Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMOGAUS MIRTIES NUSTATYMO IR KRITINIŲ BŪKLIŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

2011 m.                    d. Nr.

Vilnius

(Žin. 1997, Nr. 30-712; 1999, Nr. 55-1767; 2002, Nr. 43-1601; 2008, Nr. 68-2567)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo įstatymą ir jį išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMOGAUS KRITINIŲ BŪKLIŲ IR MIRTIES PRIEŽASČIŲ NUSTATYMO ĮSTATYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas reglamentuoja žmogaus kritinių būklių, mirties momento, fakto ir priežasčių nustatymą, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas, kai yra nustatyta žmogaus kritinė būklė arba mirtis (mirties faktas), veiksmus iki išduodant medicininį mirties liudijimą ir jų finansavimą.

2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos

1. Ankstyvieji organizmo biologinės mirties požymiai – pirmosiomis valandomis arba paromis po mirties mirusiojo kūne atsirandantys mikroskopiniai ir makroskopiniai pokyčiai.

2. Būtinoji medicinos pagalba – pirmoji medicinos pagalba ir skubioji medicinos pagalba.

3. Gaivinimas – medicinos pagalbos priemonės, kai esant kritinei būklei siekiama atnaujinti sutrikusius arba išnykusius kraujotaką, kvėpavimą, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas.

4. Gydytojų konsiliumas – ne mažiau kaip trijų gydytojų pasitarimas ligai ar būklei išaiškinti ir (ar) gydymo būdams nustatyti ar kitoms šiame įstatyme nustatytoms pareigoms atlikti.

5. Ilgalaikis mortuariumas – patalpos žmonių palaikams saugoti pasibaigus trumpalaikio jų saugojimo terminui (po keturių parų), iki laidojantis asmuo įstatymų nustatyta tvarka juos pasiims.

6. Kritinės būklės – žmogaus gyvybei pavojingos būklės, kurios pasireiškia tam tikro lygio kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos ar kitų organizmo funkcijų kritiniu sutrikimu ir kurioms ištikus reikia imtis gaivinimo bei kitų medicinos pagalbos priemonių, stengiantis išsaugoti žmogaus gyvybę.

7. Medicininis mirties liudijimas – gydytojo išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinamas asmens mirties faktas ir priežastis ir kuris būtinas mirčiai registruoti.

8. Medicininis perinatalinės mirties liudijimas – gydytojo išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinamas negyvagimio ar naujagimio, išgyvenusio ne daugiau kaip 6 paras, mirties faktas ir kuris būtinas mirčiai registruoti.

9. Mirties faktas – faktas, nustatomas negrįžtamai nutrūkus žmogaus kraujotakai ir kvėpavimui arba įvykus žmogaus smegenų mirčiai.

10. Mirties momentas – laikas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba kai visiškai ir negrįžtamai nutrūksta visos smegenų funkcijos.

11. Mirtis – negrįžtamas žmogaus organizmo, kaip visumos, gyvybinių funkcijų nutrūkimas.

12. Mirusiojo artimieji – sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys, sugyventinis (partneris).

13. Nesmurtinė mirtis – mirtis, kai mirštama pasiekus fiziologinę gyvenimo ribą ar nuo ligos, taip pat naujagimių, gimusių su dideliais sklaidos sutrikimais, nesuderinamais su gyvybe, mirtis.

14. Neabejotini mirties požymiai – lavono sustingimas, lavondėmės, pomirtinis kūno atšalimas ir (ar) kiti ankstyvieji ar vėlyvieji organizmo biologinės mirties požymiai.

15. Patologinės anatomijos autopsija – mirties priežasties, kai neįtariama smurtinė mirtis, nustatymas siekiant nustatyti mirtį sukėlusią ligą ir įvertinti jos eigą.

