Projektas                        

LIETUVOS  RESPUBLIKOS

UŽIMTUMO RĖMIMO

ĮSTATYMAS

2006 m.                    d.    Nr.

Vilnius

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šis įstatymas nustato ieškančių darbo asmenų užimtumo rėmimo (toliau - užimtumo rėmimo) sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių institucijų funkcijas bei užimtumo rėmimo priemones ir jų įgyvendinimo organizavimą bei finansavimą.

2. Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, teisėtai gyvenantiems Lietuvos Respublikoje.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

2. Asmenys, turintys įsipareigojimų šeimai -  asmenys, kurių užimtumo galimybes varžo šeimyninės aplinkybės (mažamečių vaikų iki 3 metų, sergančiųjų ar neįgaliųjų šeimos narių būtinas slaugymas arba priežiūra).

3. Bedarbis – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

4. Bedarbių teritorinis mobilumas – bedarbių įsidarbinimas ne gyvenamosios vietovės įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje pagal turimą profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir (ar) darbo patirtį.

5. Darbingo amžiaus asmenys – asmenys nuo 16 metų iki Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus.

6. Darbo paklausa – laisvos darbo vietos, pareigos ir joms užimti keliami reikalavimai.

7. Darbo pasiūla – darbo rinkoje esantys asmenys ir jų gebėjimai atlikti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas.

8. Darbo rotacija – darbuotojų laikinas pakeitimas ieškančiais darbo asmenimis.

9. Ilgalaikiai bedarbiai – asmenys iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 6 mėnesius ir asmenys nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos.

10. Ieškantys darbo asmenys – bedarbiai, darbuotojai, įspėti apie atleidimą iš darbo ir asmenys, nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo, bei kiti asmenys, siekiantys užimtumo, norintys keisti darbą ar pasirinkti profesiją.

11. Laisva darbo vieta – darbo vieta (pareigos), į kurią įdarbinti (eiti pareigas) darbdavys ieško tinkamo darbuotojo.

12. Neįgalieji – asmenys, kuriems iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas ar Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

13. Profesinė reabilitacija – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme. 

14. Subsidijuojamas įdarbinimas – teritorinės darbo biržos nukreipto asmens įdarbinimas, negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų.

15. Tinkamas darbas - darbas, atitinkantis ieškančio darbo asmens profesinį pasirengimą, turimą darbinę patirtį ar gebėjimus atlikti siūlomą darbą bei sveikatos būklę, padėtį darbo rinkoje,  taip pat jei nuvykimo į darbovietę ir grįžimo iš jos bendra trukmė  neviršija 3 valandų, o neįgaliesiems ir asmenims, turintiems įsipareigojimų šeimai - 2 valandų.

16. Tinkamas darbuotojas - tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos asmuo, atitinkantis nustatytus reikalavimus konkrečiam darbui atlikti (pareigoms eiti).

17. Užimtumo rėmimo politika – aktyvios darbo rinkos politikos, kitų ekonominių ir socialinių priemonių taikymas siekiant didinti ieškančių darbo asmenų užimtumą, mažinti nedarbą, švelninti neigiamas jo pasekmes.

18. Užimtumo rėmimo sistema - ieškančių darbo asmenų užimtumui remti taikomų teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių visuma.

19. Vietinės užimtumo iniciatyvos - naujų darbo vietų steigimo bedarbiams įdarbinti projektai, padedantys sutelkti vietos bendruomenės ir socialinių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių (seniūnijų) gyventojų užimtumą.

3 straipsnis. Užimtumo rėmimo sistemos tikslas, uždaviniai ir užimtumo rėmimo priemonės

1. Užimtumo rėmimo sistemos tikslas – siekti visiško gyventojų užimtumo, mažinti jų socialinę atskirtį ir stiprinti socialinę sanglaudą.

2. Užimtumo rėmimo sistemos uždaviniai:

1) derinti darbo pasiūlą ir paklausą, siekiant darbo rinkos subalansuotumo;

2) didinti darbingo amžiaus ieškančių darbo asmenų užimtumo galimybes.

3. Užimtumo rėmimo priemonės:

1) užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos;

2) aktyvios darbo rinkos politikos priemonės;

3) užimtumo rėmimo programos.

4. Užimtumo rėmimo sistemos uždaviniai ir užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinamos, taikant vienodo požiūrio į moteris ir vyrus bei ieškančių darbo asmenų lygybės principus.

