Projektas 4
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS
ĮSTATYMas
2012 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Įstatymo tikslas – reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojama vystomojo bendradarbiavimo veikla besivystančiose šalyse ir humanitarinės pagalbos teikimu už Lietuvos Respublikos (toliau – Lietuva) ribų.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Daugiašalė parama – privalomi ir savanoriški įnašai ir įmokos vystomojo bendradarbiavimo veiklą vykdančioms ar koordinuojančioms tarptautinėms organizacijoms, įskaitant dalį įmokų į Europos Sąjungos (toliau – ES) biudžetą, tarptautinėms finansų institucijoms ir fondams.
2. Deleguotasis bendradarbiavimas – valstybių donorių partnerystės susitarimas, kai viena valstybė donorė yra įgaliota vienos ar kelių kitų valstybių donorių vardu vykdyti vystomojo bendradarbiavimo veiklą.
3. Dvišalė parama – iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama valstybės partnerės institucijoms ar pilietinei visuomenei, įskaitant nevyriausybines organizacijas, atsižvelgiant į jų poreikius.
4. Humanitarinė pagalba – priemonės ir veiksmai, kurių tikslas gelbėti žmonių gyvybes, palengvinti jų kančias ir išsaugoti jų orumą stichinių ir dėl žmogaus veiklos kylančių nelaimių ir jų padarinių metu.
5. Oficiali parama vystymuisi – iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama ir humanitarinė pagalba besivystančioms valstybėms ir teritorijoms, įtrauktoms į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) Paramos vystymuisi komiteto sudaromą paramos gavėjų sąrašą.
6. Parama biudžetui – finansinė parama, pervedama į valstybės partnerės, vykdančios skurdo mažinimo programą, biudžetą, ją susiejant su partneryste ir tarpusavio atskaitomybe grindžiamu politiniu dialogu, veiklos vertinimu ir gebėjimų stiprinimu.
7. Techninė parama – parama, įskaitant stipendijas, teikiama finansuojant mokymo, gerosios patirties perdavimo, gebėjimų stiprinimo projektus ir programas.
8. Tvarus vystymasis – visuotinės gerovės siekimas, derinant ekonominio ir socialinio vystymosi ir aplinkos apsaugos politikas.
3 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslai
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika – neatsiejama Lietuvos užsienio politikos dalis, kuria siekiama šių tikslų:
1) prisidėti prie pasaulinių skurdo mažinimo besivystančiose valstybėse pastangų ir kitų Jungtinių Tautų (toliau – JT) paskelbtų vystymosi tikslų įgyvendinimo;
2) prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės, tvaraus vystymosi plėtojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatytose šalyse ir regionuose;
3) stiprinti politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su Vyriausybės nustatytomis šalimis ir regionais ir, jeigu yra galimybė, su kitomis šalimis;
4 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikoje laikomasi šių principų:
1) partnerystės su valstybe partnere, tarptautine valstybių donorių bendruomene, tarptautinėmis organizacijomis, tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijomis, pilietine visuomene, įskaitant nevyriausybines organizacijas, Lietuvoje ir užsienyje;
2) valstybės partnerės atsakomybės – kiekviena besivystanti valstybė pirmiausia pati yra atsakinga už savo vystymosi strategiją ir jos įgyvendinimą;
5) koordinavimo ir papildomumo – valstybių donorių bendradarbiavimas įgyvendinant bendras daugiametes programas, paramos teikimas pavienių valstybių donorių veiklai papildyti ir taip užtikrinti optimalų žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą;
6) politikos suderinamumo – formuojant kitas politikas atsižvelgiama į vystomojo bendradarbiavimo tikslus;
5 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo principai
1. Teikdama humanitarinę pagalbą Lietuva vadovaujasi tarptautine teise, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę, ir laikosi šių humanitarinės veiklos principų:
1) humaniškumo – kai bet kuriomis aplinkybėmis reaguojama į žmonių kančias, siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą ir orumą;
2) neutralumo – pagalba neturi būti teikiama palaikant kurią nors šalį ginkluoto konflikto ar kito ginčo atveju;
3) nešališkumo – pagalba nukentėjusiems gyventojams ar jų grupėms teikiama nepriklausomai nuo tautybės, rasės, religijos, lyties, etninės kilmės, politinių pažiūrų ar kitų požymių, vadovaujantis tik jų reikmėmis;
6 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo būdai ir priemonės
1. Vystomojo bendradarbiavimo politika įgyvendinama:
2. Dvišalė ir daugiašalė parama gali būti teikiama per projektus ir programas kaip techninė parama, deleguotasis bendradarbiavimas, pagalba valstybės partnerės prekybos sistemai stiprinti ir privačiam sektoriui plėtoti, kitų valstybių lėšomis vykdomų projektų ir programų bendrasis finansavimas, taip pat per paramą biudžetui.
7 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos formavimas, įgyvendinimas ir koordinavimas
1. Užsienio reikalų ministerija, vadovaudamasi šiuo įstatymu, Vyriausybės programa ir atsižvelgdama į metinius valstybės biudžeto asignavimus:
1) formuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką, organizuoja ir koordinuoja šios politikos įgyvendinimą;
2) konsultuodamasi su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene, rengia ir teikia Vyriausybei tvirtinti vystomojo bendradarbiavimo politikos kryptis;
3) iš jai patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų įgyvendina Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą (toliau – programa). Programą ir jos įgyvendinimo tvarką tvirtina užsienio reikalų ministras;
2. Finansų ministerija yra atsakinga už vystomojo bendradarbiavimo politikos koordinavimą su tarptautinėmis finansų institucijomis ir lėšų narystės tarptautinėse finansų institucijose įnašams sumokėti, įskaitant dalį įmokų į ES biudžetą, numatymą valstybės biudžete. Savo veiksmus Finansų ministerija derina su Užsienio reikalų ministerija.
3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos:
2) iš joms patvirtintų biudžeto asignavimų gali teikti dvišalę ir (ar) daugiašalę paramą Vyriausybės nustatyta tvarka;
3) valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, patikėjimo teise valdomą valstybės arba savivaldybės institucijų ir įstaigų, skirtą vystomojo bendradarbiavimo veiklai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, kitų valstybių valstybės ar savivaldybių institucijų, kitų valstybių viešųjų juridinių ar fizinių asmenų nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka;
4. Siekiant politikos suderinamumo vystomojo bendradarbiavimo veiklai koordinuoti yra sudaroma nacionalinė vystomojo bendradarbiavimo komisija, vadovaujama Užsienio reikalų ministerijos atstovo. Į komisijos sudėtį įeina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, vystomojo bendradarbiavimo srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė, asmeninę sudėtį – užsienio reikalų ministras.
5. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, dalyvauja planuojant ir įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, informuoja ir šviečia visuomenę vystomojo bendradarbiavimo klausimais, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į šią politiką ir skatina prisidėti prie jos plėtojimo ir stiprinimo.
8 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos finansavimas
1. Vystomojo bendradarbiavimo politika finansuojama iš Užsienio reikalų ministerijai, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms patvirtintų biudžeto asignavimų ir kitomis šiame įstatyme neįvardytomis lėšomis, kurios, remiantis EPBO metodologija, gali būti į apskaitą traukiamos kaip oficiali parama vystymuisi.
9 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumas
Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo siekiama:
1) prisidedant prie ES vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo, vadovaujantis geriausia ES valstybių narių šios srities patirtimi;
2) atsižvelgiant į pasaulines vystomojo bendradarbiavimo politikos tendencijas ir koordinuojant Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką su JT organizacija, tarptautinėmis finansų institucijomis, EBPO, Pasaulio prekybos organizacijos veikla pagalbos prekybai srityje;
3) informuojant ir šviečiant Lietuvos visuomenę apie vystomojo bendradarbiavimo veiklą, Lietuvos vykdomus projektus ir jų rezultatus, užsitikrinant visuomenės pritarimą ir paramą šiai užsienio politikos sričiai;
4) valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pilietinei visuomenei, akademinei bendruomenei įgyjant patirties tarptautiniuose ir ES vystomojo bendradarbiavimo projektuose;
10 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo būdai
3. Ilgalaikė humanitarinė pagalba teikiama užsitęsusių krizių atvejais arba krizių, kai pagalbos teikimo aplinkybės yra ypač sudėtingos ir kai bendra tarptautinė humanitarinė reagavimo veikla nėra pakankama.
4. Skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba gali būti teikiama piniginėmis lėšomis, maistu, daiktais, sveikatos priežiūros ir kitomis paslaugomis ir priemonėmis pagal humanitarinius poreikius, teikiant civilinės saugos tarptautinę pagalbą, taip pat veiksmais, kuriais atkuriamos būtiniausios gyvenimo sąlygos, mažinama nelaimių rizika, įskaitant pasirengimą nelaimėms ir atsigavimą po jų.
11 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimas ir finansavimas
1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją gali priimti sprendimus dėl humanitarinės pagalbos teikimo ar inicijuoti šių sprendimų priėmimą. Apie priimtus sprendimus informuojama Užsienio reikalų misterija.
2. Humanitarinę pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali teikti iš joms patvirtintų biudžeto asignavimų Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, patikėjimo teise valdomą valstybės arba savivaldybės institucijų ir įstaigų, skirtą humanitarinei pagalbai teikti, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, kitų valstybių valstybės ar savivaldybių institucijų, kitų valstybių viešųjų juridinių ar fizinių asmenų nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka.
3. Valstybės ar savivaldybės institucijai ir įstaigai viršijus humanitarinei pagalbai patvirtintus biudžeto asignavimus, humanitarinė pagalba gali būti finansuojama ar teikiama iš Vyriausybės ar valstybės rezervo.
4. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, kiti šiame straipsnyje neįvardinti fiziniai ir juridiniai asmenys gali dalyvauti teikiant humanitarinę pagalbą ir prisidėti prie visuomenės informavimo ir švietimo apie humanitarinės pagalbos teikimą, šios pagalbos tikslus, principus, priemones ir rezultatus.