Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
SOCIALINIŲ ĮMONIŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2011 m. d. Nr.
Vilnius
(Žin., 2004, Nr. 96-3519; 2005, Nr. 85-3137; 2006, Nr. 116-4405; 2007, Nr. 17-629, Nr. 138-5647;
2010, Nr. 153-7798)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos respublikos
socialinių įmonių
įstatymas
PIRMASis SKIRSNIS
BendrOSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis įstatymas nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbą socialinėms įmonėms.
2 straipsnis. Socialinių įmonių tikslas
Socialinių įmonių tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.
3 straipsnis. Socialinė įmonė
1. Socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijusi Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė ar jos filialas (toliau – juridinis asmuo), kai tenkinamos šios sąlygos:
1) darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, bet tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;
2) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens steigimo dokumentuose yra nurodyta šio juridinio asmens veikla, susijusi su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija, o kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė ar jos filialas yra pateikę atitinkamus dokumentus, įrodančius, kad Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jie yra įsteigti, teisės aktais jiems suteikta tokia teisė;
2. Neįgaliųjų socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka šį statusą įgijęs juridinis asmuo, kuris atitinka visas šias sąlygas:
2) darbuotojai, priklausantys neįgaliųjų tikslinei grupei, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų jos metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, bet šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Į metinį vidutinį darbuotojų skaičių, įtraukiami neįgalūs darbuotojai, dirbantys ne mažiau kaip 4 valandas per dieną.
3. Kai šiame įstatyme vartojama sąvoka „socialinė įmonė“, ta norma yra bendra, taikoma ir neįgaliųjų socialinėms įmonėms, o kai norma yra speciali, taikoma tik neįgaliųjų socialinėms įmonėms, tai vartojama sąvoka „neįgaliųjų socialinės įmonės“.
4 straipsnis. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinės grupės
1. Pagal šį įstatymą socialinėse įmonėse remiamas įdarbinimas asmenų, kurie priklauso bent vienai iš šių tikslinių grupių:
1) neįgalieji, turintys sunkų, vidutinį ar lengvą neįgalumo lygį, ar neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 55 procentų darbingumo lygis arba didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis (nesvarbu, ar šie asmenys yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, ar ne);
2) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;
3) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip penkeri metai, jeigu nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip vieni metai;
4) vaiko motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), vaiko globėjas arba rūpintojas, vieni auginantys vaiką (įvaikį) iki aštuonerių metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintą vaiku invalidu), ar kitas asmuo, prižiūrintis sergantį ar neįgalųjį šeimos narį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis, jeigu nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip šeši mėnesiai;
5) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jų paleidimo iš pataisos įstaigų dienos yra įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, ir jeigu šios registracijos trukmė yra ne trumpesnė kaip šeši mėnesiai;
2. Neįgalieji, turintys sunkų, vidutinį ar lengvą neįgalumo lygį, ar neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 55 procentų darbingumo lygis arba didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, darbo biržoje įsiregistruoti neprivalo. Jie turi pateikti darbdaviui neįgaliojo pažymėjimą.
3. Teritorinė darbo birža privalo parengti turimą informaciją apie šioje darbo biržoje įregistruotus, šio straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms priklausančius asmenis, jeigu tokios informacijos pageidauja socialinės įmonės statuso siekiantis ar jį turintis juridinis asmuo.
4. Šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyti asmenys priskiriami nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms dar vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo, ar ne.
5 straipsnis. Darbo santykių ir darbo apmokėjimo ypatumai
1. Darbo santykius socialinėje įmonėje reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas), šis įstatymas ir kiti teisės aktai.
2. Šalių susitarimu su darbuotoju, priklausančiu tikslinei grupei, gali būti sudaroma terminuota darbo sutartis, bet ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Sudarant darbo sutartis su šiais darbuotojais negali būti sulygstamas išbandymas.
3. Tikslinei asmenų grupei priklausančio asmens priėmimas į darbą negali būti pagrindas atleisti kitą toje įmonėje dirbantį darbuotoją.
4. Darbuotojams, priklausantiems tikslinėms asmenų grupėms, jų pageidavimu ir darbdavio sutikimu gali būti nustatyta skirtinga kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, ne visas darbo laikas Darbo kodekso nustatyta tvarka.
5. Darbo įstatymų nustatyta tvarka tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems asmenims gali būti nustatytos mažesnės darbo normos, negu jos paprastai nustatytos analogiškiems darbams toje pačioje socialinėje įmonėje ar kitose panašiose įmonėse, tačiau šių asmenų darbo užmokestis dėl nustatytų mažesnių normų ir mažesnio darbo našumo negali būti sumažintas. Papildomas darbdavio išlaidas dėl mažesnio šių darbuotojų darbo našumo šio įstatymo nustatytais būdais kompensuoja valstybė.
ANTRASIS skirsnis
Socialinės įmonės teisės ir pareigos
6 straipsnis. Socialinės įmonės teisės
Socialinė įmonė turi teisę:
1) gauti iš teritorinės darbo biržos jos turimą informaciją apie joje įregistruotus asmenis, priklausančius tikslinėms asmenų grupėms, bei atlikti jų atranką prieš priimdama dirbti;
2) gauti valstybės pagalbą pagal šį įstatymą ir kitus teisės aktus, įskaitant nustatančius smulkaus ir vidutinio verslo subjektų rėmimą, bei socialines programas, finansuojamas valstybės biudžeto ir pinigų fondų lėšomis;
3) nemokamai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją jų kompetencijai priskirtais klausimais;
7 straipsnis. Socialinės įmonės pareigos
Socialinė įmonė privalo:
1) pagal šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą planą vykdyti priemones, skirtas asmenų, priklausančių tikslinėms asmenų grupėms, darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimui ir socialinei integracijai, sudaryti jiems sąlygas dalyvauti kitose tam skirtose priemonėse;
2) sąžiningai naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis ir lengvatomis, nenaudoti socialinės įmonės statuso nesąžiningai konkurencijai;
3) naudoti gautas valstybės pagalbos lėšas tik šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytais tikslais, o kitas gautas paramos lėšas – taip pat tik pagal tikslinę jų paskirtį;
4) sudaryti sąlygas Vyriausybės įgaliotai institucijai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka atlikti socialinių įmonių veiklos priežiūrą, siekiant nustatyti, kaip socialinės įmonės laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
5) saugoti dokumentus, patvirtinančius darbuotojų priklausymą tikslinėms asmenų grupėms, taip pat kas mėnesį iki kito mėnesio 15 dienos teikti teritorinei darbo biržai ataskaitas apie tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų priėmimą į darbą ir atleidimą iš darbo ir apie tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičių, jų dalį tarp visų socialinės įmonės darbuotojų;
6) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 25 dienos, o metams pasibaigus – iki kitų metų kovo 1 dienos pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai ataskaitą apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą;
TREČIASIS skirsnis
Socialinės įmonės statuso įgijimas ir NETEKIMAS
8 straipsnis. Socialinės įmonės statuso įgijimas
1. Socialinės įmonės statusą juridiniam asmeniui jo prašymu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteikia Vyriausybės įgaliota institucija. Prašymai suteikti socialinės įmonės statusą priimami nuo einamųjų kalendorinių metų sausio 1 d. iki rugsėjo 30 d.
2. Prie prašymo suteikti socialinės įmonės statusą pridedami šie dokumentai:
2) tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas;
4) jeigu buvo atliktas paskutinių finansinių metų auditas, jo ataskaitų ir išvadų dėl įmonės veiklos tęstinumo kopijos;
3. Veiklos (verslo) plano ir tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių plano struktūrą ir vertinimo kriterijus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
4. Socialinės įmonės statusas nesuteikiamas, jeigu:
4) pateiktas veiklos (verslo) planas neatitinka Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų;
5) tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų socialinių įgūdžių lavinimo ir socialinės integracijos priemonių planas neatitinka Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų;
6) juridinis asmuo yra įsiskolinęs savo darbuotojams, turi neatidėtų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui;
7) su prašymu suteikti socialinės įmonės statusą kreipiasi juridinis asmuo, kuriam anksčiau šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais panaikintas socialinės įmonės statusas, jeigu nuo sprendimo panaikinti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos praėjo mažiau negu vieni metai.
9 straipsnis. Prašymo suteikti socialinės įmonės statusą nagrinėjimas
1. Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visų būtinų dokumentų pateikimo dienos išnagrinėja gautą prašymą suteikti socialinės įmonės statusą ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo. Jeigu kartu su prašymu pateikiami ne visi šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai, Vyriausybės įgaliota institucija nustato terminą, per kurį juridinis asmuo privalo pateikti trūkstamus dokumentus. Apie priimtą sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo priėmimo praneša pareiškėjui.
2. Socialinės įmonės statusas paprastai suteikiamas neterminuotam laikui, kol juridinis asmuo atitinka šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vyriausybės įgaliotos institucijos motyvuotu sprendimu socialinės įmonės statusas gali būti suteiktas ir kitam laikotarpiui, bet ne trumpesniam kaip treji metai. Pasibaigus šiam laikotarpiui, socialinės įmonės statusas juridiniam asmeniui gali būti suteikiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.
10 straipsnis. Socialinės įmonės pažymėjimas
1. Priėmus sprendimą suteikti socialinės įmonės statusą, juridiniam asmeniui išduodamas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos pažymėjimas.
11 straipsnis. Socialinės įmonės statuso netekimas
1. Socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai yra šie:
3) socialinė įmonė daugiau kaip keturis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį neatitiko bent vienos šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos;
4) socialinė įmonė nesilaiko sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos;
2. Socialinė įmonė privalo pranešti socialinės įmonės statusą suteikusiai Vyriausybės įgaliotai institucijai apie visus pagrindus, kuriems atsiradus gali būti panaikinamas socialinės įmonės statusas, per 15 dienų nuo tų pagrindų atsiradimo dienos.
3. Socialinės įmonės valdymo organas apie socialinei įmonei iškeltą bankroto bylą ar priimtą sprendimą jį likviduoti ar reorganizuoti privalo pranešti socialinės įmonės statusą suteikusiai Vyriausybės įgaliotai institucijai ne vėliau kaip per tris dienas nuo bankroto bylos iškėlimo ar sprendimo dėl jos reorganizavimo ar likvidavimo priėmimo dienos.
12 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenys apie socialinę įmonę
1. Socialinės įmonės statusą suteikianti institucija ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo suteikti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos apie tai praneša Juridinių asmenų registrui.
KETVIRTASIS skirsnis
VALSTYBĖS PAGALBA SocialinĖMS įmonĖMS
13 straipsnis. Valstybės pagalbos socialinei įmonei rūšys
1. Socialinei įmonei gali būti skiriama šių rūšių valstybės pagalba:
2) subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti;
2. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės pagalbos rūšių, neįgaliųjų socialinei įmonei gali būti skiriama papildoma šių rūšių valstybės pagalba:
14 straipsnis. Darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė
kompensacija
1. Darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija yra skirta socialinės įmonės papildomoms išlaidoms, susijusioms su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu, kompensuoti.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kompensacija yra skiriama įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją ir mokama visą jo darbo laikotarpį, o įdarbinus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją, ši kompensacija skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 12 mėnesių po įdarbinimo. Tuo atveju, kai šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausančio darbuotojo nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai, tinkamomis finansuoti išlaidomis yra laikomos išlaidos darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti per ne ilgesnį kaip 24 mėnesių po įdarbinimo laikotarpį.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kompensacija taip pat yra skiriama ir mokama tais atvejais, kai įdarbinus tikslinėms asmenų grupėms priklausančius asmenis atitinkamos socialinės įmonės faktinis tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius 12 mėnesių, padidėja. Jeigu, įdarbinus šiuos asmenis, atitinkamos socialinės įmonės faktinis tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi per pastaruosius 12 mėnesių, nepadidėja, ši kompensacija taip pat skiriama ir mokama tais atvejais, kai darbo vietos, į kurias priimami šie asmenys, tampa laisvos dėl Darbo kodekso 127 ar 136 straipsniuose nurodytų atvejų.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kompensacija apskaičiuojama procentais nuo kiekvienam socialinėje įmonėje dirbančiam tikslinei asmenų grupei priklausančiam darbuotojui tą mėnesį apskaičiuoto visų rūšių darbo užmokesčio, tačiau neviršijant dviejų tą mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų dydžių ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos.
5. Už kiekvieną sunkų neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis, skiriama kompensacija sudaro 75 procentus šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sumos.
6. Už kiekvieną vidutinį neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis, skiriama kompensacija sudaro 70 procentų šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sumos.
7. Už kiekvieną lengvą neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, skiriama kompensacija sudaro 60 procentų šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sumos.
15 straipsnis. Subsidija neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ar pritaikyti ir jų
darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti
1. Subsidija neįgaliųjų darbuotojų darbo vietai socialinėje įmonėje įsteigti gali būti skiriama, kai yra visos šios sąlygos:
1) jeigu ją įsteigus socialinės įmonės vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius padidėja, palyginti su vidutiniu sąrašuose esančių darbuotojų skaičiumi per praėjusius 12 kalendorinių mėnesių;
2. Subsidija neįgalaus darbuotojo darbo vietos pritaikymo ir jo darbo priemonių įsigijimo ar pritaikymo išlaidoms kompensuoti gali būti skiriama, jeigu yra šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos ir šios išlaidos reikalingos kliūtims, atsirandančioms socialinėje įmonėje, dėl darbuotojų negalios ir trukdančioms jam atlikti darbo funkcijas, pašalinti.
3. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 80 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.
4. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis ar vidutinis neįgalumo lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 70 procentų visų tam tikslui reikalingų išlaidų.
5. Subsidijos dydis neįgalaus darbuotojo, kuriam nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis ar lengvas neįgalumo lygis arba nedidelių specialiųjų poreikių lygis, darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jo darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti sudaro 65 procentus visų tam tikslui reikalingų išlaidų.
6. Subsidija neįgaliųjų darbuotojų darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti negali būti didesnė kaip 40 subsidijos skyrimo mėnesį galiojančių Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų dydžių.
7. Darbdavys į atsilaisvinusią darbo vietą, kuriai įsteigti buvo skirta valstybės pagalba, per 30 darbo dienų nuo šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai tikslinei asmenų grupei priklausančio darbuotojo atleidimo dienos privalo priimti kitą socialinėje įmonėje nedirbantį ir šiai tikslinei asmenų grupei priklausantį darbuotoją. Jeigu per nurodytą laikotarpį į atsilaisvinusią darbo vietą, kuriai įsteigti buvo skirta valstybės pagalba, neįdarbinamas kitas socialinėje įmonėje nedirbantis ir šiai tikslinei asmenų grupei priklausantis darbuotojas, laikoma, kad socialinė įmonė panaikino darbo vietą, kuriai įsteigti buvo skirta valstybės pagalba.
16 straipsnis. Subsidija tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti
1. Siekiant kompensuoti socialinių įmonių išlaidas tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti, šioms įmonėms gali būti skiriama subsidija. Šie mokymai turi būti skiriami socialinės įmonės veiklai reikalingai darbuotojų kvalifikacijai kelti.
2. Subsidija tikslinėms asmenų grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti gali sudaryti iki 35 procentų išlaidų, reikalingų specialiam mokymui, arba iki 60 procentų išlaidų, reikalingų bendrojo pobūdžio mokymui. Ši subsidija gali būti padidinta 10 procentų, jeigu pagalba skiriama vidutinėms įmonėms, arba 20 procentų, jeigu pagalba skiriama mažoms įmonėms.
3. Šiame įstatyme bendrojo pobūdžio mokymas yra asmens ar asmenų grupės mokymas, tiesiogiai nesusijęs su asmens atliekamu darbu ar pareigomis socialinėje įmonėje, arba toks mokymas, kurio metu gautus įgūdžius ir žinias asmuo galėtų pritaikyti ir kitoje darbovietėje. Specialus mokymas yra asmens ar asmenų grupės mokymas, kuris tiesiogiai susijęs su atliekamu darbu ar pareigomis socialinėje įmonėje ir kurio metu gauti įgūdžiai ir žinios negali būti pritaikyti arba gali būti ribotai pritaikyti kitoje darbovietėje. Mokymas laikomas specialiu, jeigu nėra nustatyta, kad tai yra bendrojo pobūdžio mokymas.
4. Subsidijuojamos šios bendrojo pobūdžio ir specialiam mokymui reikalingos išlaidos:
1) išlaidos mokytojų (auklėtojų, instruktorių, socialinių darbuotojų) darbo apmokėjimui ir socialiniam draudimui už tą laiką, kai jie tiesiogiai dirba su besimokančiais asmenimis;
2) mokytojų (auklėtojų, instruktorių, socialinių darbuotojų) ir asmenų, kurie mokosi, kelionių, susijusių su mokymu, išlaidos;
17 straipsnis. Subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio
patalpoms pritaikyti
1. Siekiant kompensuoti neįgaliųjų socialinių įmonių išlaidas, skirtas kliūtims, susidarančioms dėl neįgalaus darbuotojo negalios ir trukdančioms darbuotojui patekti į darbo vietą ar įmonėje esančias poilsio patalpas, pašalinti, skiriama subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti.
2. Subsidija šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išlaidoms kompensuoti už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis ar neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis sudaro 80 procentų; už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis ar 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis – 70 procentų šių išlaidų sumos. Subsidija vieno neįgalaus darbuotojo darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti negali būti didesnė kaip 6 subsidijos skyrimo mėnesį galiojantys Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų dydžiai ir ne dažniau kaip kartą per 36 mėnesius.
18 straipsnis. Subsidija papildomoms administracinėms ir transporto išlaidoms kompensuoti
1. Siekiant kompensuoti neįgaliųjų socialinių įmonių papildomas administravimo išlaidas, susidarančias dėl neįgalių darbuotojų darbo, skiriama subsidija papildomoms administracinėms išlaidoms kompensuoti.
2. Jeigu neįgaliųjų socialinė įmonė organizuoja joje dirbančių neįgalių darbuotojų, turinčių sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, vežimą į darbą ir iš darbo, taip pat šių neįgalių darbuotojų, sudarius su jais nuotolinio darbo sutartis, darbui namuose reikalingų medžiagų, detalių, gaminių ir kitų priemonių vežimą į namus ir iš namų, šiai įmonei gali būti skiriama subsidija jos transporto kuro išlaidoms kompensuoti.
19 straipsnis. Subsidija asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms kompensuoti
1. Kadangi sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintiems neįgaliems darbuotojams, kuriems nustatytas neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, darbo funkcijoms atlikti būtina asistento (gestų kalbos vertėjo) pagalba, šioms išlaidoms kompensuoti skiriama subsidija.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta subsidija sudaro 40 procentų subsidijos skyrimo mėnesį galiojančio Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydžio už kiekvieną sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintį neįgalų darbuotoją ar neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir 20 procentų už kiekvieną neįgalų darbuotoją, kuriam nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, atsižvelgiant į neįgalaus darbuotojo faktiškai dirbtą laiką.
20 straipsnis. Valstybės pagalbos skyrimo ir mokėjimo tvarka
1. Šiame įstatyme nustatytą valstybės pagalbą socialinėms įmonėms Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka teikia Vyriausybės įgaliota institucija.
2. Šiame įstatyme nustatytai valstybės pagalbai gauti Vyriausybės įgaliotai institucijai socialinės įmonės pateikia nustatytus dokumentus, pagrindžiančius subsidijuojamų išlaidų poreikį. Paraiškos valstybės pagalbai gauti, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, yra priimamos nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki birželio 30 dienos.
3. Vyriausybės įgaliota institucija išnagrinėja pateiktas paraiškas ir priima sprendimus dėl šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytos valstybės pagalbos skyrimo.
4. Subsidijuojamos tik tos socialinės įmonės išlaidos, kurias ji turėjo po sutarties dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos sudarymo. Subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietai įsteigti ar pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti gali būti skiriama kompensuoti išlaidoms, kurias socialinė įmonė turėjo per 12 mėnesių iki paraiškos ir kitų nustatytų dokumentų pateikimo.
5. Priėmus sprendimą skirti tikslinę subsidiją, tarp Vyriausybės įgaliotos institucijos ir socialinės įmonės sudaroma sutartis dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos. Sutarties tipinę formą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
6. Tikslinė subsidija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu visos socialinei įmonei skirtos valstybės pagalbos dydis viršytų šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytas didžiausias leistinas valstybės pagalbos dydžio ribas ar socialinei įmonei yra išduotas vykdomasis raštas valstybės pagalbos lėšoms išieškoti pagal Europos Komisijos sprendimą, pagal kurį valstybės pagalba skelbiama neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka.
21 straipsnis. Subsidijų panaudojimo apribojimai
1. Subsidija, skirta socialinei įmonei, privalo būti grąžinama visiškai, jeigu socialinė įmonė:
1) pateikia žinomai klaidingą informaciją apie tikslus ir išlaidas, kurioms prašoma konkreti subsidija;
3) atsisako suteikti informaciją ar pateikti dokumentus, kurie reikalingi tikrinant subsidijų panaudojimą bei socialinės įmonės ūkinę ir finansinę veiklą;
2. Panaikinus darbo vietą, kuriai įsteigti ar pritaikyti buvo skirta subsidija, socialinė įmonė privalo grąžinti: panaikinus šią darbo vietą pirmaisiais metais po jos įsteigimo – visą tikslinės subsidijos sumą, panaikinus šią darbo vietą antraisiais metais po jos įsteigimo – 80 procentų subsidijos sumos, o panaikinus trečiaisiais metais po įsteigimo – 50 procentų subsidijos sumos.
3. Ilgalaikis turtas, kurį socialinė įmonė įsigijo pasinaudodama subsidijomis, negali būti parduotas, dovanotas ar kitaip perleistas, taip pat išvežtas už Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijos ribų, įkeistas ar kitaip suvaržytos teisės į jį be Vyriausybės įgaliotos institucijos leidimo ne mažiau kaip trejus metus nuo šio turto įsigijimo momento. Jeigu socialinė įmonė neįvykdo šių sąlygų, tikslinė subsidija arba atitinkama jos dalis turi būti grąžinama.
4. Tikslinė subsidija arba atitinkama jos dalis turi būti grąžinama valstybei ir tuo atveju, kai ilgalaikis materialusis turtas, kuriam įsigyti (sukurti) buvo skirta subsidija, sužalojamas arba sunaikinamas, nepraėjus trejiems metams nuo subsidijuojamo projekto įgyvendinimo pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis prarastas dėl nenugalimos jėgos ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, jeigu tai įrodyta įstatymų nustatyta tvarka, arba kai socialinė įmonė lėšas, gautas kaip draudimo išmoką dėl sunaikinto ilgalaikio materialiojo turto, investavo į kitą ilgalaikį materialųjį turtą, išskyrus atvejus, kai draudimo išmokos skiriamos šio įstatymo 13 straipsnyje numatytoms darbdavio išlaidoms dengti.
5. Jeigu subsidijos turi būti grąžinamos dėl socialinės įmonės kaltės, išieškoma socialinei įmonei faktiškai pervesta subsidijų suma ir sutartyje dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos nustatyto dydžio palūkanos už laikotarpį nuo subsidijos gavimo iki visiško socialinės įmonės atsiskaitymo su valstybe. Šios palūkanos negali būti mažesnės, negu yra nustatytos Europos Komisijos valstybės pagalbos grąžinimo atveju.
22 straipsnis. Valstybės pagalbos dydžio apribojimai
1. Šiame įstatyme nustatyta socialinių įmonių teisė gauti subsidijas nepanaikina teisės gauti kituose įstatymuose ar teisės aktuose nustatytą valstybės ar Europos Sąjungos pagalbą, atitinkančią Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnyje nustatytus kriterijus, tačiau bendras šios pagalbos dydis vienai įmonei per trejus metus iš eilės neturi viršyti 51 750 000 litų, o per vienus metus – 17 250 000 litų. Valstybės pagalba mokymui negali sudaryti daugiau kaip 6 900 000 litų bendros valstybės pagalbos dydžio vienam mokymo projektui. Jeigu valstybės ar Europos Sąjungos finansinė pagalba teikiama ne subsidijomis, ši pagalba išreiškiama subsidijos ekvivalentu.
2. Be šiame įstatyme numatytos valstybės pagalbos, socialinės įmonės turi teisę gauti kitą, negu nustatyta šio įstatymo 14 straipsnyje, pagalbą šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmenų darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumai padengti, tačiau bendras šios pagalbos dydis neturi viršyti 100 procentų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmenų darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos.
3. Jeigu socialinė įmonė gauna šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą valstybės pagalbą, skiriamą 4 straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nurodytiems asmenims, ar valstybės pagalbą šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose bei 2 dalyje nurodytų valstybės pagalbos rūšių forma iš kelių šaltinių, tai bendras iš kelių šaltinių gautos valstybės pagalbos sumos dydis pagal kiekvieną valstybės pagalbos rūšį negali viršyti šiame įstatyme nustatyto atitinkamos rūšies valstybės pagalbos dydžio.
4. Jeigu paskutinę ketvirčio dieną apskaičiuojama faktiškai gauta valstybės pagalbos suma viršija leistinas ribas, tai per vieną mėnesį nuo ataskaitos apie gautą ir panaudotą pagalbą pateikimo Vyriausybės įgaliotai institucijai termino ši perviršio suma turi būti grąžinama valstybės pagalbos teikėjui.
23 straipsnis. Lėšos socialinėms įmonėms remti
24 straipsnis. Socialinių įmonių veiklos priežiūra
25 straipsnis. Informacijos apie suteiktą valstybės pagalbą kaupimas
PENKTASIS skirsnis
Baigiamosios nuostatos
26 straipsnis. Socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės įgaliotos institucijos
funkcijos įgyvendinant šį įstatymą
Įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija:
2) svarsto ir priima sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ir panaikinimo juridiniam asmeniui;
4) kaupia informaciją apie konkrečioms socialinėms įmonėms pagal šį įstatymą suteiktą valstybės pagalbą ir įstatymų nustatyta tvarka teikia ją Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos institucijoms, atliekančioms valstybės pagalbos teikimo priežiūrą;
5) vertina socialinių įmonių pateiktas ataskaitas apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą, teikia metines suvestines ataskaitas apie socialinių įmonių veiklą ir valstybės pagalbos lėšų panaudojimą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai;
6) Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka atlieka socialinių įmonių veiklos priežiūrą;
7) prireikus organizuoja mokymus socialinių įmonių vadovams ir personalui, dirbančiam su darbo rinkoje pažeidžiamais asmenimis;
27 straipsnis. Pereinamojo laikotarpio nuostatos
1. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms gamybinėms įmonėms, kuriose 2003 m. ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną I, II ar III invalidumo grupę turinčių neįgalių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąraše esančių darbuotojų skaičiaus atitiko šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, taip pat gamybinėms įmonėms, kuriose 2003 m. gruodžio 31 d. neįgaliųjų asociacijos buvo įsigijusios šių įmonių akcijų (dalių, pajų), visuotiniame akcininkų (pajininkų, dalininkų ar kitų dalyvių) susirinkime suteikiančių daugiau kaip 1/2 balsų, jų prašymu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta supaprastinta tvarka suteikiamas socialinės įmonės statusas laikotarpiui iki 2004 m. gruodžio 31 d.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos gamybinės įmonės prašymus suteikti socialinės įmonės statusą turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vėliau socialinės įmonės statusas joms suteikiamas šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka.
3. Tais atvejais, kai šiame įstatyme numatyta subsidija skiriama ankstesnio laikotarpio išlaidoms kompensuoti, gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurias socialinė įmonė turėjo jau įsigaliojus šiam įstatymui.
Lietuvos Respublikos
socialinių įmonių įstatymo
priedas
ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas