Projektas XIP-494(2)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1999 M. SPALIO 21 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 1991 M. SAUSIO 31 D. NUTARIMO „DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIO PASE“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ NUOSTATAS
2009 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (Žin., 1991, Nr. 5-132) nustatė:
„1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus.
2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:
3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.
Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą jam išduodamame naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja (lenkų) kalba. Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar minėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Nuostata, kad asmenvardžių rašymas lietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio pase neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neabejojo ir visi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paaiškinimus teikę oficialių institucijų atstovai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašė ištirti viso nutarimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėjo tik tų ginčijamo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, t. y. nutarimo 2 punkto, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nenagrinėta, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3 punktas, kuriame numatyta galimybė asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardus ir pavardes išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, taigi manytina – nelietuviškais rašmenimis (antraip šis punktas neturėtų prasmės, kadangi užtektų 1 ir 2 punkto nuostatų).
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, tapus NATO ir kitų tarptautinių organizacijų nare, galimybė Lietuvos Respublikos pase tam tikroms asmenų grupėms vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis įgijo ypatingą svarbą. Tai susiję su daugeliu naujų aplinkybių: daugėja Lietuvos Respublikos piliečių, sudarančių santuoką su kitų valstybių piliečiais ir imančių jų pavardes, daugėja ir tokiose santuokose gimstančių vaikų, turinčių teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis turtas tampa pasaulinės rinkos dalimi ir pan. Dėl to būtina užtikrinti asmens tapatybę patvirtinančių įrašų autentiškumą, nesvarbu, kurioje valstybėje šie įrašai yra padaryti. Jei nebūtų paisoma šio principo, žmonėms, migruojantiems iš vienos valstybės į kitą mokslo, darbo ar asmeniniais reikalais, atsirastų papildomų problemų norint įrodyti savo tapatybę, kadangi jų pavardės skirtingose valstybėse būtų perrašomos nevienodai.
Tiek kitų kalbų, tiek lietuvių kalbotyros darbuose duomenų apie tai, kad svetimų vardų ir pavardžių rašymas originalo kalba daro neigiamą įtaką kurios nors kalbos sistemai, iš esmės nėra. Visose lotyniško pagrindo raidyną naudojančiose kalbose (dėl tam tikrų istorinių aplinkybių išsiskiria latvių kalba) autentiška rašyba paprastai pateikiami ne tik asmenų ir vietų vardai (išskyrus tradicinius), bet ir kitų kalbų žodiniai prekių ženklai, įmonių, periodikos leidinių, meno kolektyvų, sporto komandų pavadinimai.
Tikriniai vardai, kitaip negu bendriniai žodžiai, neturi sąvokinių reikšmių (tikrinių vardų negalima apibrėžti kaip sąvokų, todėl jų atsiradimas kalboje nereiškia naujos sąvokos skolinimosi), jie kalboje atlieka asmenų arba objektų (vietovardžiai) žymiklių funkciją, nurodo vienetinius dalykus – asmenis arba objektus, todėl tokių žymiklių autentiškumas yra saugotinas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vardai ir pavardės oficialiuose dokumentuose į kitą kalbą neverčiami (tokių atvejų pasitaiko tik grožinėje literatūroje, publicistikoje). Tai patvirtina teiginį, kad asmenvardžiai yra ne tiek kalbos dalykas, kiek asmens tapatybės identifikavimo žymikliai, kurie bet kurioje valstybėje turi būti rašomi vienodai, kad nebūtų prarasta galimybė nustatyti asmens tapatybę.
Pabrėžtina, kad 1922 m. rugpjūčio 1 d. ir 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos konstitucijose, kaip ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, buvo įtvirtintas valstybinis lietuvių kalbos statusas. Tačiau Seimo 1938 m. gruodžio 6 d. priimto Pavardžių įstatymo 22 straipsnyje buvo nustatyta: „Nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.
Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad valstybinis lietuvių kalbos statusas ir įstatymuose numatyta galimybė asmenvardžius Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis Lietuvos teisės sistemoje jau buvo besiformuojanti tradicija. Ši aplinkybė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ neminima.
Yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimdamas 1999 m. spalio 21 d. nutarimą, neturėjo galimybės vertinti ir to fakto, kad daugelyje Vakarų Europos valstybių, kurios taip pat itin saugo valstybinį savo kalbos statusą, leidžiama kitų tautybių asmenims jų vardus ir pavardes rašyti taip, kaip įrašyta jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Nelotyniško pagrindo raidyną naudojančių kalbų asmenvardžiai atitinkamų valstybių kelionės dokumentuose pateikiami perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis pagal tų asmenų kilmės šalyse priimtas perrašos taisykles, todėl juos nurašant problemų nekyla.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad beveik visos lotyniško pagrindo raidyną naudojančios kalbos, tarp jų ir lietuvių, turi savitų raidžių ar raidžių su savitais diakritiniais ženklais (pvz., liet. ą, ė, į, š, ū, ž), tačiau daugelio Vakarų ir Vidurio Europos valstybių teisės aktuose yra numatyta galimybė kitų valstybių išduotuose dokumentuose (pirminiame asmens tapatybę patvirtinančiame šaltinyje) įrašytą vardą ir pavardę nurašyti paraidžiui, t. y. be jokių pakeitimų, taip pat savo valstybės asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, vardus ir pavardes rašyti atitinkamos tautinės mažumos kalbos rašmenimis. Tokio rašybos principo laikomasi Austrijos Respublikoje, Čekijos Respublikoje, Danijos Karalystėje, Estijos Respublikoje, Ispanijos Karalystėje, Italijos Respublikoje, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Lenkijos Respublikoje, Nyderlandų Karalystėje, Slovakijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje, Suomijos Respublikoje, Švedijos Karalystėje, Vengrijos Respublikoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kitose valstybėse. Pavyzdžiui, Lenkijoje vardus ir pavardes asmens tapatybės dokumentuose rašyti lietuvių kalbos rašmenimis turi teisę ir ten gyvenantys lietuviai.
Pažymėtina, kad tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija Tarptautinė civilinės būklės komisija (ICCS) taip pat rekomenduoja kitose valstybėse pripažinti asmens valstybėje suteiktą pavardę.
Europos žmogaus teisių teismas 2004 m. gruodžio 7 d. nutarime pagal Latvijos Respublikos pilietės Jutos Mentzen (taip pat žinomos kaip Mencena − taip Latvijoje buvo perrašyta jos paimta sutuoktinio, Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio, pavardė) skundą konstatavo, kad pareiškėjos pavardės fonetinė transkripcija ir gramatinė adaptacija, iškraipiusi originalią rašybą, prilygsta kišimuisi į jos asmeninį ir šeimos gyvenimą, o ji turi teisę reikalauti tam pagarbos, t. y. galimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje pripažintų teisių pažeidimas. Be to, šis teismas konstatavo, kad pagal to paties Konvencijos straipsnio 2 dalį valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat kai tai būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nagrinėdamas klausimą dėl tokio pobūdžio kišimosi į asmens privatų ir šeimos gyvenimą būtinumo demokratinėje visuomenėje, Europos žmogaus teisių teismas pažymėjo, kad dauguma Europos Tarybos narių pasirinko originalios formos pavardžių perrašymą paraidžiui, net jeigu dviejose kalbose konkrečių raidžių fonetinė raiška gali kelti sunkumų ir nesusipratimų dėl pavardės tarimo. Europos žmogaus teisių teismas taip pat pripažino, kad Latvijos valstybės teisinis pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose reglamentavimas pareiškėjai sudaro daugybę praktinių problemų ir sunkumų dėl skirtingo originalios ir „perdirbtos“ pavardės užrašymo. Teismas pažymėjo, kad Latvija suprato šias problemas ir ėmėsi priemonių joms išspręsti: įteisino abiejų pavardės formų lygiavertiškumą, numatė galimybę pase įrašyti ir autentišką pavardės formą.
Lietuva savo teisės aktuose nėra numačiusi, kaip spręsti panašias problemas. Minėti Europos žmogaus teisių teismo argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikoje egzistuojančios pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose praktikos atitikties Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 daliai ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijai. Lietuvos Respublika, nepripažindama autentiškų kitų valstybių piliečių asmenvardžių formų, negali reikalauti, kad kitose valstybėse išduodamuose asmens dokumentuose būtų įrašomos autentiškos lietuvių pavardžių formos (dėl įvairių priežasčių pasitaiko iškraipytų asmenvardžių), o tai kelia grėsmę mūsų kalbos pavardžių sistemai. Taigi kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuvos Respublikoje išduodamuose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens tapatybės žymiklių (vardo ir pavardės) rašymas nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valstybinės kalbos statusą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir į pasikeitusią Lietuvos geopolitinę situaciją, kitų Europos Sąjungos valstybių narių asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose praktiką ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimas, n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999, Nr. 90-2662) konstatuojamosios dalies 4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir konstatuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“ tuo aspektu, ar Lietuvos Respublikoje išduodamuose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardo ir pavardės rašymas kitais lotyniško pagrindo rašmenimis pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą.