Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS

DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, ar kai kurios Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja LIETUVOS RESPUBLIKOS Konstitucijai

2010 m. sausio __ d. Nr.

Vilnius

2009 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymą (Žin., 2009, Nr. 54-2140; atitaisymai: Žin., 2009, Nr. 61, Nr. 101) (toliau - Įstatymas) 

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad kai kurios šio įstatymo nuostatos pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį gali prieštarauti Konstitucijai, t.y.:

1)         preambulės nuostata, kad „(...) Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja (...) sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą (...)“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

2)         3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos konkurencijos principu – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

3)         6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

4)         7 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, jog „Aukštoji mokykla privalo (...) informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinės aukštosios mokyklos – ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą; savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus“ – konstituciniam teisinės valstybės principui; asmenų lygybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai;

5)         8 straipsnio 1 ir 3 dalys - konstituciniam      teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

6)         9 straipsnio 3 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

7)         11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad „Mokslinių tyrimų institutas turi teisę (...) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

8)         11 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad „Mokslinių tyrimų institutas privalo (...) informuoti steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinis mokslinių tyrimų institutas – ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, asmenų lygybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai;

9)         17 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Studijų kokybės vertinimo centro kolegialus valdymo organas yra Studijų kokybės vertinimo centro taryba, sudaroma iš 11 narių. Juos 6 metams skiria: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudėtį skelbia švietimo ir mokslo ministras. Studijų kokybės vertinimo centro taryba rengia ir tvirtina savo veiklos reglamentą“ – konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai; Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai;

10)       18 straipsnio 1 dalis, 12 dalies 1, 4 ir 8 punktai ir 53 straipsnio 4 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

11)       18 straipsnio 6 – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

12)       19, 20, 21 ir 22 straipsniai – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

13)       22 straipsnio 8 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

14)       39 straipsnis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai; Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai;

15)       48 straipsnio 2 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 1 ir 3 daliai; Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 7 dalims;

16)       66 straipsnio 3 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18 straipsniui, Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 26 straipsnio 1, 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 7 daliai;

17)       tai, kad Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, ( nei 54 ir 55 straipsniuose, apibrėžiančiuose studento statusą, teises ir pareigas, nei 67, 68, ir 69 straipsniuose, apibrėžiančiuose mokslo ir studijų institucijų valstybės biudžeto lėšas studijoms, nei 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, straipsniuose, apibrėžiančiuose studijų kainą, šios kainos valstybės finansuojamų studijų vietose apmokėjimą, šios kainos kompensavimą, stipendijas ir t.t., nei 94 straipsnio 5 dalyje, kur gerai besimokančio studento kriterijai susiejami su Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinta studijų rezultatų vertinimo sistema tokių kriterijų nėra ) nėra nustatyti – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

18)       69 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos studijoms neskiriamos – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

19)       70 straipsnio 2 dalies nuostata, kad “valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes” – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

20)       70 straipsnio 5 dalies nuostata, kad „galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

21)       70 straipsnio 7 dalies nuostata, kad „asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo“ – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

22)       70 straipsnio 11 dalis, nustatanti, kad valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

23)       76 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija Vyriausybės nustatytą norminę studijų kainą, valstybės biudžeto lėšomis apmokama tik norminė studijų kaina – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

24)       86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis – teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

25)       93 straipsnio 2, 4, 6 ir 8 dalys, 94 straipsnis – konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

26)       94 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

27)       95 straipsnio 5 dalis – konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

28)       96 straipsnis – konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

I.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo doktriną aukštojo mokslo klausimu išplėtojo daugelyje nutarimų.

Su ginčijamu įstatymu sietina itin aktuali Konstitucinio Teismo doktrina, išdėstyta pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo nario Vydo Gedvilo prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto nuostatą „<...> autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą <...>“ ir Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatas.

2009 m. spalio 28 d Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas byloje Nr. 28/07-29/07 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vydo Gedvilo prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto nuostatą „<...> autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą <...>“.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nustatė, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo nuostata, kurią prašo išaiškinti pareiškėjas, yra Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto teksto dalis, kurioje inter alia konstatuota:

„<...> tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės” (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti.

Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).“

Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime minėtas nuostatas aiškino interpretuodamas inter alia Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį.

Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.“

Minėta, kad Konstitucinio nutarimo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą oficialų doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata negali būti aiškinama ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Oficialioji konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos doktrina buvo plėtojama ne tik Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarime, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose, todėl Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nuostata aiškintina inter alia atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą.

Aukštųjų mokyklų autonomija aiškintina neatsiejamai ir nuo aukštųjų mokyklų bei aukštojo mokslo paskirties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais.

Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Beje, ir Universitetų didžiojoje chartijoje (Magna Charta Universitatum, 1988 m. rugsėjo 18 d.) yra nustatyta, kad „šiandieniniame pasaulyje universitetų paskirtis teikti žinias jaunajai kartai reiškia, kad jie turi tarnauti kartu ir visai visuomenei“. Kad „universitetas galėtų tenkinti šiuolaikinio pasaulio poreikius, jo tiriamasis ir mokslinis darbas turi būti moralės ir intelekto atžvilgiu nepriklausomas nuo jokios politinės, ideologinės ar ekonominės valdžios“ (Pagrindiniai principai, 1 straipsnis). Tai suponuoja ypatingą universiteto statusą valstybėje ir visuomenėje (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo nuostatoje, kurios dalį prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo pateikta tradicinė aukštųjų mokyklų autonomijos samprata.

Konstitucinis Teismas savo 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad „istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikra prasme yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimo ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekimą apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę“.

Taigi nei aukštųjų mokyklų autonomija, nei akademinė laisvė nėra savitiksliai dalykai; jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija, bet ir vykdo svarbią socialinę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą; aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas).

Vadinasi, aukštųjų mokyklų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, suponuoja aukštųjų mokyklų atsakomybę už tai, kad studijuojantiems asmenims būtų suteiktas kokybiškas, visuomenės ir valstybės poreikius atitinkantis, išsilavinimas.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nustatė, kad Aukštosios mokyklos organizacinė struktūra – tai aukštosios mokyklos padaliniai, kuriuose organizuojamos studijos ir atliekamas mokslo tiriamasis darbas (pvz., fakultetai, jų filialai, institutai, katedros, laboratorijos ir pan.).

Aukštosios mokyklos valdymo struktūra plačiąja prasme suprantama kaip tam tikrų vienasmenių ir (arba) kolegialių institucijų, priimančių sprendimus aukštosios mokyklos valdymo klausimais, vykdančių administravimo, kontrolės funkcijas (pvz., rektorius, prorektoriai, senatas, taryba, administracija ir pan.), sistema. Šios institucijos pagal savo paskirtį vykdo skirtingas funkcijas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai; skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus.

Aukštųjų mokyklų autonomijos samprata aiškintina inter alia konstitucinio akademinės laisvės principo kontekste.

Akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas įtvirtintas Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir tyrimų aspektus. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. Pagal Konstituciją asmeniui negali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. Tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Mokslo ir tyrimų negalima politizuoti ar ideologizuoti; mokslininkui negalima primesti kokių nors mokslinių pažiūrų, vertybių; mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. Kitoks konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos aiškinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad siekiant užtikrinti konstitucinį akademinės laisvės principo įgyvendinimą bei visuomenės interesus, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę, aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje turi būti įtvirtintos valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas. Tik taip būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms savo funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos. Šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad nebūtų įmanoma užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia konstitucinio akademinės laisvės principo, jeigu aukštosios mokyklos neturėtų finansinio savarankiškumo, t. y. jeigu jų valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, neturėtų galimybės, remdamosi įstatymais, priimti sprendimų dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo savo misijai įgyvendinti. Vadinasi, aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, priskirtina inter alia ir funkcija priimti sprendimus dėl aukštosios mokyklos misijai įgyvendinti reikalingų lėšų bei kito turto panaudojimo remiantis įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų, pažymėtina, kad savivalda turi būti įgyvendinama per aukštųjų mokyklų institucijas, kurių formavimo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo. Todėl aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi formuoti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką. Tik taip būtų užtikrintas konstitucinis akademinės laisvės principo įgyvendinimas. Kartu būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.

Pažymėtina, kad paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra formuojamos iš jų akademinės bendruomenės narių. Aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės nariai.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad aukštųjų mokyklų autonomija neatsiejama nuo atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei; aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami.

Aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad skirdama lėšas aukštųjų mokyklų finansavimui, valstybė turi teisę žinoti, kaip tos lėšos panaudojamos. Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog tam, kad valstybė galėtų įgyvendinti savo priedermę prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, taip pat tam, kad būtų užtikrintas aukštųjų mokyklų autonomijos principo suderinamumas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, garantuota studijų kokybė ir mokslinių tyrimų plėtra, aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, tačiau kuri nėra tiesiogiai susijusi su akademinės laisvės principo įgyvendinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, gali būti formuojama ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją gali būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai.

Konstatuotina, kad, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymų leidėjas įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje esančių institucijų, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, sudarymo tvarką ir būdus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios, kaip minėta, yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių formuojamoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 nuostata „<...> autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą <...>“ inter alia reiškia, kad:

1)         pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus;

2)         aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, formuoja pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustato pačios aukštosios mokyklos ir formuoja iš akademinės bendruomenės narių;

3)         valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

2009 m. gruodžio 18 d. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 25/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatas.

Svarbiausios mūsų argumentacijai išdėstytos Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatos yra šios:

Pagal Konstitucinį Teismą, valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas:

1)            Lietuvos Respublikos piliečiams,

2)            ne visiems gerai besimokantiems piliečiams, bet tik tiems gerai besimokantiems, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant pagal iš anksto paskelbtus skaičius jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį,

3)            jeigu jų mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus,

4)            kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu,

5)            tokių gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims,

6)            piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros,

7)            piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas,

8)            valstybė lėšos, valstybės biudžete numatomos atskirai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, valstybės užsakymu apima ir tas lėšas, kurios skiriamos piliečių, gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą aukštojoje mokykloje, visoms išlaidoms padengti,

9)            nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose, negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, bet tuo atveju neturi būti paneigiamas teisingos ir darnios visuomenės siekis.

Dėl kriterijų, pagal kuriuos asmenys laikomi gerai besimokančiais, pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, turi būti nustatyti tik įstatymu. Tai negali būti deleguota Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai.

Dėl valstybės planavimo, pagal Konstitucinį Teismą valstybė privalo:

1)            nustatyti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį;

2)            pateikti valstybinėms, o įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose – ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms užsakymą.

Dėl privačių aukštųjų mokyklų finansavimo, pagal Konstitucinį Teismą darytina išvada, kad jis galimas tik šiais atvejais:

1)            įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose;

2)            esant valstybės užsakymui;

3)            jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6-7 punktuose, kurių nuostatas išaiškinti prašo pareiškėjas, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatas, interpretavo inter alia valstybės pareigą iš valstybės biudžeto finansuoti valstybines aukštąsias mokyklas ir jose gerai besimokančių piliečių studijas.

Pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos, inter alia lėšos, kurių reikia, kad tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir kurių mokymasis atitinka statymo nustatytus gero mokymosi kriterijus, būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas.

Pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad Konstitucijos, inter alia jos 41 straipsnio 3 dalies, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą atitinkamų sričių (krypčių) specialistai nevalstybinėse aukštosiose mokyklose valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis iš viso negali būti rengiami. Galimos ir tokios situacijos, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose (antai galimi atvejai, kai valstybei reikalingų atskirų sričių (krypčių) specialistams rengti valstybinėse aukštosiose mokyklose nėra specialių mokymo bazių ir pan.). Kartu pažymėtina, kad tokiais atvejais valstybės užsakymas nevalstybinei aukštajai mokyklai valstybės biudžeto lėšomis parengti atskirų sričių (krypčių) specialistus turi būti pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir negali prieštarauti inter alia konstituciniam socialinės darnos imperatyvui. Tokiais atvejais valstybė, pateikdama užsakymą nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, - jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad: įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, - jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad:

1)            valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, ir kurių mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus;

2)            piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros.

Pagal Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, turi būti nustatyti tik įstatymu.

II.

2009 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą:

1. Preambulėje nustatyta, kad „(...) Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja (...) sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą (...).“

Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Mokslinį darbą gali dirbti, tie, kurie jaučia tokį savo pašaukimą, išlaiko moksliniam darbui dirbti reikalingus kvalifikacinius reikalavimus, o ne tik tie, kurie gali būti pripažįstami geriausiais dirbti mokslinį darbą.

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje nėra ribojama (ne)geriausiųjų atžvilgiu.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo preambulės nuostata, jog „(...) Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja (...) sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą (...)“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

2. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte yra įtvirtinama nuostata, kad studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos konkurencijos principu

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms savo funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos. Šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

2009 m. gruodžio 18 d. Konstitucinis Teismas Byloje Nr. 25/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatas. Pagal šį sprendimą, valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas:

1)         Lietuvos Respublikos piliečiams;

2)         ne visiems gerai besimokantiems piliečiams, bet tik tiems gerai besimokantiems, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant pagal iš anksto paskelbtus skaičius jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį;

3)         jeigu jų mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus;

4)         kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu;

5)         tokių gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims;

6)         piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros;

7)         piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas;

8)         valstybė lėšos, valstybės biudžete numatomos atskirai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, valstybės užsakymu apima ir tas lėšas, kurios skiriamos piliečių, gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą aukštojoje mokykloje, visoms išlaidoms padengti;

9)         nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose, negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, bet tuo atveju neturi būti paneigiamas teisingos ir darnios visuomenės siekis.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kyla pagrįsta teisinė abejonė, ar galima taikyti sąžiningos konkurencijos principą tarp valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, jog Studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos konkurencijos principu, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“.

3. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą.“

Šiuo straipsniu yra įtvirtinama, kad galima tik viena valstybinės aukštosios mokyklos teisinė forma – viešoji įstaiga.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai; skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus.

Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Aukštosios mokyklos Lietuvoje yra skirtingų tipų , jose gali būti ir skirtingos valdymo formos. Vienu atveju jos gali būti biudžetinės įstaigos, turinčios autonomiją ir specialų statusą, kitu atvejų – gali būti ir viešosios įstaigos ar specialų teisinį statusą turinčios valstybinės institucijos. Vargu ar įstatymų leidėjas gali paneigti aukštųjų mokyklų įvairovę ir visas jas reglamentuoti tik kaip viešąsias įstaigas. Netgi valstybiniams moksliniams institutams šiame įstatyme numatomi du tipai – biudžetinių įstaigų ar viešųjų įstaigų.

Atsižvelgiant į tai, Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą.“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

4. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Aukštoji mokykla privalo (...) informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinės aukštosios mokyklos – ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą; savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus“.

Pastebėtina, kad pareiga informuoti visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą, atsiranda tame tarpe ir dėl to, kad subjektui yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Mūsų nuomone, nevalstybinė aukštoji mokykla, kuri gautų valstybės biudžetinių lėšų, valstybės finansuojamų programų lėšų irgi privalo atsiskaityti visuomenei apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą, bent jau ta apimtimi, kiek buvo naudojamos valstybės lėšos.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, jog „Aukštoji mokykla privalo (...) informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinės aukštosios mokyklos – ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą; savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, asmenų lygybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai.

5. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra ir (arba) plėtojamas aukšto lygio profesionalusis menas. Šią veiklą vykdančios aukštosios mokyklos pavadinime turi būti žodis „universitetas“ arba „akademija“, arba „seminarija““.

Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „daugiau kaip pusė universiteto dėstytojų turi būti mokslininkai ir (arba) pripažinti menininkai“.

Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Mūsų požiūriu, universitetų apribojimas tik trimis galimais pavadinimais (arba „universitetas“, arba „akademija“, arba „seminarija“) ir apribojimas, kad „daugiau kaip pusė universiteto dėstytojų turi būti mokslininkai ir (arba) pripažinti menininkai“, galimai prieštarauja aukštosios mokyklos autonomijos principui.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalys, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

6. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „daugiau kaip pusė kolegijos dėstytojų turi turėti ne mažesnę kaip 3 metų praktinio darbo patirtį dėstomojo dalyko srityje.“

Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad įstatymo 9 straipsnio 3 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

7. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad „mokslinių tyrimų institutas turi teisę (...) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus“.

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje nėra ribojama (ne)geriausiųjų atžvilgiu.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Todėl mes manome, kad mokslinių tyrimų institutas mokslininkus ir specialistus turi teisę ruošti ne tik kartu su universitetais, bet ir pats vienas, ar su kitais mokslinių tyrimų institutais tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu mastu.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, jog „Mokslinių tyrimų institutas turi teisę (...) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

8. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Mokslinių tyrimų institutas privalo (...) informuoti steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinis mokslinių tyrimų institutas – ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą.“

Pastebėtina, kad pareiga informuoti visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą atsiranda tame tarpe ir dėl to, kad subjektui yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Mūsų nuomone, nevalstybinis mokslinių tyrimų institutas, kuris gautų valstybės biudžetinių lėšų, valstybės finansuojamų programų lėšų irgi privalo atsiskaityti visuomenei apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą, bent jau ta apimtimi, kiek buvo naudojamos valstybės lėšos. Priešingu atveju yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas bei sąžiningos konkurencijos principas, nes privatūs mokslinių tyrimų institutai galės įsigyti konkurencinį pranašumą prieš valstybinius mokslinių tyrimų institutus.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad „Mokslinių tyrimų institutas privalo (...) informuoti steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinis mokslinių tyrimų institutas – ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, asmenų lygybės principui bei konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai.

9. Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Studijų kokybės vertinimo centro kolegialus valdymo organas yra Studijų kokybės vertinimo centro taryba, sudaroma iš 11 narių. Juos 6 metams skiria: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudėtį skelbia švietimo ir mokslo ministras. Studijų kokybės vertinimo centro taryba rengia ir tvirtina savo veiklos reglamentą.“

Šiame straipsnyje yra įtvirtinta, kad Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius 6 metams skiria ne tik valstybinės, bet ir konkrečios nevalstybinės institucijos: Lietuvos pramonininkų konfederacija, Žinių ekonomikos forumas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Studijų kokybės centras yra valstybės biudžetinė įstaiga, bet jos kolegialus valdymo organas sudaromas ir iš nevyriausybinių bei visuomeninių ir net privačius interesus atstovaujančių organizacijų, kurios vargu ar gali pagal biudžetinių įstaigų įstatymą dalyvauti biudžetinių įstaigų valdyme.

Pastebėtina ir tai, kad įtvirtinimas įstatyme konkrečių juridinių asmenų, kurių veikla ir veiklos nutraukimas gali būti atliekamas pačių steigėjų (dalininkų) iniciatyva, nepriklausomai nuo valstybės, yra absurdiškas teisinės technikos požiūriu – šie subjektai bet kada gali išnykti.

Antra, - bet kuriuo metu gali atsirasti ir naujų organizacijų, vienijančių ne ką mažesnį įmonių, verslininkų, pramonininkų skaičių. Tuo atveju, kiltų teisiškai nepagrįsta situacija, kai valstybės valia vienam konkrečiam nevalstybiniam subjektui suteikiama teisė ir pareiga skirti Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius, o kitam – nesuteikiama.

Trečia, - niekuo teisiškai nėra pagrįstas kelių atskirų nevalstybinių organizacijų išskyrimas, nesuteikiant tokios pačios teisės kitiems nevalstybiniams subjektams – Žemės ūkio rūmams, profesinėms sąjungoms, etc.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „Studijų kokybės vertinimo centro kolegialus valdymo organas yra Studijų kokybės vertinimo centro taryba, sudaroma iš 11 narių. Juos 6 metams skiria: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudėtį skelbia švietimo ir mokslo ministras. Studijų kokybės vertinimo centro taryba rengia ir tvirtina savo veiklos reglamentą.“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą; Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

10. Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojama Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigybė.

Seimui kelia pagrįstų teisinių abejonių du su šia pareigybe susiję aspektai.

Pirma - Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo (18 straipsnio 1 dalis; 12 dalies 1, 4 ir 8 punktai (Išnagrinėjęs skundą arba atlikęs tyrimą, kontrolierius priima sprendimą: 1) informuoti mokslo ir studijų institucijas ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų; (...) 4) rekomenduoti darbuotojui atsisakyti dalyvauti vykdomame mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projekte; (...) 8) viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus;). O 53 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama mokslo ir studijų institucijoms pareiga savo Akademinės etikos kodeksus rengti pagal šio valstybės pareigūno rekomendacijas.

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, 12 dalies 1, 4 ir 8 punktai, 53 straipsnio 4dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

11. Įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, kad šiuo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis mokslo laipsnį ir vadybinės patirties.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai asmeniui, užimančiam bet kurias pareigybes turi būti pagrįsti. Pagrįsto teisinio motyvo, reikalaujančio mokslinio laipsnio ir vadybinės patirties kandidatui į akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigybę mes nematome.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 18 straipsnio 6 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

12. Įstatymo III skyriaus antrasis skirsnis reglamentuoja aukštosios mokyklos valdymą.

Šio skirsnio 19 straipsnis nustato Aukštosios mokyklos organus

20 straipsnis reglamentuoja Valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymą ir funkcijas.

21 straipsnis reglamentuoja Valstybinės aukštosios mokyklos senato (akademinės tarybos) sudarymą ir funkcijas.

22 straipsnis reglamentuoja Valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) teises ir pareigas.

Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 19, 20, 21 ir 22 straipsniai, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

Be to 20 straipsnyje reglamentuojančiame Valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymą ir funkcijas, yra nustatyta, kad:

„1. Valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba.

