Projektas

Lietuvos Respublikos

ŽMOGAUS MIRTIES REGISTRAVIMO IR KRITINIŲ BŪKLIŲ įstatymo

2, 11, 13, 14 ir 17 straipsnių PAKEITIMO

įstatymas

1999 m.                              d. Nr.

Vilnius

(Žin., 1997, Nr. 30 - 712)

1 straipsnis. 2 straipsnio 4 dalies pakeitimas

2 straipsnio 4 dalyje išbraukti žodžius “sutrikusius arba” ir šią dalį išdėstyti taip:

“4. Gaivinimas - medicinos pagalbos priemonės, kuriomis siekiama atnaujinti išnykusius kvėpavimą, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas gyvybei pavojingų būklių atvejais”.

2 straipsnis. 11 straipsnio 1 dalies pakeitimas

1. Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir šį punktą išdėstyti taip:

“3) kai gydytojų konsiliumas nusprendė, kad sunki lėtinė liga neabejotinai sukėlė žmogaus organizmo pakenkimą, dėl kurio organai negali funkcionuoti;”

2. Pakeisti 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir šį punktą išdėstyti taip:

“5) tais atvejais, kai išorinės gaivinimo aplinkybės kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei.”

3 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 13 straipsnį ir šį straipsnį išdėstyti taip:

“13 straipsnis. Draudimas gaivinti

Gydytojų konsiliumui nusprendus, kad nėra pagrindo abejoti, jog mirštančiojo organizmas yra negrįžtamai pakenktas ligos ir dėl to gyvybiškai svarbūs organai negali funkcionuoti, gaivinti draudžiama.”

4 straipsnis. 14 straipsnio 3 dalies pripažinimas netekusia galios

14 straipsnio 3 dalį pripažinti netekusia galios, buvusią 4 dalį laikyti 3 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

“14 straipsnis. Mirties faktą nustačiusio asmens pareigos

1. Mirties faktą nustatęs asmuo privalo nedelsdamas nustatyta tvarka pažymėti tai medicinos dokumentuose.

2. Žmogaus mirties faktą nustatęs asmuo privalo nedelsdamas pranešti apie tai policijai, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

1) nustatyta arba įtariama smurtinė mirtis;

2) mirtis įvyko viešoje vietoje;

3) nenustatyta mirusiojo asmenybė;

4) neaiški mirties priežastis, kai mirtis įvyko už stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos ribų;

5) staigi arba netikėta mirtis;

6) mirė pacientas, išbuvęs stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje mažiau nei 24 valandas, išskyrus atvejus, kai mirtis įvyko dėl nustatytos lėtinės ligos;

7) nustačius arba įtarus, jog mirtis įvyko nuo gamybinės traumos, apsinuodijimo, profesinio susirgimo, ypač pavojingos infekcinės ligos;

8) jei mirusiajam jo paskutinio susirgimo metu nebuvo teikiama medicinos pagalba;

9) jeigu reikalauja mirusiojo teisėtas atstovas;

10) kitais įstatymų numatytais atvejais.

3. Apie žmogaus mirties faktą turi būti pranešta jo giminėms ar artimiesiems įstatymų nustatyta tvarka.”

5 straipsnis. 17 straipsnio 5 dalies pripažinimas netekusia galios

17 straipsnio 5 dalį pripažinti netekusia galios, buvusią 6 dalį laikyti 5 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

“17 straipsnis. Medicininio mirties liudijimo rekvizitai

1. Medicininį mirties liudijimą sudaro dvi dalys, kuriose įrašyta informacija turi būti vienoda.

2. Medicininiame mirties liudijime turi būti nurodyti šie duomenys:

1) vardas ir pavardė;

2) asmens kodas;

3) gimimo data;

4) mirties data;

5) nuolatinė gyvenamoji vieta;

6) mirties vieta;

7) mirties priežastis;

8) mirties liudijimą išdavusio gydytojo pareigos, vardas, pavardė ir parašas.

3. Mirusiojo, kurio asmens tapatybė nenustatyta, medicininiame mirties liudijime gali būti neįrašomi šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyti duomenys.

4. Kūdikio medicininiame mirties liudijime turi būti nurodyta, ar jis gimė išnešiotas, taip pat mirusio kūdikio svoris jam gimus.

5. Medicininio mirties liudijimo formą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.”

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

Respublikos PREZIDENTAS