaidas, susijusias su vertintojo komandiruote į laivo buvimo vietą, atlygina laivybos bendrovė susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
DEVINTASIS SKIRSNIS
LAIVYBOS BENDROVĖS IR LAIVO KAPITONO TEISĖS IR PAREIGOS SAUGIOS LAIVYBOS UŽTIKRINIMO SRITYJE
29 straipsnis. Laivybos bendrovės pareigos saugios laivybos užtikrinimo srityje
1. Saugios laivybos reikalavimų vykdymą privalo užtikrinti laivybos bendrovė, kuri atsako už tai, kad:
1) laive dirbtų laivo kapitonas ir kiti vadovaujančios laivo įgulos nariai, turintys tinkamą kvalifikaciją jūreivystės, laivavedybos, ryšių ir jūros technikos srityse, kad laivo įgula pagal jos narių kvalifikaciją ir skaičių būtų tinkama dirbti konkrečiame laive, atsižvelgiant į jo tipą, dydį, variklius ir įrangą;
2) laivo kapitonas ir laivo įgula būtų susipažinę su teisės normomis, reglamentuojančiomis žmonių gyvybės apsaugą jūroje, kaip išvengti laivų susidūrimo, jūros taršos, kaip palaikyti radijo ryšį, ir užtikrinti, kad šių teisės normų būtų laikomasi;
3) laive dirbantys jūrininkai gautų jiems suprantama kalba darbui reikalingą informaciją apie saugios laivybos reikalavimus;
30 straipsnis. Laivo kapitono teisės ir pareigos saugios laivybos užtikrinimo srityje
1. Už saugią laivybą laivo plaukiojimo metu atsako laivo kapitonas. Jis privalo:
2) nedelsdamas informuoti laivybos bendrovę ir Administraciją apie laivui, jo įrenginiams ar mechanizmams padarytus pažeidimus, turinčius įtakos laivo saugumui;
2. Jeigu laivo reiso metu laivo įgulos narys miršta ar dėl kitų aplinkybių negali eiti pareigų, laivo kapitonas turi teisę priimti sprendimą tęsti plaukimą su nesukomplektuota laivo įgula, jei jis yra įsitikinęs, kad esantys laivo įgulos nariai užtikrins saugią laivybą. Su nesukomplektuota laivo įgula leidžiama plaukti tik iki artimiausio uosto, o jame privaloma sukomplektuoti laivo įgulą.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
SAUGUS LAIVO PAKROVIMAS IR IŠKROVIMAS
31 straipsnis. Bendrieji reikalavimai
1. Laivas pakraunamas, iškraunamas ir balastas panaudojamas pagal laivo kapitono patvirtintą išankstinį ir faktinį laivo pakrovimo ir krovinio išdėstymo planą (schemą).
2. Už saugų laivo pakrovimą, iškrovimą, krovinio tvirtinimą ir balasto panaudojimą atsako laivo kapitonas.
VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS
PAVOJINGŲJŲ AR APLINKĄ TERŠIANČIŲ KROVINIŲ VEŽIMAS LAIVAIS
32 straipsnis. Pavojingųjų ar aplinką teršiančių krovinių vežimo tvarka
1. Saugaus pavojingųjų ar aplinką teršiančių krovinių vežimo reikalavimus, vadovaudamasis 1973 m. Tarptautine konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos, Tarptautinio pavojingų krovinių vežimo jūra kodekso, Tarptautinio laivų, vežančių nesupakuotas pavojingas chemines medžiagas, statybos ir įrangos kodekso, Tarptautinio laivų, vežančių nesupakuotas suskystintas dujas, statybos ir įrangos kodekso, Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų, įtvirtinančių tarptautinius saugios laivybos reikalavimus, nuostatomis, nustato susisiekimo ministras.
2. Išplaukiant iš pakrovimo uosto, esančio ne Europos Sąjungoje, laivo, plaukiančio į Lietuvos Respublikos jūrų uostą ir vežančio pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, kapitonas ar laivo agentas privalo Lietuvos Respublikos jūrų uostą valdančiai įmonei pateikti informaciją apie laive esančius pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius.