16. Pirmoji pagalba – ne sveikatos priežiūros specialisto pagalba žmogaus gyvybei ir sveikatai išsaugoti.

17. Pirmoji medicinos pagalba – svarbiausi tikslingi sveikatos priežiūros specialisto veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai ar gyvybei panaudojant turimas medicinos ir (ar) kitokias priemones ir medžiagas, kol bus pradėta teikti skubioji medicinos pagalba arba būklė taps normali, arba kol bus konstatuota mirtis.

18. Skubioji medicinos pagalba – institucinė (stacionarioji ir nestacionarioji) medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant ir neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir (ar) aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę.

19. Smegenų mirtis – visiškas ir negrįžtamas visų žmogaus galvos smegenų funkcijų nutrūkimas, kai dar veikia kai kurie organai ir jų sistemos.

20. Smurtinė mirtis – nenatūrali mirtis nuo įvairių išorinių faktorių poveikio.

21. Staigi mirtis – mirtis, kai mirštama netikėtai, tariamai esant geros sveikatos būklės.

22. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas – mirties priežasties nustatymas, kurį atlieka teismo medicinos gydytojas.

23. Teismo medicinos įstaiga – valstybės įstaiga (ar jos padalinys), teikianti teismo medicinos paslaugas ir atliekanti teismo medicinos ekspertizes pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį.

24. Trumpalaikis žmonių palaikų saugojimas – nemokamas žmonių palaikų saugojimas trumpalaikiame mortuariume nuo jų atvežimo iki 4 parų po medicininio mirties liudijimo išrašymo.

25. Trumpalaikis mortuariumas – trumpalaikio žmonių palaikų saugojimo patalpa, esanti asmens sveikatos priežiūros ar teismo medicinos įstaigoje.

26. Vėlyvieji organizmo biologinės mirties požymiai – po kelių parų, savaičių, mėnesių po mirties mirusiojo kūne atsirandantys akivaizdūs kūno irimo požymiai.

27. Žmogaus palaikai – mirusio žmogaus kūnas, jo dalys ar priešlaikinio gimdymo vaisius.

ANTRASIS SKIRSNIS

KRITINĖS BŪKLĖS NUSTATYMAS

3 straipsnis. Kritinę būklę nustatantys asmenys

Kritinę būklę nustato:

1) sveikatos priežiūros specialistai;

2) farmacijos specialistai;

3) Vyriausybės nustatyto sąrašo profesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojai, transporto priemonių vairuotojai mėgėjai, buvę kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalantys suteikti jiems pirmąją pagalbą.

4 straipsnis. Kritinę būklę nustačiusio asmens pareigos

1. Kritinę būklę nustatęs asmuo privalo nedelsdamas suteikti žmogui pirmąją pagalbą arba pirmąją medicinos pagalbą ir imtis kitų galimų priemonių žmogaus gyvybei ir sveikatai išsaugoti.

2. Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetenciją teikti pirmąją medicinos pagalbą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

3. Profesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojų bei transporto priemonių vairuotojų mėgėjų, buvusių kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalančių suteikti jiems pirmąją pagalbą, taip pat įstatymų nustatytų kitų asmenų kompetenciją šiais klausimais nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

5 straipsnis. Teisė nepradėti gaivinimo

1. Leidžiama nepradėti gaivinimo:       

1) jeigu yra neabejotinų mirties požymių;

2) tais atvejais, kai gaivinimas kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei.

2. Jeigu dėl šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos yra abejonių, kritinę būklę nustatęs asmuo privalo pradėti gaivinimą.

6 straipsnis. Teisė nutraukti gaivinimą

1. Leidžiama nutraukti gaivinimą:

1)   gaivinimo metu atsinaujinus gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms;

2)   gaivinimo metu išryškėjus šiame įstatyme numatytiems neabejotiniems mirties požymiams;

3)   nesant atsako į gaivinimo veiksmus;

4)   iškilus tiesioginei grėsmei gaivinančio asmens gyvybei.

2. Gaivinimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

TREČIASIS SKIRSNIS

MIRTIES FAKTO NUSTATYMAS

7 straipsnis. Mirties faktą nustatantys asmenys

Asmens mirties faktą nustato:

1) visų profesinių kvalifikacijų gydytojai;

2) slaugos specialistai, dirbantys greitosios medicinos pagalbos brigadose;

3) gydytojų konsiliumas.

8 straipsnis. Negrįžtamo kraujotakos ir kvėpavimo nutrūkimo nustatymas

1. Negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas yra nustatomi esant neabejotiniems mirties požymiams.

2. Jei nėra neabejotinų mirties požymių, negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas vertinami pagal gaivinamojo kardiovaskulinės sistemos atsaką į gaivinimo veiksmus.

9 straipsnis. Smegenų mirties nustatymas

1. Smegenų mirtis nustatoma pagrįstais tyrimų metodais įrodžius, kad žmogaus galvos smegenų veikla yra visiškai ir negrįžtamai nutrūkusi, o kraujotaka ir kvėpavimas išlieka tik palaikomi dirbtinių priemonių.

2. Visiškai ir negrįžtamai nutrūkusios žmogaus galvos smegenų veiklos kriterijus, jų nustatymo metodiką tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

10 straipsnis. Smegenų mirties nustatymo sąlygos ir tvarka

1. Smegenų mirtis nustatoma tik stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje.

2. Smegenų mirtį nustato gydytojų konsiliumas iš ne mažiau kaip trijų gydytojų, iš kurių vienas turi būti gydytojas neurologas arba gydytojas neurochirurgas.

3. Nustatant smegenų mirtį, gydytojų konsiliume neturi teisės dalyvauti gydytojai, atliekantys transplantacijas ar dėl kokios nors priežasties suinteresuoti mirštančiojo organų bei audinių transplantavimu.

4. Gydytojų konsiliumo smegenų mirčiai nustatyti bei kitiems šiame įstatyme numatytiems klausimams spręsti sudarymo, sprendimų priėmimo ir įforminimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

11 straipsnis. Smegenų mirties nustatymo pasekmės

1. Nustačius smegenų mirtį, visos žmogui taikomos medicinos pagalbos priemonės nutraukiamos, jei mirusio asmens organų bei audinių nenumatoma naudoti transplantacijai.

2. Apie asmens, kurio audiniai ir (ar) organai gali būti naudojami transplantacijai, smegenų mirties faktą turi būti pranešama Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

3. Jei mirusio asmens organus ir audinius numatoma naudoti transplantacijai, leidžiama jam taikyti tik tas medicinos pagalbos priemones, kuriomis stengiamasi užtikrinti organų ir audinių tinkamumą persodinti į kito žmogaus kūną. 

KETVIRTASIS SKIRSNIS

NUSTAČIUSIŲ MIRTĮ ASMENŲ TEISĖS IR PAREIGOS

12 straipsnis. Informavimas apie asmens mirtį

1. Apie asmens mirtį asmens sveikatos priežiūros įstaigoje yra informuojamas asmenį gydęs gydytojas ar budintis gydytojas.

2. Apie asmens, mirusio ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, mirtį informuojama greitosios medicinos pagalbos įstaiga ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais policija.

3. Apie asmens mirtį jo nuolatinėje gyvenamoje vietoje yra informuojama greitosios medicinos pagalbos įstaiga ir (ar) pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaiga, prie kurios asmuo buvo prisirašęs.

