Projektas XIP-307(2)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1998 M. LAPKRIČIO 11 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO 38 STRAIPSNIO 4 DALIES IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 36 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ NUOSTATAS
2009 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Šio nutarimo konstatuojamosios dalies 3.1 punkto nuostatos yra skirtos konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turiniui aiškinti. Šiame punkte Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad:
1) „Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.“;
2) „konstitucinės normos neatskleidžia sąvokos „priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei“ turinio ar galimų ribų. Lietuvos įstatymų leidėjas šią konstitucinę sąvoką rinkimų įstatymuose apibrėžė nepakankamai aiškiai ir tiksliai, taip sukurdamas prielaidas ją nevienodai interpretuoti bei taikyti.“;
3) „nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui“.
Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei buvimas, pagal Konstitucijos 56 straipsnio pirmąją dalį nesuderinamas su Seimo nario statusu, paprastai buvo suprantamas tik kaip kitos, ne Lietuvos Respublikos, valstybės pilietybės turėjimas, su tokios pilietybės turėjimu susijusi priesaika ar pasižadėjimas. Tačiau nei Konstitucijos 56 straipsnio pirmoji dalis, nei Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas expressis verbis nesusieja priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei tik su tos valstybės pilietybės turėjimu, t. y. tiesiogiai neeliminuoja kitokio galimo politinio pobūdžio pasižadėjimo užsienio valstybei. Savo nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kaip priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei „reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei“, kad „bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei“, kad „įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti“, t. y. siekdamas įgyvendinti Konstitucijos 56 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kelti kitų, ne vien užsienio valstybės pilietybės atsisakymo, reikalavimų.
Praktiškai gali kilti klausimų, ar pasižadėjimu užsienio valstybei, pagal Konstitucijos 56 straipsnio pirmąją dalį nesuderinamu su Seimo nario statusu taip pat laikytinas Lietuvos Respublikos piliečio pasižadėjimas, kuris nors ir nėra duodamas įgyjant kitos valstybės pilietybę, bet duodamas pagal užsienio valstybės įstatymą užsienio valstybei ir kurį priima užsienio valstybės pareigūnas, kuris taip pat išreiškia Lietuvos Respublikos piliečio valią priklausyti ir kitai, ne Lietuvos, tautai, kuris yra susijęs su tam tikrų teisių ir privilegijų turėjimu kitoje valstybėje pagal jos įstatymus ir tokių teisių turėjimą patvirtinančio užsienio valstybės dokumento išdavimu. Tokio dokumento išdavimas gali būti siejamas su tuo, kad Lietuvos Respublikos piliečio bent vienas iš tėvų, senelių ar prosenelių buvo tos užsienio valstybės pilietis ar priklausė tos valstybės tautai, o tokio dokumento išdavimas ir turėjimas yra siejamas su asmens įsipareigojimu nekenkti tos užsienio valstybės ir tautos interesams, nes nepagarba tai valstybei ar tautai arba kenkimas jos interesams gresia minėtų teisių ir jas patvirtinančio dokumento atėmimu. Taigi padėtis, kai Lietuvos Respublikos pilietis pagal užsienio valstybės įstatymą iš užsienio valstybės pareigūno gauna dokumentą, kurio išdavimas ir turėjimas siejamas su tam tikru Lietuvos Respublikos piliečio elgesiu užsienio valstybės atžvilgiu – pagarba tai valstybei ir jos tautai, nekenkimu tos valstybės ir jos tautos interesams, gali būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos piliečio politinio lojalumo kitai valstybei įsipareigojimas, kuris nors ir neprilygsta užsienio valstybės pilietybės turėjimui, bet yra nesuderinamas su konstituciniu reikalavimui Seimo nariui nebūti susijusiam pasižadėjimu užsienio valstybei.
Tam, kad rinkimų įstatymuose būtų pakankamai aiškiai ir tiksliai apibrėžta konstitucinė sąvoka „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ ir prireikus nustatyti papildomi reikalavimai Konstitucijos 56 straipsnio pirmosios dalies nuostatai įvykdyti, įstatymų leidėjui svarbu žinoti, ar tokio pobūdžio pasižadėjimas ir tokio pobūdžio užsienio valstybės dokumento turėjimas yra suderinamas su Seimo nario statusu.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi ir 61 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar:
1) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 3.1 punkto nuostata „Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“ ir nuostata, kad sąvoką „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ „reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei“, reiškia, kad Seimo narys negali būti pagal užsienio valstybės įstatymą tos užsienio valstybės pareigūnui išreiškęs savo valią priklausyti kitai, ne Lietuvos, tautai, taip pat kad Seimo narys negali turėti užsienio valstybės jam pagal tos valstybės įstatymus išduoto dokumento, suteikiančio Seimo nariui tam tikras teises ir privilegijas toje valstybėje ir kurio išdavimas bei turėjimas pagal tos valstybės įstatymus siejamas su Seimo nario pareiga gerbti tą užsienio valstybę ir jos tautą, nekenkti tos valstybės ir jos tautos interesams, atitikti šios valstybės saugumo, gynybos, viešosios tvarkos ir (ar) kitus pagrindinius interesus;
2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 3.1 punkto nuostata, kad konstitucinę sąvoką „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ „reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei“, ir nuostata, kad pasižadėjimu užsienio valstybei turėtų būti laikomi „bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas“, reiškia, kad pasižadėjimu užsienio valstybei taip pat laikomas užsienio valstybės dokumento, suteikiančio tam tikras teises ir privilegijas toje valstybėje, gavimas ir turėjimas, kai tokio dokumento išdavimas ir turėjimas pagal tos užsienio valstybės įstatymus yra siejamas su atitinkamu asmens elgesiu – asmens pareiga gerbti tą užsienio valstybę ir jos tautą, nekenkti tos užsienio valstybės ir jos tautos interesams, įskaitant šios valstybės saugumo, gynybos, viešosios tvarkos ir (ar) kitus pagrindinius interesus;
3) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 3.1 punkto nuostata, kad „svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – „būti nesusijusiam su priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas“, ir nuostata, kad „įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti“, taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas gali reikalauti, kad kandidatas į Seimo narius būtų ne tik atsisakęs turėtos kitos užsienio valstybės pilietybės, bet ir atsisakęs bet kokio užsienio valstybės dokumento, suteikiančio jam tam tikras teises ir privilegijas toje valstybėje, jei tokio dokumento išdavimas ir turėjimas pagal tos užsienio valstybės įstatymus yra siejamas su asmens pareiga gerbti tą užsienio valstybę ir jos tautą, nekenkti tos užsienio valstybės ir jos tautos interesams, įskaitant šios valstybės saugumo, gynybos, viešosios tvarkos ir (ar) kitus pagrindinius interesus;
4) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 3.1 punkto nuostata „Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“ ir nuostata „jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška“, taip pat reiškia, kad jeigu Seimo narys, priimdamas Seimo nario priesaiką, neatsisako bet kokio užsienio valstybės dokumento, suteikiančio jam tam tikras teises ir privilegijas toje valstybėje, kai tokio dokumento išdavimas ir turėjimas pagal tos užsienio valstybės įstatymus yra siejamas su asmens pareiga gerbti tą užsienio valstybę ir jos tautą, nekenkti tos užsienio valstybės ir jos tautos interesams, įskaitant šios valstybės saugumo, gynybos, viešosios tvarkos ir (ar) kitus pagrindinius interesus, tokia Seimo nario priesaika yra dviprasmiška, neatitinka ištikimybės vien Lietuvos valstybei principo ir yra negaliojanti.