Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL NATŪRALAUS GYVENTOJŲ PRIEAUGIO PALAIKYMO PROGRAMOS
PATVIRTINIMO
2006 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. IX-2382 (Žin., 2004, Nr. 115-4287), 6 punktu, n u t a r i a:
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2006 m. d. nutarimu Nr.
NATŪRALAUS GYVENTOJŲ PRIEAUGIO PALAIKYMO PROGRAMA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Ši programa parengta įgyvendinant Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. IX-2382 (Žin., 2004, Nr. 115-4287), 6 punktą ir vadovaujantis Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), ir Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1350 (Žin., 2004, Nr. 159-5795), nuostatomis.
2. Šios programos vykdytojai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Aplinkos ministerija, Finansų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės.
II. NATŪRALAUS GYVENTOJŲ PRIEAUGIO ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
4. Natūralus gyventojų prieaugis – tai skirtumas tarp gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus. Gimimų skaičiui esant didesniam už mirimų skaičių, gyventojų skaičius dėl natūralios kaitos auga, o esant mažesniam – mažėja. Lietuvoje natūralus gyventojų skaičiaus mažėjimas prasidėjo nuo 1994 metų. 1994–2004 metais Lietuvos gyventojų skaičius dėl natūralaus mažėjimo sumažėjo 69 tūkstančiais, o pastaraisiais metais kasmet sumažėja po 20 tūkstančių.
5. Lietuvos gyventojų natūralaus prieaugio rodiklių mažėjimą ir jo virtimą neigiamomis reikšmėmis nuo 1990 metų pradžios lemia spartus gimstamumo sumažėjimas. 1990–2005 metais gimusių skaičius sumažėjo nuo 56,9 iki 30,5 tūkstančių, o mirusių padidėjo nuo 39,8 iki 43,8 tūkstančių žmonių. Bendrieji mirtingumo rodikliai (skaičiuojami tūkstančiui gyventojų) atitinkamai padidėjo nuo 10,8 iki 12,8, o gimstamumo sumažėjo nuo 15,4 iki 8,9.
6. Reprodukcijos neto rodiklis (vidutinis gyvų gimusių mergaičių skaičius, kurias moteris pagimdytų per savo gyvenimą, esant atitinkamų metų gimstamumo ir mirtingumo lygiui) sparčiausiai mažėjo 1993–1994 metais. Nuo 1995 metų, sulėtėjus gimstamumo mažėjimui, gyventojų reprodukcijos neto rodiklio mažėjimas lėtėja, tačiau pasiektas lygis yra kritiškas. 1990 metais Lietuvos gyventojų reprodukcijos neto rodiklis buvo 0,968, 1995 metais – 0,736, 2000 metais – 0,658, o 2005 metais – 0,599. Lietuvai būdinga intensyvi depopuliacija ir tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta.
7. Daugelyje Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių demografinė pusiausvyra yra prarasta (reprodukcijos neto rodiklis nukritęs žemiau 1). Jau daugiau nei dešimt metų nėra nei vienos ES valstybės, kurioje kartų kaita būtų užtikrinama. Tačiau pagal natūralios kaitos būklę Lietuva, kartu su Čekijos Respublika, Slovakija, Slovėnija ir Lenkija, šiuo metu tarp ES valstybių yra sudėtingiausioje situacijoje – visose jose reprodukcijos neto rodiklis yra ypač mažas – žemiau 0,6.
8. Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje sumažėjo nuo 2 1990 metais iki 1,55 1995 metais. Staigiai sumažėjęs gimstamumas Lietuvoje mažėjo ir toliau, tik lėtesniais tempais. Jau trejus metus gimstamumas Lietuvoje ypač mažas. 2002–2005 metais suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, skaičius) mažesnis nei 1,27 (ES valstybių vidurkis – 1,48). Tam, kad Lietuvoje būtų atstatyta demografinė pusiausvyra ir karta keistų kartą, šeimoje turėtų būti vienu vaiku daugiau.
9. Labiausiai gimstamumas sumažėjo kaimo vietovėse: suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 2,76 1990 m. iki 1,60 2005 m., t. y. šiuo metu kaimo moterys gimdo vienu vaiku mažiau nei prieš penkiolika metų. Požymių, kad situacija kaimuose pradeda gerėti, nėra. Miestuose gimstamumo sumažėjimas šiuo periodu buvo kiek mažesnis – suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 0,68, atitinkamai – nuo 1,78 iki 1,14. Be to, jau trejus metus gimstamumas Lietuvos miestuose pamažu didėja.
10. Kaip parodė 2001 metų gyventojų ir būsto surašymo duomenys, kuo aukštesnis motinos išsilavinimas, tuo mažiau vaikų ji gimdo.
11. Gimdoma ne tik mažiau, bet ir vėliau. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio pirmą vaiką gimdyti pradėjo vis vyresnės moterys, per pastaruosius dešimt metų vidutinis jų amžius padidėjo beveik dvejais metais: nuo 23 metų 1994 metais iki 24,9 metų 2005 metais. Ypač sumažėjo jauniausio amžiaus grupių gimdančių moterų. 20 ir 21 metų moterys gimdo net apie tris kartus rečiau negu 1990 metų pradžioje. Prieš penkiolika metų didžiausi gimstamumo rodikliai buvo tarp 20–24 metų amžiaus moterų (per 150 gimdymų tūkstančiui šio amžiaus moterų), o šiuo metu – tarp 24–28 metų (85–95 gimdymai tūkstančiui moterų) amžiaus moterų.
12. 1990–2004 metais gimstamumas labiausiai sumažėjo dėl to, kad sumažėjo pirmųjų ir antrųjų vaikų gimimai. 2005 metais, lyginant su 1990 metais, iš viso per metus gimusių vaikų skaičius sumažėjo 26,3 tūkstančiais, iš jų dėl gimusių pirmaisiais ir antraisiais sumažėjimo – 22,4 tūkstančiais (dėl pirmųjų – 12,1, dėl antrųjų – 10,3 tūkstančių). Gimusių ketvirtaisiais ir paskesniais vaikų skaičius beveik nesikeitė (1990 metais gimė 2,9, 2004 metais – 2,0 tūkstančiai vaikų), o jų dalis bendrame gimusių skaičiuje net padidėjo.
13. Gimstamumo mažėjimą visų pirma lemia santuokų mažėjimas. Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Lietuvoje sparčiai keičiasi šeima: tradicinė šeima užleidžia vietą moderniai. Sparčiai nyksta tradicinei ir plinta moderniai šeimai būdingi bruožai. Su kiekviena jaunesne karta vis rečiau pasitaiko tradicinių šeimų, kurių pagrindiniai požymiai yra: jos kuriamos vedybų keliu (įregistruojant santuoką), tuokiamasi anksti, anksti gimdomi pirmieji vaikai, šeimoje auga du trys vaikai, retai vaikai gimdomi nesusituokus. Jaunimas vis dažniau šeimos kūrimą atideda vyresniam amžiui, vis dažniau pradedama gyventi kartu santuokos neįregistravus, pirmą vaiką moterys gimdo būdamos vyresnio amžiaus, vis daugiau šeimų augina tik vieną vaiką, daugėja ne santuokoje gimusių vaikų.
14. Nesantuokinių vaikų dalis padidėjo nuo 7 procentų 1990 metais iki 29,5 procentų 2003 metais (2004 metais jų dalis truputį sumažėjo – iki 28,7 procentų). Tačiau nepaisant spartaus šio rodiklio didėjimo, Lietuvoje jo augimo tempai yra gerokai lėtesni nei Latvijoje ir Estijoje (nesantuokinių vaikų dalis Latvijoje 2003 metais buvo 44 procentai, Estijoje – 58 procentai) ir šis rodiklis dar tebėra vienas mažiausių Europoje. Nesantuokinių vaikų dalis tarp visų gimusių vaikų labiausiai didėja dėl labai didelio santuokoje gimusių vaikų sumažėjimo. Santuokoje gimusių vaikų skaičius sumažėjo nuo 52,9 tūkstančių 1990 metais iki 21,9 tūkstančių 2005 metais, o ne santuokoje gimusių vaikų skaičius atitinkamai padidėjo nuo 4 iki 8,7 tūkstančių. Be to, padaugėjo neįregistravusiose santuokos šeimose gimusių nesantuokinių vaikų (atitinkamai – nuo 1,3 iki 5,9 tūkstančių), o pagimdytų vienišos motinos vaikų skaičius iš esmės nesikeitė (atitinkamai buvo 2,6 ir 2,7 tūkstančiai).
15. Kaip rodo moksliniai tyrimai, prioritetas teikiamas dviejų vaikų šeimai – vidutinis norimas vaikų skaičius yra artimas 2 (2001 metais – 2,3; 2005 metais – 2,1). Nuostatos dėl norimo vaikų skaičiaus mažai skiriasi pagal amžių, lytį, išsilavinimą. Net pačio jauniausio amžiaus asmenų grupėse norimas vaikų skaičius viršija 2: 18–24 metų amžiaus grupėje šis rodiklis, 2001 metų tyrimo duomenimis, – 2,08, 2005 metų – 2,03. Norimo vaikų skaičiaus skirtumai įvairaus išsilavinimo grupėse taip pat labai maži: skirtumų ribos – 2,11–2,16. Nors norimo vaikų skaičiaus skirtumai pagal gyvenamąją vietą taip pat nėra dideli, tačiau jie vis dėlto išryškina socialiai pažeidžiamiausias, kartu ir pesimistiškiausias grupes. Mažiausiai vaikų nori turėti asmenys, gyvenantys nedideliuose miestuose (iki 10 tūkstančių gyventojų) – kiek mažiau nei 2. Optimistiškiausias nuostatas dėl vaikų skaičiaus tradiciškai išsako kaimo vietovėse gyvenantys asmenys (2,23). Kiek daugiau nei 2 vaikus (2,1) nori turėti ir gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Taigi norima turėti būtent tokį vaikų skaičių, kokio reikia, kad būtų atstatyta demografinė pusiausvyra ir karta keistų kartą. Nepaisant to, gimdoma vienu vaiku mažiau. Nerealizuojamos asmeninės nuostatos ir netenkinami socialiniai lūkesčiai. Svarbiausios nenoro turėti vaikų (daugiau vaikų) priežastys yra: nerimas dėl jų ateities, ekonominis nesaugumas. Kaip priežastys vis dažniau nurodomi gyvenimo vertybių prioritetai, konkuruojantys su noru turėti vaikų, t. y. atsisakoma gimdyti vaikus dėl laisvalaikio malonumų, galimybės realizuoti save profesinėje veikloje ar tiesiog patogaus gyvenimo. Pasikeitusios socialinės normos ir vertybės visuomenėje lemia stipriai pasikeitusias nuostatas dėl vaikų skaičiaus šeimoje ir nenoro turėti vaikų priežastis.
III. PROGRAMOS TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR PRIORITETAI
17. Šios programos tikslas – sudaryti ekonomines, socialines, demografines, kultūrines sąlygas bei nustatyti atitinkamas šeimos politikos priemones, skatinančias kurti šeimas ir gimdyti vaikus.
18. Šios programos uždaviniai:
19. Šios programos prioritetai:
20. Kuriant efektyvią šeimos politiką, orientuotą į šeimų kūrimą ir gimstamumo didinimą, būtinas šeimos politikos kompleksiškumas (tarpusavyje derinant šeimos politiką, lyčių politiką, vaikų priežiūros paslaugų politiką, užimtumo politiką, būsto politiką, sveikatos politiką, švietimo politiką, kultūros politiką, regioninės plėtros politiką), nuoseklumas, konceptualumas, ilgalaikiškumas ir praktinis idėjų įgyvendinimas.
IV. PROGRAMOS FINANSAVIMAS
V. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS, NUMATOMI REZULTATAI IR VERTINIMO KRITERIJAI
22. Šios programos įgyvendinimo priemones tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siedama su Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1350 (Žin., 2004, Nr. 159-5795), įgyvendinimu.
23. Tikimasi, kad įgyvendinus programą šeimoms bus sudarytos palankesnės ekonominės, socialinės, demografinės ir kultūrinės sąlygos, vykdoma šeimos politika suteiks daugiau saugumo jauniems žmonėms, skatins juos turėti daugiau vaikų. Tai tiesiogiai atsispindės augant gimstamumo lygiui ir suminis gimstamumo rodiklis pasieks 1,5–1,7.
24. Šios programos įgyvendinimą koordinuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dalyvaujant Aplinkos ministerijai, Finansų ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Švietimo ir mokslo ministerijai.