4. Mirties faktą nustatęs asmuo privalo informuoti policiją šiais atvejais:

1) nustatyta arba įtariama smurtinė mirtis;

2) mirtis ištiko viešoje vietoje;

3) nežinoma mirusio asmens tapatybė;

4) jei asmuo mirė būdamas sulaikytas, suimtas arba laisvės atėmimo vietoje;

5) mirus užsienio valstybės piliečiui;

6) radus mirusį asmenį su vėlyvaisiais organizmo biologinės mirties požymiais;

7) nustatyta arba įtariama, kad mirtis ištiko nuo ypač pavojingos infekcinės ligos, cheminės arba biologinės medžiagos, gamybinės traumos, apsinuodijimo, profesinės ligos;

8) įtariant netinkamą asmens sveikatos priežiūrą, galėjusią sukelti mirtį;

9) kai nėra mirusio asmens medicinos dokumentų apie jo asmens sveikatos priežiūrą;

10) šiame ir kituose įstatymuose numatytais atvejais.

5. Apie užsienio valstybės piliečio mirties faktą policija nedelsdama informuoja jo pilietybės valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Nesant galimybių susisiekti tiesiogiai, policija kreipiasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu informaciją apie užsienio valstybės piliečio mirties faktą perduoti jo pilietybės valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

6. Jei dėl užsienio valstybės piliečio mirties yra priimamas sprendimas pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai prokuratūra nedelsdama raštu informuoja jo pilietybės valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Nesant galimybių susisiekti tiesiogiai, prokuratūra kreipiasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu informaciją apie sprendimą pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl užsienio valstybės piliečio mirties perduoti jo pilietybės valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.

7. Mirusiojo artimųjų informavimas:

1) apie stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje mirusio asmens mirtį mirusiojo artimieji informuojami nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 12 valandų nuo jo mirties fakto nustatymo. Jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaiga neturi duomenų apie mirusiojo artimuosius ar jų neįmanoma informuoti per nustatytą laiką, apie tai informuojama policija. Policija ieško mirusiojo artimųjų ir juos informuoja;

2) ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje mirusiojo artimuosius informuoja mirties faktą nustatęs asmuo. Jeigu mirties faktą nustatęs asmuo neturi duomenų apie mirusiojo artimuosius, apie mirusį asmenį informuojama policija.

8. Jeigu miręs asmuo neturi artimųjų, policija nedelsdama informuoja mirusio asmens gyvenamosios vietos savivaldybę.

9. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose informavimo apie asmens mirtį tvarką nustato šių įstaigų vadovai. Policija ir prokuratūra mirusiojo artimuosius arba įstaigas, nurodytas šio straipsnio 5 ir 6 dalyse, informuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

13 straipsnis. Mirusio asmens apžiūros atlikimas

1. Mirusio asmens apžiūra negali pakenkti jo atminimui.

2. Apžiūrą 12 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais būtina atlikti kūno radimo ar mirties vietoje, užfiksuojant apžiūros duomenis.

3. Kitais nei šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais gydytojas, prieš išduodamas medicininį mirties liudijimą, privalo apžiūrėti mirusį asmenį, siekdamas nustatyti mirties laiką, priežastį bei tolesnių tyrimų tikslingumą. Jei medicinos dokumentuose yra duomenų apie ligą, galėjusią sukelti mirtį, dėl apžiūros atlikimo tikslingumo sprendžia asmenį gydęs gydytojas.

4. Jeigu apžiūros metu įtariama smurtinė mirtis, mirusio asmens apžiūra neatliekama, o pradėta apžiūra nutraukiama ir apie tai nedelsiant informuojama policija.

14 straipsnis. Pareiga atlikti mirusio asmens apžiūrą

Mirusio asmens apžiūrą atlieka:

1) mirusį asmenį gydęs ar budintis gydytojas, jei asmuo mirė asmens sveikatos priežiūros įstaigoje;

2) šeimos gydytojas ar kitas gydytojas asmeniui mirus nuolatinėje gyvenamoje vietoje, pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios asmuo buvo prisirašęs, vadovo nustatyta tvarka;

3) teismo medicinos gydytojas šio įstatymo nustatyta tvarka ir asmeniui mirus ne nuolatinėje gyvenamoje vietoje, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pavedimu.

