Projektas (5)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
MEMORANDUMAS
ŠIAURĖS ATLANTO ALJANSO VALSTYBIŲ PARLAMENTAMS
1999 m. sausio d.
Vilnius
Nepaisydama nenuneigiamų faktų apie 1940-1990 m. Lietuvos okupacijas ir antrosios sovietų okupacijos taikingą baigtį, Rusijos diplomatija pastaruoju metu dažnai skelbia nesutinkanti, kad kuri nors “buvusi sovietų respublika” jungtųsi į NATO. Šiame kontekste pirmiausia minimos trys Baltijos valstybės. Tačiau Lietuva savo suvereniteto under duress ir tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo Sovietų Sąjungą sudarančia respublika, o tik 1940-1990 m. dviejų agresorių pakaitomis okupuota valstybe. Ir 1920 m. vasarą (ligi 1940 vasaros), ir 1991 m. rudenį Lietuva buvo Sovietų Sąjungos pripažinta nepriklausoma valstybė, jokiu statusu neįeinanti į SSRS valdas. Todėl bet koks “buvusios sovietų respublikos” arba “postsovietinės” valstybės terminas Lietuvai, tvirtai apsisprendusiai jungtis į Šiaurės Atlanto Aljansą, negali būti taikomas.
Lietuvos Respublika, nuo XIII ligi XVIII amžiaus pabaigos egzistavusios Lietuvos valstybės paveldėtoja, buvo atkurta 1918 metais ir 1921 metais tapo Tautų Sąjungos nare. Rusija atsisakė visų buvusių teisių ir pripažino Lietuvos valstybės suverenitetą 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi; kuriantis Sovietų Sąjungai (SSRS) Lietuva nedalyvavo ir ligi 1940 metų palaikė su ja geros kaimynystės santykius, įtvirtintus dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis; su šiaurine kaimyne Latvija diplomatiniai santykiai buvo užmegzti jau 1919 m.; iš kitų kaimynių Vokietija pripažino Lietuvos valstybę 1918 m. ir nustatė abipusę sieną 1928 m. sutartimi; Lenkija atsiuntė savo ambasadorių Lietuvai 1938 m. Diplomatiniai santykiai buvo taip pat nustatyti su JAV, Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis šalimis. Tačiau 1940 m. birželio 15 d. Lietuva tapo Stalino-Hitlerio slaptojo 1939 m. sandėrio ir Sovietų Sąjungos okupacijos auka. Po 1941-1944 m. Vokietijos okupacijos SSRS antrą kartą okupavo Lietuvą ir primetė jai administracinį “sovietų respublikos” modelį. Nė viena dabartinių NATO valstybių nepripažino Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos į SSR Sąjungą. Nepriklausomos Lietuvos valstybės diplomatinis atstovavimas Vakaruose buvo išsaugotas. Pasipriešinimo kovos ir dešimtmečius trukęs laisvės siekimas padėjo lietuvių tautai dar kartą išsivaduoti ir vėl atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Laisvai, demokratiškai išrinktas Lietuvos parlamentas 1990 m. kovo 11 d. priėmė teisinius konstitucinius aktus apie atkuriamą nepriklausomą valstybę ir per tolesnius pusantrų metų pasiekė visuotinio pakartotinio atkurtos valstybės ir jos valdžios pripažinimo. SSRS pripažino vėl nepriklausomą Lietuvos valstybę 1991 m. rugsėjo 6 d. Tuo būdu net SSRS požiūriu jos žemėlapis, 1940 m. agresijos veiksmu pasislinkęs į vakarus, 1991 m. vėl pasitraukė į rytus. SSRS-Lietuvos siena atsirado ten, kur dabar Lietuvos-Baltarusijos siena. 1991 m. rugsėjį dar buvo likę trys mėnesiai iki tikrosios dvylikos respublikų SSR Sąjungos suirimo. Kaip SSRS kūrimosi metu, taip ir suirimo metu Lietuva SSR Sąjungai buvo užsienio valstybė. Jos neteisėtą aneksiją ir buvusį laikiną inkorporavimą į SSRS pasmerkė Rusijos Federacija dvišalėje Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje su Lietuvos Respublika 1991 m. liepos 29 d. (ratifikaciniais raštais pasikeista 1992 m. gegužės 4 d.). Šia sutartimi Rusija pripažino Lietuvos teisę savarankiškai įgyvendinti savo suverenitetą gynybos ir saugumo srityje, Lietuvai pasirenkant jai priimtiną kolektyvinio saugumo sistemą. Lietuva tai padarė kreipdamasi į NATO Generalinį sekretorių 1994 m. sausio 4 d. oficialiu pareiškimu dėl narystės NATO.
Lietuvos Respublikos Seimas tiki, kad visų Šiaurės Atlanto Aljanso šalių parlamentarai nekintamai rems čia išdėstytą istorinę ir principinę Lietuvos poziciją. Sovietų Sąjungos atžvilgiu Lietuva buvo jos pripažinta, po to - okupuota ir vėl pripažinta nepriklausoma valstybė.
Esame įsitikinę, kad Vakarų valstybės niekada nepakeis atgaline data savo ilgametės nuoseklios buvusios Lietuvos inkorporacijos į SSRS nepripažinimo politikos. Šiuo klausimu neturi būti jokių diskusijų. Politikai žino tiesą, bet ir tautos neturi būti klaidinamos.