Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
REZOLIUCIJA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KREIPIMOSI
Į EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMĄ
2009 m. d., Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas,
remdamasis Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalis ir kurio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis,
atsižvelgdamas į Seimo statuto 182 str. 1 dalį, pagal kurią išreiškiama ši Seimo nuomonė valstybei itin svarbiu klausimu,
remdamasis Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje” 2 dalimi, pagal kurią Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, o normos, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, t.y. steigimo sutartys, taikomos tiesiogiai bei turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus,
siekdamas paraginti Vyriausybę pasinaudoti Europos Bendrijos steigimo sutarties 230 straipsnyje valstybei narei suteikiama galimybe pateikti ieškinius Europos Bendrijų Teisingumo Teismui dėl kompetencijos trūkumo,
atsižvelgdamas į Tarybos reglamentą 168/2007, įsteigiantį Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūrą, ypač į jo 4 straipsnį,
įvertindamas, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, kurioje išreiškė susirūpinimą, kad “šio įstatymo, ypač jo 4 straipsnio, formuluotės yra miglotos ir teisiniu požiūriu neaiškios ir gali būti prieštaringai interpretuojamos”; taip pat, kad toje pačioje rezoliucijoje Europos Parlamentas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl tam tikrų kitų įstatymų pakeitimų, kurie šuo metu yra svarstomi Seime,
manydamas, jog Europos Parlamento rezoliucijoje konkrečiai remiamasi “direktyvomis 2000/43/EB ir 2000/78/EB, kuriomis draudžiama tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, ir 2008 m. liepos 2 d. Komisijos pasiūlymu dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008)0426), bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, kuria draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turto, prigimties, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos” ir tuo būdu daroma prielaida, kad Lietuvos Respublikos priimtas įstatymas ir kiti svarstomi įstatymų projektai gali prieštarauti išvardintoms EB direktyvoms, EB direktyvų projektams ir Pagrindinių teisių chartijai,
reikšdamas susirūpinimą, jog Rezoliucijos 1 punkte Europos Parlamentas paprašė Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros, kuri buvo įsteigta Tarybos reglamentu 168/2007 ir kurio 2, 3 ir 4 straipsniuose yra aiškiai nustatyti bei apibrėžti Agentūros tikslai, kompetencija ir uždaviniai, “pateikti savo nuomonę apie šį įstatymą bei pakeitimus atsižvelgiant į ES sutartis ir ES teisę”,
atsižvelgdamas į tai, kad remiantis reglamento 168/2007 4 straipsnio 1 dalies d punktu, vienas iš Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros uždavinių yra “savo iniciatyva arba Europos Parlamento, Tarybos arba Komisijos prašymu rengti ir skelbti išvadas bei nuomones tam tikrų sričių teminiais klausimais, skirtas Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, joms įgyvendinant Bendrijos teisę”,
būdamas įsitikinęs, kad minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai teigiama, kad tokiose “išvadose, nuomonėse ir ataskaitose (...) nenagrinėjamas (...) klausimas, ar valstybė narė neįvykdė savo pareigos pagal Sutartį, kaip apibrėžta Sutarties 226 straipsnyje”, nes jeigu įtariama, kad valstybė narė nevykdo pareigos pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį, klausimas sprendžiamas Sutarties 226 straipsnyje numatyta tvarka, t.y. Komisijai pateikiant pagrįstą nuomonę valstybei narei, tokiu būdu suteikiant jai galimybę išdėstyti savo samprotavimus,
pabrėždamas, jog šiuo Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrai pateiktu prašymu siekiama “turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims” Europos Bendrijos steigimo sutarties 230 straipsnio nurodyta prasme,
reikšdamas susirūpinimą, jog teigiama, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas prieštarauja Bendrijos teisei, įskaitant direktyvas 2000/43/EB ir 2000/78/EB, o tai reikštų, kad Lietuva neva nevykdanti pareigos pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį, ir tokiu atveju turėtų būti taikomas Europos Bendrijos steigimo sutarties 226 straipsnis; tas būtų taikoma Pagrindinių teisių chartijai, kai tik ši įsigalios, arba bet kuriai kitai ateityje priimtai direktyvai, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba lytinės orientacijos, principas,
manydamas, kad dėl minėtų priežasčių Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra pagal ES teisę neturi teisės teikti “nuomonės dėl įstatymo ir pataisų atsižvelgiant į ES sutartis ir ES teisę”, o Europos Parlamentas neturėjo teisės prašyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros teikti tokią nuomonę dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo,
atsižvelgdamas į tai, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties 230 straipsnyje nustatyta, jog “Teisingumo Teismas prižiūri Europos Parlamento aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, (...) teisėtumą” ir kad “šiuo tikslu Teisingumo Teismas turi teisę nagrinėti valstybės narės pareikštus ieškinius (...) dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, šios Sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo, arba piktnaudžiavimo įgaliojimais”,
1. Mano, jog 2009 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir ypač jos 1 punktas yra neteisėtas veiksmas dėl kompetencijos trūkumo, remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 230 straipsniu;
2. Išreiškia susirūpinimą, jog jeigu ši Europos Parlamento rezoliucija nebus oficialiai pripažinta negaliojančia, ji gali tapti pavojingu precedentu, kuris sudarytų sąlygas Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūrai kėsintis į Europos Komisijos ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo prerogatyvas pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 226 straipsnį;
3. Ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę, remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 230 straipsniu, iki 2009 m. lapkričio 17 d. pateikti ieškinį Europos Bendrijų Teisingumo Teismui dėl Europos Parlamento priimtos rezoliucijos teisėtumo ir pareikalauti, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl Lietuvos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, o ypač jos 1 punktas, būtų paskelbti negaliojančiais;
4. Apgailestauja ir išreiškia gilų susirūpinimą dėl Europos Parlamento mėginimo abejoti valstybės narės didžiąja demokratiškai išrinkto parlamento narių dauguma priimto įstatymo teisėtumo, nors šis klausimas, manytina, nepriklauso Europos Parlamento kompetencijai;
5. Atsakingai paveda Seimo Pirmininkui pateikti šią Rezoliuciją Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Komisijai, valstybių narių ir šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrai ir Europos Tarybai.
Rezoliucija įsigalioja nuo priėmimo.
SEIMO PIRMININKAS
Teikia: