Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ

ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

2008 m.                 d. Nr.

Vilnius

(Žin., 1993, Nr.63–1188; 2001, Nr.108–3902)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nauja redakcija.

Pakeisti Lietuvos respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir jį išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, planavimo, ribų keitimo, statuso pakeitimo ir panaikinimo, apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reglamentavimo bei kontrolės teisinius pagrindus.

2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos

1. Atkuriamieji sklypai – saugomos teritorijos, skirtos veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius.

2. Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos – teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai.

3. Biologinė įvairovė – gyvųjų organizmų rūšių, jų bendrijų, buveinių, ekosistemų ir genetinė įvairovė.

4. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei ir regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui)  bei gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.

5. Buveinės apsaugos būklė – būklė, kai bendras poveikis buveinei ir jos tipiškoms rūšims gali turėti ilgalaikę įtaką buveinės natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei jos tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui.

6. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšims išsaugoti.

7. Draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos.

8. Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos – teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo teritoriniams kompleksams bei objektams (vertybėms) arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai.

9. Ekologinės apsaugos zonos – teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.

10. Ekologinis tinklas – gamtinio karkaso dalis, jungianti didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius.

11. Ekologiškai svarbios teritorijos – kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir vandenų apsaugai svarbios teritorijos.

12. Ekosistema – funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurios komponentus sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai.

13. Europos Bendrijos svarbos teritorija – teritorija, skirta natūralių buveinių tipų ir rūšių apsaugai bei Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ vientisumui užtikrinti.

14. Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.

15. Gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą,gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų.

16. Gamtinis kraštovaizdis – natūralus gamtos vaizdas.

17. Gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniai kompleksai – išskirtinę gamtos mokslui, kraštovaizdžio ar kultūros mokslui vertę turinčių tarpusavyje susietų gamtos ir (ar) kultūros objektų sankaupos apibrėžtoje vietovėje.

18. Genetiniai sklypai – saugomos teritorijos sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

19. Kompleksinės saugomos teritorijos – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos.

20. Konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos – teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai, objektai ir biologinė įvairovė.

21. Kraštovaizdis – žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

22. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos – bendrojo ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentais nustatytos kraštotvarkos požiūriu skirtingos teritorijos, atskiriamos atsižvelgiant į pagrindinį tikslinį žemės naudojimą. Jose numatomos kraštovaizdžio naudojimo apsaugos ir tvarkymo priemonės.

23. Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo darnų sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.

24. Natūrali buveinė – sausumos arba vandens plotai, kuriuose yra jiems būdingų geografinių, abiotinių ir biotinių visiškai natūralių ar pusiau natūralių požymių.

25. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale.

26. Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

27. Paveldo objektų apsaugos reglamentai – dokumentai, nustatantys šių objektų tvarkymo ir naudojimo sąlygas.

28. Pažintinis turizmas – keliavimas turint tikslą susipažinti su krašto gamtos ir kultūros paveldo teritoriniais kompleksais ir objektais (vertybėmis), kraštovaizdžiu bei istorija, taip pat mokslo ir mokymo tikslais.

29. Prioritetiniai natūralių buveinių tipai ir prioritetinės augalų ar gyvūnų rūšys – Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir augalų ar gyvūnų rūšys, kurioms gresia išnykimo pavojus ir už kurių apsaugą,  atsižvelgdama į jų natūralaus paplitimo arealo dalį, patenkančią į Europos Bendrijos teritoriją, Europos Bendrija yra ypač atsakinga.

29. Rekreacija –  fizinių ir dvasinių jėgų atgavimas po darbo; atsipalaidavimas laisvalaikio valandomis poilsis, jėgų atkūrimo vyksmas.

30. Rezervatas – saugoma teritorija, kurioje rūpinamasi išsaugoti ir tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šioje teritorijoje nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis,  ūkinė veikla jose nutraukiama.

31. Rezervatinė apyrubė – nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija.

32. Rūšies apsauga – būklė, kai rūšį veikiantys veiksniai gali turėti ilgalaikį poveikį jos paplitimui ir gausumui.

33. Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę. Jiems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

34. Saugomų teritorijų apsauga – saugomų teritorijų planavimo ir projektavimo, konkrečių apsaugos ir tvarkymo priemonių įgyvendinimo, kontrolės, taip pat aplinkosauginio švietimo procesas.

35. Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai – Vyriausybės patvirtinti kraštovaizdžio tvarkymo zonų, nustatomų rengiant saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas), kraštovaizdžio apsaugos naudojimo ir tvarkymo reikalavimai.

36. Saugomų teritorijų kontrolė – saugomų teritorijų apsaugos proceso dalis – kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymais, kitais teisės aktais ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra.

37. Saugomų teritorijų nuostatai – teisės aktai, nustatantys saugomų teritorijų tipų ir (ar) atskirų saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo ypatumus, valdymo bei veiklos organizavimo principus.

38. Saugomų teritorijų planavimo dokumentai – specialieji teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcines ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas.

39. Saugomų teritorijų tvarkymas – veiksmai turint tikslą išsaugoti, racionaliai naudoti ir atkurti pažeistus gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus (vertybes), pritaikyti saugomas teritorijas pažintiniam turizmui ir kitokiam naudojimui, neprieštaraujančiam kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimui.

40. Sklypų jungimas (konsolidavimas) – vientisos paveldo objekto teritorijos formavimas, siekiant atkurti, tvarkyti, naudoti ir pritaikyti turizmo reikmėms buvusias dvarų sodybas bei kitus išskaidytus kultūros ir gamtos paveldo objektus ar kompleksus, taip pat žemės sklypų stambinimas.

41. Sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, skirtame asmeniniams poreikiams,  pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatais,  sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir daržui naudojamas plotas.

42. Tinkama buveinės apsauga – būklė, kai natūralus buveinės paplitimo arealas ir jos plotai tame areale nekinta arba didėja, kai egzistuoja ir tikėtina, kad neišnyks, jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos esant tinkamai  šiai buveinei būdingų rūšių apsaugos būklei.

43. Tinkama rūšies apsauga – būklė, kai rūšies populiacijos pokyčiai rodo, kad populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūralios buveinės komponentas, ir kai rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad mažės, ir buveinė, kurioje populiacija galės išlikti ilgą laiką, yra ir, tikėtina, bus gana didelė.

44. Ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) paskirties pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti.

45. Valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose teritorijose. Jų išsaugojimas ir naudojimas siejamas su gamtos ir kultūros vertybių išsaugojimą užtikrinančia bendra funkcinio prioriteto ir kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistema.

46. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai – valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų bei saugomų teritorijų valstybinio valdymo ir kontrolės įstaigų tarnautojai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus. Valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą.

47. Viešasis interesas – siekis išsaugoti, tvarkyti ir naudoti objektyviai reikšmingas ir reikalingas visuomenei gamtos bei kultūros paveldo vertybes, išlaikant socialinę, ekonominę, kultūrinę ir aplinkosauginę pusiausvyrą.

48. Vizuali (regimoji) tarša – apleistų statinių (išskyrus  kultūros paveldo objektus), taip pat stambių gabaritų objektų, užstojančių saugomas panoramas (erdves),  buvimas ar atsiradimas saugomų vertybių regimojoje aplinkoje.

ANTRASIS SKIRSNIS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA ir veiklos reglamentavimo dokumentai

3 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimo tikslai

Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui ir rekreaciniam naudojimui išsaugant kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybes, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

4 straipsnis. Saugomų teritorijų sistema

1. Saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos:

1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai;

2) apsaugos prioriteto atkuriamosios teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai;

3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos;

4) kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

2. Šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas:

1) buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama palaikyti ar atkurti natūralių buveinių tinkamą apsaugos būklę, prisidėti prie Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ sukūrimo;

2) paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama išsaugoti natūralias paukščių rūšių buveines, laukinių paukščių rūšių populiacijas jų paplitimo arealuose, atkurti sunaikintus laukinių paukščių rūšių biotopus, išsaugoti migruojančių paukščių rūšių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijų susitelkimo vietas.

3. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas.

4. Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą derinančią bendrą sistemą jungia gamtinis karkasas.

5 straipsnis. Veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai

1. Veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja:

1) šis įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Žemės, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos ir kiti įstatymai;

2) saugomų teritorijų nuostatai;

3) teritorijų planavimo dokumentai;

4) saugomų teritorijų, tipiniai ir (ar) regioniniai architektūriniai reglamentai;

5) apsaugos sutartys sudaromos,  jeigu pageidauja žemės savininkai ir valdytojai, dėl papildomų veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo.

2. Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu.

3. Apsaugos sutartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais, kurių žemė, miškas ar vandens telkinys yra saugomoje teritorijoje, sudaro Vyriausybės įgaliotos institucijos. Šios sutartys turi gali būti įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Jose nustatyti veiklos apribojimai turi atitikti šiame straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų reikalavimus. Sutarčių sudarymo tvarką ir formas tvirtina Vyriausybė.

TREČIASIS SKIRSNIS

KONSERVACINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas

6 straipsnis. Rezervatai

1. Rezervatų steigimo tikslai:

1) užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą ar kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumo palaikymą;

2) išsaugoti tipišką arba unikalų gamtinį arba kultūrinį kraštovaizdį ir jame esančius paveldo objektus;

3) išsaugoti vertingas natūralias ekosistemas, buveines, laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių genofondą;

4) organizuoti nuolatinius mokslinius tyrimus ir stebėjimus bei muziejinį darbą;

5) propaguoti gamtos ar kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).

2. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

1) gamtinius – ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti;

2) kultūrinius (rezervatus-muziejus) – ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

3) kompleksinius – ypač vertingiems gamtiniu ir kultūriniu požiūriu kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

3. Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriama:

1) valstybiniai rezervatai;

2) rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose;

3) rezervatinės apyrubės.

7 straipsnis. Veiklos rezervatuose reglamentavimas

1. Gamtinių rezervatų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti gamtinių rezervatų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama tik ši veikla:

1) natūralių gamtinių procesų eigos tyrimai ir stebėjimai;

2) priešgaisrinių priemonių vykdymas;

3) epizootijų atvejais sanitarinių priemonių vykdymas;

4) statinių, kurių reikia rezervato steigimo ir veiklos tikslams įgyvendinti, statyba;

5) gamtinio kraštovaizdžio, ekosistemų ir pažeistų veiklos objektų atkūrimas;

6) kitų priemonių, atitinkančių rezervato steigimo tikslus, įgyvendinimas.

2. Vietos gyventojų uogavimo ir grybavimo tvarką nustato gamtinių rezervatų nuostatai.

3. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti kultūrinių rezervatų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) leidžiama tik ši veikla:

1) mokslinio tyrimo ir muziejinis darbas;

2) veiklos pažeistų kultūrinio kraštovaizdžio teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) atkūrimas;

3) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų (vertybių) remontavimas, tyrinėjimas, restauravimas ir konservavimas;

4) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų (vertybių) pritaikymas lankymui ir eksponavimas;

5) statinių, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti, statyba;

6) kita veikla, atitinkanti rezervato steigimo tikslus ir nurodyta kultūrinių rezervatų nuostatuose bei teritorijų planavimo dokumentuose.

4. Kompleksinių rezervatų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šio straipsnio 1 ir  3 dalyse išvardyti dokumentai ir nustatytos veiklos rūšys.

5. Kompleksiniuose ir kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) remonto, tyrinėjimo, restauravimo ir konservavimo darbai atliekami įstatymų nustatyta tvarka.

6. Kompleksinių ir kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) naudojimo ir lankymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

7. Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

8 straipsnis. Draustiniai

1. Draustinių steigimo tikslai:

1) išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves;

2) užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą;

3) išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas;

4) sudaryti sąlygas tvarkyti ir naudoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, vietoves;

5) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams;

6) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui;

7) propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves.

2. Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į:

1) gamtinius;

2) kultūrinius;

3) kompleksinius.

3. Gamtiniai draustiniai yra:

1) geologiniai – žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti;

2) geomorfologiniai – tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti;

3) hidrografiniai – tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti;

4) pedologiniai – natūraliems dirvožemiams saugoti;

5) botaniniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų rūšims bei jų bendrijoms ir buveinėms saugoti;

6) zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, entomologinių ir kitos draustinių rūšys;

7) botaniniai-zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ar buveinėms saugoti;

8) genetiniai – genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti;

9) telmologiniai – tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti;

10)  talasologiniai – vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti.

4. Kultūriniai draustiniai (kultūros paveldo vietovės) yra:

1) archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti;

2) istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriškai reikšmingomis išlikusiomis ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa pasižyminčioms teritorijoms saugoti;

3) etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms saugoti;

4) urbanistiniai  ir architektūriniai – urbanistiniu požiūriu išsiskiriančioms istorinėms miestų dalims, miesteliams, vietovėms, kuriose yra architektūriškai vertingų pastatų ir statinių ansamblių ar kompleksų, saugoti.

5. Kompleksiniai draustiniai yra kraštovaizdžio draustiniai – vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovėms saugoti.

6. Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:

1) valstybiniai draustiniai;

2) savivaldybių draustiniai;

3) draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose.

9 straipsnis. Veiklos draustiniuose reglamentavimas

1. Draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms).

2. Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas.

3. Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama:

1) naikinti ar žaloti saugomus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus;

2) naikinti ar žaloti reljefo formas, rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, kasti durpes ir ežerų nuosėdas (sapropelį), išskyrus pradėtas kasti iki draustinio įsteigimo arba atkuriant užpelkėjusius ežerus;

3) statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, aerodromus, vėjo jėgaines, išskyrus atstatomus vėjo malūnus, rengti sąvartynus, kitus aplinką teršiančius, įskaitant vizualiai, statinius;

4) tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį, įrengti naujus su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,2 hektaro vandens telkinius (kūdras). Atstatyti buvusias užtvankas, įrengti tvenkinius, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti, išskyrus šio įstatymo 6 dalyje numatytai veiklai;

5) sausinti ir keisti į kitas žemės naudmenas pelkes ir jų apypelkius, jeigu tai prieštarauja saugomų vertybių išsaugojimui, rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro natūraliai juose esančius akmenis; rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai:

6) statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus statinius sodybose, taip pat teritorijose, nustatytose valstybinių parkų ar draustinių planavimo schemose (tvarkymo planuose) ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Viename namų valdos ar sodybos sklype galima statyti vieną gyvenamąjį pastatą ir jo priklausinius.  Statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 30 laipsnių, taip pat arčiau kaip 25 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos;

7)  statyti ūkininkų sodybas, išskyrus skirtas kaimo turizmo paslaugoms teikti;

8) sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas;

9) įrengti išorinę reklamą, išskyrus miestų ir miestelių teritorijas, nesusijusią su draustinyje saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis);

10) išleisti į aplinką genetiškai modifikuotus organizmus;

11) atlikti kitą veiklą, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms).

4. Kultūriniuose draustiniuose  (kultūros paveldo vietovėje) saugomi istoriškai susiformavę ypatumai, autentiškumas, vertingosios savybės:

1) gamtinės struktūros (reljefas, vandens telkiniai, istoriniai želdynai);

2) urbanistinės planinės, tūrinės, erdvinės struktūros;

3) būdingi sklypų užstatymo formavimo ir želdinimo principai, jų įvairovė;

4) išorinės apdailos medžiagos, jų spalvinis ir  komponavimo principai;

5. Kultūriniuose draustiniuose (kultūros paveldo vietovėse) draudžiama: veikla, iš esmės keičianti kultūros paveldo vietovių autentiškumą (savybės, apimančias pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą – formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką).

6. Kultūriniuose  draustiniuose (kultūros paveldo vietovėse) galimi:

1) pritaikymo bei visi tvarkomieji paveldosaugos ir tvarkomieji statybos darbai, nepažeidžiantys statinių ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių (kraštovaizdžio elementų);

2) statinių statybos ir rekonstrukcijos darbai draustinio teritorijose ar jo dalyse, nustatytose valstybinių parkų ar draustinių planavimo schemose (tvarkymo planuose), specialiuosiuose planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose;

3) išimtiniais atvejais galimi neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo darbai pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir gamtotvarkos darbus.

7. Kultūros paveldo vietovių tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma vadovaujantis šiuo ir  Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis.

8. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato draustinių nuostatai, saugomų teritorijų tipiniai ir (ar) apsaugos reglamentai, statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai.

9. Draustiniuose skatinama tradicinė ūkinė veikla, ekologinis žemės ūkis, taip pat veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), etninę kultūrą, tradicinę kaimo gyvenseną, atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, pažintinis ir kaimo turizmas.

10. Draustiniuose, kuriuos steigiant buvo numatyta atkurti pažeistus kraštovaizdžio kompleksus ar jų dalis, išskiriami atkuriamieji sklypai.

11. Draustiniuose galimi pritaikymo bei visi tvarkomieji paveldosaugos darbai ir tvarkomieji statybos darbai, nepažeidžiantys statinių ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių (kraštovaizdžio elementų).

10 straipsnis. Paveldo objektai

1. Paveldo objektų skelbimo tikslai:

1) išsaugoti, tvarkyti ir naudoti gamtos ir kultūros paveldo objektus;

2) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams;

3) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui;

4) propaguoti gamtos ir kultūros paveldo objektus.

2. Paveldo objektai skirstomi į:

1) gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus);

2) kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes).

3. Gamtos paveldo objektai yra:

1) geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;

2) geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos ir kitos reljefo formos;

3) hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;

4) hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;

5) botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;

6) zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

4. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) yra:

1) archeologiniai – piliakalniai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai ar jų liekanos, senovės gyvenimo, gavybos, gamybos ir laidojimo vietos, žemgrindos, kūlgrindos ir kitos senovės kelių liekanos, hidrotechniniai įrenginiai, kiti archeologiniai objektai ar vietos;

2) mitologiniai (sakraliniai, istoriniai, memorialiniai) – alkais vadinamos ir kitos senovės kulto vietos, akmenys su senovės žmogaus veiklos žymėmis ar kiti žodinėje tautos kūryboje išgarsinti objektai  ir vietos, taip pat dabartinių tikybų žmonių vertinamos vietos; vietos ir (ar) statiniai, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis, taip pat išgarsinti literatūros ar kitais meno kūriniais, neveikiančios kapinės ar jų dalys, karių kapinės, sukilėlių, partizanų, kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių (rezistentų), žymių visuomenės, kultūros, valstybės veikėjų kapai, laidojimo vietos;

3) architektūriniai ir inžineriniai – reikšmingais pripažinti gyvenamieji bei negyvenamieji pastatai, jų dalys ir priklausiniai, pastatų kompleksai bei ansambliai, dvarų sodybos, kitos vientisos architektūrinės kompozicijos ryšiais susietos statinių ir kitų kūrinių grupės bei vietos, taip pat reikšmingais pripažinti inžineriniai techniniai statiniai: tiltai, tuneliai, užtvankos, malūnai, melioracijos įrenginiai, malūnų ar kitokia gamybinė ar technologinė įranga;

4) dailės – reikšmingais pripažinti monumentaliosios dailės kūriniai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, monumentalūs kryžiai, memorialiniai statiniai ir kiti dailės kūriniai, tiesiogiai susiję su jų užimama bei naudojimui reikalinga teritorija.

5) kartografiniai  ir geodeziniai – ypatingas geografines koordinates turintys šalies teritorijos taškai ir jų aplinka, reikšmingais pripažinti geodezinį tinklą formuojantys punktai  ir jų įranga.

5. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Gamtos ir kultūros paminklais juos skelbia Vyriausybė jos įgaliotos institucijos teikimu.

11 straipsnis. Veiklos paveldo objektų teritorijose reglamentavimas

1. Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, paveldo objektų nuostatai, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai.

2. Gamtos paveldo objektų nuostatus, taip pat kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Paveldo objektų teritorijose draudžiama:

1) naikinti ir žaloti paveldo objektus ar jų vertingąsias savybes;

2) statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu,  tvarkymu ar pritaikymu, skatinant paveldo objektų naudojimą.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

KOMPLEKSINĖS saugomos TERITORIJOS.

veiklos jose reglamentavimas

12 straipsnis. Valstybiniai parkai

1. Valstybinių parkų steigimo tikslai:

1) išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingą kraštovaizdį;

2) išsaugoti tipiškas ir (ar)  unikalias ekosistemas;

3) atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus ir objektus (vertybes);

4) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams gamtos ir kultūros paveldo apsaugos srityse;

5) propaguoti ir remti Lietuvos regionų etnokultūros tradicijas;

6) sudaryti sąlygas rekreacijai, pirmiausia pažintiniam turizmui;

7) plėtoti aplinkosauginį švietimą, propaguoti ekologinę žemdirbystę;

8) įgyvendinti kitus valstybinių parkų nuostatuose numatytus jų steigimo tikslus.

2. Pagal reikšmę skiriami:

1) nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai;

2) regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.

3. Valstybinių parkų planavimo schemose (valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose) išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamojo ir ūkinio prioriteto bei kito prioriteto zonos. Valstybinių parkų planavimo schemose (tvarkymo planuose) išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose reguliuojamas teritorijos naudojimas ir apsauga.

13 straipsnis. Veiklos valstybiniuose parkuose reglamentavimas

1. Valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai.

2. Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams.

3. Veikla ir jos pobūdis valstybiniuose parkuose reglamentuojama pagal funkcinio prioriteto ir kraštovaizdžio tvarkymo zonas. Valstybinių parkų rezervatams, draustiniams ir paveldo objektams taikomi veiklos draudimai ir apribojimai, nustatyti šio įstatymo 7, 9, 11 straipsniuose ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose veiklą rezervatuose, draustiniuose ir paveldo objektuose.

4. Valstybinių parkų ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamojo ir ūkinio prioriteto bei kito prioriteto zonose draudžiama:

1) rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, aerodromus, vėjo jėgaines, kurių aukštis, įskaitant sparnų ilgį, daugiau kaip 10 metrų, išskyrus inžinerinius tinklus ir atstatomus vėjo malūnus;

2) tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti tvenkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga  gamtos ir kultūros paveldo vertybėms atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti, taip pat rekreaciniam potencialui didinti.

5. Statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, bendrojo planavimo dokumentų ir (ar) valstybinių parkų planavimo schemų (tvarkymo planų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų, gyvenviečių bei architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, pagal valstybinių parkų nuostatus, regioninius architektūrinius reglamentus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Valstybinių parkų teritorijose, kuriose statyba leidžiama, viename namų valdos ar sodybos (ūkininko sodybos) žemės sklype galima statyti vieną gyvenamąjį namą ir jo priklausinius. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti reikalavimai ir nustatyti papildomi reikalavimai.

6. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal bendruosius ir detaliuosius planus bei valstybinių parkų planavimo schemas (tvarkymo planus).

7. Valstybiniuose parkuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kraštovaizdžio kompleksus ar objektus (vertybes) bei atkurianti tradicinius gamtos ir (ar) kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas, saugomoms vertybėms nekenkiantis rekreacinis naudojimas, teritorijos pritaikymas lankymui atsižvelgiant į kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo reikalavimus.

8. Kuršių nerijos nacionaliniam parkui taikomi bendri šiame įstatyme nustatyti apsaugos ir tvarkymo ypatumai, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Pajūrio juostos įstatymas, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Kuršių nerijos nacionaliniame parke draudžiama:

1) statyti naujus pastatus ant Didžiojo kopagūbrio ir jo šlaitų, taip pat Pajūrio apsauginio kopagūbrio (išskyrus gelbėjimo stotis);

2) įrengti stovyklavietes.

14 straipsnis. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos

1. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų steigimo tikslai:

1) sukurti reprezentatyvią kompleksinės ekologinės stebėsenos (monitoringo) sistemą – stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamtinių sistemų pokyčius;

2) atlikti biosferos naudojimo eksperimentus  ir tyrimus;

3) plėtoti ekologinį švietimą ir propagandą;

4) garantuoti gamtinių kompleksų apsaugą.

2. Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos yra:

1) biosferos rezervatai – steigiami įgyvendinti tarptautinę biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programą ir atlikti gamtosaugos eksperimentus reprezentaciniuose natūraliuose gamtinių zonų kompleksuose bei juos supančiose teritorijose;

2) biosferos poligonai – steigiami vykdyti nacionalinę ir regioninę aplinkos stebėseną (monitoringą) ypatingą biologinę ir geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose.

3. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (gamtiniai rezervatai ir draustiniai) ir ekologinės apsaugos prioritetų, taip pat eksperimentų, ekosistemų atkūrimo ir šiai teritorijai būdingos ūkinės veiklos zonos. Biosferos poligonuose taip pat gali būti išskirtos įvairios funkcinės paskirties zonos. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų – Vyriausybės įgaliota institucija.

15 straipsnis. Veiklos biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose reglamentavimas

1. Biosferos rezervatų nuostatus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų – Vyriausybės įgaliota institucija.

2. Aplinkos stebėsenos (monitoringo) darbai biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose atliekami pagal specialias Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas aplinkos tyrimo programas.

