LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2007 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, apsvarstęs Seimo valdybos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu sudarytos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektui parengti darbo grupės parengtą Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektą, nutaria:
1 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2007 m. ……….. d.
nutarimo Nr.
priedėlis
VALSTYBINĖ ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJA
1. BENDROSIOS NUOSTATOS
Šeima ‑ esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių ‑ vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.
Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (toliau – Koncepcija) paskirtis – pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kurioje ugdomos esminės etinės bei kultūrinės vertybės, užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą.
Valstybinės šeimos politikos koncepcijos tikslai:
- atskleisti šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime;
- apibrėžti šeimos atliekamas funkcijas, svarbias asmens ir visuomenės poreikių tenkinimui;
- apibūdinti šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemas Lietuvoje;
- apibrėžti valstybinės šeimos politikos tikslus ir principus;
- numatyti valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptis.
Koncepcija grindžiama istoriškai susiklosčiusiomis šeimos vertybėmis bei šeimos gerovę nusakančiomis sampratomis, kurios atitinka Konstituciją ir kitus teisės aktus.
Koncepcijoje laikomasi nuostatos, kad asmenų grupes, sukurtas ne santuokos pagrindu, bet siejamas artimos giminystės ryšių, ugdymo, tarpusavio pagalbos ir bendro ūkio vedimo, valstybė globoja gindama motinystę, tėvystę vaikystę.
1.1. Pagrindinės Koncepcijoje vartojamos sąvokos:
1.1.1. Artimieji giminaičiai – kraujo ryšiais tarpusavyje susiję asmenys – tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys.
1.1.2. Darni šeima – šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę.
1.1.4. Išplėstinė šeima – šeima, kurios narius sudaro kelios kartos: tėvai, vaikai, seneliai, proseneliai ir kiti asmenys, susieti giminystės arba teisiniais (globėjai/globotiniai) ryšiais.
1.1.5. Krizę išgyvenanti šeima – sudėtingą gyvenimo tarpsnį, kuris kyla dėl tam tikrų psichologinių, socialinių, sveikatos, ekonominių ar kt. problemų, išgyvenanti šeima (besiskiriančios; atotolio ‑ kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą; ligonį slaugančios, netektį patyrusios ar kitų problemų turinčios šeimos).
1.1.6. Nepilna šeima ‑ artimos giminystės ir gyvenimo kartu siejamų asmenų grupė, kurioje nėra vieno iš sutuoktinių dėl įstatymų nustatyta tvarka nutrauktos santuokos arba mirus vienam iš sutuoktinių, dėl ko yra sunkiau atlikti šeimos funkcijas.
1.1.7. Santuoka – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
1.1.8. Socialinės rizikos šeima ‑ šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui[1].
1.2. Koncepcija remiasi šiomis teisinėmis nuostatomis:
1.2.1. Konstitucijos (Žin., 1992, Nr.31-953) 38 straipsnis: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“;
Konstitucijos 39 straipsnis: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“;
Konstitucijos 26 straipsnis: „Tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaiko ir globotinio religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“;
1.2.2. Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr.74-2262) trečiosios knygos „Šeimos teisė“ 3.3 straipsniu
„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.
2. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.“;
1.2.3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr.90-987) 12 straipsniu: „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus.“;
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.7 5 straipsniu (Žin., 2000, 96-3016): „Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tarpusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.“;
1.2.4. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr.60-1501) preambule: „<...> šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei“, „<...> vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“.
1.3. Šeimos išskirtinė vertė
1.3.1. Šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka ir leidžia visiškai išreikšti prigimtinius asmens poreikius ir socialumą:
- būti besąlygiškai mylimam ir priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra unikalus ir savaime vertingas;
- būti atviram kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir bendradarbiauti);
- turėti tėvus kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo tapatybę.
1.3.2. Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui/si. Todėl šeima yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas.
1.3.3. Šeima yra pirminis socialinis institutas, kuris kiekvienoje visuomenėje užtikrina socialų gyvenimo būdą grindžiančių vertybių, elgesio normų, formalių ir neformalių taisyklių visumą. Visuomenės gyvenimas pakrinka, jei šeimai stinga palaikymo ir apsaugos.
1.3.4. Šeima kaip pirminė bendruomenė, egzistuojanti pirmiau nei valstybė ar kuris kitas socialinis darinys, yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė. Gyvenimas drauge ir jos narių bendrystė bei tarpusavio priklausomybė grindžia būtinybę matyti šeimą kaip visumą, todėl ji valstybės laikoma subjektu. Žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą ne skaidant ją į atskirus narius, bet stiprinat jų tarpusavio atsakomybę. Vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta šeima net tapusi nepilna geriau apsaugo šeimos narių teises ir rengia visaverčiam asmeniniam bei socialiniam gyvenimui, negu bet kokia valstybės įsteigta ir remiama institucija.
1.3.5. Šeimoje asmenų lyčių ir kartų skirtybių papildomumas užtikrina tarpasmeninių santykių pilnatvę. Vyro ir moters lygiavertis bendradarbiavimas, glaudūs ryšiai tarp kartų, lemiantys kultūros vertybių ir konstruktyvių elgesio modelių abipusį perimamumą, turi įtakos visuomenės solidarumui, demokratiškumui bei pilietiškumui.
1.3.6. Šeimos stabilumas ‑ šeimos narių tarpusavio pasitikėjimas ir sugyvenimas ‑ laiduoja visų šeimos narių socialinių ir psichologinių poreikių tenkinimą, tiesiogiai veikia jų kaip asmenų kūrybingumą, gebėjimą įsijungti į visuomenę, bendradarbiauti ir konstruktyviai adaptuotis sparčiai kintančiame pasaulyje.
1.4. Šeimos pagrindinės funkcijos asmens ir visuomenės gyvenime
1.4.1. Asmenų bendruomenės kūrimas – tarpasmeninių ryšių užmezgimas ir plėtotė, partneriško lyčių abipusiškumo ir papildomumo, asmenų tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo bei atsakomybės ugdymas priimant sutuoktinių bei tėvų įsipareigojimus.
1.4.2. Prokreacija – gyvybės davimas, kylantis iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės bei tėvystės supratimu, vaikų auginimas.
1.4.3. Ugdymas ir socializacija – kultūros ir vertybių, elgesio normų bei pirminių žinių perteikimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas, žmogiškų gabumų atskleidimo ir įgalinimo užtikrinimas, asmens lytinės tapatybės ugdymas (vyro ir moters vaidmens šeimoje bei visuomenėje pažinimas), savimonės ugdymas, socialinė reabilitacija.
1.4.4. Globa ir rekreacija – žmogiškosios globos, psichologinio saugumo (ypač vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgalių žmonių) užtikrinimas, psichofizinės brandos ugdymas, asmens psichinių, fizinių ir dvasinių galių atstatymas bei palaikymas.
2. ŠEIMOS RAIDOS IR ŠEIMOS GYVENIMO SĄLYGŲ PROBLEMOS
Socialinis ir ekonominis nestabilumas, naujos galimybės ir iššūkiai (dėl ko sumažėjo dalies šeimų gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių), bendros šeimos politikos, kuri būtų skirta šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti, nebuvimas valstybėje bei nepakankamas dėmesys darniai, sveikai šeimai išryškino didėjančią šeimos instituto krizę. Šią situaciją toliau iliustruoja žemiau išvardytos šeimos demografinės, kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčių, ekonominės, vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo bei kitos problemos.
Demografinės problemos
2.1. Mažas santuokų skaičius. Nors per pastaruosius penkerius metus, po dešimtmetį (1991 ‑ 2001) trukusio santuokų skaičiaus mažėjimo, šis skaičius ėmė didėti ‑ 2006 m. susituokė 21,2 tūkst. porų (tai 1,3 tūkst. porų daugiau nei 2005 m.)[2], tačiau 1990 tuokėsi 36,3 tūkst. porų, tad santykinai šis skaičius yra mažas.
2.2. Tuokiamasi vyresnio amžiaus. 2006 m. vidutinis pirmą kartą besituokiančių vyrų amžius buvo 27 metai, moterų – 25 metai 2000 m. ‑ atitinkamai 26 ir 24 metai[3]. 1989 m. surašymo duomenimis, tarp 20 ‑ 24 metų vyrų vedusių buvo trečdalis (32,8 proc.), o 2001 m. duomenimis, jų buvo per pusę mažiau – tik šeštadalis (16,5 proc.), šio amžiaus ištekėjusių moterų atitinkamai sumažėjo nuo 55,5 iki 32,5 proc.
2.3. Gana dažnos ištuokos. 2006 m. buvo įregistruota apie 11,2 tūkst. ištuokų (202 poromis daugiau, nei 2005 m. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2005 m. – 58 ištuokos. [4] Vidutiniškai per metus po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkst. vaikų.[5]
2.4. Vis daugiau porų gyvena kartu neregistravusios santuokos. Socialinių tyrimų instituto duomenimis, gyvenimui nesusituokus pritaria beveik pusė (44 proc.) apklaustų respondentų nuo 18 iki 24 metų.
2.5. Mažas gimstamumo rodiklis. Suminis gimstamumo rodiklis[6] (2006 m. buvo 1,30, tuo tarpu 1990 m. – 2,02) neužtikrina kartų kaitos. 2006 m. Lietuvoje gimė 31,3 tūkst. kūdikių (724 vaikais daugiau nei 2005 m.). Nors nuo 2003 m. gimimų skaičius didėja, tačiau Lietuvoje gimstamumas vis dar išlieka vienas žemiausių ES valstybėse.[7]
2.6. Mažėja vaikų skaičius. Per 2006 m. vaikų sumažėjo 23,3 tūkst. (3,2 proc.). Per dešimtį metų nuo 1990 iki 2000 sumažėjo 125,4 tūkst. (12,6 proc.), o nuo 2000 – 175,8 tūkst. (20,2 proc.).[8]
2.7. Gimdo vis vyresnio amžiaus moterys. 2006 m. vidutinis gimdyvių, gimdančių pirmą vaiką, amžius buvo 25 metai[9], o 1994 m. – 23 metai.
2.8. Gausėja vaikų gimusių ne santuokoje. Statistikos departamento duomenimis, 1990 m. ne santuokoje gimė 7 proc., o 2003 m. – 29,5 proc. vaikų. 2005 m. gimė 8,6 tūkst., o 2006 m. jau 9,3 tūkst. kūdikių santuokos neregistravusiems tėvams, o 2000 m. šis skaičius siekė tik 7,7 tūkst.[10]
2.9. Vaikų iki 1 metų mirtingumas. Šis rodiklis prilyginamas šalies socialinio ekonominio išsivystymo ekvivalentui. 2005 m. mirė 209 vaikai iki 1 metų, 2006 m. – 212. Kūdikių mirtingumo vidurkis – 6,8 / 1000-čiui gyvų gimusiųjų kūdikių, ES šalių vidurkis – 5.2.[11]
2.10. Gausėja atskirai gyvenančių sutuoktinių. Dėl ištuokų, skurdo, emigracijos daugėja namų ūkių, kuriuose vaikus augina vienas iš tėvų ar globėjas. 2005 m. tokių namų ūkių buvo 11 proc., o 2006 m. – jau 13 proc. Beveik pusę 2005 m. išvykusiųjų iš Lietuvos sudarė susituokę asmenys, todėl Lietuvoje formuojasi naujas šeimos tipas – atotolio šeima, kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą.
2.11. Kas antras namų ūkis – be vaikų. 2006 m. daugiau nei pusė (55 proc.) namų ūkių buvo be vaikų, vieną vaiką turėjo – 22 proc., 2 vaikus – 17, 3 ir daugiau vaikų – 6 proc. Vidutinis namų ūkio dydis – 2,4 asmens.[12]
Kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčiai
2.13. Santuokos, kaip vertybės, silpnėjimas. Jį lemia kintančios vertybinės orientacijos visuomenėje, ‑ pripažinimas naujų gyvenimo kartu formų, asmens saviraiškos svarba, karjeros ir tvirto materialinio pagrindo siekimas, įsipareigojimų vengimas.
2.14. Žema tarpusavio santykių kultūra. Menkas visuomenės psichologinis išprusimas, ribotos žinios apie šeimos ir asmens psichosocialinės raidos tarpsnius, skurdūs bendravimo įgūdžiai. Konfliktai šeimoje neigiamai veikia vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą.
2.15. Kartų solidarumo mažėjimas. Vis dažniau visuomenėje pasireiškia kartų susvetimėjimo ir priešiškumo reiškiniai.
2.16. Tėvų užimtumas. Didelis tėvų užimtumas daro poveikį tėvų ir vaikų santykiams, mažai dėmesio skiriama vaikų priežiūrai ir auklėjimui, dėl to silpnėja ryšiai tarp šeimos narių.
Socialinės ir ekonominės šeimos funkcionavimo problemos
2.18. Nepakankama socialinės pagalbos ir paramos šeimai sistema. Nėra ekonominio stabilumo, neužtikrinta paramos šeimai plėtra ir kokybė. Esama socialinės paramos tinklo infrastruktūra silpnai išplėtota, trūksta veiksmų koordinavimo, jaučiamas kvalifikuotų specialistų, dirbančių su šeima, stygius. Socialinės pagalbos ir paramos sistema daugiau orientuota ne į prevencinį darbą ar paslaugų šeimai teikimą, bet į darbą su padariniais, socialinių išmokų mokėjimą. Išmokų mokėjimas netiesiogiai pratina nedarnių šeimų tėvus gyventi vaikų sąskaita ir vengti socialiai naudingo darbo. Nepakankamai užtikrinama jaunimo integracija į darbo rinką.
2.19. Šeimų skurdas. Tarp sunkiausiai besiverčiančių ar skurstančių šeimų pirmiausia patenka nepilnos ir daugiavaikės šeimos, šeimos, auginančios mažamečius vaikus, prižiūrinčios neįgalius asmenis, mažos motyvacijos, nesugebančios prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų šeimos. Statistikos departamento duomenimis, santykinis skurdo rodiklis[15] nuo 2003 m. (15,9 proc.) kilo ir 2005 m. sudarė 16,9 proc. Namų ūkių, kuriuose yra nepilnamečių vaikų, santykinio skurdo lygis didesnis nei vidutiniškai šalyje ir siekia 17,2 proc. Daugiavaikėse šeimose minėtas rodiklis siekė 36,5 proc.[16]
2.20. Būsto problemos. Būsto fondo struktūra neatitinka namų ūkių struktūros ir poreikių. Valstybės teikiama parama būstui įsigyti ar išsinuomoti nėra pakankama. 2006 m. pabaigoje sąrašuose socialiniam būstui nuomoti buvo daugiau kaip 16 tūkst. asmenų (šeimų) (2005 m. jų buvo 13,5 tūkst.), tarp jų jaunos šeimos sudarė 35,8 proc. Per 2006 m. tik 890 asmenų (šeimų) buvo suteikta galimybė išsinuomoti gyvenamąsias patalpas (2005 m. tokių šeimų buvo 956)[17]. Būsto problema ‑ tai viena svarbiausių santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, žemo gimstamumo lygio ir problemų, susijusių su palankių sąlygų vaiko ugdymui sudarymo priežasčių
2.21. Darbo ir pareigų šeimoje suderinamumo problemos. Silpnai išvystytos lanksčios užimtumo formos (darbas ne visą darbo dieną, lankstus darbo grafikas, darbas namuose ir kt. ) bei nepakankamos vaikų priežiūros paslaugos riboja galimybes tėvams pasirinkti profesinio darbo ir vaikų ugdymo derinimo režimą, užtikrinti lyčių lygybę ir siekti demografinių rezultatų gerėjimo.
2.22. Emigracija. Ją lemia maži atlyginimai, žemas pragyvenimo lygis, problemos, kylančios jaunimui įsidarbinant pirmą kartą, ilgalaikė bedarbystė, gana aukštas neoficialus užimtumas. Lietuvos gyventojų emigracijos mastai ir intensyvumas yra labai dideli. Per pirmuosius narystės Europos Sąjungoje metus 2004 emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto – nuo 22,7 tūkst. iki 32,5 tūkst. Daugiausia – 48,1 tūkst. (2 kartus daugiau nei 2003 m.) emigravo 2005 m. Per 2006 m. emigrantų skaičius sumažėjo: emigravo apie 27,8 tūkst., tai beveik du kartus mažiau nei 2005 m. ir penktadaliu daugiau nei 2003 m. Vidutinis išvykstantis iš Lietuvos gyventojas yra jaunas, 20 ‑ 29 metų, turintis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, darbingas žmogus.[18] Dėl kokybinių Lietuvos gyventojų pokyčių emigracijos procese didėjanti amžiaus, lyties disproporcija, protų nutekėjimas, darbo jėgos modifikacija ir trūkumas neigiamai veikia šeimos institutą. Nepakankamai skatinama grįžtamoji migracija.
Vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo problemos
2.23. Didelis dėl tėvų emigracijos be tėvų priežiūros paliktų vaikų skaičius. Emigracijos problemos yra kompleksinės, susijusios su vaiko juridinio atstovavimo aspektais, jo emocine, moraline būkle, jo ugdymo ir ugdymosi procesu, tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Maždaug pusė emigrantų turėjo vaikų, bet tik kas antras iš jų išvyko kartu su vaikais. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad kas antro emigranto vaikai liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais giminaičiais.[19]
2.24. Nemažėja globos namuose augančių vaikų skaičius. 2007 m. pradžioje buvo 13,3 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų. 2006 m. pabaigoje, kaip ir 2005 m., globos namuose gyveno 6,1 tūkst. vaikų.[20]
2.25. Daug socialinės rizikos šeimų ir juose augančių vaikų. 2007 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje buvo įrašyta 13,5 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 31,4 tūkst. vaikų[21]. Apie du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. Šios šeimos dažnai neturi pakankamai socialinių gebėjimų ir motyvacijos savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, todėl nesugebės auklėti savo vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams, todėl manytina, kad savo gyvenimo būdo įpročius perduos kitoms kartoms.
2.26. Smurtas prieš vaikus. 2006 m. nuo nuskalstamų veikų nukentėjo 5,1 tūkst. vaikų (186 vaikais daugiau nei 2005 metais). Dažniausiai nukenčia 14 – 17 metų paaugliai, du trečdaliai nukentėjusiųjų – berniukai. Užregistruojama daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. Vaikai sudaro daugiau nei pusę visų užregistruotų nukentėjusiųjų nuo šių nusikalstamų veikų. 2006 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjo 272 vaikai (2005 m. – 239).[22]
2.27. Gausėja vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. bent viena liga sirgo trys ketvirtadaliai vaikų. 2005 m. iš visų patikrintų vaikų iki 16 metų visai sveikų buvo tik 43 proc., o 2000 m. šis skaičius siekė 46 proc. Lietuvoje yra daugiau kaip 15 tūkst. neįgalių vaikų.
2.28. Nepakankamas jaunimo rengimas šeimai. Mokyklose vangiai diegiamos pedagogiškai pagrįstos jaunimo rengimo šeimai programos. Dažniausiai orientuojamasi tik į šeimos prokreacinę funkciją, nepakankamai atskleidžiami atsakingos tėvystės bei motinystės principai.
2.29. Gausėja paauglių, per anksti pradedančių lytinį gyvenimą. Tai neigiamai veikia skirtingų lyčių asmenų gebėjimus ateityje užmegzti ilgalaikius atsakomybe, pagarba ir meile grįstus tarpasmeninius santykius bei ryšius, būtinus visavertei šeimai sukurti ir plėtoti. 1991 ‑ 2004 m., statistikos departamento duomenimis, gimdė 20 570 nepilnamečių, atlikta 13 639 nėštumo nutraukimo operacijų.
2.30. Tarp jaunimo sparčiai plinta žalingi įpročiai. Atliktų tyrimų duomenimis, 19 proc. 15 -‑ 17 metų vaikų globos namų auklėtinių yra bandę bent vieną iš narkotikų nors kartą gyvenime, 12 proc. ‑ nors kartą per paskutinius 12 mėnesius, 8 proc. – per paskutines 30 dienų. 2006 m. užregistruoti 1 042 asmenys, padarę nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta – 47 asmenys (2005 m. – 46, 2004 m. – 49, 2003 m. – 37, 2002 m. – 15). 2006 m. užregistruota tiek pat kaip ir 2005 m. nepilnamečių, kurie padarė nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta – 47 asmenys (2005 m. ‑ 46, 2004 m. – 49, 2003 m. – 37, 2002 m. – 15 asmenų).[23]
2.31. Nepakankamas vaikų ir jaunimo užimtumas. Trūksta vaikų ir jaunimo užimtumo programų bei konkrečių paslaugų, dienos centrų, kitų vaikų papildomo ugdymo įstaigų; neišspręstos vaikų ir jaunimo vasaros poilsio ir užimtumo problemos. Mokesčiai už papildomo ugdymo paslaugas mokyklose ar kitose institucijose daliai šeimų yra per sunki našta.
2.32. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų stygius ir teikiamų paslaugų neatitiktis poreikiams. Lietuvoje didėja ikimokyklinio ugdymo įstaigų poreikis. 2006 m. pabaigoje šalyje buvo 652 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, arba 62 įstaigomis mažiau negu 2000 metais. Ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko vis daugiau šalies ikimokyklinio amžiaus vaikų: 2000 m. – 41 proc., 2006 m. – 55 proc., iš jų mieste – 75 proc., kaime – 20 procentų.[24] Didėja vienkartinių ir periodinių priežiūros paslaugų, trunkančių kelias valandas (dažniausiai vaikų iki 1 metų) arba orientuotas į atskirų vaiko gebėjimų ugdymą, poreikis namuose ir darželiuose.
2.33. Tėvų su vaikais kartu praleidžiamas laikas. Ugdymo sėkmė šeimoje priklauso nuo drauge su vaiku praleisto laiko ir jo pedagoginio turiningumo. Tai bendras darbas namų ūkio ruošoje, pažintinės iškylos ir atostogos, bendras šeimos tradicijų ir švenčių kūrimas, bendri žaidimai, kiti laisvalaikio praleidimo būdai drauge ir pan. Tačiau Lietuvoje menkai atsižvelgiama į tai, kad tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, darbo laikas ir atostogų laikas turi būti derinamas prie vaikų mokyklinio užimtumo.
2.34. Neigiamas viešosios informacijos poveikis nepilnamečiams. Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduria tėvai, augindami vaikus, – žemos kultūros, seksualizuotos ir smurtinės informacijos plitimas televizijoje, internete ir kitose visuomenės informavimo priemonėse. Tai daro didžiulį neigiamą poveikį vaiko asmenybės vystymuisi, jo vertybinių nuostatų formavimuisi. 2006 m. duomenimis, kriminalai, erotika ir seksas – populiariausios šiandieninės žiniasklaidos temos. Čia pateikiama informacija nepilnamečiams formuoja iškreiptą vertybių sistemą, nepagarbą žmogui, yra skatinama neapykanta ir agresija.
Kitos problemos
2.35. Šeimos planavimo problemos. Propaguojant šeimos planavimo metodus, nepakankamai atsižvelgiama į socialinių mokslų rekomendacijas, todėl šeimos planavimo metodų propagavimas neretai priklauso nuo farmacijos kompanijų iniciatyvos, moterims siūlomi hormoniniai kontraceptikai, apie kurių šalutinį poveikį ir kontraindikacijas moterys nėra pakankamai informuojamos.
2.36. Nėštumo nutraukimo ir nevaisingumo problemos. Nėštumo nutraukimas dažnai atliekamas prieš tai moteriai nesuteikus reikiamos socialinės, pedagoginės, psichologinės, juridinės, materialinės ar kitokio pobūdžio pagalbos. Formuojama klaidinanti „saugaus aborto“ nuostata. Nepakankamai dėmesio skiriama nevaisingumo prevencijai ir gydymui. Nepakanka dėmesio pedagogiškai pagrįstam paauglių ir jaunimo lytiniam ugdymui, atsakingos lytinės elgsenos formavimui.
2.37. Daugėja smurto šeimoje atvejų. Lietuvos nacionalinio Jungtinių Tautų Vaikų fondo komiteto (UNICEF) tyrimo duomenimis, psichologinis arba fizinis smurtas būdingas 65 proc. šeimų Lietuvoje. Apie du trečdalius suaugusių moterų (nuo 16 metų) bent kartą patyrė vyrų fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. 2006 m. nuo tėvų nukentėjo 730 vaikų, tai 38 procentais daugiau nei 2005 m.[25]
2.38. Nepakankamas dėmesys prevenciniam, intervenciniam, postvenciniam darbui su šeima ‑ stinga šeimų pedagoginio, psichologinio, medicininio ir ekonominio švietimo bei konsultavimo, šeimos narių fizinės, psichinės bei dvasinės reabilitacijos paslaugų.
2.39. Nėra bendros koordinavimo sistemos šeimos politikos srityje. Neatliekamas sistemingas ir išsamus šeimų padėties ir poreikių tyrimas, ne visada vadovaujamasi jau priimtomis strateginėmis nuostatomis. Nėra bendros šeimos politikos sistemos, o esančios politikos priemonės įgyvendinamos nenuosekliai ir fragmentiškai.
Išvardytos problemos daro neigiamą įtaką šeimos institutui, ir tik stipri, atsakinga šeima yra pajėgi įveikti šias problemas.
3. VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS TIKSLAI IR PRINCIPAI
3.1. Valstybinės šeimos politikos tikslas ‑ numatyti ir vykdyti šeimos institutą palaikančią ir stiprinančią bendrą politiką, kuri užtikrintų bendrąsias sąlygas teikiant diferencijuotą valstybės ir visuomeninių institucijų pagalbą šeimai visose srityse, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos jai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu visaverčiai atlikti savo funkcijas.
Kadangi gyvenimas šeimoje yra palankiausias kiekvieno asmens visavertei socializacijai, valstybinės šeimos politikos prioritetas – kurti šeimai palankią aplinką:
- sudaryti sąlygas įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją, ypač ją derinti su kitomis šeimos socializaciją užtikrinančiomis funkcijomis;
- plėtoti diferencijuotas kompleksines paslaugas šeimai, stiprinant tėvų kaip pirmųjų ir svarbiausių vaiko ugdytojų vaidmenį, siekiant šeimos išsaugojimo ir deramos vaikų socializacijos;
- remti švietimo ir socialinės pagalbos programas, padedančias atkurti pozityvią šeimos patirtį, tuo ugdant jos neturinčių asmenų (našlaičių, nepilnoje šeimoje augusių vaikų, išsiskyrusiųjų, vienišų) drąsą ir gebėjimą kurti šeimą, įsipareigojant santuokai;
- formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, pirmiausia per valstybės švietimo sistemą ir kitas valstybines institucijas, riboti šeimos institutą griaunančius viešumos veiksnius.
3.2. Valstybinės šeimos politikos įgyvendinimas grindžiamas šiais principais:
3.2.1. Prioriteto šeimai – grindžiamo istoriškai ir moksliškai patikrintu šeimos kaip pirminio visuomenės instituto patikimumu, užtikrinančiu tautos, visuomenės ir valstybės gerovės bei pažangos plėtotę, nes šeima, pagrįsta santuoka, sudaro geriausias sąlygas visų jos narių kaip asmenų visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių ir socialių įgūdžių ugdymui.
3.2.2. Gyvybės kultūros puoselėjimo ‑ kai valstybės politikos koncepcija grindžiama atsakingos tėvystės ir motinystės plėtote, pagarba gyvybei ir žmogiškajam orumui bet kuriame žmogaus kaip asmenybės raidos etape, ypač teikiant prioritetą pagalbos stokojantiems vaikams, seneliams, neįgaliesiems, moterims, abejojančioms, ar išsaugoti pradėtą gyvybę, ar auginti gimusį kūdikį.
3.2.3. Kompleksiškumo – kai parama apima visas šeimos atliekamas funkcijas, užtikrinančias šeimos materialinę, socialinę bei dvasinę gerovę.
3.2.4. Diferencijuotumo ‑ kai teikiama diferencijuota parama, atsižvelgiant į realius šeimos gerovės poreikius, vykdant šeimos gyvenimo krizės ar irimo prevenciją.
3.2.5. Subsidiarumo – kai teikiama pagalba ir parama šeimai palaiko ir skatina šeimos savaveiksmiškumą visose jos gyvenimo srityse, t. y. padeda šeimai pačiai atsakingai vykdyti tai, ką ji gali daryti savo jėgomis, o ne perima ir dubliuoja jos funkcijas. Šeimos subsidiarumui palaikyti ir stiprinti turi būti rengiami šeimotyros ir šeimos konsultavimo specialistai, plėtojama švietimo ir socialinės pagalbos sistema, kuriant jaunimo rengimo šeimai, tėvų švietimo ir konsultavimo programas, šeimų tarpusavio pagalbos grupes, padedančias šeimoms spręsti iškylančias problemas ir stiprinti šeimos stabilumą.
4. VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS VEIKSMŲ KRYPTYS
4.1. Šeimos politikos veiksmų kryptys kultūros, vaikų ugdymo, švietimo srityje
Padedant šeimai ugdyti asmenį, pajėgų suvokti pasaulį, savarankiškai ir kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, švietimo ir kultūros sistema grindžiama glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Siekis ‑ padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, funkcionalios ir darnios šeimos kūrimui, ugdyti brandžias, dorovingas ir savarankiškas, gebančias kurti savo ir bendruomenės gyvenimą, asmenybes.
Uždaviniai
4.1.1. Diegti mokyklose rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurios ugdytų brandžią, savarankišką ir kritiškai mąstančią asmenybę ir padėtų rengti mokinius šeimos gyvenimui, skatintų šeimos vertybių suvokimą ir puoselėjimą.
4.1.3. Stiprinti bendražmogiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo ir tautiškumo nuostatas, pagarbą aplinkiniams, formuoti teigiamą požiūrį į žmonių lygybę. Ugdyti atsakomybę už savo elgseną ir jos padarinius, gebėjimą pasipriešinti neigiamai įtakai.
4.1.4. Suteikti tėvams, globėjams ar rūpintojams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaiku.
4.1.5. Užtikrinti palankias sąlygas tėvams laisvalaikį leisti drauge su vaikais, remti kultūros, sporto ir poilsio renginius šeimoms.
4.1.6. Plėtoti neformalųjį vaikų ugdymą, kurti psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos sistemą, prieinamą kiekvienai šeimai. Ypatingą dėmesį skirti ikimokyklinių ir vaiko dienos priežiūros institucijų veiklos organizavimui.
4.1.7. Įgalioti nacionalinį transliuotoją propaguoti šeimos vertybes nušviečiant teigiamus pavyzdžius.
4.2. Šeimos politikos veiksmų kryptys užimtumo srityje
Užimtumas – esminė integracijos į visuomenę prielaida, užtikrinanti šeimos materialinę gerovę, visavertį gyvenimą ir socialinę apsaugą.
Siekis ‑ sudaryti galimybę įsidarbinti ir gauti pakankamas pajamas, plėtoti lanksčias užimtumo formas, padedančias derinti profesinius interesus su šeiminėmis pareigomis, tuo sudarant palankias sąlygas kurti šeimas ir auginti vaikus.
Uždaviniai
4.2.1. Formuoti užimtumo politiką, orientuotą į sąlygų dalyvauti darbo rinkoje sudarymą bei emigracijos srautų mažinimą, siekiant užtikrinti šeimų ekonominį ir socialinį saugumą.
4.2.2. Sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę, nustatant mokesčių lengvatas, teikiant lengvatines paskolas ir kt. Sudaryti galimybes panaudoti ES finansinę paramą šeimos verslo plėtrai.
4.2.3. Sudaryti palankias sąlygas derinti profesinį užimtumą, mokymąsi ir šeimos gyvenimą. Kurti lanksčias užimtumo formas.
4.2.4. Didinti šeimos narių užimtumą, teikti paramą smulkaus verslo paslaugų sektoriaus plėtrai, ugdant šeimų motyvaciją ir sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių užimtumo formų.
4.2.5. Plėtoti vaiko priežiūros atostogų sistemą, kuri garantuotų galimybę lanksčiai jomis naudotis abiem tėvams, kartu jiems išliekant darbo rinkoje, sudaryti palankias sąlygas įsidarbinti pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, sudarant galimybę atnaujinti profesines žinias ar persikvalifikuoti.
4.2.6. Prie akademinių miestelių steigti studentų šeimų vaikams skirtus vaikų dienos centrus studijuojančių tėvų vaikų priežiūrai paskaitų metu.
4.3. Šeimos politikos veiksmų kryptys apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, palankios gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo srityse
Apsirūpinimas gyvenamuoju būstu ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas šeimos poreikiams ‑ vienas iš šeimos gyvenimo sąlygų sukūrimo veiksnių, turinčių lemiamos įtakos šeimos kūrimui, jos stabilumui, gimstamumo augimui.
Siekis ‑ suformuoti šeimos poreikius atitinkantį būsto fondą ir sukurti šeimai palankią gyvenamąją aplinką.
Uždaviniai
4.3.4. Atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas.
4.3.6. Gyvenamuosiuose rajonuose sukurti šeimai palankią aplinką, atitinkančią kiekvieno šeimos nario poreikius (žaliųjų plotų, vaikų žaidimo, sporto aikštelių, poilsio zonų įrengimą; šeimai palankios infrastruktūros sukūrimą; skatinti švarios gyvenamosios aplinkos puoselėjimą).
4.4. Šeimos politikos veiksmų kryptys socialinės paramos ir paslaugų šeimai srityje
Socialinė parama ir paslaugos šeimoms ‑ tai viena iš sričių, kuria užtikrinama socialinė integracija šeimų, turinčių socialinių problemų ar stokojančių tinkamų gebėjimų bei galimybių savarankiškai rūpintis savo šeimos gyvenimu.
Siekis ‑ užtikrinti galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje. Sudaryti palankias sąlygas suaugusiems šeimos nariams, prižiūrintiems vaikus, neįgalius, senyvo amžiaus šeimos narius, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.
Uždaviniai
4.4.1. Plėtoti aktyvios socialinės paramos šeimoms politiką, užtikrinant efektyvesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, stiprinant veiksmingą socioedukacinę pagalbą šeimai, skatinančią jos pačios motyvaciją ir atsakomybę, padedančią įveikti socialinę atskirtį.
4.4.2. Sukurti bendrą, veiksmingą, prieinamą socialinių paslaugų sistemą, užtikrinančią kompleksinę pagalbą šeimai, orientuotą į individualius šeimos poreikius ir interesus, tinkamai finansuojamą tiek iš savivaldybių, tiek iš valstybės biudžeto.
4.4.3. Kurti ir plėtoti kompleksinės psichologinės pagalbos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą krizėje esančioms ir socialinės rizikos šeimoms, stiprinti paramą specialiųjų poreikių šeimoms ir vaikams. Plėtoti ir remti krizių bei pagalbos šeimoms centrus.
4.4.4. Tobulinti specialistų, dirbančių prevencinį, intervencinį ir postvencinį darbą su šeimomis, rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą.
4.4.5. Siekti glaudžios socialinės partnerystės, paremtos bendruomeniškumu, savitarpio pagalba, tarpžinybiniu bendradarbiavimu, panaudojant nevyriausybinių organizacijų potencialą, profesinį pasirengimą bei patirtį socialinių paslaugų teikimo srityje.
4.4.6. Pertvarkyti mokesčių sistemą: numatyti didinti mokesčių lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus ir prižiūrinčioms senus bei neįgalius šeimos narius.
4.4.7. Pertvarkyti sveikatos draudimo ir pensinio draudimo sistemas – motinų, auginančių vaikus namuose, įnašą į bendrąją gerovę prilyginti valstybės atlyginamam darbui. Spręsti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpio pailginimo ir išmokų už vaiko priežiūrą didinimo galimybę.
4.4.8. Suteikti papildomas užimtumo garantijas asmeniui, kuris yra vienintelis šeimos, kurioje auga vaikai ar yra kitų priežiūros reikalingų asmenų, maitintojas.
4.4.9. Palankiomis sąlygomis teikti vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros paslaugas (ikimokyklinio ugdymo įstaigų, prailgintų dienos grupių, auklių tarnybų ar privačių darželių kūrimas ar veiklos plėtojimas, senukus ar neįgalius asmenis namuose lankančių priežiūros darbuotojų paslaugų tinklo išplėtimas), taip užtikrinant galimybę lanksčiai derinti darbą ir šeimos pareigas.
Uždaviniai
4.5.1. Užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę visiems šeimos nariams, gerinti gyvenimo kokybę visais žmogaus amžiaus tarpsniais.
4.5.2. Skatinti saugią, šeimos sveikatą stiprinančią aplinką, vykdant žalingų įpročių prevencijos programas, gerinant ankstyvosios ligų diagnostikos kokybę.
4.5.3. Teikti įvairiapusę (psichologinę, informacinę, konsultacinę, slaugos įgūdžių apmokymo ar pan.) pagalbą ligonius slaugantiems šeimos nariams.
4.5.4. Skirti ypatingą dėmesį šeimos psichikos sveikatai stiprinti. Remti programas, kurios priklausomybių, psichikos ligų ir savižudybių pavojaus situacijoje teikia pagalbą visai šeimai.
4.5.5. Užtikrinti informacijos apie vaisingumo funkciją ir lytinės sistemos fiziologiją, dirbtinių kontraceptikų šalutinius poveikius ir kontraindikacijas prieinamumą. Plėtoti mokslinę bazę sutuoktinių vaisingumo funkcijos atkūrimui.
4.5.6. Plėtoti kompleksinę motinos ir vaiko sveikatos priežiūros sistemą. Gerinti nėščių moterų konsultavimo ir ugdymo, gimdymo, naujagimių ir kūdikių sveikatos priežiūros paslaugų sistemą.
4.5.7. Sukurti nėščios moters, patiriančios krizinę būseną, konsultavimo sistemą. Abortas yra traktuojamas kaip kraštutinė priemonė, todėl moteriai, kuri renkasi abortą, turi būti užtikrinama konsultacinė psichologinė, socialinė, juridinė ir kitokio pobūdžio pagalba.
4.5.8. Gerinti vaikų ir paauglių sveikatos priežiūros paslaugas formuojant sveikos gyvensenos pagrindus vaikų sąmonėje. Sudaryti prielaidas sveikatą stiprinančios mokyklos plėtotei.
4.6. Šeimos politikos veiksmų kryptys užtikrinant vaiko saugumą šeimoje, stiprinant tėvų atsakomybę už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą
Vaiko teisių apsauga – vaiko teisių gyventi visavertį gyvenimą šeimoje, jo teisės į apsaugą, aprūpinimą bei dalyvavimą visuomenės gyvenime užtikrinimas.
Siekis -‑ sudaryti palankias sąlygas vaikams augti biologinėje tėvų šeimoje, teikiant tinkamą paramą bei pagalbą šeimai ir vaikams.
Uždaviniai
4.6.1. Tobulinti kompleksinių, koordinuotų veiksmų ir priemonių sistemą, didinant tėvų atsakomybę už tinkamą teisių ir pareigų vaikui įgyvendinimą.
4.6.2. Skatinti pagarbą vaikų nuomonei ir ugdyti vaiko gebėjimą prisiimti tinkamas pagal jo amžių pareigas šeimoje.
4.6.4. Užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus formoms. Teikti kvalifikuotą, kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams bei jų šeimoms.
4.6.5. Remti ir plėtoti nemokamos telefoninės psichologinės pagalbos vaikams ir jaunimui linijų veiklą.
4.6.6. Vykdyti visuomenės teisinį švietimą, sukurti ir įdiegti mediacijos (taikaus šeimos ginčų sprendimo) sistemą.
5. Koncepcijos įgyvendinimas
5.1. Šeimos politikos koordinavimas. Siekiant užtikrinti šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir koordinavimą, įsteigiama šeimos politiką kurianti ir įgyvendinanti institucija ‑ Šeimos ir vaiko reikalų ministerija. Seime įkuriamas Šeimos ir vaiko reikalų komitetas.
5.2. Šeimos tyrimų ir stebėsenos srityje. Sukuriama šeimos vertinimo ir stebėjimo kriterijų bei rodiklių sistema, kuri naudojama nuolatiniam šeimos būklės stebėjimui ir analizavimui, siekiant matyti šeimos kitimo dinamiką, ir pagrįstiems bei patikimiems tyrimams atlikti.
5.3. Socialinių paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų socialinių paslaugų infrastruktūros tinklas, apimantis socialinių darbuotojų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemą. Teikiamos paslaugos plėtojant, kuriant, perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek terapinių paslaugų šeimai kokybę.
5.4. Planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas šeimos specialistų poreikis, kompetencijos lygis ir rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Aukštosios mokyklos įtraukiamos į naujų programų šeimos specialistams rengti kūrimą.
5.5. Planuojant ir skirstant finansinius išteklius. Skirstant valstybės išteklius, finansuojant šeimos gerovę plėtojančias programas, tolygiai atsižvelgiama į šeimos funkcijų realizavimo materialinį pagrindimą ir visų į visavertį šeimos funkcijų vykdymą įtraukiamų struktūrų skatinimą.
5.6. Visuomenės informavimo srityje. Žiniasklaida skatinama propaguoti šeimos vertybių svarbą, aktyvinti visuomenę už šeimos instituto stiprinimą.
Teikia:
Darbo grupės Valstybinės šeimos politikos koncepcijai
parengti vadovė,
Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė
Darbo grupės nariai – Seimo nariai: