Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO 56 IR 92 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3298
2013 m. d. Nr.
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999,
Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. SV-S-175 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 56 ir 92 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3298 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Siūlomos teisinio reguliavimo priemonės yra perteklinės galiojančio teisinio reguliavimo atžvilgiu. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102) (toliau – Įstatymas) 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant perkančioji organizacija gali paslaugų ar darbų pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu. Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti pagrindinių viešųjų pirkimų principų laikymąsi ir konkurenciją viešuosiuose pirkimuose, perkančioji organizacija pirkimą neskelbiamų derybų būdu gali atlikti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Kiekvienu konkrečiu atveju perkančiajai organizacijai, kuri yra atsakinga už vykdomus viešuosius pirkimus, tenka pareiga įrodinėti dėl pirkimo būdo (neskelbiamų derybų) pasirinkimo teisėtumo. Europos Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad neskelbiamų derybų sąlygos buvimo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, norinčiam pasinaudoti šia išimtimi (2005 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Nr. C-394/02 Komisija prieš Graikiją, Rink. [2005] p. I-04713, 33 pastraipa). Tuo atveju, kai perkančioji organizacija neskelbiamas derybas vykdo nesilaikydama Įstatyme įtvirtintų reikalavimų, įskaitant atvejus, kai perkančioji organizacija sudaro pirkimo sutartį nepaskelbusi apie pirkimą, kai tai nėra leidžiama pagal Įstatymo reikalavimus (Įstatymo 951 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teismas tokią pirkimo sutartį pripažįsta negaliojančia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymas įtvirtina išankstinę (prevencinę) kontrolę, t.y. perkančioji organizacija, norėdama atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu, vadovaudamasi Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 1 punktu, turi ne tik atitikti visas nurodytas sąlygas, bet ir gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Be to, Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri, vadovaudamasi Įstatymo 82 straipsnio 1 dalimi, turi teisę kontroliuoti, kaip perkančiosios organizacijos laikosi Įstatymo reikalavimų, visada gali tikrinti perkančiosios organizacijos vykdomus pirkimus.
2. Siūlomos teisinio reguliavimo priemonės padidintų administracinę naštą perkančiosioms organizacijoms. Pritarus Įstatymo projektu siūlomam teisiniam reguliavimui, perkančioji organizacija papildomų darbų ar paslaugų pirkimo sutartį galėtų sudaryti tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturėtų viršyti 15 procentų pagrindinės pirkimo sutarties vertės. Pažymėtina, kad siūlomu Įstatymo pakeitimu papildomų sutarčių kainą sumažinus nuo 50 procentų iki 15 procentų ir nuo 30 procentų iki 15 procentų (supaprastintų pirkimų atveju) pagrindinės sutarties vertės, perkančioji organizacija, atsiradus papildomų darbų ar paslaugų poreikiui, didesniam nei 15 procentų pirkimo sutarties vertės, susidurtų su sunkumais dėl pirkimo sutarties užbaigimo. Tokiu atveju ji galėtų įsigyti tik nedidelę dalį papildomų darbų ar paslaugų, o kitiems pradiniame projekte ar sutartyje numatytiems darbams ar paslaugoms įsigyti turėtų vykdyti naują pirkimą. Naujo pirkimo paskelbimas iš perkančiosios organizacijos pareikalautų ne tik papildomų lėšų (pirkimo vykdymo procesui, padidėjusiai papildomai atliekamų darbų kainai, jeigu juos atliktų kitas tiekėjas, nes jam tektų prisiimti dalį rizikos dėl ankstesnių darbų atlikimo), sukeltų techninių sunkumų, bet ir pailgintų pirminės sutarties užbaigimą. Visi šie papildomi veiksmai neišvengiamai didintų administracinę naštą perkančiosioms organizacijoms, nors, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 (Žin., 2012, Nr. 149-7630), nuostatas, siekia mažinti administracinę naštą perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams, supaprastinti ir palengvinti viešųjų pirkimų procesą. Įstatymo projektu siūloma teisinio reguliavimo priemonė ne tik nepadėtų siekti minėtų tikslų, bet turėtų priešingą efektą. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai gali turėti įtakos pirkimo sutarčių įvykdymo terminams, tai gali tapti tiesiogine priežastimi pavėluotam Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų įsisavinimui.
3. Įstatymo projektui taip pat nepritartina dėl Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 20 d. išvadoje ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. birželio 10 d. išvados 2 punkte pateiktų pastabų ir pasiūlymų.