PENKTASIS SKIRSNIS

MIRTIES PRIEŽASTIES NUSTATYMAS

15 straipsnis. Mirties priežasties nustatymas

1.   Asmeniui mirus stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, mirties priežastį nustato:

1) asmenį gydęs ar budintis gydytojas;

2) gydytojas patologas ar teismo medicinos gydytojas šio įstatymo nustatytais pagrindais.

2.   Asmeniui mirus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje mirties priežastį nustato:

1)   šeimos gydytojas ar kitas gydytojas pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios asmuo buvo prisirašęs, vadovo nustatyta tvarka;

2)   gydytojas patologas ar teismo medicinos gydytojas šio įstatymo nustatytais pagrindais.

16 straipsnis. Patologinės anatomijos autopsijos atlikimas 

1. Patologinės anatomijos autopsiją atlieka gydytojas patologas.

2. Patologinės anatomijos autopsija ir visi su ja susiję veiksmai turi būti atlikti laikantis gydytojų etikos reikalavimų ir negali pakenkti mirusio asmens atminimui.

3. Privalomoji patologinės anatomijos autopsija asmeniui mirus stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atliekama šiais atvejais:

1) naujagimio mirties atveju ar negyvagimio, kurio svoris yra nuo 500 gramų arba kuriam yra daugiau kaip 22 nėštumo savaitės, atveju;

2) kai dėl ligos miršta vaikas iki vienų metų amžiaus ir nėra duomenų dėl sklaidos anomalijų, galėjusių sukelti mirtį;

3) mirus vaikui iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai mirštama nuo lėtinės ligos;

4) mirus nėščiajai ar gimdyvei;

5) mirus asmeniui, neišbuvusiam asmens sveikatos priežiūros įstaigos stacionare 24 valandų, kai nėra duomenų apie lėtinę ligą, galėjusią sukelti mirtį;

6) esant neaiškiai ligai arba mirties priežasčiai ir nesant smurtinės mirties požymių; 

7) kai mirštama nuo profesinių ligų arba įtariama, jog mirties priežastis – profesinė liga.

4. Kitais nei šio straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais turi būti gaunamas raštiškas mirusiojo artimųjų sutikimas patologinės anatomijos autopsijai atlikti.

17 straipsnis. Patologinės anatomijos autopsijos atlikimo pagrindas

1. Patologinės anatomijos autopsija 16 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais ir asmeniui mirus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atliekama gydytojo skyrimu.

2. Patologinės anatomijos autopsija gali būti atliekama ir mirusiojo artimųjų raštišku reikalavimu ir nesant įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų. Asmuo, pateikęs raštišką prašymą atlikti pataloginės anatomijos autopsiją, gali jį atsiimti iki tol, kol bus pradėta pataloginės anatomijos autopsija.

3. Skyrimo atlikti patologinės anatomijos autopsiją formą ir turinį tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

18 straipsnis. Patologinės anatomijos autopsijos atlikimo nutraukimas

1. Jeigu patologinės anatomijos autopsijos atlikimo metu kyla įtarimas, kad asmuo mirė smurtine mirtimi, patologinės anatomijos autopsijos atlikimas yra nutraukiamas ir apie tai nedelsiant informuojama policija.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

19 straipsnis. Teismo medicininio žmogaus palaikų tyrimo atlikimas

1. Teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą atlieka teismo medicinos gydytojas.

2. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas ir visi su juo susiję veiksmai turi būti atlikti laikantis gydytojų etikos reikalavimų ir negali pakenkti mirusio asmens atminimui.

3. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas mirties priežastims nustatyti turi būti atliekamas toliau nurodytais atvejais:

1) nustatyta arba įtariama smurtinė mirtis;

2) staigios mirties atveju, įtariant smurtinę mirtį;

3) kai nenustatyta mirusio asmens tapatybė;

4) jei asmuo mirė būdamas sulaikytas, suimtas arba laisvės atėmimo vietoje;

5) radus mirusį asmenį su vėlyvaisiais organizmo biologinės mirties požymiais;

6) įtarus netinkamą asmens sveikatos priežiūrą;

7) kitais būdais negalima nustatyti mirties priežasties;

8) kitais įstatymų numatytais atvejais, gavus teisėsaugos institucijų užduotį.

4. Jei atliekant teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą mirusiojo artimųjų raštišku prašymu kyla įtarimas, kad asmuo mirė dėl nusikalstamos veikos, teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas yra laikinai sustabdomas ir apie tai nedelsiant informuojama policija.

20 straipsnis. Teismo medicininio žmogaus palaikų tyrimo atlikimo pagrindas

1. Pagrindas atlikti teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro užduotis, prie kurios yra pridedamas mirusio asmens radimo vietos, mirties aplinkybių apibūdinimas. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas gali būti atliekamas ir vykdant teismo nutartį.

2. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas gali būti atliekamas mirusiojo artimųjų raštišku prašymu ir nesant įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų. Asmuo, pateikęs raštišką prašymą atlikti teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą, gali jį atsiimti iki tol, kol bus pradėtas teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas, jei nėra kitokio teisėsaugos institucijų nurodymo.

3. Užduoties atlikti teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą formas tvirtina generalinis prokuroras.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

MEDICININIS MIRTIES LIUDIJIMAS IR JO IŠDAVIMO TVARKA

21 straipsnis. Medicininis mirties liudijimas

1. Medicininiame mirties liudijime turi būti nurodomi šie privalomi duomenys:

1) mirusio asmens vardas ir pavardė;

2) mirusio asmens kodas;

3) mirusio asmens gimimo data;

4) mirties data;

5) mirusio asmens gyvenamoji vieta;

6) mirties vieta;

7) lytis;

8) mirties priežastis;

9) medicininį mirties liudijimą išdavusio gydytojo pareigos, vardas, pavardė, profesinė kvalifikacija ir parašas.

2. Vaiko iki vienų metų amžiaus medicininiame mirties liudijime turi būti nurodyta, ar jis gimė išnešiotas, ir svoris jam gimus.

3. Mirusio asmens, kurio tapatybė nenustatyta, medicininiame mirties liudijime gali būti neįrašomi šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyti duomenys.

4. Medicininio mirties liudijimo formą, turinį ir išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Generaline prokuratūra.

22 straipsnis. Medicininio mirties liudijimo išdavimas

1. Medicininį mirties liudijimą išduoda asmens sveikatos priežiūros ar teismo medicinos įstaigos, kurių gydytojai nustatė mirties priežastį. Minėtos įstaigos turi turėti galiojančią asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją.

2. Medicininis mirties liudijimas išduodamas:

1) mirusiojo artimiesiems;

2) šios dalies 1 punkte nurodytų asmenų notariškai įgaliotiems atstovams;

3) nesant šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų asmenų, juridiniams asmenims, kuriems laidojimo teisę suteikia įstatymai.

3. Medicininis mirties liudijimas gali būti galutinis arba laikinas.

4. Galutinis medicininis mirties liudijimas išduodamas, kai medicininio mirties liudijimo išrašymo metu mirties priežastys yra aiškios. Jei medicininio mirties liudijimo išrašymo metu nėra aiški mirties priežastis ir mirties priežasčiai nustatyti reikia atlikti papildomus tyrimus, išduodamas laikinas medicininis mirties liudijimas.

5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos įstaigos privalo išduoti medicininį mirties liudijimą tą pačią dieną, kurią dėl jo kreipiamasi. Laikinasis medicininis mirties liudijimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jo išrašymo turi būti pakeistas galutiniu.

23 straipsnis. Medicininis perinatalinės mirties liudijimas

1. Medicininis perinatalinės mirties liudijimas išrašomas, kai mirčiai užregistruoti reikia patvirtinti negyvagimio ar naujagimio, išgyvenusio ne daugiau kaip 6 paras, mirties faktą.

2. Medicininis perinatalinės mirties liudijimas išduodamas ta pačia tvarka kaip ir medicininis mirties liudijimas.

3. Medicininio perinatalinės mirties liudijimo formą ir turinį nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

24 straipsnis. Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras

1. Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro (toliau – Registras) objektas – Lietuvos Respublikos teritorijoje mirusių asmenų ir Lietuvos Respublikos piliečių, mirusių užsienyje, mirties atvejai ir jų priežastys. Registre kaupiami ir tvarkomi šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose ir 2 dalyje bei kiti Registro nuostatuose išvardyti duomenys.

2. Registrą steigia ir jo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Registro tvarkymo įstaiga – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įgaliota institucija.

4. Užregistravus asmens mirtį Lietuvos Respublikos teritorijoje, medicininis mirties liudijimas iš mirtis registruojančios įstaigos perduodamas registro tvarkymo įstaigai Registro nuostatuose nustatyta tvarka.

5. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos Registro nuostatuose nustatyta tvarka registro tvarkymo įstaigai pateikia iš užsienio valstybių kompetentingų institucijų gautus duomenis apie Lietuvos Respublikos piliečius, mirusius užsienyje, ir jų mirties priežastis, kai šiuos duomenis užsienio valstybių kompetentingos institucijos yra pateikusios.

25 straipsnis. Medicininio mirties liudijimo ir Registro duomenų naudojimas ir apsauga

1.                Medicininio mirties liudijimo ir Registro duomenys teikiami valstybės institucijoms ir asmenims, kuriems įstatymai suteikia teisę gauti tokią informaciją.

2. Medicininio mirties liudijimo ir Registro duomenys gali būti naudojami statistikos ar mokslinio tyrimo tikslais įstatymų nustatyta tvarka.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

ŽMOGAUS PALAIKŲ GABENIMAS IR SAUGOJIMAS

26 straipsnis. Žmogaus palaikų gabenimas

1. Nustačius mirties faktą saugoti į trumpalaikį mortuariumą gali būti gabenami:

1) asmenų, mirusių asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, palaikai;

2) asmenų, mirusių ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, palaikai, kai reikia atlikti mirusio asmens apžiūrą, pataloginės anatomijos autopsiją ar teismo medicininį tyrimą.

2. Pasibaigus trumpalaikio žmonių palaikų saugojimo laikui ir (ar) neatsiėmus žmogaus palaikų per šio įstatymo 27 straipsnyje nustatytą terminą į ilgalaikį mortuariumą žmogaus palaikai gabenami su medicininiu mirties liudijimu.

3. Savivaldybė organizuoja mirusių asmenų palaikų gabenimą į trumpalaikį mortuariumą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais atvejais ir į ilgalaikį mortuariumą – nesant 22 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų asmenų arba tiems asmenims atsisakius atsiimti žmogaus palaikus.

27 straipsnis. Žmogaus palaikų saugojimas

1. Mirus asmeniui stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jeigu mirties priežastis aiški ir nėra pagrindo atlikti patologinės anatomijos autopsiją ar teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą, įstaiga privalo garantuoti žmogaus palaikų apsaugą trumpalaikiame mortuariume iki tol, kol juos atsiims šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, bet ne ilgiau kaip 4 paras nuo medicininio mirties liudijimo išrašymo.

2. Atlikus patologinės anatomijos autopsiją ar teismo medicininį žmogaus palaikų tyrimą, žmogaus palaikai saugomi ne ilgiau kaip 4 paras po medicininio mirties liudijimo išrašymo.

3. Žmogaus, kurio asmens tapatybė nenustatyta, palaikai ilgalaikiame mortuariume saugomi ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų.

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

FINANSAVIMAS

28 straipsnis. Tyrimų mirties priežastims nustatyti išlaidos

1. Patologinės anatomijos autopsija apmokama asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba patologinės anatomijos autopsiją paskyręs gydytojas.

2. Teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas mirties priežasčiai nustatyti ir kiti papildomi tyrimai skiriami ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, yra atliekami teismo medicinos įstaigos lėšomis.

3. Mirusiojo artimųjų rašytiniu prašymu atlikta patologinės anatomijos autopsija ar teismo medicininis žmogaus palaikų tyrimas bei kitų tyrimų išlaidos apmokamos prašiusio asmens lėšomis.

4. Jeigu šio straipsnio 3 dalies pagrindu atlikus tyrimus nustatoma kitokia mirties priežastis nei pradinė nustatyta mirties priežastis, patologinės anatomijos autopsijos ir papildomų tyrimų išlaidos padengiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba pradinę mirties priežastį nustatęs gydytojas, lėšomis.

29 straipsnis. Žmogaus palaikų saugojimo išlaidos

1. Žmogaus palaikų trumpalaikis saugojimas iki 4 parų po medicininio mirties liudijimo išrašymo užtikrinamas asmens sveikatos priežiūros ar teismo medicinos įstaigų lėšomis.

2. Mirusių asmenų, kurių tapatybė nenustatyta ar nėra šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų asmenų arba jie atsisako atsiimti žmogaus palaikus, žmogaus palaikų saugojimo ilgalaikiame mortuariume išlaidos yra apmokamos savivaldybės, kurios teritorijoje jie buvo rasti, biudžeto lėšomis.

3. Jeigu mirusio asmens gyvenamoji vieta pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis iki mirties buvo kitoje savivaldybėje, tuomet žmogaus palaikų saugojimo ilgalaikiame mortuariume išlaidas apmokėjusi savivaldybė išlaidų sąskaitą pateikia apmokėti mirusio asmens gyvenamosios vietos savivaldybei.

4. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nusprendus leisti atsiimti žmogaus palaikus ir informavus apie tai mirusiojo artimuosius, nuo sprendimo priėmimo dienos žmogaus palaikų saugojimo ilgalaikiame mortuariume išlaidos apmokamos mirusiojo artimųjų lėšomis.

5. Žmogaus palaikų saugojimo ilgalaikiame mortuariume, šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytais atvejais, apmokėjimo tvarką bei įkainius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.

30 straipsnis. Žmogaus palaikų gabenimo į mortuariumą išlaidos

Savivaldybė apmoka mirusių asmenų palaikų gabenimą į trumpalaikį mortuariumą 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais atvejais ir į ilgalaikį mortuariumą, nesant 22 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų asmenų arba tiems asmenims atsisakius atsiimti žmogaus palaikus.“

2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis ir 3 straipsnį, įsigalioja 2013 m. gegužės 1 d.

2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir teismo medicinos įstaigos, užtikrindamos trumpalaikio žmonių palaikų saugojimo paslaugos teikimą, iki įstatymo įsigaliojimo dienos įrengia trumpalaikius mortuariumus arba sudaro sutartis su saugojimo paslaugas trumpalaikiame mortuariume teikiančiomis kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis arba laidojimo paslaugų teikėjais, kurie atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir užtikrintų žmogaus palaikų priėmimą bet kuriuo paros metu (įskaitant švenčių ir poilsio dienas).

3. Savivaldybės, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, iki įstatymo įsigaliojimo dienos įsteigia arba atrenka saugojimo paslaugas ilgalaikiame mortuariume ir gabenimo paslaugas teikiančius laidojimo paslaugų teikėjus, kurie atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir užtikrintų žmogaus palaikų priėmimą ir gabenimą bet kuriuo paros metu (įskaitant švenčių ir poilsio dienas).

3 straipsnis. Pasiūlymas Vyriausybei ir kitiems subjektams

Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos ir kiti šiame įstatyme nurodyti subjektai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS