Projektas
Lietuvos respublikos vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLICIJOS VEIKLOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-4516
2012 m. d. Nr.
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. SV-S-1654 14 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a :
1. Pritarti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-4516 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui – tobulinti policijos veiklos teisinį reglamentavimą, tokiu būdu sudarant teisines prielaidas reformuoti policijos sistemą, tobulinti policijos valdymo organizacinę struktūrą, aiškiau apibrėžti policijos funkcijas ir policijos pareigūnų teises. Tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui su šiuo Įstatymo projekto tikslu susijusias teisinio reguliavimo priemones tikslinti atsižvelgus į šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Siekiant teisinio aiškumo Įstatymo projekte keičiamame Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 90-2777) (toliau – keičiamas įstatymas) siūlytina apibrėžti „aktyviųjų gynybos priemonių“ ir „pasyviųjų gynybos priemonių“ sąvokas, kurios vartojamos keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2, 16 ir 19 dalyse.
1.2. Tikslintina keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžiama „lojalumo“ sąvoka, nes, viena vertus, manytina, kad sąvoka „lojalumas“ reiškia ne vien tik teisėtą policijos pareigūno elgesį, kita vertus, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas „lojalumo“ sąvokos apibrėžimas yra tapatus policijos veiklos teisėtumo principui (keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), todėl neaiškus šių principų tarpusavio santykis.
1.3. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje siūlytina kaip perteklinę išbraukti formuluotę „<...> reguliuojantys policijos pareigūnų teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš jos“. Be to, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostata, kad policijos pareigūno tarnybines teises ir pareigas, t. y. statusą, nustato Policijos veiklos įstatymas ir kiti teisės aktai, derintina su keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad policijos pareigūno statusas reglamentuotas Policijos veiklos įstatyme ir kituose įstatymuose, taip pat su keičiamo įstatymo 23 ir 26 straipsnių 2 dalių nuostatomis, pagal kurias policijos pareigūnų teises ir pareigas, t. y. statusą, nustato tik įstatymai.
1.4. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje vietoj žodžio „steigiamas“ siūlytina įrašyti žodį „įsteigtas“, nes juridinis asmuo savo statusą įgyja nuo įsteigimo momento, kuris nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.63 straipsnio nuostatas.
1.5. Atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatomas reikalavimas asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, būti Lietuvos Respublikos piliečiais, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje siūlytina nustatyti, kad kursantas taip pat turi būti Lietuvos Respublikos pilietis, nes iš keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 ir 14 dalių nuostatų galima suprasti, kad policijos pareigūnais gali būti ir kursantai, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, atsižvelgus į keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje tikslintina, kad policijos pareigūnu laikomas kursantas, kuris ne tik prisiekė tarnauti Lietuvos valstybei, bet ir pasirašė stojimo į tarnybą policijoje sutartį.
1.6. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta „rizikos grupės asmenų“ sąvoka. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte siūlytina pagrįsti, kodėl rizikos grupei priskirtos būtent tos asmenų grupės, kurios išvardytos šioje sąvokoje, nes vertinant „rizikos grupės asmenų“ sąvokos turinį kyla tam tikrų neaiškumų, pavyzdžiui, kodėl į rizikos asmenų grupę įtraukti asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau neįtraukti asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kitais Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (Žin., 2000, Nr. 89-2741) nustatytais pagrindais, arba asmenys, atleisti nuo bausmės atlikimo, ar asmenys, kuriems paskirta probacija arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau nuteisti ne už tyčinę nusikalstamą veiką.
1.7. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 22 dalį siūlytina išbraukti, nes joje pateikiama „vidaus reikalų įstaigos“ sąvoka apibrėžta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 3 dalyje.
1.8. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojamos sąvokos „stichinės nelaimės“ turinys neaiškus, nes neapibrėžtas nei keičiamame įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Todėl vietoj šios sąvokos siūlytina vartoti Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo (Žin., 1998, Nr. 115-3230; 2009, Nr. 159-7207) 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžtą „ekstremaliosios situacijos“ sąvoką. Ši pastaba taikytina ir kitoms keičiamo įstatymo nuostatoms, kuriose vartojama „stichinių nelaimių“ sąvoka, pavyzdžiui, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 daliai.
1.9. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 7 punktą siūlytina išbraukti, nes policijos pareigūnų, kaip ir kitų valstybės tarnautojų, rengimas ir kvalifikacijos tobulinimas priskirtinas vidaus administravimo veiklai, kuri neparodo policijos veiklos specifikos, nes šią veiklą atlieka ne tik policijos įstaigos, bet ir kiti viešojo administravimo subjektai. Atsižvelgus į šią pastabą, siūlytina kaip perteklinius išbraukti keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktus, kuriuose kalbama apie policijos pareigūnų rengimą, kvalifikacijos tobulinimą ir atrankų į policijos mokymo įstaigas (padalinius) ar kitas švietimo įstaigas vykdymą.
1.10. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte kalbama apie nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės bei teisėsaugos stiprinimo programų rengimą ar dalyvavimą jas rengiant. Pažymėtina, kad nurodytų programų parengimas nesuderinamas su strateginio planavimo sistema, nes šios programos atsižvelgiant į Strateginio planavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 (Žin., 2002, Nr. 57-2312; 2010, Nr. 102-5279), 3 ir 4 punktus nėra laikytinos planavimo dokumentais. Taigi būtų neaiškus programų pobūdis ir vieta strateginio planavimo sistemoje. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 punktui, kuriame numatyta tvirtinti strategines policijos veiklos programas.
1.11. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte tikslintina, kokia informacija ir siūlymai teikiami suinteresuotoms institucijoms.
1.12. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punkte siūlome išbraukti nuostatas „steigia žinybinius registrus ir informacines sistemas“, „tvarko registrų ir informacinių sistemų duomenis“, nes šių veiksmų atlikimas neparodo policijos veiklos specifikos. Tokius veiksmus pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymą (Žin., 2011, Nr. 163-7739) atlieka ne tik policijos įstaigos, bet ir kiti viešojo administravimo subjektai.
1.13. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte siūlytina išbraukti žodžius „bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio valstybių kompetentingomis institucijomis, Europos Sąjungos institucijomis“, nes policijos bendradarbiavimas yra keičiamo įstatymo 11 straipsnio reglamentavimo dalykas, be to, pagal administracinę doktriną bendradarbiavimas yra ne viešojo administravimo subjekto funkcija, bet veiklos forma (būdas).
1.14. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad policija išduoda ir keičia Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymo (Žin., 2001, Nr. 97-3417) ir Lietuvos Respublikos paso įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3524) 2 straipsnio 1 dalių nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais laikomi asmens tapatybės kortelė ir pasas, kuriuos pagal Asmens tapatybės kortelės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas išduoda ir keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos, t. y. šių dokumentų išdavimo ir keitimo klausimą sprendžia ne įstatymų leidėjo, bet vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata, kad policija išduoda dokumentus, patvirtinančius užsieniečių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539) 28 straipsnio 3 dalies ir 29 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias užsieniečiams leidimus gyventi išduoda ir keičia ne įstatymų leidėjo, bet vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos.
1.15. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta teikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, tačiau keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte teikti neatidėliotiną pagalbą numatyta asmenims, nukentėjusiems tik nuo nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų). Siūlytina šias nuostatas tarpusavyje suderinti.
1.16. Neaišku, apie kokias licencijas ir leidimus kalbama keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punkte. Siūlytina šiame punkte įrašyti bendrą nuostatą, kad policija įstatymų nustatytais atvejais išduoda licencijas ir leidimus.
1.17. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 16 punktą siūlytina išbraukti, nes jame išdėstyta funkcija neatspindi policijos veiklos specifikos, kadangi ją pagal Viešojo administravimo įstatymą atlieka ne tik policijos įstaigos, bet ir kiti viešojo administravimo subjektai.
1.18. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad naujos funkcijos policijai pavedamos tik užtikrinus papildomą jų finansavimą iš valstybės biudžeto. Šios nuostatos siūlytina atsisakyti, nes Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuotas bendras principas, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (Žin., 1992, Nr. 33-1014) įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas (Žin., 2004, Nr. 181-6708). Teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais – priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima pasinaudoti (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas (Žin., 1996, Nr. 112-2558).
1.19. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, siūlytina kaip perteklinę išbraukti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį.
1.20. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį siūlytina išbraukti, nes jame išdėstyta nuostata yra Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2008, Nr. 22-804) reglamentavimo dalykas.
1.21. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų ministras teikia Vyriausybei skirti policijos generalinį komisarą. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia Vyriausybė. Taigi pagal šias nuostatas policijos generalinį komisarą, skirtingai nei pagal esamą teisinį reglamentavimą, skirtų į pareigas ir iš jų atleistų ne Respublikos Prezidentas vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu, bet Vyriausybė vidaus reikalų ministro teikimu, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kodėl siūloma keisti policijos generalinio komisaro skyrimo tvarką, kuo šis pasiūlymas grindžiamas, kokių tikslų tuo siekiama ir kokios bus siūlomo teisinio reglamentavimo pasekmės.
1.22. Neaiškus keičiamo įstatymo 15 straipsnyje nustatomas lojalumo patikrinimo mechanizmas. Neaišku, apie kokias, kieno įgaliotas institucijas kalbama keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, taip pat neaiškus keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų (ypač konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo) turinys ir reikšmė atsižvelgiant į visą keičiamo įstatymo 15 straipsnį, nenumatyti lojalumo patikrinimo pagrindai, sąlygos, neaiški subjektų, dalyvaujančių tikrinant lojalumą, sistema bei jų kompetencija, taip pat tikrinamų pareigūnų teisės, jų teisių ir laisvių apsaugos garantijos, konkrečios lojalumo patikrinimo pasekmės nėra sistemiškai susietos su kitomis keičiamo įstatymo nuostatomis. Neaišku, kuo grindžiamas keičiamo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas. Nurodytais aspektais siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 15 straipsnį.
1.23. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad Policijos departamento steigėja yra Lietuvos Respublika ir kad šio departamento steigėjo teises, laikydamasi šio ir kitų įstatymų, įgyvendina Vyriausybė, nesuderintos su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131) 22 straipsnio 8 punkto nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė steigia įstaigas prie ministerijų (taigi ir Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos) ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą). Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata nenumato, jog kiti įstatymai galėtų kitaip reglamentuoti įstaigų prie ministerijų steigimą.
1.24. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktuose siūlytina tikslinti, apie kokias policijos generalinio komisaro vadovaujamas įstaigas kalbama, nes pagal keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį policijos generalinis komisaras vadovauja Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos.
1.25. Neaišku, kodėl keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta policijos generalinio komisaro atskaitomybė Respublikos Prezidentui, nors pagal keičiamo įstatymo 10 straipsnio 7 punkto ir 19 straipsnio 3 dalies nuostatas valstybės vadovas nedalyvauja skiriant į pareigas ir iš jų atleidžiant policijos generalinį komisarą, o pagal keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį policijos generalinis komisaras atsiskaito Vyriausybei. Šiuo aspektu siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
1.26. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos generaliniu komisaru ir generalinio komisaro pavaduotoju gali būti ne jaunesnis kaip 35 metų nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis valstybinę lietuvių kalbą, įgijęs teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba vienpakopį aukštąjį teisinį išsilavinimą, dirbęs policijos generalinio komisaro pavaduotoju arba ne mažiau kaip trejus metus dirbęs Policijos departamento padalinio, nesančio kitame struktūriniame padalinyje, vadovu ar policijos įstaigos vadovu, taip pat kitos centrinės vidaus reikalų įstaigos vadovu arba pavaduotoju. Svarstytina, ar pagrįstai ir policijos generaliniam komisarui, ir jo pavaduotojui nustatyti tokie patys reikalavimai. Be to, abejotina nuostata, pagal kurią policijos generaliniu komisaru gali būti asmuo, dirbęs policijos generalinio komisaro pavaduotoju, nes nenustatyta, kiek laiko asmuo turi būti ėjęs šias pareigas. Nurodytais aspektais siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 19 straipsnio 4 dalį.
1.27. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje ir 10 dalies 1 punkte kalbama apie policijos generalinio komisaro ir jo pavaduotojų įgaliojimų nutrūkimą ir atleidimą iš pareigų. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 ir 10 dalyse nustatyti tik šių policijos pareigūnų atleidimo iš pareigų atvejai (pagrindai), tačiau keičiamame įstatyme nenustatyta, kada (kokiais atvejais) nutrūksta policijos generalinio komisaro ir jo pavaduotojų įgaliojimai. Nurodytu aspektu siūlytina tikslinti keičiamą įstatymą. Kelia abejonių keičiamo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas policijos generalinio komisaro pavaduotojų įgaliojimų trukmės susiejimas su policijos generalinio komisaro įgaliojimų trukme. Toks teisinis reglamentavimas gali turėti neigiamos įtakos užtikrinant Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir kitų šiam departamentui pavaldžių policijos įstaigų veiklos tęstinumą ir stabilumą policijos generalinio komisaro kaitos laikotarpiu, o tai gali turėti neigiamą įtaką policijos uždavinių įgyvendinimui ir tinkamam policijos funkcijų vykdymo užtikrinimui.
1.28. Pagal keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 4 punktą policijos generalinis komisaras atleidžiamas iš pareigų „<...> kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.“ Neaišku, kodėl šiuo atveju nurodytas tik atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Siūlytina Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pagrįsti siūlomo teisinio reglamentavimo tikslingumą arba atitinkamai tikslinti keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 4 punktą.
1.29. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad policijos generalinis komisaras atleidžiamas iš pareigų, jei jis pereina į renkamas pareigas arba pareigas, į kurias skiriama rengiant konkursą, tačiau toks reikalavimas policijos generaliniam komisarui nebūtų taikomas, jei jis būtų paskirtas į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, nors taip galėtų būti pažeistas keičiamo įstatymo 32 straipsnio 3 punkte nustatytas draudimas policijos pareigūnui eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje. Nurodytu aspektu siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 5 punktą. Ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 19 straipsnio 10 dalies 6 punktui.
1.30. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 10 ir 11 punktuose siekiant aiškumo siūlytina vietoj sąvokos „pareigūnas“ vartoti sąvoką „policijos generalinis komisaras.“
1.31. Abejotinas keičiamo įstatymo 19 straipsnio 9 ir 11 dalių nuostatų, pagal kurias, atleidus policijos generalinį komisarą ar jo pavaduotoją iš pareigų keičiamo įstatymo 19 straipsnio 7 dalies 1 ir 7 punktuose bei 19 straipsnio 10 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, jiems be atrankos siūloma eiti bet kurias pareigas bet kurioje vidaus reikalų įstaigoje, pagrįstumas. Viena vertus, manytina, kad turėtų būti siūloma eiti tik laisvas pareigas, antra, svarstytina, ar pagrįsta nuostata, pagal kurią institucijai numatoma pareiga siūlyti eiti bet kurias pareigas bet kurioje vidaus reikalų įstaigoje. Trečia, asmenį atleidžiant jo paties prašymu išėjimo iš tarnybos motyvai gali būti įvairūs, be to, tokį prašymą asmuo pateikia savo valia, t. y. tarnybos pabaiga nesusijusi su objektyviomis aplinkybėmis. Ketvirta, siūlomas teisinis reglamentavimas pažeistų Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 6 dalyje nustatytą karjeros principą, pagal kurį skyrimas į aukštesnes pareigas grindžiamas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kompetencija, atrankos metu įvertinant jų profesionalumą, tinkamumą eiti pretenduojamas pareigas, vidaus tarnybos trukmę einant konkrečias pareigas, turimą kvalifikaciją, būtiną naujoms pareigoms eiti.
1.32. Keičiamo įstatymo 21 straipsnyje numatoma policijos pareigūno priesaika, tačiau keičiamame įstatyme nenustatyta, kur ir kaip (kokia tvarka) ši priesaika duodama. Keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės, jei kursantas atsisako prisiekti arba prisiekia su išlyga, tačiau nenustatytos pasekmės, jei kursantas prisiekti atsisako arba prisiekia su išlyga kiti asmenys, t. y. ne kursantai.
1.33. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje tikslintina, kad policijos pareigūnas turi teisę duoti jam nepavaldiems asmenims tik teisėtus nurodymus ir reikalavimus, ir tik teisėti reikalavimai bei nurodymai turi būti nedelsiant vykdomi.
1.34. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis tiek, kiek nustatyta, kad policijos generalinio komisaro įgalioto Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padalinio vadovai turi teisę pakeisti jiems pavaldžių pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, kelia abejonių dėl jos pagrįstumo. Pirma, nesuprantama, apie ką kalbama vartojant formuluotę „jiems pavaldžių pareigūnų“ – ar tik apie to padalinio, kurio vadovui suteikiami įgaliojimai, pareigūnus ar apie Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių policijos įstaigų pareigūnus. Antra, šiuo atveju tokia nuostata prieštarauja keičiamo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatoms, pagal kurias tokią teisę turi tik policijos generalinis komisaras.
1.35. Abejotina, ar keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, suteikiančios policijos pareigūnams teisę viešosios tvarkos užtikrinimo tikslais be patalpų savininko ar gyventojo sutikimo ir teismo sprendimo bet kuriuo paros metu patekti į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, o atsisakius paklusti – prievarta jas atidaryti, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalies nuostatas ir yra proporcingos siekiamam tikslui. Šiuo aspektu abejotinos ir keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 punkto nuostatos. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto paskutiniame sakinyje tikslintina, apie kokius veiksmus kalbama ir kodėl apie juos turi būti pranešta prokuratūrai.
1.36. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto paskutiniame sakinyje siūlytina išbraukti žodžius „ar įgaliotos institucijos“, nes nuostolių atlyginimo tvarkos nustatymas yra įstatymų (šiuo atveju – Civilinio kodekso) reglamentavimo dalykas.
1.37. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte siūlytina nustatyti atvejus ar sąlygas, kada policijos pareigūnas gali pasinaudoti šiame punkte nurodyta teise.