4 straipsnis. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys

1. Darbo rinkoje papildomai remiami šie asmenys: 

1) neįgalieji, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. I-II invalidumo grupė) arba vidutinis neįgalumo lygis;

2) neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. III invalidumo grupė) arba lengvas neįgalumo lygis;

3) baigę profesinės reabilitacijos programas;

4) pradedantys  darbo veiklą pagal įgytą specialybę ar profesiją;

5) ilgalaikiai bedarbiai;

6) vyresni nei 50 metų;

7) nėščios moterys, šeimos pasirinkimu motina arba tėvas, vaiko globėjas bei kiti asmenys, faktiškai auginantys vaiką iki 8 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų;

8) grįžusieji iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai;

9) iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje nedirbę 2 ir daugiau metų.

2. Šio straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 8 punktuose nurodyti asmenys laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais asmenimis, jei jie kreipiasi į teritorinę darbo biržą ne vėliau kaip per 6 mėnesius atitinkamai nuo profesinės reabilitacijos programos baigimo, specialybės ar profesijos įgijimo, ar grįžimo iš laisvės atėmimo vietos ir registruoti bedarbiais.

ANTRASIS  SKIRSNIS

UŽIMTUMO RĖMIMO POLITIKĄ ĮGYVENDINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ FUNKCIJOS

5 straipsnis. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios institucijos ir socialiniai partneriai

1. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendina:

1) Vyriausybė;

2) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kitos ministerijos;

3) kitos valstybės institucijos ir įstaigos;

4) savivaldybių institucijos ir įstaigos;

5) kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

2. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios institucijos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, užimtumo rėmimo politiką įgyvendina konsultuodamosi su socialiniais partneriais.

3. Socialiniai partneriai, įgyvendinant užimtumo rėmimo politiką,  savo interesus atstovauja dalyvaudami Lietuvos Respublikos trišalės tarybos ir trišalių tarybų (komisijų, komitetų) prie užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

4. Trišalės tarybos (komisijos, komitetai), nurodytos šio straipsnio 3 dalyje, formuojamos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių darbuotojų ir darbdavių interesus ginančioms organizacijoms bei valstybės ir savivaldybės institucijoms. Trišalės tarybos (komisijos, komitetai) prie įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svarsto įstaigų, prie kurių jos veikia, prioritetines veiklos kryptis, darbo rinkos būklę, užimtumo rėmimo programų rengimo tikslingumą ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą bei teikia pasiūlymus šioms įstaigoms dėl jų veiklos efektyvumo didinimo.

6 straipsnis. Vyriausybė

Vyriausybė:

1) teikia Seimui užimtumo rėmimo politikos įgyvendinimą reglamentuojančių įstatymų projektus;

2) tvirtina valstybės programas užimtumui remti ir priima nutarimus būtinus užimtumo rėmimui užtikrinti;

3) koordinuoja ministerijų bei kitų valstybės institucijų ir įstaigų veiklą užimtumui remti.

7 straipsnis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kitos ministerijos

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija:

1) teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl užimtumo rėmimo politikos įgyvendinimo;

2) koordinuoja, analizuoja ir vertina užimtumo rėmimo politikos įgyvendinimą pagal Europos Sąjungos užimtumo strategiją;

3) organizuoja užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą;

4) dalyvauja įgyvendinant žmonių išteklių plėtros politiką;

5) vykdo kitas teisės aktais jai nustatytas užimtumo rėmimo funkcijas.

2. Kitos ministerijos šio įstatymo nustatytą užimtumo rėmimo sistemos tikslą, uždavinius ir užimtumo rėmimo priemones įgyvendina, vykdydamos įstatymų ir kitų teisės aktų joms pavestos srities valstybės valdymo funkcijas bei veiklą Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšoms įsisavinti, įgyvendinant pagal savo kompetenciją užimtumo rėmimo priemones.

8 straipsnis. Kitos valstybės institucijos ir įstaigos

1. Užimtumo politiką įgyvendinančios įstaigos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos:

1) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) ir jos teritorinės darbo biržos;

2) Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba) ir jos teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos.

2. Lietuvos darbo birža ir jos teritorinės darbo biržos, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba ir jos teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir simboliką.

3. Lietuvos darbo birža:

1) įgyvendina šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas užimtumo rėmimo priemones;

2) vykdo darbo rinkos stebėseną;

3) kartu su Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, savivaldybėmis, socialiniais partneriais vertina padėtį darbo rinkoje, svarsto priemones darbo rinkos problemoms spręsti;

4) teikia valstybės pagalbą socialinėms įmonėms Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo ir jo įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka;

5) organizuoja ir koordinuoja profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka;

6) suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, steigia, likviduoja ar reorganizuoja  teritorines darbo biržas, koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja jų veiklai;

7) vykdo kitų teisės aktų jai nustatytas funkcijas.

4. Teritorinė darbo birža aptarnauja jai priskirtų savivaldybių teritorijų ieškančius darbo asmenis ir įmones,  įstaigas bei organizacijas, vykdydama šio straipsnio 3 dalies 1-5 punktuose ir kitų teisės aktų jai nustatytas funkcijas.

5. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba:

1) įgyvendindama šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas užimtumo rėmimo priemones vykdo ieškančių darbo asmenų konsultavimą, bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinio mokymo bei bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, neformalaus švietimo kokybės vertinimą ir valdymą;

2) vykdo veiklą kvalifikacijų atitikčiai ūkio poreikiams užtikrinti;

3) rengia kvalifikacijų poreikio prognozę;

4) rengia ir tvirtina profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančių įstaigų profesinio mokymo programas bei dalyvauja, organizuojant šių paslaugų teikimą;

5) dalyvauja įgyvendinant mokymosi visą gyvenimą strategiją;

6) suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, steigia, likviduoja ar reorganizuoja teritorines darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybas;

7) suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei gavusi  švietimo ir  mokslo  bei finansų ministrų raštiškus sutikimus steigia, likviduoja ar reorganizuoja mokymo centrus ieškantiems darbo asmenims mokyti;

8) vykdo kitų teisės aktų jai nustatytas funkcijas.

6. Teritorinė darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, įgyvendinant šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones, teikia informavimo ir konsultavimo paslaugas jai priskirtų savivaldybių teritorijų ieškantiems darbo asmenims bei vykdo kitų teisės aktų jai nustatytas funkcijas. 

7. Kitos valstybės institucijos dalyvauja įgyvendinant šio įstatymo nustatytą užimtumo rėmimo sistemos tikslą, uždavinius ir užimtumo rėmimo priemones, vadovaudamosi šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytais atvejais.

9 straipsnis. Savivaldybių institucijos ir įstaigos

Savivaldybių institucijos ir įstaigos, įgyvendindamos šį įstatymą, dalyvauja įgyvendinant šio įstatymo 28, 32 ir 33 straipsniuose nustatytas užimtumo rėmimo priemones bei rengiant ir įgyvendinant šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytas užimtumo rėmimo programas.

10 straipsnis. Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys

Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys (taip pat ir įmonių bei organizacijų, įsisteigusių Europos Ekonominės Erdvės susitarimą pasirašiusiose valstybėse, filialai Lietuvos Respublikoje) gali teikti užimtumo rėmimo bendrąsias paslaugas ir pasiūlymus užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančioms institucijoms dėl šių paslaugų įgyvendinimo.

TREČIASIS SKIRSNIS

Darbo rinkos stebėsenA

11 straipsnis. Darbo rinkos stebėsena

Darbo rinkos stebėseną sudaro:

1) ieškančių darbo asmenų registravimas ir apskaita;

2) laisvų darbo vietų registravimas;

3) padėties darbo rinkoje vertinimas ir jos pokyčių prognozavimas;

4) užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo efektyvumo vertinimas.

12 straipsnis. Ieškančių darbo asmenų registravimas ir apskaita

1. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir darbuotojus, įspėtus apie atleidimą iš darbo ir apskaito kitus ieškančius darbo asmenis, kurie kreipiasi į teritorinę darbo biržą.

2. Ieškančių darbo asmenų registravimo ir apskaitos teritorinėse darbo biržose sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

13 straipsnis. Laisvų darbo vietų registravimas ir skelbimas

1. Ieškantys darbuotojų darbdaviai turi informuoti teritorines darbo biržas apie laisvas darbo vietas, darbo funkcijas ir darbo pobūdį, darbo apmokėjimo ir kitas sąlygas bei pretendentams įsidarbinti keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

2. Teritorinės darbo biržos registruoja laisvas darbo vietas ir skelbia viešai.

3. Laisvų darbo vietų registravimo teritorinėse darbo biržose ir skelbimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

14 straipsnis. Padėties darbo rinkoje vertinimas ir jos pokyčių prognozavimas

1. Lietuvos darbo birža rengia padėties darbo rinkoje vertinimo (metines, pusmetines, ketvirtines) ataskaitas bei darbo rinkos prognozes ir jas skelbia viešai.

2. Padėties darbo rinkoje vertinimas ir jos pokyčių prognozavimas vykdomas pagal:

1) duomenis apie registruotus ir apskaitomus ieškančius darbo asmenis, laisvas darbo vietas ir jų kitimo tendencijas bei darbdavių apklausas darbo jėgos poreikiui nustatyti;

2) šalies ūkio padėtį ir vystymosi prognozes;

3) užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo efektyvumo rezultatus;

4) kvalifikacijų poreikio prognozę;

5) Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomus periodinius gyventojų užimtumo tyrimus;

6) mokslinius tiriamuosius darbus.

15 straipsnis. Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo efektyvumo vertinimas

1. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios įstaigos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo efektyvumą vertina, atlikdamos ieškančių darbo asmenų, darbdavių ir užimtumo rėmimo bendrųjų paslaugų teikėjų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, apklausas ir atsižvelgdamos į mokslinius tiriamuosius darbus.

2. Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo efektyvumo vertinimo rezultatai skelbiami viešai.

16 straipsnis. Darbo rinkos stebėsenos rezultatų naudojimas

Darbo rinkos stebėsenos rezultatai naudojami:

1) užimtumo rėmimo, švietimo ir profesinio mokymo, ekonominei, socialinei ir  regioninei politikai formuoti bei įgyvendinti;

2) lėšų, reikalingų užimtumo rėmimo priemonėms finansuoti, poreikiui nustatyti;

3) Užimtumo rėmimo projektams rengti ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšoms įsisavinti;

4) Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklai vertinti.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

UŽIMTUMO RĖMIMO BENDROSIOS PASLAUGOS

17 straipsnis. Užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos

1. Užimtumo rėmimo bendrąsias paslaugas sudaro:

1) informavimas;

2) konsultavimas;

3) tarpininkavimas įsidarbinant;

4) užimtumo rėmimo individualios veiklos planavimas.

2. Užimtumo rėmimo bendrąsias paslaugas, nurodytas šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, ieškantiems darbo asmenims teikia teritorinės darbo biržos, teritorines darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos ir kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, o 4 punkte nurodytą paslaugą - teritorinės darbo biržos.

3. Užimtumo rėmimo bendrųjų paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

18 straipsnis. Informavimas

Informavimas vykdomas siekiant padėti ieškantiems darbo asmenims susirasti darbą ar įgyti paklausias darbo rinkoje profesines žinias. Ieškantys darbo asmenys yra informuojami  apie laisvas darbo vietas bei pretendentams jas užimti keliamus reikalavimus, darbo funkciją, pobūdį ir apmokėjimą, padėtį darbo rinkoje, profesinio mokymosi galimybes ir sąlygas.

19 straipsnis. Konsultavimas

Konsultavimas vykdomas siekiant padidinti ieškančių darbo asmenų motyvaciją įsidarbinti ir mokytis, padėti jiems pasirinkti profesiją ir planuoti karjerą, atsižvelgiant į asmenines savybes ir darbo rinkos poreikius.

20 straipsnis. Tarpininkavimas įsidarbinant

Tarpininkavimas įsidarbinant vykdomas siekiant padėti ieškantiems darbo asmenims susirasti tinkamą darbą, o darbdaviams - apsirūpinti tinkamais darbuotojais.

21 straipsnis. Užimtumo rėmimo individualios veiklos planavimas

1. Bedarbiams, įsiregistravusiems teritorinėse darbo biržose, sudaromi individualūs įsidarbinimo planai, kuriuose nurodomi bedarbio ir teritorinės darbo biržos įsipareigojimai dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių bedarbiui taikymo ir jo dalyvavimo Europos Sąjungos struktūrinių fondų projektuose siekiant užimtumo.

2. Individualių įsidarbinimo planų rengimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

PENKTASIS SKIRSNIS

Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės IR UŽIMTUMO RĖMIMO PROGRAMOS

22 straipsnis. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės

1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemones sudaro:

1) bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinis mokymas;

2) bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, neformalus švietimas;

3) remiamasis įdarbinimas;

4) parama darbo vietoms steigti;

5) darbo rotacija.

2. Aktyvios darbo rinkos politikos priemones įgyvendina Lietuvos darbo birža.

23 straipsnis. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinis mokymas

1. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą reglamentuoja Profesinio mokymo įstatymas.

2. Bedarbiams ir darbuotojams, įspėtiems apie atleidimą iš darbo, profesinis mokymas organizuojamas siekiant suteikti kvalifikaciją arba (ir) ugdyti profesinius gebėjimus.