3. Išplaukiant iš Europos Sąjungoje esančio pakrovimo uosto, laivo, plaukiančio į Lietuvos Respublikos jūrų uostą ir vežančio pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, kapitonas užtikrina, kad informacija apie laive esančius pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius yra pateikiama išplaukimo uosto kompetentingoms institucijoms.
4. Laivo, išplaukiančio iš Lietuvos jūrų uosto ir vežančio pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, kapitonas ar laivo agentas iki išplaukimo privalo Lietuvos Respublikos jūrų uostą valdančiai įmonei pateikti informaciją apie laive esančius pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius.
5. Uostą valdanti įmonė šią informaciją naudodama elektronines priemones nedelsdama perduoda Administracijai, kuri užtikrina šių duomenų pateikimą į SafeSeaNet sistemą.
6. Informacijos apie laive esančius pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius pateikimo tvarką nustato susisiekimo ministras.
7. Laive, vežančiame pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, turi būti laivo vėliavos valstybės arba jos vardu laivų klasifikavimo bendrovės išduotas liudijimas, patvirtinantis, kad laivas ir jo įranga pritaikyti vežti atitinkamos rūšies pavojinguosius krovinius. Draudžiama pradėti krauti į laivą pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, jei laivas neturi šio liudijimo.
8. Draudžiama laivui siūlyti vežti ar pradėti krauti į laivą pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, jei krovinio siuntėjas laivo kapitonui ar laivybos bendrovei neįteikė pavojingojo krovinio deklaracijos.
9. Įvykus laivo, vežančio pavojinguosius ar aplinką teršiančius krovinius, avarijai paieškos ir gelbėjimo rajone arba susidarius aplinkybėms, keliančioms pavojų jūros aplinkai ar Lietuvos pakrantei, laivo kapitonas apie tai nedelsdamas privalo pranešti Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui.
DVYLIKTASIS SKIRSNIS
PAPILDOMI IR SPECIALIEJI REIKALAVIMAI ATSKIRŲ KLASIŲ LAIVAMS
33 straipsnis. Reikalavimai keleiviniams laivams ir įvažiuojamiesiems keleiviniams laivams
1. Visi Lietuvos Respublikoje įregistruoti keleiviniai laivai ir įvažiuojamieji keleiviniai laivai privalo turėti galiojantį keleivinio laivo saugos liudijimą, kuriame turi būti nurodyta, kiek šie laivai gali vežti keleivių.
2. Draudžiama keleiviniu laivu arba keleiviniu įvažiuojamuoju laivu vežti daugiau keleivių, negu nurodyta keleivinio laivo ar keleivinio įvažiuojamojo laivo saugos liudijime, išskyrus išimtis, numatytas 1974 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje ar kituose teisės aktuose, įtvirtinančiuose tarptautinius saugios laivybos reikalavimus.
34 straipsnis. Specialieji reikalavimai kitų klasių laivams
Administracijos direktorius, vadovaudamasis tarptautinės jūrų teisės ir Europos Sąjungos teisės normomis, gali nustatyti specialiuosius tinkamumo plaukioti, budėjimo, navigacinės įrangos ir įgulų parengimo reikalavimus Lietuvos Respublikoje registruotiems specialiesiems, greitaeigiams, žvejybos, tradiciniams ir (arba) istoriniams bei kitų tipų laivams.
TRYLIKTASIS SKIRSNIS
LAIVŲ VILKIMAS
KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS
ĮMONĖS, VYKDANČIOS SU SAUGIA LAIVYBA SUSIJUSIAS VEIKLAS
36 straipsnis. Įmonių atestavimas
1. Įmonės, ketinančios vykdyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytas veiklas, privalo būti Administracijos atestuotos.
2. Atestuojamos įmonės, kurių vykdomos šios veiklos:
2) laivų pagrindinių ir pagalbinių mechanizmų, įrenginių ir susijusių sistemų, jų dalių remontas, tikrinimas ir bandymas;
3. Įmonės atestuojamos įmonių atestavimo taisyklių, kurias tvirtina susisiekimo ministras, nustatyta tvarka.
4. Įmonė, siekianti vykdyti su saugia laivyba susijusias veiklas, turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus:
1) vandens transporto, pagalbinės plaukiojimo, gelbėjimo, remonto, bandymo, matavimo, krovos, povandeninių techninių darbų priemonės turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus;
5. Papildomi reikalavimai įmonėms, vykdančioms šio straipsnio 2 dalyje nustatytas veiklas, atsižvelgiant į tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus nustatomi įmonių atestavimo taisyklėse.
6. Įmonė, siekianti būti atestuota, Administracijai įmonių atestavimo taisyklių nustatyta tvarka pateikia nustatytos formos prašymą ir kitus taisyklėse nurodytus dokumentus.
7. Įmonė neatestuojama, jeigu:
1) įmonė neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų pagrindinių ir atestavimo taisyklėse nustatytų papildomų reikalavimų;
8. Įmonės atestuota veikla sustabdoma, jeigu:
1) įmonė buvo nutraukusi atestuojamą veiklą daugiau kaip 2 mėnesius arba nepradėjo veiklos per 2 mėnesius nuo atestavimo dienos;
3) įmonė pažeidžia ar nevykdo pasienio ruožo režimo ar muitinės taisyklių reikalavimų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teikimu;
4) įmonė pažeidžia uosto laivybos, uosto naudojimo, laivų įgulų darbo režimo ir poilsio reikalavimus – uostą valdančios įmonės teikimu;
5) atestuotos įmonės veikla gali padaryti žalos Lietuvos Respublikos gamtai, kelti grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai – Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro teikimu;
9. Įmonės atestuotos veiklos galiojimas panaikinamas, jeigu:
3) įmonė pakartotinai per vienerius metus pažeidžia šio straipsnio 8 dalyje nustatytus reikalavimus;
4) įmonė per Administracijos nustatytą laiką nepašalina nustatytų atestuotos veiklos sąlygų pažeidimų;
10. Įmonė gali būti atestuota vienai ar kelioms šio straipsnio 2 dalyje išvardytoms veikloms, taip pat ir tik tam tikrai veiklai, kuri apima tik dalį šio straipsnio 2 dalies 1–4 ir 11 punktuose išvardytų veiklų ir krauti tam tikrų rūšių jūrų krovinius.
PENKIOLIKTASIS SKIRSNIS
LAIVO ĮRENGINIAI
37 straipsnis. Laivo įrenginiai
Laivo įrenginiai, kurie pagal tarptautinius saugios laivybos reikalavimus turi būti ar gali būti naudojami laive saugiai laivybai ir jūros aplinkos apsaugai nuo taršos užtikrinti ir kuriems pagal tarptautinius saugios laivybos reikalavimus reikalingas Administracijos arba įgaliotos laivų klasifikavimo bendrovės patvirtinimas, privalo atitikti susisiekimo ministro nustatytus reikalavimus.
ŠEŠIOLIKTASIS SKIRSNIS
BENDROJO NAUDOJIMO VANDENS KELIAI, NAVIGACIJOS ĮRENGINIAI
38 straipsnis. Saugios laivybos bendrojo naudojimo vandens keliuose užtikrinimas
1. Bendrojo naudojimo vandens keliai ženklinami ir žymimi jūrlapiuose tik atlikus šių kelių hidrografinius ir kitus tyrimus.
2. Navigacinio ženklinimo darbus bendrojo naudojimo vandens keliuose atlieka Administracija, o uostų teritorijose ir akvatorijose – uostus valdančios įmonės.
3. Administracija organizuoja jūrlapių, žinynų ir kitos navigacinės literatūros leidybą, platinimą, informacijos apie navigacinius pasikeitimus pateikimą Lietuvos Respublikoje. Administracija privalo viešai savo interneto svetainėje skelbti apie kiekvieną žinomą pavojų laivybai Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje ir uostų akvatorijose. Jūrlapių, žinynų ir kitos navigacinės literatūros sudarymo, korektūros, išleidimo ir platinimo tvarką nustato susisiekimo ministras. Už teisę platinti jūrlapius, žinynus ir kitus navigacinius leidinius platintojas moka Vyriausybės apskaičiuoto dydžio valstybės rinkliavą.
39 straipsnis. Apribojimai navigacijos įrenginių veikimo sektoriuje
1. Įvairiems navigacijos įrenginiams nustatomi veikimo sektoriai, kuriuose šie įrenginiai turi būti gerai matomi iš laivų.
2. Navigacijos įrenginių veikimo sektoriuje draudžiama vykdyti statybos, mechanizuotus žemės kasybos ir žemės ūkio darbus, sodinti medžius, įrengti didelio galingumo elektros arba kitokius šviesos šaltinius, nesuderinus su uostą valdančia įmone arba Administracija.
septynioliktasis skirsnis
ŽMONIŲ PAIEŠKA IR GELBĖJIMAS, LAIVŲ AVARIJŲ TYRIMAS, PASKENDUSIO TURTO IŠKĖLIMAS
40 straipsnis. Žmonių paieška ir gelbėjimas
1. Žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus paieškos ir gelbėjimo rajone organizuoja, koordinuoja ir jiems vadovauja Lietuvos kariuomenė. Šiuos darbus Lietuvos kariuomenė organizuoja, koordinuoja ir jiems vadovauja per Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą.
2. Žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus paieškos ir gelbėjimo rajone, išskyrus jūrų uostų akvatorijas ir Kuršių marias, vykdo Lietuvos kariuomenė, Kuršių mariose – Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos institucijos, jūrų uostų akvatorijose – jūrų uostų administracijos.
3. Žmonių paieškos ir gelbėjimo darbams vykdyti Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro vadovo prašymu šiuos darbus vykdančiai institucijai į pagalbą gali būti pasitelkiamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Administracijos, jūrų uostų administracijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pajėgos ir priemonės, priskirtos šiems darbams vykdyti pagal Žmonių paieškos ir gelbėjimo darbų paieškos ir gelbėjimo rajone planą (toliau – Planas), kurį tvirtina kariuomenės vadas, suderinęs su šioje dalyje nurodytomis institucijomis. Jeigu žmonių paieškos ir gelbėjimo darbams vykdyti pagal Planą priskirtų pajėgų ir priemonių neužtenka, turi būti pasitelkiamos papildomos, t. y. pagal Planą nepriskirtos, minėtų institucijų pajėgos ir priemonės.
4. Šiame straipsnyje nurodytų institucijų pareigas ir įgaliojimus organizuojant, koordinuojant, vadovaujant ar vykdant žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus paieškos ir gelbėjimo rajone nustato Vyriausybė. Šie darbai organizuojami, koordinuojami, jiems vadovaujama ir jie vykdomi vadovaujantis 1979 metų Tarptautine jūrų paieškos ir gelbėjimo konvencija, Planu ir Lietuvos Respublikos teisės aktais.
41 straipsnis. Pareiga suteikti pagalbą
1. Kiekvieno pavojuje esančio laivo kapitonas, jeigu tai įmanoma, privalo visais įmanomais būdais siekti išgelbėti jame esančius žmones ir laivą.
2. Kiekvieno laivo kapitonas, nesukeldamas rimtos grėsmės savo laivui ir jame esantiems žmonėms, privalo:
42 straipsnis. Susidūrusių laivų kapitonų pareigos
1. Kiekvienas susidūrusio laivo kapitonas, nesukeldamas rimtos grėsmės savo laivui ir jame esantiems žmonėms, privalo suteikti pagalbą pavojuje atsidūrusiems žmonėms.
43 straipsnis. Laivų įplaukimo į tam tikrą Lietuvos Respublikos teritorinės jūros zoną laikinas apribojimas
1. Esant tikimybei, kad dėl konkrečioje Lietuvos Respublikos teritorinės jūros zonoje esančio pavojuje arba sužaloto laivo, jo liekanų, kitų konstrukcijų ar statinių tiesiogiai arba netiesiogiai naftos produktais ar pavojingomis ir kenksmingomis medžiagomis gali būti užteršta Lietuvos Respublikos teritorinė jūra ar pakrantė, padaryta žala asmenims arba jų turtui, o apribojus laivų įplaukimą į zoną tokių pasekmių būtų išvengta arba jos būtų sumažintos, Administracija turi teisę laikinai apriboti laivų įplaukimą į tą Lietuvos Respublikos teritorinės jūros zoną. Apie šį sprendimą Administracija nedelsdama praneša viešai savo interneto svetainėje.
44 straipsnis. Jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimo tikslai ir tvarka
1. Jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimo tikslas – nustatyti laivo avarijos ar incidento aplinkybes, priežastis ir padarinius, pateikti išvadas ir pasiūlymus dėl prevencinių veiksmų taikymo, kad ateityje būtų išvengta laivų avarijų ar incidentų. Tyrimais nesiekiama nustatyti kieno nors atsakomybės ar kaltės.
2. Jūrų laivų avarijų ir incidentų klasifikavimo, tyrimo ir pranešimų tvarką nustato susisiekimo ministras, vadovaudamasis Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimo kodekso ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais.
3. Jūrų laivų avarijas ir incidentus tiria susisiekimo ministro paskirta Jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimų tarnyba (toliau – tyrimų tarnyba) arba susisiekimo ministro paskirtas jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimų vadovas (toliau – tyrimų vadovas). Susisiekimo ministras suteikia tyrimų tarnybai arba tyrimų vadovui atitinkamus įgaliojimus, reikiamas priemones ir lėšas, reikalingas jūrų laivų avarijų ar incidentų tyrimui organizuoti ir vykdyti.
4. Tyrimų tarnyba ar tyrimų vadovas savo organizacine, teisine ir sprendimų priėmimo forma turi būti nepriklausomi nuo bet kokių kontrolės funkcijas jūrų transporte vykdančių institucijų ir įstaigų, jūrų uostus valdančių įmonių, laivybos bendrovių, krovos kompanijų, kitų, vykdančių veiklą jūrų transporto sektoriuje įmonių ir organizacijų, institucijų ir asmenų, kurių interesai gali nesutapti su tyrimų tarnybos ar tyrimo vadovo uždaviniais.
5. Prireikus tyrimų tarnyba ar tyrimų vadovas gali sudaryti specialiąją tyrimo komisiją, kviestis Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybių ekspertus ir specialistus laivų avarijai ar incidentui tirti. Tokių ekspertų ar specialistų darbas apmokamas iš šio straipsnio 3 dalyje numatytų lėšų.
6. Tyrimų tarnyba ar tyrimų vadovas turi teisę apklausti visus asmenis, kurie gali suteikti tyrimui svarbios informacijos ir patikrinti dokumentus, įrašus ir kompiuterinėse laikmenose laikomą informaciją.
45 straipsnis. Pranešimas apie laivo avariją
1. Įvykus bet kokio laivo avarijai ar incidentui Lietuvos Respublikai priskirtame paieškos ir gelbėjimo rajone Baltijos jūroje, laivo kapitonas nedelsdamas privalo apie tai pranešti Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui susisiekimo ministro nustatyta tvarka.
2. Įvykus laivo, plaukiojančio su Lietuvos vėliava, avarijai ar incidentui už Lietuvos Respublikai priskirto paieškos ir gelbėjimo rajono Baltijos jūroje ribų, laivybos bendrovė ar laivo kapitonas apie tai informuoja Administraciją. Jeigu laivo, plaukiojančio su Lietuvos vėliava avarija ar incidentas įvyko užsienio valstybės teritorinėje jūroje ar uoste, Administracija apie tai privalo papildomai pranešti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai toje valstybėje.
46 straipsnis. Paskendusio turto savanoriškas iškėlimas iš Lietuvos Respublikos teritorinės jūros
1. Jei Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje paskendęs turtas nekliudo laivybai, nekelia grėsmės žmonių gyvybei ar saugumui, neteršia aplinkos, tačiau turto savininkas nori paskendusį turtą iškelti, šio turto savininkas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo turto paskendimo dienos apie tai turi raštu pranešti Administracijai.
2. Administracija nustato terminą paskendusiam turtui iškelti ir šių darbų atlikimo tvarką ir apie tai praneša turto savininkui.
3. Administracija turi teisę neleisti turto savininkui kelti paskendusį turtą savo priemonėmis arba jo pasirinktu kėlimo organizavimo būdu ir terminais, jei tai gali kliudyti laivybai, kelti grėsmę žmonių gyvybei ar saugumui, teršti aplinką. Šiuo atveju turto iškėlimą organizuoja Administracija turto savininko lėšomis.
47 straipsnis. Paskendusio turto privalomas iškėlimas iš Lietuvos Respublikos teritorinės jūros
1. Jeigu Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje paskendęs turtas kliudo laivybai, kelia grėsmę žmonių gyvybei ar saugumui, gali teršti arba teršia aplinką, turto savininkas privalo iškelti šį turtą Administracijos reikalavimu per jos nustatytą terminą.
2. Jeigu dėl paskendusio turto yra tiesioginė grėsmė saugiai laivybai ar aplinkai arba jeigu paskendusio turto savininkas neiškelia jo per nustatytą terminą ar turto savininkas yra nežinomas, Administracija privalo imtis reikiamų priemonių turtui iškelti arba kitu būdu jį pašalinti.
48 straipsnis. Administracijos iškeltas paskendęs turtas
1. Turtas, kurio iškėlimą organizavo Administracija, perduodamas savininkui, jei jis pateikė prašymą per 6 mėnesius nuo turto iškėlimo dienos. Tuo atveju turto savininkas privalo Administracijai atlyginti turto iškėlimo, jo saugojimo, nukenksminimo ir kitas dėl to pagrįstai patirtas išlaidas.
Lietuvos Respublikos
saugios laivybos įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
1. 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyva Nr. 92/29/EEB dėl būtiniausių saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, skirtų gerinti medicininį gydymą laivuose (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 21).
2. 1994 m. lapkričio 22 d. Tarybos direktyva Nr. 94/57/EB dėl laivų apžiūros ir tikrinimo organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 2 tomas, p. 230), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2001 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2001/105/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 6 tomas, p. 39).
3. 1994 m. lapkričio 22 d. Tarybos direktyva Nr. 94/58/EB dėl minimalaus jūrininkų parengimo, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. lapkričio 17 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/103/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 392).
4. 1996 m. birželio 25 d. Komisijos direktyva Nr. 96/40/EB, nustatanti bendro pavyzdžio asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą inspektoriams, vykdantiems uosto valstybės kontrolę (tekstas svarbus EEE) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 2 tomas, p. 362).
5. 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva Nr. 96/98/EB dėl laivų įrenginių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 3 tomas, p. 3), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 2 d. Komisijos direktyva Nr. 2002/75/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 62).
6. 1997 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva Nr. 97/70/EB, nustatanti suderintus saugumo reikalavimus 24 metrų ilgio ir ilgesniems žvejybos laivams (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 3), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 25 d. Komisijos direktyva Nr. 2002/35/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 6 tomas, p. 233).
7. 1998 m. kovo 17 d. Tarybos direktyva Nr. 98/18/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 40), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. liepos 29 d. Komisijos direktyva Nr. 2003/75/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 351).
8. 1998 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva Nr. 98/41/EB dėl įplaukiančiuose į Bendrijos valstybių narių uostus ir išplaukiančiuose iš jų keleiviniuose laivuose esančių asmenų registracijos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 127).
9. 1999 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva Nr. 1999/35/EB dėl privalomų patikrinimų sistemos, užtikrinančios saugų ro-ro keltų ir greitaeigių keleivinių laivų, kuriais teikiamos reguliarios paslaugos, plaukiojimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 4 tomas, p. 296).
10. 2000 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2000/59/EB dėl uosto priėmimo įrenginių, skirtų laivuose susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 5 tomas, p. 358).
11. 2001 m. gruodžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2001/96/EB, nustatanti sausakrūvių laivų saugaus pakrovimo ir iškrovimo suderintus reikalavimus ir tvarką (tekstas svarbus EEE) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 6 tomas, p. 27).
12. 2002 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2002/59/EB, įdiegianti Bendrijos laivų eismo stebėsenos ir informacijos sistemą ir panaikinanti Tarybos direktyvą Nr. 93/75/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 12).
13. 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2002/84/EB, iš dalies pakeičianti direktyvas dėl jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos (tekstas svarbus EEE) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 173).
14. 2003 m. balandžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2003/25/EB dėl specialių ro-ro keleivinių laivų stabilumo reikalavimų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 7 tomas, p. 286).
15. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/15/EB dėl laivų patikrinimo ir apžiūros organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (OL 2009 L 131, p. 47)
16. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/18/EB, nustatanti pagrindinius principus, taikomus avarijų jūrų transporto sektoriuje tyrimui, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 1999/35/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/59/EB (OL 2009 L 131, p. 114).
2 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Susisiekimo ministerijai ir Lietuvos saugios laivybos administracijai