1.38. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad jeigu pažeistos gamybos, perdirbimo, įgijimo, laikymo (saugojimo), vežimo, nešiojimo, realizavimo ar naudojimo taisyklės, policijos pareigūnas turi teisę policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka paimti iš fizinių ar juridinių asmenų šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, jų dalis, sprogstamąsias, narkotines ir kitas medžiagas, priemones ar daiktus, kuriems gaminti, įsigyti, laikyti (saugoti), nešioti reikalingas leidimas arba licencija, ar kitaip apriboti jų naudojimą. Ši nuostata nesuderinta su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Žin., 2010, Nr. 142-7261) 41 straipsnio 8 dalies ir Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo (Žin., 2003, Nr. 17-701; 2012, Nr. 81-4220) 21 straipsnio 10 dalies nuostatomis, pagal kurias tvarką, reglamentuojančią ginklų ir sprogmenų paėmimą, nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
1.39. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad policijos pareigūnas, vykdydamas jam nustatytas funkcijas, siekdamas užtikrinti kardomųjų priemonių vykdymą, taip pat vykdydamas įstatymuose nustatytus asmens laisvės suvaržymus, turi teisę naudoti elektronines priemones, skirtas asmens buvimo vietai nustatyti, ir (ar) kontrolės laikotarpiui pritaisyti šias priemones prie asmens kūno. Pažymėtina, kad nei keičiamame įstatyme, nei kituose įstatymuose nereglamentuota, kokiomis sąlygomis ir kuo vadovaujantis (kokiais pagrindais, tvarka ir pan.) gali būti naudojamos elektroninės priemonės, todėl neaiškus keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos teisės praktinis įgyvendinimas.
1.40. Neaišku, kas laikytina keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 punkte nurodytu „profilaktiniu pokalbiu“ su rizikos grupės asmeniu, koks „profilaktinio pokalbio“ tikslas ir pasekmės.
1.41. Iš keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 punkto nuostatų neaišku, ką reiškia sąvoka „patekti“, ypač kalbant apie keičiamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 24 straipsnio 3 punkto nuostatas, pagal kurias policijos pareigūnams suteikiama teisė įeiti į tam tikras patalpas, o ne į jas patekti. Nurodytu aspektu siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 punktą.
1.42. Keičiamo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte vietoj sąvokos „konfidencialaus pobūdžio informacija“ siūlytina vartoti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (Žin., 1999, Nr. 105-3019; 2004, Nr. 4-29) vartojamas sąvokas, pavyzdžiui, „įslaptintos informacijos“ sąvoką, nes neaišku, apie kokią konfidencialaus pobūdžio informaciją kalbama.
1.43. Keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (tarnybinės uniformos arba pareigūno tarnybinio ženklo) ir (ar) jei asmuo reikalauja, pareigūnas privalo parodyti tarnybinį pažymėjimą. Esant jungtukui „ir“ pareigūnas, neturintis skiriamųjų policijos ženklų, tarnybinį pažymėjimą privalėtų parodyti tik tada, kai asmuo to pareikalautų. Manytina. kad pareigūnas tarnybinį pažymėjimą privalėtų parodyti visais atvejais, kai neturi skiriamųjų policijos ženklų, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas asmens reikalavimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, keičiamo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje siūlytina vietoj žodžių „ir (ar)“ įrašyti žodį „ar“.
1.44. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 27 straipsnyje nėra išskirtos prievartos rūšys, todėl tikslintinas šio straipsnio pavadinimas arba turinys. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 1 ir 4 dalyse vietoj sąvokų „kūno sužalojimas“ ir „sužeidimas“ siūlytina vartoti „sveikatos sutrikdymo“ sąvoką.
1.45. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį siūlytina papildyti nuostata, kad prievarta gali būti panaudota ir prieš gyvūną, jei jis, pavyzdžiui, kelia grėsmę policijos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.
1.46. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 7 punkte vietoj žodžio „įkalinimo“ siūlytina įrašyti žodžius „laisvės atėmimo“.
2. Nepritarti Įstatymo projekto tikslui – tobulinti tarnybos policijoje santykių teisinį reglamentavimą dėl šių priežasčių:
2.1. Keičiame įstatyme yra tarnybos policijoje santykius reglamentuojančių nuostatų, kurios galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai:
2.1.1. Keičiamo įstatymo III skyriaus šeštajame skirsnyje nustatoma nauja policijos pareigūnų darbo apmokėjimo sistema iš esmės skiriasi nuo Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytos darbo užmokesčio sistemos, kuri pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams (taigi ir policijos pareigūnams ir kitiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams). Šiuo metu Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta vienoda darbo apmokėjimo sistema visiems valstybės tarnautojams (taip pat ir statutiniams). Taip užtikrinama, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, gautų darbo užmokestį, apskaičiuojamą pagal vienodus kriterijus, ir vienos valstybės institucijos ar įstaigos nebūtų privilegijuotos kitų institucijų atžvilgiu. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2-16) 12 ir 19 skyrių nuostatas policija kaip ir kitos vidaus reikalų statutinės įstaigos yra sudedamoji nacionalinio saugumo sistemos dalis, priskiriama viešąjį saugumą užtikrinančioms įstaigoms ir formuojama statutinės valstybės tarnybos pagrindais. Policija pagal Vidaus tarnybos statuto 4 straipsnio nuostatas yra sudedamoji vidaus tarnybos sistemos dalis. Šiuo metu tarnybos policijoje santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, kuris nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Tuo tarpu vidaus reikalų centrinių statutinių įstaigų veiklą (uždavinius, funkcijas, teises ir pareigas, prievartos priemonių panaudojimo sąlygas ir pan.) reglamentuoja keičiamas įstatymas ir kiti specialūs įstatymai (Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 33-1250), Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 112-4982), Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 102‑3935) ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 92-2848). Toks vidaus tarnybos valdymo modelis pasirinktas atsižvelgiant į vidaus reikalų statutinių įstaigų vietą Lietuvos institucinėje sistemoje ir yra susijęs su būtinumu užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kuris suponuoja, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, vykdantys tapataus sunkumo funkcijas ir užduotis, turėtų turėti tas pačias socialines garantijas ir pareigas, o jų teisinė padėtis neturi esmingai skirtis. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiama „policijos pareigūno“ sąvoka nenustato tokių policijos pareigūnų teisinio statuso ypatumų, kurie leistų šiuos pareigūnus atriboti nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūnų (Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų pašalinta iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą. Konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reglamentavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reglamentavimo būdą ir turinį. Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas (Žin., 2004, Nr. 181-6708). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad keičiamame įstatyme nustatomi policijos pareigūnų darbo apmokėjimo dydžiai yra didesni nei dabar nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme ir taikomi kitiems statutiniams valstybės tarnautojams, darytina išvada, kad vienai statutinių valstybės tarnautojų grupei (policijos pareigūnams) būtų sukurta išskirtinė (privilegijuota) darbo apmokėjimo sistema, todėl siūlomas teisinis reglamentavimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą kitų statutinių valstybės tarnautojų atžvilgiu.
2.1.2. Keičiamame įstatyme policijos pareigūnams nustatytos papildomos socialinės ir kitos garantijos, kurių neturi kiti vidaus tarnybos sistemos pareigūnai – laikinojo nedarbingumo metu policijos pareigūnams būtų mokamas vidutinis jų darbo užmokestis, policijos pareigūnams, įsigijusiems pirmąjį gyvenamąjį būstą, už gautą paskolą būtų kompensuojamos paskolos palūkanos, valstybės lėšomis policijos pareigūnai dalyvautų kaupiant profesines pensijas, būtų užtikrinama policijos pareigūnų ir jų šeimos narių ar turto apsauga, kai dėl einamų pareigų kiltų reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui ir t. t. Šių garantijų nustatymas policijos pareigūnams nepagrįstai privilegijuotų vieną statutinių valstybės tarnautojų grupę, sukurtų prielaidas kitiems statutiniams valstybės tarnautojams reikalauti analogiškų privilegijų (socialinių ir kitų garantijų). Atsižvelgus į tai, kad tarp tarnybos policijoje ir kitose vidaus reikalų statutinėse įstaigose nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų ir į šio nutarimo 2.1.1 punkte išdėstytus argumentus darytina išvada, kad papildomų socialinių ir kitų garantijų nustatymas policijos pareigūnams gali pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą kitų statutinių valstybės tarnautojų atžvilgiu.
2.1.3. Keičiamo įstatymo 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei dėl policijos pareigūno veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas, kuris nėra sustabdytas, policijos pareigūno atleidimo iš pareigų klausimas sprendžiamas baigus tarnybinį patikrinimą. Ši nuostata sudarytų sąlygas riboti asmenų teises ir laisves, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, taip pat galbūt ribotų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, taigi ir įgyvendinti teisę savo noru nebedirbti (atsistatydinti) iš valstybės tarnautojo pareigų, stoti į kitas valstybės tarnautojo pareigas. Pabrėžtina, kad analogiška pozicija buvo pateikta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1101 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo papildymo 31 straipsniu, 9, 29, 30, 44 ir 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XP-3257 ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo papildymo 31 straipsniu, 9, 29, 30, 44 ir 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-629(2)“ (Žin., 2009, Nr. 112-4758) 2.8 punkte.
2.1.4. Keičiamo įstatymo 87 straipsnio nustatyta, kad policijoje pareigūnų interesams ginti gali veikti tik viena profesinė sąjunga. Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 93-4223) konstatuota, kad „Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, inter alia reiškia, kad profesinės sąjungos yra nepriklausomos nuo valstybės valdžios, kitų valstybės institucijų, nuo darbdavių bei jų organizacijų, kitų organizacijų. Tik laisvai susikūrusios ir nepriklausomai nuo valstybės valdžios, kitų valstybės institucijų, nuo darbdavių bei jų organizacijų, kitų organizacijų veikiančios profesinės sąjungos gali ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus.“ Atsižvelgus į šią konstitucinę doktriną, darytina išvada, kad keičiamo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostata, kad policijoje pareigūnų interesams ginti gali veikti tik viena profesinė sąjunga, gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio nuostatoms, pagal kurias profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, kad visos profesinės sąjungos turi lygias teises.
2.2. Atsižvelgus į Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 171 (Žin., 2012, Nr. 22‑1009), 13.3.4 punkte nustatytą siekį „Tobulinti statutinės valstybės tarnybos ir valstybės pareigūnų statuso reguliavimą. Bus siekiama kuo labiau vienodinti statutinių valstybės tarnautojų statuso reguliavimą, atsižvelgiant į jų tarnybos ypatumų kompensavimo principą, o diferencijuotai reguliuoti tik tuos santykius, kurie pagal tarnybos pobūdį turi būti reguliuojami skirtingai, aiškiai apibrėžti statutinio valstybės tarnautojo sąvoką, kuo labiau suvienodinti valstybės pareigūnų statuso reguliavimą, atsižvelgiant į jų statuso išskirtinumą ir savarankiškumo būtinybę“, siūlytina statutinių valstybės tarnautojų tarnybos sąlygas (darbo apmokėjimą ir kitas socialines garantijas, veiklos vertinimą, atsakomybę ir pan.) keisti kompleksiškai ir unifikuotai, o ne išskiriant kurią nors statutinių valstybės tarnautojų grupę, nes dėl to gali būti pažeistas konstitucinis lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas kitų statutinių valstybės tarnautojų atžvilgiu.
2.3. Pagal Vidaus tarnybos statuto 60 straipsnio 1 dalį vidaus tarnybos valdymą įgyvendina vidaus reikalų ministras. Įstatymo projekte reglamentuojant tarnybos policijoje santykius iš esmės apribojami vidaus reikalų ministro įgaliojimai (kompetencija) vidaus tarnybos valdymo srityje, nes teisės aktus, kuriuos Vidaus tarnybos statute pavesta priimti vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliojimu vidaus reikalų centinių įstaigų vadovams, Įstatymo projekte pavedama priimti policijos generaliniam komisarui. Pavyzdžiui, policijos generaliniam komisarui pavedama nustatyti: bendro fizinio pasirengimo reikalavimus (keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punktas), papildomus reikalavimus asmenims, pretenduojantiems tarnauti tam tikruose policijos padaliniuose (keičiamo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis), asmenų, anksčiau tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, priėmimo į tarnybą policijoje tvarką (keičiamo įstatymo 30 straipsnio 3 dalis), grąžinimo į tarnybą policijoje tvarką (keičiamo įstatymo 35 straipsnis), asmenų tikrinimo policijos ir kitų operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) informacinėse sistemose, kitų asmenų tvarkomuose registruose ir informacinėse sistemose tvarką (keičiamo įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 2 punktas), asmenų siuntimų į policijos mokymo įstaigos (padalinio) įvadinio mokymo kursus ar į kitą švietimo įstaigą išdavimo atrankos būdu tvarką (keičiamo įstatymo 36 straipsnio 6 dalis), siuntimų į policijos mokymo įstaigą (padalinį) ir kitas švietimo įstaigas išdavimo tvarką (keičiamo įstatymo 36 straipsnio 7 dalis), policijos personalo rezervo sudarymo, panaudojimo, reorganizavimo, panaikinimo tvarką ir sąlygas (keičiamo įstatymo 53 straipsnio 8 dalis) ir pan. Taigi Įstatymo projekte policijos generaliniam komisarui suteikta teisė priimti teisės aktus ir sprendimus, kurie, atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių turinį, turėtų būti priimti vidaus reikalų ministro. Tuo tarpu vidaus reikalų ministrui Įstatymo projekte paliekamos funkcijos yra daugiau formalaus pobūdžio nei užtikrinančios realias galimybes įgyvendinti vidaus tarnybos valdymą.
2.4. Keičiamame įstatyme nenustatyta nuostatų, reglamentuojančių tarnybos policijoje santykius, įgyvendinimo tvarka, todėl neaišku, kaip būtų nustatyti nauji policijos pareigūnų darbo užmokesčiai taikant naują policijos pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, kokios būtų policijos generalinio komisaro ir jo pavaduotojų tarnybos tęstinumo garantijos pakeitus šių pareigūnų skyrimo į pareigas tvarką, kas šiuos pareigūnus atleistų iš pareigų, kaip būtų keičiamos policijos pareigūnų turimos pareigybės, vietoj dabar Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų 20 pareigybių nustačius 21 pareigybės kategoriją (keičiamo įstatymo 2 priedas) ir pan.
2.5. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 12 punkte nurodyta, kad teikiamo įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės, tačiau atsižvelgus į tai, kad keičiamame įstatyme nustatomos papildomos socialinės ir kitos garantijos, kurių neturi kiti vidaus tarnybos sistemos pareigūnai – laikinojo nedarbingumo metu policijos pareigūnams būtų mokamas vidutinis jų darbo užmokestis, policijos pareigūnams, įsigijusiems pirmąjį gyvenamąjį būstą, už gautą paskolą būtų kompensuojamos paskolos palūkanos, valstybės lėšomis policijos pareigūnai dalyvautų kaupiant profesines pensijas, būtų užtikrinama policijos pareigūnų ir jų šeimos narių ar turto apsauga, kai dėl einamų pareigų kiltų reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui ir t. t., darytina išvada, kad įstatymo įgyvendinti be papildomų valstybės biudžeto lėšų nebus galima. Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97) 135 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta, kad kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai). Kadangi aiškinamajame rašte papildomų valstybės biudžeto lėšų poreikis neapskaičiuotas ir nepateiktas, neįmanoma įvertinti valstybės finansinių galimybių įgyvendinti teikiamo įstatymo nuostatas.
2.6. Keičiamame įstatyme nustatomi policijos pareigūnų darbo apmokėjimo dydžiai didesni nei dabar nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme. Kadangi šiuo metu valstybės institucijos ir įstaigos, valstybės tarnautojų profesinių sąjungų atstovai teikia siūlymus grąžinti 2009 metais sumažintus valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo dydžius, manytina, kad pirmiausia turėtų būti atkurti 2009 metais valstybės politikams, teisėjams, prokurorams, kitiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams, biudžetinių įstaigų darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, sumažinti darbo apmokėjimo dydžiai ir tik po to svarstomi siūlymai dėl didesnių darbo apmokėjimo dydžių nustatymo.
2.7. Pažymėtina, kad siekiant tobulinti ir užtikrinti vienodą vidaus tarnybos teisinių santykių reguliavimą, įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2011 m. sausio 13 d. valstybinio audito ataskaitoje „Statutinės vidaus tarnybos valdymas“ Nr. VA-P-40-3-2 ir jos priede „Rekomendacijų įgyvendinimo planas“ pateiktas rekomendacijas, šiuo metu Vidaus reikalų ministerijoje parengtas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Statuto projektas). Statuto projekte siūloma tobulinti vidaus tarnybos santykių teisinį reguliavimą: nustatyti vienodą visiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams (toliau – pareigūnai) taikomą darbo užmokesčio sistemą, skirtingą, nei nustato Valstybės tarnybos įstatymas; suvienodinti pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo sistemą – vietoj dabar esamų atestavimo ir profesionalumo vertinimo procedūrų numatomas kasmetinis pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimas, kurio rezultatai turės tiesioginę įtaką pareigūnų darbo užmokesčio dydžiui; nustatyti vienodą vidaus reikalų ministro skiriamų vadovų ir jų pavaduotojų skyrimo į pareigas tvarką, nes šiuo metu šių pareigūnų skyrimo į pareigas procedūros įtvirtintos ne Vidaus tarnybos statute, o vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir yra skirtingos; įtvirtinti teisės normas dėl pareigūnų rengimo švietimo įstaigose finansavimo valstybės biudžeto lėšomis ir pan. Atsižvelgus į nurodytus Statuto projekte daromus Vidaus tarnybos statuto pakeitimus, darytina išvada, kad Įstatymo projekto tikslas – tobulinti tarnybos policijoje santykių teisinį reglamentavimą – iš esmės būtų įgyvendintas Statuto projekte daromais Vidaus tarnybos statuto pakeitimais.