Patobulintas projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos
2008 m. d. Nr.
Vilnius
Šiuo metu nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos teisės sistemoje nėra teisės akto, reglamentuojančio didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius, neleidžiant piktnaudžiauti turima rinkos galia. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi tik dominuojantiems ūkio subjektams, o mažmeninėje prekyboje didelę rinkos galią gali įgyti subjektai ir nedominuojantys rinkoje. Didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės gali išsireikalauti iš tiekėjų palankesnių tiekimo sąlygų, kurių neturėtų esant sąžiningai konkurencijai. Tiekėjams nustatomos mažesnės prekių kainos, prekybos rizika perkeliama tiekėjui, reikalaujama mokėjimų už sutikimą parduoti tiekėjo prekes, mokėjimų už geresnį, palyginti su kitais tiekėjais, tų prekių išdėstymą ir pan. Tokie mažmeninės prekybos įmonių, turinčių didelę rinkos galią, veiksmai sudaro nepalankias verslo sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui ir produkcijos tiekėjams, nesant veiksmingos konkurencijos dažnai nepagrįstai kyla prekių kainos.
Kai kurių mažmeninės prekybos įmonių gaunamas pelnas, pastaruoju metu didėjant infliacijai, ypač išaugo. Visų Lietuvos įmonių ikimokestinis pelnas 2007 m. padidėjo 1,7 karto ir sudarė 8,8 proc. gautų pajamų. Panašiai augo pelnas ir maisto produktų gamyboje: pajamoms išaugus 23 proc., ikimokestinis pelnas padidėjo beveik dvigubai ir sudarė 7,3 proc. įmonių pajamų. Tuo tarpu mažmeninėje prekyboje, pajamoms padidėjus ketvirtadaliu, ikimokestinis pelnas išaugo net 4,2 karto (nuo 535,4 mln. Lt 2006 m. iki 2266,3 mln. Lt 2007 m.) ir sudarė 11,5 proc. pajamų.
Siekiant apginti tiekėjų ir smulkiojo bei vidutinio verslo galimybę išlikti rinkoje, tikslinga priimti įstatymą, ribojantį didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių galimybes nesąžiningai pasinaudoti turima rinkos galia, apsaugantį nuo augančios rinkos koncentracijos bei užtikrinantį veiksmingą ir sąžiningą konkurenciją tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose.
Dar 2005 m. Vyriausybė rengė tokio įstatymo koncepciją, tačiau, pradėjus ją svarstyti, didieji prekybos centrai pasirašė Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksą ir tolesnio koncepcijos svarstymo buvo atsisakyta. Šiuo metu šio kodekso laikosi ne visi pasirašiusieji, todėl Seimas, apsvarstęs patikslintą Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos variantą, n u t a r i a :
1 straipsnis.
2 straipsnis.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2008 m. d.
nutarimu Nr. ............
LIETUVOS RESPUBLIKOS MAŽMENINĖS PREKYBOS ĮMONIŲ NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO
KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu (toliau – Konkurencijos įstatymas) ir jo taikymo praktikoje patirtimi.
II. ĮSTATYMO REGLAMENTAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Šios Koncepcijos pagrindu siūloma parengti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą (toliau – Įstatymas), kuriuo būtų nustatytas specialus visuomeninių santykių, susiklostančių tiekiant prekes rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, reglamentavimas, leidžiantis užtikrinti didesnį šiuose ūkio sektoriuose esančių ekonominių santykių viešumą ir kontroliuoti tam tikras mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo formas.
3. Europos Sąjungoje, atskirose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kitose pasaulio valstybėse, taip pat įvairių tarptautinių organizacijų atlikti tyrimai bei teisėkūros praktika patvirtina, kad daugelis tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykiuose kylančių problemų yra susijusios su didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios augimu ir nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) tokia rinkos galia.
4. Didėjant mažmeninės prekybos rinkos koncentracijai, kartu didėja ir pirkėjo galios koncentracija tiekimo rinkoje. Prekybos tinklus valdančios ir didelę mažmeninės prekybos rinkos dalį turinčios mažmeninės prekybos įmonės tampa vienais iš svarbiausių tiekimo bei mažmeninės prekybos rinkose veikiančių ūkio subjektų. Dėl to bet koks nesąžiningas turimos rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) gali sukelti neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių.
5. Bendrąja prasme nesąžiningas rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) pasireiškia tuo, jog rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės sugeba primesti tiekėjams (gamintojams) kur kas palankesnes sau tiekimo sąlygas nei kitos, rinkos galios neturinčios, mažmeninės prekybos įmonės ir (arba) užsitikrinti prekių tiekimus tokiomis sąlygomis, dėl kurių nepavyktų susitarti esant veiksmingai konkurencijai. Nesąžiningas rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) dažniausiai įgauna tokias formas kaip: spaudimas tiekėjams nustatyti mažesnes prekių kainas, reikalavimas nustatyti ekonomiškai nepagrįstas nuolaidas ir įvairius kitus tiekėjų mokėjimus, kurie nėra pagrįsti prekybos įmonių teikiamų paslaugų sąnaudomis, nepateisinamas prekybos verslo rizikos perkėlimas įvairiais būdais tiekėjams.
6. Dėl nesąžiningo rinkos galios naudojimo (piktnaudžiavimo) nepagrįstai pablogėja tiekėjų padėtis, dėl to kyla pavojus jų veiklos stabilumui, mažėja jų galimybės investuoti, ypač į naujoves ir naujų produktų kūrimą. Dėl šių priežasčių gali mažėti bendras šalies apdirbamosios pramonės konkurencingumas. Nuo piktnaudžiavimo rinkos galia taip pat nukenčia ir mažmeninės prekybos rinkoje veikiančios, tačiau rinkos galios neturinčios prekybos įmonės. Negalėdamos užsitikrinti panašių tiekimo sąlygų, tokios įmonės negali konkuruoti ir yra priverstos trauktis iš rinkos, dėl to gerokai mažėja mažų ir vidutinių įmonių skaičius mažmeninės prekybos sektoriuje. Dėl visų šių priežasčių vyksta dinamiški mažmeninės prekybos sektoriaus koncentracijos (monopolizacijos) procesai. Ilgesniu ekonominiu laikotarpiu gali mažėti konkurencija tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkoje. Veiksmingos konkurencijos nebuvimas neišvengiamai sukelia produktų kokybės ir įvairovės mažėjimą bei kainų augimo padarinius galutiniams vartotojams.
7. Greta ekonominio pobūdžio problemų rinkos koncentracija ir su tuo susijęs smulkiojo bei vidutinio verslo nykimas sukelia neigiamus socialinius padarinius.
8. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, siūlome Įstatymu reglamentuoti atitinkamus visuomeninius santykius taip, kad būtų apribotos rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių galimybės nesąžiningai pasinaudoti (piktnaudžiauti) turima rinkos galia. Įtvirtinus siūlomą teisinį reglamentavimą, tikimasi, kad bus apsaugoti teisėti tiekėjų, mažų ir vidutinių įmonių interesai, sumažinta rinkos koncentracijos galimybė, išsaugota veiksminga konkurencija tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose ir užtikrinta protinga tiekėjų bei mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra.
9. Siūlomame įstatyme bus numatyta: kriterijai, kuriais remiantis bus nustatoma, kurios mažmeninės prekybos įmonės yra pripažįstamos turinčiomis didelę rinkos galią šio Įstatymo prasme; baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia; institucija, atsakinga už Įstatymo įgyvendinimo ir laikymosi kontrolę; Įstatymo laikymosi priežiūros mechanizmas; sankcijos už Įstatymo pažeidimą; galimybė išsireikalauti nesąžiningu rinkos galios panaudojimu (piktnaudžiavimu) padarytų nuostolių atlyginimą.
10. Siūlomas teisinis reglamentavimas yra tiesiogiai skirtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms įgyvendinti. Jo pagrindu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp tokių konstitucinių vertybių kaip ūkinės veiklos laisvė ir poreikis išlaikyti konkurencingą ūkį, taip pat užtikrinti visos tautos gerovės sampratą atitinkančią ūkio raidą. Įstatymu turi būti įtvirtintos normos, skirtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas) nustatytiems draudimo piktnaudžiauti teise, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams detalizuoti. Imperatyvus tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykių reglamentavimas gali būti pripažįstamas kaip išimtis iš Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarčių laisvės principo. Be to, siūlomo teisinio reglamentavimo pagrindu bus suteikti papildomi įgaliojimai Įstatymo įgyvendinimo ir laikymosi kontrolę užtikrinančiai institucijai, numatyta galimybė taikyti ekonomines sankcijas.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
11. Šiuo metu Lietuvos teisės sistemoje nėra nė vieno teisės akto, skirto kompleksiškai reglamentuoti rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius taip, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti rinkos galia. Kai kuriuose teisės aktuose galima rasti nuostatų, kurios draudžia arba riboja kai kurias nesąžiningo rinkos galios panaudojimo formas, tačiau neužtikrina nuoseklaus šios problemos sprendimo.
12. Draudimas piktnaudžiauti teise, reikalavimas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais kaip bendro pobūdžio nuostatos (principai) yra įtvirtinti Civiliniame kodekse. Be to, Civiliniame kodekse yra kelios konkrečios nuostatos, leidžiančios teismui sumažinti aiškiai per dideles netesybas, ginančios prie standartinės sutarties prisijungusios šalies interesus, konstatuojančios nesąžiningų sutarties sąlygų negaliojimą, leidžiančios atsisakyti sutarties (ar atskirų jos sąlygų), jei pastaroji nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą, ir pan. Nepaisant to, praktinė tiekėjų galimybė ginti savo teises vadovaujantis Civilinio kodekso normomis yra ribota.
13. Nei Civiliniame kodekse, nei kituose Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo naudotis rinkos galia. Todėl ta aplinkybė, kad sutartis yra palankesnė ją pasiūliusiai šaliai, savaime dar nėra pagrindas konstatuoti sutarties ar atskirų jos sąlygų nesąžiningumą. Daugelis sutartinius santykius reglamentuojančių Civilinio kodekso nuostatų yra bendro pobūdžio, t. y. suformuluotos kaip principai. Jose vartojamos formuluotės „piktnaudžiavimas“, „teisingumas“, „protingumas“, „sąžiningumas“, „perdėtas pranašumas“ ir pan. iš esmės yra vertinamosios kategorijos, kurių turinys gali būti aiškinamas nevienodai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Nesant nusistovėjusios teismų praktikos, yra didelė tikimybė, kad Civiliniame kodekse įtvirtinti principai net ir panašiose situacijose bus aiškinami ir taikomi nevienodai.
14. Kadangi civilinių teisinių santykių pagrindu kilę ginčai yra spendžiami teisme arba arbitraže, nesąžiningas sutarties sąlygas ginčijanti šalis privalėtų inicijuoti atitinkamą procesą. Bylinėjimasis užtruktų, o procesą inicijavusi šalis patirtų sąnaudų. Pažeidžiamų teisių gynimas teisme (arbitraže) būtų ypač nepatrauklus tais atvejais, kai ginčijamos sumos (pvz., mažmeninės prekybos įmonės vienašališkai apskaičiuota netesybų suma) yra palyginti nedidelės. Be to, bylą inicijavusiai šaliai būtų perkelta atitinkamų sąlygų nesąžiningumo, neprotingumo ar piktnaudžiavimo įrodinėjimo našta, dėl to „stipresniosios“ teisinio santykio šalies padėtis būtų palankesnė ir bylos atveju. Kartu neatmestina galimybė, kad ginčo atveju mažmeninės prekybos įmonės naudos ekonominį spaudimą, pavyzdžiui, nutraukdamos komercinius santykius.
15. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) iš esmės yra skirtas reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato galimybę kreditoriui kreiptis į teismą reikalaujant sutarties sąlygą dėl mokėjimo datos arba dėl pavėluoto mokėjimo pasekmių pripažinti negaliojančia ir atlyginti nuostolius. Tačiau dėl pačios nuostatos bendro pobūdžio ir su teisminiu ginčo sprendimo būdu susijusių laiko ir piniginių sąnaudų bei galimo kitos sutarties šalies spaudimo praktinė galimybė veiksmingai pasinaudoti šia nuostata taip pat yra ribota.
16. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (toliau – Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai yra skirti reglamentuoti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją santykius taip, kad žemės ūkio produkcijos tiekėjai būtų apsaugoti nuo nepagrįstai ilgus atsiskaitymo už patiektus žemės ūkio produktus (įskaitant perdirbtus žemės ūkio produktus ir iš jų pagamintus maisto produktus) terminus nustatančių pirkėjų piktnaudžiavimo. Įstatyme yra nustatyti konkretūs atsiskaitymo terminai, kuriuos praleidus žemės ūkio produktų tiekėjui turi būti mokamos komercinio kredito palūkanos, įtvirtinamas tam tikras įstatymo įgyvendinimo priežiūros mechanizmas. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo lydimieji teisės aktai sukonkretina įstatymo nuostatas, juose numatomos privalomos tipinės tam tikrų kategorijų žemės ūkio produktų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, atsiskaitymo už atskirų kategorijų žemės ūkio produktus terminai, informacijos apie atsiskaitymą su žemės ūkio produktų gamintojais teikimo tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas) numato atsakomybę už Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatų nesilaikymą.
17. Nepaisant palyginti detalaus reglamentavimo, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas neišsprendžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykių aspektu kylančių problemų. Įstatymu iš esmės reglamentuojami atsiskaitymo už žemės ūkio produktus terminai, tačiau kitos galimo mažmeninės prekybos įmonių piktnaudžiavimo rinkos galia formos nepatenka į įstatymo taikymo sritį. Įvertinus tai, jog įstatymo pagrindu yra patvirtintos tik pieno, grūdų ir gyvulių tipinės pirkimo–pardavimo sutartys, galima teigti, kad prioritetas yra teikiamas žemės ūkio produkcijos gamintojų interesams.
18. Vienašalis ūkio subjekto elgesys, pasireiškiantis piktnaudžiavimu rinkos galia, galėtų patekti į Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio („Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi“) taikymo sritį tik tuo atveju, jei toks ūkio subjektas (vienas ar kartu su kitais ūkio subjektais) užimtų dominuojančią padėtį rinkoje. Atitinkamai tie atvejai, kai pirkėjo galia naudojasi Konkurencijos įstatymo prasme nedominuojantys ūkio subjektai, į Konkurencijos įstatymo taikymo sritį tiesiogiai nepatenka.
19. Vieno ar kelių ūkio subjektų dominavimą Konkurencijos įstatymas sieja su gana didele atitinkamos rinkos dalimi, veiksmingos konkurencijos nebuvimu ir su tuo susijusiu tam tikru elgesio atitinkamoje rinkoje modeliu – galimybe elgtis neatsižvelgiant į konkurentus, tiekėjus ar pirkėjus ir galiausiai į vartotojus, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms. Tačiau, kaip parodė praktika, mažmeninės prekybos įmonės įgyja didelę rinkos galią gerokai anksčiau, nei pasiekiamas konkurencijos teisėje numatytas su dominavimu siejamas rinkos dalies slenkstis. Tai, kad dominuojanti padėtis konkurencijos teisėje siejama ir su tam tikru ūkio subjekto elgesio modeliu, reiškia, jog Konkurencijos taryba, tirdama galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, visada privalo atlikti išsamų tyrimą, kad apibrėžtų atitinkamą prekės rinką, nustatytų jos geografines ribas ir įvertintų konkurencinę situaciją tokioje rinkoje. Turint omenyje tiekėjų ekonominės priklausomybės nuo rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių laipsnį ir galimo spaudimo mastą, mažai tikėtina, kad tiekėjai aktyviai gins savo interesus teisinėmis priemonėmis. Tai, jog iki šiol mažmeninės prekybos sektoriuje nebuvo nustatyta piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų, gali kelti abejonių, ar Konkurencijos įstatymo pagrindu įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra tinkamas tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykiuose susiklostančioms problemoms spręsti. Dėl šių priežasčių būtinas sektoriaus specifiką atitinkantis reglamentavimas, aiškiai įvardijantis į tokio reglamentavimo sritį patenkančius ūkio subjektus, veiksmus, kurie bus pripažįstami piktnaudžiavimu rinkos galia, ir užtikrinantis už įstatymo įgyvendinimą atsakingos institucijos aktyvų vaidmenį stebint padėtį rinkoje ir tiriant galimus pažeidimus.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
20. Siūlomu įstatymu bus siekiama įtvirtinti specialųjį teisinį reglamentavimą, kuris atitiktų situacijos mažmeninės prekybos rinkoje bei rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykių specifiką. Siūlomu teisiniu reglamentavimu nenumatoma iš esmės keisti ir papildyti galiojančias teisės normas. Priimat Įstatymą reikėtų papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nuostatomis, numatančiomis fizinių asmenų administracinę atsakomybę už įstatymo pažeidimą.
21. Civilinio kodekso normos galiotų kaip bendrosios normos ir būtų taikomos tiems atvejams, kurie nepatektų į siūlomo įstatymo reglamentavimo sritį. Siūlomo įstatymo ir Konkurencijos įstatymo normų santykis būtų nustatomas taip: 1) siūlomas įstatymas būtų taikomas visoms mažmeninės prekybos įmonėms, atitinkančioms šio įstatymo kriterijus, nepaisant to, ar tokios įmonės būtų laikomos dominuojančiomis Konkurencijos įstatymo prasme; 2) dominuojančioms mažmeninės prekybos įmonėms būtų taikomas siūlomas įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Dominuojančio ūkio subjekto padarytas Įstatymo pažeidimas, turintis piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių, galės būti kvalifikuojamas kaip abiejų įstatymų pažeidimas. Tokiu atveju būtų taikoma viena, Konkurencijos įstatyme numatyta, sankcija. Bet kuriuo atveju nė vienas įstatymas negalėtų pripažinti leidžiamais veiksmų, kurie yra draudžiami kito įstatymo.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
22. Daugelyje užsienio valstybių santykiai tarp mažmeninės prekybos įmonių (ypač didžiųjų prekybos tinklų) ir jų tiekėjų pripažįstami svarbia ekonomine, socialine ir politine problema ir šioms problemoms spręsti yra nustatomas ir taikomas tam tikras teisinis reglamentavimas. Užsienio įvairių regionų pagrindinių pramoninių valstybių šios srities teisėkūros praktiką galima santykinai suskirstyti į tris pagrindines grupes.
23. Pirmajai grupei būtų priskiriamos valstybės, kurios didžiųjų prekybos tinklų rinkos galios panaudojimo problemas sprendžia vadovaudamosi vien tik klasikinėmis konkurencijos teisės normomis (vienodai taikomomis visiems ūkio sektoriams). Tipišku pirmosios grupės valstybių pavyzdžiu galima laikyti Kanadą.
24. Antrajai grupei galima priskirti valstybes, kurių konkurencijos teisėje (konkurencijos įstatymuose arba lydimuosiuose aktuose, susijusiuose su konkurencijos įstatymų įgyvendinimu) šalia universaliųjų normų numatomos tam tikros specialiosios teisės normos. Jos arba išimtinai taikomos mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiams reglamentuoti, arba taikomos ir kitiems ūkio sektoriams, siekiant spręsti vadinamąsias nesąžiningo pasinaudojimo ekonomine priklausomybe problemas. Tokių valstybių grupei su tam tikromis išlygomis gali būti priskiriamos Italija, Ispanija, Portugalija, Vokietija, Japonija, Čekija.
25. Trečiąją grupę sudarytų valstybės, kurių specialus teisinis reglamentavimas savarankiškų teisės aktų forma yra išimtinai skirtas mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiams. Šie aktai dažniausiai įgyvendinami nepaisant bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo. Šiai valstybių grupei galima priskirti JAV, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, tačiau reikia pripažinti, kad specialus teisinis reglamentavimas šiose valstybėse dalyko ir turinio prasme yra iš esmės skirtingas.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
26. Šiuo metu nėra jokių tarptautinės teisės normų, kurios reglamentuotų mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius. Galima paminėti tik tarptautinio masto tyrimą, kurį 1999 m. atliko Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD). Tyrimo metu buvo analizuojamos mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo tendencijos ir poveikis konkurencijai mažmeninės prekybos sektoriuje beveik dvidešimtyje pasaulio valstybių. Tyrimo išvadose konstatuojama, kad mažmeninės prekybos įmonės nebegali būti laikomos tik plataus vartojimo prekių platintojais. Vis auganti mažmeninės prekybos įmonių rinkos galia ir jos poveikis ekonomikai gali būti vertinami dvejopai. Kol egzistuoja pakankama konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje, mažmeninės prekybos įmonės, panaudodamos savo rinkos galią, gali pirkti iš tiekėjų prekes palankesnėmis sąlygomis, kartu mažindamos ir produktų mažmenines kainas. Tačiau ilgainiui situacija gali pasikeisti, nes mažmeninės prekybos įmonių rinkos galia gali susilpninti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje, o tada išaugtų kainos galutiniam vartotojui. Tyrimo išvadose taip pat pažymėta, kad mažmeninės prekybos įmonių didelė rinkos galia atsiranda gerokai anksčiau, nei atitinkamos rinkos dalies ir kiti kriterijai leistų teigti, kad įmonė rinkoje dominuoja.
27. Rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiai kol kas nėra specialiai reglamentuoti ir Europos Sąjungos lygmeniu. 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ skirta mažų ir vidutinių įmonių interesams ginti. Lietuvoje jos nuostatas įgyvendina Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Europos bendrijos konkurencijos teisės normos (Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 81 ir 82 straipsniai) savo turiniu yra tapačios Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatoms.
28. EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendrojoje rinkoje. EB sutarties 82 straipsnis nustato, kad draudžiamas bet koks vienos ar kelių įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Minėti EB sutarties straipsniai įtvirtina bendrus konkurencijos teisės principus – konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą ir draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, – kurie taikomi visiems ūkinės komercinės veiklos sektoriams, įskaitant ir mažmeninę prekybą.
29. Europos bendrijos konkurencijos teisės normos taikomos tik tokiems piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejams, kurie turi ar gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Atsižvelgiant į šį minimalų reikalavimą, galimybė vadovautis Europos bendrijos konkurencijos teisės normomis sprendžiant mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykių problemas yra dar mažiau tikėtina nei galimybė tas pačias problemas spręsti Konkurencijos įstatymo pagrindu.
30. ES teisės aktais nėra nustatytas specialus mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios reglamentavimas, tačiau Europos Komisija stebi ir analizuoja šiame sektoriuje vykstančius procesus, taip pat domisi atskirose valstybės narėse susidariusia padėtimi.
31. Įgyvendindama EB sutarties 81 ir 82 straipsnių nuostatas, Europos Komisija ne kartą yra nurodžiusi, kad mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje didžiausią rinkos galią turi didieji mažmeninės prekybos tinklai, kurie gali diktuoti sąlygas ir tiekėjams, ir vartotojams. Europos Komisija, nagrinėdama Kesko/Tuko bylą (Bylos Nr. IV/M.784 [OJEC L110, 26/4/1997]) mažmeninės prekybos sektoriuje, prekybos centrus išskyrė iš kitų prekybos objektų. Prekybos centrai buvo įvardinti kaip parduotuvės, suteikiančios pirkėjui galimybę vieno sustojimo principu nusipirkti įvairių šviežių ir konservuotų maisto produktų bei namų apyvokos priemonių, naudojantis papildomais patogumais, tokiais kaip automobilių stovėjimo aikštelės, prekių vežimėliai ir pan.
32. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2005 m. balandžio 7 d. savo iniciatyva patvirtino nuomonę dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriaus, jame vyraujančių tendencijų ir daromo poveikio ūkininkams bei vartotojams. Atkreiptas dėmesys, kad didieji mažmeninės prekybos tinklai turi nemažą rinkos galią ir ją dažnai panaudoja spausdami ūkininkus ir tiekėjus, tuo siekdami produkcijos kainų sumažinimo bei įvairių nuolaidų. Prekybos centrų pirkimo vadybininkų uždavinys yra ieškoti vis pigesnių maisto produktų iš tiekėjų. Komiteto paskelbtoje nuomonėje sakoma, kad, „(...) šalindami prekes iš prekybos arba rinkdamiesi kitą įmonę, jie (prekybos centrų pirkimo vadybininkai) gali sukurti įmonę arba priversti ją bankrutuoti, ypač tais atvejais, kai tiekėjas yra daug investavęs į tam tikrų produktų gamybą, tikėdamasis visa tai parduoti didiesiems prekybos tinklams“. Tokia situacija kol kas yra palanki vartotojams, kadangi mažmeninės maisto produktų kainos mažėja, tačiau nuogąstaujama, kad ilgainiui ši tendencija gali pasikeisti. Didėjant prekybos tinklų rinkos daliai, auga jų tiek perkamoji, tiek pardavimų galia, o tai galiausiai gali neigiamai paveikti galutinius vartotojus, kadangi, užsitikrinus pakankamai didelę rinkos dalį, prekybos tinklams atsirastų sąlygos didinti maisto produktų kainas galutiniams vartotojams ir mažinti prekių asortimentą. Konstatavus tokias perspektyvas, prieita išvada, kad valstybės narės ir ES institucijos turi užtikrinti, jog būtų įvairių prekybos formų, vengiant visiško rinkos liberalizavimo, lemiančio tolesnę rinkos koncentraciją. Taip pat pažymėta, kad didžiųjų prekybos tinklų perkamoji galia maisto produktų rinkoje turėtų išlikti konkurencijos institucijų dėmesio centras, o konkurencingumo taisyklių turėtų būti paisoma siekiant patenkinti visuomenės poreikius.
33. Europos Parlamentas 2008 m. priėmė pareiškimą dėl ES veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo galiomis tyrimo ir teisinių apsisaugojimo priemonių. Pažymėtina ir tai, kad 2008 m. gegužės 20 d. Europos Komisijos pateiktame komunikate (KOM (2008) 321) dėl ES veiksmų sprendžiant kylančių maisto produktų kainų klausimą tarp kainų didėjimo veiksnių nurodyta ir ribota konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGLAMENTAVIMO NUOSTATOS
34. Siūlomas įstatymas grindžiamas nuostata, kad kai kurios mažmeninės prekybos įmonės santykiuose tiekėjų atžvilgiu turi tokią rinkos galią, kurios įgyvendinimas pažeidžia viešąjį interesą. Įstatyme bus siekiama reglamentuoti, kad minėti santykiai taptų skaidresni ir labiau prognozuojami, tai leistų užtikrinti mažmeninės prekybos įmonių bei jų tiekėjų interesų pusiausvyrą. Taip pat Įstatyme neketinama nustatyti tokio reglamentavimo, kuris gintų tiekėjus vartotojų sąskaita ar kuris trukdytų sudaryti mažmeninės prekybos įmonėms ir jų tiekėjams abipusiškai naudingus susitarimus.
35. Įstatyme, atsižvelgiant į turimus statistinius duomenis, turi būti įtvirtintas reglamentavimas, taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, atitinkančioms Įstatyme nustatytus rinkos galios kriterijus, kurie galėtų būti apibrėžti atsižvelgiant į mažmeninės prekybos įmonės valdomų parduotuvių skaičių, prekybos plotą ir apyvartą.
36. Siekiant įgyvendinti minėtus tikslus, Įstatyme bus įtvirtintas baigtinis sąrašas reikalavimų bei draudimų, kurie bus taikomi į Įstatymo reglamentavimo sritį patenkančių mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais.
37. Mažmeninės prekybos įmonėms taikomi draudimai bus susiję su kainomis ir mokėjimais, pardavimų skatinimu, prekių tiekimo ir grąžinimo procedūromis, vartotojų skundais bei sandoriais su trečiaisiais asmenimis.
Įstatyme bus varžomos mažmeninės prekybos įmonių galimybės nepagrįstai reikalauti:
b) tiesioginių ar netiesioginių mokėjimų už sutikimą parduoti tiekėjo prekes (vadinamieji „įėjimo“ mokesčiai) ar už geresnį, palyginti su kitais tiekėjais, tų prekių išdėstymą;
c) kompensacijos už mažmeninės prekybos įmonės negautą ar gautą mažesnį, nei tikėtasi, pelną iš tiekėjo prekių pardavimo;
d) kompensacijos už mažmeninės prekybos įmonių patiriamas veiklos išlaidas (pvz., susijusias su naujų parduotuvių įrengimu ar senųjų atnaujinimu);
38. Įstatyme bus ribojamos mažmeninės prekybos įmonių galimybės organizuoti pardavimų skatinimo akcijas, jeigu iš tiekėjų būtų be išankstinio įspėjimo tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama dengti didžiąją tokių akcijų sąnaudų dalį.
39. Įstatyme bus numatoma drausti mažmeninės prekybos įmonėms be išankstinio įspėjimo reikalauti esminio tiekimo procedūrų ar prekių specifikacijų pakeitimo. Bus ribojama mažmeninės prekybos įmonių galimybė, nesant objektyvaus pagrindimo ir išankstinio susitarimo, grąžinti tiekėjams neparduotas prekes.
40. Įstatyme bus nustatytos sąlygos, kurioms esat mažmeninės prekybos įmonės galės reikalauti iš tiekėjų kompensacijos už patiriamas išlaidas sprendžiant vartotojų skundus. Konkrečios Įstatymo sąlygos realizuos principą, kad tiekėjas privalės kompensuoti tokias išlaidas tik tais atvejais, kai pagrįstą vartotojo skundą lėmė aplinkybės, už kurias atsako tiekėjas (pvz., sutartyje neaptartų trūkumų turinčių prekių patiekimas mažmeninės prekybos įmonei).
41. Įstatyme bus varžomos mažmeninės prekybos įmonių galimybės nepagrįstai reikalauti, kad tiekėjai įsigytų prekių, paslaugų ar turto iš trečiųjų asmenų.
42. Įstatyme nustatyti draudimai nebus absoliutūs. Esant objektyviam pateisinimui, nuo draudimų bus galima nukrypti raštišku abiejų šalių susitarimu.
43. Didžiosios Britanijos patirtis rodo, kad viena didžiausių kliūčių veiksmingai reglamentuoti mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų santykius yra ne tiek ydingos materialinės teisės normos, kiek tiekėjų neryžtingumas ar net baimė kreiptis į priežiūros institucijas ar teismus dėl savo interesų gynimo. Atsižvelgiant į šią problemą, Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių pareiga per tam tikrą terminą pranešti Įstatymo priežiūrą vykdančiai institucijai apie atvejus, kai sutartyse su tiekėjais nukrypstama nuo šio įstatymo reikalavimų. Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių atsakomybė už tokios informacijos nepateikimą.
44. Siekiant geriau panaudoti esamus išteklius ir patirtį, Įstatymo priežiūrą numatoma pavesti Konkurencijos tarybai. Konkurencijos tarybos teises, pažeidimų tyrimo, bylų nagrinėjimo ir Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo tvarką reglamentuos atitinkamos Konkurencijos įstatymo normos.
45. Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus. Už Įstatyme apibrėžtų draudimų nesilaikymą mažmeninės prekybos įmonė galės būti įpareigota nutraukti neteisėtus veiksmus ir sumokėti Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytą piniginę baudą. Už procesinio pobūdžio pažeidimus bus taikomos baudos, atitinkamai numatytos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Fizinių asmenų – mažmeninės prekybos įmonių vadovų – administracinę atsakomybę nustatys Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Įstatymuose nustatytų sankcijų taikymas nepanaikins tiekėjų teisių kreiptis į teismą dėl šio įstatymo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo.
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGLAMENTAVIMO PASEKMĖS
47. Siūlomu įstatymu siekiama reglamentuoti santykius tarp rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų taip, kad būtų išvengta neigiamų piktnaudžiavimo rinkos galia padarinių. Įstatymo koncepcija buvo rengiama vadovaujantis prielaida, kad komerciniai santykiai tarp ūkio subjektų turi būti reglamentuojami imperatyviomis teisės normomis tik tais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina. Dėl to Įstatymu bus įtvirtinamas palyginti nuosaikus teisinio reglamentavimo modelis, nenumatantis tokių rinkos galios ribojimo priemonių kaip mažmeninių kainų minimalios ribos nustatymas. Tikimasi, jog taip bus užtikrinta protinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra ir išvengta tų neigiamų padarinių, kuriuos sukelia nepamatuotas valstybės kišimasis į rinkos santykius.
48. Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad Įstatymu bus išsaugota veiksminga konkurencija tiek mažmeninės prekybos rinkoje, tiek vertikaliai su ja susijusioje tiekimo rinkoje. Be to, Įstatymas turėtų užtikrinti rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių veiklos skaidrumą.
49. Neatmestina, jog Įstatyme nustatytas mažmeninės prekybos įmonių veiklos reglamentavimas bus vertinamas kaip papildoma patekimo į rinką kliūtis, dėl kurios potencialūs nauji rinkos dalyviai gali atsisakyti planų patekti į mažmeninės prekybos rinką. Savo ruožtu mažmeninės prekybos įmonės gali atsisakyti planų plėsti savo veiklą ir rinkos dalį, siekdamos išvengti Įstatyme nustatytų apribojimų.
IX. FINANSINIS EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
51. Įstatymo vykdymo priežiūrą numatoma pavesti Konkurencijos tarybai. Atsižvelgiant į ūkio sektoriaus ir į kontrolės funkcijos specifiką, Konkurencijos tarybos administracijos struktūra turėtų būti išplėsta įsteigiant atskirą, už Įstatymo vykdymo priežiūrą atsakingą skyrių. Šis skyrius greta tokių funkcijų kaip ūkio subjektų skundų nagrinėjimas, galimų Įstatymo pažeidimų tyrimas ir gaunamos informacijos analizė vykdymo turėtų inicijuoti ir įgyvendinti atitinkamus rinkos tyrimus. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo priežiūros funkcijos vykdymas bus patikėtas jau veikiančiai valstybės institucijai, Įstatymui įgyvendinti skiriama Respublikos valstybės biudžeto lėšų suma neturėtų būti didelė.