2. Taryba atlieka šias funkcijas:

1) tvirtina aukštosios mokyklos viziją ir misiją, rektoriaus (direktoriaus) pateiktą strateginį veiklos planą;

2) išklausiusi senato (akademinės tarybos) nuomonę, teikia Seimui tvirtinti universiteto (Vyriausybei – kolegijos) statuto pakeitimus;

3) svarsto ir tvirtina rektoriaus (direktoriaus) teikiamus aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus;

4) nustato aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų vadovų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, svarsto ir tvirtina svarbiausius su tuo susijusius sprendimus;

5) nustato aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) rinkimų viešo konkurso būdu organizavimo tvarką; renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų aukštosios mokyklos rektorių (direktorių);

6) nustato aukštosios mokyklos darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus;

7) rektoriaus (direktoriaus) teikimu nustato studijų kainą ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius;

8) nustato bendrą studijų vietų skaičių, atsižvelgdama į galimybes užtikrinti studijų ir mokslinės veiklos kokybę;

9) tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą ir šios sąmatos įvykdymo ataskaitą; gali inicijuoti aukštosios mokyklos ūkinės ir finansinės veiklos auditą;

10) tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę veiklos ataskaitą, vertina veiklos atitiktį strateginiam planui, pasiektus rezultatus ir jų poveikį;

11) užtikrina aukštosios mokyklos atskaitingumą ir ryšį su visuomene ir steigėjais, kiekvienais metais informuoja visuomenę apie aukštosios mokyklos strateginio veiklos plano vykdymo rezultatus;

12) rūpinasi parama aukštajai mokyklai;

13) išklausiusi senato (akademinės tarybos) nuomonę, tvirtina aukštosios mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo planus ir teikia juos Seimui (Vyriausybei);

14) rengia metinę savo veiklos ataskaitą ir ją pateikia: valstybiniai universitetai – Seimui, valstybinės kolegijos – Vyriausybei;

15) atlieka aukštosios mokyklos statute ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas.”

3. Taryba sudaroma iš 9 arba 11 narių. Aukštosios mokyklos statutas nustato tikslų tarybos narių skaičių. Aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka vieną tarybos narį skiria studentų atstovybė, jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija); du arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, tris narius – dėstytojai ir mokslo darbuotojai; vieną – administracija ir kiti darbuotojai; vieną tarybos narį skiria švietimo ir mokslo ministras kartu su aukštosios mokyklos senatu (akademine taryba), kitus keturis arba, jeigu tarybą sudaro 11 narių, penkis narius siūlo juridiniai ir fiziniai asmenys iš asmenų, nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams, – šiuos tarybos narius skiria ir atšaukia švietimo ir mokslo ministras Aukštojo mokslo tarybos teikimu, išklausęs aukštosios mokyklos tarybos nuomonę. Tarybos sudėtį viešai skelbia švietimo ir mokslo ministras.

4. Tarybos nariu gali būti nepriekaištingos reputacijos asmuo, ėjęs ar einantis atsakingas pareigas švietimo, mokslo, kultūros, viešosios veiklos ar verslo srityje (šis reikalavimas netaikomas studentų atstovui) ir turintis žinių bei gebėjimų, padedančių siekti aukštosios mokyklos tikslų ir įgyvendinti aukštosios mokyklos misiją. Tarybos nariu tas pats asmuo gali būti ne ilgiau kaip dvi tarybos kadencijas iš eilės.

5. Tarybos nariais negali būti Respublikos Prezidentas, Seimo ir Vyriausybės nariai ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai.

6. Tarybos nario kadencija – 5 metai. Ne vėliau kaip prieš mėnesį iki tarybos nario kadencijos pabaigos švietimo ir mokslo ministras paskelbia naujai sudaromos tarybos sudėtį.

7. Pradėdamas eiti pareigas tarybos narys tarybos posėdyje aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka pasirašo įsipareigojimą vadovautis aukštosios mokyklos ir visuomenės interesais ir sąžiningai atlikti šio įstatymo nustatytas funkcijas.

8. Taryba visų narių balsų dauguma iš savo narių renka ir atšaukia tarybos pirmininką. Tarybos pirmininku negali būti aukštosios mokyklos personalui priklausantis asmuo ar studentas.

9. Taryba tvirtina savo darbo reglamentą. Taryba sprendimus priima posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių.

10. Aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) gali dalyvauti tarybos posėdžiuose patariamojo balso teise.

11. Jeigu tarybos narys netinkamai vykdo aukštosios mokyklos statuto, tarybos darbo reglamento ar šio straipsnio 7 dalyje nurodyto įsipareigojimo nustatytas pareigas arba nepasirašo šio straipsnio 7 dalyje nurodyto įsipareigojimo, tarybos pirmininkas turi teisę kreiptis į tą narį paskyrusį asmenį su prašymu atšaukti paskirtą tarybos narį.

12. Jeigu tarybos nario įgaliojimai nutrūksta iki kadencijos pabaigos, naują tarybos narį šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka skiria asmuo, skyręs tarybos narį, kurio įgaliojimai nutrūko. Naujas tarybos narys pareigas pradeda eiti po to, kai apie jo paskyrimą paskelbia švietimo ir mokslo ministras ir tarybos narys pasirašo šio straipsnio 7 dalyje nurodytą įsipareigojimą.

13. Tarybos nariams gali būti atlyginama už veiklą einant tarybos nario pareigas iš aukštosios mokyklos lėšų. Išmokų mokėjimo tvarka nustatoma aukštosios mokyklos statute.

14. Aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) užtikrina tarybos veiklai reikiamas organizacines sąlygas.“

Pastebėtina, kad 2009 m. spalio 28 d Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Byloje Nr. 28/07-29/07 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vydo Gedvilo prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto nuostatą „<...> autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą <...>“.

Šiame sprendime konstatuota, kad „Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų, pažymėtina, jog savivalda turi būti įgyvendinama per aukštųjų mokyklų institucijas, kurių formavimo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo. Todėl aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi formuoti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką. Tik taip būtų užtikrintas konstitucinis akademinės laisvės principo įgyvendinimas. Kartu būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.“

Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios, kaip minėta, yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių formuojamoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 nuostata „<...> autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą <...>“ inter alia reiškia, kad:

1)            pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus;

2)            aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, formuoja pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustato pačios aukštosios mokyklos ir formuoja iš akademinės bendruomenės narių;

3)            valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

Kadangi 20 Įstatymo straipsnyje reglamentuojančiame Valstybinės aukštosios mokyklos tarybos sudarymą ir funkcijas, yra nustatyta, kad pastarosios institucijos yra ženkliai platesnės nei kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei; o tarybos sudarymas pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį skiriant 5 (iš 9) arba 6 (iš 11) tarybos narius tiesiogiai dalyvauja švietimo ir mokslo ministras, mūsų požiūriu aukštosios mokyklos autonomijos principas yra akivaizdžiai pažeidžiamas.

Ypač tai akivaizdu dėl 20 Įstatymo straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos Tarybos funkcijos „nustato aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) rinkimų viešo konkurso būdu organizavimo tvarką; renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų aukštosios mokyklos rektorių (direktorių)“.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 20 straipsnis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

13. Įstatymo 22 straipsnio 8 dalis nustato Valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) kadencijas. Rektoriaus (direktoriaus) kadencija – 5 metai. Tas pats asmuo tos pačios aukštosios mokyklos rektoriumi (direktoriumi) gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės ir ne anksčiau kaip po 5 metų nuo paskutinės kadencijos pabaigos, jei paskutinė kadencija buvo iš eilės antra.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai asmeniui, užimančiam bet kurias pareigybes turi būti pagrįsti. Pagrįsto teisinio motyvo reikalaujančio, jog tas pats asmuo tos pačios aukštosios mokyklos rektoriumi (direktoriumi) gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės ir ne anksčiau kaip po 5 metų nuo paskutinės kadencijos pabaigos mes nematome.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 22 straipsnio 8 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą; Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

14. Įstatymo 39 straipsnis reglamentuoja Mokslo (meno) ir studijų vienovę. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinama pareiga, kad aukštosios mokyklos turi užtikrinti mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovę.

Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovę universitetuose užtikrina dėstytojų ir studentų dalyvavimas moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje (socialinėje, kultūrinėje) plėtroje (meno veikloje), mokslo (meno) darbuotojų dalyvavimas studijų procese, mokslo žinių ir mokslinio (meninio) darbo įgūdžių perteikimas antrosios pakopos studijų programose bei doktorantūroje, universitetuose atliekami užsakomieji mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (meno) darbai verslui, nevalstybiniam ir viešajam sektoriui. Antrosios pakopos studijų vykdymas siejamas su universitete vykdomos mokslo (meno) veiklos rezultatais. Trečiosios pakopos studentams mokslinė tiriamoji (meno) veikla yra privaloma.

Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad kolegijose mokslo ir studijų vienovė užtikrinama per glaudų ryšį su praktika – dėstytojų ir studentų dalyvavimą taikomuosiuose moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbuose pagal verslo, pramonės ir kitų organizacijų užsakymus, regionų plėtros projektuose, konsultacinėje veikloje.

Akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas įtvirtintas Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir tyrimų aspektus. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. Pagal Konstituciją asmeniui negali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. Tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Mokslo ir tyrimų negalima politizuoti ar ideologizuoti; mokslininkui negalima primesti kokių nors mokslinių pažiūrų, vertybių; mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. Kitoks konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos aiškinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad siekiant užtikrinti konstitucinį akademinės laisvės principo įgyvendinimą bei visuomenės interesus, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę, aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje turi būti įtvirtintos valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas. Tik taip būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 39 straipsnis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija; Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai.

15. Įstatymo 48 straipsnyje nustatoma laipsnį suteikiančių studijų programų ir doktorantūros reikalavimai

Šio straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad laipsnis ir profesinė kvalifikacija (šio įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais) „asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, gali būti suteikiamas teologijos licenciato laipsnis“.

Pagal Konstituciją valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos pasaulėžiūros ir religijos požiūriu yra neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

Manytina, kad teologijos mokslas ir teologijos mokslinis licenciato laipsnis pasaulietinėse valstybinėse aukštosiose mokyklose yra prieinamas įvairių religinių įsitikinimų bei įvairių pažiūrų asmenims ir nėra sietinas su kuria nors konkrečia religija.

Atsižvelgtina ir į Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti bei Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalies nuostatą,jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Todėl, mūsų nuomone, sąlyga, kad asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijas, teologijos licenciato laipsnis suteikiamas tik suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe yra nekonstitucinė.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Įstatymo 48 straipsnio 2 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 1 ir 3 dalims, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3 ir 7 dalims.

16. Įstatymo 66 straipsnio (Studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijos) 3 dalis nustato:

„Lietuvių katalikų mokslo akademija jungia žymiausius katalikiškos orientacijos Lietuvos, išeivijos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Lietuvių katalikų mokslo akademija veikia pagal savo įstatus“.

Atsižvelgtina į Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti bei Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalies nuostatą, jog
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Todėl pripažįstant moksline organizacija tik vienos religijos išpažinėjų organizaciją, manytina, yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės bei asmenų lygybės principas .

Be to, mokslinės institucijos institucionalizavimas tikėjimo pagrindu, irgi, manytina, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 18 straipsnį, Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 26 straipsnio 1, 2 ir 3 dalį, Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 7 dalį.

17. 2009 m. gruodžio 18 d. Konstitucinis Teismas Byloje Nr. 25/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatas. Pagal šį sprendimą, darytina išvada, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, turi būti nustatyti tik įstatymu.

Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, ( nei 54 ir 55 straipsniuose, apibrėžiančiuose studento statusą, teises ir pareigas, nei 67, 68, ir 69 straipsniuose, apibrėžiančiuose mokslo ir studijų institucijų valstybės biudžeto lėšas studijoms, nei 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, straipsniuose, apibrėžiančiuose studijų kainą, šios kainos valstybės finansuojamų studijų vietose apmokėjimą, šios kainos kompensavimą, stipendijas ir t.t., nei 94 straipsnio 5 dalyje, kur gerai besimokančio studento kriterijai susiejami su Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinta studijų rezultatų vertinimo sistema tokių kriterijų nėra ) nėra nustatyti. Įstatymo 55 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra konstatuojama, kad studentas privalo uoliai studijuoti.

Įstatymo VII skyrius aptaria mokslo ir studijų finansavimą. Šio skyriaus 67 straipsnyje, aptariančiame mokslo ir studijų institucijų lėšas, nėra nustatoma , kad mokslo ir studijų institucijų lėšas sudaro ne tik valstybės biudžeto lėšos, skiriamos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, bet ir lėšos gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą aukštojoje mokykloje Lietuvos piliečių visoms išlaidoms padengti.

Įstatymo 70 straipsnyje vartojama „ geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės“ sąvoka , šiame straipsnyje nustatyta, kad „geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų stojančiųjų pasirinkimas“ lemia valstybės finansuojamų studijų pagal pirmosios ir vientisųjų studijų programas vietų skaičių, kas neatitinka gerai besimokančių piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą , konstitucinei doktrinai ir tam ,kad tokiems piliečiams aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims. Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis konstatuoja, kad nemokamas mokslas aukštosiose mokyklose laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, bet ne gerai besimokiusiems moksleiviams.

Šio skyriaus 75 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „ geriausi studentai“, kuriems skiriama stipendija, bet nėra nieko pasakyta apie gerai besimokančių valstybinėse aukštosiose mokyklose piliečių nemokamo aukštojo mokslo laidavimą.

Tik Įstatymo X skyriaus Baigiamosiose nuostatose, 94 straipsnio 5 dalyje kalbama apie tai, kad gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų vertinimo sistemą. Konstitucinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad visa tai , kas garantuoja pagrindinius konstitucinius gėrius, turi būti reglamentuojama įstatymu. Konstitucinių gėrių įgyvendinimą susieti su Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatomais kriterijais nėra galimybių, nes tai apima pagrindines asmens ir piliečio konstitucines teises ir turi būti nustatyta tik įstatymu.

Taigi, ginčijamame Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys piliečiai laikomi gerai besimokančiais valstybinėse aukštosiose mokyklose, nėra nustatyti. Tuo pačiu nėra reglamentuojamas šių piliečių, studijuojančių pagal valstybės užsakymą valstybinėje aukštojoje mokykloje, finansavimas.

Atsižvelgiant į tai, kad reguliavimo stoka yra traktuotina kaip „priešingas“ teisinis reguliavimas ir gali būti pagrindu pripažįstant teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1999 gegužės 11 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas), mūsų nuomone tai, kad Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, nėra nustatyti, - prieštarauja Konstitucijai.

Todėl Seimui kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad tai, kad Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys piliečiai laikomi gerai besimokančiais valstybinėse aukštosiose mokyklose, nėra nustatyti, pagal reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

18. Įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams , įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos neskiriamos.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės galimybes , tais atvejais, kai atskirų sričių specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose , tame tarpe ir užsienio valstybių aukštųjų mokyklų filialuose. Bet tokiu atveju ten studijuojantys Lietuvos piliečiai turi atitikti įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus, o valstybė privalo garantuoti tokių specialistų mokymosi pagal valstybės užsakymą finansavimą.

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, jog Įstatymo 62 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos neskiriamos“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.

19. Įstatymo 70 straipsnyje nustatomas Studijų kainos valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėjimas.

Pagal šį straipsnį:

„1. Pirmenybė į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas tenka stojantiesiems pagal jų gebėjimus, kurie nustatomi atsižvelgiant į brandos egzaminų, mokymosi, kitus rezultatus bei specialiuosius gebėjimus. Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilė sudaroma Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka.

2. Valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes.

3. Preliminarų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių ne vėliau kaip iki kiekvienų metų vasario 16 dienos skelbia Švietimo ir mokslo ministerija.

4. Į valstybės finansuojamas studijų vietas pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas gali pretenduoti tik asmenys, kurių mokymosi rezultatai yra ne žemesni negu Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyti minimalūs rodikliai.

5. Galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys.

6. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas nuolatinės formos studijų vietų, į kurias priimamų studentų studijos pagal šio straipsnio nuostatas apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, skaičius aukštojoje mokykloje išlieka per visą nustatytą studijų laikotarpį, o ištęstinės formos studijų vietų, į kurias priimamų studentų studijos apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, skaičius aukštojoje mokykloje išlieka per laikotarpį, iki pusantro karto ilgesnį negu atitinkamoms nuolatinės formos studijoms nustatytas studijų laikotarpis, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus. Tais atvejais, kai asmuo pašalinamas iš aukštosios mokyklos, praranda valstybės finansavimą arba nutraukia studijas ir kai valstybės finansuojama studijų vieta nėra užimama šio straipsnio 14 dalyje nustatyta tvarka, valstybės finansavimas studijų vietai išlieka aukštajai mokyklai iki biudžetinių metų pabaigos.

7. Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.

8. Asmuo, kurio studijos yra valstybės finansuojamos, Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę keisti studijų programą toje pačioje studijų srityje, neprarasdamas likusios valstybinio studijų finansavimo dalies, ne didesnės negu tos studijų programos norminė studijų kaina.

9. Valstybės finansuojamų antrosios pakopos, doktorantūros ir laipsnio nesuteikiančių studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių pagal konkrečias studijų kryptis kiekvienais metais iki kovo 11 dienos nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes. Universitetams antrosios pakopos ir laipsnio nesuteikiančias studijų vietas Švietimo ir mokslo ministerija paskirsto pagal jų mokslo (meno) veiklos rezultatus ir (arba) stojančiųjų į pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas pasirinkimą pagal studijų ar mokslo kryptį. Doktorantūros vietas mokslo ir studijų institucijoms Švietimo ir mokslo ministerija paskirsto pagal mokslo (meno) veiklos ir doktorantūros rezultatus.

10. Valstybė finansuoja studijuojančiųjų valstybės finansuojamose studijų vietose studijų kainą šio įstatymo 76 straipsnyje nustatyta tvarka.

11. Valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka.

12. Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys, pašalinti iš aukštosios mokyklos arba nutraukę studijas, privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį.

13. Užsienio šalių institucijose išsilavinimą įgijusių asmenų konkuravimo dėl priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas tvarką nustato Švietimo ir mokslo ministerija.

14. Iš aukštosios mokyklos pašalinus valstybės finansuojamoje vietoje studijavusį asmenį arba jam nutraukus studijas (išskyrus šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus), į valstybės finansuojamą studijų vietą aukštosios mokyklos nustatyta tvarka gali būti perkeliamas toje pačioje studijų programoje tame pačiame kurse valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje studijuojantis asmuo (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 72 straipsnyje).„

2009 m. gruodžio 18 d. Konstitucinis Teismas Byloje Nr. 25/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą, priėmė sprendimą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatas.

Pagal Konstitucinį Teismą valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas:

1)            Lietuvos Respublikos piliečiams,

2)            ne visiems gerai besimokantiems piliečiams, bet tik tiems gerai besimokantiems, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant pagal iš anksto paskelbtus skaičius jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį,

3)            jeigu jų mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus,

4)            kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu,

5)            tokių gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims,

6)            piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros,

7)            piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas,

8)            valstybė lėšos, valstybės biudžete numatomos atskirai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, valstybės užsakymu apima ir tas lėšas, kurios skiriamos piliečių, gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą aukštojoje mokykloje, visoms išlaidoms padengti,

9)            nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose, negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, bet tuo atveju neturi būti paneigiamas teisingos ir darnios visuomenės siekis.

Pagal šį sprendimą, valstybė privalo nustatyti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir pateikti valstybinėms, o įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose – ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms užsakymą;

Todėl Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad Įstatymo 70 straipsnio 2 dalies nuostata, jog “valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes”, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

20. Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad Įstatymo 70 straipsnio 5 dalies nuostata, jog „galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

21. Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad Įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostata, jog „asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

22. Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė , jog Įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostata, kad „valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.

23. Įstatymo 76 straipsnis reglamentuoja studijų kainą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuojama norminė atitinkamos studijų krypties arba studijų programų grupės studijų kaina, apimanti šio straipsnio 3 dalyje nurodytas studijų išlaidas. Normines atitinkamais metais priimamų studentų studijų kainas kiekvienais metais iki sausio 15 dienos tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija. Tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina neviršija norminės studijų kainos, valstybės biudžeto lėšomis apmokama aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina. Tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija norminę studijų kainą, valstybės biudžeto lėšomis apmokama norminė studijų kaina.“

Konstitucinis Teismas savo minėtu sprendimu konstatavo, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims.

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.

24. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies 3 punkte teigiama, kad vienas iš valstybės mokslo institutų tikslų yra kartu su aukštosiomis mokyklomis rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus, užtikrinti tarptautinio lygio mokslinę kompetenciją.

Įstatymo 90 straipsnio 4 dalis teigia, kad „du trečdalius universiteto mokslo instituto tarybos narių sudaro universiteto mokslo instituto mokslininkų išrinkti nariai, vieną trečdalį – universiteto senato paskirti nariai. Vyriausybė gali nustatyti ir kitokį universiteto mokslo instituto mokslininkų išrinktų ir universiteto senato paskirtų universiteto mokslo instituto tarybos narių santykį, be to, Vyriausybė taip pat gali nustatyti, kokia tvarka į universiteto mokslo instituto tarybą įtraukiami suinteresuotų institucijų, įstaigų bei organizacijų atstovai.“

Įstatymo 91 straipsnio 3 dalis teigia, kad „Universiteto mokslo instituto direktorių iš mokslininkų ne ilgesnei kaip 5 metų kadencijai ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės viešo konkurso būdu slaptu balsavimu renka komisija; šią komisiją sudaro po lygiai atstovų iš universiteto mokslo instituto tarybos ir universiteto senato bei vienas Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas. Konkurso rengimo ir komisijos sudarymo tvarką nustato Švietimo ir mokslo ministerija. Su išrinktu universiteto mokslo instituto direktoriumi universiteto rektorius sudaro terminuotą darbo sutartį.“

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nustatė, jog Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo nuostata, kurią prašo išaiškinti pareiškėjas, yra Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto teksto dalis, kurioje inter alia konstatuota:

„<...> tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis pagal savo normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

25. Įstatymo 93 straipsnio 2 dalis teigia, kad įsigaliojus šiam įstatymui, universitetai negali priimti asmenų į kolegines, o kolegijos – į universitetines studijas, 4 dalis nustato, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija mokslinių tyrimų įstaigų pertvarką organizuoja iki 2010 m. sausio 1 d., 6 dalis nurodo, kad iki 2010 m sausio 1 d. universitetai kartu su valstybės mokslo institutais ar universiteto mokslo institutais turi teisę vykdyti doktorantūrą, o 8 dalis reglamentuoja, kad valstybinės aukštosios mokyklos privalo būti pertvarkytos iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Įstatymo 94 straipsnis teigia :

„1. Šio įstatymo 67 straipsnio 2 dalis ir 69 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2010 m. sausio 1 d.

2. Šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 70 straipsnio 6, 7, 8, 10, 11, 12 ir 14 dalys, 71, 72 straipsniai ir 76 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalys netaikomos asmenims, priimtiems į aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

3. Valstybės biudžeto lėšos asmenų, priimtų į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, studijoms finansuoti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į iki šio įstatymo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka nustatytą studijų vietų, į kurias priimamų studentų studijos valstybinėse aukštosiose mokyklose visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, skaičių.

4. Valstybinių aukštųjų mokyklų visų formų pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų studentai, priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus studentus, nurodytus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse, jeigu jų mokymasis neatitinka šio straipsnio 5 dalyje nustatytų gero mokymosi kriterijų, kiekvieną semestrą aukštajai mokyklai moka studijų įmoką, kuri yra lygi teisės aktų nustatytos bazinės socialinės išmokos 4 dydžiams.

5. Gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, priimtiems į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus studentus, nurodytus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse, laiduojamas nemokamas mokslas. Gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą.

6. Studentai, priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, už nepažangumą iš aukštosios mokyklos studentų sąrašų išbraukiami aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. Į laisvas vietas pagal pažangumą prioriteto tvarka gali pretenduoti šie toje pačioje studijų programoje tame pačiame kurse studijuojantys asmenys, priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo (išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 8 dalies 1–3 punktuose):

1) tos pačios studijų formos studentai;

2) kitų studijų formų studentai.

7. Tais atvejais, kai nėra galimybės užpildyti laisvų vietų šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, valstybės biudžeto lėšos, skirtos šioms laisvoms vietoms finansuoti, gali būti panaudojamos to paties kurso studentų, priimtų į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo ir studijuojančių pagal ne mažesnės studijų kainos studijų programas, studijoms finansuoti.

8. Už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje valstybinės aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą moka priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo:

1) asmenys, studijuojantys pagal tos pačios arba žemesnės pakopos, kurią jie yra baigę valstybinėje aukštojoje mokykloje, studijų programą, jeigu ne daugiau kaip už pusę baigtos studijų programos kreditų mokėjo visą studijų kainą, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus;

2) asmenys, vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau tos pačios pakopos studijų programas, jeigu jų studijos pagal bent vieną iš šių studijų programų yra visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis (jie moka už antrąją ir kitas studijų programas);

3) užsieniečiai, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ar kiti teisės aktai nenustato kitaip;

4) asmenys, nepatekę į studijų vietas, į kurias priimamų studentų studijos visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis.

9. Už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje studijų kainą, proporcingą dalyko apimčiai, moka priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo:

1) asmenys, studijuojantys nenuosekliai;

2) asmenys, kartojantys nuosekliųjų studijų programos atskirus dalykus.

10. Studentai, priimti į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, gali gauti valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas šio straipsnio 4 dalyje nurodytoms studijų įmokoms mokėti. Šių paskolų suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė.

11. Šio įstatymo 75 straipsnio 2 dalis 2009 metais taikoma tik valstybinių aukštųjų mokyklų studentams. Valstybės biudžeto lėšos valstybinių aukštųjų mokyklų studentų, priimtų į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, skatinamosioms stipendijoms ir kitai paramai mokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad “Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).”

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, jog Įstatymo 93 straipsnio 2, 4, 6 ir 8 dalis bei 94 straipsnis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

26. Įstatymo 94 straipsnio 5 dalyje konstatuojama, kad „gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, priimtiems į valstybines aukštąsias mokyklas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus studentus, nurodytus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse, laiduojamas nemokamas mokslas. Gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą.“

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys piliečiai laikomi gerai besimokančiais valstybinėse aukštosiose mokyklose , turi būti nustatyti įstatymu. Šiuo gi atveju gerai besimokantys studentai yra tie, kurie neturi akademinių skolų ir kurie turi per semestrą studijuotų dalykų vidurkį ne mažesnį kaip „aštuoni“ dešimties balų vertinimo skalėje, o pastaroji yra nustatoma pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą.

Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, jog įstatymo 94 straipsnio 5 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai ir 41 straipsnio 3 daliai.

27. Įstatymo 95 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta:

„:Valstybinių aukštųjų mokyklų, kurių teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, valdymo organams šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 12 dalys, 21 straipsnio 2 ir 3 dalys, 22 straipsnio 2 ir 7 dalys taikomos, kai jie sudaryti šio įstatymo nustatyta tvarka. Iki šio įstatymo įsigaliojimo išrinkti ar sudaryti valstybinės aukštosios mokyklos, kurios teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, valdymo organai savo pareigas atlieka aukštosios mokyklos statuto, kiek tai neprieštarauja šiai straipsnio daliai, nustatyta tvarka iki sudarymo metu nustatytos kadencijos pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki valstybinės aukštosios mokyklos pertvarkymo į viešąją įstaigą, išskyrus valstybines kolegijas, kuriose valdymo organai sudaryti ne anksčiau kaip 2007 metais, arba iki naujų atitinkamų valdymo organų sudarymo (išrinkimo), arba iki 2011 m. gruodžio 31 d. Mokslininkų, dėstytojų, administracijos ir kitų darbuotojų skiriami nariai į pirmąsias šio įstatymo nustatyta tvarka sudaromas valstybinių aukštųjų mokyklų tarybas skiriami rinkimų būdu Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka. Šiam įstatymui įsigaliojus, valstybinės aukštosios mokyklos rektorių (direktorių) renka (skiria) tik pagal šį įstatymą sudaryta valstybinės aukštosios mokyklos taryba. Jeigu nėra pagal šį įstatymą sudarytos valstybinės aukštosios mokyklos tarybos, valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) įgaliojimai pratęsiami iki naujo valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) išrinkimo, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.“

Pastebėtina, kad galutinė aukštosios mokyklos valdymo organų suformavimo ir aukštosios mokyklos reorganizavimo į viešąją įstaigą data - 2011 -12 -31 negali būti taikoma aukštųjų mokyklų valdymo organams, prieš šio įstatymo įsigaliojimą išrinktiems į vadovaujančias pareigas ir dirbantiems pagal darbo sutartis iki jų kadencijos pabaigos.

Kai kurių vadovaujančių asmenų, pvz. rektoriaus kadencija įvairiuose Lietuvos universitetuose nesutampa su Įstatyme numatyta data (2011-12-31 ) ir yra ilgesnė.

Todėl asmenys, priimti pagal darbo sutartis 5 metų kadencijai iki įstatymo įsigaliojimo ir turėtų pabaigti šią kadenciją, nepaisant 2011-12-31 termino. Atleidimo pagrindo atleisti rektorių nėra ir jo atleidimas prieštarautų tiek konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek Darbo kodekso (toliau – DK) normoms.

Jeigu šiuo atveju manytume laikyti atleidimo pagrindu DK 129 straipsnį - darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, aukštosios mokyklos turėtu labai didelių finansinių nuostolių, nes anksčiau nutraukus terminuotą darbo sutartį nei buvo sulygta šioje darbo sutartyje, tektų darbuotojui išmokėti visą atlyginimą iki kadencijos pabaigos ir išeitinę kompensaciją.

Kadangi prorektorių kadencija sutampa su rektoriaus kadencija, tektų atleisti ir prorektorius ir taip pat atsiskaityti su jais.

Bet kuriam darbuotojui kadencijos viduryje pakeista to darbuotojo rinkimų/skyrimo į pareigas tvarka negali būti taikoma atgaline data ir darbuotojas turi pabaigti savo kadenciją tomis darbo sąlygomis, kokiomis buvo išrinktas kadencijos laikotarpiui.

Pagal Darbo kodekso 138 straipsnį, apribojimai nutraukti darbo sutartį reorganizuojant įmonę: Įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmones, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmones, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius.

Pagal DK komentarą (III dalis): DK 138 straipsnyje dar minimas įmones, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas. Šie atvejai iš esmes adekvatūs Civilinio kodekso 2.104 straipsnyje numatytam juridinių asmenų pertvarkymui, pagal kurį pertvarkymas - tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas.

Komentuojamame straipsnyje išvardintos aplinkybės negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Tai nereiškia, kad po darbovietės reorganizavimo apskritai draudžiama nutraukti darbo sutartis. Darbuotojai gali būti atleidžiami iš darbo, jeigu yra DK numatytas pagrindas /technologinės, organizacinės, ekonominės ir pan. priežastys/, bet ne dėl darbovietės reorganizavimo. Suprantama, kad nutraukiant darbo sutartį dėl DK numatytų priežasčių reikia laikytis atitinkamos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.

Todėl, mūsų nuomone Įstatymo 95 straipsnio 5 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

28. Įstatymo 96 straipsnis teigia:

„1. Valstybinės aukštosios mokyklos pertvarkomos iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas taikant Civilinio kodekso nuostatas.

2. Sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo į valstybines aukštąsias mokyklas priima Vyriausybė. Pertvarkant valstybines aukštąsias mokyklas į viešąsias įstaigas, į jas negali būti investuojamas nekilnojamasis turtas.

3. Pertvarkius valstybinę aukštąją mokyklą į viešąją įstaigą, jai pereina visos teisės ir pareigos, kurias valstybinė aukštoji mokykla įgijo būdama biudžetinė įstaiga.

4. Per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo valstybiniai universitetai kreipiasi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl šiame įstatyme numatytos aukštosios mokyklos tarybos sudarymo ir pateikia į šią tarybą aukštosios mokyklos skiriamus narius.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).”

Seimui kyla teisiškai pagrįstų abejonių, kad 96 įstatymo straipsnis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį galimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, šio straipsnio 4 dalis ir Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

III.

Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento poziciją dėl Įstatymo konstitucingumo, išdėstytą 2010-01-06 rašte Nr. V-2009-4593.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pažymėjo tokius argumentus:

1. Dėl aukštųjų mokyklų autonomijos.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi formuoti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką, svarstytini Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintų vienasmenių ir kolegialių institucijų, priimančių sprendimus aukštosios mokyklos valdymo klausimais, sudarymo principai, o būtent, įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai senato (akademinės tarybos) sudėčiai ir įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų rektoriaus (direktoriaus) rinkimo tvarka.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei, reiktų peržiūrėti ir įvertinti Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės aukštosios mokyklos tarybos funkcijas, turinį, atkreipiant dėmesį į tas tarybos funkcijas, kurios gali būti siejamos su aukštosios mokyklos savivaldos įgyvendinimu (20 straipsnio 2 dalies 4 – 8 punktai).

2. Dėl gerai besimokantiems piliečiams garantuojamo nemokamo mokslo valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Mokslo ir studijų įstatymo 76 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija Vyriausybės nustatytą norminę studijų kainą, valstybės biudžeto lėšomis apmokama tik norminė studijų kaina, svarstytina atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatą, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros, svarstytinos Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad studijų rezultatai, lemiantys valstybės finansavimą, vertinami tik po pirmų dviejų studijų metų arba po pusės studijų programos.

Taip pat svarstytina Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 11 dalis, nustatanti, kad valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, nes Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, kurios taip pat apima ir lėšas gerai besimokančių pagal valstybės užsakymą aukštojoje mokykloje, visoms išlaidoms padengti.

3. Dėl kriterijų, pagal kuriuos asmenys laikomi gerai besimokančiais.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, turi būti nustatyti tik įstatymu, diskutuotina Mokslo ir studijų įstatymo 94 straipsnio 5 dalis, pagal kurią gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą.

4. Dėl privačių aukštųjų mokyklų finansavimo.

Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus, svarstytina Mokslo ir studijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos studijoms neskiriamos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio pirmąja dalimi, 106 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, n u t a r i a : 

1 straipsnis.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų:

1)            preambulės nuostata, jog „(...) Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja (...) sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą (...)“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

2)            3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, jog Studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos konkurencijos principu, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

3)            6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą.“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

4)            7 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, jog „Aukštoji mokykla privalo (...) informuoti steigėjus, juridinio asmens dalyvius ir visuomenę apie studijų ir mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinės aukštosios mokyklos – ir apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą; savo studijų programų išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo rezultatus“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; asmenų lygybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai;

5)            8 straipsnio 1 ir 3 dalys, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

6)            9 straipsnio 3 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

7)            11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, jog „Mokslinių tyrimų institutas turi teisę (...) kartu su universitetais šio įstatymo nustatyta tvarka rengti mokslininkus, padėti rengti specialistus“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

8)            11 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, jog „Mokslinių tyrimų institutas privalo (...) informuoti steigėją (juridinio asmens dalyvius) ir visuomenę apie mokslinės veiklos kokybės užtikrinimo priemones, o valstybinis mokslinių tyrimų institutas – ir apie savo finansinę, ūkinę veiklą ir lėšų naudojimą“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, asmenų lygybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 daliai;

9)            17 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „Studijų kokybės vertinimo centro kolegialus valdymo organas yra Studijų kokybės vertinimo centro taryba, sudaroma iš 11 narių. Juos 6 metams skiria: Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Vyriausybė, švietimo ir mokslo ministras, Lietuvos mokslo taryba kartu su Lietuvos mokslų akademija, universitetų senatai, kolegijų akademinės tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žinių ekonomikos forumas. Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudėtį skelbia švietimo ir mokslo ministras. Studijų kokybės vertinimo centro taryba rengia ir tvirtina savo veiklos reglamentą.“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai; Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai;

10)          18 straipsnio 1 dalis, 12 dalies 1, 4 ir 8 punktai ir 53 straipsnio 4 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

11)          18 straipsnio 6 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

12)          19, 20, 21 ir 22 straipsniai, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

13)          22 straipsnio 8 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

14)          39 straipsnis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai; Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai;

15)          48 straipsnio 2 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 1 ir 3 daliai; Konstitucijos 41 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 7 dalims;

16)          66 straipsnio 3 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 18 straipsniui, Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 26 straipsnio 1, 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 43 straipsnio 3 ir 7 daliai;

17)          tai, kad Įstatyme kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, nėra nustatyti, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

18)          69 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, valstybės biudžeto lėšos studijoms neskiriamos, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

19)          70 straipsnio 2 dalies nuostata, jog “valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes”, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

20)          70 straipsnio 5 dalies nuostata, jog „galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

21)          70 straipsnio 7 dalies nuostata, jog „asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo“, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

22)          70 straipsnio 11 dalis, nustatanti, kad valstybės biudžeto lėšos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

23)          76 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija Vyriausybės nustatytą norminę studijų kainą, valstybės biudžeto lėšomis apmokama tik norminė studijų kaina, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

24)          86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;

25)          93 straipsnio 2, 4, 6 ir 8 dalys, 94 straipsnis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

26)          94 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą yra ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai;

27)          95 straipsnio 5 dalis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai;

28)          96 straipsnis, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

2 straipsnis.

Šis nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.

SEIMO PIRMININKĖ                                                         IRENA DEGUTIENĖ

Teikia:

V.P.Andriukaitis,

I.Šiaulienė,

V.Gapšys,

V.Mazuronis,

Č.Juršėnas,

V.Galvonas,

S.Stoma