Projektas
Nr. XIIP-1167(2)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2013 m. d. Nr.
Vilnius
Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, kurie būtini, kad būtų priimtas įstatymas, ir yra atliekami tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.“ Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsniu, kuriame nustatyta: „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią“. Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad abi šios nuostatos reiškia, kad įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Lietuvos Respublikos Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti vertinama kaip konstitucinė pareiga, nes ją suponuoja Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.
Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.
Konstitucijos 148 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Konstitucijos pataisos dėl kitų (ne I ir XIV) Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo dėl Konstitucijos keitimo projektas laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Seimas, leisdamas teisės aktus, turi užtikrinti, kad jie vienas kitam neprieštarautų, būtų suderinti. Dėl to Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs: „<...> Seimas, atstovaudamas tautai, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija bei įstatymai. Neginčytina Seimo prerogatyva yra priimti, pakeisti, papildyti bei pripažinti netekusiais galios galiojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau tik laikantis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir visuotinai pripažintų teisės aktų suderinamumo principų.“ (Konstitucinio Tesimo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas).
Yra pagrindas manyti, jog tai, kad Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatyti konkretūs Konstitucijos keitimo įstatymo iniciatyvos subjektai, be kita ko, reiškia, kad svarstant Konstitucijos keitimo įstatymo projektą Seime jis negali būti keičiamas, juo labiau iš esmės, nes taip keičiant:
1) paneigiama Konstitucijos keitimo įstatymo iniciatyvos teisę turinčių subjektų teisė realizuoti būtent savo iniciatyvą;
2) skirtingas, negu buvo pradinė Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto redakcija, redakcijas tokiu atveju jau teikia ne Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai.
Seimas 2006 m. balandžio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2006 Nr. 48-1701). Šiuo įstatymu nustatyta:
„1 straipsnis. Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimas
1. Konstitucijos 125 straipsnio 2 dalį pripažinti netekusia galios.
2. Konstitucijos 125 straipsnio 3 dalį laikyti 2 dalimi, šioje dalyje po žodžio „įgaliojimus“ įrašyti žodžius „ir Lietuvos banko valdybos pirmininko teisinį statusą bei jo atleidimo pagrindus“ ir 2 dalį išdėstyti taip:
„Lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus ir Lietuvos banko valdybos pirmininko teisinį statusą bei jo atleidimo pagrindus nustato įstatymas.“
Pastebėtina, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2005 m. gruodžio 16 d. po svarstymo komitete pateikė registruoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XP-799(2), kuris vėliau ir buvo priimtas ir kuris pagal turinį iš esmės skyrėsi nuo Seimo narių grupės inicijuotos Konstitucijos pataisos.
Seimo narių grupė, veikdama kaip Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje numatytas įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintis subjektas, 2005 m. rugsėjo 20 d. Seimui pateikė tokios redakcijos įstatymo projektą (Nr. XP-799):
„1 straipsnis. Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimas
Pakeisti Konstitucijos 125 straipsnio antrąją dalį ir ją išdėstyti taip:
„Pinigų emisijos teisę turi Lietuvos bankas“.“
Akivaizdu, kad Seimo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas pagal turinį iš esmės skiriasi nuo Seimo narių grupės inicijuotojo – buvo panaikinta konstitucinė Lietuvos banko pinigų emisijos teisė ir šios teisės reglamentavimas perkeltas į žemesnės galios teisės aktą – įstatymą.
Taigi, galimai tokiu Konstitucijos pakeitimu buvo:
1) paneigta Konstitucijos keitimo įstatymo iniciatyvos teisę turinčių subjektų teisė realizuoti būtent savo iniciatyvą;
2) skirtingos, negu buvo pradinė Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto redakcija, redakcijos teiktos ne Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, manome, kad egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, jog svarstymo Seime metu pakeitus Konstitucijos pakeitimo įstatymo iniciatorių pateiktą Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą galimai pažeisti konstitucinis teisinės valstybės principas, Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Dėl to kreipiamės į Konstitucinį Teismą, prašydami ištirti, ar Seimo 2006 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2006 Nr. 48-1701) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi ir 106 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 48-1701) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 1 dalies nuostatoms.