3. Šis profesinis mokymas vykdomas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, įtrauktas į valstybės Studijų ir mokymo programų registrą bei neformaliojo profesinio mokymo programas, įtrauktas į Kvalifikacijos tobulinimo programų ir renginių registrą, ne ilgiau kaip nustatyta programose.

4. Šis profesinis mokymas pagal programas, suteikiančias kvalifikaciją darbui su naujausiomis technologijomis ir kurios nėra įtrauktos į Studijų ir mokymo programų registrą, gali būti organizuojamas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse pagal šių šalių galiojančius teisės aktus, įgyvendinant projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

5. Bedarbiams už ne ilgesnį kaip nustatyta mokymo programose mokymosi laikotarpį per pirmuosius 3 mokymosi mėnesius mokama 0,7, o per vėlesnius – 1 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio mokymo stipendija, apmokamos kelionės į mokymo vietą ir atgal išlaidos bei apgyvendinimo išlaidos.

6. Bedarbių ir darbuotojų, atleistų iš darbo, profesinio mokymo organizavimo, vykdymo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

24 straipsnis. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, neformalus švietimas

1. Neformalus švietimas organizuojamas bedarbiams, ir darbuotojams, įspėtiems apie atleidimą iš darbo, siekiant padėti jiems tobulinti turimą kvalifikaciją ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5, 8 ir 9 punktuose nurodytiems asmenims siekiant atnaujinti profesines žinias ir/ar praktinius įgūdžius, reikalingus įsidarbinti, bei supažindinti su profesijomis.

2. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, neformalus švietimas vykdomas pagal neformalaus švietimo programas, ne ilgiau kaip nustatyta programose.

3. Bedarbiams už ne ilgesnį kaip nustatyta mokymo programose mokymosi laikotarpį mokama 0,7 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio mokymo stipendija, apmokamos kelionės į mokymo vietą ir atgal išlaidos bei apgyvendinimo išlaidos.

4. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, neformalaus švietimo organizavimo, vykdymo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

25 straipsnis. Remiamasis įdarbinimas

1. Įdarbinimui remti yra taikoma:

1) subsidijuojamas įdarbinimas;

2) darbo įgūdžių įgijimo rėmimas;

3) viešieji darbai;

4) bedarbių teritorinio mobilumo rėmimas.

2. Ieškantiems darbo asmenims vienu metu gali būti taikoma tik viena iš remiamojo įdarbinimo priemonių.

26 straipsnis. Subsidijuojamas įdarbinimas

1. Subsidijuojamas įdarbinimas organizuojamas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2-3, 5-9 punktuose, siekiant padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje, o asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, siekiant sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.  

2. Subsidijuojamas įdarbinimas asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2-3, 5-9 punktuose, gali būti vykdomas iki 12 mėnesių.

3. Darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies  2-3, 5-9 punktuose, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį mokama subsidija darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti. Šios subsidijos dydis negali viršyti 2 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių.

4. Darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies  1 punkte, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį per visą jų darbo laikotarpį mokama už faktiškai dirbtą laiką pagal Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlygį apskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos subsidija.

5. Subsidijuojamo įdarbinimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

27 straipsnis. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimas

1. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimas organizuojamas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose, siekiant suteikti jiems trūkstamus darbo įgūdžius betarpiškai darbo vietoje.

2. Darbo įgūdžių įgijimas remiamas iki 6 mėnesių.

3. Darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius darbo įgūdžiams įgyti, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį mokama šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio subsidija bei iš dalies kompensuojamos darbo įgūdžių įgijimo betarpiškai darbo vietoje organizavimo išlaidos, bet ne daugiau 20 procentų nuo visos mokamos subsidijos.

4. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

28 straipsnis. Viešieji darbai

1. Ieškantiems darbo asmenims, įsiregistravusiems teritorinėje darbo biržoje, greičiau integruotis į darbo rinką bei sudaryti sąlygas užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų organizuojami viešieji darbai. Viešieji darbai organizuojami tik laikino pobūdžio darbams atlikti.

2. Viešuosius darbus organizuoja teritorinės darbo biržos kartu su savivaldybėmis. Šių darbų programas (projektus), skirtas padėti palaikyti ir plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą, tvirtina savivaldybės.

3. Ieškančio darbo asmens bendra viešųjų darbų trukmė per 12 mėnesių laikotarpį negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai.

4. Su ieškančiu darbo asmeniu, dirbančiu viešuosius darbus, darbdavys sudaro terminuotą darbo sutartį dėl viešųjų darbų atlikimo.

5. Asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dėl viešųjų darbų atlikimo:

1) gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita;

2) išbandymo laikotarpis neskiriamas;

3) pasibaigus darbo sutarčiai dėl viešųjų darbų atlikimo ar ją nutraukus, išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas.

6. Darbdaviams, įdarbinusiems teritorinės darbo biržos siųstus asmenis pagal darbo sutartį dėl viešųjų darbų atlikimo, kompensuojama 50 procentų tiems asmenims už faktiškai dirbtą laiką pagal Vyriausybės patvirtintą minimalų valandinį atlygį apskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos bei 50 procentų piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

7. Teritorinė darbo birža dirbantiems viešuosius darbus asmenims kompensuoja 50 procentų jų kelionės į darbą ir atgal išlaidų pagal pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus ir apmoka visas privalomojo sveikatos tikrinimo ir skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų, jeigu tai numatyta darbuotojų saugą ir sveikatą darbe reglamentuojančiuose teisės aktuose, išlaidas.

8. Viešieji darbai bedarbiams gali būti derinami su profesiniu mokymu ar neformaliu švietimu, kai bedarbis neturi šiems darbams atlikti reikalingos kvalifikacijos, profesinių žinių ar įgūdžių arba šie mokymai reikalingi įsidarbinti po viešųjų darbų pagal neterminuotą darbo sutartį.

9. Viešųjų darbų organizavimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

29 straipsnis. Bedarbių teritorinio mobilumo rėmimas

1. Teritorinės darbo biržos remia bedarbių teritorinį mobilumą, siekdamos padidinti galimybę darbdaviams apsirūpinti tinkamais darbuotojais, o bedarbiams susirasti darbą.

2. Bedarbiams įsidarbinus įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nutolusiose nuo jų gyvenamosios vietos, kai kelionės į darbo vietą ir atgal išlaidos viršija šio straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, kompensuojamos kelionės į darbą ir atgal  išlaidos bei apgyvendinimo išlaidos ne ilgiau 6 mėnesių nuo įsidarbinimo dienos.

3. Kelionės išlaidos kompensuojamos, kai vykstama į darbo vietą tarpmiestiniu, priemiestiniu ar nuosavu transportu ir šios išlaidos viršija 20 procentų įsidarbinusio buvusio bedarbio gaunamo atlyginimo, jei šis atlyginimas mažesnis už 2 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Kelionės išlaidų kompensavimo dydis negali viršyti 0,5 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos už 1 mėnesį. 

4. Kai vykstama į darbo vietą vieną kartą per darbo savaitę ar rečiau, kompensuojamos apgyvendinimo išlaidos. Šių išlaidų  kompensavimo dydis negali viršyti 0,5 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos už 1 mėnesį. 

5. Bedarbių teritorinio mobilumo rėmimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

30 straipsnis. Parama darbo vietoms steigti

1. Darbo vietoms steigti yra teikiama parama:

1) darbo vietų steigimo subsidijavimas;

2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas;

3) savarankiško užimtumo rėmimas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta parama teikiama darbdaviams, steigiantiems naujas darbo vietas ar pritaikantiems esamas darbo vietas prie bedarbio negalios ir įdarbinantiems į jas bedarbius. Parama darbo vietoms steigti teikiama šio įstatymo 31, 32 ir 33 straipsniuose nustatyta tvarka, mokant darbdaviams subsidiją, kurios dydis vienai darbo vietai steigti negali viršyti Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskutiniojo oficialiai paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio 22 dydžių. Darbdaviai privalo dengti ne mažiau kaip 35 procentus darbo vietoms įsteigti (pritaikyti) reikalingų išlaidų ir išlaikyti ne mažiau kaip 36 mėnesius įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą nuo teritorinių darbo biržų siunčiamų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų asmenų įdarbinimo, o panaikinę tokią darbo vietą - grąžinti teritorinei darbo biržai:

1) visą subsidiją, kai darbo vieta panaikinama pirmuosius 12 mėnesių po jos įsteigimo (pritaikymo);

2)  80 procentų subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per 12–24 mėnesių laikotarpį;

3) 50 procentų subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per 24–36 mėnesių laikotarpį.

3.  Bedarbiui įdarbinti vienu metu gali būti taikoma tik viena parama jo darbo vietai steigti.

31 straipsnis. Darbo vietų steigimo subsidijavimas

1. Darbo vietų steigimo subsidijavimas organizuojamas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų asmenų, taip pat bedarbių, šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis įdarbintų į mikroįmonę, neterminuotam įdarbinimui remti, steigiant naujas (pritaikant esamas) darbo vietas.

2. Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

32 straipsnis. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas

1. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas organizuojamas bedarbių neterminuotam įdarbinimui remti, steigiant naujas darbo vietas.

2. Parama darbo vietoms steigti, įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, teikiama smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, nurodytiems Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme ir viešosioms įstaigoms, kuriose mažiau nei pusę balsų dalininkų susirinkime turi valstybės, savivaldybės institucijos ir įstaigos ir valstybės ar savivaldybių įmonės.

3. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektai įgyvendinami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytose savivaldybių (seniūnijų) teritorijose, kuriose bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų projektų įgyvendinimo laikotarpiu yra didesnė negu šalyje, nedarbo bei grupės darbuotojų atleidimo pasekmėms švelninti.

4. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų rengimo, atrankos ir įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

33 straipsnis. Savarankiško užimtumo rėmimas

1. Savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas bedarbiams, siekiantiems pradėti savo verslą.

2. Teritorinės darbo biržos bedarbiams, siekiantiems savarankiško užimtumo, teikia informaciją apie verslo pradžios sąlygas, jo vystymą, darbuotojų priėmimą į darbą, veiklos pagal verslo liudijimus galimybes, rengia verslo pradmenų mokymą bei teikia subsidiją darbo vietoms steigti.

3. Mikroįmonė, nurodyta Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme, kurios steigėju yra pradėjęs savo verslą buvęs bedarbis, per 36 mėnesių laikotarpį nuo įmonės įregistravimo dienos kuriantis naują darbo vietą gali gauti paramą darbo vietai steigti šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje ir 32 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, kai į įsteigtą darbo vietą įdarbinamas teritorinės darbo biržos nukreiptas bedarbis.

34 straipsnis. Darbo rotacija

1. Darbo rotacija organizuojama darbuotojams jų tikslinių atostogų metu ar kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais laikinai pakeisti teritorinėse darbo biržose įsiregistravusiais ieškančiais darbo asmenimis. 

2. Darbo rotacija gali trukti ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

3. Darbdaviams, darbo rotacijos būdu įdarbinusiems bedarbius, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį už faktiškai dirbtą laiką mokama 1 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos dydžio kompensacija.

4. Darbo rotacijos sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

35 straipsnis. Užimtumo rėmimo programos

1. Užimtumui remti rengiamos programos:

1) nedarbo prevencijos;

2) teritorinės užimtumo rėmimo;

3) gyventojų teritorinio mobilumo skatinimo;

4) imigrantų, tautinių mažumų integravimo į darbo rinką;

5) asmenų, turinčių sunkumų integruotis į darbo rinką;

6) kitos.

2.  Sprendimą dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų užimtumo rėmimo programų rengimo ir jų finansavimo, atsižvelgiant į jų svarbą ir paskirtį, priima Vyriausybė, ministerijos ir kitos valstybės institucijos, apskričių viršininkai, savivaldybių institucijos, bei užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios įstaigos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

UŽIMTUMO RĖMIMO PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO ORGANIZAVIMAS IR FINANSAVIMAS

36 straipsnis. Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimas ir kontrolė

1. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinamos šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, organizuodama užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą, nustato metinius veiklos tikslus ir uždavinius užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančioms įstaigoms prie ministerijos, koordinuoja ir kontroliuoja jų veiklą.

3. Lietuvos darbo birža kontroliuoja aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą ir užimtumo rėmimo bendrųjų paslaugų teikimą teritorinėse darbo biržose. 

4. Teritorinės darbo biržos įgyvendina aktyvios darbo rinkos politikos priemones nurodytas 22 straipsnio 1 dalies 1-3 bei 5 ir 6 punktuose sudarydamos su juridiniais ir fiziniais asmenims šių priemonių įgyvendinimo sutartis, kurių tipines formas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

5. Ministerijos bei valstybės institucijos šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą numato strateginiuose veiklos planuose.

37 straipsnis. Užimtumo rėmimo priemonių finansavimo šaltiniai

1. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos užimtumo rėmimo priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų fondų, įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšų bei kitų šaltinių.

2. Kitos ministerijos bei valstybės institucijos jų kompetencijai priklausančių užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą finansuoja iš joms skirtų bendrųjų asignavimų.

38 straipsnis. Užimtumo fondas

1. Užimtumo fondas yra piniginės lėšos. Užimtumo fondo lėšų sąmatą kasmet tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

2. Užimtumo fondo lėšos naudojamos finansuoti:

1) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą ir užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaikymą ir jų plėtrą;

2) Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme nustatytas nedarbo socialinio draudimo išmokas;

3) bendrus Europos Sąjungos  struktūrinių fondų ir kitus tarptautinius užimtumo rėmimo projektus;

4) šio fondo administravimą.

39 straipsnis. Užimtumo fondo lėšos

1. Užimtumo fondo lėšas sudaro:

1) nedarbo socialinio draudimo lėšos pagal kasmet Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintą lėšų dydį ir įmokų tarifą šiai draudimo rūšiai;

2) užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pajamos;

3) kitos lėšos.

2. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nedarbo draudimui gautas lėšas kas savaitę lygiomis dalimis perveda Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Užimtumo fondui formuoti. Pasibaigus  ketvirčiui, nedarbo socialinio draudimo įmokos perskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ataskaitoje nurodytas faktiškai gautas draudėjų įmokas, papildomai apskaičiuotos sumos pervedamos kartu su einamosiomis įmokomis, o permokėtos sumos atimamos iš einamųjų įmokų.

3. Pasibaigus metams, nepanaudotos Užimtumo fondo lėšos įtraukiamos į kitų metų Užimtumo fondo lėšų sąmatą.

4. Užimtumo fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Užimtumo fondo administratoriaus sąskaitoje.

40 straipsnis. Užimtumo fondo administravimas

1. Užimtumo fondo lėšas administruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir viešai skelbia, kaip jos naudojamos.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia Lietuvos Respublikos trišalei tarybai svarstyti Užimtumo fondo lėšų sąmatos projektą bei informaciją apie lėšų panaudojimą.

3. Lietuvos Respublikos trišalė taryba teikia pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl Užimtumo fondo lėšų sąmatos projekto bei lėšų panaudojimo.

4. Užimtumo fondo lėšų sąmatą ir jos ataskaitą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Jis atsako už tinkamą šių lėšų paskirstymą.

5. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal patvirtintą Užimtumo fondo lėšų sąmatą perveda lėšas užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios įstaigoms prie ministerijos.

6. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios įstaigos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagal patvirtintas Užimtumo fondo lėšų sąmatas disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir kas ketvirtį teikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai veiklos ataskaitas ir gautų lėšų panaudojimo finansines ataskaitas.

7. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios įstaigos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsako už tinkamą iš Užimtumo fondo gautų lėšų panaudojimą.

8. Užimtumo fondo lėšų sąmatos sudarymo taisykles tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

41 straipsnis. Užimtumo fondo  ir valstybės biudžeto lėšų finansinė kontrolė

1. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytoms užimtumo rėmimo priemonėms skirtų Užimtumo fondo ir valstybės biudžeto lėšų finansinę kontrolę vykdo Valstybės kontrolė ir kitos teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos valstybės institucijos.

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ne vėliau kaip per 3 mėnesius pasibaigus finansiniams metams viešai skelbia metinę Užimtumo fondo ir valstybės biudžeto lėšų finansinę atskaitomybę.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

GINČŲ DĖL UŽIMTUMO RĖMIMO PRIEMONIŲ ĮGYVENDINIMO NAGRINĖJIMAS

42 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas

1. Ginčai dėl šio įstatymo taikymo, užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių  institucijų  veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo nagrinėjami  Lietuvos Respublikos įstatymų   nustatyta tvarka.

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

43 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja nuo 2006 m. birželio 1 d.

44 straipsnis. Netekę galios teisės aktai

Įsigaliojus šiam Įstatymui, netenka galios:

1) Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25).

2) Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 18-457);

3) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 8-165);

4) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 10, 14, 16, 22, straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas  (Žin., 1999, Nr. 65-2086);

5) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymas
(Žin., 2001, Nr. 28-900);

6) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11, 13, 14, 16, 16-1, 19, 20-1, 22 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 2-51);

7) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 4, 5, 7, 11, 12, 14, 15, 16, 16-1, 21, 24 straipsnių pakeitimo bei papildymo, VI skyriaus pavadinimo pakeitimo, įstatymo papildymo 20-2 straipsniu ir 3 bei 22 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2003, Nr. 32-1313);

8) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 14 straipsnio papildymo įstatymas
(Žin., 2003, Nr. 68-3072);

9) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 16-1 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 114-5118);

10) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 6, 12, 13, 14, 19, 20-1, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 5, 9, 10, 15, 16, 16-1, 17, 18 straipsnių bei 20 straipsnio 4 dalies pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2004, Nr. 188- 6998);

11) Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 7 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 81-2941).

45 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas

Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2006 m. birželio 1 d. patvirtina teisės aktus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS