Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL SVEIKATOS SISTEMOS PLĖTROS 2011–2015 METAIS METMENŲ PATVIRTINIMO
2011 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos plėtrą 2011–2015 metais ir sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą, n u t a r i a:
2 straipsnis.
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Sveikatos sistemos plėtros 2011−2015 metais metmenys (toliau – Metmenys) − tai konceptualus dokumentas, kuriame, vadovaujantis svarbiausiais valstybės siekiais, išreikštais per sveikatos sistemos misiją, viziją ir pagrindinius principus, išdėstytos pagrindinės Lietuvos sveikatos sistemos plėtros kryptys, numatyta jų įgyvendinimo strategija.
2. Metmenų tikslas – nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos plėtrą, siekiant sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą, kuri:
2.3. didintų sveikatos sistemos dalyvių paskatas veikti skaidriai, vadovaujantis šiuolaikiniais sveikatos ekonomikos, etikos ir mokslo įrodymais pagrįstos medicinos bei vadybos principais;
3. Metmenys atitinka Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. I-1939 (Žin., 1991, Nr. 33-893), Lietuvos sveikatos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. VIII-833 (Žin., 1998, Nr. 64-1842), Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), ir Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), suformuotas sveikatos sistemos plėtros kryptis bei numato ir patikslina tolesnę jų įgyvendinimo strategiją.
4. Metmenys parengti vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 90 ir 1289 punktus. Metmenis rengė darbo grupė, sudaryta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. V-294 „Dėl darbo grupės sveikatos sistemos plėtros 2010–2015 metais metmenims parengti sudarymo“. Į darbo grupę įėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės sveikatos tarybos, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Sveikatos sistemos reformos biuro, Higienos instituto, VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos atstovai.
5. Rengiant dokumentą buvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-1015 sudarytos darbo grupės parengtą Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2008–2015 metais metmenų projektą, užsienio šalių patirtį, įvertinta esama sveikatos sistemos situacija Lietuvoje, remtasi pacientų, mokslininkų, sveikatos priežiūros ir kitų sričių specialistų nuomone ir pasiūlymais.
II. ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ
7.2. gyventojų, sveikatos priežiūros specialistų, akademinės visuomenės, politikų kritika, pasiūlymai įvairiais sveikatos sistemos aspektais;
7.3. visų visuomenės grupių sutarimas dėl esamos sveikatos sistemos tobulinimo būtinumo, diskutuojant tik dėl pokyčių masto ir problemų sprendimo būdų.
8.2. sveikatos sistemos stiprybes ir silpnybes, iškeliant pagrindines sveikatos sistemos problemas ir nustatant šių problemų priežastis;
8.3. sveikatos sistemos potencialą tenkinti kintančius individualius pacientų ir bendrus visuomenės sveikatinimo poreikius;
8.4. sveikatos sistemos rodiklius ir jų reikšmių santykį su kitų Europos Sąjungos šalių sveikatos sistemos rodikliais;
8.5. sveikatos sistemos funkcionavimui ir plėtrai svarbius išorinius (politinius, ekonominius, teisinius, socialinius, kultūrinius ir technologinius) ir vidinius (sveikatos sistemos infrastruktūros, finansinių, materialinių, žmogiškųjų išteklių bei sveikatos organizacijų kultūros) veiksnius;
8.6. Europos ir kitų pasaulio šalių sveikatos sistemų plėtros patirtį kontroliuojant sparčiai augančių sveikatos sistemos sąnaudų tendencijas.
9. Sveikatos ekspertai yra apibrėžę keletą klasikiniais tapusių 13 punkte įvardytų sveikatos sistemos problemų sprendimo etapų:
9.1. pirmasis etapas − struktūriniai pokyčiai, vykdomi administracinėmis priemonėmis (mažinant gydytojų, ligoninių, lovų ligoninėse skaičių);
9.2. antrasis etapas − maksimalių biudžetų nustatymas, t. y. nustatomos finansinės „lubos“, kurias pasiekus, sveikatos priežiūros įstaiga nebegauna apmokėjimo už vėliau suteiktas paslaugas;
9.3. trečiasis etapas − sąnaudų pasidalijimas, t. y. užtikrinant fizinių ir juridinių asmenų papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo funkcionavimą, įteisinant pacientams priemokas daliai sveikatos priežiūros paslaugų; diegiant sąžiningos konkurencijos ir efektyvios vadybos principus sveikatos sektoriuose.
10. Minėti etapai yra universalūs ir lėčiau ar sparčiau pereinami visose pasaulio valstybėse. Lietuva šiuo metu yra trečiajame etape, tačiau mūsų problemos nėra tokios kaip kitose valstybėse − egzistuoja priemokos. Lietuvai perėjus į trečiąjį sveikatos sektoriaus sąnaudų valdymo tobulinimo etapą, korupcijos apraiškų prevencijai atsiveria galimybės neoficialius mokėjimus už sveikatos priežiūros paslaugas pakeisti oficialiais.
11. Pažymėtina, kad nėra sukurta universalaus ir paties efektyviausio sveikatos sistemos organizavimo modelio pasaulyje, kiekviena šalis turi pasirinkti savo kelią, atsižvelgdama į susiformavusias istorines kultūrines tradicijas, bendrą ekonominę situaciją ir kitus veiksnius.
12. Sveikatos politikos laimėjimai ir teigiami sveikatos sistemos plėtros pokyčiai, pagrindinės sveikatos sistemos stiprybės:
12.3. sveikatos priežiūros įstaigoms suteikta daugiau savarankiškumo – tai leidžia operatyviau ir lanksčiau spręsti kylančias problemas;
12.4. įdiegtas privalomasis sveikatos draudimas, kaip pagrindinis visuomeninio sveikatos priežiūros finansavimo mechanizmas, sveikatos draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto;
12.6. pasiektas įmokos už valstybės draudžiamus asmenis augimas ir užtikrintas nuoseklus jos didėjimas, nors ši įmoka lieka neadekvačiai maža, palyginti su vieno dirbančiojo įmoka; užtikrintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo finansinis tvarumas;
12.7. optimizuojamas sveikatos priežiūros paslaugų spektras, skatinant šeimos gydytojų, ambulatorinių, dienos chirurgijos ir kitų alternatyvių paslaugų plėtrą bei atsisakant perteklinių ir nepagrįstų stacionarinių paslaugų;
12.8. plėtojamos slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos, ypatingą dėmesį skiriant pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūrai;
12.10. modernizuojamos sveikatos priežiūros įstaigos, diegiamos naujos technologijos, leidžiančios dalį stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų pakeisti ambulatorinėmis;
12.11. galimybė privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl pirminės, specializuotos ambulatorinės ir dienos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo;
12.12. panaikintas nekilnojamojo turto (arba jo dalies), naudojamo teikiant tik sveikatos priežiūros paslaugas, mokestis;
12.13. Lietuvos aukštosiose mokyklose rengiami aukštos kvalifikacijos sveikatos priežiūros specialistai;
12.14. pakeistas rezidentūros organizavimo modelis, integruojant rezidentūrą į sveikatos sistemą ir mokant rezidentams už darbą;
12.15. pasiekti teigiami kai kurių sveikatos rodiklių – kūdikių mirtingumo, neišnešiotų naujagimių skaičiaus mažėjimo, sergamumo tuberkulioze (nors sergamumo lygis išlieka aukštas, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiais) ir kai kuriomis kitomis užkrečiamosiomis ligomis, aukšto vaikų imunizacijos lygio, prevencinių vėžio programų įgyvendinimo ir kitų rodiklių pokyčiai;
12.16. tęsiamas labiausiai paplitusių lėtinių neinfekcinių ligų (širdies ir kraujagyslių bei onkologinių) prevencinių programų įgyvendinimas;
12.17. įvesta pacientų eilių stebėsenos sistema, informacija apie laukimo eiles, sveikatos priežiūros paslaugų, profilaktinių sveikatos tikrinimų galimybes teikiama Lietuvos gyventojams teritorinių ligonių kasų interneto svetainėse;
12.18.2. plėtojama visuomenės sveikatos priežiūra savivaldybėse, priartinant visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas prie gyventojų;
12.18.3. optimizuojamas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių specializuotų visuomenės sveikatos priežiūros institucijų tinklas, siekiant efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius, sumažinti valdymui skirtus valstybės biudžeto finansinius išteklius;
14.1. nėra ilgalaikės sveikatos sistemos plėtros politikos tęstinumo, todėl dažnai priimami fragmentiški sprendimai, labiau tenkinantys ne visuomenės, o politikų ar atskirų suinteresuotų grupių interesus;
14.2. nėra atliekamas sveikatos sisteminių pokyčių poveikio vertinimas, kurio rezultatai leistų objektyviai pagrįsti pokyčių naudą arba ieškoti kitų alternatyvių sprendimų;
14.3. nėra aiškaus funkcijų atribojimo tarp sveikatos politiką formuojančių ir ją įgyvendinančių institucijų. Tai trukdo įvardyti aiškią atsakomybę ir sudaro prielaidas priimti trumpalaikius, politizuotus sprendimus, siekiant sveikatos politikos tikslų;
14.4. sveikatos sistema aukščiausiu politiniu lygiu traktuojama ne kaip sudėtinė valstybės socialinės ir ekonominės politikos dalis, bet kaip atskiras ūkio segmentas, neatsižvelgiama į tai, kad sveikatą gyventojai vertina kaip didžiausią vertybę;
14.5. nepakankamai atsižvelgiama į valstybės nustatytą sveikatos prioritetą skirstant lėšas, turimų finansinių išteklių apimtys nesudaro galimybių tenkinti augančių pacientų poreikių sveikatos priežiūros paslaugoms ir jų kokybei;
14.6. neišvystytas papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas, be kurio tampa sudėtingas sveikatos politikos tikslų − pakankamo sveikatos sistemos finansavimo, paslaugų kokybės gerinimo, paciento atsakomybės už savo sveikatą didinimo bei oficialių priemokų už sveikatos priežiūros paslaugas – įgyvendinimas. Nėra apibrėžtas papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo objektas, kuris leistų pacientams valdyti savo sveikatos priežiūros išlaidų riziką. Trūksta politinės valios peržiūrėti valstybės lėšomis finansuojamą bazinį sveikatos priežiūros paslaugų krepšelį ir patvirtinti ekonomiškai pagrįstas bazines sveikatos priežiūros paslaugų kainas;
14.7. nepakankamas valstybės dėmesys visuomenės sveikatos politikos įgyvendinimui, jos samprata neatitinka šiandienos visuomenei kylančių problemų;
14.8. skiriamas nepakankamas dėmesys vaiko, kaip paties pažeidžiamiausio visuomenės nario, sveikatos politikos formavimui ir įgyvendinimui;
14.10. visose žinybose stokojama darnaus vystymosi supratimo, derinant ekonomikos, socialinės gerovės, aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos klausimus. Atskirų ministerijų priimami sprendimai neretai yra izoliuoti, kartais vienas kitam prieštaraujantys. Sveikatos sistemos pertvarkai būtini sprendimai nėra patrauklūs tiek politikams, tiek gyventojams, kadangi teigiami rezultatai būtų matomi tik po ilgo laiko, todėl neretai vengiama juos priimti, pasirenkant kitas alternatyvas, greitai teikiančias apčiuopiamus, tačiau tik neesminius rezultatus;
14.11. nepakankamai aiškus sveikatos apsaugos ir socialinės politikos santykis, nėra atsakomybės pasidalijimo, todėl sveikatos sistemos išteklių sąskaita sprendžiamos socialinės problemos, taip pat socialinės apsaugos lėšomis finansuojamos socialinių paslaugų įstaigų teikiamos slaugos, kitos sveikatos priežiūros paslaugos, sprendžiamos visuomenės sveikatos problemos;
14.13. sveikatos priežiūros paslaugoms skirti ištekliai atskirais atvejais yra naudojami ir sveikatos priežiūros specialistams rengti.
15.1. nepakankamai efektyvus sveikatos priežiūros įstaigų valdymas, nepakankamai aiškus viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų dalininkų vaidmuo užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę bei atsakomybė;
15.2. neužtikrintas tolygus biudžetinių ir viešųjų įstaigų finansavimas, esamas finansavimo modelis didina viešųjų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio atotrūkį;
15.3. nepakankamai veikiantys kontrolės ir stebėsenos mechanizmai trukdo nuosekliai ir išsamiai įgyvendinti įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas bei vertinti jų įgyvendinimo pasekmes;
15.4. nepakankama konkurencija sveikatos sektoriuje ir tarp paslaugų teikėjų, ir tarp paslaugų pirkėjų. Nesant nustatytų kriterijų, viešosios sveikatos priežiūros įstaigos konkuruoja ne dėl paslaugų kokybės ir kainos, o dėl paslaugų kiekio. Sveikatos priežiūros paslaugų pirkėjas yra vienintelis − Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos;
15.6. nepakankamai aktyviai plėtojamos alternatyvios paslaugų organizavimo formos (ambulatorinė slauga, slauga namuose, dienos stacionaras, dienos chirurgija, ambulatorinė reabilitacija ir kt.), daugelyje sričių dominuoja stacionarinės paslaugos;
15.7. didelę sveikatos priežiūros specialistų darbo dalį užima veikla, tiesiogiai nesusijusi su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu: daug laiko sugaištama formalumams ir medicininiams dokumentams pildyti, todėl mažiau laiko skiriama pacientams ir ligų prevencijai, diagnostikai ir gydymui. Tai nepagrįstai didina sveikatos priežiūros paslaugų sąnaudas ir mažina sveikatos priežiūros įstaigų darbo efektyvumą.
16.1. dėl ilgą laiką deklaruojamos „nemokamos sveikatos priežiūros“ įsitvirtinusi nuostata, kad asmens sveikata priklauso ne nuo paties žmogaus, o nuo valdžios priimamų sprendimų. Gyventojai stokoja motyvacijos rūpintis savo sveikata ir sąmoningai dalyvauti gydymo procese, nes sveikatos priežiūrą supranta kaip nemokamą paslaugą;
16.3. gydytojai, vis dar vadovaudamiesi biomedicininiu požiūriu į ligą, stokoja visuminio (holistinio) požiūrio į sergantį žmogų – žmogus nevertinamas platesniu biopsichosocialiniu požiūriu. Nesigilinama į žmogaus gyvensenos ypatumus. Pacientas nepripažįstamas lygiaverčiu partneriu sprendžiant sveikatos klausimus;
16.4. daugiausia dėmesio skiriama ligoms gydyti, o ne jų prevencijai. Nesusiformavęs teigiamas visuomenės požiūris į sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą, sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą.
17.1. nesuteiktas prioritetas sveikatos ugdymui, sveikatos stiprinimui ir išvengiamų ligų prevencijai;
17.2. pacientams, norintiems gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tenka laukti eilėse. Tam įtakos turi visas kompleksas veiksnių: viešosios sveikatos priežiūros įstaigos negali koreguoti paslaugų kainų pagal poreikį, trūksta finansinių išteklių sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (daugiausiai dėl nemokamo gydymo iškreiptos paciento motyvacijos gauti brangiausią gydymą), nepakankama sveikatos priežiūros įstaigų vadyba, sveikatos priežiūros specialistų ir įrangos trūkumas, atskirais atvejais dirbtinai sukuriamos problemos;
17.3. nepakankamas kitų ministerijų ir institucijų įtraukimas į visuomenės sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą. Įvairių ūkio sektorių plėtra nesuderinta su sveikos aplinkos išsaugojimo reikalavimais, o atskirais atvejais kitų ūkio sektorių priimami sprendimai uždeda papildomą naštą sveikatos sektoriui. Vykstanti šalies socialinė ekonominė plėtra nemažina socialinių sveikatos netolygumų tarp miesto ir kaimo bei atskirų socialinių ir ekonominių gyventojų grupių. Ekonominės socialinės problemos turi neigiamos įtakos gimstamumo lygiui, psichikos sutrikimų ir savižudybių skaičiui. Vis dar išlieka aktuali problema priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų, ypač tarp paauglių;
17.4. valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose paplitusi praktika, naudojant įstaigų turtą (pastatus, medicinos įrangą ir kt.), teikti pacientams mokamas paslaugas. Pacientai už paslaugas, ypač stacionarines, moka neoficialiai ir (ar) priversti savo lėšomis įsigyti vaistus, medicinos priemones ar apmokėti kitas su gydymu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias išlaidas. Privačiose sveikatos priežiūros įstaigose imamos priemokos už paslaugas, kurios jau apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF);
17.5. žemas kompiuterinio raštingumo ir informacinių technologijų naudojimo lygis bei vis dar nepakankama interneto prieiga sveikatos priežiūros įstaigose. Informacija ir duomenys sveikatos priežiūros įstaigose yra fragmentiški, kaupiami atskirose duomenų bazėse, remiantis skirtingais standartais, neužtikrinant reikiamos duomenų apsaugos. Nesuderinta šeimos gydytojų ir specializuotas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų naudojama programinė įranga, kartojasi ataskaitos (statistinės, finansinės, administracinės, gydymo) ir informacijos srautai;
17.6. paklausos neatitinkantis sveikatos priežiūros paslaugų pasiūlos pasiskirstymas. Tam įtakos turi neadekvatus, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, išteklių pasiskirstymas, kurį iš dalies iliustruoja toliau lentelėje pateikiami duomenys:
| Eil. Nr. |
Lietuvos rodiklių netolygumas, palyginti su ES šalimis |
Lietuva 2007 m. |
Lietuva 2008 m. |
Lietuva 2009 m. |
ES naujųjų narių vidurkis 2007-2008 m. |
ES vidurkis 2007-2008 m. |
| 1. |
Šeimos gydytojų (bendrosios praktikos gydytojų) skaičius 100 000 gyventojų |
54,7 |
54,4 |
55,2 |
65,21 |
96,68 (2006) |
| 2. |
Praktikuojančių gydytojų skaičius 100 000 gyventojų |
370,0 |
368,0 |
366,2 |
253,23 |
321,62 |
| 3. |
Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius 100 000 gyventojų* |
.... |
28,82 |
.... |
61,32 |
49,32 (2005) |
| 4. |
Apsilankymų skaičius pas gydytoją 1 gyventojui per metus |
6,8 |
6,54 |
6,85 |
7,73 |
6,86 |
| 5. |
Ligoninių (be slaugos) skaičius 100 000 gyventojų |
3,15 |
3,31 |
3,36 |
2,58 |
2,97 |
| 6. |
Lovų (be slaugos) skaičius 10 000 gyventojų |
69,0 |
68,5 |
68,2 |
60,5 |
56,48 |
| 7. |
Hospitalizuojamų ligonių (be slaugos) 100 gyventojų |
22,92 |
23,3 |
23,75 |
20,72 |
17,6 |
| 8. |
1 pacientas (be slaugos) ligoninėje guli vidutiniškai (dienų) |
8,4 |
8,1 |
7,7 |
7,69 |
8,76 |
| 9. |
Vidutinis lovos (be slaugos) užimtumas per metus (dienų) |
283,2 |
274,1 |
270 |
.... |
.... |
| 10. |
Aktyvaus gydymo ligoninių skaičius 100 000 gyventojų |
2,56 |
2,54 |
2,55 |
.... |
.... |
| 11. |
Aktyvaus gydymo lovų skaičius 10 000 gyventojų** |
51,1 |
50,6 |
50,3 |
46,48 |
39,53 (2006) |
| 12. |
Hospitalizuojamų aktyvaus gydymo ligonių 100 gyventojų (įskaitant dienos chirurgiją) |
21,16 |
21,53 |
22,04 |
18,29 |
15,62 |
| 13. |
Operacijų skaičius dienos ligoniams 100 gyventojų*** |
1,07 |
1,27 |
1,38 |
.... |
.... |
| 14. |
Aktyvaus gydymo ligoninėje 1 pacientas guli vidutiniškai (dienų) |
6,6 |
6,3 |
6,0 |
6,53 |
6,74 |
| 15. |
Vidutinis aktyvaus gydymo lovos užimtumas per metus (dienų) |
275,5 |
265,5 |
264,1 |
261 |
281 |
Šaltiniai: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro ir Pasaulio sveikatos organizacijos duomenų bazės
* Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius 100 000 gyv. atitinka pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigų skaičių 100 000 gyv.
** Aktyvaus gydymo lovos – tai stacionaro lovos be slaugos, reabilitacijos, tuberkuliozės ir psichiatrijos lovų.
*** Rodiklis suskaičiuotas remiantis Privalomojo sveikatos draudimo informacine sistema SVEIDRA, t. y. skaičiuotos operacijos stacionaro ligoniams, kurių gulėjimo stacionare trukmė – iki 24 val.
17.7. sveikatos priežiūros paslaugų poreikio neatitinkantis sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymas. Specialistų trūkumą savivaldybėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miestų savivaldybes, veikia ir ligoninių nesaugumas dėl pacientų srautų persiskirstymo, dažnai prastesnė materialinė bazė ir mažesnės savirealizacijos galimybės. Didelę įtaką turi savivaldybių pasyvumas prisiviliojant trūkstamus specialistus;
17.8. rengiant ir tobulinant gydytojus, nepakankamai dėmesio skiriama sveikatos ekonomikos, medicinos etikos, teisės, vadybos žinioms ir įgūdžiams, profesionalaus bendravimo, bendruomenės lyderio gebėjimams ugdyti;
17.9. neįgyvendinamas pirminės sveikatos priežiūros prioritetas. Lietuvoje vis dar vyrauja nuomonė, kad tik labai specializuotos diagnostikos ir gydymo paslaugos padeda efektyviai išspręsti sveikatos problemas. Pacientai iki šiol nepasitiki šeimos gydytojo institucija, tikisi efektyvios pagalbos tik iš gydytojų specialistų ir nori ją gauti universitetų ligoninėse. Šeimos gydytojai bei vietoj jų šeimos medicinos paslaugas teikiančios gydytojų specialistų komandos atlieka ne visas jiems priskirtas funkcijas;
17.10. galiojanti apmokėjimo už pirmines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas sistema nepakankamai skatina sveikatos priežiūros įstaigas teikti daugiau šių paslaugų;
17.11. neefektyvus psichosocialinių darbo veiksnių valdymas. Sveikatos apsaugos sistemoje vyrauja hierarchiniai santykiai, neretai ribojama iniciatyva ir naujovės. Dėl paslaugų rinkodaros nebuvimo sutrikęs pasiūlos ir paklausos balansas. Dėl to atsiranda prielaidos korupcijai. Per maža pagarba mediko profesijai, teisinis pažeidžiamumas, mažas atlyginimas, nepaisant valstybės pastangų pastaruoju metu jį periodiškai didinti, nesukuria tinkamos darbo aplinkos ir motyvacijos gerai dirbti;
17.12. sveikatos priežiūros specialistų bendruomenėse lėtai vyksta savivaldos ir savireguliacijos procesai, kurie leistų įveikti biurokratijos ir korupcijos apraiškas sveikatos sistemoje bei efektyviau spręsti sveikatos priežiūros specialistų rengimo, tobulinimo veiklos reguliavimo ir kokybės gerinimo klausimus;
17.13. stokojant patvirtintų sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybės bei efektyvumo vertinimo kriterijų ir rodiklių, nesistemiškai vertinama sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybė bei efektyvumas, neatliekama įstaigų veiklos ir rezultatų lyginamoji analizė; sveikatos priežiūros įstaigų finansavimas nepakankamai siejamas su jų veiklos kokybe, efektyvumu ir rezultatyvumu;
17.14. daugelyje asmens sveikatos priežiūros įstaigų nėra įdiegta sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vadybos sistema arba ji egzistuoja tik formaliai;
17.15. dėl įstatyminio reguliavimo nuostatų neformuojama sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimo rinka, o tai lemia aukštas draudimo kainas;
17.16. visuomeninės pacientų organizacijos Lietuvoje yra išsiskaidžiusios, neretai sprendžiančios siaurus savo srities interesus;
III. MISIJA
IV. VIZIJA IR PRINCIPAI
19. Sveikatos sistemos vizija – sveikesnis žmogus, laimingesnė ir darbingesnė visuomenė, stipresnė valstybė.
20. Lietuvos valstybės sveikatos sistemos politika formuojama ir įgyvendinama remiantis šiais principais:
20.1. teisumo – kiekvienas žmogus turi teisę siekti aukščiausio savo sveikatos lygio, tačiau to siekdamas negali riboti tokios pačios kitų žmonių teisės;
20.2. solidarumo – sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos jų nediferencijuojant pagal žmonių sumokėtų įmokų dydį, užtikrinant kryžminį subsidiarumą (sveikas padeda sergančiajam, turtingas – neturtingam, jaunas – senam, dirbantysis – nedirbančiajam);
20.3. prieinamumo – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei;
20.4. priimtinumo – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį;
20.5. lygybės – sveikatos priežiūra turi būti prieinama visiems gyventojams, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, tautybės, lyties, socialinės grupės, vadovaujantis pagrindiniu kriterijumi – pagrįstu sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu;
20.6. visapusiškumo – žmogus turi turėti galimybę gauti reikiamą sveikatos ugdymo, ligų profilaktikos, diagnostikos, gydymo, medicininės reabilitacijos, slaugos ir kitą sveikatos priežiūrą;
20.8. sąžiningos konkurencijos – sveikatos sistemoje paslaugų teikėjai steigiasi ir veikia iš dalies valstybės reguliuojamoje rinkoje, tačiau sąžiningos konkurencijos sąlygomis;
20.9. sveikatos politikos tęstinumo ir nuoseklumo – užtikrinant sveikatos priežiūros politikos tęstinumą, nepriklausomai nuo politinių partijų įtakos bei kaitos;
20.10. pagrįstumo – sprendimai sveikatos sektoriuje turi būti priimami vadovaujantis mokslo įrodymais ir gera praktika pagrįstais klinikiniais bei vadybiniais sprendimais;
20.11. lygiateisiškumo – visi sveikatos sistemos dalyviai – ir paslaugų gavėjai, ir teikėjai – yra lygiateisiai partneriai;
20.12. skaidrumo – visuomenės ir paciento informavimas apie PSD finansuojamas paslaugų apimtis, papildomo sveikatos draudimo ir mokamų paslaugų gavimo galimybes;
V. TOLESNĖS SVEIKATOS SISTEMOS PLĖTROS KRYPTYS
IR JŲ ĮGYVENDINIMO STRATEGIJA
21. Tolesnės sveikatos sistemos plėtros įgyvendinimo strategija suformuota atsižvelgiant į sveikatos sistemos plėtros kryptis, įvardytas Metmenų 22 punkte, ir sprendžiant pagrindines problemas, įvardytas šio dokumento 13 punkte.
22. Atsižvelgiant į pagrindines esamas sveikatos sistemos problemas ir įvertinus jų priežastis, tolesnę sveikatos sistemos plėtrą siūloma vykdyti šiomis kryptimis:
23.1.1. nuolat teikti visuomenei informaciją apie žalingų įpročių (alkoholio, tabako, narkotikų vartojimo) ir sveikos gyvensenos įtaką sveikatai;
23.1.2. siekti, kad atliekant esminių pokyčių valstybėje poveikio vertinimą, būtų įtrauktas poveikio visuomenės sveikatai, ypač atskirų visuomenės grupių, kurioms dėl objektyvių kriterijų turi būti skiriamas ypatingas dėmesys (vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir pan.), vertinimas;
23.1.3. siekti įtvirtinti pareigą darbdaviams sudaryti sąlygas darbuotojams kasmet profilaktiškai pasitikrinti sveikatą;
23.1.4.1. plėtoti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje, steigiant ir išlaikant savivaldybių visuomenės sveikatos biurus, bei gerinti teikiamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę;
23.1.4.2. stiprinti savivaldybių vaidmenį teikiant ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (slaugos paslaugas namuose, paliatyviosios pagalbos, ilgalaikės priežiūros paslaugas, psichikos sveikatos priežiūros paslaugas ir kt.) bendruomenėje ir namuose.
23.1.5. rekomenduoti savivaldybėms įtraukti sveikatos priežiūros specialistus, nevyriausybines organizacijas bei socialinius partnerius į savivaldybių parengtų sveikatos ir socialinių problemų sprendimo programų rengimą ir įgyvendinimą;
23.1.6. rekomenduoti Švietimo ir mokslo ministerijai integruoti sveikos gyvensenos ugdymą bei sveikatos mokymą į mokymo ir ugdymo programas;
23.1.7. siekti, kad visuomenės sveikatos politika valstybės ir savivaldybių lygmeniu būtų formuojama bendru visų visuomenės grupių sutarimu, dalyvaujant visuomenės sveikatos profesionalams, bendruomenės atstovams, visuomeninėms organizacijoms ir kt.
23.2.2. vykdyti aktyvią priklausomybės ligų prevenciją, valstybės ir savivaldybių lėšomis įgyvendinti moksliškai pagrįstas ir efektyvias žalingų įpročių prevencijos programas;
23.2.4. įgyvendinti šiuolaikinėmis mokslo žiniomis pagrįstus visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo, sutrikimų prevencijos metodus, siekiant užkirsti kelią savižudybėms, prievartai, psichologinėms krizėms.
23.3.1. tobulinti sveikatos sistemos valdymą, aiškiai atribojant sveikatos politiką formuojančių ir ją įgyvendinančių institucijų funkcijas;
23.3.2. tobulinti privalomąjį sveikatos draudimą, užtikrinant geresnę gyventojų apsaugą nuo ypač didelių sveikatos priežiūros išlaidų, stiprinant paciento, kaip sveikatos sistemos kliento, statusą, gerinant sveikatos draudimo paslaugų kokybę bei užtikrinant geresnes pasirinkimo galimybes;
23.3.3. diegti šalies mastu stacionarių paslaugų apmokėjimą, taikant giminingų diagnozių grupių (angl. DRG – diagnosis-related groups) metodą;
23.3.4. siekti atsisakyti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo per valstybės investicijų programą, įtraukiant visas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu susijusias išlaidas į sveikatos priežiūros paslaugų įkainius;
23.3.5. apskaičiuoti realius sveikatos priežiūros paslaugų įkainius kaip pagrindinę prielaidą papildomajam (savanoriškajam) sveikatos draudimui įgyvendinti;
23.3.6. sudaryti prielaidas papildomajam (savanoriškajam) sveikatos draudimui, laiduojančiam pacientams privalomojo sveikatos draudimo neapmokamų paslaugų kompensavimą ir papildomus finansinius išteklius sveikatos sistemai finansuoti bei kaip priemonę išvengti neoficialių mokėjimų;
23.3.7. siekti, kad valstybės išlaidos sveikatos apsaugai sudarytų prielaidas pasiekti išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių narių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės rodiklius;
23.3.8. užtikrinti viešą ir skaidrų sprendimų priėmimą, kviečiant bendruomenę bei visuomenines organizacijas dalyvauti formuojant ir įgyvendinant sveikatos politiką;
23.3.9. skatinti sveikatos priežiūros specialistų, pacientų organizacijas ir asociacijas jungtis į stambesnius vienetus ir plačiau atstovauti savo interesams, aktyviau įtraukti visuomenines organizacijas į įvairių sveikatos programų įgyvendinimą;
23.3.10. sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams;
23.3.12. sveikatos priežiūros paslaugoms skirtų išteklių nenaudoti sveikatos priežiūros specialistams rengti.
23.4.3. plėsti sveikatos priežiūros paslaugų, atitinkančių šiuolaikinius medicinos mokslo teorijos ir praktikos laimėjimus, spektrą;
23.4.4. apibrėžti globos ir socialines paslaugas, teikiamas sveikatos priežiūros įstaigose, kurios turi būti apmokamos socialinio sektoriaus lėšomis, bei slaugos ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas socialinių paslaugų įstaigose, kurios turi būti apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis;
23.4.8. paskatinti Ūkio, Žemės ūkio, Susisiekimo, Socialinės apsaugos ir darbo, Aplinkos, Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ministerijas parengti savo kuruojamos srities priemones, kurios skatintų su sveikata ir sveikatos priežiūra susijusius tyrimus ir inovacijas.
24.1.1. sukurti visą gyvenimą trunkančio sveikatos ugdymo ir mokymo sistemą, pradedant šią veiklą vykdyti vaikų ugdymo ir mokymo įstaigose;
24.1.2. stiprinti bendruomenės veiklą, nustatant prioritetus, priimant sprendimus, planuojant strategijas, jas įgyvendinant, kad būtų pasiekta geresnė sveikata;
24.1.3. sukurti papildomą mechanizmą ir finansavimo šaltinį bendruomenių visuomenės sveikatos programoms finansuoti.
24.2.1. aktyviau įgyvendinti profilaktines programas, sukuriant efektyvesnę gyventojų kvietimų į profilaktinį patikrinimą sistemą, bei tobulinti neinfekcinių ligų ir jų rizikos veiksnių ankstyvo nustatymo ir kontrolės sistemą;
24.2.2. bendradarbiauti su savivaldybėmis, įtraukiant sveikatos priežiūros specialistus, nevyriausybines organizacijas bei socialinius parnerius į savivaldybių parengtų sveikatos ir socialinių programų įgyvendinimą;
24.2.4. skatinti tėvus (globėjus, rūpintojus) rūpintis vaikų sveikata bei užtikrinti vaikų atvykimą profilaktiniams sveikatos patikrinimams laiku;
24.2.5. kasmet viešai skelbti apie ankstyvos ligų diagnostikos ir rizikos veiksnių nustatymo programų efektyvumą;
24.2.6. visuomenės sveikatos biuruose parengti pirminės ligų profilaktikos priemones pagal lokalius prioritetus.
24.3.2. patvirtinti ir įdiegti šalies mastu sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybės bei efektyvumo vertinimo kriterijus ir rodiklių sistemą, atlikti reguliarią sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybės ir efektyvumo lyginamąją analizę, sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą labiau sieti su jų veiklos kokybe, efektyvumu ir rezultatyvumu.
24.3.3.1. parengti pirminės sveikatos priežiūros dalyvių skatinimo sistemą, įvertinant aptarnaujamos teritorijos gyventojų sergamumo, mirtingumo bei kitų sveikatos būklę atspindinčių rodiklių reikšmes;
24.3.3.2. toliau prioriteto tvarka plėtoti šeimos gydytojo ir slaugytojo paslaugas, plečiant jų teikimo apimtis ir formas;
24.3.3.3. skirti prioritetinį dėmesį vaikų sveikatai, įvertinti šuo metu veikiančių sveikatos paslaugų teikimo vaikams modelių efektyvumą bei alternatyvių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams modelių taikymo galimybes;
24.3.3.4. tobulinti sveikatos priežiūros specialistų apmokėjimą už darbą, toliau diferencijuojant apmokėjimą už prisirašiusius gyventojus bei toliau palaipsniui didinant apmokėjimo už suteiktas paslaugas ir pasiektus veiklos rodiklius dalį;
24.3.3.5. sukurti pirminės sveikatos priežiūros veiklos integracijos bandomąjį modelį, naudojant „atvejo vadybos“ principą;
24.3.3.7. sudaryti vienodas konkurencines veiklos ir atsakomybės sąlygas visoms pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms, nepriklausomai nuo sveikatos priežiūros įstaigos nuosavybės formos;
24.3.3.8. gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę bei gyventojų aptarnavimą, didinant slaugytojų / gydytojų santykį bei įvedant atskirą apmokėjimą už gydytojo ir slaugytojo paslaugas;
24.3.3.9. siekti įteisinti galimybę privačioms pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms, dirbančioms pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, naudotis valstybei ar savivaldybėms priklausančiu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu panaudos teise;
24.3.3.10. diegti įvairias viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo formas bei mažinti verslo plėtrą ribojančias sąlygas sveikatos priežiūros sektoriuje;
24.3.3.11. plėtoti slaugos ir palaikomojo gydymo, paliatyviosios pagalbos, slaugos namuose bei skubios pagalbos paslaugas didinant jų apimtis.
24.3.4.1. plėtoti specializuotas ambulatorines, dienos stacionaro, dienos chirurgijos, ambulatorinės reabilitacijos ir psichikos sveikatos paslaugas;
24.3.4.2. atlikti Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo rezultatų analizę, juos įvertinus tikslinti ligoninių suskirstymą pagal lygmenis, jose teikiamų paslaugų sąrašą, apimtį ir apmokėjimą.
24.3.5.2. integruoti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas į pirminę asmens sveikatos priežiūrą, siekiant gerinti šių paslaugų kokybę ir prieinamumą, mažinti sveikatos netolygumus;
24.3.5.3. skatinti tarpsektorinį bendradarbiavimą, siekiant bendromis įvairių politikos sektorių, socialinių partnerių ir visuomenės pastangomis spręsti sveikatos problemas, taip pat krizių ir ekstremalių situacijų atvejais;
24.3.5.4. plėtoti visuomenės ir atskirų jos grupių sveikatos stebėsenos sistemą, siekiant gerinti gyventojų sveikatą ir informuotumą sveikatos klausimais.
24.4.1. įgyvendinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo planą, pagal kurį aukščiausio sudėtingumo lygio sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos universitetų ir respublikos ligoninėse, o regiono ir rajono lygmens ligoninėse pacientai laiku gautų saugias ir kokybiškas paslaugas;
24.4.4. tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius vaistinių preparatų tiekimą, siekiant užtikrinti vaistinių preparatų prieinamumą. Siekti, kad vaistų platinimo įmonės užtikrintų tinkamą ir reikiamo dažnumo tiekimą vaistinėms ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o vaistinės – gyventojų aprūpinimą laiku;
24.4.5. tobulinti farmakologinio budrumo sistemą, siekiant efektyviau sekti vaistų nepageidaujamas reakcijas.
25.1.1. sveikos gyvensenos ugdymą pradėti nuo ankstyvos vaikystės, integruojant jį į ugdymo ir mokymo institucijų programas bei į darbuotojų profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo programas;
25.1.2. skatinti gyventojų atsakomybę už savo sveikatą, vykdant mokestinę politiką, skatinančią sveiką gyvenseną be sveikatą žalojančių nuo asmens priklausančių veiksnių;
25.1.3. didinti tarpusavio pasitikėjimą ir supratimą tarp sveikatos priežiūros specialistų, pacientų ir visuomenės, grindžiant bendradarbiavimą sveikatos priežiūros klausimais lygiavertės partnerystės pagrindais;
25.1.4. didinti socialinės reklamos sveikatos tema apimtis žiniasklaidoje, gerinti reklamų turinio kokybę ir propaguoti pozityvius pavyzdžius.
25.2.2. sveikatos programų projektus finansuoti įvertinus jų poreikio pagrįstumą, pridėtinę vertę, numatomus jų įgyvendinimo rezultatus bei viešai skelbti informaciją apie įgyvendintas priemones ir rezultatus.
25.3.1. sudaryti galimybes pacientų organizacijoms, kitoms organizacijoms, dirbančioms pacientų teisių atstovavimo / gynimo, visuomenės sveikatos, kitose srityse, inicijuoti ir dalyvauti veiklose, skirtose pacientų išprusimui sveikatos srityje didinti;
25.3.2. skatinti savikontrolės procesus gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų profesinėse grupėse, didinant šių profesinių grupių atsakomybę už savo veiklą ir nepriimtino profesinio elgesio prevenciją.
25.4.1. tobulinti vaistinių preparatų reklamos reikalavimus, siekiant užtikrinti neklaidinančią ir objektyvią reklamą, skatinančią racionalų vaistinių preparatų vartojimą;
25.4.2.1. skleisti informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir taikomas priemones nepageidaujamų įvykių skaičiui mažinti; rengti ir platinti edukacinę medžiagą įvairiais sveikatos, sveikatos priežiūros paslaugų klausimais;
25.4.2.2. inicijuoti mokymus pacientams ar jų grupėms sveikatos, pacientų teisių, pareigų bei kitais klausimais;
26.2.1. didinti sveikatos priežiūros specialistų draugijų vaidmenį sprendžiant esmines atskirų sveikatos priežiūros specialybių problemas;
26.2.2. koreguoti atskiras lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programas, siekiant sumažinti išvengiamą mirtingumą;
26.3.1. siekiant gerinti pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo tvarką, išanalizuoti be kaltės padarytos žalos atlyginimo modelį ir, nustačius šio modelio pagrįstumą, parengti tinkamą įstatymų bazę;
26.3.3. persvarstyti gydytojų funkcijas, siekiant sumažinti darbo, tiesiogiai nesusijusio su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, apimtis ir sveikatos priežiūros įstaigose skatinti šio darbo perdavimą kitų profesijų specialistams;
26.3.5. sveikatos specialistų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimą derinti su sveikatos sistemos prioritetais;
26.3.6. išplėsti rezidentūros bazių skaičių, planuojant jas sveikatos priežiūros įstaigose, atitinkančiose nustatytus kriterijus.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
27. Įgyvendinus Sveikatos sistemos plėtros 2011−2015 metais metmenis, tikimasi pasiekti šių rezultatų:
27.2.1. sveikatos priežiūros veiksmingumo rodiklių gerėjimo (mirčių atvejų nuo ligų, kurias galima pagydyti, sumažėjimo);