Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-648
2012 m. d. Nr.
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo VIII (pavasario) sesijos 2012 m. kovo 27 d. vakarinio plenarinio posėdžio protokolo Nr. SPP-418 2 klausimo 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Pritarti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-648 (toliau – projektas), tačiau tobulinti projektą pagal toliau pateiktas pastabas ir pasiūlymus:
1. Projektu siekiama į privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis draudžiamų asmenų sąrašą įtraukti globėjus (rūpintojus). Siūloma įtvirtinti nuostatą, kuria remiantis globėjas (rūpintojas) privalomuoju sveikatos draudimu būtų draudžiamas valstybės lėšomis ta pačia tvarka, kaip ir vienas iš tėvų (įtėvių), auginantis vaiką iki 8 metų ar auginantis du ir daugiau nepilnamečių vaikų. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas – suvienodinti asmenų, globojančių vaikus šeimose, ir asmenų, globojančių vaikus šeimynose, sveikatos draudimo sąlygas. Šeimyna yra juridinis asmuo, o jai taikomos socialinės garantijos nustatytos Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo (Žin., 2010, Nr. 25-1176) 12 straipsnyje. Taigi nustačius tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu globėjas (rūpintojas), globojantis vaiką šeimoje, būtų draudžiamas valstybės lėšomis, jo statusas būtų prilyginamas ne globėjo (rūpintojo), globojančio vaiką šeimynoje, o vienam iš tėvų (įtėvių), auginančiam vaiką iki 8 metų ar auginančiam du ar daugiau nepilnamečių vaikų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512) 6 straipsnio 4 dalies 5 punktu, privalomuoju sveikatos draudimu gali būti draudžiami valstybės lėšomis.
2. Įstatymo projekte neišskiriama, kad tokia garantija būtų taikoma tik globėjui šeimoje, įrašoma bendra sąvoka „globėjai (rūpintojai)“, vadinasi į sąrašą įrašomi visi šį statusą turintys asmenys, neišskiriant, ar jie globoja vaikus šeimoje ar šeimynoje. Priėmus tokį projektą įstatymų leidėjas praplėstų draudžiamų valstybės lėšomis asmenų sąrašą, įtraukdamas į jį globėjus (rūpintojus), auginančius vaikus tiek šeimoje, tiek šeimynoje, ir sudarytų jiems geresnes sąlygas nei pagal tą pačią kategoriją draudžiamiems tėvams (įtėviams) ir tai neatitiktų šio projekto tikslo. Taip pat globėjams (rūpintojams) nustatoma didesnė garantija negu tėvams (įtėviams), nes Sveikatos draudimo įstatyme nustatyta, kad draudžiamas vienas iš tėvų (įtėvių), o projekte neišskiriama, kad draudžiamas tik vienas iš globėjų (rūpintojų). Pažymėtina, kad globa nustatoma vaikams iki 14 metų, o rūpyba – vaikams nuo 14 metų, t.y. įstatymo projekte gali būti naudojamos sąvokos globėjai, šeimoje auginantys vaiką iki 8 metų ir globėjai (rūpintojai), šeimoje auginantys du ir daugiau nepilnamečių vaikų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikėtų tikslinti projekte siūlomas sąvokas ir suvienodinti tėvams (įtėviams) ir globėjams, auginantiems vaikus šeimose, taikomas garantijas.
3. Įstatymų leidėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad priėmus šį įstatymo projektą ir į valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų sąrašą įtraukus globėjus (rūpintojus), kasmet Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui reikėtų skirti papildomų valstybės biudžeto asignavimų. Įstatymo projekto rengėjų nurodyta, kad papildomai reikės skirti apie 2,3 mln. litų šių asmenų privalomajam sveikatos draudimui. Dėl dabartinės ekonominės padėties, kai kyla grėsmė valstybės prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimui, reikia įvertinti galimybes dėl papildomų valstybės biudžeto asignavimų skyrimo Privalomojo sveikatos draudimo fondui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708) pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet jų neskiriama arba skiriama nepakankamai.