Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos
2008 m. d. Nr.
Vilnius
Šiuo metu nei ES, nei Lietuvos teisės sistemoje nėra teisės akto,reglamentuojančio rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius, neleidžiant piktnaudžiauti rinkos galia. Konkurencijos įstatymas draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi tik dominuojantiems ūkio subjektams, o mažmeninėje prekyboje rinkos galią gali įgyti subjektai, ir nedominuojantys rinkoje. Rinkos galią turintys subjektai (mažmeninės prekybos įmonės) gali išsireikalauti iš tiekėjų palankesnių sau tiekimo sąlygų, kurių neturėtų, esant sąžiningai konkurencijai. Tiekėjams nustatomos mažesnės prekių kainos, prekybos rizika perkeliama tiekėjui, reikalaujama “lentynos” mokesčio, įėjimo į prekybos tinklą mokesčio ir pan. Tokie didelių prekybos įmonių, turinčių rinkos galią, veiksmai sudaro nepalankias verslo sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui ir produkcijos tiekėjams, nesant veiksmingos konkurencijos, dažnai nepagrįstai kyla prekių kainos.
Kai kurių prekybos įmonių gaunamas pelnas, pastaruoju metu didėjant infliacijai, ypač išaugo. Visų Lietuvos įmonių ikimokestinis pelnas per 2007 m. padidėjo 1,7 karto ir sudarė 8,8 % gautų pajamų. Panašiai augo pelnas ir maisto produktų gamyboje: pajamoms išaugus 23 %, pelnas padidėjo beveik dvigubai ir sudarė 7,3 % įmonių pajamų. Tuo tarpu mažmeninėje prekyboje pajamos per 2007 m. padidėjo tik ketvirtadaliu, o pelnas išaugo net 4,2 karto (nuo 535,4 mln. Lt iki 2266,3 mln. Lt) ir sudarė 11,5 % pajamų.
Siekiant apginti tiekėjų ir smulkaus bei vidutinio verslo galimybę išlikti rinkoje, tikslinga priimti įstatymą, ribojantį rinkos galią turinčių įmonių galimybes nesąžiningai pasinaudoti rinkos galia, apsaugantį nuo augančios rinkos koncentracijos bei užtikrinantį efektyvią ir sąžiningą konkurenciją tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose.
Dar 2005 m. Vyriausybė rengė tokio įstatymo koncepciją, tačiau pradėjus ją svarstyti, didieji prekybos centrai pasirašė Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksą, ir tolesnio koncepcijos svarstymo buvo atsisakyta. Šiuo metu šio kodekso laikosi ne visi pasirašiusieji, todėl Seimas, apsvarstęs patikslintą Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos variantą, n u t a r i a :
1 straipsnis.
2 straipsnis.
Pasiūlyti Vyriausybei vadovaujantis šia Koncepcija iki rugsėjo 1 d. parengti atitinkamą įstatymo projektą.
Seimo pirmininkas
Teikia Socialdemokratų partijos frakcijos Seimo nariai
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Šios Koncepcijos pagrindu siūloma parengti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą (toliau vadinama Įstatymas), kuriuo bus nustatytas specialus visuomeninių santykių, susiklostančių tiekiant prekes rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, reglamentavimas, leidžiantis užtikrinti didesnį šiuose ūkio sektoriuose esančių ekonominių santykių viešumą bei kontroliuoti tam tikras mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo formas.
3. Europos Sąjungoje, atskirose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kitose pasaulio valstybėse, taip pat įvairių tarptautinių organizacijų atlikti tyrimai bei teisėkūros praktika patvirtina, jog daugelis tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykiuose kylančių problemų yra susijusios su didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios augimu bei nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) tokia rinkos galia.
Didėjant mažmeninės prekybos rinkos koncentracijai, lygiagrečiai didėja ir pirkėjo galios koncentracija tiekimo rinkoje. Prekybos tinklus valdančios ir žymią mažmeninės prekybos rinkos dalį turinčios mažmeninės prekybos įmonės tampa vienais iš svarbiausių tiekimo bei mažmeninės prekybos rinkose veikiančių ūkio subjektų. Dėl to bet koks nesąžiningas turimos rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) gali sukelti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių.
Bendrąja prasme, nesąžiningas rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) pasireiškia tuo, jog rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės sugeba primesti tiekėjams (gamintojams) žymiai palankesnes sau tiekimo sąlygas nei kitos, rinkos galios neturinčios, mažmeninės prekybos įmonės ir (arba) užsitikrinti prekių tiekimus tokiomis sąlygomis, dėl kurių nepavyktų susitarti esant veiksmingai konkurencijai. Nesąžiningas rinkos galios panaudojimas (piktnaudžiavimas) dažniausiai įgauna tokias formas kaip: spaudimas tiekėjams nustatyti mažesnes prekių kainas, reikalavimas nustatyti ekonomiškai nepagrįstas nuolaidas bei įvairius kitus tiekėjų mokėjimus, kurie nėra pagrįsti prekybos įmonių teikiamų paslaugų kaštais, nepateisinamas prekybos verslo rizikos perkėlimas įvairiais būdais tiekėjams.
Dėl nesąžiningo rinkos galios panaudojimo (piktnaudžiavimo) nepagrįstai pablogėja tiekėjų padėtis, dėl ko kyla pavojus jų veiklos stabilumui, mažėja jų galimybės investuoti, ypač į inovacijas bei naujų produktų kūrimą. Dėl šių priežasčių gali mažėti bendras šalies apdirbamosios pramonės konkurencingumas. Nuo piktnaudžiavimo rinkos galia taip pat nukenčia ir mažmeninės prekybos rinkoje veikiančios, tačiau rinkos galios neturinčios prekybos įmonės. Negalėdamos užsitikrinti panašių tiekimo sąlygų, tokios įmonės negali konkuruoti ir yra priverstos traukti iš rinkos, dėl ko ženkliai mažėja mažų ir vidutinių įmonių skaičius mažmeninės prekybos sektoriuje. Dėl visų šių priežasčių vyksta dinamiški mažmeninės prekybos sektoriaus koncentracijos (monopolizacijos) procesai. Ilgesniu ekonominiu laikotarpiu gali mažėti konkurencija tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkoje. Veiksmingos konkurencijos nebuvimas neišvengiamai sukelia produktų kokybės ir įvairovės mažėjimą bei kainų augimo pasekmes galutiniams vartotojams.
Greta ekonominio pobūdžio problemų, rinkos koncentracija ir su tuo susijęs smulkaus bei vidutinio verslo nykimas sukelia neigiamas socialines pasekmes.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, siūlome Įstatymu reglamentuoti atitinkamus visuomeninius santykius taip, kad būtų apribotos rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių galimybės nesąžiningai pasinaudoti (piktnaudžiauti) turima rinkos galia. Įtvirtinus siūlomą teisinį reglamentavimą, tikimasi, kad bus apsaugoti teisėti tiekėjų, smulkių ir vidutinių įmonių interesai bei sumažinta rinkos koncentracijos galimybė, išsaugota efektyvi konkurencija tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose bei užtikrinta protinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra.
4. Siūlomame Įstatyme bus numatyta: kriterijai, kuriais remiantis bus nustatoma, kurios mažmeninės prekybos įmonės yra pripažįstamos turinčiomis didelę rinkos galią šio Įstatymo prasme; baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia; institucija, atsakinga už Įstatymo įgyvendinimo ir laikymosi kontrolę; įstatymo laikymosi priežiūros mechanizmas; sankcijos už Įstatymo pažeidimą; galimybė išsireikalauti nesąžiningu rinkos galios panaudojimu (piktnaudžiavimu) padarytų nuostolių atlyginimą.
5. Siūlomas teisinis reguliavimas yra tiesiogiai skirtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas. Jo pagrindu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp tokių konstitucinių vertybių, kaip ūkinės veiklos laisvė ir poreikis išlaikyti konkurencingą ūkį bei užtikrinti visos tautos gerovės sampratą atitinkančią ūkio raidą. Įstatymu turi būti įtvirtintos normos, skirtos detalizuoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau vadinama – Civilinis kodeksas) nustatytus draudimo piktnaudžiauti teise, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Imperatyvus tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykių reglamentavimas gali būti pripažįstamas kaip išimtis iš Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarčių laisvės principo. Be to, siūlomo teisinio reguliavimo pagrindu bus suteikti papildomi įgaliojimai Įstatymo įgyvendinimo ir laikymosi kontrolę užtikrinančiai institucijai, numatyta galimybė taikyti ekonomines sankcijas.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
6. Šiuo metu Lietuvos teisės sistemoje nėra nė vieno teisės akto, skirto kompleksiškai reglamentuoti rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius taip, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti rinkos galia. Kai kuriuose teisės aktuose galima rasti nuostatų, kurios draudžia arba riboja kai kurias nesąžiningo rinkos galios panaudojimo formas, tačiau neužtikrina nuoseklaus šios problemos sprendimo.
7. Draudimas piktnaudžiauti teise, reikalavimas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais kaip bendro pobūdžio nuostatos (principai) yra įtvirtinti Civiliniame kodekse. Be to, Civiliniame kodekse yra kelios konkrečios nuostatos, leidžiančios teismui sumažinti aiškiai per dideles netesybas, ginančios prie standartinės sutarties prisijungusios šalies interesus, konstatuojančios nesąžiningų sutarties sąlygų negaliojimą, leidžiančios atsisakyti sutarties (ar atskirų jos sąlygų), jei pastaroji nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą, ir pan. Nepaisant to, praktinė tiekėjų galimybė ginti savo teises vadovaujantis Civilinio kodekso normomis yra ribota.
Nei Civiliniame kodekse, nei kituose Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo naudotis rinkos galia. Todėl ta aplinkybė, kad sutartis yra palankesnė ją pasiūliusiai šaliai, savaime dar nėra pagrindas konstatuoti sutarties ar atskirų jos sąlygų nesąžiningumą. Daugelis sutartinius santykius reglamentuojančių Civilinio kodekso nuostatų yra bendro pobūdžio, t.y. suformuluotos kaip principai. Jose naudojamos formuluotės „piktnaudžiavimas“, „teisingumas“, „protingumas“, „sąžiningumas“, „perdėtas pranašumas“ ir pan. iš esmės yra vertinamosios kategorijos, kurių turinys gali būti aiškinamas nevienodai, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Nesant nusistovėjusios teismų praktikos yra didelė tikimybė, kad Civiliniame kodekse įtvirtinti principai net ir panašiose situacijose bus aiškinami ir taikomi nevienodai.
Kadangi civilinių teisinių santykių pagrindu kilę ginčai yra spendžiami teisminiu arba arbitražo būdu, nesąžiningas sutarties sąlygas ginčijanti šalis privalėtų inicijuoti atitinkamą procesą. Bylinėjimasis užsitęstų, o procesą inicijavusi šalis patirtų sąnaudų. Pažeidžiamų teisių gynimas teismo (arbitražo) būdu būtų ypač nepatrauklus tais atvejais, kai ginčijamos sumos (pvz., mažmeninės prekybos įmonės vienašališkai apskaičiuota netesybų suma) yra palyginus nedidelės. Be to, bylą inicijavusiai šaliai būtų perkelta atitinkamų sąlygų nesąžiningumo, neprotingumo ar piktnaudžiavimo įrodinėjimo našta, dėl ko „stipresnioji“ teisinio santykio šalis būtų palankesnėje padėtyje ir bylos atveju. Kartu neatmestina galimybė, jog ginčo atveju mažmeninės prekybos įmonės naudos ekonominį spaudimą, pavyzdžiui, nutraukdamos komercinius santykius.
8. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau vadinama – Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) iš esmės yra skirtas reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato galimybę kreditoriui kreiptis į teismą reikalaujant sutarties sąlygą dėl mokėjimo datos arba dėl pavėluoto mokėjimo pasekmių pripažinti negaliojančia ir atlyginti nuostolius. Tačiau dėl pačios nuostatos bendro pobūdžio ir su teisminiu ginčo sprendimo būdu susijusių laiko ir piniginių sąnaudų bei galimo kitos sutarties šalies spaudimo, praktinė galimybė pasinaudoti šia nuostata efektyviai taip pat yra ribota.
9. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (toliau vadinama – Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai yra skirti reglamentuoti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją santykius taip, kad žemės ūkio produkcijos tiekėjai būtų apsaugoti nuo nepagrįstai ilgus atsiskaitymo už patiektus žemės ūkio produktus (įskaitant perdirbtus žemės ūkio produktus ir iš jų pagamintus maisto produktus) terminus nustatančių pirkėjų piktnaudžiavimo. Įstatyme yra nustatyti konkretūs atsiskaitymo terminai, kuriuos praleidus žemės ūkio produktų tiekėjui turi būti mokamos komercinio kredito palūkanos, įtvirtinamas tam tikras įstatymo įgyvendinimo priežiūros mechanizmas. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo lydimieji teisės aktai konkretizuoja įstatymo nuostatas, numatydami privalomas tipines tam tikrų kategorijų žemės ūkio produktų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, atsiskaitymo terminus už atskirų kategorijų žemės ūkio produktus, informacijos apie atsiskaitymą su žemės ūkio produktų gamintojais teikimo tvarką. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato atsakomybę už Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatų nesilaikymą.
Nepaisant palyginus detalaus reglamentavimo, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas neišsprendžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykių kontekste kylančių problemų. Įstatymu iš esmės reglamentuojami atsiskaitymo už žemės ūkio produktus terminai, tačiau kitos galimo mažmeninės prekybos įmonių piktnaudžiavimo rinkos galia formos nepatenka į įstatymo veikimo sritį. Įvertinus tai, jog įstatymo pagrindu yra patvirtintos tik pieno, grūdų ir gyvulių tipinės pirkimo–pardavimo sutartys, galima teigti, kad prioritetas yra teikiamas žemės ūkio produkcijos gamintojų interesams.
10. Vienašalis ūkio subjekto elgesys, pasireiškiantis piktnaudžiavimu rinkos galia, galėtų patekti į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau vadinama – Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio („Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi“) veikimo sritį tik tuo atveju, jei toks ūkio subjektas (vienas ar kartu su kitais ūkio subjektais) užimtų dominuojančią padėtį rinkoje. Atitinkamai, tie atvejai, kai pirkėjo galia naudojasi Konkurencijos įstatymo prasme nedominuojantys ūkio subjektai, į Konkurencijos įstatymo veikimo sritį tiesiogiai nepatenka.
Vieno ar kelių ūkio subjektų dominavimą Konkurencijos įstatymas sieja su pakankamai didele atitinkamos rinkos dalimi, veiksmingos konkurencijos nebuvimu bei su tuo susijusiu tam tikru elgesio atitinkamoje rinkoje modeliu – galimybe elgtis nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms. Tačiau, kaip parodė praktika, mažmeninės prekybos įmonės įgyja žymią rinkos galią gerokai anksčiau, nei pasiekiamas konkurencijos teisėje numatytas su dominavimu siejamas rinkos dalies slenkstis. Tai, jog dominuojanti padėtis konkurencijos teisėje siejama ir su tam tikru ūkio subjekto elgesio modeliu, reiškia, kad Konkurencijos taryba, tirdama galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, visada privalo atlikti išsamų tyrimą tam, kad apibrėžtų atitinkamą prekės rinką, nustatytų jos geografines ribas ir įvertintų konkurencinę situaciją tokioje rinkoje. Turint omenyje tiekėjų ekonominės priklausomybės nuo rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių laipsnį bei galimo spaudimo mastą, mažai tikėtina, jog tiekėjai aktyviai gins savo interesus teisinėmis priemonėmis. Tai, jog iki šiol mažmeninės prekybos sektoriuje nebuvo nustatytų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų, gali kelti abejonių, ar Konkurencijos įstatymo pagrindu įtvirtintas teisinis reguliavimas yra tinkamas tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykiuose susiklostančioms problemoms spręsti. Dėl šių priežasčių būtinas sektoriaus specifiką atitinkantis reguliavimas, aiškiai įvardijantis į tokio reguliavimo sferą patenkančius ūkio subjektus, veiksmus, kurie bus pripažįstami piktnaudžiavimu rinkos galia, bei užtikrinantis už įstatymo įgyvendinimą atsakingos institucijos aktyvų vaidmenį stebint padėtį rinkoje ir tiriant galimus pažeidimus.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
11. Siūlomu Įstatymu bus siekiama įtvirtinti specialųjį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų situacijos mažmeninės prekybos rinkoje bei rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykių specifiką. Siūlomas teisinis reguliavimas nenumato esminio galiojančių teisės normų keitimo ar papildymo. Priimat Įstatymą reikėtų papildyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą nuostatomis, numatančiomis fizinių asmenų administracinę atsakomybę už įstatymo pažeidimą.
12. Civilinio kodekso normos galiotų kaip bendrosios normos ir būtų taikomos tiems atvejams, kurie nepatektų į siūlomo Įstatymo reglamentavimo sritį. Siūlomo Įstatymo ir Konkurencijos įstatymo normų santykis būtų nustatomas taip: 1) siūlomas Įstatymas būtų taikomas visoms mažmeninės prekybos įmonėms, atitinkančioms šio įstatymo kriterijus, nepriklausomai nuo to, ar tokios įmonės būtų laikomos dominuojančiomis Konkurencijos įstatymo prasme; 2) Dominuojančią padėtį užimančioms mažmeninės prekybos įmonėms būtų taikomas siūlomas Įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Dominuojančio ūkio subjekto padarytas Įstatymo pažeidimas, turintis piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių, galės būti kvalifikuojamas kaip abiejų įstatymų pažeidimas. Tokiu atveju būtų taikoma viena, Konkurencijos įstatyme numatyta sankcija. Bet kokiu atveju, nei vienas įstatymas negalėtų pripažinti leidžiamais veiksmų, kurie yra draudžiami kito įstatymo.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
13. Daugelyje užsienio valstybių santykiai tarp mažmeninės prekybos įmonių (ypač didžiųjų prekybos tinklų) ir jų tiekėjų pripažįstami svarbia ekonomine, socialine ir politine problema ir šioms problemoms spręsti yra nustatomas ir taikomas tam tikras teisinis reguliavimas. Užsienio įvairių regionų pagrindinių pramoninių valstybių šios srities teisėkūros praktiką galima santykinai skirti į tris pagrindines grupes:
Pirmajai grupei būtų priskiriamos valstybės, kurios didžiųjų prekybos tinklų rinkos galios panaudojimo problemas sprendžia vadovaudamosi vien tik klasikinėmis konkurencijos teisės normomis (vienodai taikomomis visiems ūkio sektoriams). Tipišku pirmosios grupės valstybių pavyzdžiu galima laikyti Kanadą.
Antrajai grupei galima priskirti valstybes, kurių konkurencijos teisėje (konkurencijos įstatymuose arba lydimuosiuose aktuose, susijusiuose su konkurencijos įstatymų įgyvendinimu) šalia universaliųjų normų numatomos tam tikros specialiosios teisės normos, kurios arba išimtinai taikomos mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiams reguliuoti, arba yra taikomos ir kitiems ūkio sektoriams, siekiant spręsti taip vadinamas nesąžiningo pasinaudojimo ekonomine priklausomybe problemas. Tokių valstybių grupei su tam tikromis išlygomis gali būti priskiriamos Italija, Ispanija, Portugalija, Vokietija, Japonija, Čekija.
Trečiąją grupę sudarytų valstybės, kurios turi specialų teisinį reguliavimą savarankiškų teisės aktų forma, išimtinai skirtą mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiams reguliuoti, ir kurie dažniausiai įgyvendinami nepriklausomai nuo bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo. Šiai valstybių grupei galima priskirti JAV, Prancūziją ir Jungtinę Karalystę, tačiau reikia pripažinti, kad specialus teisinis reguliavimas šiose valstybėse dalyko ir turinio prasme yra esmingai skirtingas.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
14. Šiuo metu nėra jokių tarptautinės teisės normų, kurios reglamentuotų mažmeninių prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius. Galima paminėti tik tarptautinio masto tyrimą, kurį 1999 m. atliko Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija (OECD). Tyrimo metu buvo analizuojamos mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo tendencijos bei poveikis konkurencijai mažmeninės prekybos sektoriuje beveik dvidešimtyje pasaulio valstybių. Tyrimo išvadose konstatuojama, kad mažmeninės prekybos įmonės nebegali būti laikomos tik plataus vartojimo prekių platintojais. Mažmeninės prekybos įmonių vis auganti rinkos galia ir jos poveikis ekonomikai gali būti vertinami dvejopai. Kol egzistuoja pakankama konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje, mažmeninės prekybos įmonės, panaudodamos savo rinkos galią santykiuose su tiekėjais, gali pirkti iš jų prekes palankesnėmis sąlygomis, tuo pačiu mažindamos ir mažmenines produktų kainas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje situacija gali pasikeisti, kadangi mažmeninės prekybos įmonių rinkos galia gali susilpninti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje, o tai atsilieptų kainų augimu galutiniam vartotojui. Tyrimo išvadose taip pat pažymėta, kad mažmeninės prekybos įmonių žymi rinkos galia atsiranda gerokai anksčiau nei atitinkamos rinkos dalies ir kiti kriterijai leistų teigti, jog įmonė užima dominuojančią padėtį rinkoje.
15. Rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykiai kol kas nėra specialiai reglamentuoti ir Europos Sąjungos lygmenyje. 2000m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ skirta ginti smulkių ir vidutinių įmonių interesus. Lietuvoje jos nuostatas įgyvendina Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Materialinės Europos Bendrijos konkurencijos teisės normos (Europos Bendrijų Steigimo Sutarties (toliau vadinama – EB Sutartis) 81 ir 82 straipsniai) savo turiniu yra analogiškos Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatoms.
EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendrojoje rinkoje. EB Sutarties 82 straipsnis nustato, kad draudžiamas bet koks vienos ar kelių įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Minėti EB Sutarties straipsniai įtvirtina bendrus konkurencijos teisės principus – konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą bei draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, – kurie taikomi visiems ūkinės–komercinės veiklos sektoriams, įskaitant ir mažmeninę prekybą.
Europos Bendrijos konkurencijos teisės normos taikomos tik tokiems piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejams, kurie turi ar gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Atsižvelgiant į šį minimalaus masto reikalavimą, galimybė vadovautis Europos Bendrijos konkurencijos teisės normomis sprendžiant mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykių problemas yra dar mažiau tikėtina, nei galimybė tas pačias problemas spręsti Konkurencijos įstatymo pagrindu.
16. ES teisės aktais nėra nustatytas specialus mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios reguliavimas, tačiau Europos Komisija stebi ir analizuoja šiame sektoriuje vykstančius procesus, taip pat domisi atskirose valstybės narėse susidariusia padėtimi.
Įgyvendindama EB Sutarties 81 ir 82 straipsnius, Europos Komisija ne kartą yra nurodžiusi, kad mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje didžiausią rinkos galią turi didieji mažmeninės prekybos tinklai, kurie gali diktuoti sąlygas tiek tiekėjams, tiek ir vartotojams. Europos Komisija, nagrinėdama Kesko/Tuko bylą (Bylos Nr. IV/M.784 [OJEC L110, 26/4/1997]) mažmeninės prekybos sektoriuje, supermarketus išskyrė iš kitų prekybos objektų. Supermarketai buvo įvardinti kaip parduotuvės, suteikiančios pirkėjui galimybę vieno sustojimo principu nusipirkti įvairių šviežių ir konservuotų maisto produktų bei namų apyvokos priemonių, naudojantis papildomais patogumais, tokiais kaip automobilių stovėjimo aikštelės, prekių vežimėliai ir pan.
17. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2005 m. balandžio 7 d. savo iniciatyva patvirtino nuomonę dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriaus, jame vyraujančių tendencijų ir daromo poveikio ūkininkams bei vartotojams. Atkreipiamas dėmesys, kad didieji mažmeninės prekybos tinklai turi nemažą rinkos galią, kurią dažnai panaudoja spausdami ūkininkus ir tiekėjus, tuo siekdami produkcijos kainų sumažinimo bei įvairių nuolaidų. Prekybos centrų pirkimo vadybininkų uždavinys yra ieškoti vis pigesnių maisto produktų iš tiekėjų. Komiteto paskelbtoje nuomonėje sakoma, kad, „(...) šalindami prekes iš prekybos arba rinkdamiesi kitą įmonę, jie (prekybos centrų pirkimo vadybininkai) gali sukurti įmonę arba priversti ją bankrutuoti, ypač tais atvejais, kai tiekėjas yra daug investavęs į tam tikrų produktų gamybą, tikėdamasis visa tai parduoti didiesiems prekybos tinklams“. Tokia situacija kol kas yra palanki vartotojams, kadangi mažmeninės maisto produktų kainos mažėja, tačiau nuogąstaujama, kad ilgainiui ši tendencija gali pasikeisti. Didėjant prekybos tinklų rinkos daliai, auga jų tiek perkamoji, tiek ir pardavimų galia, o tai galiausiai gali neigiamai paveikti galutinius vartotojus, kadangi, užsitikrinus pakankamai didelę rinkos dalį, prekybos tinklams atsirastų sąlygos didinti maisto produktų kainas galutiniams vartotojams bei mažinti prekių asortimentą. Konstatavus tokias perspektyvas, prieita išvados, kad valstybės narės ir ES institucijos turi užtikrinti, kad būtų įvairių prekybos formų, vengiant visiško rinkos liberalizavimo, lemiančio tolesnę rinkos koncentraciją. Taip pat pažymėta, kad didžiųjų prekybos tinklų perkamoji galia maisto produktų rinkoje turėtų išlikti konkurencijos institucijų dėmesio centre, o konkurencingumo taisyklių turėtų būti paisoma siekiant patenkinti visuomenės poreikius.
VII. PAGRINDINĖS NUOSTATOS DĖL VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO
18. Siūlomas Įstatymas grindžiamas nuostata, kad kai kurios mažmeninės prekybos įmonės santykiuose su savo tiekėjais turi tokią rinkos galią, kurios įgyvendinimas pažeidžia viešąjį interesą. Įstatyme bus siekiama reglamentuoti, kad minėti santykiai taptų skaidresni ir labiau prognozuojami, kas leistų užtikrinti mažmeninės prekybos įmonių bei jų tiekėjų interesų pusiausvyrą. Taip pat Įstatyme neketinama nustatyti tokio reguliavimo, kuris gintų tiekėjus vartotojų sąskaita ar kuris trukdytų sudaryti mažmeninės prekybos įmonėms ir jų tiekėjams abipusiai naudingus susitarimus.
19. Įstatyme, atsižvelgiant į turimus statistinius duomenis, turi būti įtvirtintas reguliavimas, taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, atitinkančioms Įstatyme nustatytus rinkos galios kriterijus, kurie galėtų būti apibrėžti atsižvelgiant į mažmeninės prekybos įmonės valdomų parduotuvių skaičių, prekybinį plotą ir apyvartą.
20. Siekiant įgyvendinti minėtus tikslus, Įstatyme bus įtvirtintas baigtinis sąrašas reikalavimų bei draudimų, kurie bus taikomi į Įstatymo reguliavimo apimtį patenkančių mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais.
21. Mažmeninės prekybos įmonėms taikomi draudimai bus susiję su kainomis ir mokėjimais, pardavimų skatinimu, prekių tiekimo ir grąžinimo procedūromis, vartotojų skundais bei sandoriais su trečiaisiais asmenimis.
Įstatyme bus varžomos mažmeninės prekybos įmonių galimybės nepagrįstai reikalauti:
b) tiesioginių ar netiesioginių mokėjimų už sutikimą parduoti tiekėjo prekes (vadinamieji „įėjimo“ mokesčiai) ar už geresnį, lyginant su kitais tiekėjais, tų prekių išdėstymą;
c) kompensacijos už mažmeninės prekybos įmonės negautą ar gautą mažesnį nei tikėtasi pelną iš tiekėjo prekių pardavimo;
d) kompensacijos už mažmeninės prekybos įmonių patiriamas veiklos išlaidas (pvz., susijusias su naujų parduotuvių įrengimu ar senųjų atnaujinimu);
e) kitų nuolaidų bei kompensacijų, kurios nepagrįstai perkeltų mažmeninės prekybos įmonių veiklos riziką tiekėjams.
Įstatyme bus ribojamos mažmeninės prekybos įmonių galimybės organizuoti pardavimų skatinimo akcijas, jeigu iš tiekėjų būtų be išankstinio įspėjimo reikalaujama, tiesiogiai ar netiesiogiai, dengti didžiąją tokių akcijų kaštų dalį.
Įstatyme bus numatoma drausti mažmeninės prekybos įmonėms be išankstinio įspėjimo reikalauti esminio tiekimo procedūrų ar prekių specifikacijų pakeitimo. Bus ribojama mažmeninės prekybos įmonių galimybė, nesant objektyvaus pagrindimo ir išankstinio susitarimo, grąžinti tiekėjams neparduotas prekes.
Įstatyme bus numatytos sąlygos, kurioms esat mažmeninės prekybos įmonės galės reikalauti iš tiekėjų kompensacijos už patiriamas išlaidas sprendžiant vartotojų skundus. Konkrečios Įstatymo sąlygos realizuos principą, kad tiekėjas privalės kompensuoti tokias išlaidas tik tais atvejais, kai pagrįstą vartotojo skundą sąlygojo aplinkybės, už kurias atsako tiekėjas (pvz., sutartyje neaptartų trūkumų turinčių prekių patiekimas mažmeninės prekybos įmonei).
Įstatyme bus varžomos mažmeninės prekybos įmonių galimybės nepagrįstai reikalauti, jog tiekėjai įsigytų prekių, paslaugų ar turto iš trečiųjų asmenų.
Įstatyme nustatyti draudimai nebus absoliutūs. Esant objektyviam pateisinimui, nuo draudimų bus galima nukrypti raštišku abiejų šalių susitarimu.
22. Jungtinės Karalystės patirtis rodo, kad viena didžiausių kliūčių efektyviam mažmeninės prekybos įmonių santykių su tiekėjais reguliavimui yra ne tiek ydingos materialinės teisės normos, kiek tiekėjų neryžtingumas ar net baimė kreiptis į priežiūros institucijas ar teismus dėl savo interesų gynimo. Atsižvelgiant į šią problemą, Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių pareiga per tam tikrą terminą pranešti Įstatymo priežiūrą vykdančiai institucijai apie atvejus, kai sutartyse su tiekėjais nukrypstama nuo šio Įstatymo reikalavimų. Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių atsakomybė už tokios informacijos nepateikimą.
23. Siekiant geriau išnaudoti esamus išteklius bei patirtį, Įstatymo priežiūrą numatoma pavesti Konkurencijos tarybai. Konkurencijos tarybos teises, pažeidimų tyrimo, bylų nagrinėjimo bei Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo tvarką reglamentuos atitinkamos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo normos.
24. Įstatyme bus nustatyta mažmeninės prekybos įmonių atsakomybė už šio Įstatymo pažeidimus. Už Įstatyme apibrėžtų draudimų nesilaikymą mažmeninės prekybos įmonė galės būti įpareigota nutraukti neteisėtus veiksmus bei sumokėti Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytą piniginę baudą. Už procesinio pobūdžio pažeidimus bus taikomos baudos atitinkamai numatytos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 bei 4 dalyse. Fizinių asmenų – mažmeninės prekybos įmonių vadovų – administracinę atsakomybę nustatys Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Įstatymuose numatytų sankcijų taikymas nepanaikins tiekėjų teisių kreiptis į teismą dėl šio Įstatymo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo.
25. Įstatyme bus numatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį mažmeninės prekybos įmonės privalės užtikrinti, kad iki Įstatymo įsigaliojimo sudarytos sutartys neprieštarautų Įstatymo reikalavimams.
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
27. Siūlomu Įstatymu siekiama reglamentuoti santykius tarp rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų taip, kad būtų išvengta neigiamų piktnaudžiavimo rinkos galia pasekmių. Įstatymo koncepcija buvo rengiama vadovaujantis prielaida, jog komerciniai santykiai tarp ūkio subjektų turi būti reglamentuojami imperatyviomis teisės normomis tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai būtina. Dėl to, Įstatymu bus įtvirtinamas palyginti nuosaikus teisinio reguliavimo modelis, nenumatantis tokių rinkos galios ribojimo priemonių kaip mažmeninių kainų minimalios ribos nustatymas. Tikimasi, jog taip bus užtikrinta protinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra bei išvengta tų neigiamų pasekmių, kurias sukelia nepamatuotas valstybės kišimasis į rinkos santykius.
Atsižvelgiant į tai, tikimasi, jog Įstatymo pagalba bus išsaugota efektyvi konkurencija tiek mažmeninės prekybos rinkoje, tiek ir vertikaliai su ja susijusioje tiekimo rinkoje. Be to, Įstatymas turėtų užtikrinti rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių veiklos skaidrumą.
28. Neatmestina, jog Įstatyme nustatytas mažmeninės prekybos įmonių veiklos reguliavimas bus vertinamas kaip papildoma įėjimo į rinką kliūtis, dėl kurios potencialūs nauji rinkos dalyviai gali atsisakyti planų įeiti į mažmeninės prekybos rinką. Savo ruožtu, mažmeninės prekybos įmonės gali atsisakyti planų plėsti savo veiklą ir rinkos dalį, siekdamos išvengti Įstatyme numatytų apribojimų.
IX. FINANSINIS–EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
30. Įstatymo vykdymo priežiūrą numatoma pavesti Konkurencijos tarybai. Atsižvelgiant į ūkio sektoriaus bei į kontrolės funkcijos specifiką, Konkurencijos tarybos administracijos struktūra turėtų būti išplėsta įsteigiant atskirą, už Įstatymo vykdymo priežiūrą atsakingą skyrių. Šis skyrius greta tokių funkcijų kaip ūkio subjektų skundų nagrinėjimas, galimų Įstatymo pažeidimų tyrimas ir gaunamos informacijos analizė vykdymo, turėtų būti pajėgus inicijuoti ir įgyvendinti atitinkamus rinkos tyrimus. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo priežiūros funkcijos vykdymas bus patikėtas jau veikiančiai valstybės institucijai, Įstatymo įgyvendinimui skiriama Respublikos valstybės biudžeto lėšų suma neturėtų būti esminė.