PENKTASIS SKIRSNIS

atkUriAmoSIOS  IR EKOLOGINĖS APSAUGOS PRIORITETO TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas

16 straipsnis. Atkuriamieji ir genetiniai sklypai

1. Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai:

1) atkurti veiklos nuskurdintas gamtos išteklių rūšis arba jų kompleksus;

2) pagausinti bendrą gamtos išteklių fondą;

3) garantuoti atsinaujinančių gamtos išteklių išsaugojimą ir racionalų naudojimą.

2. Atkuriamieji sklypai steigiami uogynų, grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams atkurti ir pagausinti. Jie steigiami gamtos ištekliams atkurti reikalingam laikotarpiui.

3. Genetinių sklypų steigimo tikslas yra išsaugoti veiklai reikalingos genetinės medžiagos išteklius. Šie sklypai steigiami sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

17 straipsnis. Veiklos atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose reglamentavimas

1. Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, mažinanti gamtos išteklius, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamojo turto naudojimas bei nustatytų naudojimo būdų keitimas. Veiklos ribojimo pobūdį ir mastą nustato šių teritorijų nuostatai.

2. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų nuostatus tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.

18 straipsnis. Ekologinės apsaugos zonos

1. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai:

1) užtikrinti bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

2) išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų (vertybių) aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio;

3) sumažinti neigiamą ūkinių objektų poveikį žmogui ir aplinkai, taip pat užtikrinti ūkio objektų veiklą.

2. Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra:

1) bendrosios ekologinės apsaugos;

2) specialiosios ekologinės apsaugos.

3. Bendrosios ekologinės apsaugos zonos skirstomos į miestų ir kurortų, pajūrio ir laukų  apsaugos, požeminių vandenų (vandenviečių), paviršinio vandens telkinių, agrarinių takoskyrų bei intensyvaus karsto apsaugos zonas.

4. Specialiosios ekologinės apsaugos zonos skirstomos į:

1) buferinės apsaugos – valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių, paveldo objektų buferinės apsaugos zonos, nustatomos už šių saugomų teritorijų ribų;

2) fizinės apsaugos – paveldo objektų, valstybinio geodezinio pagrindo punktų, elektros linijų, dujotiekių ir naftotiekių, ryšių linijų ir kitų infrastruktūros objektų fizinės apsaugos zonos;

3) vizualios (regimosios) apsaugos – paveldo objektų, astronomijos observatorijų, aerodromų ir kitų infrastruktūros objektų vizualinės (regimosios) apsaugos zonos; tai plotai, kuriuose aplinkos keitimas gali pakenkti šių objektų aplinkai ar trukdyti juos apžvelgti;

4) sanitarinės apsaugos – gamybinių ir komunalinių objektų, žemės ūkio įmonių bei kitų ūkio ir infrastruktūros objektų sanitarinės apsaugos zonos;

5) rezervuojančios apsaugos – perspektyvių naudingųjų iškasenų plotų apsaugos zonos.

5. Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos į skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius arba jose gali būti išskiriami tokie pazoniai.

6. Ūkio ir infrastruktūros objektų apsaugos zonų rūšių nustatymo tvarką ir jų apsaugos bei naudojimo režimą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys šių objektų priežiūrą ir naudojimą.

7. Ekologinės apsaugos zonos ir jų ribos nustatomos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtuose specialiuosiuose ir bendruosiuose teritorijų planavimo dokumentuose.

19 straipsnis. Buferinės apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas

1. Kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, paveldo objektams ir išvengta šių teritorijų vizualinės taršos, jiems nustatomos, o valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose esančiuose rezervatuose, taip pat draustiniuose esantiems paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos.

2. Buferinės apsaugos zonos nustatomos tvirtinant saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus.

3. Gamtinių rezervatų buferinėse apsaugos zonose draudžiama:

1) įrengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus;

2) keisti hidrologinį režimą;

3) naudoti trąšas ir pesticidus ne žemės ūkio naudmenose;

4. Paveldo objektų buferinės apsaugos zonose nustatomos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo fizinės ir vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniai.

5. Paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose draudžiama:

1) kasti žemę ir atlikti kitus darbus, galinčius sukelti grunto deformaciją ir vibraciją, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, kai šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu;

2) statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu, pritaikymu ar tvarkymu;

3) laikyti aktyvias chemines, degias bei sprogstamąsias medžiagas;

4) statyti užtvankas bei keičiančius vandens lygį hidrotechninius statinius, tiesinti ir gilinti šaltinių ir upių vagas, išskyrus atvejus, kai atkuriami ir tvarkomi kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės);

5) veikla, galinti fiziškai pakenkti paveldo objekto vertingosioms savybėms.

6. Paveldo objektų vizualinės (regimosios) apsaugos pozoniuose draudžiama statyti statinius, jeigu jie blogina paveldo objektų eksponavimo sąlygas, trukdo jų apžvalgą ir pažeidžia jų vertingąsias savybes: planinę, tūrinę, erdvinę struktūras ar iš esmės keičia istorinį sklypo užstatymo būdą – valdos užstatymo morfologinį tipą.

7. Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir draustinių bei biosferos rezervatų buferinės apsaugos zonose draudžiama statyti statinius, jeigu jie blogina paveldo objektų eksponavimo sąlygas, didina teritorijos vizualią (regimąją) taršą. Valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų hidrologinės įtakos dalyse gali būti nustatyti bendrosios ekologinės apsaugos pazoniai.

20 straipsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose

reglamentavimas

1. Kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta.

2. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o jų nuostatus – Vyriausybė jos įgaliotos institucijos teikimu.

3. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama:

1) lieti srutas arba skystą mėšlą neįterpiant į gruntą;

2) statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas, taip pat susisiekimo, energetikos, kitai inžinerinei infrastruktūrai būtinus pastatus) ir vandens telkinių pakrančių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių;

3) keisti esamą užstatymo ribą rekonstruojant ar statant statinius, išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose;

4) statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ir kitoms panašioms funkcijoms vagonėlius ir kilnojamuosius objektus ar įrenginius (kilnojamuosius namelius, konteinerius, nenaudojamas transporto priemones, metalinius garažus), išskyrus atvejus, kai jie naudojami kaip laikini statiniai, reikalingi mokslo institucijų moksliniams stebėjimams ir tyrimams, bitininkystei, renginiams, taip pat kilnojamuosius namelius kempinguose, įrengtuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytose vietose, ir Statybos įstatyme numatytais atvejais;

5) prie Nemuno upės nuo Jūros upės žiočių iki Kuršių marių Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytose vietose ir periodu arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto leidžiama statyti verslinei žvejybai reikalingas transporto priemones ir kitus šiam verslui reikalingus įrenginius. Šiame punkte numatyti apribojimai netaikomi vykdant gelbėjimo darbus, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka vykdant aplinkos apsaugos ir saugomų teritorijų valstybinę kontrolę, valstybinę vidaus vandenų laivybos bei vandenų kelių priežiūros ir darbų vykdymo vandenų keliuose kontrolę, valstybės sienos apsaugą.

4. Pakrantės apsaugos juostoje draudžiama:

1) tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti būtina dėl įrenginių eksploatavimo saugumo;

2) naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus;

3) dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus paplūdimių įrengimą, kultūrinių pievų atsėjimą;

4) važiuoti ir statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto, išskyrus kelius, gatves,  aikštes ir pan.

5. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose –  paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius.

6. Sodyboje tarp gyvenamojo namo ir pakrantės apsaugos juostos ribos  gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 – 4,5 metrų (aukštis skaičiuojamas nuo statiniu užstatomo žemės ploto paviršiaus vidurkio iki pastato kraigo) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio.

7. Veiklą kitose šio įstatymo 18 straipsnyje išvardytose ekologinės apsaugos zonose reglamentuoja teisės aktai, pagal kuriuos jos buvo nustatytos.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

GAMTINIS KARKASAS

21 straipsnis. Gamtinio karkaso nustatymo tikslai

Gamtinio karkaso nustatymo tikslai:

1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas biologinei įvairovei išsaugoti;

2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas teritorijas;

3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius;

4) didinti šalies miškingumą;

5) optimizuoti kraštovaizdžio urbanizacijos bei technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą.

22 straipsnis. Gamtinio karkaso sudėtis ir nustatymas

1. Gamtinis karkasas jungia įvairias teritorijas: rezervatus, draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus, ekologinės apsaugos zonas, taip pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir ekologiškai svarbias agrarines teritorijas.

2. Gamtinį karkasą sudaro:

1) geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

2) geosistemų vidinio stabilizavimo arealai – teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai ir grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms;

3) migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos teritorijos, kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija.

3. Pagal svarbą gali būti skiriamos europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės gamtinio karkaso dalys.

4. Biologinės įvairovės apsaugai gamtinio karkaso teritorijose gali būti išskiriamas ekologinis tinklas, jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius. Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išskiriamas Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“, apimantis buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas.

5. Gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso bei ekologinių tinklų ribomis teritorijų planavimo dokumentus bei miškotvarkos ir kitus projektus.

6. Gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, formuoti naujas kompaktiško užstatymo gyvenamąsias vietoves. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus.

7. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti turėti neigiamą poveikį saugomoms natūralioms buveinėms, rūšių buveinėms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina tinkamą buveinių ir rūšių būklę. Veikla turi būti vykdoma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar rūšis ir remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) gamtotvarkos planais.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ STEIGIMAS, APSkaita, apsauga IR TVARKYMAS, STATUSO PAKEITIMAS IR PANAIKINIMAS

23 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimas ir ribų nustatymas

1. Rezervatus,  valstybinius draustinius ir valstybinius parkus,  biosferos rezervatus steigia,  jų statusą keičia, saugomų teritorijų ribas nustato ir keičia Vyriausybės jos įgaliotos institucijos teikimu.

2. Gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus) saugomais skelbia Vyriausybės įgaliota institucija. Jų teritorijos nustatomos skelbiant juos saugomais ir tvirtinant jų ribų planus.

3. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) skelbiami saugomais ir jų teritorijos nustatomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

4. Biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus bei ekologinės apsaugos zonas nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos, kurių veiksmus nustatant ekologinės apsaugos zonas koordinuoja Aplinkos ministerija.

5. Savivaldybių tarybos Vyriausybės nustatyta tvarka gali steigti savivaldybių draustinius, skelbti savivaldybių paveldo objektus.

6. Savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, kiti  juridiniai ir fiziniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti draustinių ir rezervatų įsteigimą, paveldo objektų paskelbimą bei įstatymų nustatyta tvarka organizuoti saugomų teritorijų, esančių jiems priklausančioje ar jų naudojamoje žemėje, tvarkymą.

7. Saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato Vyriausybė.

8. Pasiūlymai steigti rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas turi atitikti nustatytus kriterijus, būti pagrįsti moksliniais tyrimais, kurių pagrindu parengiamas saugomos teritorijos ribų planas, kiti specialiojo planavimo dokumentai.

9. Prieš steigiant rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinius ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas, įvertinami visuomenės poreikiai, atliekamas ekonominis vertinimas, numatomos reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidos bei saugomos teritorijos steigimo ir išlaikymo finansavimo šaltiniai.

10. Vietovės saugomoms teritorijoms steigti gali būti rezervuojamos, paveldo objektų sąrašai sudaromi pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus (šalies, apskričių, savivaldybių bendruosius planus, saugomų teritorijų tinklų schemas ir kt.), taip pat remiantis mokslinių tyrimų nustatytais gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų (vertybių) vertės požymiais Vyriausybės nustatyta tvarka atlikus ekonominį vertinimą. Laikinais reglamentais jose gali būti apribojama arba uždraudžiama veikla, galinti sumenkinti nustatytus vertės požymius, kol bus išspręstas saugomų teritorijų įsteigimo ar paveldo objektų paskelbimo klausimas.

11. Saugoma teritorija nesteigiama, jeigu rengiant jos planavimo schemą (valstybinių parkų ir jų zonų ribų planą) tam prieštarauja daugiau nei vienas trečdalis žemės sklypų, esančių numatomoje steigti saugomoje teritorijoje, savininkų.

12. Apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai informuojami raštu rengiant šių teritorijų ribų planus. Saugomų teritorijų ribų planų rengimo tvarką pagal Teritorijų planavimo įstatymą nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

13. Kai nustatytiems gamtos ar kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) gresia išnykimas, sunaikinimas arba vertės praradimas, valstybinius rezervatus, valstybinius parkus valstybinius draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas steigia, paveldo objektus skelbia saugomais Vyriausybė savo nustatyta tvarka.

24 straipsnis. Saugomų teritorijų įrašymas į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus ir veiklos jose jame reglamentavimas

1. Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus. Pasiūlymus saugomas teritorijas, išskyrus kultūrinius draustinius, kultūrinius rezervatus ir istorinius valstybinius parkus, įrašyti į šiuos sąrašus teikia Vyriausybės įgaliota institucija, jeigu tarptautinėse konvencijose, sutartyse ar kituose tarptautiniuose dokumentuose nenustatyta kitaip. Kultūriniai draustiniai, kultūriniai rezervatai ir istoriniai valstybiniai parkai į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus įrašomi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

2. Vyriausybė jos įgaliotos institucijos teikimu nustato ribas ir patvirtina saugomų teritorijų arba jų dalių, atitinkančių tarptautinių dokumentų nustatytus reikalavimus, sąrašus. Jei Lietuvos Respublikos teritorijos remiantis moksliniais tyrimais gali būti priskiriamos buveinių ar paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, bet šiuo metu nėra saugomos, šio Įstatymo nustatyta tvarka joms suteikiamas atitinkamos saugomos teritorijos statusas (įsteigiama saugoma teritorija), taip pat jos įtraukiamos į buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašus.

3. Saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus, taikomi tarptautinėse konvencijose, sutartyse nustatyti reikalavimai. Į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus taip pat reglamentuoja Vyriausybė.

4. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos parenkamos remiantis moksliniais buveinių tipų ir saugomų laukinių gyvūnų ir augalų rūšių populiacijų tyrimais. Kriterijus, pagal kuriuos vietovės parenkamos buveinių ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms steigti, nustato Aplinkos ministerija. Aplinkos ministerija taip pat tvirtina Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų ir augalų bei gyvūnų rūšių (įskaitant prioritetinius natūralių buveinių tipus ir prioritetines augalų ir gyvūnų rūšis) sąrašus, sudaro ir tvirtina vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą ir teikia jį svarstyti Europos Komisijai.

5. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos režimas nustatomas suderintomis priemonėmis: išsaugojimo (konservacinėmis), prevencinėmis priemonėmis, teritorijų planavimo dokumentų bei planų sprendiniais, taip pat vertinimo priemonėmis, nustatančiomis projektų poveikį buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų tvarkymo ypatumus nustato Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.

6. Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose ar artimoje jų aplinkoje yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėjimo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitelkimo vietose,  imamasi kitų priemonių, kad būtų išvengta paukščių buveinių taršos ar pažeidimo, arba bet kokio paukščių trikdymo, jei tai galėtų būti reikšminga atsižvelgiant į jų steigimo tikslą, kad paukščių rūšys, kurioms išsaugoti turi būti steigiamos paukščių apsaugai svarbios teritorijos, savo paplitimo areale išliktų ir veistųsi. Jose statyti bei rekonstruoti statinius, tiesti ir rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas bei įgyvendinti kitus planus ir projektus, galinčius turėti poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, galima tik šiame Įstatyme nustatyta tvarka įvertinus jų poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms ir teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą.

7. Jei buveinių ar paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje nustatytas saugomų teritorijų režimas neužtikrina tinkamos saugomų buveinių ir rūšių būklės, teisės aktais, saugomų teritorijų tvarkymo planais ir projektais arba apsaugos sutartimis su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais nustatomos papildomos išsaugojimo (konservacinės) priemonės.

8. Bet kuriems planams, programoms ir projektams, nebūtiniems arba  tiesiogiai nesusijusiems su Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijų tvarkymu, bet galintiems jas reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais, programomis arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijoms įvertinimas, atsižvelgiant į šių teritorijų gamtosaugos tikslus. Planuojamos ūkinės veiklos projektus, kuriems būtina atlikti tokį vertinimą, apibrėžia ir jų vertinimo tvarką nustato Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, planų ir programų – Vyriausybės patvirtintas Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas.

9. Informacija apie kiekvieną Europos Bendrijos svarbos teritoriją (teritorijos žemėlapis, jos pavadinimas, ribos, plotas ir kt.) teikiama Europos Komisijai Vyriausybės nustatyta tvarka. Kartu su sąrašais Europos Komisijai pateikiami skaičiavimai, kiek reikia lėšų nustatyti būtinas apsaugos priemones teritorijose, kuriose yra aptinkami prioritetiniai natūralių buveinių tipai ir (arba) prioritetinės augalų ir gyvūnų rūšys.

10. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose ir už jų ribų stebima Europos Bendrijos svarbos buveinių ir augalų bei gyvūnų rūšių apsaugos būklė, atkreipiant ypatingą dėmesį į prioritetinius natūralių buveinių tipus ir prioritetines augalų ir gyvūnų rūšis. Stebėjimai organizuojami Aplinkos monitoringo įstatymo nustatyta tvarka.

25 straipsnis. Saugomų teritorijų valstybės kadastras

1. Saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra steigiamas Saugomų teritorijų valstybės kadastras (duomenų sistema), kuriame registruojamos saugomos teritorijos, išskyrus kultūros paveldo objektus, kiti duomenys, reikalingi saugomų teritorijų apsaugai ir tvarkymui organizuoti.

2. Saugomų teritorijų valstybės kadastro vadovaujančios tvarkymo įstaigos funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Jo duomenų registravimo bei naudojimo tvarką ir apsaugą nustato Vyriausybė.

3. Savivaldybių tarybų įsteigtos saugomos teritorijos (draustiniai, paveldo objektai) pagal atskirus sąrašus registruojamos Saugomų teritorijų valstybės kadastre.

26 straipsnis. Saugomų teritorijų ribų žymėjimas

1. Saugomų teritorijų ribos nustatomos teritorijų planavimo dokumentais ir Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose.

2. Saugomų teritorijų žymėjimo vietovėje tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos.

27 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimas

1. Valstybės saugomų teritorijų politikos kryptis nustato Seimas.

2. Vyriausybė formuoja saugomų teritorijų strategiją, nustato apsaugos ir tvarkymo reikalavimus ir suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą.

3. Vyriausybės įgaliotos institucijos, atlikdamos saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas:

1) organizuoja saugomų teritorijų strategijos bei saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo programų rengimą;

2) rengia teisės aktų saugomų teritorijų klausimais projektus;

3) organizuoja su saugomomis teritorijomis susijusį tarptautinį bendradarbiavimą;

4) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas.

4. Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, išskyrus kultūros paveldo objektus, apsaugą ir tvarką organizuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

5. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atlieka šias funkcijas:

1) rengia saugomų teritorijų tvarkymo tikslines programas, koordinuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą;

2) rengia iš biudžeto finansuojamų saugomų teritorijų programų projektus ir teikia juos Finansų ministerijai;

3) atlieka ekonominį vertinimą, numato reikalingos nutraukti veiklos (jeigu tai būtina) kompensavimo, žemės išpirkimo, pažeistų teritorijų atkūrimo išlaidas bei lėšų, reikalingų saugomai teritorijai steigti bei išlaikyti, finansavimo šaltinius arba organizuoja išvardytus darbus;

4) organizuoja sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti išdavimą bei saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir jų sprendinių įgyvendinimą;

5) steigia valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos rezervatų direkcijas (biudžetines įstaigas), kontroliuoja jų veiklą užtikrinant nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi bei aplinkosaugos tikslinių programų įgyvendinimą;

6) metodiškai vadovauja savivaldybių tarybų įsteigtoms saugomų teritorijų direkcijoms;

7) informuoja žemės savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas saugomas teritorijas, skelbiamus saugomais gamtos paveldo objektus;

8) koordinuoja stebėsenos (monitoringo) programų saugomose teritorijose rengimą ir vykdymą, tvarko saugomų teritorijų ir gamtos paveldo objektų apskaitą, registruoja saugomas teritorijas, išskyrus kultūros paveldo objektus, tvarkydama Saugomų teritorijų valstybės kadastrą, kaupia ir sistemina kitus duomenis apie saugomas teritorijas;

9) nustatyta tvarka dalyvauja statinių ir įrenginių saugomose teritorijose bei žemės skyrimo projektų, taip pat teritorijų planavimo dokumentų nagrinėjimo ir derinimo procese;

10) koordinuoja saugomų teritorijų specialistų rengimą ir jų kvalifikacijos kėlimą;

11) informuoja visuomenę saugomų teritorijų būklės ir tvarkymo klausimais;

12) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas.

6. Kultūros paveldo objektų apsaugą ir tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija.

7. Regioninių parkų direkcijas taip pat gali steigti savivaldybių tarybos.

8. Veiklą valstybiniuose rezervatuose ir biosferos rezervatuose organizuoja valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų direkcijos – biudžetinės įstaigos. Jos atsako už kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuoja nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla teritorijoje atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, turi kitas direkcijos nuostatų nustatytas teises ir pareigas.

9. Valstybinių parkų   apsaugą ir veiklą organizuoja ir vykdo  valstybinių parkų direkcijos – biudžetinės įstaigos. Jos atsako už kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuoja nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatina pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla teritorijoje atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, turi kitas direkcijos nuostatų nustatytas teises ir pareigas.

10. Valstybinių parkų direkcijų ir savivaldos institucijų interesams derinti ir koordinuoti pariteto pagrindu sudaromos jungtinės tarybos. Valstybinių parkų direkcijai atstovauja direktorius ir pavaduotojas, savivaldybei – meras ir administracijos direktorius. Taip pat jungtinių tarybų nariais gali būti miškų urėdijų urėdai ar urėdų pavaduotojai, regionų aplinkos apsaugos departamentų direktoriai ar jų pavaduotojai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinių padalinių vedėjai, verslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Jungtinės tarybos pirmininkas renkamas rotacijos principu iš valstybinio parko direktoriaus ir savivaldybės(ių) merų. Jungtinės tarybos nuostatus tvirtina Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu.

11. Prie valstybinių rezervatų direkcijų gali būti sudaromos tarybos moksliniams tyrimams, stebėjimams ir muziejiniam darbui koordinuoti. Prie valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų gali būti sudaromos mokslinės konsultacinės tarybos, atstovaujamos kraštovaizdžio, architektūros, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo apsaugos, rekreacijos organizavimo bei socialinės ir ekonominės srities ekspertų.

12. Valstybinių draustinių ir paveldo objektų priežiūrą vykdo Vyriausybės įgaliotos institucijos, savivaldybių įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą organizuoja savivaldybių merai.

13. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą vykdo institucijos, atsakingos už šių zonų ir sklypų nustatymą. Jų veiksmus vykdant atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija.

28 straipsnis. Saugomų teritorijų planavimas

1. Saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo, projektavimo dokumentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo ar Statybos įstatymų nuostatomis, bei strateginio planavimo dokumentus, parengtus pagal Vyriausybės patvirtintą programą.

2. Skiriami šie saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai:

1) saugomų teritorijų tinklų schemos – rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti;

2) gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos – rengiamos kraštovaizdžio ekologinio stabilumo ir biologinės įvairovės išsaugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti bei plėtoti. Šios schemos gali būti sudėtinėmis bendrųjų (generalinių) planų dalimis;

3) ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos – rengiamos regioninę svarbą turinčių ekologinės apsaugos (apsaugančių) teritorijų plėtrai reguliuoti;

4) saugomų teritorijų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai) – rengiamos nustatyti saugomų teritorijų ir funkcinio prioriteto (konservacinio, ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamojo ir kt.) zonų ribas, saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonas bei jų reglamentus, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo kryptis ir priemones, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitas tvarkymo priemones. Planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai) rengiamos valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams ir biosferos rezervatams, taip pat gali būti rengiamos valstybiniams draustiniams ir biosferos poligonams. Steigiant biosferos poligonus, valstybinius draustinius, atkuriamuosius sklypus, gali būti rengiami tik ribų planai.

3. Gali būti rengiami šie saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai: gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planai, biosferos rezervatų ir poligonų stebėsenos (monitoringo) programos.

4. Konkrečioms tvarkymo priemonėms ir jų kompleksams saugomose teritorijose arba jų dalyse nustatyti rengiami saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai.

5. Saugomų teritorijų teritorinio planavimo dokumentai rengiami pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, parengtas ir Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles ir (ar) metodiką.Taisyklės nustato saugomų teritorijų planavimo dokumentų struktūrą, jų rengimą, tvirtinimą bei galiojimą. Sudėtinės saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumento rengimo etapo dalys yra:

1) esamos būklės analizė – apima anksčiau parengtų teritorijų planavimo dokumentų, projektų rezultatų analizę, apsaugos plėtros poreikio ir galimybių vertinimą, probleminių situacijų bei arealų nustatymą;

2) koncepcijos rengimas – apima saugomų teritorijų plėtros politikos (tinklų schemos), ribų, bendrosios erdvinės struktūros, funkcinių prioritetų (planavimo schemos) ir tvarkymo principų (projektai) nustatymą;

3) sprendinių konkretizavimas – apima planavimo lygmenis ir dokumentų pobūdį atitinkančių kraštovaizdžio tvarkymo zonų ir jų apsaugos reglamentų, konkrečių apsaugos ir tvarkymo priemonių, reikalingų infrastruktūros objektų vystymo, galimo teritorijų rezervavimo sprendinių nustatymą.

6. Saugomų teritorijų planavimo schemose (tvarkymo planuose) naudojami Vyriausybės patvirtinti kraštovaizdžio tvarkymo zonoms pritaikyti tipiniais apsaugos reglamentai.

7. Valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų, taip pat  nacionalinių parkų planavimo schemas (tvarkymo planus) tvirtina Vyriausybė. Kitų saugomų teritorijų planavimo schemas (tvarkymo planus), saugomų teritorijų tinklų schemas, saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai rengiami ir derinami Statybos įstatymo nustatyta tvarka.  Savivaldybių saugomų teritorijų planavimo dokumentus tvirtina savivaldybės institucijos įstatymų nustatyta tvarka.

8. Saugomose teritorijose socialinė, inžinerinė (susisiekimo, komunikacijų ir inžinerinės infrastruktūros objektų) infrastruktūra numatoma rengiant teritorijų bendruosius planus ar specialiuosius socialinės, inžinerinės infrastruktūros planus. 

9. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato Vyriausybė.

10. Saugomų teritorijų specialiojo planavimo ir projektavimo dokumentus rengia juridiniai asmenys, jeigu jų įstatuose numatyta teritorijų planavimo ir (ar) projektavimo veikla. Atestavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

11. Saugomų teritorijų strateginius gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planus gali rengti Vyriausybės įgaliotos institucijos, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų direkcijos, nevalstybinės ir kitos organizacijos, turinčios saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo patirties.

12. Nevyriausybinės organizacijos, taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys gali teikti pasiūlymus rengiant saugomų teritorijų planavimo schemas (tvarkymo planus), kitus saugomų teritorijų planavimo dokumentus ir dalyvauti juos įgyvendinant.

29 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo finansavimas

1. Valstybės saugomų teritorijų steigimas, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veikla finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių tarybų įsteigtų regioninių parkų direkcijų veikla finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Valstybinių parkų direkcijų vykdomos programos finansuojamos iš valstybės arba savivaldybių biudžetų lėšų, kitų finansavimo šaltinių ir tarptautinių programų.

2. Savivaldybių draustinių bei paveldo objektų apsauga ir tvarkymas finansuojami iš savivaldybių biudžetų lėšų.

3. Saugomoms teritorijoms tvarkyti ir prižiūrėti, pažintiniam turizmui plėtoti, švietėjiškai, kultūrinei ir kitai veiklai taip pat gali būti naudojamos specialiųjų programų lėšos, tikslinės juridinių ir fizinių asmenų įmokos bei lėšos, kitos teisėtai įgytos lėšos.

4. Už valstybinių parkų lankymą įstatymų nustatyta tvarka surinktos lėšos naudojamos šioms teritorijoms tvarkyti, saugomų kompleksų bei objektų (vertybių) apsaugai ir lankymui propaguoti, pažintiniam turizmui organizuoti.

30 straipsnis. Saugomų teritorijų statuso panaikinimas

1. Draustinių ar paveldo objektų statusas gali būti panaikintas tik  Vyriausybės nustatyta tvarka nustačius gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir (ar) objektų (vertybių) išnykimą arba sunaikinimą.

2. Ekologinės apsaugos zonos statusas gali būti panaikintas nelikus objektų, su kuriais buvo susijęs tokios zonos nustatymas.

3. Sprendimą dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų saugomų teritorijų statuso panaikinimo priima:

1) valstybinių  draustinių atveju –  Vyriausybė jos įgaliotos institucijos teikimu;

2) gamtos ar kultūros paveldo objektų atveju – atitinkamai Aplinkos arba Kultūros ministerija;

3) ekologinės apsaugos zonų atveju – Vyriausybės įgaliotos institucijos, kurių sprendimu  šios zonos buvo nustatytos, suderinusios su Aplinkos ministerija;

4) savivaldybių draustinių ir savivaldybių paveldo objektų atveju – savivaldybių tarybos jų administracijų teikimu, suderinusios su Vyriausybės įgaliota institucija.

4. Motyvuotus pasiūlymus Vyriausybei dėl šiame straipsnyje nurodytų saugomų teritorijų statuso panaikinimo gali teikti ir savivaldybių tarybos.

AŠTUNTASIs SKIRSNIS

VALSTYBINĖ SAUGOMŲ TERITORIJŲ KONTROLĖ

31.  straipsnis. Saugomų teritorijų kontrolės organizavimas

1. Žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų veiklos, susijusios su teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę saugomose teritorijose pagal kompetenciją vykdo valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai žemės tarnybų pareigūnai, teritorijų planavimo ir statybos priežiūros pareigūnai ir nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai.

2. Saugomų teritorijų valstybinę kontrolę reglamentuoja ir valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų uždavinius bei funkcijas nustato Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Atlikdami savo pareigas, susijusias su saugomų teritorijų apsauga, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi teisę:

1) turėti ir dėvėti nustatyto pavyzdžio uniformą ir skiriamuosius ženklus;

2) įstatymų nustatyta tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, skirti administracines nuobaudas už šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse;

3) reikalauti iš juridinių ir fizinių asmenų, pažeidusių šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus ar teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, sprendinius, nutraukti neteisėtus veiksmus;

4) pristatyti pažeidėjus į policiją arba į patalpas savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje asmenų tapatybei nustatyti, protokolams, aktams surašyti;

5) vykdydami saugomų teritorijų kontrolę, pateikę tarnybinį pažymėjimą, nekliudomai įeiti (įvažiuoti) į įmonių, įstaigų, organizacijų, esančių saugomose teritorijose, teritorijas. Į pasienio ruožo teritorijas ir objektus įeiti (įvažiuoti) galima suderinus su pasienio policijos pareigūnais;

6) valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi ir kitų įstatymų suteiktų teisių.

4. Vyriausybės įgaliotos institucijos vykdo:

1) saugomų teritorijų kontrolę;

2) valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veiklos užtikrinant nustatyto kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo, kitų tikslinių programų įgyvendinimą bei valstybinių saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo valstybinę kontrolę;

3) saugomų teritorijų žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų veiklos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę.

5. Saugomose teritorijose Vyriausybės įgaliota institucija gali drausti arba riboti motorinių transporto ir vandens transporto priemonių naudojimą ir judėjimą, medžioklę, žvejybą, grybų ir augalų, taip pat jų dalių rinkimą, saugomų objektų naudojimą ir lankymą.

DEVINTASIS SKIRSNIS

žemės nuosavybė ir ŽEMĖS SAVININKŲ, NAUDOTOJŲ BEI VALDYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE

32 straipsnis. Žemės nuosavybė saugomose teritorijose

1. Rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir (ar) privati.

2. Rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis.

3. Žemė, reikalinga specialioms gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos programoms įgyvendinti bei visuomenės poreikiams tenkinti (poilsiavietėms, specialiems poilsio parkams, pažintiniams takams, rekreacinei infrastruktūrai ir kt. įrengti), iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama Žemės įstatymo nustatyta tvarka.

4. Valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos valdo ir naudoja joms suteiktą valstybinę žemę patikėjimo teise.

5. Nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

6. Saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų), kitų šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų.

7. Valstybinė žemė saugomose teritorijose parduodama Žemės reformos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

8. Valstybiniuose parkuose, draustiniuose, rezervatuose, biosferos rezervatuose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes). Pagrindinė tikslinė konservacinė ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtis valstybiniuose parkuose, draustiniuose, rezervatuose, biosferos rezervatuose keičiama tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja bendriesiems planams ir (ar) saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams.

9. Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose,  taip pat valstybinių parkų ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose esančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis parduodant, išnuomojant, jei po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis taptų mažesnė negu 5 hektarai kalvotose ir 10 ha kitose teritorijose, o prieinančių prie vandens telkinių žemės sklypų pakrančių  ilgis taptų mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus atvejus, kai padalijant žemės sklypą arba atidalijant dalį iš bendrosios nuosavybės teise turimo žemės sklypo suformuojamas atskiras žemės sklypas:

1) inžinerinių statinių, reikalingų visuomenės poreikiams, statybai;

2) pagal valstybinio parko planavimo schemą (valstybinio parko ir jo zonų ribų planą) žemės sklypas tik dalimi patenka į draustinį. Tokiu atveju ši dalis gali būti atidalijama kaip atskiras žemės sklypas, nepriklausomai nuo jos dydžio ir padėties.

10. Kitose valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų funkcinio prioriteto zonose, nenurodytose šio straipsnio 9 dalyje, žemės sklypų atidalijimo galimybes nustato teisės aktai ir bendrieji planai ar šių saugomų teritorijų specialieji planai.

11. Valstybiniuose parkuose ir draustiniuose nėra draudžiama keisti gretimų žemės sklypų ribų.

12. Valstybiniuose parkuose ir draustiniuose skatinamas žemės sklypų konsolidavimo planų rengimas.

13. Paveldo objektai ir jų teritorijų žemė yra valstybinė ir (ar) privati nuosavybė. Paveldo objektai gali būti perleidžiami privačion nuosavybėn tik nustačius apsaugos ir naudojimo režimą.

33 straipsnis. Kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus

1. Kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos:

1) privačios žemės savininkams, kurių žemės valdose po nuosavybės teisių įgijimo steigiama nauja saugoma teritorija arba nustatomi nauji veiklos apribojimai ir tai sumažina jo valdomos žemės rinkos vertę. Šiuo atveju išmokama vienkartinė kompensacija, kuria kompensuojamas žemės sklypo rinkos vertės sumažėjimas. Kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus apribojimus mokamos visiems žemės savininkams, išskyrus tuos, kurie žemę įsigijo (pirko) ar persikėlė į saugomas teritorijas;

2) privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo steigiama nauja saugoma teritorija arba nustatomi nauji veiklos apribojimai – už draudžiamas arba atidedamas vėlesniam laikui brandžių medynų iškirtimas arba reikalaujama dalį medienos palikti  miške neiškirstą. Uždraudus iškirsti brandžius medynus arba reikalaujant dalį kirstinos medienos palikti miške, išmokama vienkartinė kompensacija, kuria kompensuojamos pajamos, kurios galėjo būti gautos realizavus medieną rinkoje. Kirtimų atidėjimo atveju išmokama kasmetinė kompensacija, kuria kompensuojami pajamų atidėjimo nuostoliai, apskaičiuotini kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius terminuotus indėlius. Už anksčiau įsteigtose saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus tokia kompensacija išmokama tik tuo atveju, jeigu privataus miško savininkui nuosavybės teisės buvo atkurtos į toje vietovėje iki neteisėto nusavinimo turėtą mišką. Kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus apribojimus mokamos visiems miško  savininkams išskyrus tuos, kurie mišką įsigijo (pirko) ar persikėlė į saugomas teritorijas;

3)  žemės ūkio veiklos subjektams, ūkininkaujantiems saugomose teritorijose, kuriose yra nustatytų žemės ūkio veiklos apribojimų ir dėl to jie iš sklypų, patenkančių į tokias saugomas teritorijas, gauna mažesnes pajamas. Šiuo atveju išmokamos kasmetinės kompensacinės išmokos, kuriomis kompensuojama kasmet iš 1 hektaro prarandamų pajamų dalis;

4) privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie  iki saugomos teritorijos įsteigimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos  projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Šiuo atveju išmokama vienkartinė kompensacija, kuria kompensuojamos šių dokumentų rengimo, jų keitimo išlaidos, taip pat tiesioginės išlaidos, patirtos pradėjus įgyvendinti patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus arba ūkinės veiklos projektus;

5) privačių pastatų savininkams, kurie dėl saugomoje teritorijoje nustatytų architektūrinių ar gamtosaugos reikalavimų turi didesnių išlaidų privatiems pastatams remontuoti. Šiuo atveju išmokama vienkartinė kompensacija, kuria kompensuojamos papildomų dokumentų parengimo išlaidos ir remonto darbų ir medžiagų pabrangimas.

2. Kompensacijos nemokamos už veiklos apribojimus, nustatytus bendrosios ekologinės apsaugos zonose. Jeigu įsteigus konservacinės apsaugos prioriteto, atkuriamosios apsaugos prioriteto arba kompleksinę saugomą teritoriją, žemės sklypuose, patenkančiuose į bendrosios ekologinės apsaugos zoną, nustatomi papildomi veiklos apribojimai (viršijantys reikalavimus, esančius tokioms pat sąlygoms kitose vietovėse), kompensacija mokama už šiuos papildomus veiklos apribojimus.

3. Kai saugomą teritoriją steigia, esamos saugomos teritorijos statusą keičia, veiklos apribojimus nustato arba keičia valstybės institucija, kompensacija mokama iš valstybės biudžeto lėšų arba kitų lėšų šaltinių teisės aktų nustatyta tvarka, o kai saugomą teritoriją steigia, esamos saugomos teritorijos statusą keičia, veiklos apribojimus nustato arba keičia savivaldybės taryba, kompensacija mokama iš savivaldybės biudžeto.

4. Kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 5 dalyje.

5. Kai naujos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatomos žemės sklypuose dėl to, kad nustatomos naujos ekologinės apsaugos zonos prie infrastruktūros ar kitų ūkinės veiklos objektų,  su tuo susijusių nuostolių dydis ir jų atlyginimo tvarka nustatomi šių objektų valdytojų ir žemės savininkų ar valstybinės žemės, išsinuomotos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, nuomininkų susitarimu. Nuostoliai atlyginami iš minėtų objektų valdytojų lėšų.

34 straipsnis. Žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų teisės ir pareigos saugomose teritorijose

1. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Civilinio kodekso, Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises.

2. Žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai, kurių žemės valdose numatoma steigti saugomą teritoriją, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti apribojimus arba pakeisti esamus, apie tai turi teisę gauti informaciją. Jie yra informuojami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka rengiant saugomų teritorijų ribų planus arba kitus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais nustatomi reglamentai.

3. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai bei valdytojai turi teisę pretenzijas dėl pasiūlymų steigti saugomas teritorijas, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti ar keisti veiklos apribojimus, Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pareikšti institucijai, teikiančiai pasiūlymus dėl saugomos teritorijos steigimo, objektų skelbimo saugomais, esamos saugomos teritorijos statuso arba nustatyto apsaugos ir naudojimo reikalavimų pakeitimo.

4. Asmenys, gyvenantys saugomose teritorijose, gali verstis veikla, neprieštaraujančia saugomos teritorijos steigimo tikslams, turi teisę gauti finansinę ir kitokią paramą už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) priežiūrą. Pirmumo teisę išsinuomoti bei įsigyti šio įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje nurodytą valstybinę žemę turi besiribojančių sklypų savininkai ir valdytojai.

5. Jeigu, suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas.

6. Už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimą atsako jų savininkai, valdytojai ir naudotojai.

7. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai negali trukdyti įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.

8. savivaldybių institucijos atsako už savivaldybių įsteigtose saugomose teritorijose esančių gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų bei objektų (vertybių) išsaugojimą, rūpinasi, kad saugomų vertybių savininkai, naudotojai ir valdytojai galėtų tinkamai jas saugoti.

dešimtasis SKIRSNIS

ATSAKOMYBĖ UŽ SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS

35. straipsnis. Atsakomybė už Įstatymo pažeidimus

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

2. Vyriausybės įgaliotos institucijos atsako už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą ir negatyvių reiškinių šiame procese prevenciją. Šių institucijų įgalioti pareigūnai asmeniškai atsako už jiems patikėtų uždavinių užtikrinant gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) išsaugojimą saugomose teritorijose vykdymą.

3. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, nesiimantys veiksmų, užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi saugomose teritorijose, ar viršijantys įgaliojimus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Žala, padaryta nukentėjusiajam tyčiniais pareigūno veiksmais, išieškoma iš jo asmeninių lėšų.

36. straipsnis. Žalos atlyginimas

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms, privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės viešasis interesas ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek saugomoms teritorijoms, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

2. Paduoti teismui ieškinio pareiškimus dėl saugomoms teritorijoms ar paveldo objektams padarytos žalos atlyginimo turi teisę Vyriausybės įgaliotos institucijos ir valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai. ”

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                           

Teikia:

Darbo grupės vadovas,

Aplinkos apsaugos komiteto narys                                                 Juozas Jaruševičius