LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI IŠVADŲ
2006 m. vasario d. Nr. X-
Vilnius
1 straipsnis.
3 straipsnis.
2006 m. vasario d.
nutarimo Nr. X-
priedėlis
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI
IŠVADOS
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. X-95 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo“ iš 12 narių: Komisijos pirmininko Algio Rimo, Komisijos pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus ir narių Rimanto Bašio, Kęstučio Daukšio (iki 2005 m. rugsėjo 27 d.), Romualdos Kšanienės (nuo 2005 m. rugsėjo 27 d.), Virginijaus Domarko, Eligijaus Masiulio (iki 2006 m. sausio 17 d.), Raimundo Palaičio, Juozo Palionio, Jurgio Razmos, Viktoro Rinkevičiaus, Nijolės Steiblienės (iki 2006 m. sausio 17 d.), Juliaus Veselkos, sekretoriaujant Seimo komisijų sekretoriato padėjėjai Vitalijai Adomaitienei, dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Pauliui Griciūnui, vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui, vyresniajam patarėjui Edvinui Mušinskiui, patarėjai Marytei Bagdonavičienei, vyriausiosioms specialistėms Sigitai Krutkevičienei ir Olgai Potapcevai,
buvo įpareigota atsakyti:
5) kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės;
6) kokios valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veikos sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai;
8) kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose;
9) ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai bei kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose.
Komisija 2005 m. vasario 11 d. patvirtino Komisijos darbo reglamentą ir Komisijos darbo planą.
Komisija 2005 m. vasario 11, kovo 1, balandžio 6, 27, rugsėjo 14, 23, 30, spalio 6, 12, 14, lapkričio 9, 11, 16, 18, 23, 25, 30, gruodžio 7, 9, 16, 21 d., 2006 m. sausio 10, 12, 17, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu, Seimo statutu, Komisijos darbo reglamentu, analizavo nagrinėjamais laikotarpiais galiojusių redakcijų Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą, Civilinio proceso kodeksą, Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, Akcinių bendrovių įstatymą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, Lietuvos banko įstatymo, Komercinių bankų įstatymą, Įmonių įstatymą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, Pinigų įstatymą, Užsienio valiutos įstatymą, Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymą, Prokuratūros įstatymą, įstatymą „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“, Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“, Vyriausybės nutarimą „Dėl Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos“, Vyriausybės nutarimą „Dėl kai kurių miestų ir rajonų privatizavimo komisijų“,
išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų – Dž. Kondratienės, buvusios Lietuvos valstybinio komercinio banko (toliau – LVKB) TD Akredityvų ir užsienio investicijų skyriaus vyr. ekonomistės, J. Liutkevičienės, buvusios LVKB Kredito ir analizės skyriaus viršininkės, M. Žalkauskienės, buvusios LVKB ED Lėšų valdymo skyriaus viršininkės, P. Koverovo, buvusio LVKB Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojo, M. Jusienės, buvusios LVKB Kredito skyriaus viršininkės, M. Mankevičiaus, buvusio LVKB Paskolų komiteto pirmininko pavaduotojo bei valdybos pirmininko pavaduotojo, A. Vaitkienės, buvusios LVKB Ekonomikos departamento direktorės, R. Visokavičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko, Kazio Ratkevičiaus, buvusio Lietuvos banko vadovo, K. Dabašinskaitės, buvusios LVKB valdybos pirmininkės, P. Milašausko, buvusio Lietuvos banko Ūkio kreditavimo departamento ir Komercinių bankų departamento direktoriaus, J. Niauros, buvusio Finansų ministerijos Tarptautinių santykių departamento direktoriaus pavaduotojo, S. Čipkaus, buvusio finansų ministro pavaduotojo, Eduardo Vilkelio, buvusio finansų ministro, A. Ignoto, buvusio LVKB tarybos pirmininko, Linos Gasiūnaitės-Našlėnienės, buvusios Finansų ministerijos Valiutos, vertybinių popierių ir lošimų skyriaus viršininkės, Reinoldijaus Šarkino, Lietuvos banko valdybos pirmininko, Alvydo Sadecko, 1994 m. buvusio LVKB Vindikacijos skyriaus viršininko, Raimundo Šukio, 1994–1997 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjo, Algirdo Debeikio, nuo 1992-02-06 iki 1994-09-06 buvusio Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovo, Juozo Rimkevičiaus, nuo 1993-02-17 iki 1996-01-22 buvusio Policijos departamento prie VRM Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo valdybos Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo vadovo, Romasio Vaitiekūno, 1992–1996 m. buvusio vidaus reikalų ministro, Stasio Poškaus, UAB „Valeksa“ valdybos pirmininko, Vygando Juknos, buvusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, Vytauto Juškaus, 1992–1996 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininko, Kęstučio Jurgelevičiaus, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Teismų pavedimų grupės viršilos, Audriaus Chmieliausko, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Savivaldybės policijos centro nuovados komisaro, Audroniaus Beišio, 1997 m. balandžio mėn. buvusio Pasienio policijos departamento prie VRM vyriausiojo komisaro, Laimės Baltrūnaitės, buvusios Tardymo departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojos, Valerijos Martinaitienės, buvusios Kauno miesto įmonių rejestro skyriaus vedėjos, Juliaus Veselkos, nuo 1992 m. gruodžio mėn. iki 1993 m. kovo mėn. buvusio ekonomikos ministro, Aldonos Meiluvienės, nuo 1993-07-15 iki 1994-08-25 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Birutės Valevičienės, nuo 1995-07-07 iki 1995-11-17 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Laimutės Urbšienės, buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Petro Naviko, buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, Edmundo Juozėno, 1993 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Gedimino Miškinio, 1996 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Rūtos Skyrienės, 1995 m. buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos sekretorės, Felikso Kolosausko, nuo 1994-05-31 iki 1997-01-13 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Vytauto Einorio, 1995 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Justino Rimo, 1995 m. buvusio Kauno miesto mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Černiaus, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Stasio Vaitkevičiaus, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Alberto Šimėno, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Romualdo Kęstučio Urbaičio, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Antano Zenono Kaminsko, 1994 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Kęstučio Glavecko, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Vytauto Pakalniškio, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos pirmininko, Arnoldo Linkevičiaus, 1992–1994 m. buvusio Kauno mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Jarmalos, nuo 1994-08-26 iki 1997-11-06 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Stepono Vytauto Jurnos, buvusio AB Turto banko valdybos pirmininko, Juozo Vido Zigmanto, 1993 m. spalio mėn. buvusio VKB valdybos nario, Aurelijaus Simaškos, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Sigito Godelio, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Nijolės Frolovos, buvusios Klaipėdos miesto prokurorės, nuo 1996-12-30 iki 1997-07-01 vadovavusios tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Mariaus Venskūno, Kauno miesto apylinkės prokuroro, 2003-04-04 nutarimu nutraukusio Investicinės Kauno holdingo kompanijos bylos tyrimą, panaikinusio kardomąsias priemones ir turto areštus, Stanislovo Stulpino, Klaipėdos miesto apylinkės prokuroro, nuo 1997-07-01 vadovavusio tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Adolfo Šleževičiaus, nuo 1993-03-10 iki 1996-02-08 buvusio Ministro Pirmininko, Rimanto Karazijos, nuo 1992-12-12 iki 1994-09-26 buvusio žemės ūkio ministro, Algirdo Rusakevičiaus, buvusio Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus, Romualdo Marcinkaus, Arvydo Daliko, buvusio EBSW koncerno vyr. finansininko, Jurgio Jurgelio, 1993–1998 m. buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo, Vladimiro Beriozovo, 1992–1994 m. buvusio Respublikos Prezidento patarėjo, Kazimiero Jono Jociaus, buvusio Vyriausybės kanceliarijos referento, Vlado Nikitino, buvusio generalinio prokuroro, Gintaro Jasaičio, generalinio prokuroro pavaduotojo, Viktoro Biriukovo, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Gintaro Furmanavičiaus, vidaus reikalų ministro, paaiškinimus Komisijos nagrinėjamais klausimais, analizavo išvardytų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus,
susipažino su Generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės saugumo departamento, akcinės bendrovės Turto banko, Žemės ūkio ministerijos, Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vyriausybės, Lietuvos banko, Vidaus reikalų ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, AB banko „Hansabankas“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Valeksa“ raštu Komisijai pateikta informacija bei dokumentais, susijusiais su Komisijos tiriamais klausimais, ir juos analizavo.
Komisija įvairioms institucijoms išsiuntė 124 paklausimus nagrinėjamais klausimais ir gavo 121 atsakymą.
1. 1994 m. birželio 15 d. Kauno miesto rejestro tarnyboje kaip įmonių asociacija įregistruota asociacija „Konglomeratas Rytai Baltijos šalys Vakarai“, kodas 3411956, registravimo numeris Nr. ĮA 94-2, adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas.
2. Asociacijos EBSW steigėjai buvo šie:
1) IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (atstovaujama J. Barysienės), reg. Nr. AB 92-449, kodas 3331144, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Stasiulaitienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Pašukevičius, J. Barysienė, V. Krasnickas;
2) IAB „Trikotažo investicija“ (atstovaujama S. Bagdonavičienės), reg. Nr. AB 92-939, kodas 3348658, buveinės adresdas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas P. Česnulevičius, tarybos (valdybos) nariai: P. Česnulevičius, R. Urbonas, V. Krasnickas;
3) IAB „Statybinių medžiagų investicija“ (atstovaujama E. Stakauskienės), reg. Nr. AB 92-938, kodas 3348643, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovė B. Sapijanskaitė, tarybos (valdybos) nariai: B. Sapijanskaitė, V. Každailis, V. Makauska;
4) IAB „Farmacija“ (atstovaujama R.Žilinskienės), reg. Nr. 92-288, kodas 3326058, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas V. Stankevičius, tarybos (valdybos) nariai: I. Vaidotaitė, L. Vyšniauskaitė, N. Končienė;
5) IAB „Šviesus rytojus“ (atstovaujama J.D. Pašukevičienės), reg. Nr. 92-452, kodas 3331178, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas R. Urbonas, tarybos (valdybos) nariai: G. Petrikas, R. Urbonas, Ž. Jakevičienė;
6) IAB „Prekyba“ (atstovaujama L. Valaitienės), reg. Nr. 92-451, kodas 3331163, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas;
7) IAB „Bituko investicija“ (atstovaujama A. Jankauskaitės), reg. Nr. 92-937, kodas 3348639, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Intaitė;
8) IAB „Vilinvest“ (atstovaujama V. Bliūdžiuvienės), reg. Nr. AB 92-616, kodas 2169759, buveinės adresas: Kaštonų g. 6/3, Vilnius. Vadovė I. Kazlauskienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Statkevičius, D. Čepaitis, I. Jatkonienė, V. Blūdžiuvienė;
3. Asociaciją EBSW steigusios investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio – spalio mėn. Bendrovių steigėjų sąrašų bei valdymo organų sudėtis leidžia Komisijai konstatuoti, jog tai buvo vientisa organizacija, vadovaujama asociacijos EBSW tarybos. Šios bendrovės buvo sukurtos siekiant sukoncentruoti valdymą valstybinio turto privatizavimo metu privatizuojant dominančius objektus. Per šias bendroves bei kitus juridinius ir fizinius asmenis asociacija EBSW perėmė įmonių, kurių akcijos buvo įsigyjamos už investicinei akcinei bendrovei „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – IAB IKHK) indėlininkų paskolintas lėšas, valdymą. Asociacijos EBSW įmones aptarnavo Komercijos ir kredito bankas (toliau –KKB), kurio steigėjai yra A. Kazakevičius, I. Snetkovas, A. Pašukevičius, B. Mazuch, UAB „Baltex“ (R. Petrikas), UAB „Tricon“ (G. Makulis), UAB „Daiva“ (V. Krasnickas). Nurodyti asmenys turėjo banko kontrolinį akcijų paketą – 55 proc. Kai kurie iš šių asmenų buvo ir IAB IKHK bei asociacijos EBSW steigėjai. Jie turėjo kontrolinį akcijų paketą (55 proc.), o IAB IKHK turėjo 0,17 proc. šio banko akcijų. Komisija pažymi, kad sąvoka „EBSW koncernas“ teisniu požiūriu nebuvo aiški, nes tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Koncerno sąvoka buvo apibrėžta tik 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, ekonomikos ministras J. Veselka) nutarime Nr. 601 „Dėl Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“ (Žin., 1993, Nr. 35-802), kuriuo buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai.
4. Asociacijos EBSW prezidentas buvo G. Petrikas, tarybos nariai: I. Snetkovas, R. Lenčiauskas, G. Makulis, A. Pašukevičius, R. Petrikas, G. Balevičius, S. Godelis ir A. Simaška.
5. 1994 m. rugpjūčio 2 d. Komercijos ir kredito banke atidaryta asociacijos EBSW atsiskaitomoji sąskaita. 1994 m. gruodžio 12 d. pavadinimas pakeistas pavadinimu „Grupė Rytai Baltijos šalys Vakarai“. Asociacijos įstatuose numatytas sutrumpinimas „EBSW grupė“. Iki 1994 m. balandžio 15 d. EBSW konglomeratas vadinosi koncernu ir nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, piniginės operacijos buvo atliekamos per UAB „Snita“ sąskaitas ir kasą. Komisija nusprendė, kad šioje išvadoje tikslinga suvienodinti terminus ir šis konglomeratas toliau bus vadinamas EBSW grupe.
6. Iki 1994 m. birželio 15 d. EBSW grupė nebuvo įregistruota Įmonių rejestro įstatymo (priimto 1990 m. liepos 31 d.) nustatyta tvarka, neturėjo sąskaitos banke, nevykdė piniginių operacijų, neturėjo turto, nors šis pavadinimas ir buvo vartojamas spaudoje bei skelbimuose; be to, ši emblema bei pavadinimas buvo naudojami IAB IKHK renkant indėlius iš gyventojų bei superkant investicinius čekius nuo 1992 m.
7. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997 m. balandžio 2 d. pažymoje Nr. 277 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad EBSW grupės steigėjai neįvykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų, t. y. vietoj įstatuose numatytų 900 000 litų į kasą iki 1995 m. lapkričio 22 d. tesumokėjo 60 000 litų. Kadangi faktiškai buvo sumokėta tik 60 000 litų, ši steigimo sutarties dalis liko neįvykdyta. 1993 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 3 straipsnyje numatyta, kad įmonių rejestro tvarkytojai turi tikrinti, ar ūkiniai subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkinių subjektų įstatų, steigimo sutarčių ir kitų steigimo dokumentų, o 4 straipsnyje – kad įmonių rejestro tvarkytojai turi teisę atšaukti ūkinių subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau rejestro tvarkytojas turėjo teisę už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu atšaukti ūkinių subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Nesukaupusi reikiamo turto ir piniginių lėšų, asociacija EBSW grupė vykdė pinigines bei kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkaudama, sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994 m. birželio 14 d. patvirtintų įstatų pirmosios dalies 1.4 punktas skelbia, kad asociacija yra ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Asociacijos nariai už asociacijos įsipareigojimus atsako tik neviršydami savo įnašų, perduotų į asociaciją.
8. Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės valdyboje registruojant asociaciją „Grupė EBSW“ nurodyta, kad asociacijoje yra 61 įmonė, nors taip nebuvo, t. y. nėra duomenų apie įmonių įstojimą į šią asociaciją, nėra duomenų apie stojamojo mokesčio mokėjimą. Asociacijos taryba, turėdama steigėjų akcijų paketus, turėjo įtakos steigėjų ūkinei finansinei veiklai, ypač naudojant IAB IKHK surinktus iš gyventojų indėlius, nukreipiant juos į įmones, glaudžiai susijusias su EBSW grupe, vėliau su EBSW grupės tarybos nariais arba jų įtakai priklausančiomis įmonėmis.
9. Svarbu pažymėti, kad 1994 m. lapkričio 15 d. iš Rusijos AB „Kompleks“ į EBSW grupės sąskaitą buvo gauta 301 435 JAV doleriai, nurodytas įmokos pavadinimas – avansinis mokėjimas pagal sutartį, tačiau jos revizijos metu nerasta. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupės prezidentas G. Petrikas ir LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė sudarė paskolos sutartį, pagal kurią EBSW grupei atsiskaityti su Rusijos AB „Kompleks“ buvo suteiktas kreditas – 301 435 JAV dolerių ir šios lėšos grąžintos bendrovei „Kompleks“. Komisijai S. Poškus paaiškino, jog į EBSW grupę „pirmieji 120 000 dolerių iš Rusijos atkeliavo“, tačiau Komisija neturi tai patvirtinančių dokumentų. Tarp EBSW grupės veiklos dokumentų taip pat nėra dokumentų apie priimtus į darbą ir atleistus darbuotojus, jiems mokėtą darbo užmokestį.
10. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė su LVKB garantija, kurią pasirašė A. Barusevičius ir S. Vaidotienė, iš užsienio įmonės „Industrial Capital Corporation“ gavo
2 000 000 JAV dolerių paskolą. Dalį šios paskolos panaudojo 301 435 JAV dolerių kreditui, gautam iš LVKB, padengti ir iš jos sumokėjo 4 396 JAV dolerių palūkanų. Nepaisant to, kad pačios EBSW grupės veikla apsiribojo 3 paskolų panaudojimu, tačiau jos darbuotojai, veikdami per investicines akcines bendroves, įsteigtas uždarąsias akcines bendroves bei privatizuotas įmones, padarė didelę žalą bankams, kitoms įmonėms bei gyventojams.
11. Komisija atkreipia dėmesį, kad kai kurie su EBSW grupės steigimu susijusių IAB IKHK ir kitų investicinių akcinių bendrovių darbuotojai dirbo arba šiuo metu dirba vienoje akcinėje bendrovėje Kaune.
2. Kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese?
1. 1992 m. balandžio 28 d. fizinių asmenų grupė (G. Petrikas, A. Pašukevičius, I. Snetkovas, K. Armaitis, M. Snetkova) sudarė steigimo sutartį dėl IAB IKHK įsteigimo. Ši bendrovė įregistruota 1992 m. spalio 27 d., direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė. Nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininkas V. Krasnickas.
2. IAB IKHK steigėjai 1992 m. balandžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės valdyboje įregistravo įstatus, o 1992 m. spalio 27 d. buvo įregistruota bendrovė. Pradinis bendrovės kapitalas buvo 2 000 000 litų, jau 1993 m. pabaigoje akcinis kapitalas buvo padidintas iki 8 000 000 litų, o 1997 m. kovo 8 d. sudarė 10 100 000 litų. K.J.Jocius Komisijai paaiškino, kad „Kauno savivaldybėje, Juridiniame skyriuje, dirbo suinteresuoti asmenys, kurie vėliau perėjo į EBSW, pavyzdžiui, juristė R. Kuprytė perėjo į EBSW juriste. Jinai buvo ir notarė, ir paskui atitinkami įgaliojimai kaip notarės jos buvo padaryti, pasirašyti.“
3. 1993 m. birželio 29 d. Vertybinių popierių komisija aktu Nr. IAB-132 įregistravo IAB IKHK vertybinius popierius ir leido juos viešai platinti. IAB IKHK buvo visiškai EBSW grupės valdoma. 1996 m. liepos 1 d. 4175 fiziniai asmenys už savo investicinius čekius arba grynus pinigus buvo įsigiję 1 548 974 akcijas, gavę akcininko pažymėjimus, disponavo akcijomis, gavo dividendus. Jų akcijos sudarė 15,4 proc. įstatinio kapitalo. Likusios 8 507 721 akcija, arba 84,6 proc., buvo įforminamos gyventojų vardu supirkus investicinius čekius arba jų vardu išpirkus akcijas už grynus pinigus ir galutinis rezultatas – jos buvo EBSW grupės fizinių ir juridinių asmenų nuosavybė. 1997 m. kovo 8 d. buvo 10,1 mln. akcijų, kurių nominali vertė 1 litas už akciją, EBSW grupės 7 bendrovės valdė 5,3 mln. akcijų, o 4 184 fiziniai asmenys – 4,8 mln. akcijų, tarp jų: G. Petrikas – 1,6 mln. akcijų, A. Pašukevičius, R. Petrikas, V. Krasnickas ir I. Snetkovas – 1,2 mln. akcijų.
4. IAB IKHK valdybos ir tarybos posėdžių protokolų analizė rodo, kad paskolų teisėtumas, limitai, palūkanų dydžiai oficialiai nebuvo svarstyti. Nebuvo svarstyti ir paskolų grąžinimo šaltiniai. Įmonių akcijų įsigijimo bei lėšų investavimo į įmones tikslingumas nebuvo ekonomiškai pagrįstas. Nebuvo finansinių ir ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada reikalingas ekonominis efektas bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių bei turtinių išteklių jiems padengti. Tardymo metu buvo nustatyta, kad pirkti kai kurių bendrovių akcijas buvo aiškiai nuostolinga jau pirkimo metu. IAB IKHK finansinė padėtis nuo 1993 m. vis blogėjo. Revizijos metu buvo nustatyta, kad nuo 1992 m. balandžio 28 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK dirbo nuostolingai ir gautos pajamos buvo mažesnės už sąnaudas, todėl akcijos buvo įsigyjamos iš indėlininkų surinktų lėšų bei gautų paskolų iš juridinių asmenų. Nuo 1992 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 14 d. IAB IKHK pardavė 11 įmonių akcijas ir turėjo 1 217 677 litus nuostolių. Iš viso į EBSW grupės investicines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 litų, 10 proc. viršydama šių bendrovių įstatinį kapitalą. Kadangi bendrovių veikla buvo nuostolinga, jokių pajamų investicijos nedavė.
5. Per visą veiklos laikotarpį IAB IKHK dirbo nuostolingai ir laisvų nuosavų apyvartinių lėšų neturėjo, todėl visos piniginės lėšos, išduotos iš bendrovės kasos įvairių sutarčių pagrindu, buvo skolintos iš gyventojų ar juridinių asmenų. Be to, už skolintas lėšas buvo pirktos įvairių bendrovių akcijos. Prisidengus privatizavimo programa ar kitokiomis sutartimis, indėlininkų lėšos buvo faktiškai perskolinamos fiziniams ir juridiniams asmenims arba naudojamos akcijoms pirkti ir patiriami dideli nuostoliai dėl palūkanų už indėlius mokėjimo gyventojams ir bendrovėms. Šiais veiksmais IAB IKHK valdyba (J. Barysienė, J. Kuncaitienė, V. Krasnickas, K. Armaitis) ir administracija (J. Barysienė, vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė) pažeidė įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (Žin., 1993, Nr. 31-714) 1 straipsnį, nustatantį, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
6. Nuo 1994 m. birželio 20 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. IAB IKHK pagal sutartis gavo 20 859 020 litų paskolas iš 6 juridinių asmenų, kurie lėšas skolino iš LVKB ir Komercijos ir kredito banko (toliau – KKB) pagal kreditavimo sutartis. Generalinės prokuratūros duomenimis, atlikta analizė leidžia teigti, jog kreditai iš bankų buvo paimti ne tais tikslais, kurie buvo nurodyti sutartyse, o tam, kad lėšos būtų perskolintos IAB IKHK.
7. V. Krasnickas nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d. per 6 kartus pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos gavo 39 500 000 litų. Išduodant pinigus, jų naudojimo paskirtis nebuvo nurodyta, o atsiskaitymo terminas nebuvo nustatytas. Iš jų 15 272 058 litai buvo panaudoti IAB IKHK reikmėms. 1996 m. liepos 1 d. V.Krasnickas bendrovei buvo skolingas 22 154 210 litų. Nustatyta, kad V. Krasnickas gautus pinigus perskolino kitiems asmenims ir tokiu būdu juos iššvaistė. G. Petrikas nurodydavo V. Krasnickui, kam perskolinti nurodytas lėšas. Daugeliu atvejų skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys, nesigilinta į skolininko nurodytą verslo planą, turtinę padėtį, galimybes lėšas grąžinti be turto įkeitimo sutarties. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolą, V.Krasnickas prašydavo sudaryti rašytinę sutartį. Daug skolininkų nuo V. Krasnicko pasislėpė. IAB IKHK direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė, iš bendrovės kasos V. Krasnickui išdavusi iš gyventojų surinktas pinigines lėšas nenurodydama jų naudojimo paskirties, pagal einamas pareigas visiškai nekontroliavo jų tolesnio naudojimo, nors privalėjo tai daryti, todėl laikytina, kad turtą V.Krasnickas iššvaistė kartu su J. Barysiene.
8. 1995 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teisme gautas ir užregistruotas AB „Žemprojektas“ ieškinio pareiškimas, kurį pasirašė AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad AB „Žemprojektas“ 1995 m. kovo 10 d. kreipėsi į IAB IKHK, prašydama sumokėti pagal 1994 m. gruodžio 31 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį 33 421,94 Lt skolą. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad šio pareiškimo padavimo momentu IAB IKHK AB „Žemprojektas“ yra skolinga apie 100 000 Lt (kaip matyti iš Revizijų departamento akto, iš priimtų indėlių sumos buvo apmokėta 65 890,86 Lt už patalpų nuomą AB „Žemprojektas“). Ieškovas – AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius atskiru pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas, iškėlus bankroto bylą IAB IKHK, paskirti kreditorių susirinkimų pirmininku Vytautą Šustauską.
Komisija atkreipia dėmesį, kad Generalinės prokuratūros 2004-12-10 rašte Nr. 8.2-3346(10) „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, pateikimo“, adresuotame Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui P.Malakauskui bei Respublikos Prezidento patarėjui R.Muraškai, nurodoma: „Gintaras Furmanavičius dirbo su asociacija „EBSW grupė“ susijusiose įmonėse (kurioms „EBSW grupė“ per turimas akcijas bei vadovais paskirtus asmenis darė taką) – AB „Žemprojektas“ direktoriumi nuo 1992-07-07 iki 1996 m. rugpjūčio mėn. ir buvo šios bendrovės valdybos pirmininku; be to, bendrovėje „Statybos asociacija“ buvo valdybos nariu bei direktoriaus pavaduotoju. Jis atstovavo AB „Žemprojektas“ kaip akcininkui bendrovėje „Dara“ ir buvo šios bendrovės stebėtojų tarybos nariu. Be to, G. Furmanavičius buvo AB „Umbas“ akcininku bei IAB „Statybinių medžiagų investicija“ stebėtojų tarybos pirmininku, IAB „Trikotažo investicija“ stebėtojų tarybos nariu, AB „Jonavos montuotojas“ stebėtojų tarybos nariu, IAB „Šviesus rytojus“ steigėju.“
9. 1995 m. liepos 21 d. IAB IKHK buvo iškelta bankroto byla. Bendrovė turėjo tik 11 300 litų vertės materialųjį turtą. IAB IKHK pinigų likutis banko sąskaitoje bei kasoje 1996 m. liepos 1 d. sudarė 7 286 litus.
10. IAB IKHK bankrotą lėmė tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Ypač sunkius padarinius bendrovė patyrė dėl neteisėtos veiklos renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš kitų bendrovių. Dėl objektyvių priežasčių, bendrovei bankrutavus, akcininkai galėjo netekti 10,1 mln. litų, kurie investuoti į bendrovės akcinį kapitalą investiciniais čekiais bei pinigais. Tai galėjo lemti bendras ekonominis gamybos nuosmukis, atskirų privatizuotų įmonių bankrotas. Tačiau dėl neteisėtos bendrovės veiklos renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš kitų bendrovių neatsižvelgiant į nuosavo turto dydį ir neteisėtai šias lėšas naudojant nuostolingai dirbančių įmonių akcijoms pirkti, taip pat skolinantis iš įvairių fizinių asmenų, susidarė tokia padėtis, kad nuosavas akcinis kapitalas buvo 8 mln. litų, o 1994 m. nuostoliai sudarė 34,4 mln. litų. Sudarant 1994 m. antrojo pusmečio ataskaitas, buvo nuslėpta susidariusi bendrovės bankroto situacija ir 1994 m. vietoj faktinių 34,3 mln. litų nuostolių ataskaitose nurodytas 2,4 mln. litų pelnas. Tikrosios padėties slėpimas bendrovės apskaitoje ir neteisėtos kredito operacijos, nesirūpinimas privatizuotų įmonių gamybos plėtojimu lėmė sunkias bankroto pasekmes. Be akcininkų, kurie faktiškai prarado 10,1 mln. litų, investuotų į bendrovės akcijas, skolos kreditoriams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 127,1 mln. litų, iš jų gyventojams už indėlius su palūkanomis – 96,5 mln. litų (be palūkanų – 77 430 521 litas). Turimas finansinis turtas (įmonių akcijos) pagal įsigijimo vertę įvertintas 29,5 mln. litų, faktiškai šių akcijų dalis yra abejotinos vertės. Analogiškai į apskaitą įtrauktos skolos bendrovei – 29,3 mln. litų – yra abejotinos.
11. 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu IAB IKHK. Nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. parengtinis tardymas šioje byloje buvo atliekamas Kauno miesto tardymo valdyboje.
1. 1993 m. kovo 23 d. IAB IKHK stebėtojų taryba (G. Petrikas, A. Pašukevičius, N. Končienė) nusprendė pateikti akcininkų susirinkimui svarstyti klausimą dėl teisės suteikimo bendrovės valdybai garantuoti skolinius įsipareigojimus bendrovės turtu. Šis akcininkų susirinkimo duotas sutikimas buvo neteisėtos bendrovės veiklos užuomazga, nes jau 1993 m. balandžio mėn. buvo organizuotas masinis indėlių iš gyventojų rinkimas.
2. 1993 m. kovo 31 d. IAB KHK akcininkų susirinkime buvo priimtas nutarimas, suteikiantis valdybai teisę bendrovės turtu laiduoti skolinius įsipareigojimus. Remdamasi šiuo nutarimu, IAB IKHK valdyba nutarė imti paskolas iš gyventojų. Tačiau nebuvo programos ir ekonominių skaičiavimų, kur bus panaudotos iš fizinių ir juridinių asmenų priimtos lėšos, kokiems objektams finansuoti jos bus skirtos. Nebuvo finansinių ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada reikalingas ekonominis efektas bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių ir turtinių išteklių jiems padengti. Remiantis 1993 m. balandžio 14 d. valdybos sprendimu, įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose buvo atidaryti indėlių priėmimo punktai.
3. IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio mėn. spaudoje, per radiją ir televiziją pradėjo reklaminę kampaniją dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų.
4. Nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Pinigų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 27-623). Jo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, o juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje. IAB IKHK, įsigaliojus šiems įstatymams, su indėlininkais sudarinėjo sutartis, kuriose greta indėlio litais buvo nurodomi ekvivalentai JAV doleriais ar Vokietijos markėmis, t. y. ta užsienio valiuta, kuri buvo faktiškai priimta iš indėlininko. Jeigu indėlis buvo priimamas litais, ekvivalentas užsienio valiuta nebuvo nurodomas. Be to, buvo pažeista ir Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo numatyta, jog piniginiai įsipareigojimai užsienio valiuta, kurie turi būti vykdomi Lietuvoje ir kurių terminas baigiasi po 1993 m. rugpjūčio 1 d., išskyrus bankų įsipareigojimus išmokėti iš valiutinių sąskaitų indėlius, taip pat palūkanas už juos ir įsipareigojimus bankams dėl užsienio valiuta išduotų paskolų grąžinimo, įvykdomi litais pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą.
5. Nuo 1993 m. balandžio mėn. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK, neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai atliko kredito įstaigos (banko) funkcijas, reklamai buvo naudojama niekur neregistruoto EBSW koncerno emblema. Indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas ir pačios IAB IKHK įstatuose. IAB IKHK vertėsi stambaus masto kreditine veikla, nors tokiai veiklai neturėjo Lietuvos banko leidimo (Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu).
6. R. Visokavičius Komisijai paaiškino: „mes (Lietuvos bankas – Komisijos past.) informavome, kad renkami pinigai, apgaudinėjami žmonės ir bus prieitas liepto galas, reikia kelti triukšmą. Tai oficialiai rašėme Vyriausybei, oficialiai rašėme ir Seimo Finansų komitetui, kuriam tuo metu vadovavo K. Jaskelevičius“. R.Visokavičius Komisijai taip pat aiškino, kad „Lietuvos bankas atliko viską tiek, kiek jam buvo leista, ir IAB KHK tai nėra finansinė kompanija. Jeigu aš nusiųsdavau, į tą pačią IAB IKHK nuvažiuodavo mūsų klerkas, jam pasakydavo – ponas, skaityk Akcinių bendrovių įstatymą. Turiu teisę, viso gero.“
7. K. Ratkevičius Komisijai paaiškino, kad Lietuvos bankas neturėjo pareigos kontroliuoti Kauno holdingo kompaniją, „tas klausimas valstybėje buvo vienareikšmiai žinomas. Akivaizdu, kad tai buvo vieša, nereikėjo niekam nieko informuoti.“
8. P. Milašauskas Komisijai dėl IAB IKHK veiklos paaiškino: „tai nebuvo mūsų pareiga stabdyti kažką ar ne. Jeigu kitus įstatymus pažeidinėja, tai tada kitos institucijos turėjo žiūrėti. O jeigu nepažeidinėjo, vadinasi, jie nesikreipė dėl licencijos gavimo kaip bankas. Ta prasme jie ne visai atitiko kredito įstaigos apibrėžimą.“
9. 1993 m. iš gyventojų priimta 7 133 672 litai indėlių. Priimtų indėlių suma viršijo išmokas gyventojams 5 274 811 litų.
10. 1994 m. iš gyventojų priimta 267 052 813 litų indėlių. Priimti iš gyventojų indėliai per metus 30 680 776 litais viršijo išmokas gyventojams, įskaitant palūkanas.
11. 1995 m. iš gyventojų priimta 70 160 791 litas indėlių. Indėlių priimta 8 463 871 litu mažiau už grąžintus indėlius ir išmokėtas palūkanas.
12. Nuo 1993 m. IAB IKHK finansinė padėtis vis blogėjo, tačiau bendrovės vadovai slėpė tikrąją padėtį ir tęsė indėlių rinkimą. 1994 m. balandžio 1 d. bendrovės įregistruotas kapitalas sudarė 8 mln. litų, o skolos indėlininkams bei juridiniams asmenims sudarė 82,5 mln. litų ir daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrovės turtą.
13. Nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK per įsteigtus punktus visoje Lietuvoje sudarinėjo su gyventojais lėšų priėmimo laikinam naudojimui terminuotas sutartis, numatydama palūkanas, pagal kurias priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų ir gyventojų piniginių lėšų – 344 347 276 litus, taip pat iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. grąžino gyventojams indėlius – 262 861 155 litus skolintų piniginių lėšų ir išmokėjo indėlininkams 54 084 402 litus palūkanų. Tikslų su gyventojais sudarytų sutarčių skaičių nustatyti neįmanoma, nes nebuvo tokių sutarčių apskaitos. Generalinės prokuratūros duomenimis, apie 80 proc. indėlininkų yra pensinio amžiaus, invalidai, gyvenimo ir įvairių aplinkybių suluošinti žmonės.
14. Įvairiu metu galioję įstatymai iš principo nedraudė mokėti palūkanas už skolintas pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnis suteikė bendrovei teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimis. IAB IKHK pagal pinigų priėmimo laikinam naudojimui sutartis buvo įsipareigojusi už jai perduotus pinigus mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Taigi bendrovės pareiga mokėti saviems kreditoriams nustatyto dydžio palūkanas neprieštaravo įstatymams. Bendrovės lėšų naudojimas bendrovės prievolėms vykdyti negalėjo būti kvalifikuotas kaip svetimo turto iššvaistymas. Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 1998 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkto 2 dalyje rašoma, jog turto iššvaistymas yra tuo atveju, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Lėšų švaistymu negali būti laikomas ir vienos įmonės turto pervedimas kitai įmonei už jos darbuotojų suteiktas paslaugas.
15. Tik 1995 m. gruodžio 20 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 ir 14 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr.107-2395), Įmonių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje atsirado draudimas skolintis pinigines lėšas iš fizinių asmenų. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo IAB KHK pradėto indėlių iš gyventojų rinkimo iki šio įstatymo priėmimo Įmonių įstatymas buvo keičiamas 18 kartų.
16. IAB IKHK įstatai leido bendrovei skolintis pinigus, tačiau indėlių dydis ir tai, kad skolinti pinigai buvo naudojami ne ūkinei veiklai plėsti, o buvo perskolinami, patvirtina kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, ir tuo būdu pažeidė 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu, nes tokio leidimo IAB IKHK neturėjo. J. Barysienė, A. Pašukevičius, K. Armaitis, N. Končienė stambiu mastu vertėsi neteisėta kreditine veikla.
17. Pagal 1992–1996 m. galiojusius įstatymus Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Komisija nustatė, kad IAB IKHK veiklos Lietuvos bankas neprižiūrėjo.
18. Revizijos metu nustatyta, kad skolos indėlininkams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 77 430 521 litą (su palūkanomis – 96 508 727 litus). Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs IAB IKHK bankroto bylą, 1996 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino 72 813 648 litų kreditorių reikalavimus. Susidaręs skirtumas galėjo atsirasti dėl to, jog ne visi asmenys pareiškė kreditinius reikalavimus. Teismas patenkino 9 391 asmens kreditinius reikalavimus, tačiau, Lietuvos teismo ekspertizės instituto teigimu, pagal kompiuterinius duomenis buvo 15 898 asmenys. Skolos juridiniams asmenims siekė 22 388 739 litus ir 8 189 461 litą palūkanų.
19. Kadangi bendrovės veikla buvo nuostolinga ir ji neturėjo nekilnojamojo turto, pagal kreditavimo tvarką bankai negalėjo skolinti bendrovei tiek lėšų, kiek buvo surinkta iš indėlininkų. Turimas bendrovės nuosavas turtas (įregistruotas kapitalas) indėlių priėmimo metu sudarė 8 mln. litų. Pagal bankų kreditavimo tvarką bendrovei galėjo būti teikiamos iki 70 proc. turto vertės paskolos, šiuo atveju – iki 5,6 mln. litų. Tačiau iš indėlininkų surinktų indėlių suma nuo 1994 m. balandžio 1 d. nuolat viršijo 80 mln. litų sumą. Tai rodo, kad rinkdama iš gyventojų bendrovė neturėjo jokių garantijų, kad šiuos indėlius grąžins. Tipinių lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutarčių, kurias pasirašinėjo J. Barysienė ir indėlininkai, 1.1 punkte buvo įrašyta, kad įmonė priima lėšas ir jų grąžinimą užtikrina savo turtu. Tačiau šis sutarties punktas buvo apgaulingas, nes realus bendrovės turtas kelis kartus buvo mažesnis už skolas. Periodinėje spaudoje skelbiant apie indėlių priėmimą, buvo naudojama EBSW grupės emblema ir nurodoma, jog pirkta turto už 64 mln. litų, nors EBSW grupė bei IAB IKHK niekada tokio turto neturėjo ir nevaldė. Surinktos gyventojų bei skolintos iš organizacijų lėšos, prisidengus įvairiomis sutartimis (privatizavimo programa, avansais pirkimams ir kt.), buvo perskolinamos bei išduodamos juridiniams ir fiziniams asmenims.
20. Surinktus indėlius IAB IKHK panaudojo valstybinio turto privatizavimui, EBSW grupės kitų įmonių akcijų įsigijimui, perskolino kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, naudojo atsiskaityti su indėlininkais. Į EBSW grupės investicines akcines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 litų, viršydama 10 proc. šių bendrovių įstatinio kapitalo limitą. Kadangi šių bendrovių veikla nuostolinga, jokių pajamų šios investicijos nedavė.
21. Nuo 1994 m. antrojo pusmečio, kai bendrovėje susidarė bankroto situacija, indėlių iš gyventojų buvo surenkama mažiau, negu reikėjo išmokėti pagal sutartis. Sutriko atsiskaitymas su kreditoriais, skola kreditoriams 1994 m. liepos 1 d. išaugo iki 80,2 mln. litų. Taip atsitiko dėl to, kad 1994 m. sausio – balandžio mėn. bendrovė iš kasos V. Krasnickui išdavė 39,5 mln. litų iš gyventojų surinktų lėšų tariamai privatizavimo programai vykdyti. V. Krasnickas iki bankroto bylos iškėlimo 1995 m. liepos 21 d., kol buvo skaičiuojamos palūkanos, už šias lėšas neatsiskaitė ir padarė bendrovei 47 mln. litų žalą.
22. Bendrovė, būdama skolinga kreditoriams, toliau skolinosi lėšas ne atsiskaitymui su kreditoriais, o kaupė lėšas tolesniam abejotinų įmonių, kurioms įtaką turėjo EBSW grupė, akcijų pirkimui.
1. Valstybinio turto privatizavimas, prasidėjęs 1991 m. rugpjūčio mėn., vyko pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (Žin., 1991, Nr.10-261) bei kitus įstatymus, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimus bei Vyriausybės nutarimus, reglamentuojančiais pirminio privatizavimo procesą, kuris tęsėsi iki 1995 m. Privatizavimas vyko už investicinius čekius, kurie buvo išdalyti visiems Lietuvos gyventojams. Dalis įmonių buvo privatizuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme galimybė dalyvauti privatizavimo procese buvo suteikta tik fiziniams asmenims ir fizinių asmenų grupėms. Įstatyme nebuvo leista investicinius čekius parduoti. Privatizavimo eiga parodė, kad, uždraudus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims, sėkmingai privatizavimo eigai Lietuvoje nepakanka Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytų subjektų, galinčių įsigyti privatizuojamą turtą, – fizinių asmenų ir jų sudarytų grupių, todėl gana greitai buvo įteisintas naujas subjektas – investicinės akcinės bendrovės.
2. Vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ (Žin., 1991, Nr. 33-919), investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-594), tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla. Steigiamų investicinių akcinių bendrovių akcijų emisiją registravo Vertybinių popierių komisija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 646 „Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo“ (Žin., 1992, Nr. 29-876). Vertybinių popierių komisijai pagal šio nutarimo 4.2 punktą buvo pavesta iki 1992 m. rugsėjo 20 d. parengti investicinių akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančius dokumentus. Vyriausybės nutarimais buvo reglamentuota investicinių akcinių bendrovių steigimo bei informacijos atskleidimo visuomenei tvarka, ribojamas jų dalyvavimas privatizavimo procese ir kt.
3. Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka patvirtinta Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ (Žin., 1992, Nr. 10-269). Šio nutarimo 2.1 punkte nurodyta, jog investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
4. Po EBSW grupę sudariusių investicinių akcinių bendrovių įregistravimo buvo pradėta visoje Lietuvoje masiškai supirkinėti iš gyventojų investicinius čekius ir pirkti objektus viešai pasirašant akcijas privatizavimo tarnybose bei perkant objektus aukcionuose. S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino, kad „investicinių akcinių bendrovių įsteigimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo įteisintas 1992 m. pavasarį. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnoriaus) viešai skelbė, jog šis leidimas reiškia tiktai pradėti tokių bendrovių steigimosi procesą, o artimiausioje ateityje, tai yra kelių mėnesių laikotarpiu, buvo planuojama priimti teisės aktus, kurie leistų tokioms bendrovėms pasirinkti du mano minėtus kelius – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis. Ir vienu, ir kitu atveju buvusi reglamentuota tvarka, pakankamai griežtos kontrolės procedūros, reikalavimai kapitalui, likvidumui, kiti rodikliai ir visa kontrolės sistema ir nebūtų buvusi sudaryta galimybė kelerius metus nekontroliuojamai kaupti žmonių investicines lėšas, rinkti pinigus ir iki 30 proc. įsigyti oficialiai kiekvienos privatizuojamos įmonės akcijų.“
5. V.Pakalniškis Komisijai paaiškino: „buvo galvojama iš tikrųjų, kad tie žmonės, kurie gavo tas vienkartines išmokas, nebūtų apgauti. Pagrindinis tada apsaugojimo būdas buvo, man atrodo, draudimas pardavinėti tas vienkartines išmokas arba vadinamuosius čekius, kad niekas negalėtų jų įsigyti. Bet toks administracinis draudimas tikriausiai nebuvo pats efektyviausias. Susirado po kiek laiko kitas formas. Ir buvo matoma, kad tas nepadeda nieko.“ A.Z. Kaminskas Komisijai paaiškino, kad „paradoksali situacija buvo – laikraščiai pilni skelbimų ir niekas nematė, niekas nenorėjo matyti. Mes, kaip ministerija, kaip Centrinė privatizavimo komisija, tokių įgaliojimų neturėjom.“
6. 1990 m. vasario 22 d. priimtas Vyriausybės įstatymas (Žin.,1990, Nr. 11-330) ir 1991 m. vasario 28 d. priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas leido Vyriausybei sukoncentruoti išimtines galias vykdant privatizavimo procesą. Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-1147 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ (Žin., 1991, Nr. 10-263) Vyriausybei buvo pavesta priimti nutarimus, kurių reikia Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui įgyvendinti. Šiuo nutarimu aukštesniosios pakopos savivaldybės buvo įpareigotos sudaryti miestų (rajonų) privatizavimo komisijas ir tarnybas bei pasirengti privatizavimo informacinių biuletenių leidimui, taip pat parengti vietinio ūkio privatizavimo programų projektus ir juos pateikti Vyriausybei.
7. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnis nustatė, jog privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainotas pagal Vyriausybės nustatytas taisykles. Atkreiptinas dėmesys, jog Vyriausybės 1992 m. kovo 23 d. nutarimas Nr. 180 „Dėl pagrindinių priemonių vertės bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo ir gyventojų indėlių“, kuriuo buvo indeksuota valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių vertė, buvo pakeistas tik 1994 m. balandžio 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 278 „Dėl Privatizuojamų objektų (įmonių) turto vertės indeksavimo ir atsiskaitymo už šiuos objektus (įmonių akcijas) taisyklių ir Gyventojų, investicinių akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir žemės ūkio bendrovių investicinėse sąskaitose (nebalansinėje jų dalyje) esančių lėšų indeksavimo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“. Tik 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) Vyriausybė patvirtino bendruosius turto vertės nustatymo principus. R. Šukys Komisijai paaiškino, jog tai buvo „pirmas kartas, kai, ir tik Vyriausybės lygiu, buvo pradėta galvoti apie turto vertinimą, apie turto vertinimą visais atvejais: privatizavimo, investavimo ir panašiai. Visais kitais atvejais buvo balansinės vertės, komisijų tvirtinamos vertės nustatomos (buvo labai madinga) ir tos vertės, kai turtas neindeksuotas, kaip jį dabar įvertinti, verslo kaip tokio niekas nevertino, vertino paskatas.“
8. R.Šukys paaiškino, kad turto indeksavimo juridinės problemos buvo akivaizdžios: „labai akivaizdžiai visi į akis žiūrėjo ir tylėjo. Akivaizdu buvo. To reikėjo tam, kad valstybės akcines įmones iš pelno, padidinus įstatinį kapitalą, būtų galima padaryti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Ir direktoriai, ir kiti akcininkai ten jau buvę, kur ten 10 proc., paskui 30 proc. darbuotojų tampa savininkais. Už kapeikas įmones pasiima. Štai iš kur atsirado mūsų milijonieriai. Todėl reikėjo laikyti maksimalią ir tai galiojo pagal įstatymus, tai buvo teisėta, valstybė bandė ginčytis, bet ir aš ten neradau kur prikibti, nes buvo toks įstatymas ir svarbiausia jis buvo G. Vagnoriaus laikais priimtas, tas įstatymas. Jo paprasčiausiai nekeitė. Neindeksavo ir nekeitė įstatymo.“ V. Pakalniškis Komisijai paaiškino, kad „didžiausia problema vis dėlto buvo neatitikimas tarp įmonės turto kainos, nebuvo perkainuota laiku.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „tiek aš asmeniškai (pareigas minėjau) ne vieną kartą 1992 metų pabaigoje ir 1993 metų pradžioje, ne kartą kreipiausi į tuometinį premjerą dėl būtinumo indeksuoti valstybės turtą. Paskutinis indeksavimas buvo 1992 m. balandį, buvo nutarimas Nr. 180, o, praėjus maždaug pusmečiui, praktiškai buvo jau Naujieji metai, tai bus sunku buhalteriams užbaigti ūkinius metus, visi balansai, finansinės ataskaitos ir panašiai, ir turto indeksavimas sutrukdytų tokį procesą. Aš girdėjau tokius motyvus. Miestų centruose ir kitur esantis turtas, statiniai buvo nupirkti maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai, ir pagal tokias kainas valstybės turtas, kaip turtinis įnašas, būdavo investuojamas į privačias įmones. Būtent pagal tai. Pirmiausia tuo pasinaudojo tokios struktūros kaip EBSW, pigiai ir greitai įsigydamos didelį valstybės turto kiekį.“ S. Vaitkevičius Komisijai taip pat aiškino: „reikalingos buvo įstatymo pataisos. Galų gale aš 1993 metais įkalbėjau poną B. Lubį ir jis 1993 metų pačioj pradžioj, aš pamenu, tai buvo ir jis, asmeniškai savo ranka (pabrėžiu – nebuvo Vyriausybės posėdyje tai svarstyta) jis įrašė… Turėjo premjeras tokią teisę pagal to meto reglamentą į teikiamą Seimui svarstyti įstatymų tam tikrą paketėlį dėl suteikimo Vyriausybei teisės tokias investicines akcines bendroves Vyriausybei pačiai nustatyti teisinę tvarką – transformuoti į mano minėtas struktūras. Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, jūs puikiausiai žinote, tokios kaip „Šviesus rytojus“ ir visokie panašūs į ją, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų, kol šitie įstatymai buvo priimti.“
9. 1992 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybinio turto privatizavimo aukcionų ir viešo akcijų pasirašymo atidėjimo“ (Žin., 1992, Nr. 36-1098). Šiuo įstatymu nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki 1993 m. sausio 15 d. buvo atidėtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių nuostatų galiojimas. A. Šleževičius Komisijai paaiškino: „1993 m. pradžioje Seimas, matydamas tokią padėtį, naujos sudėties Seimas priėmė sprendimą daryti privatizacijos pertrauką. Bet po to panagrinėjus, buvo prieita išvados, man dar nebūnant premjeru, kad iš esmės juk negalima pakeisti žaidimo taisyklių žaidimo viduryje.“ A.Z. Kaminskas Komisijai paaiškino: „mano akimis žiūrint, pati didžiausia problema susidarė po 1992 m. pabaigos, kada buvo sustabdytas privatizavimas 3 ar 4 mėnesiams, tai leido visuomenei bendroves pergrupuoti arba sukaupti finansines lėšas, jos labai aktyviai tada pasireiškė privatizavime. Tai yra pagrindinė problema, mano akim žiūrint, kuri leido būtent toms grupuotėms, ypač nusikalstamoms grupuotėms, sudalyvauti aktyviai privatizavimo procese. Nes iki to Centrinė privatizavimo komisija laikėsi tos nuostatos, kad reikia kuo daugiau parduoti objektų, kad kaip tik išskaidyti daugiau jėgas, kad negalėtų stipriai paveikti to proceso tos finansinės grupuotės.“ R. Šukys Komisijai paaiškino: „kai investicinės akcinės bendrovės pajuto, kad jos, ...beveik nekontroliuojamas visas mechanizmas, niekas tų nuostatų, vėlesnių… Privatizavome įmonę, ir baigėsi, ir pradėjo daryti, ką nori. Dar bandė prokuratūra kai kurioms bendrovėms kelti klausimus, dar iki 1994 metų nutarimu, Europos investicija buvo ir t. t. ... kai aukcionuose privatizuodavo objektų daugiau, negu buvo leidžiama pagal Vyriausybės nutarimą. Ten buvo leidžiama nuo kapitalo, ne daugiau kaip 20 proc. kapitalo panaudoti aukcionuose įsigyjant. Nes IAB sukaupė didžiules privatizavimo lėšas ir niekas to nesulaikė. Ir tada, kai buvo metama į aukcionus didžiulės lėšos, tais kiekiais perkama, nežiūrint jokių protingų kainų, nes kontrolės nebuvo, visų kitų fizinių asmenų grupių galimybes privatizuoti tapo niekinės. Perėjo į IAB lygį, ką mes matome – EBSW struktūras ir kitas struktūras.“
10. Pirmiau minėto įstatymo pasekmė – 1993 m. sausio 28 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijas“ pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 5-91) ir 1993 m. vasario 2 d. – įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-116). Šie du įstatymai apsunkino IAB dalyvavimą privatizuojant įmones, nes užkirto kelią net ir teorinei galimybei „iš šalies“ viešo akcijų pasirašymo metu nusipirkti įmonės akcijų paketą be įmonės darbuotojų, nes IAB ir kiti asmenys geriausiu atveju galėjo įsigyti tik 39 proc. akcijų. Šiuo atveju atsirado galimybės įmonių vadovams ar įvairioms fizinių asmenų grupėms, palyginti nedidelėmis sąnaudomis, įsigyti privatizuojamus objektus, nes darbuotojai pirko akcijas už nominalią vertę ar šiek tiek didesnę kainą, bet ne už akcijų pardavimo kainą. IAB turėjo galimybę perpirkti šias akcijas mokėdama mažesnę kainą. Susidarė akcijų nominalios vertės ir emisijos kainos skirtumas – iki 100 ir daugiau kartų.
11. Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų įmonių veiklą 1991–1994 m. reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-709). Šio įstatymo 28 straipsnio 1 punktas numatė, kad akcinis kapitalas gali būti didinamas inter alia ir iš pelno dalies, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka priskirta akciniam kapitalui. Įstatinio kapitalo didinimo tvarką nustatė Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savo lėšų“ (Žin., 1992, Nr. 11-297). Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų ir valstybės kontroliuojamų įmonių veiklą nuo 1995 m. sausio 1 d. reglamentavo Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 36-888), nenumatęs kapitalo akcionavimo ir privataus kapitalo dalyvavimo valstybės ar savivaldybės įmonėje, bei Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė galimybę didinant bendrovės akcinį kapitalą iš bendrovės lėšų nemokamai gauti visiems akcininkams, proporcingai turimų akcijų nominaliai vertei, o didinant akcinį kapitalą papildomais įnašais emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią akcijų vertę, didinant įstatinį kapitalą papildomais nepiniginiais (turtiniais) įnašais juos įvertina bendrovės revizorius arba valdybos paskirtas nepriklausomas ekspertas ar jų komisija. Valstybės kontrolė 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje Nr. 5 pažymėjo, jog nei valstybės įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, kuri privalėjo kontroliuoti sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų įregistravimo įmonių rejestre, kol įteisinama nuosavybė. Valstybės kontrolė konstatavo, jog, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nebūna patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybių) reikalavimų, be to, naujos akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
12. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucija „Dėl atsakymo į paklausimą dėl valstybinės įmonės „Lietuvos spauda“ statuso pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatavo, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku nepateikė, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės, daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą, neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 dalyje Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius Seimui pateikti įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą bei įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, kad būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė į tokius Seimo suformuluotus siūlymus neatsižvelgė ir nepritarė Valstybės kontrolės siūlymams dėl nustatytų pažeidimų ištaisymo būdų. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1996 metus nė vienas iš Valstybės kontrolės 1996 m. sausio 20 d. ataskaitos Nr. 10 „Dėl valstybei priklausančių akcijų atstovavimo būklės“ pateiktų pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.
13. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-1204 „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“ (Žin., 1991, Nr. 12-315) buvo paskirta Centrinė privatizavimo komisija ir patvirtinta jos sudėtis.
14. 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 130 „Dėl valstybinio turto privatizavimo dokumentų tvirtinimo“ (Žin., 1991, Nr. 14-378) patvirtino privatizavimo programų sudarymo principus. Respublikinio lygio privatizavimo programas rengė Ekonomikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir valstybinėmis tarnybomis bei miestų (rajonų) privatizavimo) komisijomis. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas atliko visų Lietuvos ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programų ekspertizę. Valstybės kontrolės 1994 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 03-05-429 duomenimis, Centrinė privatizavimo komisija yra sprendimų tvirtinimo, o Privatizavimo departamentas – jų pateikimo ir vykdymo organas. Savivaldybių lygmeniu analogiškai pasiskirsčiusios privatizavimo komisijos ir tarnybos. 1991 m. balandžio 18 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo įsteigtas naujas ministerijos struktūrinis padalinys – Privatizavimo skyrius, o nuo 1992 m. sausio 2 d. – Privatizavimo departamentas.
15. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento pareigūnai dalyvavo rengiant Vyriausybės nutarimų, turinčių padėti įgyvendinti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, projektus, tačiau pateiktuose projektuose nebuvo siūloma sunorminti ar panaikinti įstatymų ir nutarimų kolizijas. Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 punkto 5 papunkčio bei 31 straipsnio, nes šių įstatymų galiojimas sudarė sąlygas akcionuoti turtą išvengiant privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Privatizavimo departamentas nesiūlė ir neparengė teisės aktų projektų valstybinio turto, esančio įmonėse, išbrauktose iš įmonių, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, ir įmonėse, išbrauktose iš specifinės paskirties įmonių sąrašų, privatizavimui. Dėl to, privatizuojant šiose įmonėse valstybinį turtą, įmonės darbuotojai išpirkdavo jį pagal nominalią vertę (30 proc. išbraukta iš valiutinių sąrašų ir 20 proc. – iš specifinės paskirties sąrašų), o likusį valstybinį kapitalą darbuotojai toliau išpirkdavo uždaru būdu, padidinus akcinį kapitalą iš pelno iki įmonės – uždarosios akcinės bendrovės statuso. Nei valstybinių įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, kuri privalėjo kontroliuoti šių sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų registravimo įmonių rejestre.
16. Vyriausybės Privatizavimo departamentas metodiškai vadovavo įgyvendinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, teikė konsultacijas, rengė seminarus. Panaikinus Vyriausybės Privatizavimo departamentą, Vyriausybės vienkartiniais pavedimais ir savo iniciatyva šias funkcijas vykdė Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas, o 1993 m. spalio 5 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo panaikintas ir Privatizavimo departamento Metodologinis skyrius.
17. 1993 m. vasario 2 d. priimto įstatymo Nr. I-64 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 2 punkte buvo nustatyta, jog Centrinę privatizavimo komisiją ir jos pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Nebuvo nustatyta jokių profesinių, teisinių ar kitokių kriterijų Centrinės privatizavimo komisijos nariams, nereglamentuota ir atleidimo bei skyrimo tvarka – visiška diskrecija.
18. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo” (Žin., 1991, Nr. 29-789) patvirtino objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą, kurį sudarė 116 respublikos ir vietiniam ūkiui priskirtų objektų bei įmonių.
19. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. I-2659 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimų privatizavimo klausimais dalinio pakeitimo“ (Žin., 1992, Nr. 20-591) leidus Centrinei privatizavimo komisijai keisti ir papildyti privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą objektų sąrašą, šis sąrašas dažnai buvo koreguojamas. Išbraukus įmones iš objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, pasinaudoję įstatymų spragomis, valstybinių įmonių ir valstybinių akcinių bendrovių vadovai didino akcinį kapitalą iš pelno rezervo fondo (Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnis, Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr.51). Sukaupus daugiau negu 50 procentų akcinio kapitalo, įmonės buvo registruojamos uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ir išsipirkdavo valstybei priklausančias akcijas uždaru būdu pagal nominalią vertę. Iš sąrašų buvo išbrauktos net tos įmonės, kurios buvo parengtos privatizuoti už laisvai konvertuojamą valiutą, konsultacinės firmos KPMG Peat Marwick, kartu dalyvaujant įmonių steigėjams. Tuo pačiu būdu būdavo privatizuojamos ir įmonės, išbrauktos iš specifinės paskirties įmonių sąrašo.
20. A.Šleževičius Komisijai paaiškino, kad bendra strategija tokia: „per tą laikotarpį, kiek pamenu, taip įsivaizduoju ir logiką tų visų sprendimų, kad nė vieno investitoriaus neatsirado.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „pradėjus tą privatizavimo procesą, buvo siekta, jog už investicines išmokas būtų privatizuota tos daugiausia vidutinės ir smulkiosios įmonės, kurioms nereikia restruktūrizavimo ir didelių investicijų, o kitos įmonės būtų privatizuotos už laisvai konvertuojamą valiutą, ateityje – už pinigus. Aukščiausioji Taryba (aš turiu galvoje – pirmoji) patvirtino, kaip jūs žinote, 110 tokių įmonių sąrašą. Vėliau tokia teisė – įtraukti įmones į tą sąrašą buvo suteikta Centrinei privatizavimo komisijai ir ši komisija (nematau reikalo slėpti), tai komisijai, pirminei, absoliučią daugumą dokumentų ruošė mano vadovaujamas skyrius. Ir mes pateikėme tokį pasiūlymą ir komisija pritarė. Buvo išplėstas tas sąrašas iki 165. Vėliau, po Seimo rinkimų, iš to sąrašo, tų stambiųjų įmonių, liko 35 smulkiosios, vidutinio smulkumo įmonėlės privatizavimui už laisvai konvertuojamą valiutą, o kitos, kurioms reikėjo investicijų arba restruktūrizavimo, buvo išbrauktos ir pateiktos privatizuoti bendra tvarka. Kadangi tai buvo ganėtinai stambios įmonės, tai eiliniai žmonės jų, aišku, ir pirkti negalėjo. Ganėtinai nebuvo visiškai patrauklios, o tos investicinės akcinės bendrovės, turėdamos sukaupusios kapitalą, tai darė. Vėliau veikė jums žinomas pinigų plovimo mechanizmas, paėmimo galbūt mechanizmas. Tokios įmonės būdavo užstatomos bankams, paimama paskola, paskolos davėjai, turiu galvoje, įmonės savininkai per tą įmonę ar tiesiogiai pasiimdavo tuos pinigus, o įmonės likdavo be pinigų, su įkeistu turtu. Ir viskas. Galiu paminėti net konkretų pavyzdį, kurį aš puikiai prisimenu, kai… Aš turiu galvoje tą pačią EBSW įsigytą įmonę. Pavyzdžiui, Kauno „Banga“ tokia… Kaip šiandien prisimenu atėjusį direktorių, kai buvo jau suderinę dėl jų restruktūrizavimo… tvirtino.. Jam bandžiau įrodyti, kad pagal Vyriausybės nutarimą restruktūrizuoti … karinę pramonę, įsiskaidykit į tokias veiklas, kurioms būtų galimybė išgyventi. Tuo labiau, žinokite, tuo metu pas mane pradėjo kaip iš konvejerio eiti tie potencialūs pirkėjai. Aš turiu galvoje – už laisvai konvertuojamą valiutą. Domėtis, tarp jų ir „Banga“. Tačiau įmonės vadovas kategoriškai atsisakęs tai daryti pasakydamas, kad aš neišmanau ir panašiai […]. Gimė premjero rezoliucija, kuri leido … ir panašiai. Ir žodžiu, rezultatas buvo toks su Kauno „Banga“ kaip ir su daugeliu analogiškų, panašių įmonių. Jūs žinote, EBSW įsigijo, rezultatai įvyko tokie, kaip ir kitų … „Sirijaus“ ir daugelio daugelio kitų. Tokių, kaip aš sakiau, pavyzdžių yra daug“.
21. Privatizuojamų objektų akcijų emisijos kainų analizė, atlikta Ekonomikos ir privatizavimo instituto, parodė, kad įkainavimas buvo pakankamai subjektyvus bei nereguliuojamas jokiais kriterijais valstybės mastu. Įteisinus įmonių darbuotojų privilegijas įsigyti iki 50 procentų įmonės turto ir neapribojus įmonėje darbuotojų kvotos, keletas darbuotojų (dažniausiai įmonės vadovai) supirkdavo įmonės akcijas pagal nominalią vertę. Kai kurių įmonių darbuotojai, padidinę akcinį kapitalą iš pelno ir įsiregistravę uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, nebedalyvavo pirminio privatizavimo procese ir išsipirkdavo valstybinį turtą. Valstybei siekiant atkurti vien o ar kelių akcininkų pažeistus turtinius interesus, būtų tekę inicijuoti teismo procesus su dideliu skaičiumi atsakovu, o tai pažeistų turtinių interesų atkūrimą darė praktiškai neįmanomą. Be to, Akcinių bendrovių įstatyme nenumatytas klaidų, dėl kurių akcininko ar kelių akcininkų turtiniams interesams buvo padaryta žala, jas išaiškinus vėliau negu per 30 dienų po akcininkų susirinkimo, ištaisymo teisinis mechanizmas.
22. S.Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „buvo praktinis nebaudžiamumas už pažeidimus, susijusius su valstybinio turto privatizavimo procesu. Tai yra netikslių, valstybės nenaudai duomenų pateikimas, Vyriausybės nutarimų nevykdymas, pavyzdžiui, turto inventorizavimo, teisinio žemės pastatų registravimo, žemės ribų nustatymo ir t. t. Nepaisant teisinių aktų, kuriuose buvo numatyta administracinė, baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus valstybinio turto pirminio privatizavimo metu, priėmimo, kiek man žinoma, už tokius pažeidimus, be įspėjimų, pastabų ir panašiai, niekas rimčiau nubaustas nebuvo, o kad pažeidimų buvo gausu, nesunku įsitikinti paimant Centrinės privatizavimo komisijos protokolus. Aš juos turiu. Tai yra aukščiausio lygio privatizavimo institucijos dokumentas. Ir tuose dokumentuose (aš turiu omeny – protokoluose) užfiksuota gausybė įpareigojimų, pasiūlymų ministerijoms patikslinti netikslius duomenis, susijusius su … objektu, tai yra tam tikros įmonių vadovų ir jų finansininkų „klaidos“, kurios buvo pastebėtos aukščiausiu lygiu. Ir tos klaidos buvo daromos, deja, tik į vieną pusę – valstybės nenaudai. Iš prokurorų, kurie aktyviai, pabrėžiu, ėmėsi rinkti įkalčius prieš pažeidėjus, išskirčiau Klaipėdos prokurorą Stulpiną, kurį asmeniškai daug kartų konsultavau jam rūpimais klausimais tiek telefonu, tiek raštu. Kiek pamenu, net ir jo pastangų neužteko, teismuose bylos nebuvo laimėtos. Tai yra pralaimėtos.“ Be to, Komisija nustatė, kad nebuvo ir jokios atsakomybės už privatizavimo pasekmes.
23. Valstybinių įmonių įstatymo nuostata, suteikianti teisę pačiai valstybinei įmonei daryti papildomas investicijas iš įmonės pelno bei pritrauktų iš šalies lėšų, sudarė sąlygas netaikant privatizavimo taisyklių, numatytų Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme, valstybei netekti valstybinių įmonių valdymo kontrolės ir turtinių teisių. Valstybinių įmonių įstatymas ir Akcinių bendrovių įstatymas sudarė sąlygas įmonėms didinti įstatinį kapitalą nedalyvaujant steigėjams ir pasinaudojant prieštaravimais įstatymuose.
24. Valstybės kontrolė nustatė atvejų, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų pateikiamų dokumentų juridinio pagrįstumo. Privatizavimo tarnybos tvirtino aukcionų rezultatus, nors aukcionų dalyvių grupės steigimo sutartys buvo negaliojančios.
25. Valstybės kontrolės 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje akcentuoti tipiniai valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių įstatinio kapitalo formavimo pažeidimai. Pirma, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį (nominalų akcinį) kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nėra patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybės) reikalavimų. Antra, didinant akcinių bendrovių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
26. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės akcijų tvarkytojas (steigėjas ar jo įgaliotas atstovas) turi tokias pat teises kaip ir kiti akcininkai – privataus kapitalo savininkai. Jeigu toks valstybės turtas yra tvarkomas pažeidžiant savininko interesus, iškyla to turto tvarkytojo (įmonės steigėjo ar jo įgalioto asmens) atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad valstybės turimų akcijų įvairių rūšių įmonėse tvarkymas, kiti tokio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai įstatymuose turėtų būti reglamentuojami detaliau, tiksliau apibrėžiant turto tvarkytojo įgaliojimus ir atsakomybę už jam patikėto valstybinio turto praradimą.“
27. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime taip pat atkreipė dėmesį, kad „dar 1990 metais priimtuose įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose buvo įtvirtintos teisinės prielaidos valstybinėms įmonėms, iš pelno padidinusioms akcinį (privatų) kapitalą, persiregistruoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves. Tiek ankstesniame, tiek dabar galiojančiame Akcinių bendrovių įstatymuose yra nustatyti kriterijai (įstatinio kapitalo dydis, akcininkų skaičius), nuo kurių priklauso bendrovės rūšis (akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė). Jeigu valstybinei įmonei registruojantis į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą buvo pažeisti minėti įstatyme nustatyti kriterijai, tai yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o įstatymo normų taikymo klausimas.“
28. EBSW grupė naudojosi ne tik teisės aktų spragomis, tačiau ir kitais neteisėtais būdais siekdama privatizuoti įmones ar kitais būdais įmonėms daryti įtaką. K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „pastebėjom, kad čia yra iš privatizavimo tarnybos nutekėjimas, nes kitaip jie negalėtų daryti poveikio tiems, kas nori dalyvauti aukcionuose.“ Be to, K. Urbaitis atkreipė dėmesį į tai, kad „iš pradžių tikrai buvo aukštos kainos, o paskui jos pradėjo smukti“. V. Pakalniškis Komisijai paaiškino: „jeigu tu kažką nori išstumti iš aukciono, reikia naudoti atvirą būdą, fizinę jėgą. Tokių dalykų buvo ir teisėsauga jau turi į tokius dalykus reaguoti. Tai buvo pirmieji dalykai.“ A.Z. Kaminskas paaiškino, kad „buvo tokių dalykų, kai po aukciono ateidavo pas pilietį, kai sužinodavo, kas toksai, ir prievartaudavo atsisakyti arba perduoti. Tokių atvejų buvo. Bet tai vėl teisėsauga sėdėjo, tylėjo ir nematydavo.“ K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „esmė ta, kad buvo varžomas dalyvavimas tame aukcione. Čia esmė visa buvo sužinojus, kas nori dalyvauti ir užsiregistruoti, asmenys, kurie būdavo tarnyboje.“
29. R.Šukys Komisijai paaiškino, kad EBSW grupės veikimo principas „buvo dalyvavimas per asmenis, per pasitikėjimą asmenimis, per giminystės ryšius. Vyrai, žmonos, broliai, seserys, vaikai, vaikaičiai ir t. t., nes tos pačios pavardės.“ S. Godelis Komisijai paaiškino, kad EBSW grupė „kontrolinių paketų niekad neturėjo. Turėjo maksimum gal apie 30 procentų kada nors, kurioje nors įmonėje (elektronikos sektoriaus – Komisijos past.)“, tačiau teigė, kad EBSW grupė savo įtaką realizavo per įmonių vadovus.
30. A. Simaška Komisijai paaiškino: „EBSW vadovai, jūs teisingai pastebėjote, jie turėjo ryšius. Aš neneigiu to.“ Be to, A. Simaška, teikdamas paaiškinimus apie savo veiklą įmonėje „Jūra“, teigė: „aš iš praeities gerai pažinojau Gintarą Petriką, todėl visus nurodymus aš iš jo gaudavau. Sako, važiuok ten, įsidarbink komercijos direktorium, viskas suderinta, dirbk.“ A. Rusakevičius Komisijai paaiškino: „Pašukevičius, jis eidavo į Vyriausybę, paskui ateidavo pas mane“.
31. Nuo veiklos pradžios iki 1996 m. liepos 1 d. vien tik IAB IKHK įsigijo 45 objektų akcijas, iš jų 7 pirko aukcione. Į šiuos objektus buvo investuota 42 007 220 litų, panaudojant 8 565 696 investicinius čekius, apmokant 26 600 974 litus grynais pinigais, gaunant iš kitų organizacijų kaip skolos dengimą akcijų už 2 452 989 litus, apmokant iš atsiskaitomosios sąskaitos 855 000 litų, gaunant akcijų investavus turtą įmonėse už 2 624 238 litus ir gaunant įmonėse priskaičiuotus dividendus už 193 113 litų.
32. Komisija nustatė, kad EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos siekiant neteisėtais būdais pasipelnyti pagal tokį mechanizmą: privatizuojamų įmonių ar jų akcijų kontrolinių paketų įsigijimas – jų turto ar akcijų įkeitimas bankams – kreditų gavimas – pinigų bankams negrąžinimas. Bankai savo ruožtu prisidjo prie tokių neteisėtų veiksmų pervesdami pinigus ne į turtą įkeitusios įmonės sąskaitą, bet į visiškai pašalinių asmenų sąskaitas. Dėl tokių veiksmų labiausiai nukentėjo privatizuotos įmonės. EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio – spalio mėnesiais. Tai susiję su taktika – norint įsigyti didesnę privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo dalį, reikėjo, kad viešai pasirašant jos akcijas dalyvautų kuo daugiau investicinių akcinių bendrovių. Investicinių akcinių bendrovių steigimas ir dalyvavimas privatizavimo procese iš pat pradžių buvo orientuotas į privatizuojamų įmonių ar stambių akcijų paketų įsigijimą, nes investicinės akcinės bendrovės buvo bene vienintelė priemonė kaupti dideles investicinių čekių sumas ir be didesnių sunkumų juos panaudoti objektams privatizuoti. Antra, buvo nustatyti palyginti nedideli apribojimai – 50 proc. privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo ir 10 proc. kitos investicinės akcinės bendrovės įstatinio kapitalo. Be to, buvo galimybė visiškai nediversifikuoti savo investicijų, tokiu būdu buvo neribotas investicinių čekių panaudojimas tik vienos ar kelių įmonių akcijoms įsigyti. EBSW grupės tikslas buvo privatizavimo metu įsigyti kontrolinius ar kuo didesnius įmonių akcijų paketus, suformuoti tokių įmonių valdymo organus ir tokiu būdu daryti tiesioginę įtaką įmonių veiklai. EBSW priklausiusios investicinės akcinės bendrovės priskirtinos prie tos kategorijos investicinių akcinių bendrovių, už kurių stovi konkrečios struktūros ar kurių steigėjai ir valdymo organų nariai turi gerus ryšius valstybiniame sektoriuje, taip pat ryšius su privatizuojamų įmonių administracijomis. EBSW investicinės akcinės bendrovės buvo formalizuota grupė, kuri plėtė savo veiklos ir interesų sritį visoje Lietuvoje. EBSW investicines akcines bendroves siejo tie patys steigėjai, valdymo organų nariai, būdingi bendri veiklos tikslai, suderinta taktika ir strategija privatizavimo procese. EBSW investicinių akcinių bendrovių tikslas buvo įsigyti objektų akcijų paketus. Šios investicinės akcinės bendrovės sudarė sudėtingą finansinę pramoninę struktūrą. EBSW grupė iki 1994 m. birželio 15 d. nebuvo formalizuota, visus jo padalinius siejo steigėjai – tie patys asmenys. Remiantis Vertybinių popierių komisijos analize, sudėjus EBSW investicinių akcinių bendrovių turimus įmonių akcijų paketus, EBSW grupė kontroliavo apie 40 proc. visų Lietuvoje privatizuotų įmonių. EBSW grupė turto ir kapitalo koncentraciją pasiekti galėjo dalyvaudama privatizavimo procesuose tiek per savo atstovus, tiek ir per kontroliuojamas investicines akcines bendroves. EBSW grupei priklausiusios Investicinės akcinės bendrovės buvo griežta ir uždara struktūra, turinti savo finansinį mechanizmą, kurio nekontroliavo valstybės finansinės institucijos.
33. Komisija pažymi, kad nė viena valstybės institucija nepateikė Komisijai išsamaus įmonių, kurioms turėjo įtaką EBSW grupė, sąrašo. Komisija apibendrino turimus duomenis ir daro išvadą, kad EBSW grupės veiklos mastas iki šiol nebuvo pakankamai suvoktas. Komisija pažymi, kad EBSW grupė įtaką darė ir tokioms įmonėms, kuriose EBSW grupė ar jai priklausantys asmenys teturėjo vos kelis procentus balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Komisijos turimi duomenys leidžia daryti išvadą, jog EBSW grupė įtaką turėjo šioms čia išvardytoms įmonėms, tačiau neatmetama galimybė, jog EBSW grupei galėjo priklausyti ir daugiau įmonių:
| Eilės numeris |
Įmonės pavadinimas |
| 1 |
UAB "Emitentas" |
| 2 |
UAB "Konsultacinis centras" |
| 3 |
IAB "Investicinė Kauno holdingo kompanija" |
| 4 |
IAB "Farmacija" |
| 5 |
IAB "Trikotažo investicija" |
| 6 |
IAB "Šviesus rytojus" |
| 7 |
IAB "Statybinių medžiagų investicija" |
| 8 |
IAB "Nekilnojamasis turtas" |
| 9 |
IAB "Bituko investicija" |
| 10 |
IAB "Vilinvest" |
| 11 |
IAB "Kauno holdingo kompanija ir partneriai" |
| 12 |
UAB "Kapitalo fondas" |
| 13 |
UAB "Aukso vilna" |
| 14 |
UAB "Kėbulų remontas" |
| 15 |
UAB "Autoagregatai" |
| 16 |
UAB "Autopaletė" |
| 17 |
UAB "Auto-AGER" |
| 18 |
UAB "Baltijos automobilių servisas" |
| 19 |
UAB "Kelių žvaigždė" |
| 20 |
UAB "Kauno transekspedicija" |
| 21 |
AB "Kauno autoservisas" |
| 22 |
AB "Lazdijų autotransportas" |
| 23 |
AB "Alytaus transportas" |
| 24 |
AB "Kauno autocentras' |
| 25 |
AB "Žaliakalnio autotransportas" |
| 26 |
AB 'Kaišiadorių autotransportas" |
| 27 |
AB "Biržų autotransportas" |
| 28 |
AB "Klaipėdos autoservisas“ |
| 29 |
AB "Kauno autotransportas" |
| 30 |
AB Marijampolės "Daisotra" |
| 31 |
IAB “Elektronikos investicija |
| 32 |
AB "Nuklonas" |
| 33 |
AB “Vilniaus vingis" |
| 34 |
AB "Ekranas" |
| 35 |
AB "Alma" |
| 36 |
Kauno valstybinė televizinės aparatūros gamykla |
| 37 |
AB "Banga" |
| 38 |
AB "Telga" |
| 39 |
UAB "Žinau" |
| 40 |
UAB "Varanas' |
| 41 |
AB Prekybos bazė "Urmas" |
| 42 |
AB Žaibas" |
| 43 |
AB "Kauno ketaus liejykla" |
| 44 |
Klaipėdos sandėlis Nr. 14 |
| 45 |
AB "Pramoninis servisas" |
| 46 |
UAB "Baltex" |
| 47 |
„Ciklonas“ |
| 48 |
AB "Ūla" |
| 49 |
UAB "Baltijos žaliava" |
| 50 |
UAB "Triolė" |
| 51 |
UAB "Barvila" |
| 52 |
bendra Lietuvos ir Tadžikistano įmonė "Resmon" |
| 53 |
UAB "Metropolis" |
| 54 |
Šaltenis |
| 55 |
UAB "Laislita" |
| 56 |
UAB "Suvalkijos prekyba" " |
| 57 |
UAB "Cetarius |
| 58 |
AB "Palangos linas" |
| 59 |
AB „Išlaužo žuvis“ |
| 60 |
UAB "Europos automobilių centras" |
| 61 |
UAB "Štormas" |
| 62 |
UAB "Baltijos spektras" |
| 63 |
UAB "Alšia" |
| 64 |
UAB "Didysis Bekis" |
| 65 |
AB "Vibrita" |
| 66 |
AB "Plaušo plokštė" |
| 67 |
AB "Jonavos montuotojas" |
| 68 |
AB "Jonavos statyba" |
| 69 |
AB "Panevėžio projektas" |
| 70 |
AB "Žemprojektas" |
| 71 |
AB "Kamega" |
| 72 |
UAB "Baltijos žvaigždė" |
| 73 |
UAB "Umbas" |
| 74 |
UAB "Vidlaila" |
| 75 |
UAB "Daila" |
| 76 |
UAB "Dakija" |
| 77 |
AB "Albitas" |
| 78 |
AB "Dara" |
| 79 |
AB "Lietkomercija" |
| 80 |
AB "Vilniaus komprojektas“ |
| 81 |
AB "Kauno medis' |
| 82 |
UAB "Silbitas" |
| 83 |
Karinio miestelio pastatas Karmėlavoje |
| 84 |
UAB "Tricon" |
| 85 |
AB "Šilkas" |
| 86 |
AB "Linas" |
| 87 |
AB "Inkaras" |
| 88 |
AB "Kelmės trikotažas" |
| 89 |
AB "Dirbtinis pluoštas" |
| 90 |
AB "Juodupės Nemunas” |
| 91 |
AB "Kauno audiniai" |
| 92 |
UAB "Lateksas" |
| 93 |
UAB "Morena" |
| 94 |
UAB "Baltonas" |
| 95 |
UAB "Drontas" |
| 96 |
NĮ "Moros korporacija" |
| 97 |
AB "Trikotažas" |
| 98 |
AB "Embolis" |
| 99 |
AB "Gedinatė" |
| 100 |
UAB "Alveronas" |
| 101 |
Valstybinė akcinė ortopedijos įmonė |
| 102 |
AB "Žiobas" |
| 103 |
VAĮ "Energetikos remontas" |
| 104 |
AB "Kėdainių biochemija" |
| 105 |
Kauno AB "Profilis" |
| 106 |
Vilniaus VĮ "Sija" |
| 107 |
AB "Sanitas" |
| 108 |
Pirtis Nr.2 |
| 109 |
Viešbutis ir restoranas "Gintaras" |
| 110 |
UAB "Lybiškiai" |
| 112 |
Klaipėdos valstybinė laivų statykla "Baltija" |
| 113 |
Klaipėdos valstybinė laivų remonto įmonė |
| 114 |
Valstybės įmonė "Lietuvos kuras" |
| 115 |
Valstybės įmonė "Jūra" |
| 116 |
Plungės VĮ "Maistas" |
| 117 |
UAB "Ultravires" |
| 118 |
UAB "Kaunas plius TV" |
| 119 |
AB "Panevėžio apželdinimas" |
| 120 |
AB "Panevėžio srovė" |
| 121 |
Komercijos ir kredito bankas |
| 123 |
Lietuvos valstybinis komercinis bankas |
| 124 |
UAB "Snita" |
| 125 |
UADB "Kauno draudimo kompanija" |
| 126 |
UAB “Aukso vilna” |
| 127 |
UAB “Baltex” |
| 128 |
UAB “Baltijos žaliava” |
| 129 |
UAB “Dobilas” |
| 130 |
AB “Pakaita” |
| 131 |
VĮ “Tauga” |
| 132 |
Kauno valstybinis verpimo fabrikas |
| 133 |
UAB “Angis” |
| 134 |
UAB “Karsėja” |
| 135 |
UAB “Kero” |
| 136 |
UAB “Armora” |
| 137 |
UAB “Autopaletė” |
| 138 |
UAB “Vaidluvė” |
| 139 |
UAB “Gamintėja” |
| 140 |
UAB “Dulsara” |
| 141 |
UAB “Gaižuvėlė” |
| 142 |
AB “Banga” |
| 143 |
UAB “Evadis” |
| 144 |
R.Navicko TŪB “Riva” |
| 145 |
UAB “Džiugūnas” |
| 146 |
VĮ “Skalda” |
| 147 |
AB “Koordinatė” |
| 148 |
UAB “Tagiris” |
| 149 |
UAB “Siena” |
| 150 |
UAB “Atella” |
| 151 |
UAB “Custos” |
| 152 |
AB “Ūla” |
| 153 |
UAB “Pignus” |
| 154 |
UAB “Labilis” |
| 155 |
AB “Šešupė” |
| 156 |
AB “Autoseifas” |
| 157 |
UAB “Inkaro holdingas” |
| 158 |
VĮ “Kauno statyba” |
| 159 |
UAB “Baltijos žvaigždė” |
| 160 |
Įmonė “Domino” |
| 161 |
Įmonė “Vaidilutė” |
| 162 |
Įmonė “Stoikas” |
| 163 |
Įmonė “Smiltė” |
| 164 |
Įmonė “Galatėja” |
| 165 |
UAB “Grupė Rytai Baltijos šalys Vakarai menedžmentas” |
34. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad tyrimo apimtis ypač didelė, nutarė išnagrinėti kelis epizodus – susijusį su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, su valstybės įmone „Banga“ ir su akcine bendrove „Dara“. Šie epizodai, Komisijos nuomone, atskleidžia EBSW grupės privatizavimo mechanizmą ir tolesnius EBSW grupės veiksmus įmonėse.
1. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje (protokolas Nr. 48) buvo nutarta didinti valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ (toliau – įmonė „Jūra“) įstatinį kapitalą iki 20 procentų išleidžiant papildomas akcijas. Protokolu Nr. 48 buvo pritarta Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui leisti įmonei „Jūrai“ didinti akcinį kapitalą iki 20 procentų išleidžiant papildomas akcijas. Nurodyta, kad „Jūra“ turi suderinti su Žemės ūkio ministerija, kurioms įmonėms parduos savo akcijas. Pažymėtina, kad 1994 m. rugsėjo 9 d. Vyriausybės sekretoriaus A. Mikulio rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkui V. Juškui teigiama, jog Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui, suderintam su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis, leisti įmonei „Jūra“ padidinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų, išleidžiant papildomas akcijas. Teigiama, jog, priimant šį sprendimą, Vyriausybė buvo informuota apie įmonės finansinius sunkumus, tačiau įmonės „Jūra“ nemokumą Finansų ministerijos sudaryta komisija nustatė tik 1993 m. gruodžio 13 d.
2. 1994 m. liepos 13 d. Valstybės kontrolės departamento pažymoje minima, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Specifinės paskirties valstybinės įmonės įstatų nuostatų 9 punkte nustatyta, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo specialios paskirties valstybinės įmonės negali būti iš dalies arba visiškai privatizuojamos. Žemės ūkio ministerija, būdama valstybės įmonės „Jūra“ steigėja, žinodama apie įmonės „Jūra“ finansinę būklę, neatsižvelgė į tai, kad 1993 m. I pusmetį šios įmonės finansinė būklė buvo nepatenkinama, įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį turėjo būti pripažinta nemokia. 1993 m. liepos 1 d. balanso duomenimis, įmonės „Jūra“ aktyvai, atėmus skolas, tesudarė 17,8 mln. litų, įmonės kapitalas buvo 49,07 mln. litų, įmonės skolos – 111,1 mln. litų, iš jų: skola valstybės biudžetui – 13,6 mln. litų, skola draudimo įstaigai – 3,3 mln. litų. Įmonė, būdama nemoki, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio 3 punktą neturi teisės didinti akcinį kapitalą ir visiškai neturi teisės išleisti akcijas. Žemės ūkio ministerija, žinodama apie tokią įmonės „Jūra“ padėtį, kreipėsi į Vyriausybę, o Vyriausybė, neatsižvelgdama į tai, kad įmonės „Jūra“ finansinė būklė buvo nepatenkinama ir faktiškai įmonė buvo nemoki, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui ir leido įmonei „Jūra“ didinti akcinį kapitalą iki 20 procentų, išleidžiant papildomas akcijas. Pagal Vyriausybės įstatymą reikalingo Vyriausybės įforminto nutarimo, sprendimo ar potvarkio šiuo klausimu nėra.
3. Įmonė „Jūra“ iki 1993 m. rugpjūčio mėn. nebuvo privatizuota pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ir pagal įstatymą „Dėl darbuotojų privataus kapitalo kaupimo valstybinėse įmonėse“, įmonės kapitalas į akcijas nebuvo padalintas. Be to, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 6 dalį įmonėje kaupiamas valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas.
4. Žemės ūkio ministerija dėl įmonės „Jūra“ nemokumo ar galimo nemokumo į Finansų ministeriją nesikreipė ir leido parduoti įmonės „Jūra“ akcijas. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija konstatavo, kad iš turimų dokumentų negalima nustatyti, kad Žemės ūkio ministerijos teikimas suderintas su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis. Įmonės „Jūra“ akcijas įsigijusi VĮ „Banga“ jau buvo privatizuota, bet dar nepersiregistravusi į AB, tuo metu jos finansinė būklė taip pat buvo nepatenkinama, ji laiku nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą.
5. 1993 m. rugpjūčio 19 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V.Trinkūnas, vykdydamas Vyriausybės protokolinį nutarimą, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“, nustatant vienos 100 litų nominalios vertės akcijos kainą – 700 litų. Ta pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija šį raštą suderino. 1993 m. rugpjūčio 19 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“, nustatant vienos 100 litų nominalios vertės akcijos kainą – 100 litų, t. y. sumažinant ją 7 kartus. Antrą kartą tą pačią dieną žemės ūkio ministras R.Karazija raštą suderino. Komisijos posėdyje R.Karazija paaiškino, kad atsimena 1993 m. rugpjūčio 19 d. pasirašęs tik vieną raštą dėl leidimo parduoti įmonės „Jūra“ akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“, nustatant vienos 100 litų nominalios vertės akcijos kainą – 700 litų, kito rašto, kuriuo nustatoma vienos 100 litų nominalios vertės akcijos kaina – 100 litų, t. y. sumažinama 7 kartus, tą pačią dieną nederinęs.
6. R. Karazija Komisijai paaiškino: „pasirodė valstybinė įmonė „Banga“. Nei kur paimti kreditų, nei kokį turtą užstatyti... Valstybinė įmonė „Banga“ atėjo – 4 žmonės, jie atstovavo „Bangą“ [...] Jie pradėjo, išdėstė planą. Pašukevičius, dar buvo kartu ir Simaška. Simaška buvo ir Pašukevičius. Aš jų nė vieno asmeniškai nepažinojau, tačiau išdėstė tokius rožinius planus, kad jie turės investuoti pinigų ir jie mano, kad jie galėtų kaip valstybinė įmonė nupirkti dalį tų akcijų.“
7. 1993 m. rugpjūčio 23 d. įmonės „Jūra“ gen.direktorius V.Trinkūnas ir valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įmonė „Jūra“ pardavė 109 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 litų, pardavimo kaina – 700 litų. Iš viso – už 76 300 000 litų sumą.
8. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prie akcijų pasirašymo sutarties Nr. 1 pasirašomas susitarimas Nr. 1, pagal kurį suderinama užskaitoma suma (6 298 428 litai), kurią VĮ „Banga“ sumokėjo įmonės „Jūra“ tiekėjams.
9. 1993 m. rugsėjo 29 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, analogišką pasirašytai 1993 m. rugpjūčio 23 d., tačiau nustatyti skirtingi apmokėjimo už pasirašytas akcijas terminai.
10. 1993 m. rugsėjo 29 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2, nes, sumažėjus akcijų pardavimo kainai, sumažėja suma, kurią turi sumokėti VĮ „Banga“.
11. 1993 m. rugsėjo 30 d. prie šios sutarties pasirašomas susitarimas Nr. 2, pagal kurį užskaitoma VĮ „Banga“ apmokėta suma įmonės „Jūra“ tiekėjams – 6 298 428 litai ir VĮ „Banga“ perveda įmonei „Jūra“ 12 702 000 litų; iš viso – 19 000 428 litus.
12. 1993 m. spalio 29 d. VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis kreipėsi į įmonę „Jūra“ dėl to, kad permokėtą sumą (8 1000 428 litus) už pirktas akcijas įmonė pervestų į UAB „Konsultacinis centras“ atsiskaitomąją sąskaitą.
13. 1993 m. spalio 30 d. įmonė „Jūra“ pervedė 6 066 876 litus UAB „Konsultacinis centras“. Liko kreditinis įsiskolinimas VĮ „Banga“ – 2 033 552 litai. Faktiškai akcijos buvo apmokėtos padengiant įmonės „Jūra“ skolas ir dalis pavedimų (šeši) įvykdyta 1993 m. rugpjūčio 26 d – 1993 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki sutarties pasirašymo, iš viso – už 19 000 428 litus. 1993 m. spalio 30 d. pavedimu Nr. 14 įmonė „Jūra“ VĮ „Banga“ neregistruotu 1993 m. spalio 29 d. raštu grąžino permokėtus už akcijas 6 066 876 litus į UAB „Konsultacinis centras“ atsiskaitomąją sąskaitą Komercijos ir kredito banke. Faktiškai įmonė „Jūra“ už parduotas akcijas iš VĮ „Banga“gavo 12 933 552 litus.
14. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl įmonės „Jūra“ bankroto. 1995 m. vasario 7 d. AB „Banga“ kreipėsi į įmonę „Jūra“ ir pranešė, kad įmonės „Jūra“ 20 335 522 litų skola AB „Banga“ būtų grąžinta UAB „Snita“, o ši 1995 m. vasario 17 d. kreditinį reikalavimą perleido UAB „Insula“.
15. 1995 m. balandžio 25 d. AB „Banga“ direktorius S. Godelis raštu pranešė įmonei „Jūra“, kad 1994 m. gruodžio 27 d. perleido IAB „Šviesus rytojus“ 52 725 akcijas, IAB „Trikotažo investicija“ 12 148 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ 6 918 akcijų ir IAB IKHK 12 569 akcijas.
16. 1995 m. rugpjūčio 25 d. investicinės akcinės bendrovės kreipėsi į įmonę „Jūra“, norėdamos pasitikslinti, kiek jos turi įmonės „Jūra“ akcijų. Atsakydamas į šiuos raštus, 1995 m. rugsėjo 5 d. administratorius A. Simaška nurodė, jog po ilgalaikio turto indeksavimo pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 IAB „Trikotažo investicija“ turi 58 659 akcijas, IAB „Šviesus rytojus“ – 254 594 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ – 33 405 akcijas, IAB IKHK – 60 692 akcijas, ir AB „Banga“ – 118 979 akcijas.
17. 1995 m. rugsėjo 7 d. visos minėtos investicinės akcinės bendrovės, išskyrus AB „Banga“, turimas įmonės „Jūra“ akcijas perleido N. Krasnickui, iš viso – už 40 735 000 litų.
18. Valstybės kontrolės patikrinimo metu nustatyta, kad pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų ilgalaikio turto bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 25-410) atliekant minėtą indeksavimą nebuvo indeksuoti 27 laivai. Šiuos laivus indeksavus, pradinė jų vertė turėjo būti padidinta 91 241 749 litais, o dėl likutinės vertės padidėjimo 43 053 112 litais turi būti padidintas įmonės įstatinis kapitalas, t. y. nominalus valstybinis kapitalas – 35 906 295 litais, nominalus akcinis kapitalas – 7 146 817 litų.
19. Pažeisdamas Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl nusidėvėjusių pagrindinių priemonių tolesnio panaudojimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 23-689) 1.1 punktą, Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993 m. balandžio 23 d. rezoliucija Nr. 13-5347 ir 1993 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr.1 3-6056 vienvaldiškai leido nurašyti šešis žvejybos laivus.
20. Įmonė „Jūra“ nuo 1990 m. birželio 1 d. iš Lietuvos žemės ūkio banko paėmė 16 287 100 litų paskolų. Kartu su palūkanomis ir delspinigiais įmonė „Jūra“ buvo skolinga 73 117 900 litų. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1288 „Dėl Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ turto“ (oficialiai nepaskelbtas) leido įkeisti turtą Lietuvos žemės ūkio bankui. Skolai padengti bankas gavo turto už 2 340 700 litų daugiau negu buvo skola bankui. Vėliau šis skirtumas buvo grąžintas.
21. Nors Žemės ūkio ministerija 1994 m. rugsėjo 15 d. raštu informavo Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kad artimiausiu metu bus atnaujinta bankroto byla įmonei „Jūra“, Vyriausybė 1994 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) skyrė 5 000 000 litų paskolą, o 1994 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1264 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) skyrė 2 000 000 litų paskolą įmonei „Jūra“. 1995 m. sausio 30 d. Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. Iš varžytynių parduodant įmonės „Jūra“ laivus dėl perkainavimo, palyginti su parduotų laivų likutine verte, buvo gauta 41 604 709 litais mažiau pajamų.
22. 1995 m. lapkričio 2 d. įmonės „Jūra“ administratoriaus A. Simaškos rašte teigiama, kad V. Krasnickas turi įmonės „Jūra“ turto už 40 735 000 litų.
23. Įmonė „Jūra“ 1995 m. balandžio 18–24 d. pardavė 3 laivus gaudama 2 133 664 litais mažiau negu jų likutinė vertė. 1995 m. liepos 12 d. – 1996 m. balandžio 30 d. iš varžytynių buvo parduoti 27 laivai, dar 10 laivų, nepardavus jų iš varžytynių, parduoti pirmos eilės kreditoriams, iš viso gauta 41 604 709 litais mažiau negu jų likutinė vertė. 1996 m. kovo 9 d. – balandžio 30 d. iš varžytynių parduotas 21 pastatas sumažinus jų pardavimo kainą, palyginti su pradine kaina, iš viso 770 498 litais.
24. Nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1995 m. gegužės 1 d. įmonė „Jūra“ dėl laivų nuomos tarifų mažinimo negavo 5 294 269 litų pajamų.
25. 1996 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros rašte Seimo Pirmininkui V. Landsbergiui pranešama, kad, 1995 m. vasario 1 d. paskelbus įmonę „Jūra“ bankrutuojančia, įmonės turtas buvo pardavinėjamas nesilaikant nustatytos tvarkos. Turtas buvo parduodamas už mažesnę negu likutinė vertė kainą. Nuo 1992 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonė „Jūra“ nuomojo laivus pažeisdama nuomos sąlygas ir tvarką, t. y. laivus nuomojo be laivų nuomos komisijos leidimo, įmonės vadovai laivų nuomos mokestį nustatydavo vienvaldiškai, kai kuriais atvejais nebuvo sudaromos nuomos sutartys. Užsienio firmos, žinodamos apie blogą laivyno padėtį, dirbtinai mažindavo laivų kainas konkursuose (pvz., dėl laivo „Maironis“).
1. 1995 m. gegužės 15 d. Valstybės kontrolės departamento sprendime nustatyta, jog iš viso 1993 m. spalio – gruodžio mėnesiais valstybei priklausanti kapitalo dalis buvo neteisėtai sumažinta 305 203 litais. Perregistruojant VĮ „Banga“ į akcinę bendrovę, 1993 m. gruodžio 21 d. buvo įregistruotas 15 762 260 litų įstatinis kapitalas, t. y. sumažintas 305 203 litais.
2. 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ aktyvai, atėmus skolas, sudarė 21 025 739 litus, o įmonės kapitalas buvo 15 958 037 litai. Įmonės skolos 1993 m. spalio 1 d. sudarė 56 263 546 litus, iš jų: valstybės biudžetui – 12 473 642 litus, socialinio draudimo įstaigai – 5 084 841 litą. Įmonė 1993 m. spalio 1 d. turėjo 2 067 631 litą ilgalaikių banko kreditų ir 12 973 686 litus trumpalaikių paskolų bankams.
3. Nuo 1993 m. II pusmečio sutriko įmonės atsiskaitymas su biudžetu. Juridinių asmenų pelno mokesčio, palūkanų už valstybinio kapitalo naudojimą ir bendrojo akcizo nepriemoka biudžetui 1993 m. liepos 1 d. sudarė 13 399 918 litų (iš jų delspinigiai – 4 985 126 litus).
4. Nuo 1993 m. spalio 1 d. įmonė pradėjo dirbti nuostolingai. Nuostoliai per 1993 m. devynis mėnesius sudarė 3 066 680 litų. Taigi 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ finansinė būklė buvo nepatenkinama, ši įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį galėjo būti pripažinta nemokia. Pažeisdama 1993 m. liepos 14 d. priimto įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas, pagal kurias visų nuosavybės formų juridiniai asmenys gali turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, VĮ „Banga“ 1993 metais turėjo penkiolika atsiskaitomųjų sąskaitų Lietuvos bankuose ir vieną – Rusijos banke.
5. VĮ „Banga“, turėdama didelę nepriemoką biudžetui ir socialinio draudimo fondui, pirko kitų įmonių ir bankų akcijas. VĮ „Jūra“ akcijų apmokėjimui buvo atidaryta kreditinė linija iki 20 mln. litų Komercijos ir kredito banke. Be to, pagal 1993 m. rugsėjo 29 d. kreditinę sutartį LVKB Kauno skyrius suteikė trumpalaikę 2 718 750 litų paskolą, už kurią 1993 m. rugsėjo 30 d. VĮ „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų. 1994 m. spalio 23 d. AB „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų už 8 156 250 litų. Iš viso įsigyta 2 175 000 akcijų už
10 875 000 litų.
6. Iš viso VĮ „Banga“ paėmė iš bankų paskolų už 22 742 463 litus, iš jų 22 185 178 litai buvo panaudoti kitų įmonių akcijoms pirkti.
8. AB „Banga“ 1994 m. liepos 28 d. pagal turto įkeitimo sutartį užstatė Žiemos sporto rūmus kaip garantą tam, kad Žemės ūkio bankas suteiktų AB „Žemprojektas“ 300 000 litų kreditą. AB „Žemprojektas“ šią paskolą grąžino.
9. AB „Banga“ dalyvavo ir valstybinės gamyklos „Ekranas“ privatizavimo konkurse kontroliniam akcijų paketui įsigyti. 1993 m. lapkričio 3 d. UAB „Konsultacinis centras“ įsipareigojo išduoti beprocentį kreditą – 1 450 000 litų. Pagal valstybinės gamyklos „Ekranas“ akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašytą 1994 m. vasario 17 d., akcijų paketo pardavimo kaina buvo 7 888 870 litų. Į Respublikinį privatizavimo fondą pervesta pinigais iš viso 397 693 litai, į Panevėžio miesto privatizavimo tarnybos sąskaitą pervesta 4 094 483 litai valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų. Iš viso sumokėti 4 492 176 litai. Iki 1994 m. gruodžio 1 d. liko sumokėti 3 396 525 litus. AB „Banga“ 1994 m. spalio 3 d. raštu dėl blogos finansinės būklės atsisakė AB „Ekranas“ sumokėti 1 698 262 litus. AB „Ekranas“ akcijų pirkimas buhalterinės apskaitos registruose neatspindėtas ir įsigytos akcijos į buhalterinę apskaitą neįtrauktos.
10. AB „Banga“ mokesčių nepriemoka ir delspinigiai 1994 m. sausio 1 d. sudarė
28 020 000 litų (iš jų vietiniam biudžetui – 9 739 000 litų), 1994 m. liepos 1 d. – 36 054 000 litų (iš jų vietiniam biudžetui – 18 495 000 litų).
1. AB „Dara“ stebėtojų tarybos 1994 m. liepos 15 d. posėdyje (pirmininkas G. Makulis), gautą paskolą iš KKB nutarė perskolinti IAB IKHK apyvartinėms lėšoms įsigyti. Tą pačią dieną AB „Dara“ valdybos posėdyje gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti visus dokumentus. Tą pačią dieną AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio, ir IAB IKHK, atstovaujama direktorės J. Barysienės, sutartimi nutarė, kad AB „Dara“ įsipareigoja sumokėti į IAB IKHK kasą 3 952 000 litų.
2. 1994 m. rugpjūčio 16 d. įvyko AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdis. Jo protokole pažymima, kad stebėtojų taryba gavo iš IAB IKHK prašymą pratęsti finansinės pagalbos sutartį, kadangi 4 000 000 litų paskolos terminas jau baigėsi. Stebėtojų taryba nutarė paimti 4 400 000 Lt paskolą iš LVKB ir tęsti finansinės pagalbos sutartį su IAB IKHK. Tą pačią dieną įvyko valdybos posėdis, kuriame gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti dokumentus. 1994 m. rugsėjo 16 d. sudaryta kreditavimo valiuta sutartis Nr. 94/09/0406; ją sudarė LVKB, atstovaujamas valdybos pirmininko pavaduotojos K. Dabašinskaitės, ir AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio. 1994 m. rugsėjo 14 d. ne pelno įmonė „Statybos asociacija“, atstovaujama gen. direktoriaus G. Makulio (jis buvo ir AB „Dara“ stebėtojų tarybos pirmininkas), surašė laidavimo sutartį dėl 1 100 000 JAV dolerių paskolos iš LVKB gavimo.
3. 1994 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašytas AB „Dara“ gen. direktoriaus V. Ramonio ir ne pelno įmonės „Statybos asociacija“ gen. direktoriaus G. Makulio kontraktas. Kontrakte pažymėta, jog turi būti iš anksto sumokėta už medžiagas: cementą, armatūrą ir transporto išlaidas; bendra suma – 3 240 000 litų. 1994 m. gruodžio 16 d. AB „Dara“ akcininkų susirinkime nutarta įkeisti AB „Dara“ nuosavybės teise priklausančius pastatus (esančius Technikos g. 7, Kaune) bankui už gaunamą 3 240 000 litų paskolą. 1994 m. gruodžio 22 d. įvykusiame AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdyje AB „Dara“ valdyba buvo įpareigota paimti 3 240 000 litų paskolą įkeičiant AB „Dara“ turtą ir su ne pelno įmone „Statybos asociacija“ pasirašyti žaliavų tiekimo sutartį. 1994 m. gruodžio 28 d. pasirašyta LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V.J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V.Ramonio, sutartis Nr. K-181, kuria bankas suteikė paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti 3 240 000 litų paskolą iki 1995 m. rugsėjo 20 d.
4. Ne pelno įmonės „Statybos asociacija“ ir AB „Dara“ 1994 m. gruodžio 13 d. sutarties papildomame susitarime pažymima, kad dėl susidariusių aplinkybių ne pelno įmonė „Statybos asociacija“ nepateikė kontrakte numatytų prekių, todėl šalys susitarė pratęsti kontrakto vykdymo terminą iki 1996 m. birželio 1 d. 1995 m. rugsėjo 20 d. buvo pasirašytas LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V.J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V. Ramonio, susitarimas dėl sąlygų pakeitimo; šiame susitarime nurodoma, kad bankas paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti suteikia paskolą (3 240 000 litų) nustatydamas paskolos grąžinimo terminą – iki 1996 m. sausio 10 d.
5. 1996 m. sausio 1 d. AB „Dara“skola LVKB (paskolos ir palūkanos) buvo 6 011 648 litai. AB „Dara“ skolos likutis AB Turto bankui 2005 m. balandžio 1 d. sudarė 9 582 496 litus.
3. Kokia buvo koncerno EBSW įtaka Lietuvos bankų sektoriuje?
1. 1992 m. sausio 29 d. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) nutarimo Nr. 60 „Dėl bankininkystės reformos Lietuvoje spartinimo“ (Žin., 1992, Nr. 9-233) preambulėje pažymėjo, kad „Lietuvos bankas ir kiti Lietuvos valstybiniai bankai iki šiol neatsiskyrė nuo buvusios TSRS bankininkystės sistemos, o kreditų, atsiskaitymų ir piniginių operacijų (įskaitant operacijas konvertuojama valiuta) pertvarkymas atsiliko nuo bendros ūkio reformos.“ Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad „Lietuvos bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. užbaigti reorganizuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. I-630 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ įgyvendinimo tvarkos“ perduotus bankus atskiriant nuo Lietuvos banko komercinius skyrius ir nedelsdamas pertvarkyti bankininkystę bei atskirtų nuo Lietuvos banko komercinių skyrių veiklą reglamentuojančius dokumentus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“ Be to, šio nutarimo 3 punkte buvo numatyta, kad „Lietuvos taupomasis bankas ir Lietuvos žemės ūkio bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. pateikti pasiūlymus dėl savo bankų reorganizavimo, numatydami, kad jie veiks kaip valstybiniai akciniai bankai, dirbantys komercijos pagrindais, ir užbaigti reorganizavimą iki 1992 m. birželio 1 dienos.“
2. Lietuvos valstybiniai bankai buvo reorganizuojami į valstybinius komercinius bankus pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 2 d. priimą Komercinių (akcinių) bankų įstatymą (Žin., 1992, Nr. 24-696). Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog šis įstatymas taikomas ir valstybiniams komerciniams bankams, jeigu ko kita nenustato jų statutai, kuriuos Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
3. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 655 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr.29-885) nutarė įsteigti Lietuvos valstybinį komercinį banką reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu. Be to, pavesta Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui iki 1992 m. rugsėjo 15 d. perimti iš Lietuvos banko komercines funkcijas.
4. Vykdant Vyriausybės nutarimą Nr. 655, Lietuvos banko 1992 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 104 buvo sudaryta Lietuvos banko komisija komercinių funkcijų, aktyvų, pasyvų ir dokumentų pagal 1992 m. spalio 1 d. balanso būklę perdavimui. Perdavimo komisijos pirmininku paskirtas K. Ratkevičius, priėmimo komisijos pirmininke – K. Dabašinskaitė. Šio perdavimo–priėmimo akto priede buvo įrašyti valstybės perduoti 2351,6 tūkst. litų vertės pastatai. Pasirašius Lietuvos banko perduoto valstybės turto perdavimo–priėmimo aktą, 1992 m. gruodžio 30 d. Lietuvos valstybinio komercinio banko perimtas turtas, kaip banko pagrindinis kapitalas, nurodžius statute, nebuvo įregistruotas Lietuvos banke.
5. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. spalio 6 d. nutarimo Nr. I-2928 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei spręsti kai kuriuos klausimus“ (oficialiai nepaskelbtas) 2 punkte pavedė Vyriausybei patvirtinti Žemės ūkio ir Taupomojo bankų statutus.
6. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 800 „Dėl Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo ir jo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 33-1021) reorganizavo valstybinį Lietuvos taupomąjį banką į valstybinį akcinį Lietuvos taupomąjį banką, palikdama reorganizuojamojo banko aktyvus ir pasyvus. Šiuo nutarimu taip pat buvo patvirtintas Lietuvos taupomojo banko statutas ir šio banko pagrindinis kapitalas, sudarantis 1 milijardą piniginių vienetų – talonų.
7. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 821 „Dėl Lietuvos žemės ūkio banko statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 34-1049) reorganizavo valstybinį Lietuvos žemės ūkio banką į valstybinį akcinį Lietuvos žemės ūkio banką ir perdavė jam buvusio Lietuvos agropramoninio banko aktyvus bei pasyvus, įskaitydama juos į valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Be to, buvo patvirtintas Lietuvos žemės ūkio banko statutas ir nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio banko pagrindinis kapitalas yra 2 milijardai piniginių vienetų – talonų.
8. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys, finansų ministras E. Vilkelis) 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 „Dėl Lietuvos komercinio banko laikinojo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 3-67) buvo patvirtintas LVKB laikinasis statutas, taip pat nustatyta, kurie Lietuvos banko skyrių aktyvai ir pasyvai yra perimami. Visų pirma Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnis iš viso nenumatė laikinojo statuto galimybės. Be to, LVKB laikinasis statutas buvo patvirtintas ne Seimo nutarimu, nebuvo ir Seimo pavedimo Vyriausybei tvirtinti LVKB statutą. Pabrėžtina, jog Teisingumo ministerijos 1992 m. gruodžio 23 d. išvadoje Nr.01-03-761 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto patvirtinimo“ buvo atkreiptas dėmesys ir pažymėta, kad, atsižvelgiant į Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnį, valstybinių komercinių bankų statutai Lietuvos banko teikimu tvirtinami Seimo nutarimais. Atskirais atvejais, kai yra Seimo pavedimas, tokių bankų statutus gali tvirtinti Vyriausybė. Tokia nuostata išdėstyta ir 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje, kurioje teigiama, kad Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas patvirtintas pažeidžiant Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą: turėjo tvirtinti Seimas, o patvirtino Vyriausybė. Be to, 1994 m. sausio 11 d. Teisingumo ministerija rašte Nr.01-05-37/40 Vyriausybei teigė, jog, Teisingumo ministerijos nuomone, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją nustatydama išimtinę LVKB akcininkų susirinkimo teisę tvirtinti šio banko statuto pakeitimus ir papildymus, kadangi statutuose patvirtino tokią bankų pagrindinio kapitalo struktūrą, dėl kurios neteko kontrolinio akcijų paketo. Tai prilygintina valstybinių bankų privatizavimui Lietuvos Respublikos įstatymų nenumatytais pagrindais. Kita vertus, 1994 m. liepos 4 d. Lietuvos banko rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog LVKB privatizavimas, Lietuvos banko nuomone, atitiko Lietuvos Respublikos įstatymus. Komisija konstatuoja, kad LVKB statutą galėjo patvirtinti tik Seimas arba Seimo pavedimu – Vyriausybė. Konstitucijos 128 straipsnis nustato, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, tačiau jokio įstatymo dėl LVKB įsteigimo ar reorganizavimo į valstybinį akcinį banką nebuvo. Taigi Vyriausybė, neturėdama jokio įstatymų nustatyto pagrindo, nutarimu atėmė iš valstybės teisę savarankiškai valdyti, naudoti valstybės turtą, sudarantį LVKB įstatinį kapitalą, ir disponuoti juo. Kaip jau minėta, toks Vyriausybės nutarimas ir pagal formą prieštaravo Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsniui, kuriame teigiama, kad valstybinių komercinių bankų statutus Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
9. Remdamasis Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997, Lietuvos bankas 1993 m. sausio 22 d. mokėjimo pavedimu Nr.165 pervedė 3 000 000 litų į LVKB atsargos kapitalą. Vyriausybė 1993 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko pagrindinio kapitalo“ (Žin., 1993, Nr. 23-551) leido LVKB Lietuvos banko jam pervestas lėšas (300 mln. talonų) įskaityti į banko pagrindinį kapitalą. Vyriausybė taip pat nustatė, kad nurodytos lėšos sudaro valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Valstybės kontrolė 1994 m. spalio 28 d. akte Nr. 184-03/1-54 konstatavo, jog analogiško nutarimo dėl valstybės turto, Lietuvos banko perduoto į LVKB balansą, Vyriausybė nepriėmė, taip pat nepriimtas sprendimas dėl šio turto tolesnio panaudojimo. Be minėtų lėšų, Lietuvos bankas perdavė į LVKB balansą pastatus, statinius ir patalpas, kurių balansinė vertė – 493 638 litai. Be to, VĮ „Modulis“ perdavė į LVKB balansą valstybės turto už 22 707 litus. Taigi buvo pažeista tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-594) 40 straipsnio 1 dalis, nustačiusi, jog „akcijų apmokėjimas yra jų emisijos kainos apmokėjimas pinigais arba padengimas nepiniginiais (turtiniais) akcininkų įnašais. Nepiniginiais (turtiniais) įnašais gali būti tik tos vertybės, kurios yra nuosavybės teisės objektai.“ LVKB perimtas turtas nebuvo įformintas kaip valstybės įnašai, t. y. kaip steigėjo įsigytos akcijos, pažyminčios savininko turtines ir neturtines teises į banko kapitalą. Atkreiptinas dėmesys, jog Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. kovo 30 d. rašte Nr. 120-1-582 „Dėl valstybinių bankų reorganizavimo patikrinimo rezultatų“ akcentavo, kad viršydamas suteiktus įgaliojimus pramonės ir prekybos ministro pirmasis pavaduotojas R. Ramoška 1992 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 302 iš savo reguliavimo srities be Vyriausybės sutikimo perdavė VĮ „Modulis“ valstybinį turtą ne ministerijos reguliavimo sričiai priskirtai įstaigai – LVKB.
10. 1993 m. sausio 18 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką V. Baldišį su prašymu įregistruoti LVKB statutą.
11. 1993 m. sausio 29 d Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius P.Milašauskas pateikė išvadą dėl LVKB statuto įregistravimo. Šioje išvadoje teigiama, jog visos 51 000 privilegijuotųjų akcijų sudaro 25,5 proc. banko pagrindinio kapitalo, tačiau nesuteikia balsavimo teisės. Valstybės įsigyjamos paprastosios vardinės akcijos suteiks 33,6 proc. balsų, nors valstybė valdys 50,5 proc. banko bendrojo kapitalo. Likusią paprastųjų vardinių akcijų dalį galės nusipirkti kiti akcininkai: banko darbuotojai – 2 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo, o Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys – 64,4 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo. Apribojimas vienam akcininkui, išskyrus Vyriausybę, neatsižvelgiant į turimų akcijų skaičių, – 10 proc. balsų. Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 6 punktas numatė, jog privilegijuotosios akcijos gali suteikti papildomų teisių ar balsavimo teisės apribojimų, jeigu tai numatyta įstatuose. LVKB laikinajame statute (40 punktas) buvo nustatyta, jog privilegijuotosios akcijos suteikia akcininkui teisę gauti privalomus kaupiamuosius dividendus. Privilegijuotųjų akcijų savininkas neturi balsavimo teisės. Privilegijų atšaukimo tvarką valdybos teikimu nustato banko taryba.
12. 1993 m. sausio 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje nuspręsta registruoti Valstybinio komercinio banko laikinąjį statutą, Komercinių bankų departamentas įpareigotas parašyti raštą LVKB, jame išdėstyti laikinojo statuto trūkumus ir pareikalauti juos ištaisius statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu.
13. K. Ratkevičius, kalbėdamas apie LVKB teisinę registraciją, Komisijai paaiškino, kad „juridiškai nėra visai taip, kaip turėtų būti. Pirmiausia reikia kapitalą sukaupti, nuspręsti ir tada išduoti licenciją. O čia buvo galbūt tam tikri kompromisai, tikint galbūt Vyriausybės būsimais sprendimais, kad bankas bus kapitalizuotas“.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, finansų ministras E. Vilkelis) nutarimu 1993 m. birželio 16 d. Nr. 463 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993 Nr. 25-589) nustatė, jog LVKB akcininkai – Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys, įsigiję dalį akcijų viešo akcijų pasirašymo būdu.
15. 1993 m. liepos 3 d. Ministro Pirmininko A. Šleževičiaus raštas Nr. 9-8479 Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui dėl LVKB laikinojo statuto pakeitimų registravimo. Kartu buvo pateiktas ir LVKB prospektas, kuris yra parengtas teikti Vertybinių popierių komisijai akcijų emisijai registruoti.
16. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. I-223 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 31-712) 1 dalies 2 punktu Seimas nutarė pasiūlyti Vyriausybei iki 1993 m. rugsėjo 10 d. pateikti Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti Lietuvos valstybinio komercinio ir Lietuvos žemės ūkio bankų statutų projektus.
17. 1993 m. liepos 22 d. raštu Nr. 01-754 Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius kreipėsi į LVKB valdybos pirmininką A. Barusevičių su prašymu pristabdyti prasidėjusį banko privatizavimą, nes pradėtas privatizavimas nesprendžia esminių Lietuvos bankininkystės sistemos pertvarkymo klausimų ir gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai ateityje.
18. 1993 m. liepos 23 d. LVKB valdybos pirmininko A. Barusevičiaus raštas Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui, kuriame teigiama, jog iki šiol negauta išvadų dėl akcijų emisijos ir tokias išvadas tikimasi gauti iki 1993 m. rugpjūčio 1 d.
19. 1993 m. liepos 26 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas raštu Nr. 121/312 LVKB ir Vertybinių popierių komisijai atsako, jog iki šiol nėra išspręsti valstybei priklausančio turto dalies LVKB privatizavimo klausimai ir Lietuvos bankas nesutinka, kad Vertybinių popierių komisijoje būtų įregistruota šio banko akcijų emisija.
20. 1993 m. liepos 30 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pakartotinai kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką R. Visokavičių dėl išvadų apie LVKB išleidžiamas akcijas ir dokumentus prašoma pateikti iki 1993 m. rugpjūčio 10 d. Taip pat teigiama, jog 1993 m. liepos 26 d. rašte išdėstyti motyvai nėra susiję su LVKB akcijų emisija.
21. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Visokavičiaus raštas Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“. Jame teigiama, kad Lietuvos banko sutikimas dėl LVKB akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų. Taip pat tai reikštų Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kad Lietuvos bankas, be Seimo ir Vyriausybės pritarimo, prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už būsimus banko akcininkus, už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Vyriausybės, kaip banko steigėjos, prašoma patvirtinti, kokiu būdu bus privatizuojamas LVKB ir kaip bus išspręsta „blogų“ paskolų problema. Taip pat išreiškiamas nesutikimas dėl LVKB akcijų emisijos registravimo.
22. 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas raštu Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ teigia, jog Lietuvos bankas patvirtina, jog prospekte sudarytas banko balansas yra sudarytas teisingai ir bankų emisija atspindi Statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo. Tuo pat metu atkreipiamas dėmesys, jog prospekte nepakankamai atskleidžiami rizikos veiksniai, susiję su banko veikla, kurie gali turėti esminės įtakos banko būsimųjų investitorių sprendimams, t. y. platesnės informacijos stoka gali suklaidinti būsimus akcininkus, kai jie spręs apie banko kreditinį pajėgumą ir realią finansinę būklę.
23. 1993 m. rugsėjo 24 d. Vertybinių popierių komisija (Pirmininkas – A. Šemeta) įregistravo posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 45, punktas Nr. 5.3) įregistravo LVKB išleidžiamus vertybinius popierius. Registracijos akto numeris B-269.
24. 1993 m. spalio 1 d. Ekonomikos ministerijos rašte Nr. 74/9-2680 Vyriausybei informuojama, jog Lietuvos bankas, papildomai išnagrinėjęs LVKB pateiktą akcijų emisijos prospektą, jį patvirtino ir pažymėjo, kad banko akcijų emisija atspindi Statuto nuostatas kaupiant banko pagrindinį kapitalą. Todėl LVKB akcijų emisija gali būti įregistruota Vertybinių popierių komisijos ir banko akcinis kapitalas kaupiamas Komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 721p „Dėl atstovavimo valstybės kapitalui LVKB“ pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti LVKB išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. Tą pačią dieną finansų ministras E. Vilkelis ir LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pasirašė privilegijuotųjų akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1 ir paprastųjų akcijų pasirašymo sutartį Nr. 35. Sutartyse pasirašytų privilegijuotųjų ir paprastųjų vardinių akcijų skaičius atitiko Vyriausybės patvirtinto Banko laikinojo statuto 40 punkte nurodytam valstybei tenkančių akcijų skaičių. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje teigiama, jog Vyriausybė 1993 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 721p pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti šio banko išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. Buvęs finansų ministras E. Vilkelis LVKB tiek paprastąsias, tiek privilegijuotąsias akcijas pasirašė pagal jų emisijos kainą. Vyriausybės patvirtintame LVKB statute privilegijuotųjų akcijų emisijos kaina nenumatyta (statutuose nustatyta tik šių akcijų nominali vertė). Valstybė, kuriai priklauso 51 proc. LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, neturi kontrolinio akcijų paketo, nes, atsižvelgiant į pasirašytų paprastųjų akcijų, suteikiančių jų savininkui balsavimo teisę, skaičių, visuotiniame akcininkų susirinkime teturi 40,2 proc. balsų. Vyriausybė LVKB statute nustatė Banko valdybos veiklai prižiūrėti 4 metams renkamą tarybą iš 11 narių. Valstybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio (akcinio) kapitalo, banko taryboje turi 9 proc. balsų. Finansų ministro pasirašytose sutartyse nenurodyta pasirašytų akcijų bendra emisijos kaina, akcijų apmokėjimo tvarka ir terminai. Vienintelis dokumentas dėl valstybei priklausančių banko akcijų apmokėjimo yra 1994 m. sausio 17 d. Finansų ministerijos raštas Nr. 02-22, kuriuo LVKB pranešama, jog finansų ministro pavaduotojui S. Čipkui pavesta atstovauti valstybės kapitalui LVKB, ir nurodoma, kad iš bankui perduotų 3 mln. litų apmokėta 29 411 paprastųjų vardinių akcijų, priklausančių valstybei.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio antroji dalis nustato, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, tačiau toks įstatymas iki 1995 metų nebuvo priimtas. Lietuvos Respublikos įstatymai ir Vyriausybės nutarimai iki 1995 m. kovo mėn. nereglamentavo valstybei priklausančių akcijų atstovavimo, nebuvo bendros metodikos, konkrečios tvarkos bei reikalavimų, kaip valstybės institucijų pareigūnai turi elgtis atstovaudami valstybei priklausančiam turtui. Apie tai Valstybės kontrolės departamentas nuo 1994 m. primindavo Vyriausybei ir Seimui. 1995 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 469 patvirtinta „Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka“. Joje numatyta, kad konkrečius su bendrovės veikla susijusius sprendimus, kuriuos vykdo įgaliotinis, pagal savo kompetenciją priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kolegiali institucija, institucijos vadovas arba įgaliotinis. Atsakomybė už savanaudišką ar trečiųjų asmenų naudai priimtą sprendimą numatyta tik įgaliotiniui arba kitiems valstybei bendrovėje atstovaujantiems asmenims, tačiau nenumatyta kolegialios institucijos ir institucijos vadovo atsakomybė už priimtus sprendimus, dėl kurių atstovaujant valstybės akcijoms bendrovėje buvo pažeisti bendrovės įstatai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Be to, ginant valstybės turtinius interesus teismuose, ieškinio tvarka atstovaujanti institucija, pareikšdama ieškinį, turėjo sumokėti žyminį mokestį (5 proc. ieškinio sumos). Tokiose bylose valstybės interesus turėjo ginti ministerijos, tačiau lėšų ministerijų sąmatose net nebuvo numatyta.
27. J. Niaura Komisijai paaiškino, kad „Finansų ministerijoje sistema yra tokia, kad įgaliojimai yra duodami, suteikiami, konkrečiam asmeniui atstovauti jai akcininkų susirinkime ar taryboje. Tačiau tie įgaliojimai yra aprobuojami kolegijos paprastai. Ir konkretus asmuo balsuodamas neturi jokios laisvės priimti vieną ar kitą sprendimą. Jis tik mechaniškai pakelia arba nuleidžia ranką.“ S. Čipkus Komisijai paaiškino, kad „kolegijose kažkas būdavo svarstoma“, „kokie reikalingi sprendimai buvo, tai kodėl neatstovavo, atstovavo, bet, sakau, nesėdėsi tame banke nuolat ir viską matysi.“ S. Čipkus Komisijai paaiškino, kad „niekas nenorėjo to atstovavimo. Tada aš pamenu, kad dar tada ėjo ta kalba, kad reikės atstovauti, na, sakau, nebus to laiko. Tai ką, čia dabar vis tiek reikia kažkokius laisvesnius žmones statyti.“ P. Koverovas Komisijai paaiškino, jog „tuo metu, kai EBSW valdė 49 proc. banko akcijų, bet valstybė absoliučiai nesikišo į banką veiklą, kaip suprantate, tie komiteto sprendimai, tie pasiūlymai valdybai buvo, kaip įsivaizduojate, labai nereikšmingi“, „pagrindinius sprendimus priiminėdavo akcininkas, visi kiti – juos įgyvendindavo“. K. Dabašinskaitė Komisijai paaiškino, kad LVKB nebūtų įmanoma dirbti nevykdant tarybos pirmininko, akcininkų ar dar kieno nors nurodymų.
28. Komisija atkreipia dėmesį, kad tik 1995 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 469 „Dėl valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“ (Žin., 1995, Nr. 30-688) patvirtino Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarką. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad „iki tol buvo visiška supratimo laisvė tarp įgaliotinių ir juos įgaliojusių asmenų. Todėl dauguma problemų kilo, kai buvo balsuojama, tarp jų ir valstybiniuose komerciniuose bankuose“. Atkreiptinas dėmesys, jog tik 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 469 patvirtintos Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 25 punkte atsirado reikalavimas, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime turi iškelti tiek kandidatų į stebėtojų tarybą ar valdybą, kad jų skaičiaus ir stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus santykis nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. spalio 21 d. potvarkiu Nr. 742p Finansų ministerijai kartu su Statybos ir urbanistikos ministerija pavesta sudaryti nepriklausomų ekspertų komisiją valstybės turtinio įnašo, perduoto ar numatomo perduoti į LVKB pagrindinį kapitalą, vertei rinkos kainomis nustatyti ir iki 1993 m. lapkričio 22 d. pateikti šio įvertinimo rezultatus. Taip pat pavedama parengti LVKB statuto pakeitimus, pagal kuriuos privilegijuotosios akcijos būtų keičiamos į paprastąsias.
30. Valstybės kontrolės departamento 1994 m. spalio 28 d. rašte „Dėl LVKB patikrinimo“ teigiama, kad LVKB steigėjo pasirašytų akcijų bendra emisijos kaina – 10 404 000 litų, valstybės už akcijas sudaro 3 000 000 litų, tokiu būdu pasirašytų, bet nesumokėtų akcijų vertė – 7 404 000 litų. Banko steigėjui neįforminus LVKB balanse esančio valstybės turto kaip valstybės įnašo už visas pasirašytas akcijas, valstybė laikotarpiu 1993 m. spalio 19 d. – 1994 m. vasario 2 d. (t. y. nuo akcijų pasirašymo sutarties iki banko įregistravimo Lietuvos banke), negavo 1 352 000 litų pajamų, nes akcininkams už jų lėšas, įmokėtas už akcijas, bankas minėtu laikotarpiu mokėjo palūkanas, o valstybei palūkanos buvo sumokėtos tik už jos įformintą įnašą, kurį sudaro 3 000 000 litų. Tokiu būdu LVKB balanse esančiu valstybės turtu naudojosi neatlygintinai.
31. 1994 m. kovo 4 d. ekspertų komisijos, sudarytos finansų ministro 1993 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 216, pažymoje teigiama, jog LVKB užimamų patalpų vertė rinkos kainomis yra 11 878 225 litai, iš jų Lietuvos banko balanse apskaitoma 6 606 324 litai ir LVKB balanse – 4 207 286 litai.
32. Finansų ministerija 1994 m. birželio 30 d. rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai, informuodama apie bankų privatizavimą, teigia, jog Finansų ministerija LVKB yra pasirašiusi 36 000 privilegijuotųjų vardinių ir 66 000 paprastųjų vardinių akcijų po 100 litų nominalios vertės. Pasirašytos privilegijuotosios, be balso teisės, akcijos suteikia garantijas, kad už valstybei priklausančias bankų akcijas kiekvienais metais bus skaičiuojami nustatyto dydžio dividendai. Be to, Finansų ministerija, kaip valstybei atstovaujantis akcininkas, turintis kontrolinį akcijų paketą, pasilieka galimybę pasinaudoti veto teise, priimdama sprendimus svarbiausiais banko veiklos klausimais.
33. 1994 m. rugsėjo 22 d. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V Juškus kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko, Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo. Teikiamame Respublikos Prezidento dekreto projekte atstovais įvardijami Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas Algirdas Taminskas ir Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas Raimondas Šukys. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad nei Respublikos Prezidentas, nei Seimo nariai į Konstitucinį Teismą nesikreipė.
34. 1994 m. spalio 28 d. Valstybės kontrolės departamento akte konstatuota, jog Vyriausybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio kapitalo, turi 40,2 proc. visų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. neturi kontrolinio akcijų paketo. LVKB argumentavo, jog tokia nuostata buvo įtraukta tvirtinant laikinąjį banko statutą ir vėlesne Finansų ministerijos sutartimi dėl akcijų įsigijimo.
35. Valstybės kontrolės departamento 1995 m. kovo 30 d. išvadoje teigiama, jog LVKB reorganizacija buvo valstybinio banko dalinė privatizacija, valstybei atsisakant realios įtakos šių bankų valdyme. Vyriausybės patvirtintas LVKB statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos šio banko veiklai. Tuo tarpu atsakomybė indėlininkams visiškai palikta valstybei – Civilinio kodekso 471 straipsnio 1 dalis nustatė, jog „valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 procentas akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Komercinių bankų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 2-33). Jo 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos bankų išleistos ir valstybei priklausančios privilegijuotos akcijos pakeičiamos paprastomis vardinėmis. Su tuo susijusios statuto (įstatų) pataisos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar atitinkamo banko valdybos teikimu gali būti registruojamos nesušaukiant visuotinio akcininkų susirinkimo“. Komercinių bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „veikiančių bankų statutų (įstatų) pakeitimo ir veiklos pagal šį įstatymą pertvarkymo tvarką ir terminus nustato Lietuvos bankas, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip“. Tokiu būdu privilegijuotų akcijų problema įstatymo išspręsta, bet faktinė padėtis liko nepakitusi. Valstybės kontrolės departamento nuomone, už valstybei padarytą žalą atsakingas buvęs finansų ministras E. Vilkelis, LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius. Komisija nustatė, kad privilegijuotos akcijos paprastomis vardinėmis taip ir nebuvo pakeistos.
36. 1995 m. kovo 30 d. LVKB tarybos pirmininko ir valdybos pirmininko rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog Valstybės kontrolės departamentas, užuot padėjęs spręsti pagal LRV nutarimus LVKB perduotų iš Lietuvos banko beviltiškų skolų, kurios bankui ir valstybei daro nuostolius, sugrąžinimą, kelia nerealius reikalavimus.
37. 1995 m. spalio 31 d. Valstybės kontrolės sprendime pažymėta, jog LVKB, įsteigto reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu, 1993 m. spalio 1 d. balanse apskaitomas turtas, perduotas Lietuvos banko ir VĮ „Modulis“ bei įsigytas iki banko pagrindinio kapitalo formavimo iš akcininkų lėšų pradžios, 33709,8 tūkst. litų suma priklauso valstybei. LVKB atsakymas, jog remiantis Vyriausybės nustatyta metodika, valstybei atiduoti lėšų nepriklauso, nes tai yra likęs pelnas po visų sumokėtų mokesčių. Pažymima, jog pelnas jau panaudotas pagal tikslinę paskirtį. 1996 m. gegužės 10 d. Finansų ministerijos rašte teigiama, jog LVKB ir Valstybės kontrolės nuomonių neatitikimas galėtų būti nagrinėjamas tik teismo tvarka. 1997 m. vasario 5 d. pateikiama informacija, jog Valstybės kontrolės sprendimas nebus įgyvendintas, nes lėšos, sukauptos iš pelno nuo banko steigimosi pradžios iki akcinio kapitalo suformavimo pradžios (1993 m. spalio 1 d.), sunaudotos.
38. 1996 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 142-17 „Dėl LVKB ūkinės-finansinės veiklos revizijos“ teigiama, jog LVKB laikinajame statute nurodytas 20 mln. litų pagrindinis kapitalas neatitiko tuo metu banko balanse apskaityto 17,304 mln. litų banko kapitalo.
39. Komisija atkreipia dėmesį, kad tik po Valstybės kontrolės atlikto LVKB patikrinimo buvo sumokėta 1 164 583 litai valstybei už jos įnašą, tačiau ir tai tik už turtinį 3 mln. litų įnašą. Laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 14 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. LVKB, neatlygintinai disponuodamas valstybės turtu, padarė 5 763 500 litų žalą valstybės ekonominiams interesams. Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „komercinio banko pagrindinis kapitalas sudaromas iš banko steigėjų ir akcininkų lėšų, įmokėtų už banko akcijas“. Todėl LVKB, įsteigto reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu, valstybinis turtas, perduotas Lietuvos banko ir VĮ „Modulis“ bei įsigytas iki banko pagrindinio kapitalo formavimo iš akcininkų lėšų pradžios (1993 m. spalio 1 d.), 26 947 000 litų, t. y. neįskaičius atsargos kapitalo ir indėlių draudimo kapitalo, nepriklauso visiems LVKB akcininkams.
1. LVKB, įregistravęs Vertybinių popierių komisijoje savo akcijų emisiją, pagrindinį kapitalą iš banko akcininko lėšų, įmokėtų už bankų akcijas, pradėjo formuoti 1993 m. spalio mėn., tą patį mėnesį buvo pasirašytos visos banko akcijos. LVKB išleidžia 200 000 akcijų, kurių nominali vertė 100 litų. 36 000 privilegijuotųjų vardinių akcijų priklauso valstybei. 161 000 akcijų paprastosios vardinės, iš jų – 66 000 nuosavybės teise priklauso valstybei. 3 000 akcijų yra paprastosios vardinė banko darbuotojų akcijos.
2. 1994 m. birželio 6 d. LVKB valdybos pirmininko rašte Nr.07-05 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog LVKB akcijos buvo platinamos viešo jų pasirašymo būdu, paskelbus apie tai „Lietuvos aido“ laikraštyje. Akcijos buvo pasirašomos LVKB skyriuose. Banko akcijos buvo platinamos tuo metu, kai buvę Lietuvos banko vadovai dėjo pastangas sunaikinti banką, išskirstyti jį į „krepšelius“ ir neleisti didinti kapitalo išleidžiant akcijas. Nepaisant to, bankas sėkmingai išplatino visas akcijas, likusias nuo valstybės dalies. Platinant akcijas, buvo atsižvelgiama į būsimų akcininkų finansinę būklę, nepriekaištingą veiklą, gerą vardą verslo ir finansinėje veikloje.
3. A. Sadeckas Komisijai paaiškino, kad 1993 metais „jau manyčiau, prieš man išeinant. Kažkur apie galbūt, paimčiau, apie vasarą, gal rudeniop. Jeigu tiksliai prisimenu. Kada jau pajautėm tą ėjimą į tą banką.“
4. 1996 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 142-17 teigiama, jog speciali komisija akcijoms platinti nebuvo sudaryta. Pirmosios akcijų emisijos platinimą organizavo banko valdyba.
5. 1993 m. spalio 21 d. įvyko pirmasis visuotinis akcininkų susirinkimas. 1993 m. spalio 21 d. išrinkta Lietuvos valstybinio komercinio banko taryba. Lietuvos valstybinio komercinio banko valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir banko valdyba. Tarybos pirmininku nuo 1993 m. spalio 21 d. iki 1996 m. sausio 19 d. buvo Gintaras Petrikas (tuo metu jo užimamos pareigos: EBSW grupės prezidentas, Komercijos ir kredito banko tarybos narys, Kauno raj. Pramonės ir prekybos rūmų prezidentas, Tarptautinių prekybos rūmų – Lietuva (ICC) tarybos narys ir kt.). 1996 m. sausio 19 d. visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtino naują tarybos sudėtį ir tarybos pirmininku išrinko Pramonės ir prekybos ministerijos sekretorių A. Ignotą.
6. 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime išrinkta LVKB taryba:
G. Bivainienė (Kaunas)
S. Černiauskas (Klaipėda)
S. Dalikas – UAB „Snita“ finansininkas (EBSW atstovas)
R. Jurkevičienė – AB „Kauno autocentras“ (EBSW atstovė)
J. Niaurą (Vilnius)
A. Pauliukaitį – AB „Inkaras“ (EBSW atstovas)
G. Petriką (EBSW atstovas)
A. Prascevičių – UAB „Alsa“ (EBSW atstovas)
A. Stulpiną – UAB „BaltrexĮ (EBSW atstovas)
V. Terlecką (Vilnius)
E. Žvybą – VĮ „Ekranas“ (EBSW atstovas)
J. Urbonienė (Panevėžys)
Pirmininkas – G. Petrikas (išrinktas slaptu balsavimu).
7. 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime išrinkta LVKB valdyba:
A. Barusevičius
K. Dabašinskaitė
K. Gerasimenko
M. Mankevičius
J.V. Zigmantas
Pirmininkas – A. Barusevičius (išrinktas slaptu balsavimu).
8. A. Sadeckas Komisijai paaiškino, kad „jis (A. Barusevičius – Komisijos past.) buvo ten tikrai, nominaliai ten, pirmaeilė figūra, o tikrai tai buvo ne pirmaeilė figūra. Aš neatsimenu atvejų, kad kiek pas jį ateitum, kad nebūtų Dabašinskaitės kabinete. Kiekvieną kartą.“
9. LVKB statute, patvirtintame 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame susirinkime, yra numatyta, jog banko tarybos negali būti to paties ar kito banko valdybos narys arba asmuo, kuris yra daugiau kaip dviejų kitų Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių (komercinių bankų) stebėtojų ar bankų tarybų narys (25 punktas). LVKB statuto 27.4 punkte nustatyta, jog banko taryba nustato kredito, kuris gali būti suteikiamas tik banko tarybai pritarus, dydį ir rūšį. LVKB statuto 27.1 punkte nustatyta, jog banko taryba stebi banko valdybos veiklą, o 28 punkte – jog banko valdyba vadovauja visai banko veiklai.
10. V.Jarmala Komisijai paaiškino, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, turėdama kontrolinius akcijų paketus, valstybės valdomuose bankuose, niekaip negalėjo suprasti, kad bankuose valdybos, t. y. valdymo organas, balsuoja kėdėmis, o ne balsų paketais“.
11. Nors Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad „banko valdybos narių skaičių, kuris negali būti mažesnis kaip 3, taip pat valdybos ir jos narių veiklą, įgaliojimus ir teises, nutarimų priėmimo tvarką nustato komercinio banko statutas“, tačiau LVKB statute valdybos narių skaičius nenustatytas. LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime 1993 m. spalio 21 d. nustatyta banko valdybos sudėtis – 5 nariai ir valdybos nariais išrinkti A. Barusevičius, K. Dabašinskaitė, K. Gerasimenko, M. Mankevičius ir J.V. Zigmantas. Pažeisdamas įstatymą ir banko statutą, valdybos pirmininkas A. Barusevičius 1994 m. vasario 14 d. papildomai paskyrė banko valdybos pirmininko pavaduotoju V. Tarasinį. Pavaduotojo skyrimo, neišrinkus valdybos nariu, įstatymai nenumatė. 1996 m. vasario 1 d. A. Barusevičius paskyrė antrą papildomą valdybos pirmininko pavaduotoją K. Ratkevičių, bet jo taryba nepaskyrė.
12. Vadovaujantis 1994 m. kovo 18 d. LVKB tarybos posėdžio protokolu, valdybos nariams išmokėta 300 000 litų tantjemų, tarybos nariams – 180 000 litų (1994 m. spalio 28 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 184-03/1-54 teigiama, kada tantjemos nebuvo išmokėtos valstybės kapitalui atstovaujantiems asmenims). 1994 m. kovo 25 d. LVKB akcininkų visuotinio susirinkimo protokole fiksuotas G. Petriko pareiškimas, jog daugiausia LVKB tarybos narių yra Kaune. LVKB valdybos darbas įvertintas teigiamai.
13. G. Petrikas buvo Kauno komercijos ir kredito banko tarybos nariu ir tuo pačiu metu (iki 1996 m. sausio mėn.) buvo Lietuvos valstybinio komercinio banko tarybos pirmininku. Šias pareigas G. Petrikas panaudojo EBSW grupės interesais, t. y. darė įtaką ir užtikrino, kad LVKB suteiktų kreditus EBSW grupės įmonėms. G. Petrikas organizavo uždarųjų akcinių bendrovių „Evadis“ ir „Autopaletė“ įkūrimą tik tam, kad jas panaudotų paimant kreditus iš LVKB. Komisija atkreipia dėmesį, kad G. Petrikas buvo išrinktas LVKB tarybos pirmininku kaip EBSW koncerno prezidentas, nors EBSW koncernas tuo metu dar nebuvo registruotas. EBSW grupė kaip koncernas buvo registruotas tik 1994 m. birželio 15 d.
14. Remdamasi AB Turto banko pateikta informacija, Komisija nustatė, jog, vykdydamas jam pavestas funkcijas, AB Turto bankas 1996–1998 m. perėmė iš LVKB neveiksnius aktyvus. Išnagrinėjus perimtus neveiksnius aktyvus, buvo nustatyta, kad paskolos LVKB daugeliu atveju buvo išduotos tarpusavyje susijusioms įmonėms ir asmenims be turto įkeitimo, išduodant garantijas bei laidavimus susijusiems asmenims, kuriuos galima įvardyti kaip atskiras finansines grupuotes. Atskirų skolininkų tarpusavio ryšiai dažnai įvairiais būdais būdavo slepiami, todėl šie ryšiai būdavo nustatomi kontroliuojančių ir teisėsaugos institucijų. Nustatyta, jog su EBSW koncernu susietoms įmonėms, 39 įmonėms, buvo suteikta 60 paskolų už 190 mln. litų. Dauguma EBSW koncernui priklausančių įmonių skolų buvo perimta iš LVKB. Iš EBSW grupės AB Turto bankas išieškojo 6,8 mln. litų bei skoloms padengti perėmė turto už 1,8 mln. litų. Nors kai kurių paskolų grąžinimas kitų įmonių garantijomis (laidavimais) bei turto įkeitimu, tačiau dėl netinkamo įforminimo daugeliu atvejų teismų sprendimai išduotos garantijos ir laidavimai buvo pripažinti negaliojančiais, o įkeistas turtas buvo menkavertis, todėl išieškotos nedidelės sumos. AB Turto bankas, jo duomenimis, buvo perėmęs su EBSW koncernu susijusių įmonių 113 248 294 litų skolą iš bankų. Skolos likutis 2005 m. balandžio 1 d. buvo 82 593 155 litai.
15. 1994 birželio 20 d. – 1995 m. balandžio 3 d. IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pagal sutartis gavo 20 859 020 litų paskolų iš 6 juridinių asmenų, o šie lėšas skolino iš LVKB ir KKB pagal kreditavimo sutartis. Generalinės prokuratūros duomenimis, atlikta analizė leidžia teigti, jog kreditai iš bankų buvo paimti ne tais tikslais, kurie buvo nurodyti sutartyse, o tam, kad lėšos būtų perskolintos IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“.
16. Generalinės prokuratūros analizė leidžia manyti, jog dėl kreditų iš LVKB išdavimo su EBSW grupe susijusioms įmonėms banko vadovams įtaką darė banko tarybos pirmininkas G. Petrikas. Bankui atstovaudavo ir sutartis dažniausiai pasirašydavo banko valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė. Kreditai kartais buvo išduodami jokios veiklos nevykdančioms įmonėms ir buvo panaudojami EBSW grupės interesais. Nustatyta atvejų, kada vienų EBSW grupės įmonių paimti kreditai LVKB buvo grąžinami paimant naujus kreditus iš to paties banko (be garantų, be verslo planų ar pan.). Taip pat nustatyta, kad EBSW grupės įmonių paimtiems kreditams iš KKB grąžinti buvo naudojami kreditai, paimti iš LVKB, ir atvirkščiai.
17. LVKB Paskolų komitetas pirmą kartą sudarytas 1993 m. rugpjūčio 4 d. Paskolų komiteto pirmininkė buvo K. Dabašinskaitė. LVKB Laikinosios kreditavimo taisyklės buvo patvirtintos 1993 m. rugsėjo 3 d. valdybos nutarimu. Jose nurodyta kliento, norinčio gauti paskolą, pateikiamas dokumentų paketas, reikalavimai įkeičiamam turtui. Kreditavimo užsienio valiuta tvarka patvirtinta 1993 m. gruodžio 10 d. Daugiausia paskolų buvo išduota 1993 m. – 613 803 tūkst. litų, iš jų užsienio valiuta – 213 890 tūkst. litų. Tais pačiais metais grąžinta 98,9 proc. paskolų, išduotų nacionaline valiuta, ir 27,7 proc. užsienio valiuta.
18. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. gruodžio 21 d. priimto Komercinių bankų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 2-33) 23 straipsnis nustatė, jog komercinis bankas privalo turėti nuolat veikiančius paskolų komitetą ir vidaus audito tarnybą. Asmenys, davę paaiškinimus, teigė, jog posėdžiai LVKB paskolų komitete vyko diskusijos forma. Sprendimai būdavo rekomendaciniai LVKB valdybai, o sprendimus jau priimdavo valdyba. M. Žalkauskienė Komisijai paaiškino, kad Paskolų komitetas buvo sudarytas iš atskirų skyrių viršininkų ir atskirų skyrių darbuotojų tam, „kad tai susiję su paskolų išdavimu, tai reikia, kad kiekvienas atsakytų už savo dalį, ar galima išduoti paskolą, ar negalima“. M. Žalkauskienė Komisijai paaiškino, kad „vis tiktai tarybos narių lemiamas žodis būdavo, nors nedalyvaudavo tuose posėdžiuose“.
19. Komercinių bankų įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 proc. kapitalo, tačiau Valstybės kontrolės nustatytas santykis buvo 12,5 proc.
20. Po Valstybės kontrolės atlikto patikrinimo dėl paskolų panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo nustatyta, kad 11 ūkio subjektų (AB „Banga“, UAB „Metropolis“, UAB „Pignus“, AB „Jonavos statyba“, AB „Dara“, UAB „Lokva“, UAB „Vinsta“, AB „Statybinės detalės“, ŽŪB „Žemyna“, UAB „Julika“, AB „Garliava“) gautas iš LVKB paskolas (bendra suma – 57 mln. litų) panaudojo ne pagal paskirtį (lėšas perskolino kitoms įmonėms, padengė ankščiau gautas paskolas bei palūkanas ir kt.). Banko suteiktos UAB „Derika“ (D. Daugėla, Ž.J. Ramanauskas, R. Kurlianskis) 632 910 JAV dolerių paskolos grąžinimo galimybės nebuvo nustatytos, nes įmonės įregistruotu adresu nebuvo. UAB „Derika“ bankui pateikė VMĮ nustatyta tvarka nepatvirtintą balansą, parašai nepanašūs į pavyzdžius. Paskolos sutartį pasirašė K. Dabašinskaitė.
21. Iš viso vien Vilniuje LVKB, pažeisdamas nustatytą paskolų suteikimo ir išdavimo tvarką, išdavė 89 paskolas nacionaline ir užsienio valiuta už 135,5 mln. litų. LVKB atsakingi darbuotojai (valdybos pirmininkas A. Barusevičius, valdybos pirmininko pavaduotojai K. Dabašinskaitė ir M. Mankevičius, Tarptautinio departamento direktorius J. Jankauskas) pasirašydami paskolų suteikimo sutartis bei potvarkius (dokumentus), kurių pagrindu buvo išduodamos paskolos, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Kauno skyriuje pažeidžiant nustatytą tvarką buvo išduotos 47 paskolos už 34,9 mln. litų; Klaipėdos skyriuje 11 paskolų už 5,65 mln. litų.
22. Lietuvos banko duomenimis, 1993 m liepos 1 d. juridiniai ir fiziniai asmenys iš LVKB buvo įsiskolinę 360,3 mln. litų.
23. Vienas iš epizodų, parodantis EBSW koncerno veiksmų schemą LVKB, yra Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.13-122-99. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl UAB „Custos“ 4 512 680 litų paskolos suteikimo ir iššvaistymo, nustatė, jog K. Dabašinskaitė turėjo įgaliojimus teikti paskolas, bet sąmoningai nesilaikė išdavimo metu galiojusių įstatymų ir teisės norminių aktų. E. Guralija, dirbdamas UAB „Custos“ direktoriumi bei veikdamas kaip grupė kartu su LVKB Tarybos pirmininku G. Petriku, LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaite, gavęs iš G. Petriko nurodymą iš LVKB paimti 4 512 680 litų paskolą, iš jos 512 680 litų pervesti į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą LVKB, o 4 000 000 litų – į sąskaitą KKB, 1995 m. gegužės 8 d. LVKB patalpose, K.Dabašinskaitės kabinete, dalyvaujant A. Barusevičiui, su K. Dabašinskaite pasirašė paskolos Nr. 95/05/0453, be turto įkeitimo ir garantijų, mokėjimo pavedimu Nr.1 iš UAB „Custos“ paskolinės sąskaitos Nr.201477764, – 512 680 litų pervedė į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą Nr. 2014478015 LVKB, padengiant 1995 m. balandžio 12 d. išduotą LVKB paskolą, G. Špokausko personalinei įmonei išduotą LVKB paskolą. Mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervedė 4 000 000. litų į KKB sąskaitą Nr .902, iš jų 3 000 000 litų buvo padengta UAB „Konsultacinis centras“ paskola KKB ir 18 000 litų palūkanos, 572 260 litų padengtos UAB „Tricon“ palūkanos už KKB imtą paskolą bei 409 740 litų užskaityta į IAB KIHK sąskaitą KKB. 4 512 680 litų paskola, gauta iš LVKB nebuvo grąžinta. Už šią paskolą UAB „Custos“, kuri nebuvo apdrausta, G. Petrikas žadėjo įkeisti UAB „Šešupė“ akcijas vėliau, bet tai nebuvo padaryta. Derinant šį paskolos išdavimo be apdraudimo klausimą, dalyvavo ir Banko valdybos pirmininkas A. Barusevičius.
24. Kitas epizodas yra nustatytas Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 10 d. baudžiamosios bylos Nr. 13-122-99 dėl LVKB suteiktų paskolų UAB „Evadis“ ir „Autopaletė“ iššvaistymo nuosprendyje. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė, atstovaujama jos prezidento G.Petriko ir vyr. finansininko S. Daliko, pasirašė sutartį dėl kreditavimo su pramoninio kapitalo korporacija „Industrial Capital Corporation“, registruota Britų Virdžinijos salose, atstovaujama George Rohr, dėl 2 000 000 JAV dolerių paskolos suteikimo, pagal kurią EBSW grupei suteikiama paskola 4 mėnesių laikotarpiui. Šiai paskolai užtikrinti pateikiama LVKB garantija. Šiai paskolai gauti LVKB suteikė EBSW grupei 1995 m. balandžio 26 d. paskolos garantiją, kuri buvo patikslinta 1995 m. gegužės 2 d. Pagal paskolos garantiją LVKB įsipareigojo griežtai mokėti visas priklausančias sumas, kurias EBSW grupė skolinga užsienio kompanijai pagal kreditavimo sutartį. 1995 m. balandžio 24 d. EBSW grupė, atstovaujama G. Petriko, ir LVKB, atstovaujama K. Dabašinskaitės, pasirašė garantijos išleidimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo išleisti garantiją sumai, neviršijančiai 2 000 000 JAV dolerių, o EBSW grupė įsipareigojo padengti visas galimas banko išlaidas, susijusias su garantijos vykdymu, ir įkeisti bankui turtą, užtikrinantį garantijos vykdymą. Tačiau turtas įkeistas nebuvo. Iš šios paskolos 1 600 000 JAV dolerių – buvo pervesti į EBSW grupės valiutinę sąskaitą KKB. Likusi paskolos suma – 400 000 JAV dolerių buvo paskirstyta taip: 301 435 JAV doleriai EBSW grupės paskolai iš LVKB padengti ir 4 396 JAV doleriai palūkanų už šią paskolą, 37 571 JAV doleris – už UAB „Snita“ paskolą, 598 JAV doleriai už UAB „Daiva“. Siekiant nuslėpti suteiktą garantiją, 1995 m. rugpjūčio 25 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/08/0464 tarp LVKB ir UAB „Evadis“, atstovaujamos direktoriaus R. Ubarto, dėl 1 225 000 JAV dolerių paskolos be garantijų ir turto įkeitimo. 1995 m. spalio 23 d. neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/10/477 tarp LVKB ir UAB „Autopaletė| dėl 1 030 125 JAV dolerių paskolos be garantijų ir turto įkeitimo.
25. 1995 m. kovo 30 d. Vertybinių popierių komisijos rašte Seimo Ekonominių tyrimo komisijai teigiama, jog LVKB dėl naujai išleidžiamų akcijų kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją, numatydamas padidinti akcinį kapitalą nuo 20 mln. litų iki 40 mln. litų.
26. LVKB valdybos pirmininko A. Barusevičiaus 1995 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 16-708 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog Vertybinių popierių komisijai pateiktas akcijų emisijos prospektas – akcinį kapitalą didinti iki 40 mln. litų. Šios emisijos metu valstybės akcinio kapitalo dalies mažinti nenumatoma. Kadangi valstybė LVKB turi 51 proc. akcijų, suteikiančių 51 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, akivaizdu, kad valstybės valdomo akcijų paketo dydis gali būti pakeistas tik valstybės sprendimu. Kol kas nėra numatyta, kaip toliau bus didinamas banko akcinis kapitalas.
27. 1995 m. kovo 13 d. Finansų ministerijos rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog valstybės turima 51 proc. dalį LVKB kapitale gali sumažėti iki 42 proc. dėl to, kad bankas yra priėmęs sprendimą didinti banko kapitalą iki 40 mln. litų, o Vyriausybė už turtinius įnašus papildomai numato įsigyti tik apie 33 proc. naujos emisijos akcijų.
28. 1995 m. kovo 31 d. LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinti nauji banko tarybos nariai: Finansų ministerijos sekretorius Vytautas Uziela ir Finansų ministerijos Iždo departamento skyriaus viršininkė Liucija Prokopavičienė.
29. 1995 m. balandžio 13 d. LVKB valdybos posėdyje patvirtintas naujos sudėties Paskolų komitetas: K. Dabašinskaitė – pirmininkė, M. Mankevičius – pirmininko pavaduotojas.
30. 1996 m. liepos 5 d. LVKB (tarybos pirmininkas V. Uziela, valdybos pirmininkas G. Čiapas) rašte Ministrui Pirmininkui M.L. Stankevičiui teigiama, jog IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB “Šviesus rytojus“, UAB „Atella“, UAB „Tagiris“, UAB „Snita“, UAB „Umbas“, UAB „Armora“, UAB „Labilis“, UAB „Evadis“, UAB „Baltijos autoservisas“, UAB „Autopaletė“, UAB „Custos“, AB „Dara“, UAB „Konsultacinis centras“, UAB „Pignus“, AB „Kauno autocentras“ ir UAB „Urmas“ 1994–1995 m. iš LVKB paėmė 79 939 624 litus paskolų. Šių įmonių sąskaitos ir turtas nuo 1995 m. spalio mėn. areštuotas. Dėl to negalima vykdyti ūkinės veiklos ir atsiskaityti su LVKB. Bendrovės nuo 1995 m. gruodžio mėn. siūlo su LVKB atsiskaityti už paskolas įkeistu turtu bei patenkinamai dirbančių stambių įmonių akcijomis. Įsiskolinimams dengti 6 investicinės akcinės bendrovės ir keletas susijusių bendrovių siūlo nekilnojamojo ir finansinio turto už 95 075 551 litą. Pateiktas ir LVR nutarimo projektas. Tą patį raštą pasirašo IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Nekilnojamas turtas“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ atstovas A. Pašukevičius.
31. 1996 m. vasario 14 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius kreipėsi į laikinai einantį Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas J. Niaurą su prašymu suteikti 100 mln. litų paskolą banko likvidumui palaikyti.
32. 1996 m. liepos 15 d. Generalinės prokuratūros rašte teigiama, jog LVKB siūloma perimamų akcijų vertė šią dieną neatitinka realios jų kainos. 1996 m. liepos 29 d. Finansų ministerijos rašte – nepritarimas. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos banko raštas, jog negalima pritarti perimti akcijas už paskolas nominalia verte.
33. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje atkreipiamas dėmesys, jog Vyriausybei 1994 m. lapkričio mėn. buvo pateiktas nutarimo projektas. Jame Finansų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos siūlė LVKB perduoti kaip valstybės turtinį įnašą jo nuomojamus 7,9 mln. litų vertės pastatus (jų likutinė vertė – 2 mln. litų). Atsižvelgdama į Valstybės kontrolės departamento reikalavimą, Vyriausybė 1994 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1103 perdavė šiam bankui pastatus ir patalpas kaip valstybės turtinį įnašą, jį įvertinusi 11,85 mln. litų, arba 3,95 mln. litų daugiau, negu siūlė minėtos ministerijos. Patikrinimo metu nustatyta, kad reorganizuotame LVKB balanse liko valstybės turto, kuris buvo neįvertintas ir neperduotas kaip valstybės turtinis įnašas, už 33 709 800 litų.
34. 1997 m. kovo 5 d. Generalinės prokuratūros rašte Nr. 8/7-378 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog LVKB ir jo padaliniai blogų paskolų išdavė už 244 430 000 litų.
1. Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu“. Šio įstatymo 22 straipsnis nustatė, kad Lietuvos bankas privalo kontroliuoti Respublikos kredito įstaigų veiklą, organizuodamas ištisines arba atrankines revizijas. Revizijas atlieka Lietuvos banko revizijų tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos banko patvirtintais revizijų nuostatais“, o 23 straipsnis nustatė Lietuvos banko nurodymų dėl trūkumų pašalinimo privalomumą.
2. R. Visokavičius Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimu „Dėl R. Visokavičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“ buvo paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininku.
3. R.Visokavičius Komisijai paaiškino, kad „Kauno kredito ir komercijos banko valdytojas Griguola 1993 m. gegužės – birželio mėn. atvyksta į Vilnių, pas mane, Banko pirmininką, centrinio Lietuvos banko pirmininką, ir mandagia forma, pradžioje, prašo, kad pirmininke, jūs darote klaidą, neleisdamas privatizuoti, jis ir vienaip, ir kitaip bandė, tačiau mūsų pokalbiui įpusėjus, jis gana griežčiau mane pradėjo… Jūs darote klaidą, gali būti taip, kad turėsite nemalonumų, o galų gale gal teks palikti centrinio banko pirmininko postą.“
4. R.Visokavičius Komisijai paaiškino, kad „dėl 20 mln. galiu pasakyti: mes duodavome kreditus Žemės ūkio bankui, kreditinius išteklius, maitinti įmones. Bet kada reikėjo skubiai padėti pieno pramonei, tai buvo prašymas Šleževičiaus, tai buvo prašymas kitų vadovų. Aš jiems pasiūliau, sakau, neskandinkime … Reikia, kad jie sugrįžtų. Tada mes paleidome per Litimpeksą ir įpareigojom. Ir tie 20 mln. sugrįžo su 21 mln. 300 tūkst. palūkanų. Taip buvo man. Matyt, ta schema nepatiko. Kad reikia, aš parodžiau, kaip reikia kredituoti, kaip reikia reikalauti. Nepatiko, vadinasi, teko čiaudėti.“
5. 1993 m. rugsėjo 16 d. Seimas, atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1993 m. rugsėjo 14 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti J.Sinkevičių laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ ir Vilniaus miesto prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus tardytojo 1993 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, sankcionuotą Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro, nutarimu „Dėl pavedimo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui J.Sinkevičiui laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ nušalino R. Visokavičių nuo pareigų. 1993 m. spalio 21 d. R. Visokavičius buvo atleistas iš pareigų.
6. R. Visokavičius Komisijai apie jam iškeltą bylą paaiškino, kad „byla baigėsi, aišku, nieko negalėjo man primesti, pasakyti, tai buvo. Tai buvo organizuota byla ir ji buvo, galima įvairiai sakyti, politinė, galima, įvairiai suinteresuotų asmenų, norėjo nugalėti, bet, aišku, aš buvau pasiruošęs, kaip profesionalas specialistas, aš visiškai apgyniau save ir man nebuvo jokių problemų, sunkumų įrodyti.“
7. A. Šleževičius Komisijai paaiškino, kad „buvau labai aktyvus šalininkas dėl pono Visokavičiaus atstatydinimo ir dėl labai paprastos priežasties. Kadangi, jūs pamenate, kiek nestabili tuo metu buvo valiuta. Ir kuomet centrinis bankas, užuot sudaręs sąlygas ūkio subjektams įsigyti rinkoje nusistovėjusių kainų lygiu vietinę valiutą arba ją konvertuoti iš valiutos, kai buvo daroma akivaizdžiai žalinga Lietuvos ūkiui veikla“.
8. Seimas 1993 m. lapkričio 17 d. nutarimu „Dėl K. Ratkevičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“ Lietuvos banko valdybos pirmininku paskyrė K. Ratkevičių.
9. A. Šleževičius Komisijai paaiškino, kad „dėl K. Ratkevičiaus paskyrimo aš negaliu nieko jums pakomentuoti, kadangi aš labai epizodiškai tiktai dalyvavau, iš principo bankų specialistų aš nežinojau, nebuvau pažįstamas su jais, kadangi niekada nedirbau toje sferoje, todėl mažai ką aš galėjau patarti Prezidentui. Prezidentas pasirinko, man nebuvo jokio pagrindo prieštarauti tokiam siūlymui.“
10. Seimas 1993 m. gegužės 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 16-402). Jo 2 dalis nustato, kad „Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.“ Komisija atkreipia dėmesį, kad Respublikos Prezidentas 1993 m. gruodžio 18 d. dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių paskyrimo“ Lietuvos banko valdybos nariu paskyrė ir S. Godelį, vėliau buvusį EBSW grupės tarybos nariu.
11. Įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ 1 dalyje nustatyta, jog „Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu.“ 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu, o 3 dalyje nustatyta, kad Revizijų skyriaus viršininką penkeriems metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko valdybos teikimu.
12. Seimas 1993 m. spalio 28 d. įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 58-1115) 1 dalyje nustatė, kad Lietuvos banko veiklą, Lietuvos Respublikos Seimui pavedus, tikrina Valstybės kontrolės departamentas.
13. 1994 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas naujos redakcijos Lietuvos banko įstatymas (Žin., 1994, Nr. 99-1957). Jo 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo, o įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas turi užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Šio įstatymo 33 straipsnis nustatė, jog kredito įstaigos veikla yra veikla, grindžiama viešu piniginių lėšų bet kokia forma priėmimu ir jų skolinimu savo sąskaita, tačiau 34 straipsnis nustatė, kad be Lietuvos banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla.
14. 1994 m. sausio 27 d. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorė L. Černaitė išvadoje dėl LVKB įregistravimo ir licencijos banko veiklai suteikimo išvadoje teigia, jog 1994 m. sausio 1 d. apmokėtas LVKB pagrindinis kapitalas pagal banko balansą –
12 741 100 litų. Neapmokėtos 36 000 privilegijuotųjų ir 36 589 paprastųjų vardinių akcijų, priklausančių valstybei. Tokiu būdu, banko dokumentų įregistravimo pateikimo dieną, apmokėtas banko pagrindinis kapitalas sudarė 63,7 proc. deklaruojamo pagrindinio kapitalo. Tačiau pagal Komercinių bankų įstatymo 18 straipsnio 3 ir 4 punktus, bankas neregistruojamas ir licencija banko veiklai neduodama, jeigu nepasirašytos visos akcijos ir neapmokėtas visas statute deklaruojamas kapitalas, tačiau išvadoje siūloma įregistruoti LVKB statuto pakeitimus bei įregistruoti LVKB suteikiant jam registracijos Nr. 31.
15. 1994 m vasario 3 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje (protokolas Nr. 3) buvo nutarta įregistruoti LVKB statutą, įregistruoti LVKB, suteikiant jam registracijos numerį 31. Taip pat buvo pasiūlyta LVKB kartu su Vyriausybe spręsti privilegijuotųjų akcijų pakeitimo į paprastąsias vardines akcijas klausimą, tačiau, kaip jau minėta Komisijos išvadose, Komisija nenustatė, kad privilegijuotosios akcijos būtų buvę pakeistos paprastosiomis vardinėmis akcijomis.
16. 1994 m. rugpjūčio 11 d. l. e. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas V. Bublio rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, jog Lietuvos banko darbuotojų kvalifikacija ir skaičius kol kas neleidžia kiekvieno banko inspektuoti bent kartą per metus. Taip pat įstatymas „Dėl Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamento“ nesuteikia Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teisės pavesti Lietuvos bankui atlikti komercinių bankų visą finansinės veiklos patikrinimą. Taip pat paminėta, jog Vyriausybei pasinaudojus PHARE teikiama technine pagalba, LVKB dirba nepriklausoma audito firma.
17. 1994 m. rugsėjo 1 d. Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu paaiškinti, koks buvo LVKB statusas 1992 m. spalio 1 d. – 1994 m. vasario 3 d. 1994 m. rugsėjo 4 d. atsakymas, jog LB kontroliuoja tik LB leidimą turinčių ir įregistruotų LB kredito įstaigų veiklą.
18. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje teigiama, kad Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad komercinis bankas tampa juridiniu asmeniu ir įgyja teisę atlikti banko operacijas nuo leidimo (licencijos) komercinio banko veiklai išdavimo ir įregistravimo Lietuvos banko knygoje dienos. Komercinis bankas galėjo gauti Lietuvos banko leidimą (licenciją) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo statuto įregistravimo dienos ir tik pateikus įstatymo 18 straipsnio 3 punkto nurodytus dokumentus, tarp jų patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos. Lietuvos bankas pažeidė šias nuostatas, nes 1992 m. gruodžio 1 d. išdavė Lietuvos valstybiniams komerciniam bankui licenciją, o po to ir 1993 m. sausio 30 d. protokolu Nr. 5 registravo laikinąjį statutą, nors tuo metu komercinio banko akcijos nebuvo išplatintos ir apmokėtos, t. y. nebuvo suformuotas banko pagrindinis (akcinis) kapitalas. Po visuotinio akcininkų susirinkimo Lietuvos valstybinis komercinis bankas (jo statutas) 1994 m. vasario 3 d. įregistruotas Lietuvos banke. Lietuvos valstybinio komercinio banko steigėjas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
19. Valstybės kontrolės duomenimis, LVKB taryboje 51 proc. akcinio kapitalo atstovavo tik vienas tarybos narys (9 proc. tarybos balsų). 1995 m. kovo 30 d. duomenimis, net pasikeitus Komercinių bankų įstatymui, faktiškai nė viename iš buvusių valstybinių bankų privilegijuotosios akcijos dar nėra pakeistos į paprastąsias.
20. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. birželio 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos žemės ūkio, Lietuvos taupomojo ir Lietuvos valstybinio komercinio bankų“ (Žin., 1995, Nr. 47-1141) pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1995 m. birželio 15 d. apsvarstyti ir pateikti Seimui pasiūlymus, pagrindines nuostatas dėl inter alia Lietuvos valstybinio komercinio bankų kapitalų dalies, priklausančios valstybei, dydžio bei parengti ir pateikti Seimui svarstyti skubos tvarka teikiamų pasiūlymų įgyvendinimo tvarką nustatantį įstatymo projektą, tačiau Vyriausybė priėmė nutarimą tik 1996 m. sausio 17 d. Nr. 97 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko akcinio kapitalo didinimo“ (Žin., 1996, Nr. 7-178), kuriuo buvo pritarta akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko akcinio kapitalo didinimo planui.
21. R. Šarkinas Komisijai paaiškino, kad jam pradėjus eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas, „su bankų priežiūra buvo visiška netvarka. Jeigu žiūrėtume į Valstybinį komercinį, tai tik tada pradėjome inspektuoti, keletą metų nebuvo inspektuota. Ir tada paaiškėjo, kokia šių paskolų būklė, ir buvo Lietuvos banko valdybos priimti visi sprendimai, kurie tokiu atveju buvo reikalingi. Ir buvo baudžiamos, buvo ir nušalintos ir valdybos, ir tarybos, ir panašiai. Kas priklausė.“ V. Žiemelis Komisijai paaiškino, kad „priimant Banko įstatymą, yra pirminis variantas, kai nebuvo užkirstas kelias būtent tokioms veikloms, nebuvo aiškiai pasakyta. Ir prasta kontrolė yra. Šiuo atveju prasta Bankų kontrolės departamento veikla. Kaip jis vadinosi, tiksliai neatsimenu, bet prasta Bankų kontrolės departamento, t. y. padalinio veikla, labai išryškėjo bankrutavus kitiems bankams. Komerciniams, po to… Po to buvo atleista departamento vadovė, neatsimenu jos pavardės, ir banko pirmininkas tuo metu.“ „Pirmiausia įstatymų spragos ir prasta kontrolė. Jeigu būtų gera kontrolė, to nebūtų. Jeigu įstatymas leido, mato, kad yra prastai, tai iš karto reikėjo taisyti įstatymus. EBSW įsikūrė remdamasis tuo blogu įstatymu, drįstu teigti, ne tiek blogu visu įstatymu, kaip įstatymo spragomis.“
22. Lietuvos bankas 1995 m. gruodžio 7 d. rašte Vyriausybei konstatuoja sudėtingą padėtį dėl blogų paskolų bankiniame sektoriuje. 1995 m. gruodžio 8 d. Finansų ministerijai teigiama, jog susikaupė nemažai paskolų, kurių paskolų gavėjai laiku negrąžino. Negrįžtančios paskolos, nesubalansuoti pinigų srautai kelia rimtą grėsmę likvidumui, jeigu indėlininkai nepratęstų indėlių sutarčių. Tarp bankų, kuriems pritaikytos poveikio priemonės, apribojant atskiras operacijas, nėra LVKB, – tik KKB. LVKB minimas kaip bankas, kurio kapitalo didinimo perspektyvos yra realios. Minima tiek aplaidi kreditavimo politika, tiek piktnaudžiavimas. Dar tik kalbama apie priemones, reikalingas patikrinti, ar LB teikiamos ataskaitos teisingos. 1995 m. gruodžio 20 d. rašte Vyriausybei teigiama, jog išankstinio įspėjimo sistema pradės veikti 1996 m.
23. 1996 m. vasario 2 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 2 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB Komercijos ir kredito bankas bei tolimesnės banko veiklos“, atsižvelgiant į tai, kad su banku susijusiems asmenims skolinta daugiau kaip 10 proc. banko kapitalo, kad KKB nevykdė kapitalo pakankamumo ir likvidumo normatyvų, kad KKB neužtikrino paskolų grupavimo taisyklių vykdymo, nutarta atšaukti KKB leidimą teikti tarpbankines paskolas, priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas bei atlikti operacijas užsienio valiuta ir kreiptis į Kauno miesto apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo KKB.
24. 1996 m. balandžio 17 d. Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento pažymoje Lietuvos banko valdybai teigiama, jog LVKB turi rimtų likvidumo problemų. LVKB inspektavimo preliminariose išvadose teigiama, jog per 1996 m. I ketvirtį bankas patyrė dar 287 000 litų nuostolį, o viena pagrindinių šio nuostolio susidarymo priežasčių buvo, nepaisant banko nuostolingo darbo ir riziką ribojančių normatyvų nevykdymo, išmokėtos didelės premijos. Sausio mėn. personalo išlaidos sudarė 8,4 mln. litų, nors paprastai siekia tik nuo 3 iki 4 mln. litų. Teigiama, jog banko būklės paaštrėjimą sukėlė ir nepakankamas banko vadovybės dėmesys į banko likvidumo būklę bei jos kitimo tendencijas. Nuolat didėjo LVKB rizikingų aktyvų mastas.
25. 1996 m. birželio 6 d. Lietuvos banko valdybos nutarime Nr. 152 „Dėl poveikio priemonės taikymo Lietuvos valstybiniams komerciniam bankui“ teigiama, jog, 1995 m., išduodant paskolas su EBSW grupe susijusioms įmonėms, bankas pažeidė Komercinių bankų įstatymo 29 straipsnį, valdyba, be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, sumažino banko kapitalą, padengdama juo 1995 m. nuostolį, nutarė pavesti LVKB tarybai iki 1996 m. birželio 20 d. apsvarstyti ir įvertinti banko valdybos ir atskirų jos narių veiklą ir pareikalauti iš banko tarybos, atsižvelgiant į svarstymo rezultatus, nušalinti valdybos narius, kurie atsakingi už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus bei nepatenkinamą banko finansinę būklę.
26. 1996 m. birželio 24 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.Šarkinas informuoja Ministrą Pirmininką M.L. Stankevičių ir finansų ministrą A. Križinauską dėl ypač didelių LVKB likvidumo problemų. Teigiama, jog 1996 m. kovo 20 d. – gegužės 24 d. LVKB atlikto inspektavimo rezultatai parodė dar sudėtingesnę šio banko finansinę būklę, negu ji buvo pateikta banko finansinėse ataskaitose, inspektavimo metu nustatyta nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, taip pat galima teigti, jog banke susidarė ypač sudėtinga situacija.
27. 1996 m. liepos 15 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas raštu informuoja Ministrą Pirmininką M.L. Stankevičių ir finansų ministrą A. Križinauską apie ypač sudėtingą LVKB finansinę būklę ir teigia, jog Vyriausybė, būdama pagrindinė banko akcininkė, nesiėmė jokių konkrečių priemonių banko kapitalui atkurti ir likvidumo problemoms išspręsti.
28. 1996 m. liepos 19 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 205 „Dėl poveikio priemonės taikymo Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui“ sustabdė LVKB tarybos įgaliojimus, nušalino banko valdybą, administracijos vadovą ir laikinuoju banko administratoriumi paskyrė G. Čiapą. Komisija mano, kad šis Lietuvos banko valdybos sprendimas laikytinas momentu, kada valstybė atgavo kontrolę LVKB.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministras Pirmininkas M.L. Stankevičius, finansų ministras A. Križinauskas) 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 891 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 849 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko“ dalinio pakeitimo“ (Žin.,1996, Nr. 73-1766) nusprendė, jog Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų valdytojai, valstybės institucijos, disponuojančios valstybės fondais, turi iki 1996 m. rugpjūčio 1 d. perkelti lėšas iš komerciniuose bankuose (išskyrus akcines bendroves Lietuvos taupomąjį banką ir Lietuvos žemės ūkio banką) turimų einamųjų (atsiskaitomųjų) sąskaitų į jų miestuose (rajonuose) esančiuose Lietuvos valstybinio komercinio banko skyriuose atidarytas sąskaitas. 1996 m. lapkričio 4 d. Lietuvos banko rašte Ministrui Pirmininkui teigiama, jog LVKB nuo šių metų pradžios turėjo problemų, jo finansiniai rodikliai blogėjo. LVKB kapitalas buvo neigiamas (minus 83 mln. litų), bankas buvo nemokus, dėl neigiamo kapitalo pažeisti visi veiklos riziką ribojantys normatyvai. Gyventojų lėšų banke per 9 mėnesius sumažėjo 75 proc., įmonių – 59 proc., tačiau išaugo šalies valdymo įstaigų suma – 72 proc. Per devynis mėnesius nuostoliai sudarė 142,6 mln. litų.
30. 1996 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministrą Pirmininką pavaduojantis teisingumo ministras A. Valys, finansų ministras A. Križinauskas) nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarė pritarti Lietuvos Respublikos Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymo projektui ir pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui bei prašyti Lietuvos Respublikos Seimą svarstyti šį įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka.
31. 1996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 81-1932). Jame inter alia buvo nustatyta, jog valstybės garantijos Lietuvos valstybinio komercinio banko indėliams Lietuvos valstybinio komercinio banko gyventojų indėliams, padėtiems į banką iki šio banko privatizavimo, taikomos Civilinio kodekso 471 straipsnyje nustatytos garantijos.
32. 1996 m. gruodžio 11 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko R.Šarkino rašte finansų ministrui R.Matiliauskui teigiama, jog banko likvidumas didžiąja dalimi yra palaikomas valstybės valdymo įstaigų lėšų, esančių šiame banke, dėka. Pažymima, jog patirtą žymų banko nuostolį didžiąja dalimi nulėmė bloga paskolų portfelio kokybė ir didelis specialiųjų atidėjinių abejotiniems aktyvams poreikis. LVKB jau daugiau kaip 10 mėnesių nevykdo likvidumo normatyvo.
1. 1994 m. birželio 28 d. – liepos 13 d. Lietuvos banko atlikto KKB inspektavimo ataskaitoje teigiama, jog banke nėra patvirtintų kreditavimo taisyklių, faktiškai nėra nei kreditavimo skyriaus, nei kredito komiteto. Sprendimą išduoti kreditą priima banko valdyba, kurią sudaro valdybos pirmininkas, vyr. ekonomistė ir vyr. finansininkė. Nėra duomenų, ar valdyba dėl išduotų kreditų derina su banko taryba. 48,8 proc. paskolų yra išduota banko akcininkams. Bankas yra išdavęs 7 skolininkams paskolų, kurių bendra suma vienam skolininkui viršija 30 proc. banko kapitalo. Tarp tokių skolininkų – UAB „Snita“, VĮ „Banga“, UAB „Konsultacinis centras“. Įvertinus banko paskolas pagal paskolų grupes, matyti, kad padidėjusios rizikos, abejotinos ir nuostolingos paskolos sudaro 87,9 proc. visų paskolų vertės. Kelia susirūpinimą ir tai, kad, esant pažeistam kapitalo adekvatumo normatyvui, auga gyventojų indėlių ir depozitų mastas, kuris liepos 1 d. turi didžiausią lyginamąjį svorį (53,1 proc.) banko įsipareigojimuose pagal kiekvieną pareikalavimą. Tačiau, kai bankas yra krizinės būklės, visų pirma indėlininkai labiausiai ir nukentėtų.
2. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento pažymoje Lietuvos banko valdybai teigiama, jog KKB pažeidžia Komercinių bankų įstatymo numatytus banko veiklą ribojančius normatyvus, ir siūloma laikinai atšaukti KKB leidimą priimti indėlius iš gyventojų, išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus, iki bus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai.
3. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 66 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarė laikinai atšaukti KKB leidimą teikti paskolas (išskyrus tarpbankines ir Vyriausybės vertybinių popierių pirkimą), išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus, iki bus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai.
4. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 68 „Dėl sankcijos taikymo AB Komercijos ir kredito bankui“ nutarė įspėti KKB dėl to, kad 1994 m. nepaskelbė finansinių ataskaitų, ir įpareigojo iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. viešai paskelbti Lietuvos banko nustatytos formos 1994 m. finansines ataskaitas kartu su nepriklausomo audito išvada.
5. 1995 m. gruodžio 12–20 d. Lietuvos banko atlikto KKB patikrinimo metu nustatyta, jog KKB išlieka nemokus, banko nemokumas – 10 869 000 litų.
6. 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 282 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarta atšaukti banko licenciją KKB. KKB indėlininkams 1996 m. birželio 1 d. buvo skolingas 4 070 000 litų., kitiems kreditoriams – 10 610 000 litų.
4. KOKIAS PASEKMES VALSTYBEI BEI VISUOMENEI SUKĖLĖ KONCERNO EBSW VEIKLA?
1. IAB IKHK 1993 m. balandžio mėn. pradėjo reklaminę kampaniją visuomenės informavimo priemonėmis dėl didelio saugumo garantijų turinčių indėlių priėmimo iš gyventojų, aukštų palūkanų procentų mokėjimo. IAB IKHK, pažeisdama 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio reikalavimus, kuriame numatyta, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu, kurio IAB IKHK neturėjo, nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas.
2. Atlikus reviziją paaiškėjo, kad indėlių iš gyventojų buvo surinkta:
– nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. – 7 133 671,85 Lt;
– nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 267 052 813,10 Lt;
– nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. birželio 6 d. – 70 160 791,21 Lt.
Taigi IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. sudarė su gyventojais 171 563 lėšų priėmimo laikinam naudojimui terminuotas sutartis su numatytomis palūkanomis, pagal tas sutartis priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų iš gyventojų terminuotų piniginių indėlių – 344 347 275,15 Lt.
3. IAB IKHK ta pačia tvarka priiminėjo indėlius ne tik iš fizinių, bet ir iš juridinių asmenų. Indėliai iš juridinių asmenų buvo renkami nuo 1993 m. gegužės 7 d. iki 1995 m.gegužės 13 d. Iš juridinių asmenų investicinė akcinė bendrovė „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ gavo indėlių – 9 390 375,10 Lt.
4. Pažymėtina, kad iki 1996 m. liepos 1 d. gyventojams buvo grąžinta 266 916 755 Lt, juridiniams asmenims – 8 610 375 Lt.
5. Revizijos akto duomenimis, indėlių rinkimas iš fizinių ir juridinių asmenų bei neracionalus lėšų panaudojimas IAB IKHK sudarė 52,4 mln. Lt trūkumą. Įskaitant iki bankroto bylos iškėlimo (1996 m. liepos mėn.) apskaičiuotas palūkanas, bendras lėšų trūkumas sudaro 78,6 mln. Lt.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, atliekant tyrimą dėl IAB IKHK iššvaistyto svetimo turto stambiu mastu, buvo siekiama nustatyti, kurie asmenys, sudarę sutartis su IKHK, laiku neatgavo savo indėlių ir kuriems buvo padaryta žalos. Tokie asmenys byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Iš viso šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti 14 726 fiziniai asmenys.
7. 1996 m. liepos 1 d. IAB IKHK fiziniams ir juridiniams asmenims iš viso buvo skolinga 127 mln. Lt: 77 mln. Lt negrąžinti indėliai fiziniams asmenims ir 19 mln. Lt neišmokėtos palūkanos; 22, 5 mln. Lt skola juridiniams asmenims ir 8 mln. neišmokėtos palūkanos.
1. Kaip jau buvo minėta išvadų 3 dalyje, valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturėjo kontrolinio akcijų paketo ir todėl valstybei atstovaujantys asmenys nedarė esminės įtakos Lietuvos valstybinio komercinio banko veiklai. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnio 1 dalis numatė, kad „valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 proc. akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“ Taigi analizuojamu laikotarpiu galioję teisės aktai nustatė valstybei atsakomybę už indėlių praradimą.
2. G. Petrikas, būdamas LVKB tarybos pirmininkas ir tuo pačiu metu Komercijos ir kredito banko tarybos narys, darė įtaką, kad Lietuvos valstybinis komercinis bankas suteiktų paskolas EBSW grupės įmonėms. Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad EBSW grupei priklausančios uždarosios akcinės bendrovės buvo įkuriamos paskolų iš LVKB paėmimo, įmonių akcijų įsigijimo, atsiskaitymo su indėlininkais perskolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims tikslu. Parengtinio tardymo duomenimis, EBSW grupės įmonių paimti kreditai LVKB buvo grąžinami paėmus kreditus Komercijos ir kredito banke, ir atvirkščiai.
3. Pagal Komisijos turimus duomenis, su EBSW koncernu susijusios įmonės, kurioms buvo suteiktos paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolos su valstybės garantija:
| Eil.Nr. |
Įmonės pavadinimas |
Paskolos sutarties pasira-šymo data |
Pa-skolos valiu-ta |
Paskolos suma valiuta |
Negrąžinta paskolos suma litais |
Pastabos (Investicinių projektų ekspertų komisijos (toliau-IPEK) išvados), Paskolos paskirtis |
| 1 |
AB „Nuklonas“ |
1996-09-19 |
USD |
300.000,00 |
1.200.000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektas |
| 2 |
AB „Ekranas“| |
1995-10-20 |
EUR |
975 686,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 3 |
AB „Išlaužo žuvis“ |
1996-10-01 |
USD |
83 889,00 |
Paskolos grąžinimo pradžia 2005-12-31 |
IPEK nesvarstė; Sojų rupiniams įsigyti |
| 4 |
AB „Plaušo plokštė“ |
1995-10-20 |
EUR |
1 194 825,00 |
6 019 289,39 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 5 |
AB „Albitas“ |
1995-10-20 |
EUR |
151 426,00 |
547 980,41 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 6 |
AB „Šilkas“ |
1995-12-07 |
EUR |
991 061,00 |
5 054 807,52 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 7 |
AB „Inkaras“ |
1995-08-02 |
USD |
5 692 875,00 |
22 771 500,00 |
IPEK išvados buvo; Investicijų projektui užbaigti |
| 8 |
AB „Inkaras“ |
1995-09-02 |
USD |
407 125,00 |
1 628 5000,00 |
IPEK išvados buvo; Investicijų projektui užbaigti |
| 9 |
AB „Inkaras“ |
1995-10-20 |
EUR |
292 706,00 |
1 156 305,78 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 10 |
AB „Inkaras“ (UAB „Medicinos sistemai“) |
|
CHF |
2 476 687,36 |
55 856 084,47 |
IPEK nesvarstė; Investicijų projektui |
| 11 |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
1995-10-20 |
EUR |
819 576,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 12 |
AB „Kėdainių biochemija” |
1996-02-06 |
USD |
115 850,00 |
364 128,14 |
IPEK nesvarstė; Sojų rupiniams įsigyti |
| 13 |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-08-12 |
USD |
363 519,00 |
1 142 576,57 |
IPEK nesvarstė; Sojų rupiniams įsigyti |
| 14 |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1998-02-19 |
USD |
134 517,58 |
422 802,21 |
IPEK nesvarstė; Sojų rupiniams įsigyti |
| 15. |
VĮ „Lietuvos kuras” |
1993-07-20 |
USD |
3 652 354,00 |
11 507 795,92 |
IPEK nesvarstė; Kurui įsigyti |
| 16 |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1995-10-05 |
EUR |
7 615 962,72 |
21 224 607,51 |
IPEK išvados buvo; Investicijų projektui |
| 17 |
VĮ „Jūra“ |
1994-05-27 |
USD |
2 680 672,00 |
10 722 688,00 |
IPEK nesvarstė; Depozitas |
| 18 |
VĮ „Skalda“ |
1995-10-20 |
EUR |
155 329,06 |
790 966,65 |
IPEK nesvarstė; Atsiskaityti už energijos išteklius |
| 19 |
AB „Koordinatė“ |
1994-01-14 |
SDR |
734 000,00 |
4.079 572,00 |
IEK išvados buvo; Investicijų projektui |
4. Pagal Komisijos turimus duomenis, 12 su EBSW koncernu susijusioms įmonėms buvo suteikta paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija ir tik 2 įmonės (AB „Ekranas“ ir AB „Dirbtinis pluoštas“) šias paskolas grąžino.
5. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2005-11-22 raštu Nr. (9.11-12)-3-6449 informavo Komisiją, kad Investicinių projektų ekspertų komisija nesvarstė šių su EBSW koncernu susijusių ūkio subjektų investicinių projektų valstybės paskolai ar paskolai su valstybės garantija gauti: AB „Ekranas“, AB „Išlaužo žuvis“, AB „Plaušo plokštė“, AB „Albitas“, AB „Šilkas“, AB „Dirbtinis pluoštas“, AB „Kėdainių biochemija“, VĮ „Lietuvos kuras“, VĮ „Jūra“, VĮ „Skalda“. Finansų ministerija nurodė, kad Investicinių projektų ekspertų komisija svarstė šių ūkio subjektų investicijų projektus: Šiaulių VĮ „Nuklonas“, AB „Inkaras“, VĮ „Lietuvos kuras“, AB „Koordinatė“. Kitiems ūkio subjektams paskolos ar valstybės garantijos buvo suteiktos ne investicijų projektams finansuoti, o žaliavoms įsigyti (sojų rupiniams, kurui) arba atsiskaityti už energijos išteklius.
6. 2005-12-16 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į Komisijos narių klausimą, kokios priežastys lėmė, kad negrąžinta nemaža dalis suteiktų paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija paaiškino, kad „dėl netinkamo tų lėšų disponavimo (…) dabar akivaizdu, kad dalis projektų arba sąmoningai būdavo lėšos skolinamos, žinant iš karto, kad nebus atiduota, arba tiesiog blogai parinkti biznio planai (…), ir filtras, aišku, buvo nepakankamas. Į Komisijos narių klausimą, kodėl nemaža dalis su EBSW susijusių įmonių gavo paskolas su valstybės garantija, nesant Investicinių ekspertų komisijos išvadų, A. Šleževičius trumpai atsakė, kad buvo „netvarka“ valstybėje.
7. 1991 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo valstybės turto privatizavimo procesas ir tęsėsi iki 1995 metų. Objektai buvo privatizuojami už valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius), tikslines kompensacijas, laisvai konvertuojamą valiutą ir Lietuvos Respublikoje galiojusius piniginius vienetus.
8. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas numatė, kad privatizavimo objektu negali būti valstybės turtas, kuris neperkainuotas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas taisykles. Tuo tarpu bendra turto vertės nustatymo tvarka, pagrįsta tarptautinėmis turto vertinimo taisyklėmis, buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) tik 1995 m. kovo 28 d.
9. Be to, 1994 m. kovo 23 d. Valstybės kontrolės departamento pažymoje teigiama, kad nustatyta daug atvejų, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų dokumentų teisinio pagrįstumo, neteisėtai įformindavo įmonių privatizavimo dokumentus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus buvo sudaromos fizinių asmenų grupės, tvirtinami įgaliojimai atstovauti grupei, fizinių asmenų grupių steigimo sutartys ir t. t.
1. Su EBSW koncernu iš esmės buvo susiję du Lietuvos bankai – Lietuvos valstybinis komercinis bankas (LVKB) bei Komercijos ir kredito bankas (KKB). Šie bankai iš esmės buvo valdomi su EBSW koncernu susijusių asmenų, kurie priiminėjo sprendimus dėl bankų veiklos, dėl suteikiamų paskolų arba darė įtaką tokių sprendimų priėmimui.
2. Ekonominiais apskaičiavimais nepagrįstų paskolų, neužtikrintų jokiomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, išdavimas lėmė tai, kad KKB jau 1995 m. buvo nemokus, neatitiko banko veiklos riziką ribojančių normatyvų. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 66 laikinai atšauktas KKB leidimas teikti paskolas, 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 282 atšaukta banko licencija KKB.
3. Dėl analogiškų priežasčių, kaip ir KKB, LVKB 1996 m. turėjo didelių likvidumo problemų dėl blogų paskolų portfelio, jo finansiniai rodikliai blogėjo, bankas buvo nemokus. Gyventojų lėšų banke per 9 mėnesius sumažėjo 75%., įmonių – 59%, nuostoliai sudarė 142,6 mln. litų. Siekiant stabilizuoti banko padėtį, 1996 m. rugpjūčio 1 d. Vyriausybės nutarimu biudžeto asignavimų valdytojai buvo įpareigoti komerciniuose bankuose turimų einamųjų (atsiskaitomųjų) sąskaitų likučius pervesti į LVKB atidarytas sąskaitas. Reaguojant į susidariusią padėtį, 1996 m. liepos 19 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 205 sustabdyti LVKB tarybos įgaliojimai, nušalinta banko valdyba, administracijos vadovas.
4. AB Turto bankas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, 1996–1998 metais perėmė iš AB „Aurabankas“, Lietuvos akcinio inovacinio banko, Lietuvos valstybinio komercinio banko ir Lietuvos žemės ūkio banko neveiksnius aktyvus. Išnagrinėjus perimtus neveiksnius aktyvus, buvo nustatyta, kad paskolos minėtuose bankuose daugeliu atvejų buvo išduotos tarpusavyje susijusioms įmonėms ir asmenims be turto įkeitimo, išduodant garantijas bei laidavimus susijusiems asmenims, kuriuos galima įvardyti kaip atskiras finansines grupuotes. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad iš AB Turto banko perduotų neveiksnių aktyvų 17 finansinių grupuočių buvo suteikta beveik 700 mln. Lt paskolų, arba daugiau kaip 70 proc. visų perimtų probleminių skolų, iš jų EBSW grupės įmonių skolos – 448 mln. Lt, o skolos likutis 2005 m. balandžio 1 d. – 255 mln. Lt. AB Turto bankas po minėtų neveiksnių aktyvų perėmimo ėmėsi veiksmų skoloms išieškoti, teikė reikiamą informaciją bei pasiūlymus teisėsaugos institucijoms dėl civilinių ir baudžiamųjų bylų iškėlimo, taikė priverstines skolų išieškojimo priemones. Iš EBSW grupės įmonių AB Turto bankas išieškojo 6,8 mln. Lt bei skoloms padengti perėmė turto už 1,8 mln. Lt, kurį vėliau realizavo. Nors kai kurių paskolų grąžinimas buvo užtikrintas kitų įmonių garantijomis (laidavimais) bei turto įkeitimu, tačiau dėl netinkamo įforminimo daugeliu atvejų teismų sprendimais buvo išduotos garantijos ir laidavimai buvo pripažinti negaliojančiais, o įkeistas turtas buvo menkavertis, todėl išieškomos nedidelės sumos.
5. Komisijos duomenimis, su EBSW koncernu susijusių įmonių – AB Turto banko skolininkų atžvilgiu, 2002 m. spalio 1 d. buvo tiriama 60 baudžiamųjų bylų, teismuose nagrinėjamos 29 baudžiamosios bylos, 128 baudžiamosios bylos buvo sustabdytos, 130 – nutraukta, 72 bylose kalti asmenys buvo nuteisti.
1. Komisijos tyrimo metu surinktais duomenimis, EBSW koncerno įtakoje buvo atsidūrusios mažiausiai 163 Lietuvos įmonės. Šiose įmonėse koncernas turėjo akcijų paketus bei tiesiogiai ar netiesiogiai darė įtaką įmonių veiklai bei įmonių valdymo organų priimamiems sprendimams.
EBSW grupės įtaka Lietuvos ekonomikai, ypač Kauno regione, buvo milžiniška – pigiai už investicinius čekius buvo supirktos minėtų įmonių akcijos, įmonių turtas užstatytas, imamos paskolos, o gauti pinigai nebuvo investuojami, kadangi įmonės buvo superkamos siekiant ne plėsti gamybą, bet pasinaudoti jų turtu. Daugelis didžiųjų įmonių („Banga“, „Koordinatė“, „Šilkas“, „Inkaras“) buvo privestos bankrutuoti.
Kauno miesto 18 tūkst. bedarbių anksčiau dirbo EBSW privatizuotose įmonėse. Žlugus „Bangai“, 12 tūkst. asmenų prarado darbą, o „Inkaro“ įmonės bankrotas be darbo paliko 3 tūkst. žmonių.
2. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2005-04-25 rašte Nr. (8.3)-A2-452 pažymima, kad iš EBSW koncernui priklausančių 163 įmonių sąrašo 52 įmonės turėjo nemokumo problemų: 38 įmonės išregistruotos dėl bankroto, 1 sanuota, 1 restruktūrizuota, 1 įmonei restruktūrizavimo byla nutraukta, 11 įmonių bankroto procedūros dar vykdomos.
Komisija nustatė, kad pirmiau minėtų 52 įmonių įsiskolinimai kreditoriams bei įmonių darbuotojams bankroto ar restruktūrizavimo proceso pabaigoje sudarė 1 180 425 000 Lt.
| Eil. Nr. |
Įmonės kodas |
Įmonės pavadinimas |
Bankroto data/re-struktūri-zavimo data |
Likvida-vimo data |
Išregistra-vimo data |
Turtas, iš viso bankroto pradžiai |
Kreditorių reikalavi-mai bankroto pradžiai |
Padengti kredito-rių reikala-vimai |
Kreditorių reikalavimai proceso pabaigoje |
Darbuotojų reikalavimai proceso pabaigoje |
|
|
Išregistruotos, likvidavus dėl bankroto, įmonės |
|||||||||
| 1. |
4034698 |
Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra" |
1995.02.01 |
1996.11.07 |
2001.04.03 |
160553,4 |
186160,4 |
83961 |
100896,1 |
0 |
| 2. |
3331144 |
Investicinė akcinė bendrovė "Investicinė Kauno holdingo kompanija" |
1995.07.21 |
2001.03.29 |
2005.01.11 |
87489 |
122673 |
8627,8 |
113983,6 |
0,6 |
| 3. |
3388968 |
Akcinė bendrovė "Banga" |
1995.04.25 |
1996.02.05 |
2002.03.26 |
82966 |
107105 |
8624 |
104655 |
0 |
| 4. |
3362855 |
Akcinė bendrovė "Šilkas" |
2001.06.05 |
2002.01.21 |
2004.01.26 |
44166 |
59174 |
5356 |
55488 |
1 |
| 5. |
1202635 |
Akcinė bendrovė "Komercijos ir kredito bankas" |
1996.02.19 |
1999.03.16 |
2002.12.20 |
34746 |
15463 |
3542 |
11921 |
0 |
| 6. |
4413245 |
Akcinė bendrovė "Nuklonas" |
1997.04.25 |
1997.10.01 |
2002.09.18 |
27546 |
35306 |
16021 |
22370 |
3298 |
| 7. |
5651247 |
Akcinė bendrovė "Jonavos statyba" |
2000.01.06 |
2000.08.12 |
2002.02.21 |
27492 |
21882 |
0 |
22214 |
233 |
| 8. |
3331178 |
Investicinė akcinė bendrovė "Šviesus rytojus" |
2002.01.23 |
2002.07.03 |
2004.01.22 |
14826 |
31274,4 |
657,6 |
30622,5 |
20,4 |
| 9. |
6132448 |
Akcinė bendrovė "Kėdainių biochemija" |
2003.01.30 |
2003.08.04 |
2005.03.04 |
13413 |
6192,3 |
383,4 |
5842,9 |
0 |
| 10. |
3348643 |
Investicinė akcinė bendrovė "Statybinių medžiagų investicija" |
2002.02.21 |
2002.07.22 |
2004.01.21 |
11122 |
5760 |
209 |
5554 |
24 |
| 11. |
4970054 |
Akcinė bendrovė "Alma" |
1997.05.05 |
1999.09.24 |
2002.06.28 |
10250 |
5681 |
656 |
5294 |
92 |
| 12. |
3326058 |
Investicinė akcinė bendrovė "Farmacija" |
2002.02.18 |
2002.06.12 |
2004.01.21 |
9907 |
4288,1 |
187,7 |
4109,4 |
0 |
| 13. |
3348658 |
Investicinė akcinė bendrovė "Trikotažo investicija" |
2002.09.05 |
2002.12.12 |
2003.08.28 |
9509,6 |
2445,4 |
2174,3 |
271,1 |
0 |
| 14. |
7310905 |
Akcinė bendrovė "Juodupės Nemunas" |
2000.04.27 |
2000.11.17 |
2002.10.25 |
8656,1 |
17068,8 |
648,7 |
17000,7 |
2383,3 |
| 15. |
3331163 |
Investicinė akcinė bendrovė "Kauno holdingo kompanija ir partneriai" |
2002.09.03 |
2003.01.06 |
2003.11.03 |
6887 |
2773 |
3 |
2773 |
31 |
| 16. |
3424364 |
Akcinė bendrovė "Gedinatė" |
1998.10.27 |
1999.10.15 |
2002.05.13 |
5022 |
14994 |
0 |
14994 |
0 |
| 17. |
3368102 |
Akcinė bendrovė "Žaliakalnio autotransportas" |
1999.02.01 |
2000.06.02 |
2002.11.04 |
4472,158 |
7372 |
774 |
7592 |
360 |
| 18. |
2172068 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Auto-Ager" |
2002.06.10 |
2002.12.23 |
2004.01.29 |
4244 |
3824,2 |
0 |
3824,2 |
0 |
| 19. |
3292696 |
Uždaroji akcinė bendrovė prekybos namai "Snita" |
2002.07.31 |
2002.11.28 |
2004.03.09 |
4053 |
23449,8 |
11,1 |
23450,4 |
2,8 |
| 20. |
3342607 |
Akcinė bendrovė "Kauno autoservisas" |
1994.06.17 |
2000.10.03 |
2002.10.04 |
3763 |
5056 |
1387 |
4203 |
0 |
| 21. |
6247369 |
Akcinė bendrovė "Kelmės trikotažas" |
1997.11.14 |
1999.04.15 |
2002.06.26 |
3361 |
6485 |
914 |
5622 |
164 |
| 22. |
3363206 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Silbitas" |
2002.07.11 |
2002.12.10 |
2004.05.28 |
2383 |
624 |
29 |
624 |
54 |
| 23. |
3351866 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Baltijos automobilių servisas" |
2000.08.09 |
2001.04.09 |
2002.04.17 |
2320,316 |
4279 |
0 |
4279 |
17 |
| 24. |
4972334 |
Akcinė bendrovė "Plaušo plokštė" |
1996.10.25 |
1997.05.29 |
2000.11.16 |
2300 |
11988 |
1116 |
13024 |
948 |
| 25. |
3344815 |
Akcinė bendrovė "Kauno autotransportas" |
1998.07.13 |
1999.07.07 |
2004.11.29 |
1488 |
13414 |
77,4 |
15308 |
351 |
| 26. |
5204376 |
Akcinė bendrovė "Ūla" |
1998.10.27 |
1999.12.29 |
2002.09.17 |
1304 |
8020 |
260 |
7917 |
61 |
| 27. |
3406927 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Kaunas Plius TV" |
1998.01.23 |
1998.04.22 |
1998.10.16 |
1001,5 |
2115 |
0 |
2296,4 |
142,4 |
| 28. |
3244157 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Trikon" |
2000.12.08 |
2001.08.06 |
2002.11.28 |
886 |
1161,1 |
0,6 |
1160,5 |
0 |
| 29. |
3367421 |
Akcinė bendrovė "Kauno autocentras" |
2003.06.23 |
2004.01.26 |
2004.11.18 |
823 |
712 |
28 |
703 |
14 |
| 30. |
3362692 |
Akcinė bendrovė "Kamega" |
2001.04.17 |
2001.09.24 |
2002.05.15 |
460,903 |
4771,8 |
9,89 |
4761,9 |
0 |
| 31. |
5479724 |
Akcinė bendrovė "Biržų autotransportas" |
1999.06.11 |
1999.10.11 |
2001.06.06 |
392,15 |
722,6 |
0 |
741,7 |
52,9 |
| 32. |
2258677 |
Akcinė bendrovė "Vilniaus komprojektas" |
2001.04.25 |
2002.02.25 |
2004.08.13 |
295 |
8528 |
126 |
8986 |
500 |
| 33. |
4705795 |
Akcinė bendrovė "Panevėžio srovė" |
2001.08.17 |
2001.12.11 |
2003.10.20 |
180 |
523 |
0 |
523 |
4 |
| 34. |
5888159 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Kaišiadorių autotransportas" |
1999.12.14 |
2002.03.29 |
2003.03.27 |
152 |
325,9 |
112,8 |
213,1 |
101,1 |
| 35. |
5122953 |
Akcinė bendrovė "Vibrita" |
2000.05.12 |
2000.10.03 |
2001.02.23 |
114,5 |
106,8 |
0 |
116,1 |
0 |
| 36. |
4775174 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Panevėžio apželdinimas" |
2002.09.16 |
2002.10.17 |
2003.01.28 |
1,2 |
238 |
0 |
238 |
0 |
| 37. |
3350582 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Ciklonas" |
2003.07.18 |
2003.07.18 |
2004.02.25 |
0,2 |
22,6 |
2,3 |
24 |
0 |
| 38. |
4973546 |
Akcinė bendrovė "Alytaus transportas" |
2002.11.22 |
2003.03.26 |
2003.06.05 |
0 |
824 |
0 |
824 |
0 |
|
|
Iš viso |
|
|
|
|
588546,027 |
742803,2 |
134670,89 |
624420,6 |
8855,5 |
|
|
Sanuotos įmonės |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1. |
3383181 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Ultra Vires" |
1999.10.08 |
2000-02-23 sanavimo pradžia |
865 |
1850 |
0 |
n.d |
0 |
|
|
|
Iš viso: |
|
|
|
|
865 |
1850 |
0 |
0 |
0 |
|
|
Restruktūrizuojamos įmonės |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1. |
3385901 |
Akcinė bendrovė "Kauno ketaus liejykla" |
2004.11.29 |
iškelta restr. byla, duomenys iš teismo nutarties |
37147 |
n.d |
n.d |
n.d |
||
| 2. |
7069426 |
Akcinė bendrovė "Išlaužo žuvis" |
2003.12.30 |
|
2004-06-21 nutraukta restr. byla |
1330 |
751 |
0 |
754 |
6 |
|
|
Iš viso : |
|
|
|
|
80531 |
37898 |
0 |
754 |
6 |
|
|
Įmonės, kuriose bankroto procedūros vykdomos |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1. |
3353911 |
Akcinė bendrovė "Dirbtinis pluoštas" |
2001.06.13 |
|
|
133145 |
293548 |
5360 |
312465 |
2013 |
| 2. |
2005933 |
Akcinė bendrovė "Lietuvos kuras" |
2001.04.27 |
|
|
89617,8 |
112509 |
13686 |
99603 |
2 |
| 3. |
3320724 |
Akcinė bendrovė "Kauno audiniai" |
2003.05.20 |
2003.12.18 |
|
11442 |
8588 |
189 |
8556 |
87 |
| 4. |
3351847 |
Akcinė bendrovė "Inkaras" |
2000.02.21 |
2001.03.06 |
|
10916 |
83648 |
878 |
83213 |
352 |
| 5. |
3349362 |
Akcinė bendrovė "Albitas" |
2001.07.24 |
2002.03.07 |
|
9823 |
17624 |
524 |
18536 |
193 |
| 6. |
3363369 |
Akcinė bendrovė "Dara" |
2002.04.25 |
2002.10.24 |
|
7594 |
10676 |
10 |
10676 |
28 |
| 7. |
3380269 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Umbas" |
2004.07.16 |
2004.10.14 |
|
5121 |
5637 |
0 |
5637 |
64 |
| 8. |
3208149 |
Uždaroji akcinė bendrovė gamybinis-prekybinis centras "Baltex" |
2003.05.08 |
2003.08.25 |
|
4108,9 |
2565,5 |
0 |
2565,5 |
0 |
| 9. |
5124683 |
Akcinė bendrovė "Marijampolės Daisotra" |
2001.07.09 |
2002.05.13 |
|
2115,8 |
2050,1 |
0 |
2050,1 |
0 |
| 10. |
7061482 |
Uždaroji akcinė bendrovė "Alšia" |
2003.06.17 |
2003.12.08 |
|
309,8 |
291,6 |
78,4 |
291,6 |
57,8 |
| 11. |
5664148 |
Akcinė bendrovė "Jonavos montuotojas" |
2005.02.04 |
|
|
0 |
0 |
0 |
0 |
0 |
|
|
Iš viso: |
|
|
|
|
274193,3 |
537137,2 |
20725,4 |
543593,2 |
2796,8 |
| 52 |
Iš viso |
|
|
|
|
944135,3 |
1319688,4 |
155396 |
1168767,8 |
11658,3 |
| Eil. Nr. |
Įsteigimo data |
Farmacija |
balsų dalis |
Įmo-nės turtas įstei-gimo dienai |
Informacija apie bankrutavusias įmones |
Informacija apie nelikviduotas įmones 2005-01-01 |
||||||
| Bankroto data |
Įmonės turtas bankroto dieną |
Įmonės skolos (kreditorių įsiskolini-mai) bankroto pradžioje |
Padengti kreditorių įsiskolini-mai |
Įmonės skolos (kreditorių įsiskoli-nimai) bankroto pabaigoje |
turtas |
Įsiskolinimai |
įsisko- linimai dar- buo tojams |
|||||
| 1 |
1993.04.15 |
UAB "Emitentas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 2 |
1992.03.26 |
UAB "Konsultacinis centras" |
90 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 3 |
1992.04.28 |
IAB "Investicinė Kauno holdingo kompanija" |
94,51 |
|
1995.07.21 |
87489 |
122673 |
8627,8 |
113983,6 |
|
|
|
| 4 |
1992.09.18 |
IAB "Farmacija" |
60,33 |
|
2002.02.18 |
9907 |
4283,2 |
187,7 |
4109,4 |
|
|
|
| 5 |
1992.11.17 |
IAB "Trikotažo investicija" |
85,57 |
|
2002.09.05 |
9509,6 |
2445,4 |
2174,3 |
271,1 |
|
|
|
| 6 |
1992.10.27 |
IAB "Šviesus rytojus" |
109,31 |
|
2002.01.23 |
14826 |
31274,4 |
657,6 |
30622,5 |
|
|
|
| 7 |
1992.11.17 |
IAB "Statybinių medžiagų investicija" |
72,57 |
|
2002.02.21 |
11122 |
5760 |
209 |
5554 |
|
|
|
| 8 |
1992.10.27 |
IAB "Nekilnojamas turtas" |
92,16 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 9 |
1992.11.17 |
IAB "Bituko investicija" |
69,12 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 10 |
1992.04.10 |
IAB "Vilinvest" |
95,58 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 11 |
1992.10.27 |
IAB "Kauno holdingo kompanija ir partneriai" |
82,22 |
|
2002.09.03 |
6887 |
2773 |
3 |
2773 |
|
|
|
| 12 |
1994.06.20 |
|
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 13 |
1992.06.04 |
UAB "Kapitalo fondas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 14 |
1991.10.31 |
UAB "Aukso vilna" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 15 |
1993.08.31 |
UAB "Kauno holdingo kompanija"(EBSW transporto grupė 'Baltijos transportas") UAB "Kėbulų remontas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 16 |
1993.08.31 |
UAB "Autoagregatai" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 17 |
1993.08.31 |
UAB "Auto paletė" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 18 |
1992.12.04 |
UAB "Auto-AGER" |
100 |
|
2002.06.10 |
4244 |
3824,2 |
0 |
3824,2 |
|
|
|
| 19 |
1992.11.19 |
UAB "Baltijos automobilių servisas" |
100 |
|
2000.08.09 |
2320,316 |
4279 |
0 |
4279 |
|
|
|
| 20 |
1992.12.11 |
UAB "Kelių Žvaigždė" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 21 |
1992.11.10 |
UAB "Kauno transekspedicija" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 22 |
1992.08.20 |
AB "Kauno autoservisas" |
54,16 |
|
1994.06.17 |
3763 |
5056 |
1387 |
4203 |
|
|
|
| 23 |
1992.05.17 |
AB "Lazdijų autotransportas" |
63,75 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 24 |
1994.06.27 |
AB "Alytaus transportas" |
46,58 |
|
2002.11.22 |
0 |
824 |
0 |
824 |
|
|
|
| 25 |
1993.04.30 |
AB "Kauno autocentras' |
89,82 |
|
2003.06.23 |
823 |
712 |
28 |
703 |
|
|
|
| 26 |
1993.04.30 |
AB "Žaliakalnio autotransportas" |
87,52 |
|
1999.02.01 |
4472,158 |
7372 |
774 |
7592 |
|
|
|
| 27 |
1992.12.21 |
AB 'Kaišiadorių autotransportas" |
64,18 |
|
1999.12.14 |
152 |
325,9 |
112,8 |
213,1 |
|
|
|
| 28 |
1993.12.02 |
AB "Biržų autotransportas" |
57,86 |
|
1999.06.11 |
392,15 |
722,6 |
0 |
741,7 |
|
|
|
| 29 |
1992.07.29 |
AB "Klaipėdos autoservisas“ |
49,24 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 30 |
1992.09.15 |
AB "Kauno autotransportas" |
76,67 |
|
1998.07.13 |
1488 |
13414 |
77,4 |
15308 |
|
|
|
| 31 |
1993.10.18 |
AB Marijampolės "Daisotra" |
31,66 |
|
2001.07.09 |
2115,8 |
2050,1 |
0 |
2050,1 |
1816,1 |
2050,1 |
0 |
| 32 |
1994.07.01 |
(EBSW electron. Grupė "Elektronikos konsorciumas") |
13,85 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 33 |
1994.08.02 |
AB "Nuklonas" |
54,31 |
|
1997.04.25 |
27546 |
35306 |
16021 |
22370 |
|
|
|
| 34 |
1994.02.25 |
AB 'Vilniaus vingis" |
47,95 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 35 |
1994.04.18 |
AB "Ekranas" |
31,46 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 36 |
1993.10.04 |
AB "Alma" |
75,22 |
|
1997.05.05 |
10250 |
5681 |
656 |
5294 |
|
|
|
| 37 |
1994.06.28 |
Kauno valst. Televiz.aparatūros gamykla |
86,87 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 38 |
1993.10.14 |
AB "Banga" |
18,36 |
|
1995.04.25 |
82966 |
107105 |
8624 |
104655 |
|
|
|
| 39 |
1994.02.14 |
AB "Telga" |
67,16 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 40 |
1994.03.01 |
(EBSW komercijos grupė "Verta")UAB"Žinau" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 41 |
1994.03.31 |
UAB "Varanas' |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 42 |
1992.08.07 |
AB Prekybos bazė "Urmas" |
44,65 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 43 |
1992.12.18 |
AB Žaibas" |
56,81 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 44 |
1993.11.26 |
AB "Kauno ketaus liejykla" |
36,62 |
|
2004-11-29 restruktūrizavimo byla |
79201 |
37147 |
0 |
0 |
2004-11-29 iškelta restruktūrizavimo byla. Planas nepatvirtintas |
||
| 45 |
|
Klaipėdos sandėlys Nr. 14 |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 46 |
1992.05.08 |
AB "Pramoninis servisas" |
58,75 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 47 |
1990.11.20 |
UAB "Baltex" |
100 |
|
2003.05.08 |
4108,9 |
2565,5 |
0 |
2565,5 |
4108,9 |
2565,5 |
0 |
| 48 |
|
Ciklonas |
100 |
|
2003.07.18 |
0,2 |
22,6 |
2,3 |
24 |
|
|
|
| 49 |
1992.06.29 |
AB "Ūla" |
47,65 |
|
1998.10.27 |
1304 |
8020 |
260 |
7917 |
|
|
|
| 50 |
1991.11.05 |
UAB "Baltijos žaliava" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 51 |
1994.02.28 |
UAB "Triolė" |
61,26 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 52 |
1990.12.22 |
UAB "Barvila" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 53 |
1992.08.14 |
Bendra Lietuv. Ir Tadžikist. |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 54 |
1994.06.15 |
įtn."Resmon" UAB "Metropolis" |
41,9 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 55 |
|
Šaltenis Smetonos al.21 |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 56 |
1993.12.22 |
UAB "Laislita" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 57 |
1993.02.10 |
UAB "Suvalkijos prekyba" " |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 58 |
1994.05.16 |
UAB "Cetarius |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 59 |
1993.03.15 |
(EBSW turizmo grupė) AB "Palangos linas" |
85,36 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 60 |
1994.01.03 |
AB „Išlaužo žuvis“ |
48,55 |
|
2003-12-30-restruktūrizavimo byla |
1330 |
751 |
0 |
754 |
2004-06-21 restruktūrizavimo byla nutraukta |
||
| 61 |
1993.10.06 |
UAB "Europos automobilių centras" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 62 |
1994.01.14 |
UAB "Štormas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 63 |
1993.10.21 |
UAB "Baltijos spektras" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 64 |
1992.09.14 |
UAB "Alšia" |
100 |
|
2003.06.17 |
309,8 |
291,6 |
78,4 |
291,6 |
170,6 |
291,6 |
57,8 |
| 65 |
1993.10.15 |
UAB "Didysis Bekis" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 66 |
1994.02.23 |
(EBSW stat. Grupė "Statybos asociacija") AB "Vibrita" |
26,38 |
|
2000.05.12 |
114,5 |
106,8 |
0 |
116,1 |
|
|
|
| 67 |
1994.04.26 |
AB "Plaušo plokštė" |
49,85 |
|
1996.10.25 |
2300 |
11988 |
1116 |
13024 |
|
|
|
| 68 |
1993.12.07 |
AB "Jonavos montuotojas" |
37,47 |
|
2005.02.04 |
0 |
0 |
0 |
0 |
869,6 |
784,7 |
|
| 69 |
1994.09.26 |
AB "Jonavos statyba" |
59,34 |
|
2000.01.06 |
27492 |
21882 |
0 |
22214 |
|
|
|
| 70 |
1993.02.22 |
AB "Panevėžio projektas" |
37,17 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 71 |
1992.07.07 |
AB "Žemprojektas" |
43,53 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 72 |
1993.03.05 |
AB "Kamega" |
19,82 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 73 |
1992.08.14 |
UAB "Baltijos žvaigždė" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 74 |
1993.09.30 |
UAB "Umbas" |
100 |
|
2004.07.16 |
5121 |
5637 |
0 |
5637 |
5152 |
5637 |
64 |
| 75 |
1993.07.15 |
UAB "Vidlaila" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 76 |
1993.03.05 |
UAB "Daila" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 77 |
1992.06.23 |
UAB "Dakija" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 78 |
1992.10.29 |
AB "Albitas" |
22,91 |
|
2001.07.24 |
9823 |
17624 |
524 |
18536 |
4500 |
18536 |
193 |
| 79 |
1993.03.19 |
AB "Dara" |
60,83 |
|
2002.04.25 |
7594 |
10676 |
10 |
10676 |
555 |
10676 |
28 |
| 80 |
1992.05.04 |
AB "Lietkomercija" |
77,2 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 81 |
1992.02.09 |
AB "Vilniaus komprojektas“ |
40,16 |
|
2001.04.25 |
295 |
8528 |
126 |
8986 |
|
|
|
| 82 |
|
AB "Kauno medis' |
44,81 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 83 |
1993.07.29 |
UAB "Silbitas" |
100 |
|
2002.07.11 |
2383 |
624 |
29 |
624 |
|
|
|
| 84 |
|
Karinio miestelio pastatas Karmėlavoje |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 85 |
1991.01.31 |
UAB "Trikon" |
100 |
|
2000.12.08 |
886 |
1161,1 |
0,6 |
1160,5 |
|
|
|
| 86 |
1993.03.09 |
(EBSW lengvos. Pramon.gr. "Moros korporacija")AB "Šilkas" |
53,78 |
|
2001.06.05 |
44166 |
59174 |
5356 |
55488 |
|
|
|
| 87 |
1993.03.08 |
AB "Linas" |
23,99 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 88 |
1992.11.19 |
AB "Inkaras" |
64,14 |
|
2000.02.21 |
10916 |
83648 |
878 |
83213 |
2572 |
83213 |
352 |
| 89 |
1992.10.01 |
AB "Kelmės trikotažas" |
54,79 |
|
1997.11.14 |
3361 |
6485 |
914 |
5622 |
|
|
|
| 90 |
1992.12.14 |
AB "Dirbtinis pluoštas" |
32,22 |
|
2001.06.13 |
133145 |
293548 |
5360 |
312465 |
81098 |
312465 |
2013 |
| 91 |
1994.06.21 |
AB "Juodupės Nemunas",Rokiškis |
23,13 |
|
2000.04.27 |
8656,1 |
17068,8 |
648,7 |
17000,7 |
|
|
|
| 92 |
1992.02.12 |
AB "Kauno audiniai" |
7,56 |
|
2003.05.20 |
11442 |
8588 |
189 |
8556 |
0 |
8556 |
87 |
| 93 |
|
UAB "Lateksas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 94 |
|
UAB "Morena" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 95 |
|
UAB "Baltonas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 96 |
|
UAB "Drontas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 97 |
|
NĮ "Moros korporacija" |
0 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 98 |
|
AB "Trikotažas" |
30,88 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 99 |
1994.10.18 |
AB "Embolis" |
78,5 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 100 |
1994.10.18 |
AB "Gedinatė" |
77,55 |
|
1998.10.27 |
5022 |
14994 |
0 |
14994 |
|
|
|
| 101 |
1993.06.23 |
(Bendra grupė) UAB "Alveronas" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 102 |
|
Valst. akcinė ortopedijos įmonė |
9,46 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 103 |
|
AB "Žiobas" |
59,97 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 104 |
1992.10.16 |
VAĮ "Energetikos remontas" |
34,17 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 105 |
1993.12.24 |
AB "Kėdainių biochemija" |
39,63 |
|
2003.01.30 |
13413 |
6192,3 |
383,4 |
5842,9 |
|
|
|
| 106 |
|
Kauno AB "Profilis" |
2,14 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 107 |
|
Vilniaus valst.stat.kom.įmonė "Sija" |
1,06 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 108 |
|
AB "Sanitas" |
19,39 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 109 |
|
Pirtis Nr.2 |
50 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 110 |
|
Viešbutis ir restoranas "Gintaras" |
2,36 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 111 |
|
UAB "Lybiškiai" |
47,55 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 112 |
|
Klaipėdos valst.laivų statykla "Baltija" |
8,42 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 113 |
|
Klaipėdos valst.laivų remonto įmonė |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 114 |
|
Valst.įmonė "Lietuvos kuras" |
100 |
|
2001.04.27 |
89617,8 |
112509 |
13686 |
99603 |
85831,8 |
99603 |
2 |
| 115 |
|
Valst.įmonė "Jūra" |
100 |
|
1995.02.01 |
160553,4 |
186160,4 |
83961 |
100896,1 |
|
|
|
| 116 |
|
Plungės valst.paukšt. įmonė "Maistas" |
4,15 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 117 |
1993.10.29 |
UAB "Ultravires" |
100 |
|
1999.10.08 |
865 |
1850 |
0 |
n.d |
Sanuota 2000-06-19 |
|
|
| 118 |
1994.05.05 |
UAB "Kaunas plius TV" |
99,23 |
|
1998.01.23 |
1001,5 |
2115 |
0 |
2296,4 |
|
|
|
| 119 |
1993.12.29 |
AB "Panevėžio apželdinimas" |
20,13 |
|
2002.09.16 |
1,2 |
238 |
0 |
238 |
|
|
|
| 120 |
|
AB "Panevėžio srovė" |
38,53 |
|
2001.08.17 |
180 |
523 |
0 |
523 |
|
|
|
| 121 |
|
(EBSW finansų grupė) Komercijos ir kredito bankas |
90,26 |
|
1996.02.19 |
34746 |
15463 |
3542 |
11921 |
|
|
|
| 122 |
|
Liet.valst.komercinis bankas |
25,08 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 123 |
1991.08.09 |
UAB "Snita" |
100 |
|
2002.07.31 |
4053 |
23449,8 |
11,1 |
23450,4 |
|
|
|
| 124 |
1992.12.07 |
UADB "Kauno draudimo kompanija" |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
5. KOKIOS APLINKYBĖS SUDARĖ SĄLYGAS KONCERNO EBSW VEIKLAI BEI PADĖJO EBSW STEIGĖJAMS, VADOVAMS IR KITIEMS ASMENIMS, ARTIMAI SUSIJUSIEMS SU ŠIUO KONCERNU, IŠVENGTI ATSAKOMYBĖS?
6. KOKIOS VALSTYBĖS POLITIKŲ, TEISĖJŲ, PAREIGŪNŲ AR TARNAUTOJŲ VEIKOS SUDARĖ PALANKIAS SĄLYGAS KONCERNO EBSW VEIKLAI?
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Komisijai suformuluotas 6 klausimas yra sudedamoji 5 klausimo dalis, t. y. viena iš aplinkybių, kuri sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės, pasireiškianti tam tikromis valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ar tarnautojų veikomis, Komisija, nutarė, juos nagrinėti iš esmės vienas kito kontekste.
Kadangi EBSW koncerno veikla buvo susijusi ne tik su IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, bet ir tam tikrais aspektais turėjo įtakos valstybinio turto privatizavimui, LVKB veiklą bei paskolų su valstybės garantija teikimo sritį, todėl Komisija įvertindama tai, šį klausimą panagrinėjo plačiau, būtent pirmiau paminėtais aspektais.
1. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnis numatė, kad „Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine ūkine ar kitokia veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, jos steigimo sutartimi ar kitais įmonės steigimo dokumentais arba kitaip neuždrausta.“ 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos Respublikos banko įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu.
2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte buvo įtvirtinta teisės norma, suteikianti teisę bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. Vadovaujantis 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, buvo priimtas specialus teisės aktas, numatantis, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
3. Atsižvelgiant į tai, kad 2 punkte paminėtų teisės aktų buvimas buvo viena iš sąlygų sudariusių IAB IKHK neteisėtai kreditinei veiklai, Komisija panagrinėjo šių įstatymų priėmimo eigą.
4. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Nr.I-14) 81 straipsnį tuometinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje priklausė Aukščiausiosios Tarybos deputatams, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinėms komisijoms, Ministrų Tarybai, Aukščiausiajam Teismui, Lietuvos Respublikos prokurorui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turėjo politinės partijos, visuomeninės organizacijos. To meto teisėkūros pagrindinių klausimų teisinis reglamentavimas iš dalies buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo atitinkamuose straipsniuose. Šio įstatymo 88 straipsnio nuostatos numatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba renka iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų nuolatines komisijas rengti įstatymų projektams, preliminariai nagrinėti ir ruošti klausimams, priskirtiems Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, taip pat padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos priimtus sprendimus, kontroliuoti valstybinių organų ir organizacijų veiklą.
5. Pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 89 straipsnį visi valstybiniai ir visuomeniniai organai, organizacijos ir pareigūnai privalėjo vykdyti Aukščiausiosios Tarybos komisijų reikalavimus, pateikti joms reikiamą medžiagą ir dokumentus.
6. Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnis taip pat numatė, kad įstatymų projektai ir kiti klausimai, pateikti svarstyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, preliminariai aptariami jos posėdžiuose, po to perduodami nagrinėti vienai ar kelioms Aukščiausiosios Tarybos komisijoms. Šių projektų ir kitų klausimų svarstymas Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose tęsiamas po to, kai išklausomos atitinkamų komisijų išvados bei rekomendacijos dėl projektų.
7. Tuometinės Vyriausybės dalyvavimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos darbe reglamentavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d. priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkto bei 10 straipsnio nuostatos, kurios numatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikia Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pasiūlymus dėl įstatymų leidimo, o Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai turi teisę dalyvauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesijose, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais.
8. Lietuvos Respublikos įstatymų projektų rengimo bei derinimo detalus teisinis reglamentavimas iš esmės buvo įtvirtintas tik 1991 m. balandžio 18 d., priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Reglamentą Nr. I-1241, kuris Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. I-1242 įsigaliojo nuo 1991 m. balandžio 23 d.
9. Iki tol Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesijų plenariniuose posėdžiuose siūlomus svarstyti klausimus (įstatymų ir nutarimų projektus) numatydavo tam tikrų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimų priedėliuose tvirtinamos mėnesinės svarstomų klausimų programos bei darbotvarkės. Be to, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos protokoliniais nutarimais būdavo duodami pavedimai bei įpareigojimai dėl tam tikrų įstatymų projektų po jų pateikimo ar apsvarstymo plenariniame posėdyje.
10. Nagrinėjant tuometinių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių stenogramas, galima būtų daryti išvadą, kad kai kurių įstatymų projektų rengimo ir derinimo bei priėmimo praktika ne visada atitiko pirmiau nurodytas teisines šių klausimų reglamentavimo nuostatas.
11. Iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmosios sesijos 1990 m. liepos 12–13, 17, 19, 24 d., 104–113 posėdžių stenogramų (kitų dokumentų, kuriuose būtų galima gauti informacijos apie tuometinę įstatymų projektų rengimo, derinimo bei priėmimo praktiką Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nuolatinėse komisijose bei plenariniuose posėdžiuose, Seimo kanceliarijos archyve nėra) matyti, kad 1990 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje pradėtą svarstyti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektą rengė autorių kolektyvas – Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto bendradarbiai V.Gudelis, E. Kabašinskas, Vilniaus universiteto katedros vedėjas S. Velyvis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Pakalniškis, VISI docentas S. Vaitkevičius, o šiam kolektyvui vadovavo Gediminas Vagnorius, kuris kaip tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas bei Ekonomikos komisijos narys ne tik pateikė projektą, bet ir buvo pranešėjas svarstant bei priimant šį įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose.
12. Pagal pirmiau nurodytų stenogramų, taip pat pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmosios sesijos 1990 m. liepos 26–28 d., 30 d., 114–120 posėdžių stenogramų duomenis, galima daryti išvadą, kad tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Biudžeto komisija nebuvo gavusi atitinkamo pavedimo ir nedalyvavo, kai buvo svarstomas ir priimamas 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, taip pat šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas.
13. Iš pirmiau nurodytų stenogramų, be kita ko, matyti, kad svarstant šį įstatymą iš esmės nedalyvavo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisija, kuri pagal tuometinio Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnio reikalavimus pagal savo kompetenciją turėjo nagrinėti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektą ir pateikti savo išvadas bei rekomendacijas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Tai atsispindi Seimo 118 posėdžio stenogramoje, kurioje, be kita ko, matyti ir tuometinių Seimo narių abejonės dėl siūlomo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekto nuostatų galimų ekonominių pasekmių. P. Vaitiekūnas teigė, „mes galime priimti blogus baudžiamuosius įstatymus, mes galime priimti blogą Konstituciją, ir Lietuva vis dėlto gyvens. Jeigu mes priimsime blogus ekonominius įstatymus ir užsirašysime sau balus, tai ką daro daugelis dabar, tai mes po to galėsime plaukus rauti, tačiau situacijos nepakeisime. Prašau įsigilinti į šį klausimą ir suprasti, kad mes einame visiškai nepramintais takais (…). P. Rimkus: „Mano supratimu, ekonominio įstatymo priėmimui pagrindą sudaro Ekonomikos komisijos pasiūlymai. Kiek suprantu iš gerbiamojo K. Antanavičiaus pasisakymo, jis šio įstatymo priėmimui šiandien nepritaria. Jeigu mes manome, kad Ekonomikos komisija ir jos pasiūlymai nereikalingi, tai gal tada iš viso nereikalinga ir pati komisija? (…) Gal pirmininkas mano, kad šie ekonominiai įstatymai turi būti priiminėjami neapsvarsčius Ekonomikos komisijoje?“ K. Antanavičius (tuometinis Ekonomikos komisijos pirmininkas) teigė: „Aš galiu tik pakartoti, kad komisija nesvarstė, ir daugiau nieko. Svarstė buvusį variantą, gerbiamasis G. Vagnorius gal atsimena, maždaug prieš 10 dienų svarstėme, o daugiau nesvarstėme.“
14. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose 1990 m. liepos 12–30 d. iš esmės buvo svarstomas ir priimamas pirmiau nurodyto autorių kolektyvo parengtas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektas, taip pat šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas, suteikiantis akcinėms bendrovėms teisę „skolinti ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“, neturint Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pagrindinių nuolatinių komisijų išvadų bei rekomendacijų. Tačiau Vyriausybė ar pavieniai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai pastabų bei pasiūlymų dėl priimamo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto galimų neigiamų pasekmių ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, nepateikė.
15. Taip pat nebuvo pateikta pastabų bei pasiūlymų, kai Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 4 ir 5 d. plenariniuose posėdžiuose buvo svarstomas ir priimamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo naujos redakcijos projekto (projektą Seimui pateikė Vyriausybė; projekto svarstymo ir priėmimo metu Seimo plenariniuose posėdžiuose pagrindinio Ekonomikos komiteto pranešėju buvo tuometinis Seimo narys ir Ekonomikos komiteto narys Julius Veselka) 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas, pagal kurį akcinei bendrovei buvo suteikta teisė „skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Dėl šių nuostatų galimų neigiamų pasekmių ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, nei pagrindiniu komitetu paskirtas Seimo Ekonomikos komitetas, nei papildomu komitetu paskirtas Seimo Valstybės ir teisės komitetas, nei pavieniai Seimo nariai ar frakcijos savo pastabų bei pasiūlymų šiuo klausimu nepateikė. Seimo Biudžeto ir finansų komitetui svarstyti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių projektą nebuvo pavesta.
16. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 12-11313 Lietuvos Respublikos Seimui pateiktame svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ projekte (šis įstatymas priimtas 1993 m. lapkričio 9 d.) ir toliau liko nepakeista Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata, leidžianti akcinėms bendrovėms „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Pastabų dėl šios nuostatos galimų neigiamų pasekmių ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta nei Seimo Ekonomikos komitetas ar kuri nors frakcija nepateikė.
17. Iš archyvinės 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ bylos matyti, kad šio įstatymo projektą pateikė Vyriausybė 1993 m. liepos 15 raštu Nr. 8838.
18. Tačiau šiame projekte buvo sprendžiamas komercine veikla užsiimančių ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims teisių apribojimo klausimus (leista skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas) ir liko visiškai neapribotos ūkinių subjektų teisės „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Seimo Juridinio skyriaus išvadoje dėl šio įstatymo projekto, pagrindiniu komitetu paskirto Seimo Ekonomikos komiteto parengtame patobulintame projekte bei Seimo frakcijų bei pavienių Seimo narių išvadose pastabų dėl Vyriausybės pateikto projekto, jeigu jis būtų priimtas Seime, galimų neigiamų pasekmių ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, taip pat nebuvo pateikta.
19. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, svarstydamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ projektą, konstatavo, kad nėra aišku, kas konkrečiai vykdys siūlomą priimti įstatymą ir kas kontroliuos šio įstatymo įgyvendinimą. Todėl buvo pasiūlyta projekto rengėjams patikslinti įstatymo projektą, o Seimo nariui Arturui Plokšto pavesta informuoti apie tai Seimą.
20. Priimant šį įstatymą, Seimo buvo pritarta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ būtų papildytas nuostatomis, įpareigojančiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos banką parengti ūkinių subjektų komercinę ūkinę bei kredito įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų pakeitimo projektus.
21. Tačiau, kaip buvo pažymėta pirmiau, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 12-11313 Lietuvos Respublikos Seimui pateiktame svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ projekte komercine ūkine veikla užsiimančių ūkio subjektų teisių „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“ apribojimo klausimai ir toliau nebuvo sprendžiami.
22. Akcinių bendrovių, taip pat individualių (personalinių) įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų, komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų, valstybės įmonių, savivaldybės įmonių, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių, koncernų, konsorciumų, asociacijų bei kitų junginių teisiniai „piniginių lėšų skolinimosi už palūkanas, nustatomas sutartimi“, klausimai iš esmės buvo išspręsti tik 1994 m. liepos 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-579 „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo pakeitimo“. Šio įstatymo priėmimą inicijavo tuometinis finansų ministras Eduardas Vilkelis. Finansų ministerija 1994 m.birželio 9 d. raštu Nr. 14-02/3146 pateikė Įmonių įstatymo 12 straipsnio pakeitimo projektą, kuris buvo svarstoma ir priimtas ypatingos skubos tvarka.
23. Komisija 2006-01-06 raštu Nr. 203-S-02 paklausė Seimo Ekonomikos komiteto, „koks buvo tuometinės Ekonomikos komisijos vaidmuo priimant 1990-07-30 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-425 ir 1993-07-15 Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ Nr. I-226. 2006-01-12 raštu Nr. 108–S-9 buvo atsakyta, kad „Ekonomikos komitete Jūsų prašomos informacijos nėra ir todėl jos pateikti negalime“. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos archyvas 2006-01-25 raštu Nr. 451-S-8 nurodė, kad „Patikrinus archyviniam saugojimui perduotus 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo dokumentus, 1990-07-30 priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 projekto ir rengimo dokumentų nerasta (…) Ekonomikos komisijos posėdžių protokolų byla archyviniam saugojimui neperduota“.
24. Įvertindama aukščiau pateiktus faktus, Komisija daro išvadą, kad pagal tuo metu nusistovėjusią įstatymų projektų rengimo praktiką nebuvo atliktas išsamus aukščiau paminėtų projektų galimų ekonominių pasekmių atsiradimo įvertinimas.
Taip pat Komisija atkreipia dėmesį, kad Komisija neturi galimybės įvertinti visų teiktų pasiūlymų, pastabų bei išvadų dėl 1990-07-30 priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 bei tuometinės Ekonomikos komisijos 1990 metų posėdžiuose svarstomų klausimų, nes tuo metu nebuvo griežtai reglamentuota archyvinių dokumentų perdavimo archyviniam saugojimui tvarka.
25. Kaip nurodoma Generalinės prokuratūros 2004-06-29 rašte Nr. 7.2-2499, tyrimo metu paaiškėjo akcininkų atsakomybės problemiškumas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 punktą „Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas“. Komisijos tyrimo metu paaiškėjo, kad prisidengiant šia įstatymo nuostata, atsirado galimybė atskiriems asmenims išvengti materialinės atsakomybės, nes kredito sutartys sudaromos bendrovių vardu. Jas sudaro bendrovės vadovai, dažniausiai akcininkai, kuriems priklauso ir kontroliniai akcijų paketai. Šie vadovai gautus pinigus iššvaisto, panaudoja ne pagal paskirtį, o kartais – ir savo turtui sukaupti. Bendrovė tampa nemoki, neturi turto, negali atsiskaityti su kreditoriais, nėra galimybės išieškoti ir teismų priteistas sumas.
2000-07-18 priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“.
26 IAB IKHK, naudodama įvairias reklamos priemones, tokias kaip spauda, radijas ir televizija, vykdė reklaminę kampaniją, susijusią su indėlių priėmimu iš gyventojų, didelių palūkanų mokėjimu, indėlių saugumo garantu ir t. t. Ši kampanija prasidėjo nuo 1993 m. balandžio mėnesio su niekur tuo metu neįregistruota koncerno EBSW emblema. Komisija atkreipia dėmesį, kad koncernas EBSW teisiškai įregistruotas buvo 1994 m. birželio 15 d. Kauno miesto rejestro tarnyboje kaip asociacija „Konglomeratas Rytai Baltijos šalys Vakarai“.
Reikėtų pastebėti, kad koncerno EBSW samprata, kuri buvo naudojama IAB IKHK veikos reklamoje, teisniu požiūriu nebuvo aiški, nes ji tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Koncerno sąvoka buvo apibrėžta 1993 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 601 „Dėl Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“. Juo buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai ir tai sudarė sąlygas koncernui EBSW oficialiai įsiregistruoti.
1. 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte buvo įtvirtinta bendroji teisės norma, suteikianti teisę bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. 1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-300 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo 3 straipsniu“ Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas buvo pakeistas, numatant, kad bendrovė gali skolinti (tik nuosavo kapitalo lėšas) ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi.
2. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ buvo priimtas specialus teisės aktas, numatantis subjektus, kuriems ūkiniai subjektai gali skolinti pinigines lėšas, t. y. šio įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenim tik nuosavo kapitalo lėšas. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pakeitimo“ Nr. I-1145 buvo pakeistas 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis – apribotas skolinamų pinigų dydis, t. y. numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
3. 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavą bendrovės kapitalą sudaro: įstatinis kapitalas, kapitalo rezervo fondas, pelno rezervo fondas ir pelnas.
4. 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos Respublikos banko įstatymo Nr. XI-3679 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu.
5. 1992 m. spalio 27 d. Kauno miesto valdyboje IAB IKHK buvo įregistruota. Iš investicinės akcinės bendrovės įstatų su vėlesniais pakeitimais matyti, kad buvo numatytos šios veiklos rūšys:
– investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas;
– biržos operacijos su fondinėmis vertybėmis;
– konsultacinės paslaugos finansiniais klausimais;
– finansinis tarpininkavimas;
– finansinis lizingas;
– nupirktų akcijų paketų valdymas;
– operacijos su nekilnojamuoju turtu;
– didmeninė, mažmeninė ir komercinė prekyba;
– užsienio prekybos pirkimo–pardavimo perdavimo operacijos.
6. Kaip matyti iš Komisijai pateikto baudžiamosios bylos Nr. 1-5/2003 m. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio, 1993-03-31 IAB IKHK visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas, kuriuo pavedama V. Krasnickui organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą, valdymą, disponavimą ir spręsti dėl jų panaudojimo tikslingumo. Nuo 1993 m. balandžio mėnesio Lietuvos Respublikos teritorijoje V. Krasnicko iniciatyva buvo įsteigti IAB IKHK indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo 34 punktai (filialai), o nuo 1994 metų pabaigos šiuose punktuose buvo įformintos ir EBSW koncerno pavaldumui priklausančio Komercijos ir kredito banko valiutos keityklos. Minėtuose punktuose indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo operacijas vykdė ne mažiau kaip 57 samdomi darbuotojai, kurių dauguma iki 1994 m. birželio mėn. buvo įdarbinti EBSW koncerno pavaldume esančiose UAB „Konsultacinis centras“ ir UAB „Kauno holdingo kompanija“, tačiau faktiškai buvo pavaldūs IAB IKHK direktorei J. Barysienei ir šios bendrovės akcininkui V. Krasnickui pavedimo sutartimi. Iš dokumentų revizijos akto matyti, kad IAB IKHK dokumentuose nebuvo numatyta kreditinė veikla. Ši bendrovė kreditinei veiklai neturėjo Lietuvos banko leidimo.
7. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-5/2003 m. konstatuojama, kad IAB IKHK įstatai leido skolintis bendrovei pinigus, tačiau indėlių dydžiai ir tai, kad paskolinti pinigai nebuvo naudojami ūkinei veiklai plėsti, o buvo perskolinami, patvirtina, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, ir tuo pažeidė 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo Nr. XI-3679 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. Tokio leidimo IAB IKHK neturėjo.
8. IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d., neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas, priimdama indėlius iš gyventojų ir teikdama paskolas nacionaline valiuta. Be to, ši bendrovė nuo 1993 m. balandžio mėnesio pradėjo didžiulę reklaminę kampaniją spaudoje, radijuje ir televizijoje dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių procentų palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų. Reklamoje buvo naudojama niekur tuo metu neregistruoto koncerno EBSW simbolika.
9. Iš Komisijos turimos medžiagos matyti, kad 1995-08-10 Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba IAB IKHK iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu. Komisija atkreipia dėmesį, kad IAB IKHK, daugiau kaip dvejus metus neturėdama banko leidimo vykdyti kreditinę veiklą, ją vykdė stambiu mastu ir nekontroliuojama, nors pagal Lietuvos banko įstatymo (1990 m. Nr. XI-3679 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą Lietuvos banko vienas iš pagrindinių uždavinių ir funkcijų buvo kontroliuoti kredito įstaigų steigimą ir jų veiklą Respublikoje. Šio įstatymo 22 straipsnis numatė, kad Lietuvos bankas privalo kontroliuoti Respublikos kredito įstaigų veiklą organizuodamas ištisines arba atrankines revizijas.
10. Lietuvos bankas 2004-07-30 raštu Nr. 1203-567 informavo Komisiją, kad „Vadovaujantis 1992–1996 metais galiojusiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Įmonių asociacijai EBSW priklausiusių įmonių Lietuvos bankas neprižiūrėjo. Informacijos, ar kitos valstybės institucijos vykdė minėtų įmonių priežiūrą, Lietuvos bankas neturi“.
11. 2005-09-23 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius paaiškino, kad „EBSW buvo užregistruota Kauno savivaldybėje, tačiau ji reklamavosi, galima sakyti, apie pusmetį gerą neturėdama registracijos, kad jie gali rinkti pinigus. Mes, centrinis bankas, bandėme ir dėjome dideles pastangas (…). Mes informavome, kad renkami pinigai, apgaudinėjami žmonės ir ateis liepto galas, reikia kelti triukšmą. Tai oficialiai rašėme Vyriausybei, oficialiai rašėme ir Seimo Finansų komitetui, kuriam tuo metu vadovavo K. Jaskelevičius, apie tai, kad pavojuje Lietuvos gyventojai. Buvo ir Seimo narių labai daug, kurie ateidavo pas mane į banką ir esant Seime klausdavo, ar mes neapsigausime. Sakiau, kad tikrai apsigausite ir nešdinkitės kuo toliau iš tų neaiškių struktūrų. (…) Akcinių bendrovių įstatymas leido priiminėti pinigus, bet su sąlyga, kad turėjo gauti Lietuvos banko licenciją. Negavus licencijos tai yra nusikaltimas. Mes šitą kėlėme, rašėme Vyriausybei, raštai yra, reikia pakelti Lietuvos banko protokolus. Mes informavome savivaldybes apie tai, kad žiūrėkite, kas darosi su vietiniais gyventojais (…).
12. 2005 rugsėjo 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. Ratkevičius į klausimą apie neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą paaiškino, kad „Lietuvos bankas ir Kauno holdingo kompanija turbūt nesusiję dalykai. Lietuvos bankas neturėjo pareigos kontroliuoti Kauno holdingo kompaniją. (…) Veiklą, kuri yra neteisėta, privalėjo kontroliuoti teisėsaugos institucijos“. Į Komisijos narių klausimą, ar Lietuvos bankas informavo atitinkamas valdžios, teisėsaugos institucijas dėl neteisėtos IAB IKHK vykdomos veiklos bei kaip Lietuvos bankas į šią veiklą reagavo, K .Ratkevičius atsakė, kad „..tai buvo viešai, nereikėjo niekam nieko informuoti. Buvo pilni laikraščiai, žmonių eilės stovėdavo ir t. t. Visi apie tai žinojo. (…). Lietuvos bankas neturėjo reaguoti. (…) Lietuvos bankas Kauno holdingo kompanijos nereguliavo, neregistravo, neprižiūrėjo, neinspektavo ir jokių Lietuvos banko įstatymu numatytų poveikio priemonių netaikė“. K.Ratkevičiaus nuomone, IAB ,IKHK veikla „turėjo susidomėti teisėsaugos institucijos ir imtis priemonių, bet ne Lietuvos bankas“.
13. 2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs P. Milašauskas, buvęs Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius, į Komisijos narių klausimą, kodėl Lietuvos bankas nesiėmė jokių veiksmų siekiant sustabdyti neteisėtą IAB IKHK vykdomą veiklą, atsakė: „Nežinau, kodėl. Todėl, kad ne mūsų interesas, dar kartą sakau, tai nebuvo mūsų pareiga stabdyti kažką ar ne“. Tai pat P. Milašauskas nurodė, kad „buvo rašomi raštai, tikrai buvo atkreiptas dėmesys ir žmonių buvo rašoma, netikėkite tais visais indėlių priėmimais ir visa kita. Buvo tas atkreipta ir visuomenės dėmesys, ir buvo rašyta. Buvo tie dalykai daromi“.
14. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 1994-01-04 raštu Nr. ES Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba prašo Lietuvos banko Komercijos departamento direktorės L. Černaitės informuoti, ar turi IAB IKHK, registruota Kauno m. Taikos pr. 64-36, Lietuvos banko licenciją vykdyti finansines kreditines operacijas, tarp jų ir su užsienio valiuta. Atsakydamas į šį raštą Lietuvos bankas operatyviai 1994-01-04 raštu Nr. 121/9 informuoja, kad IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir užsienio valiuta.
15. Atsižvelgiant į tai, kad 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo Nr. XI-3679 10 straipsnio 8 punktas numatė, jog Lietuvos bankas kontroliuoja kredito įstaigų steigimą ir jų veiklą Respublikoje, 2005-12-16 vykusiame Komisijos posėdyje buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A.Šleževičius apie Lietuvos banko vykdomą kontrolę neteisėta kreditine veikla užsiimančių bendrovių atžvilgiu, tarp jų ir IAB IKHK, atsakė: „Nebuvo vykdoma kontrolė. Jeigu valstybinis komercinis bankas akcinis inovacinis nebuvo tikrinamas centrinio banko tris metus, tai daug ką pasako“.
16. Komisija 2005-09-27 raštu Nr. 2003-S-38 paprašė Lietuvos banko pateikti duomenis apie 1992–1996 metais Lietuvos banko teiktus siūlymus, teisės aktų projektus ir kito pobūdžio informaciją Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir teisėsaugos institucijoms dėl IAB IKHK vykdomos veiklos ir indėlių iš gyventojų rinkimo bei teisinio reglamentavimo tobulinimo. 2005-10-03 raštu Lietuvos bankas pateikė dokumentų kopijas, tačiau, tačiau raštų kopijų, pagrindžiančių R. Visokavičiaus ir P. Milašausko teiginius, nurodytus 11 ir 13 punktuose, nerasta.
17. Komisija, įvertinusi Lietuvos banko 2005-10-03 raštu Nr. 1200-731 atsiųstus dokumentus, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad Lietuvos bankas, žinodamas, jog IAB IKHK vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, daro išvadą, kad Lietuvos bankas nesiėmė jokių veiksmų siekiant sustabdyti netesėtą IAB IKHK kreditinę veiklą, t. y. oficialiai neinformavo Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir teisėsaugos bei kitų institucijų apie neteisėtai vykdomą kreditinę veiklą, šios veiklos nekontroliavo, motyvuodami tuo, kad neteisėta kreditinė veikla nepriklauso jų reguliavimo bei kontroliavimo sričiai.
18. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis numato, kad ūkiniai subjektai gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas, o nuo 1995 m. gruodžio 20 d. ūkiniai subjektai gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
19. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 3 straipsnis numato, kad Įmonių rejestro tvarkytojai turi tikrinti, ar ūkiniai subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkinių subjektų įstatų, steigimo sutarčių ir kitų steigimo dokumentų, o šio įstatymo 4 straipsnis numatė, kad Įmonių rejestro tvarkytojai turi teisę atšaukti ūkinių subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau Rejestro tvarkytojas turėjo teisę valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu atšaukti už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus ūkinių subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka.
20. 2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavusi buvusi Kauno miesto Įmonių rejestro skyriaus vedėja Valerija Martinaitienė, atsakydama į Komisijos klausimą, kaip Kauno miesto įmonių rejestro tvarkytojas atliko ūkio subjektų tikrinimo funkciją, numatytą 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, paaiškino: „Taip mes žinojome apie tą norminį aktą. Jis labai trumpai veikė. Nebuvo jokių poįstatyminių nurodymų, kaip tai vykdyti“. Be to, Martinaitienė teigė, kad Rejestro tvarkytojas netgi nebuvo pajėgus įgyvendinti šios įmonių kontrolės funkcijos ir todėl nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau Rejestro tvarkytojas turėjo teisę Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu atšaukti už Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimus ūkinių subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Į Komisijos narių klausimą, ar buvo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauta atitinkamų pranešimų apie neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą, kitus pažeidimus, V. Martinaitienė atsakė: „Taip neinformavo, bet apie kitas įmones taip (...), labai daug įmonių atšaukinėjome“.
21. Komisija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Įmonių rejestro tvarkytojas praktiškai negalėjo įgyvendinti 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pavestų ūkio subjektų veiklos kontrolės funkcijų, nes neturėjo tam sukurto ūkio subjektų kontrolės mechanizmo, trūko žmogiškųjų išteklių patirties, dėl to ši teisės norma 1993 m. lapkričio 9 d. buvo pakeista.
22. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs 1992–1994 m. buvęs Kauno mokesčių inspekcijos viršininkas Arnoldas Linkevičiaus į Komisijos narių klausimą, ar buvo atliekami mokestiniai patikrinimai IAB IKHK, jei taip, tai kokie pažeidimai buvo užfiksuoti, atsakė: „Taip tikrinau (…) visada buvo randami trūkumai, bet, kokie trūkumai, tai tikrai neatsimenu (…) Dar kartą pakartosiu – ji tikrai buvo tikrinama. Planine tvarka (…), suprantant, kas yra holdingas ir kas yra įmonės, įeinančios į holdingą (…). Mes jas tikrindavome, ar jos moka mokesčius.“
Tačiau pagal Komisijos turimus dokumentus bei kitų asmenų paaiškinimus IAB IKHK Kauno mokesčių inspekcijos pareigūnų 1992–1996 metų laikotarpiu nebuvo tikrinama.
23. 2005-11-23 Komisijos posėdyje dalyvavęs nuo 1995 m. buvęs Kauno miesto mokesčių inspekcijos viršininkas Justinas Rimas teigė: „Man pradėjus vadovauti, Kaune buvo prasčiausiai surenkami mokesčiai (…). Mes per dvejus metus padidinome mokesčių įplauką du kartus (…) Pradėjus dirbti peržiūrėjome mokesčių administravimo principus, tai tuo metu radau, kad buvo tikrinamos smulkios įmonės, todėl mes pradėjome tikrinti stambius koncernus, tokius kaip EBSW, SBA ir daugiau jų buvo, ir, žinoma, tas įmones, kurios buvo privatizuotos”. Į Komisijos narių klausimą, ar buvo atliekami mokestiniai patikrinimai IAB IKHK, J. Rimas atsakė, kad „Kauno holdingo kompanija buvo pradėta tikrinti 1996 metais, kai susiūbavo jų politika renkant indėlius ir prasidėjo gyventojų spaudimas. Iki to laiko ji nebuvo tikrinama“.
24. Komisija 2005-11-29 raštu Nr. 203-S-85 paprašė Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoti, kiek ir kada buvo atlikta IAB IKHK mokestinių patikrinimų – nuo bendrovės įsikūrimo iki likvidavimo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-12-08 raštu Nr. (21.2-32-3)-R-10908 informavo, kad investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ mokestiniai patikrinimai buvo įforminti 1999-06-01 patikrinimo aktu Nr. 04-159, 1999-11-19 patikrinimo aktu Nr. 17-06/3 PC570337 bei 2000-04-06 patikrinimo aktu Nr. 17-06/2 PC570541. Pagal pateiktas IAB IKHK archyvinėje byloje esančias dokumentų kopijas, įmonė iki 1997 metų nebuvo tikrinama.
25. Kaip nurodoma Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997-03-08 akte, Asociacijos „Grupė ESBW“ steigėjai nevykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų, t. y. asociacijos nariai, kaip asociacijos steigėjai, į sąskaitą arba į kasą turėjo įmokėti 900 000 Lt (po 100 000 Lt), tačiau IAB IKHK, „Farmacija“ ir „Nekilnojamasis turtas“ įnašų nemokėjo. Nesukaupus reikiamo turto ir piniginių lėšų, asociacija „Grupė EBSW“ vykdė pinigines bei kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkavimui, sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994-06-14 patvirtintų įstatų punktas skelbė: „Asociacija yra ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Asociacijos nariai už jos įsipareigojimus atsako tik savo įnašų, perduotų į Asociaciją, ribose“.
26. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997-03-08 akte nurodoma, kad investicinės akcinės bendrovės direktorė J. Barysienė, vyr.buhalterė D. Kuncaitienė (dirbo iki 1994-06-01, o nuo to laiko – E. Markevičienė) nuo bendrovės įregistravimo kiekvieną ketvirtį sudarinėjo finansines ataskaitas ir nustatyta tvarka teikė jas Kauno miesto valstybinei mokesčių inspekcijai. Analogiška tvarka buvo sudaromos ir nustatyta tvarka teikiamos metinės ataskaitos. Revizijos metu nustatyta, kad visais ataskaitiniais laikotarpiais bendrovės veikla buvo nuostolinga, tačiau ne visais atvejais tai buvo parodyta ataskaitose. Nustatyti dideli atskaitomybės iškraipymai finansinėse ataskaitose, sudarytose už 1994 metų 9 mėnesius, už 1994 metus bei 1996 metų pirmą pusmetį.
27. Pagal Komisijos turimus dokumentus IAB IKHK, koncernas EBSW iki 1997 metų Kauno mokesčių inspekcijos nebuvo tikrinamas.
28. Finansų ministerija 2005-09-26 raštu Nr. (13.6-0702)-5K-0522470-6K-0509131 pateikė nuomonę dėl institucijų, buvusių atsakingų arba privalėjusių kontroliuoti investicines akcines bendroves, rinkusias iš gyventojų indėlius, vykdomos veiklos teisės aktų reikalavimų ir atitikimo.
Vadovaujantis 1991 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla. Įstatai buvo registruojami toje vietos savivaldybėje, kurios teritorijoje buvo numatoma įkurti bendrovės buveinę. Steigiamų investicinių akcinių bendrovių akcijų emisijos registraciją vykdė Vertybinių popierių komisija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 646 „Dėl vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo“. Jai pagal šio nutarimo 4.2 punktą buvo pavesta 1992 m. rugsėjo 20 d. parengti investicinių akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančius dokumentus.
1995 m. liepos 5 d. priimto Investicinių bendrovių įstatymo 22 straipsnyje buvo numatyta, kad investicinės akcinės bendrovės, įsteigtos valstybinio turto privatizavimo laikotarpiu, privalo pakeisti savo įstatus ir persiregistruoti pagal minėto įstatymo reikalavimus iki 1996 m. gegužės 1 d. (vėliau šis terminas pratęstas iki 1997-05-01). Bendrovės ,neįvykdžiusios šio reikalavimo, turėjo būti likviduotos.
Atsižvelgiant į tai, Finansų ministerijos nuomone, 1992–1996 metų laikotarpiu už investicinių akcinių bendrovių veiklos ir teisės aktų reikalavimų atitikimą buvo atsakingi šių bendrovių akcininkai, kreditoriai ir teisėsaugos institucijos.
29. 2005-11-23 Komisijos posėdyje dalyvavęs S. Vaitkevičius, buvęs 1991 metų Centrinės privatizavimo komisijos narys, kalbėdamas apie investicines akcines bendroves nurodė, kad „investicinių akcinių bendrovių įsteigimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo įteisintas 1992 m. pavasarį. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnoriaus) viešai skelbė, jog šis leidimas reiškia tiktai pradėti steigimosi tokių bendrovių procesą, o artimiausioje ateityje, tai yra kelių mėnesių laikotarpiu, buvo planuojama priimti teisės aktus, kurie įgalintų tokioms bendrovėms pasirinkti du mano minėtus kelius – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis. Ir vienu, ir kitu atveju buvusi reglamentuota tvarka, pakankamai griežtos kontrolės procedūros, reikalavimai kapitalui, likvidumui, kiti rodikliai ir visa kontrolės sistema ir nebūtų buvusi sudaryta galimybė kelerius metus nekontroliuojamai kaupti žmonių investicines lėšas, rinkti pinigus ir iki 30% įsigyti oficialiai kiekvienos privatizuojamos įmonės akcijų. (…) Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, tokios kaip „Šviesus rytojus“ ir visokie panašūs į ją, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų“.
30. 2005-10-12 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovas A. Debeikis į Komisijos narių klausimą, ar Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba domėjosi IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, atsakė, kad „policija pradeda domėtis, kai yra gaunama kokia nors negatyvi informacija dėl nusikalstamos veiklos. Kad buvo registruota „Holdingo“ kompanija, tai policija jokio dėmesio matyt neskyrė, nes tuo metu buvo registruojama nemažai investicinių akcinių bendrovių…“. Kaip rodo Komisijos surinkta medžiaga, jau nuo 1994-01-04 Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba, IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir užsienio valiuta. Tačiau tik 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu ir 307 straipsnio 2 dalį dėl neteisėtos įmonės veiklos.
Steigimo dokumentuose nenumatytos veiklos vykdymas stambiu mastu buvo kriminalizuotas 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-551. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 125 straipsnis numatė vadas ir pagrindus baudžiamajai bylai iškelti. Viena iš vadų buvo valstybinių ir visuomeninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimai. Norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėtos įmonės veiklos, reikėjo nustatyti, kokią veiklą įmonė vykdo realiai, o kokia veikla yra nurodyta steigimo dokumentuose ir įvertinti šios veiklos mastą. Tai, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, konstatavo Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 125 straipsnyje numatyta, kad baudžiamoji byla gali būti keliama tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymių. Gautą pareiškimą ar pranešimą esant reikalui patikrina prokuroras, tardytojas ar kvotos organas ne vėliau kaip per dešimt dienų. Į Komisijos narių klausimą, kodėl anksčiau nebuvo sureaguota į IAB IKHK neteisėtą kreditinę veiklą, A. Debeikis atsakė: „Aš galiu tik pateisinti vienu, jeigu iki baudžiamosios bylos iškėlimo per ilgai buvo tęsiama, tai matyt nebuvo vados iškelti baudžiamajai bylai (…).
Be to, A. Debeikis nurodė, kad 1994 metais Ministras Pirmininkas Šleževičius buvo įvedęs tvarką prieš prasidedant Vyriausybės posėdžiui išklausyti Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo informaciją, t. y. ką Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba padarė Lietuvos Respublikos mastu”.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jau nuo 1994 metų Vyriausybė, Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei kitos teisėsaugos institucijos žinojo apie neteisėtą veiklą IAB IKHK, tačiau nesiėmė jokių konkrečių ir efektyvių priemonių, kad būtų užkirstas kelias tolesnei šios investicinės bendrovės neteisėtai kreditinei veiklai.
31. 2005-10-12 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas apie tuometinę situaciją paaiškino: „EBSW tuo metu buvo reiškinys neeilinis Lietuvos ekonominėje ir kitokioje padangėje (…). Pirmiausia, ko gero, EBSW išbraukti iš tuometinio konteksto vargu ar įmanoma. Reikia pažiūrėti plačiąja prasme, kas vyko tuo metu Lietuvos valstybėje. (…) 1989–1992 metai buvo nusikalstamumo pikas Lietuvoje. Vyko privatizacijos procesai. (…) Šiauliuose bandžiau kažkaip atkreipti vietinės valdžios dėmesį, kad galbūt reikėtų į privatizacijos procesus įsigilinti ir teisėsaugos institucijoms, leisti dalyvauti komisijų posėdžiuose, žiūrėti, kaip vyksta šie reikalai. Tiesmukai buvo atsakyta, netrukdyk griauti socializmo. (…) Ekonominiai procesai ženkliai pralenkė teisės aktų egzistenciją: Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas. Mes dirbome senais metodais, kiek įmanoma teikėme siūlymus Seimui, Vyriausybei, kad galima būtų užkaišioti kai kurias skyles, kurios egzistavo teisės aktuose, bet tai buvo tik lopymas, ėjimas iš paskos…“. R. Vaitiekūno teigimu, prioritetas pirmiausia buvo teikiamas brutalaus nusikalstamumo sutramdymui, o ne ekonominių finansinių nusikaltimų tyrimui.
32. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2006-01-12 raštu Nr. (17.2)-5K-060632)-6K-0600442 informavo, kad Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr.1009 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, finansų ministras E. Vilkelis) vadovaujantis Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 954 5 punkte nustatyta ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės 1.1. priemone.
Iki Revizijų departamento prie Finansų ministerijos įsteigimo, t. y. 1995 m. sausio 1 d., Finansų ministerija nevykdė pagal teismų ir teisėsaugos įstaigų pavedimus visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės finansinės veiklos revizijų.
33. 2005-10-12 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas teigė: „1994 metais mūsų pastangų dėka buvo sukurtas revizinis aparatas, jis buvo prieš tai sunaikintas. Reikėjo sukurti Revizijos departamentą prie Finansų ministerijos, kuris galėtų atlikti revizijas (…). Be revizijų aparato neįmanoma ištirti nė vienos ekonominės bylos, teisininkas turi remtis į ekonomistus, finansininkus, paskirti ekspertizes, revizijas, o šio aparato nebuvo“.
1994 metais galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2061 straipsnis numatė, kad prireikus nustatyti duomenis, turinčius reikšmės nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kvotos organo pareigūnai pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 37 straipsnį galėjo patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę finansinę veiklą. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-551 buvo papildytas Baudžiamojo proceso kodekso 2062 straipsnis, suteikiantis teisę reviziją atlikit ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo.
Nors įstatyminis pagrindas skirti revizijas buvo nustatytas Baudžiamojo proceso kodekso 2062 straipsnyje, tačiau institucija, kuri galėtų tinkamai įgyvendinti fizinių bei juridinių asmenų ūkinės-finansinės veiklos revizijas, t. y. Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos buvo įkurtas tik 1995-01-01.
34. 1995 metų rugsėjį G. Petrikas parengė IAB IKHK darbo organizavimo, rengiant sanavimo procedūrą, programą. Pagal ją vienas iš galimų atsiskaitymo su bendrovės indėlininkais variantų – bankroto procedūros metu taikyti sanavimą, kaip numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsnis numato, kad įmonės sanavimas – tai su valstybės ar trečiųjų asmenų finansine garantija įmonei taikomos administracinės, ekonominės ir finansinės priemonės siekiant išvengti jos bankroto. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas 1995-09-15 raštu Nr. 1/123 kreipiasi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką A. Šleževičių su pasiūlymu sudaryti darbo grupę iš ekonomikos ir finansų specialistų ir pavesti jai įvertinti EBSW grupės vadovo G.Petriko siūlomos bendrovės atsiskaitymui su indėlininkais įsteigimo pagrįstumą bei tikslingumą.
Iš Finansų ministerijos 1995-10-20 pateikto rašto Nr. 02-07/6765 matyti, kad „Finansų ministerija, kartu su Ekonomikos ministerija ir Vertybinių popierių komisija išnagrinėjusi Vidaus reikalų ministerijos raštą dėl EBSW grupės vadovo G. Petriko siūlymų atsiskaityti su IAB IKHK, mano, kad pateikta medžiaga ir pasiūlymai steigti naują bendrovę yra nekonkretūs ir todėl nesvarstytini. Specialistų darbo grupė galėtų būti sudaryta tik tuo atveju, jeigu būtų pateiktas konkrečių veiksmų (naujos įmonės steigimo dokumentų projektai, jos būsimo kapitalo struktūra, formavimo šaltiniai bei apimtys, verslo planas ir kt.) planas dėl atsiskaitymo su indėlininkais“. 2005-10-12 Komisijos posėdyje 1992–1996 metais buvęs vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas paaiškino: „EBSW baudžiamoji byla buvo iškelta 1995 m. birželio mėn. Aš buvau sukvietęs Petriką (…), du ar tris pagrindinius vadovus, tyrėjus, kurie tyrė bylą, buvo griežtas tonas jų atžvilgiu ir buvo pareikalautas grafikas, kad jie padėtų grąžinti tą 81 mln. (…)“.
35. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2004-07-15 raštu Nr. (03)-18-323-461 informavo Komisiją, kad Valstybės saugumo departamente nebuvo atliekamas tyrimas koncerno EBSW ir jo vadovų atžvilgiu. Valstybės saugumo departamentas vykdė tik kai kuriuos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apygardos prokuratūros pavedimus baudžiamosiose bylose.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2004-08-09 raštu Nr. (03)-18-363-530 pranešė, kad Valstybės saugumo departamentas neturi informacijos apie valstybės pareigūnų ir politikų bendradarbiavimą su EBSW koncerno steigėjais ir vadovais.
2004-09-16 Komisijos posėdyje dalyvavęs generalinio prokuroro pavaduotojas Jasaitis teigė, kad „bendraujant su Valstybės saugumo departamentu, pradėjome būtent toje byloje tirti ir dabar gerai žinomą šią pasiklausymo bylą Kaune, Ryšių gatvėje. Tai buvo 1995 m. ruduo. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Kauno skyrius 2000-12-11 raštu Nr. 08-K-9-1139 kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekcija dėl IAB IKHK, UAB „Snita“, UAB „Corporate Property Holding“ dokumentų kopijų pateikimo.
2005-12-21 Komisijos posėdyje dalyvavęs 1993–1998 metais buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas J. Jurgelis į Komisijos narių klausimą, ar Valstybės saugumo departamentas domėjosi EBSW koncerno veikla, atsakė: „Buvo viena informacija, kuri buvo susijusi su EBSW, čia tą departamentas (Valstybės saugumo departamentas (autorių pastaba) galėjo pažymėti. Kiek man žinoma, EBSW siekė turėti informaciją įvairiais būdais apie pareigūnus, apie veikiančias įmones ir tuo tikslu buvo siekiama (…) pasiklausyti telefonus. Ryšių gatvėje, man atrodo, Ryšių g. 1, dviejų kambarių butas, kur buvo įtaisyta ta visa aparatūra pasiklausymui. Kaune. (…) ta iniciatyva plaukė iš EBSW“.
1994-01-20 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo Nr. I-380 7 straipsnyje numatyti Saugumo departamento uždaviniai, iš kurių vienas yra veikų, keliančių grėsmę valstybės ekonominei galiai, išsiaiškinimas, kelio šioms veikoms užkirtimas, priežasčių, sąlygojančių šias veikas, išsiaiškinimas. Įgyvendindamas šiuos uždavinius Saugumo departamentas privalėjo imtis priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai, tirti valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma didelė žala valstybės ekonominiams ir kitiems interesams. Tačiau pagal Komisijos turimą medžiagą, Valstybės saugumo departamentas nepakankamai įgyvendino įstatymų iškeltus uždavinius bei tinkamai neatliko jiems pavestų funkcijų.
36. 2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs finansų ministras Eduardas Vilkelis į Komisijos narių klausimą, kas buvo atsakingas, kad IAB IKHK kelerius metus niekieno nekontroliuojamas vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, atsakė: „Vyriausybė taip, ten patenka, nes ekonominė policija yra Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tai jeigu bendra formulė, tai taip, Vyriausybė kalta, bet ne Finansų ministerija. (…) Aš už Vaitiekūną nedirbau tikrai. Čia buvo pono Vaitiekūno galvos skausmas ir jeigu jisai nesuorientavo ekonominės policijos, tai čia jau tegul jisai atsako. Nors visų pirma turėjo žiūrėti centrinis bankas“.
37. 2005-12-16 vykusiame Komisijos posėdyje buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į pateiktą klausimą, kaip jis dabar vertina EBSW koncerno veiklą ir jos įtaką šalies ūkiui, atsakė, kad „..įmonės privestos prie bankroto ir pinigai iššvaistyti. Tai čia nusikalstama veikla, ką čia galima įžiūrėti teigiamo. Tik blogai, kad visos tarnybos, kurios turėjo padaryti, nepadarė laiku to … ir Seimas ir centrinis bankas, ir Vyriausybė, ir Vidaus reikalų ministerija“.
38. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, daro išvadą, kad IAB IKHK vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą sudarė galimybes Lietuvos banko, Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų neveikimas.
3. Valstybės (Vyriausybės) garantijų ir paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų teikimo su EBSW grupe susijusioms įmonėms
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 220 (pasirašė Ministras Pirmininkas G.Vagnorius), nustatyta, kad valstybės paskolų gavimo sutartis ir paskolų garanto įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus, pasirašo finansų ministras. Analogiška nuostata išliko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1992 m. lapkričio 24 d. priėmus nutarimą Nr. 887 (pasirašė Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala). Šio nutarimo 1 punktu buvo pavesta Tarptautinių ekonominių santykių ministerijai (1992-07-21 iki 1992-11-26 Tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis Aleškaitis) kartu su Finansų ministerija rengti valstybės kreditų gavimo iš tarptautinių finansinių organizacijų ir valstybių, priklausančių G-24 grupei, sutartis.
2. 1992 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 899p (Ministras pirmininkas A. Abišala), kuris neteko galios 1993 m. vasario 4 d. ,Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys) potvarkiu Nr. 94p buvo patvirtinta Valstybės paskolų ekspertų komisija (iki 1993-02-04 komisijos pirmininkas A. Giržadas buvo finansų ministro pavaduotojas, nuo 1993-02-04 V. Dudėnas – Investicijų banko valdybos pirmininkas).
Valstybės paskolų ekspertų komisija nagrinėjo gaunamų iš užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų paskolų bei kreditų, kuriems reikia valstybės garantijų, kontraktus, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, pageidaujančių gauti šias paskolas bei kreditus, prašymus, nustatė paskolų bei kreditų teikimo Lietuvos Respublikos ūkio subjektams sąlygas ir grindė paskolų bei kreditų grąžinimo galimybes.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 84 (Ministras Pirmininkas B. Lubys) patvirtino Vyriausybinę valstybės paskolų komisiją, kuri priiminėjo sprendimus dėl valstybės paskolų gavimo sutarčių bei paskolų garanto įsipareigojimų. Nuo 1993-02-17 iki 1993-07-01 Komisiją sudarė: Komisijos pirmininkas ekonomikos ministras (Julius Veselka), pirmininko pavaduotojas pramonės ir prekybos ministras (Albertas Ambraziejus Sinevičius, nuo 1993-06-01 Kazimieras Juozas Klimašauskas), energetikos ministras (Leonas Vaidotas Ašmantas, nuo 1993-03-10 Algimantas Vladas Stasiukynas), žemės ūkio ministras (Rimantas Karazija), Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, finansų ministras (Eduardas Vilkelis), užsienio reikalų ministro pavaduotojas. Kiti ministrai dalyvavo Komisijos posėdyje be sprendžiamojo balso teisės, kai svarstomi kreditų bei valstybės garantijų suteikimo jų vadovaujamų ministerijų reguliavimo sričiai priskirtiems ūkio subjektams klausimai.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos banko valdyba 1993 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 471 (pasirašė Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, R. Visokavičius, E. Vilkelis). Šiuo nutarimu buvo patvirtinta Valstybinės užsienio paskolų komisijos pareiginė sudėtis bei Užsienio paskolų, gaunamų Lietuvos Respublikos valstybės vardu, taip pat imamų su Lietuvos Respublikos Vyriausybės garantija, gavimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarka.
Tai buvo pirmasis teisės aktas, išsamiai reglamentuojantis užsienio paskolų, gaunamų Lietuvos valstybės vardu, taip pat imamų su Vyriausybės garantija, gavimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarką.
1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 528p buvo patvirtinta vardinė Valstybinės užsienio paskolų komisijos sudėtis, kurios pirmininkas buvo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, o pavaduotojai – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas G. Preidys, ekonomikos ministras J. Veselka, finansų ministras E. Vilkelis. 1993 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 823p buvo pakeista Valstybinės užsienio paskolų komisijos sudėtis, kurios pirmininku ir pavaduotojais išliko tie patys asmenys, išskyrus G. Preidį, vietoj kurio paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. Ratkevičius.
5. 1993 m. buvo sudaryta Ekspertų komisija, kuriai buvo pavesta vertinti ministerijų, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų, ūkio subjektų pateiktų projektų investicijų projektus užsienio paskoloms gauti ir teikti išvadas bei pasiūlymus Valstybinei užsienio paskolų komisijai. Ekonomikos ministro 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymu (A. Kaminskas) komisija pavadinta Investicinių projektų ekspertų komisija.
6. Finansų ministro 1992 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 36 „Dėl paskolų ir kreditų kontraktų nagrinėjimo“ (E. Kunevičienė) buvo sudaryta komisija gaunamų iš užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų paskolų ir kreditų kontraktams bei garantijoms pagal juos nagrinėti. Dokumentus minėtai komisijai rengė Finansų ministerijos Valiutų ir vertybinių popierių skyrius (1992 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymu šis skyrius prijungtas prie Vertybinių popierių ir ryšių su užsienio šalimis departamento). Finansų ministerija įsteigė užsienio paskolų politikos padalinį, kuris aptarnauja ir Valstybinę užsienio paskolų komisiją. Finansų ministro 1993-09-01 įsakymu Nr. 116 Finansų ministerijos Vertybinių popierių ir ryšių su užsienio šalimis departamento pagrindu įkuriamas Užsienio paskolų politikos analizės skyrius.
7. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, teigia, kad 1992–1996 metais valstybės (Vyriausybės) garantijų ir paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų teikimo procese dalyvavo šios institucijos:
7.1. Investicinių projektų ekspertų komisija – teikdavo Valstybinei užsienio paskolų komisijai išvadas ir pasiūlymus dėl investicijų projektų finansavimo iš paskolų;
7.2. Valstybinė užsienio paskolų komisija – teikdavo Vyriausybei siūlymus dėl paskolų ar valstybės garantijų suteikimo;
7.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė – priimdavo galutinį sprendimą dėl paskolos ar garantijos suteikimo;
8. Pagal 1993–1996 metais galiojusius teisės aktus, kurie reglamentavo paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir valstybės garantijų teikimo taisykles, valstybės teikiamos paskolos ūkio subjektams ir valstybės garantijos kreditoriams dėl ūkio subjektų gaunamų paskolų galėjo būti skiriamos ne tik investiciniams ūkio subjektų projektams finansuoti, bet ir žaliavoms, energijos ištekliams įsigyti ir būtiniausių prekių importui.
Ūkio subjektai, vadovaudamiesi Investicinių projektų ekspertų komisijos reglamento, patvirtinto Ekspertų komisijos 1993-08-13 protokolo Nr. 2 3.5 punktu, kartu su investiciniu projektu (biznio planu) Ekspertų komisijai pateikdavo paskutinių trejų metų įmonės pagrindinius finansinius rodiklius (balansai, įplaukos, pajamos, pelnas), kurie ir būdavo pagrindas spręsti apie ūkio subjekto mokumą bei įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal šalies įstatymus ir socialinio draudimo įmokų mokėjimu, įvykdymą. Komisija atkreipia dėmesį, kad specialių pažymų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių pateikimas Investicinių projektų ekspertų komisijos reglamente nebuvo numatytas, todėl ji negalėjo objektyviai įvertinti įmonės finansinės būklės.
9. Komisijos turimais duomenimis, su koncernu EBSW susijusios įmonės, kurioms buvo suteiktos paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolos su valstybės garantija:
| Eil.
Nr. |
Įmonės pavadinimas |
Paskolos sutarties pasirašymo data |
Paskolos valiuta |
Paskolos suma valiuta |
Negrąžinta paskolos suma litais |
Pastabos (Investicinių projektų ekspertų komisijos (toliau – IPEK) išvados),
Paskolos paskirtis |
| 1. |
AB „Nuklonas“ |
1996-09-19 |
USD |
300.000,00 |
1.200.000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektas |
| 2. |
AB „Ekranas“ |
1995-10-20 |
EUR |
975.686,00 |
0 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 3. |
AB „Išlaužo žuvis“ |
1996-10-01 |
USD |
83.889,00 |
Paskolos grąžinimo pradžia 2005-12-31
0 |
IPEK nesvarstė;
sojų rupiniams įsigyti |
| 4. |
AB „Plaušo plokštė“ |
1995-10-20 |
EUR |
1.194.825,00 |
6.019.289,39 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 5. |
AB „Albitas“ |
1995-10-20 |
EUR |
151.426,00 |
547.980,41 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 6. |
AB „Šilkas“ |
1995-12-07 |
EUR |
991.061,00 |
5.054.807,52 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 7. |
AB „Inkaras“ |
1995-08-02 |
USD |
5.692.875,00 |
22.771.500,00 |
IPEK išvados buvo;
investicijų projektui užbaigti |
| 8. |
AB „Inkaras“ |
1995-09-02 |
USD |
407.125,00 |
1.628.5000,00 |
IPEK išvados buvo;
investicijų projektui užbaigti |
| 9. |
AB „Inkaras“ |
1995-10-20 |
EUR |
292.706,00 |
1.156.305,78 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 10. |
AB „Inkaras“ (UAB „Medicinos sistemai“) |
|
CHF |
24.7665.8736 |
55.856.084,47 |
IPEK nesvarstė;
investicijų projektui |
| 11. |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
1995-10-20 |
EUR |
819.576,00 |
0 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 12. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-02-06 |
USD |
115.850,00 |
364.128,14 |
IPEK nesvarstė;
sojų rupiniams įsigyti |
| 13. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-08-12 |
USD |
363.519,00 |
1.142.576,57 |
IPEK nesvarstė;
sojų rupiniams įsigyti |
| 14. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1998-02-19 |
USD |
134.517,58 |
422.802,21 |
IPEK nesvarstė;
sojų rupiniams įsigyti |
| 15. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1993-07-20 |
USD |
3.652.354,00 |
11.507.795,92 |
IPEK nesvarstė;
kurui įsigyti |
| 16. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1995-10-05 |
EUR |
7.615.962,72 |
21.224.607,51 |
IPEK išvados buvo;
investicijų projektui |
| 17. |
VĮ „Jūra“ |
1994-05-27 |
USD |
2.680.672,00 |
10.722.688,00 |
IPEK nesvarstė;
Depozitas |
| 18. |
VĮ „Skalda“ |
1995-10-20 |
EUR |
155.329,06 |
790.966,65 |
IPEK nesvarstė;
atsiskaityti už energijos išteklius |
| 19. |
AB „Koordinatė“ |
1994-01-14 |
SDR |
734.000,00 |
4.079.572,00 |
IEK išvados buvo;
investicijų projektui |
10. Komisijos turimais duomenimis, 12 su koncernu EBSW susijusių įmonių buvo suteikta paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija ir tik 2 įmonės šias paskolas grąžino.
11. 2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka teigė, kad „kai Šleževičius tapo premjeru (…), gaunu popierių, žiūriu, jau aš nebe paskolų komisijos pirmininkas, bet pavaduotojas. Aš tada įtariau labai blogus dalykus (…), todėl toliau posėdžiuose nedalyvavau, kad nebūčiau įveltas savo dalyvavimu į tolesnius dalykus“.
12. 2005-11-18 Komisijos posėdyje dalyvavo buvę Valstybinės užsienio paskolų komisijos, kurios pirmininkas buvo A. Šleževičius, nariai. R. Skyrienė, Komisijos narių paklausta, ar komisijos posėdžiuose buvo balsuojama dėl priimamų sprendimų, atsakė, kad „buvo ir balsuojama, bet buvo tiesiog paklausiama, ar nėra prieš (…). Balsavimas tikrai atsirado vėliau“, o į klausimą, ar visi teikiami ūkio subjektų projektai būdavo įvertinti Investicinių projektų komisijos, atsakė, kad „būdavo“.
13. 2005-12-16 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į Komisijos narių klausimą, kokios priežastys lėmė, kad negrąžinta nemaža dalis suteiktų paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija, paaiškino, kad „dėl netinkamo tų lėšų disponavimo (…), dabar akivaizdu, kad dalis projektų arba sąmoningai būdavo lėšos skolinamos, žinant iš karto, kad nebus atiduota arba tiesiog blogai parinkti biznio planai (…) ir filtras, aišku, buvo nepakankamas. Į Komisijos narių klausimą, kodėl nemaža dalis su EBSW susijusių įmonių gavo paskolas su valstybės garantija, nesant Investicinių ekspertų komisijos išvadų, A. Šleževičius trumpai atsakė, kad buvo „netvarka“ valstybėje.
14. Dėl valstybės skolos teisinio reglamentavimo:
14.1. Valstybės kontrolės departamentas, atsakydamas į 1993-10-07 Lietuvos Respublikos Seimo narių E. Kunevičienės, J. Listavičiaus, A. Endriukaičio, R. Ozolo. S. Malkevičiaus, J. Tartilo, E. Bičkausko paklausimą Nr. 410-185 dėl valstybės vidaus skolos, valstybės gautų paskolų paskirstymo, informavo, kad valstybės skolų problema yra sudėtinga ir jau tapo labai aktuali. Tačiau iki šiol beveik nebuvo nei įstatyminių mechanizmų, nei valstybinių struktūrų, nei reikiamo lygio specialistų, galinčių realiai vertinti paskolų ėmimo būtinumą, jų panaudojimą, kontrolę bei grąžintinumą. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento įstatymo 9 straipsnio 5 punktas įpareigoja departamentą kontroliuoti, ar tikslingai panaudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos, ir tikrinti ekonominę tų įmonių, įstaigų ir organizacijų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų vykdymo garantas yra valstybė, būklę, departamentas dar neturi reikiamo lygio specialistų, kurie galėtų teikti išsamias ekspertines išvadas šiais klausimais.
14.2. Valstybės kontrolės departamentas 1995-05-25 raštu Nr. 120-1-946 informavo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, kad išnagrinėjus valstybės vidaus skolos būklę, nustatyta, jog valstybės vidaus skola teisiškai neapibrėžta, jos pripažinimo, nustatymo, įvertinimo ir apskaitos tvarka norminiais aktais nereglamentuota.
14.3. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnis nustato, kad sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės teikimu. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl valstybės vardu gaunamų bei su Vyriausybės garantija imamų užsienio paskolų ir dėl valstybės vidaus skolos nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nėra valstybės skolos (skolinimosi) įstatymo, kuriame būtų apibrėžta užsienio paskola (valstybės vardu, su Vyriausybės garantija) ir vidaus skola, garantijų suteikimas, paskolų administravimas ir apskaita, ūkio subjektų bei paskolas aptarnaujančių bankų atsakomybė, Vyriausybė, suteikdama ūkio subjektams garantijas, jas įvardija kaip „Valstybės garantiją“, kai kuriuose nutarimuose net nenurodo tikslinės paskolos panaudojimo paskirties, užsienio paskolų grąžinimui užtikrinti Vyriausybė neima iš ūkio subjektų garantų ir todėl atskiri ūkio subjektai bei komerciniai bankai panaudojo užsienio paskolas ne pagal paskirtį, buvo pasiūlyta priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos (skolinimosi) įstatymą, skubos tvarka pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos banko valdybos 1993-06-24 nutarimą Nr. 471 „Dėl užsienio paskolų ir finansinės paramos, gaunamos iš užsienio valstybių bei tarptautinių finansinių organizacijų“ nuostatomis dėl užsienio paskolos grąžinimo užtikrinimo dokumentų reikalavimo iš ūkio subjektų, numatant sankcijas už užsienio paskolų lėšų nepanaudojimą ar panaudojimą ne pagal paskirtį, bei patvirtinti Investicinių projektų ekspertų komisijos nuostatus.
15. Dėl ūkio subjektų kontrolės:
15.1. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad Finansų ministerija (nuo 1992-12-12 iki 1995-02-10 finansų ministras buvo Eduardas Vilkelis), suteikdama pagal paskolų suteikimo ir grąžinimo sutartis lėšas investiciniams projektams, nepakankamai kontroliavo verslo planų vykdymą bei tikslinį paskolų panaudojimą, nerinko kas mėnesį informacijos (ataskaitų) iš ūkio subjektų, gavusių užsienio paskolas ar garantijas, kaip tai buvo numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994-03-31 nutarimo Nr. 230 3.1.4 ir 3.1.6 punktuose bei šiuo nutarimu patvirtintų Taisyklių 20 punkte.
15.2. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad analizuojant Investicinių projektų ekspertų komisijos prie Ekonomikos ministerijos išvadas dėl užsienio paskolų suteikimo ūkio subjektams bei šakinių ministerijų teikimus šiais klausimais nustatyta, jog Komisija ir ministerijos nepakankamai įvertina iš ūkio subjektų, pretenduojančių gauti užsienio paskolas investiciniams projektams įgyvendinti, gautą medžiagą (verslo planus) ir nepareikalauja audito išvadų bei kitos informacijos (pvz.: finansinės atskaitomybės, informacijos apie numatomų įsigyti analogiškų įrengimų, žaliavų kainas), reikalingos pagrįstoms išvadoms parengti.
15.3. Valstybės kontrolė, atlikusi patikrinimą, nustatė ir 1995-12-14 ataskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad ūkio subjektai, tarp jų ir AB „Koordinatė“, dalį skirtų paskolų panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. ne investiciniams projektams finansuoti, o patikrinus šių ūkio subjektų ekonominius finansinius rodiklius, nustatyta, kad pastarieji nėra pakankamai mokūs atsiskaityti už suteiktas užsienio paskolas bei mokėti palūkanas už jas dėl nuostolingos ūkinės finansinės veiklos. Dažniausiai tai sąlygoja tai, kad ūkio subjektai realizuodami investicinius projektus nepasiekia verslo planuose investicinių projektų įgyvendinimui numatytų gamybos apimčių bei ekonominių rodiklių. Be to, ūkio subjektai sudarydami sutartis su skolintojais ar įrengimų, žaliavų tiekėjais nenumato nuostolių kompensavimo, atsakomybės už sutarties sąlygų nevykdymą; iš anksto paskolos lėšomis apmoka už dar neatliktus darbus ir už tai moka palūkanas; nesant reglamentuojančių dokumentų, skaidantis ūkio subjektams, gavusiems užsienio paskolas, į kelis ūkio subjektus, įsipareigojimai už paskolą (jos grąžinimas) paliekamas vienam ūkio subjektui, o įrengimų ar žaliavų gavėju tampa kitas ūkio subjektas, t. y. užsienio paskolos paskirstomos neproporcingai suskaidomų ūkio subjektų kapitalui ar pagal faktinius įrengimų gavėjus; už paskolų lėšas įsigyja naudotus įrenginius, nors sutartyse tai nenumato; verslo plane ūkio subjektai numato investicinių projektų įgyvendinimui panaudoti nuosavas lėšas, nors faktiškai ūkio subjektai dirba nuostolingai.
1. Komercinių bankų steigimą, jų veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas ( Žin., 1992, Nr. 24-696; 1994, Nr. 43-775, Nr. 55-1048), kuris galiojo nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. sausio 5 d.
Lietuvos valstybinių bankų reorganizacija į valstybinius komercinius bankus vyko galiojant 1992 metų Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymui. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas ir valstybiniams komerciniams bankams, jei ko kita nenustato jų statutai.
2. 1992 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 655 (Ministras pirmininkas Aleksandras Abišala) Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria įsteigti LVKB, reorganizuojant Lietuvos banką, jo komercinės dalies pagrindu.
3. Kaip teigiama 1996-06-14 Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės akte Nr. 142-17, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 655, Lietuvos banko 1992-10-01 įsakymu Nr. 104 buvo sudaryta Lietuvos banko komisija komercinių funkcijų, aktyvų, pasyvų ir dokumentų pagal 1992 m. spalio 1 d. balanso būklę perdavimui. Perdavimo komisijos pirmininku paskirtas K. Ratkevičius, priėmimo komisijos pirmininkė – K. Dabašinskaitė. Šio perdavimo–priėmimo akto priede valstybės perduoti pastatai buvo įvertinti 2351,6 tūkst. litų. Pasirašius Lietuvos banko perduoto valstybės turto perdavimo–priėmimo aktą 1992 m. gruodžio 30 d. LVKB perimto turto, kaip banko pagrindinio kapitalo, nurodyto statute, neįregistravo Lietuvos banke. Neįregistravus banko statuto su tuo metu banko balanse apskaitytu pagrindiniu kapitalu, nebuvo įregistruotas ir pats bankas kaip kredito institucija, suteikiant jam banko statusą, kodą, nurodant banko rūšį bei veiklos pobūdį. Taip neturintis juridinio statuso, teisiškai neįregistruotas bankas vykdė bankines operacijas iki 1994 m. vasario 3 d.
Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo Nr. I-2715 20 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad komercinis bankas privalo turėti pagrindinį ir atsargos kapitalą, o šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad komercinio banko pagrindinis kapitalas sudaromas iš banko steigėjų (šiuo atveju valstybės) ir akcininkų lėšų, įmokėtų už banko akcijas, ir kad minimalią komercinio banko pagrindinio kapitalo sumą nustato Lietuvos bankas. Komercinių (akcinių) bankų steigimo taisyklių, (patvirtintų Lietuvos banko valdybos nutarimu 1992-11-11, protokolas Nr. 40) 1 punkte nustatyta, kad bankas gali būti įregistruotas tik turint minimalų kapitalą, o Lietuvos banko tuo metu (1991-02-04 įsakymas Nr. 11) buvo nustatyta komercinių bankų pagrindinio kapitalo minimali suma 100 tūkst. litų.
4. LVKB laikinasis statutas patvirtintas 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 997 (pasirašė Ministras Pirmininkas Bronislovas Lubys ir finansų ministras Eduardas Vilkelis), pažeidžiant Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą, pagal kurią Laikinąjį statutą Lietuvos banko teikimu turi tvirtinti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
5. Kaip nurodoma Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1995-03-30 pažymoje, „Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos banko veiklai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį, kuriame numatyta, kad valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 procentas akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, valstybei paliekama visa atsakomybė prieš indėlininkus. Reorganizavus valstybinius bankus į valstybinius komercinius, jų balansuose esantis valstybinis turtas nebuvo panaudotas akciniam kapitalui formuoti, tuo Valstybės kontrolės nuomone, padaryta žala valstybės ekonominiams interesams (už tai atsakingi – buvęs finansų ministras E. Vikelis (steigėjo atstovas), LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius)“.
6. 2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs finansų ministras Eduardas Vilkelis paaiškino: „dėl statuto rengimo.., mano manymu, tai tikrai ne Finansų ministerija rengė, galbūt mano žmonės dalyvavo statuto rengime, dabar ten surašyti skaičiai, privilegijos, veto ir visa kita, taigi vėlgi nebuvo, sakykime, Finansų ministerijos ar EBSW norai (…) Bankų priežiūra užsiminėjo centrinis bankas (…). Turiu prisipažinti, kad man bankai nebuvo pirmaeilis galvos skausmas, kaip finansų ministrui. Yra pas mane pavaduotojai, kurie kuruoja, yra departamentų vadai, yra specialistai (…).
7. Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad komercinis bankas tampa juridiniu asmeniu ir įgyja teisę atlikti banko operacijas nuo leidimo (licencijos) komercinio banko veiklai išdavimo ir įregistravimo Lietuvos banko registracijos knygoje dienos. Komercinis bankas galėjo gauti Lietuvos banko leidimą (licenciją) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo statuto įregistravimo dienos ir tik pateikus įstatymo 18 straipsnio 3 punkte nurodytus dokumentus, tarp jų patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos.
Komisijos turimo Lietuvos banko 1992-12-01 protokolo Nr. 43 išrašo duomenimis, Lietuvos banko valdybos posėdyje (pirmininkas Vilius Baldišis) buvo nutarta suteikti LVKB licenciją: užsienio valiutos pirkimo–pardavimo ir keitimo operacijoms atlikti; kreditavimo operacijoms valiuta; klientų einamosioms sąskaitoms ir indėliams (depozitams) valiuta atidaryti ir tvarkyti; tiesioginiams korespondentiniams ryšiams su užsienio bankais; tarptautinėms atsiskaitymų operacijoms atlikti. 1992-12-10 LVKB buvo išduota licencija vykdyti bankines operacijas dar neįregistravus LVKB statuto (laikinasis statutas įregistruotas tik 1993-01-30) ir neįregistravus banko kaip kredito institucijos. Licenciją Lietuvos bankas išdavė taip pat pažeisdamas Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnio 3 punkto 3 papunktį, kuriame nustatyta, kad leidimas komercinio banko veiklai išduodamas pateikus Lietuvos bankui dokumentus, patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos arba, jei akcijos neišduotos, iš steigėjų (akcininkų) lėšų surinktas visas banko pagrindinis kapitalas.
8. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius 1993-01-18 raštu Nr.32 kreipėsi į Lietuvos banką (valdybos pirmininkas V. Baldišis) dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto LVKB laikinojo statuto įregistravimo.
9. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius Povilas Milašauskas 1993-01-29 pateikia išvadą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto įregistravimo. Šioje išvadoje teigiama: „Siūlome registruoti Valstybinio komercinio banko statutą ir parašyti raštą bankui, išdėstant statuto trūkumus, (nėra nurodyta, kokiu būdu steigiamas bankas, nenurodyta, per kurį laiką bus suformuotas visas banko pagrindinis kapitalas ir kt.) ir pareikalaujant juos ištaisyti“.
2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs P. Milašauskas paaiškino, kad „jis (laikinasis statutas, aut. pastaba) neprieštaravo galiojančiam įstatymui ir teisės normoms, tai ne mano kompetencija, blogai ar kažkas. Valstybė atstovavo ir derino, kūrė statutą (…) Matyt tie klausimai buvo kažkur derinti, suderinti.“
10. 1993 m. sausio 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje (pirmininkas Vilius Baldišis) buvo nuspręsta registruoti laikinąjį LVKB statutą, įpareigojant Komercinių bankų departamentą parašyti raštą LVKB, išdėstyti laikinojo statuto trūkumus bei pareikalauti, juos ištaisius, laikinąjį statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu.
11. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) 1993 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 463 papildė LVKB laikinąjį statutą ir nustatė, kad LVKB akcininkai – Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys yra įsigiję dalį akcijų viešo akcijų pasirašymo būdu.
12. 1993 m. liepos 3 d. Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993-07-03 raštu Nr. 9-8479 adresuotam R. Visokavičiui nurodė įregistruoti LVKB statuto pakeitimus bei kartu su šiuo raštu derinimui pateikė LVKB prospektą, kuris yra parengtas pateikti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai akcijų emisijai registruoti.
13. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius raštu Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A .Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ informuoja, kad Lietuvos banko sutikimas dėl LVKB akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, jog Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų, o taip pat Lietuvos banko pripažinimo, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos bankas be Seimo ir Vyriausybės pritarimo prisiima atsakomybę prieš valstybę ir būsimus akcininkus už būsimus banko akcininkus už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Šiame rašte taip pat rašoma „Todėl, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip banko steigėja, dar kartą nepatvirtins, kad bankas bus privatizuojamas būtent šiuo, o ne kitu būdu, ir nebus išspręsta “blogų” paskolų problema, Lietuvos bankas negali sutikti su šio banko akcijų emisijos registravimu“.
14. Komisija atkreipia dėmesį, kad jau 1993-09-03 Lietuvos bankas raštu Nr.121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ Vertybinių popierių komisijai (pasirašė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas) nurodė: „Lietuvos bankas, dar kartą išnagrinėjęs LVKB pateiktą banko akcijų emisijos prospektą, patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir prospekte aprašoma banko emisija atspindi statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo“.
15. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-10-28 akte Nr. 184-03/1-54 „Dėl LVKB patikrinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu Nr. 721p „Dėl atstovavimo valstybės kapitalui LVKB“ (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius) pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti LVKB išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. Tą pačią dieną finansų ministras E. Vilkelis ir LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pasirašė privilegijuotų akcijų pasirašymo sutartį Nr. 35. Pagal šią sutartį Finansų ministerija, atstovaujama E. Vilkelio, pasirašė LVKB visas privilegijuotas akcijas 36 000 (jų savininkas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturi balsavimo teisės) ir 66 000 paprastųjų vardinių akcijų (40 procentų visų banko paprastųjų vadinių akcijų), iš viso 102 000 akcijų arba 51 proc. visų banko akcijų bei įsipareigojo apmokėti visą jų emisijos kainą. Tokiu būdu banko steigėja – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio kapitalo, turi tik 40,2 proc. visų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime , t. y. neturi kontrolinio akcijų paketo.
16. Vadovaujantis 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 997 3 punktu, Lietuvos bankas 1993 01 22 mokėjimo pavedimu Nr. 165 pervedė 3 mln. Lt į LVKB atsargos kapitalą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl LVKB pagrindinio kapitalo“ (pasirašė Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) nutarė šias lėšas įskaityti į banko pagrindinį kapitalą ir nustatė, kad jos sudaro valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Analogiško nutarimo dėl valstybinio turto, perduoto Lietuvos banko į LVKB balansą, Vyriausybė nepriėmė, taip pat nepriimtas sprendimas dėl šio turto tolesnio naudojimo.
17. 1994-01-17 Finansų ministerijos raštu Nr. 02-22 finansų ministro pavaduotojui S. Čipkui pavedama atstovauti valstybės kapitalui LVKB. 2005-09-30 vykusiame Komisijos posėdyje S. Čipkus paaiškino: „Kai Finansų ministerijoje dirbau, lyg ir buvau deleguotas valstybiniame komerciniame banke, žinau, kad viename tarybos posėdyje dalyvavau, tiksliau, kapitalo didinimo (…) Čia buvo toks primestinis darbas“. Be to, pasak S. Čipkaus, jam teko dalyvauti tik viename Valstybinio komercinio banko tarybos posėdyje.
18. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus faktus, Komisija daro išvadą, kad valstybės interesai LVKB buvo nepakankamai ir aplaidžiai atstovaujami dėl Finansų ministerijos darbuotojų (tarp jų finansų ministro E. Vilkelio, S. Čipkaus) aplaidaus požiūrio į valstybės interesų atstovavimą. Todėl, Komisijos nuomone, ši aplinkybė galėjo padėti EBSW grupės interesų įgyvendinimui LVKB.
19. Kaip matyti iš Komisijos turimų duomenų, 1993 m. spalio 21 d. LVKB visuotinio akcininkų įgaliotinių susirinkimo protokolu Nr. 1 kandidatais į banko tarybos pirmininko pareigas buvo siūlomi 3 kandidatai: S. Černiauskas, G. Petrikas, Vl. Terleckas, tačiau slapto balsavimo metu LVKB tarybos pirmininku buvo paskirtas Gintaras Petrikas. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos medžiagos, G. Petrikas taip pat buvo Komercijos ir kredito banko tarybos nariu ir tuo pačiu metu (iki 1996 m. sausio mėn.) LVKB tarybos pirmininku. Šias pareigas G. Petrikas panaudojo EBSW grupės interesams, t. y. darė įtaką ir užtikrino, kad LVKB suteiktų kreditus EBSW grupės įmonėms. Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad G.Petrikas organizavo uždarųjų akcinių bendrovių įkūrimą tik tam, kad jas panaudotų paimant kreditus iš LVKB. Taip pat kreditai buvo „EBSW grupės kitų įmonių akcijų įsigijimui, perskolino kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, naudojo atsiskaitymui su indėlininkais“.
Analizuojant kreditų ėmimo iš bankų schemą, matyti, kad dėl kreditų iš LVKB išdavimo su EBSW grupe susijusioms įmonėms banko vadovams įtaką darė banko tarybos pirmininkas G. Petrikas. Banko vardu kredito sutartis dažniausiai pasirašydavo banko valdybos pirmininko pavaduotoja K.Dabašinskaitė. Kreditai kartais būdavo išduodami jokios veiklos nevykdančioms įmonėms ir buvo panaudojami EBSW grupės interesais. Nustatyta atvejų, kai vienų EBSW grupės įmonių paimtų kreditų iš Komercijos ir kredito banko grąžinimui buvo panaudojami tuo tikslu ir LVKB paimti kreditai ir atvirkščiai. Tai patvirtino ir buvusi LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K.Dabašinskaitė Komisijos 2005-09-23 posėdyje: „G. Petrikas buvo mūsų tarybos pirmininkas. Pasakykite, ar aš galėčiau dirbti banke, nevykdant tarybos pirmininko, akcininkų ar dar kieno nors nurodymų. Iš esmės jis yra banko savininkas…“
20. Komisijos nariai posėdžių metu bandė išsiaiškinti, kieno iniciatyva G. Petrikas tapo LVKB tarybos pirmininku. Komisijos 2005-09-23 posėdyje dalyvavę LVKB Paskolų komiteto nariai teigė, kad nežino, kieno iniciatyva G.Petrikas tapo šio banko tarybos pirmininku. 2006-01-12 Komisijos posėdyje dalyvavęs Kazimieras Jonas Jocius, 1991–1993 metais dirbęs Vyriausybės kanceliarijos Pramonės ir ekonomikos referentu, paaiškino: „aš 1992 metais buvau uždavęs klausimą, ir tą šiandien pakartoju, ar Beriozovas su Brazausku buvo pas G. Petriką prašyti, kad jis finansuotų Brazausko rinkimų kampaniją. Aš tą klausimą uždaviau tada 1992 metais. Aš to klausimo neatsisakau ir dabar, nes, mano žiniomis, buvo tikrai. Stašaitis atsisakė finansuoti, G. Petrikas sutiko finansuoti, ir tokiu būdu, kadangi jis sutiko finansuoti, to pasėkoje jis buvo deleguotas Valstybinio komercinio banko tarybos pirmininku, kur patekęs į šį postą, plovė valstybės biudžeto pinigus ir užsienio paskolas su valstybės garantu. Aš jums šiandien pateikiau medžiagą, faktinius įrodymu, ir už tai, kas čia parašyta, aš galiu atsakyti prieš teismą“. 2006-01-12 Komisijos posėdyje dalyvavęs Vladimiras Beriozovas, buvęs 1994–1996 metais Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, paaiškino: „Petriką per ketverius metus buvau sutikęs…. gal 2 ar 3 kartus, apskritai, jį mačiau. Niekad nebuvau buvęs EBSW būstinėje (…)“.
2006-01-27 Komisijos posėdyje dalyvavęs J. Veselka, kaip buvęs Lietuvos ateities forumo vadovas, patvirtino, kad kartu su A. Brazausku, P. Gyliu vyko susitikti su verslininku A. Stašaičiu: „Šitas susitikimas įvyko Gedimino prospekto, tada Centrinio gastronomo, tokioj nedidelėj salytėj ir tada tikrai A. Stašaitis pasakė, kad… (Balsai salėje) Mane labai stebina, iš kur Jocius šitą dalyką žino. (Balsai salėje) Kas ten klausėsi, nes Jocio jokio ten nebuvo. Iš kur jis žino ,aš nežinau”.
Prezidentas A. Brazauskas raštu teigė: „Taip pat norėčiau paneigti žiniasklaidoje pasirodžiusius gandus neva koncernas EBSW finansavo mūsų rinkimų kampanijas. Koncernas EBSW mano rinkimų į Respublikos Prezidentus kampanijos 1993 metais nefinansavo. Tapęs Respublikos Prezidentu sustabdžiau savo veiklą LDDP ir partijos dalyvavimo rinkimuose reikalais nesidomėjau”.
Komisija, įvertinusi turimus dokumentus bei Komisijos posėdyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, negali pagrįsti pil.K.J. Jociaus pateiktų aplinkybių tikrumo ir pagrįstumo.
5. Aplinkybės, padėjusios EBSW koncerno steigėjams, vadovams ir kitiems su šiuo koncernu susijusiems asmenims išvengti atsakomybės
1.Atsižvelgiant į tai, kad fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su EBSW grupe, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose yra išnagrinėta Komisijos išvadoje atsakant į 8 klausimą, Komisija šioje dalyje tik atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla dėl IAB IKHK veiklos buvo iškelta 1995 m. rugpjūčio 10 d., 1998 m. liepos 21 d. perduota Kauno apygardos teismui, o Teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje paskelbtas 2003 m. liepos 30 d.
2. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtino naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šio įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Bausmių vykdymo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
3. Komisija atkreipia dėmesį, kad baudžiamosios bylos, susijusios su IAB IKHK veikla, teisminis nagrinėjimas Kauno apygardos teisme užtruko daugiau kaip 5 metus. Teismas 2003 m. liepos 30 d. priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje taikė naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas, kurios, kaip jau minėta, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį nusikaltimo sudėtis apėmė turto pasisavinimą arba iššvaistymą stambiu mastu. Už šį nusikaltimą buvo numatyta sankcija laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla su bauda ar be baudos. Po 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas šias dvi nusikalstamas veikas išskyrė į atskirus straipsnius, numatydamas, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turto pasisavinimo asmuo baudžiamas iki dešimties metų laisvės atėmimu, o dėl 184 straipsnio 2 dalies dėl didelės vertės turto iššvaistymo – iki septynerių metų laisvės atėmimu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 1 dalimi, numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ numatė amnestijos taikymo sąlygas. Jolantai Barysienei buvo pritaikytas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiamos nėščios moterys ir motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, nuteistos iki 5 metų imtinai, o Valdui Krasnickui buvo pritaikytas 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, pagal kurį pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus nuteistiems asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė už tyčinius nusikaltimus sumažinama vienu šeštadaliu, bet ne daugiau kaip 1 metais – nuteistiems daugiau kaip 5 metams.
4. 2003 m. liepos 30 d. teismo nuosprendžiu Jolanta Barysienė buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista 5 metams laisvės atėmimo (maksimali sankcija už šio nusikaltimo padarymą – septyneri metai laisvės atėmimo). Komisija atkreipia dėmesį, kad atleidimas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies negali būti taikoma motinoms, auginančioms iki 18 metų vaiką, kurios yra nuteistos daugiau kaip 5 metams, o tokiu atveju neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis būtų sumažinama pusiau, bet ne daugiau kaip 5 metams už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, arba vienu trečdaliu, bet ne daugiau kaip 3 metams už tyčinius nusikaltimus.
5. 1990-07-27 Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra yra savarankiškas Lietuvos Respublikos teisėsaugos organas, kuris turi prižiūrėti, kad ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, inspekcijos, vietinės valdžios ir valdymo organai, komercinės ūkinės veiklos dalyviai, partijos, visuomeninės organizacijos ir judėjimai, taip pat piliečiai laikytųsi įstatymų. 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas buvo pakeistas numatant, kad prokuratūra įstatymų nustatyta tvarka gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises, rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant. Komisijos posėdyje 2006-01-17 dalyvavęs buvęs generalinis prokuroras V. Nikitinas teigė: „tik labai gaila, kad tais laikais skubos tvarka (…) prokurorinės priežiūros funkcija iš mūsų atimta (…) Tais laikais buvo staigiai panaikinta, nebuvo jokios kontrolės, susidarė vakuumas, o vakuumą, kaip žinote, gamta nemėgsta tuštumos, vakuumas užpildomas kitais dalykais. O šiaip sistema buvo. Jeigu man pranešdavo, kad vykdant, jeigu buvo 51 proc. (autor. pastaba – akcijų) valstybės, ir mes patikrinome, tai rasdavome negerų dalykų, tai iš karto operatyviai pasitarimai ir spręsdavome, kelti bylas ar ne. Turi perspektyvas ar ne. Jeigu neturi, tai mes pareikšdavome civilinius ieškinius ginant valstybės interesus“.
6. 1996 m. lapkričio19 d įstatymu Nr. I-1631 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas 661 straipsnio nuostatomis: „Jeigu baudžiamojoje byloje civiliniu atsakovu patraukta įmonė, kuriai yra iškelta bankroto byla, tai civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjimas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai tardytojo, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi turi būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apie tai turi būti pranešta civiliniam ieškovui ir išaiškinta, kokias teises jis turi bankroto byloje.“
Komisijos posėdyje 2006-01-19 dalyvavęs generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis nurodė: „Savo laiku įstatymų leidėjas priėmė tuometinio seno Baudžiamojo proceso kodekso 66, jeigu neklystu, straipsnį, kurio pagrindu buvo galima iš baudžiamosios bylos perduoti į civilinę bylą, tai yra į bylą, kuri nagrinėja bankroto bylą, visas turtines pretenzijas, kurios buvo pareikštos pirmoje byloje. Tai štai taip ir buvo padaryta, kad visi turtiniai interesai, kuriuos turėjo apie 15 tūkstančių asmenų, buvo perkelti į bankroto bylą. (…) Baudžiamojoje byloje buvo paliktas tik tas areštuotas turtas, kuris asmens nuosavybės teise priklausė visiems byloje esantiems kaltinamiesiems (…). Bankroto byla iš pradžių buvo tiriama Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriuje. Ir turbūt puikiai žinote, dėl ko ji buvo perduota į Vilniaus apygardos teismą. Tai ši istorija puikiai iliustruoja tai, kad tos pinigų sumos, kurioms…tie asmenys, kurie šiandien yra nuteisti, jie jų lengvai atsisakyti nenorės. Bet dabar aš tiksliai negaliu pasakyti , kiek pinigų buvo pervesta į teismo sąskaitą. Jeigu neklystu, ten buvo kalbama apie kelis milijonus litų. Tai faktiškai tie keli milijonai litų turėjo būti grąžinti indėlininkams, bet to neįvyko. Tie pinigai nukeliavo uždarajai akcinei bendrovei „Snita“, kitaip tariant tai pačiai bendrovei, kuri priklausė EBSW, kaip aš sakiau, konglomeratui.(…) Mes atidavėm visą areštuotą turtą bankroto bylą tiriančiam teismui. Aišku, mes niekada negalvojom, kad gali tai įvykti, kad indėlininkai nieko negaus, nes šiaip jau matom, kad visateisė sistema funkcionuoja skaidriai ir teisingai, tai turėjo būti lyg ir viskas gerai…“
7. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad 1996-12-09 AB „Alma“ kreipėsi pareiškimu į teismą prašydama panaikinti areštą jos turtui. Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis 1996-12-12 nutartimi pareiškimą patenkino.
IAB IKHK laikinoji administratorė A. Stasiulaitienė 1996-12-09 prašė panaikinti areštą akcijoms, priklausančioms IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Bituko investicija“, UAB „Snita“. Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis 1996-12-18 nutartimi panaikino areštus minėtų bendrovių akcijoms.
1996-12-19 nutartimi Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis panaikino areštą IAB „Bituko investicija“ priklausančioms 31 719 akcijų, esančių bendrovėje „Jonavos montuotojas“.
1997 m. gegužės 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje dėl Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d., 18 d., 19 d. nutarčių, kuriomis buvo panaikintas draudimas disponuoti turtu (akcijomis, nekilnojamuoju turtu ir kt.), konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog parduoti dalį įmonės turto galima vykdant įmonės reorganizaciją. Įmonės turto dalis parduodama, kad būtų galima visiškai apmokėti kreditoriaus skolas nenutraukiant ūkinės veiklos. Iš bylos duomenų matyti, kad IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos kreditorių susirinkimas bendrovės reorganizavimo klausimo nesvarstė, reorganizavimo projektas nebuvo parengtas ir nepateiktas teismui tvirtinti.
Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais „Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto paradavimo iš varžytinių nuostatais“ (Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 486 redakcija). Šių nuostatų 2 punkte nustatyta, kad įmonės turtas ar jo dalis gali būti parduodamas viešose varžytinėse.
Teismas ir tardymo organai turtą areštavo siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos indėlininkais-kreditoriais bankroto byloje. Panaikindamas turto areštą 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartimis bei leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo (19 str.) ar likvidavimo (27 str.) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Esant tokioms aplinkybėms Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutartys naikintinos kaip nepagrįstos (CPK 370-1 str., 371-2 str. 2 p.).
8. Komisija, įvertinusi surinktą medžiagą baudžiamosiose bylose, susijusiose su asmenų veikomis IAB IKHK, LVKB, įmonėje „Jūra“, daro šias išvadas:
1) nepaisant to, kad šios baudžiamosios bylos yra sudėtingos, didžiulės apimties, pareikalavusios nemažai laiko, baudžiamųjų bylų tyrimai truko ilgai;
2) daugeliu atvejų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teismai grąžindavo bylas prokuratūrai papildomam tyrimui ir todėl baudžiamųjų bylų tyrimas bei nagrinėjimas teisme gerokai užsitęsdavo. Dėl šios priežasties sueidavo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir teisiamieji galėdavo išvengti realios bausmės už padarytus nusikaltimus;
3) baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamų veikų požymius bei nustatantys sankcijas už šias veikas, todėl teisiamųjų nusikalstamos veikos būdavo perkvalifikuojamos, pritaikant asmenų teisinę padėtį švelninantį įstatymą.
6. Dėl Gintaro Petriko kardomosios priemonės suėmimo pakeitimo į namų areštą bei faktai, susiję su jo pabėgimu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 137 straipsnio nustatyta tvarka, Gintaras Petrikas buvo sulaikytas. 1996 m. vasario 3 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 274 str. 3 d. 1996 m. vasario 5 d. paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuris baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-029-96 1996 m. gegužės 30 d. pakeistas namų areštu. Nutarimas dėl kardomosios priemonės pakeitimo buvo sankcionuotas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro vyr. justicijos patarėjo V. Juknos. Šiame nutarime motyvuojama tai, kad parengtinio tardymo metu privaloma imtis visų įstatymo numatytų priemonių, jog būtų visapusiškai, iki galo ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės; baudžiamosios bylos tyrimas ilgas; būtina išsiaiškinti įvairias finansines operacijas, kurios buvo vykdomos ir užsienyje; atsižvelgiama į tai, kad G. Petrikas suėmimo sąlygomis etapavimo metu buvo sužalotas, po to gydomas; G. Petrikui būnant Vilniaus tardymo izoliatoriuje ir jį apklausiant dėl įvairių finansinių operacijų, kurių metu reikalingi įvairūs finansiniai dokumentai, tyrime susidaro sunkumų; kad G. Petrikas anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 101, 112 straipsniais bei aukščiau išvardytais motyvais, nutarta kaltinamajam G. Petrikui pakeisti kardomąją priemonę suėmimą į namų areštą. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Jukna apie kardomosios priemonės keitimo motyvus paaiškino: „Vienas dalykas – revizijos nebuvimas (...) revizija nebuvo atlikta, (…) antras dalykas – teisinės sutarties pagalbos sutarties neįvykdymas (autoriaus pastaba – nebuvo gauti atsakymai iš užsienio valstybių)…(…) tas sprendimas buvo žinomas ir Generalinei prokuratūrai, ir Vidaus reikalų ministerijai, ir visi su tuo sutiko. (…). Na pabėgo jis, bet jis pabėgo ne po dienos, po dviejų. Bet kada eina klausimas , kad po metų kažkas atsitiko, tai man atrodo, kad tuos dalykus reikėtų skirti. Petriko paskyrimą namų areštu ir jo pabėgimą. Čia du skirtingi dalykai. Taip aš sutinku, kad iš Lukiškių pabėgti sunkiau, negu iš namų…“.
Komisija atkreipia dėmesį, kad G. Petrikui kardomoji priemonė suėmimas areštą buvo pakeista į namų areštą 1996 m. gegužės 30 d., o kai jis neatvyko į apklausą kitoje baudžiamojoje byloje 1997-04-23, teismo 1997-04-24 nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas.
2. 1996 m. gegužės 30 d. nutarime pakeisti kaltinamajam Gintarui Petrikui kardomąją priemonę suėmimą į kardomąją priemonę namų areštą ir Gintarą Petriką iš suėmimo paleisti buvo nustatytos namų arešto sąlygos:
2.1. kaltinamajam Gintarui Petrikui draudžiama lankytis viešose vietose ir išvykti iš Kauno miesto teritorijos;
3. Kaltinamojo Gintaro Petriko kardomosios priemonės namų arešto vykdymo kontrolė buvo pavesta pagal kaltinamojo gyvenamąją vietą, t. y. Kauno miesto Centro policijos komisariatui. 1996 m. birželio 6 d. nutarimas buvo užregistruotas Savivaldybių policijos Centro policijos nuovadoje, registracijos Nr. 496. Nuovados vadovo raštišku pavedimu kardomosios priemonės vykdymo kontrolė pavesta nuovados pareigūnui K. Jurgelevičiui.
4. 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas nuostatomis, reglamentuojančiomis kardomąją priemonę namų areštą. Iš turimos Komisijos medžiagos matyti, kad iki 1997 m. birželio 28 d. nebuvo įstatymų lydimojo teisės akto, kuris detaliai reglamentuotų kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės namų arešto vykdymo tvarką, tačiau Kauno m. SP Centro policijos nuovada savo iniciatyva užvedė kaltinamojo namų arešto vykdymo kontrolės bylą. Tai patvirtino ir 2005-11-09 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kauno m. SP Centro policijos nuovados pareigūnas K. Jurgelevičius. Pasak jo, „kai buvo gauta būtent šita namų arešto byla, tai nebuvo net jokių instrukcijų, kaip ją vykdyti tuo momentu. Ir turbūt Kauno mieste buvo pati pirmoji namų arešto byla“. Šį faktą patvirtino ir 2005-11-09 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kauno m. SP Centro policijos nuovados komisaras inspektorius A. Chmieliauskas. Jis patvirtino, „kad tai buvo turbūt pats pirmas atvejis Lietuvoje. Kažkokios poįstatyminės tvarkos, kaip įvykdyti nebuvo…“.
5. 2005 m. spalio 14 d. posėdžio metu buvęs Kauno miesto vyriausiasis prokuroras V. Jukna patvirtino, kad „1996 m. vasarą pirmas triukšmas kilo, kada jį (autoriaus pastaba – Gintarą Petriką) pastebėjo Palangoje. Tada paaiškėjo, kad Vidaus reikalų ministerija dar neturi instrukcijos (…), kaip ganyti tuos namų arešte esančius piliečius“.
6. 1997 m. balandžio 23 d. Gintaras Petrikas pasislėpė nuo tardymo. 1997 m. balandžio 25 d. Kauno m. VPK SP Centro policijos nuovada lydraščiu Nr. 9/1139 apie kaltinamojo Gintaro Petriko atžvilgiu nustatytus pažeidimus informavo Kauno miesto tardymo valdybos viršininko pavaduotoją A. Jakubauską.
7. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas atliko tarnybinį patikrinimą ir 1997 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, jog Kauno miesto VPK SP Centro policijos nuovados pareigūnai, vykdydami kaltinamajam Gintarui Petrikui 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu paskirtos kardomosios priemonės namų arešto kontrolę, dėl savanaudiškų ar kitų paskatų, priešingų tarnybos interesams, būtų pažeidę tarnybinę drausmę.
8. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nereglamentavo kardomosios priemonės namų arešto kontrolės ir vykdymo tvarkos, tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pasiūlyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai skubos tvarka parengti ir įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti laikinąją instrukciją dėl kaltinamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių – namų arešto vykdymo tvarkos policijos įstaigose.
9. Kardomosios priemonės namų arešto vykdymo instrukcija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 282 (vidaus reikalų ministras V. Žiemelis)
10. Kaip informavo Generalinė prokuratūra 2006-01-27 raštu Nr. 7.2-328, G. Petrikas 1997-04-23 neatvyko į apklausą, todėl 1997-04-24 teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir paskelbta jo paieška. 2001 m. balandžio 11 d. nustačius, kad Gintaras Petrikas slapstosi JAV, 2001 m. gegužės 8 d. Generalinė prokuratūra kreipėsi į šios šalies teisėsaugos institucijas dėl įtariamojo Gintaro Petriko ekstradicijos.
11. Atsižvelgdama į tai, kad Gintaras Petrikas šiuo metu yra JAV, Komisija konstatuoja, jog Gintaras Petrikas nuo 1997 m. balandžio 23 d. galėjo kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-10-27 rašte Nr. (20)-14-4372 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodo, kad 1997 m. pasienio tikrinimo procedūras reglamentavo Lietuvos Respublikos pasienio ruožo režimo laikinosios taisyklės bei Lietuvos Respublikos pasienio policijos kontrolės punktų ir pasienio muitinės įstaigų veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1028 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, R. Vaitiekūnas) (Žin., 1994, Nr. 84-1599). Rašte atkreipiamas dėmesys, kad 1997 m. Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturėjo centralizuotos kompiuterinės duomenų bazės apie paieškomus asmenis. Informacija apie paieškomus asmenis iš policijos įstaigų būdavo gaunama faksu ir perduodama į visus tarnybos padalinius faksu arba siunčiama paštu. Pasienio kontrolės punktuose gauta informacija apie paieškomus asmenis buvo įrašoma į Ieškomų asmenų apskaitos knygą. Šie duomenys buvo naudojami pasienio tikrinimo metu. Pasienio policijos departamento vyriausiojo komisaro 1999 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 411 „Dėl pasienio policijos rinktinių, pasienio užkardų ir pasienio kontrolės punktų dokumentų tvarkymo“ nustatyta, kad Ieškomų asmenų apskaitos knygos saugojimo terminas 1 metai, todėl valstybės sienos apsaugos tarnyba neturi galimybės patikrinti, ar buvo gautas pranešimas iš policijos įstaigos dėl Gintaro Petriko paieškos.
1997 metais Transporto priemonių, praleistų per valstybės sieną, registracijos žurnaluose buvo registruojami asmenys vairuojantys transporto priemonę ir vykstantys per tarptautinius oro ir jūrų uostus. Kiti asmenys, pvz., ta pačia transporto priemone kartu vykstantys keleiviai, asmenys, vykstantys per sausumos pasienio kontrolės punktus, registruojami nebuvo, buvo tikrinami tik jų kelionės dokumentai. Vadovaujantis Pasienio policijos departamento vyriausiojo komisaro 1999 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 411 „Dėl pasienio policijos rinktinių, pasienio užkardų ir pasienio kontrolės punktų dokumentų tvarkymo“ Transporto priemonių, praleistų per valstybės sieną, registracijos žurnalai yra saugomi 5 metus, o po to sunaikinami teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl dokumentų, liudijančių, kad Gintaras Petrikas vyko per valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturi galimybės pateikti.
12. Komisija 2005-10-20 raštu Nr. 203-S-67 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir prašė informuoti, ar buvo atliktas tarnybinis patikrinimas siekiant išsiaiškinti aplinkybes, leidusias Gintarui Petrikui, paskelbus jo paiešką, kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-10-27 rašte Nr. (20)-14-4372 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodoma, kad duomenų, jog buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl galimo neteisėto piliečio Gintaro Petriko išvykimo iš Lietuvos Respublikos tarnyba neturi.
1. Kaip nurodoma 2004-06-29 Generalinės prokuratūros rašte Nr. 7.2-2499, 1992 m. balandžio–spalio mėnesiais įkurtos asociacijos EBSW IAB IKHK, „Trikotažo investicija“, „Statybinių medžiagų investicija“, „Farmacija“, „Šviesus rytojus“, „Prekyba“, „Bituko investicija“, „Vilinvest“ ir „Nekilnojamasis turtas“ buvo įkurtos tam, kad vykstant Lietuvos Respublikos valstybinio turto privatizavimui būtų galima koncentruoti vienam valdymui dominančius privatizuojamus objektus. Šios bendrovės buvo susiskirsčiusios pagal atskiras ūkio šakas: lengvoji pramonė, statyba, prekyba, elektrotechnikos pramonė, poilsio objektai ir pan. Šios investicinės akcinės bendrovės, prasidėjus privatizacijai Lietuvoje, aktyviai įsijungė į minėtų ūkio šakų objektų privatizavimo procesą.
2. 1991 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjęs masinis valstybinio turto privatizavimas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu Nr. I-1115 (Žin., 1991, Nr.10-261) bei kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, reglamentuojančiais pirminio privatizavimo procesą, kuris tęsėsi iki 1995 metų. Šio įstatymo 9 straipsnyje buvo numatyta, kad privatizavimo objektus (akcijas) gali įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo teisę gauti Lietuvos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą. Privatizavimo objektai buvo parduodami ir perduodami už valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius), Lietuvos Respublikoje galiojančius pinigus ar laisvai konvertuojamą valiutą, taip pat tikslines kompensacijas, papildomai išmokamas pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.
3. Vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) buvo išdalinti visiems Lietuvos gyventojams. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, gali ją perleisti tik savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserim, įrašant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama išmoka ar kompensacija, investicinę sąskaitą. Tačiau privatizavimo eiga parodė, kad uždraudus investicinius čekius parduoti kitiems asmenims, sėkmingai privatizavimo eigai Lietuvoje nepakanka Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytų subjektų, galinčių įsigyti privatizuojamą turtą, – fizinių asmenų ir jų sudarytų grupių, todėl gana greitai buvo įteisintas naujas subjektas – investicinės akcinės bendrovės.
2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavęs J.Veselka, kaip buvęs ekonomikos ministras, nurodė: „1994 metais jau nedirbau, buvau LDDP pasiųstas į konferenciją Varšuvoje ir aš galvoju, kad čekinis privatizavimas buvo sugalvotas komunistinės nomenklatūros, nes per jį buvo geriausia tapti jiems savininkais (…). Tada rusų delegacijos toks plikas juodas nedidelis į mane ilgai žiūrėjo, per pertrauką priėjo ir sako, kodėl tu tokios esi nuomonės? Aš sakau, tai kas vis dėlto sugalvojo šitą čekinį privatizavimą, (…) jis man labai trumpai pasakė: „Mes – Peterburgo grupė“ (…) Mes – žydų grupė Peterburge“. Sakau, kodėl Jūs tai sugalvojote? O jis man logiškai atsakė, kadangi labai stipri buvo tada partinė drausmė, aparatas labai drausmingas, vienintelis būdas kada jį buvo galima suardyti, tai leidus veltui įsigyti turto. (…) Štai viso to čekinio privatizavimo pradžia ir tikslas – leisti lengvai struktūrų žmonėms tapti savininkais”.
4. Vadovaujantis 1991 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ (Žin., 1991, Nr. 33-919), investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-594), tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ (Žin., 1992, Nr. 10-269) 2.1 punkte nurodyta, taip pat kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
5. Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų įmonių veiklą 1991–1994 m. reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-709). Jo 28 straipsnio 1 punktas numatė, kad akcinis kapitalas gali būti didinamas inter alia ir iš pelno dalies, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka priskirta akciniam kapitalui. Įstatinio kapitalo didinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savo lėšų“ (Žin., 1992, Nr. 11-297). Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų ir valstybės kontroliuojamų įmonių veiklą nuo 1995 m. sausio 1 d. reglamentavo Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 36-888), nenumatęs kapitalo akcionavimo ir privataus kapitalo dalyvavimo valstybės ar savivaldybės įmonėje, bei Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė galimybę didinant bendrovės akcinį kapitalą iš bendrovės lėšų nemokamai gauti visiems akcininkams proporcingai turimų akcijų nominaliai vertei, o didinant akcinį kapitalą papildomais įnašais emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią akcijų vertę. Didinant įstatinį kapitalą papildomais nepiniginiais (turtiniais) įnašais, juos įvertina bendrovės revizorius arba valdybos paskirtas nepriklausomas ekspertas ar jų komisija.
6. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucija (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku nepateikė, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės. Daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 dalyje Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius pateikti įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą bei įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė į tokius Seimo suformuluotus siūlymus neatsižvelgė.
7. 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 130 „Dėl valstybinio turto privatizavimo dokumentų tvirtinimo“ patvirtino Privatizavimo programų sudarymo principus, pagal kuriuos respublikinio lygio privatizavimo programas rengė Ekonomikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir valstybinėmis tarnybomis bei miestų (rajonų) privatizavimo) komisijomis. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas vykdė visų Lietuvos ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programų ekspertizę. Kaip nurodoma Valstybės kontrolės 1994 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 03-05-429, „Centrinė privatizavimo komisija yra sprendimų tvirtinimo, o Privatizavimo departamentas – jų pateikimo ir vykdymo organas“. Savivaldybių lygmeniu analogiškai buvo pasiskirsčiusios privatizavimo komisijos ir tarnybos.
8. 1991 m. balandžio 18 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo įsteigtas naujas ministerijos struktūrinis padalinys – Privatizavimo skyrius, o nuo 1992 m. sausio 2 d. – Privatizavimo departamentas.
Kaip matyti iš Valstybės kontrolės departamento pateiktos medžiagos, Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento pareigūnai dalyvavo rengiant Vyriausybės nutarimų, turinčių padėti įgyvendinti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, projektus, tačiau pateiktuose projektuose nebuvo siūloma sunorminti ar panaikinti įstatymų ir nutarimų kolizijas, pvz., Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 punkto 5 papunkčio (kurioje numatyta, kad įmonė turi teisę išpirkti (sugrąžinti) dalį ar visą valstybinį kapitalą, perduotą įmonei, tam tikslui panaudodama darbuotojų, akcininkų ir komercinės ūkinės veiklos likutines (įvykdžius prievoles) lėšas) bei 31 straipsnio (nominalus akcinio kapitalo didinimas iš įmonės lėšų), o būtent šių įstatymų veikimas sudarė sąlygas akcionuoti valstybės turtą ir išvengti privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą.
9. 2005-11-23 Komisijos posėdyje dalyvavęs Stasys Vaitkevičius, buvęs Centrinės privatizavimo komisijos narys, kalbėjo apie valstybės turto privatizavimo proceso problematiškumą: „Aš tokias priežastis matyčiau (…) Pirmoji tai yra atsisakymas kelerius metus indeksuoti valstybinį turtą (…). Antroji priežastis tai yra atsisakymas iki 1995 metų transformuoti investicines akcines bendroves, investicinius fondus ir investicines Holdingo kompanijas. Trečioji priežastis – įmonių, kurioms buvo būtinas restruktūrizavimas ir gan nemažos investicijos, išbraukimas arba neįtraukimas į privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą. Ketvirtoji priežastis tai yra praktinis nebaudžiamumas už pažeidimus, susijusius su valstybinio turto privatizavimo procesu. (…) Ir penktoji priežastis – tai valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų išdavimo kontrolės praktinis nevykdymas (...) iki 1993 metų pradžios“.
10. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainuotas pagal Lietuvos Respublikos nustatytas taisykles.
11. Siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) patvirtino Bendruosius turto vertės nustatymo principus.
12. Pasak S. Vaitkevičiaus, „dėl turto indeksavimo (…) tiek aš asmeniškai ne vieną kartą 1992 metų pabaigoje ir 1993 metų pradžioje ne kartą kreipiausi į tuometinį premjerą (Į Lubį, aut. pastaba) dėl būtinumo indeksuoti valstybės turtą. (…) Vėliau 1993–1994 metais tą pačią problemą kėliau dirbdamas Europos Sąjungos PHARE programos konsultantu (…), tačiau tuometinis premjeras, aš turiu galvoje ponas A. Šleževičius, tokios nuomonės nepalaikė. Tokios sąmoningo valstybės turto neindeksavimo pasekmes, manau, jūs puikiai žinote. Miesto centruose ir kitur esantis turtas, statiniai buvo nupirkti maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai, ir pagal tokias kainas valstybės turtas, kaip turtinis įnašas, būdavo investuojamas į privačias įmones. Būtent pagal tai. Pirmiausia tuo pasinaudojo tokios struktūros kaip EBSW, pigiai ir greitai įsigydamos didelius valstybės turto kiekius“.
13. 2005-10-06 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Seimo ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas R. Šukys teigė: „…turtas buvo neindeksuotas iki 1994 metų, jeigu neklystu, birželio mėnesio. (…) Aš galiu pasakyti, kokios priežastys … Sąmoningos“.
14. 3. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Pakalniškis, buvęs Centrinės privatizavimo komisijos pirmininkas, teigė, kad „didžiausia bėda buvo ta, kad buvo didelė infliacija, o įmonių turtas nebuvo perkainojamas“.
15. 2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs ekonomikos ministras J. Veselka nurodė: „Pradėjome kelti kainas. Kaip vyko? Ateina milžiniški sąrašai, žiūri…, kokioj vietoj stovi fabrikas, kada statytas, kokią produkciją gmina, koks pelningumas. (…) ir Seime konservatoriais pradėjo G. Vagnorius (…) Skriaudžia tautą, didina kainas nepagrįstai, visa kita. Tas, kur prisitaikėliu aš vadinu. Daro metinį parnešimą, komisija, blogai dirba privatizavimas, vadovaujamas J. Veselkos (…) Visa komisija paduodame pareiškimus, skambina vėl A. Brazauskas, sako, Juliau, nepyk, čia mano klerkai prirašė (…) Sudaryk naują komisiją, ir tu būsi, ir viskas bus gerai. Aš, kaip pasitikintis žmogus, tikintis valdininku, sudarau komisiją, žiūriu – visa komisija patvirtinta, manęs vieno nėra. Na aiškus signalas. Bet spaudimo niekada jokio neturėjau“.
16. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) patvirtinto Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka, kuria įteisino naują privatizavimo procese dalyvaujantį subjektą – investicinę akcinę bendrovę. Šios tvarkos 1 punkte buvo numatyta, kad investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamu turtu (akcijomis) valdyti.
Kaip matyti iš Komisijos turimos medžiagos, įregistravus EBSW grupę sudariusias investicines akcines bendroves buvo pradėtas masiškas investicinių čekių iš gyventojų supirkinėjimas visoje Respublikoje ir objektų pirkimas viešai pasirašant akcijas privatizavimo tarnybose bei perkant objektus aukcionuose.
17. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas buvo priimtas tik 1995 m. liepos 5 d. S. Vaitkevičius teigė: „Investicinių akcinių bendrovių įsteigimas buvo įteisintas 1992 m. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnorius) (…) planuoja priimti teisės aktus, kurie įgalintų tokioms bendrovėms pasirinkti du kelius mano minėtus – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis (…). Šiuo klausimu aš bandžiau įtikinti premjerą (aš kalbu apie tuometinį buvusį premjerą A. Abišalą ir B. Lubį) apie būtinumą keisti įstatymus ir jau buvau asmeniškai parengęs tokių investicinių fondų ir holdingo įmonių teisės aktų metmenis, tačiau kadangi vyko rinkimai, kaip žinote, tuo metu, tai….Žodžiu, prie A. Abišalos tokie teisės aktai, praktiškai nebuvo galimybės praeiti per Seimą, ir nebuvo pateikti. Galų gale 1993 metais įkalbėjau B. Lubį ir jis 1993 metų pačioj pradžioj, aš pamenu, tai buvo ir jis asmeniškai savo ranka, pabrėžiu, nebuvo Vyriausybės posėdyje tai svarstyta, jis įrašė… Turėjo premjeras tokią teisę pagal to meto reglamentą į teikiamą Seimui svarstyti įstatymų tam tikrą paketėlį dėl suteikimo Vyriausybei teisės tokias investicines akcines bendroves Vyriausybei pačiai nustatyti teisinę tvarką – transformuoti į mano minėtas struktūras. Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, jūs puikiai žinote tokios kaip „Šviesusis rytojus“ ir visokie panašūs į ją, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų, kol šitie įstatymai buvo priimti“.
18. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymoje Nr. 03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“ teigiama, kad nustatyti atvejai, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų pateikiamų dokumentų juridinio pagrįstumo. Nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų buvo sudaromos privatizavime dalyvaujančių fizinių asmenų grupės, tvirtinamas jų įgaliojimas atstovauti grupei, tvirtinamos fizinių asmenų grupių steigimo sutartys, neteisėtai įforminti įmonės privatizavimo dokumentai.
19. S. Vaitkevičius teigė: „Buvo praktinis nebaudžiamumas. Nepaisant teisinių aktų priėmimo, kuriuose buvo numatyta administracinė, baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus valstybinio turto pirminio privatizavimo metu, kiek man žinoma, už tokius pažeidimus apart įspėjimų, pastabų ir panašiai niekas rimčiau nubaustas nebuvo, o kad pažeidimų buvo gausu, nesunku įsitikinti paimant Centrinės privatizavimo komisijos protokolus (…) Ir tos „klaidos“ buvo daromos, deja, tik į vieną pusę – valstybės nenaudai. Ir tai, kas būdavo pastebėta būtent posėdžio metu Privatizavimo komisijos lygiu. Jeigu iš prokurorų, kurie aktyviai ėmėsi rinkti įkalčius prieš pažeidėjus, išskirčiau Klaipėdos prokurorą Stulpiną, kurį asmeniškai daug kartų konsultavau jam rūpimais klausimais tiek telefonu, tiek raštu. Kiek pamenu, net ir jo pastangų neužteko, teismuose bylos nebuvo laimėtos. Tai yra pralaimėtos … t. y. pralaimėjo valstybė (autoriaus pastaba – Komisija 8 klausime pateikė išsamią baudžiamųjų bylų eigą, susijusią su Valstybinės įmonės „Jūra“ turto privatizavimu).
20. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs K. Glaveckas teigė: „susikūrė investicinės bendrovės, tas irgi nebuvo blogai, bet kontrolės mechanizmų, kurie iš esmės turėjo veikti, nebuvo. Nebuvo kontrolės mechanizmų ir investicinės bendrovės galėjo veikti savarankiškai“.
21. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs Antanas Zenonas Kaminskas, buvęs 1994 metų Centrinės privatizavimo komisijos narys, teigė, kad „visiems žinomi dalykai tokie buvo, ypač paplitę Kaune, kai prieš aukcioną vykdavo neoficialūs aukcionai aikštelėse, kuriose budėdavo policijos pareigūnai ir nematydavo (…) Tačiau buvo ir tokių dalykų, kai po aukciono ateidavo pas pilietį, kai sužinodavo, kas toksai, ir prievartaudavo atsisakyti arba parduoti. Tokių atvejų buvo. Bet tai vėl teisėsauga sėdėjo, tylėjo ir nematydavo“.
22. Iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymos Nr. 03-05-429 matyti, kad valstybės kontrolės departamento darbuotojai atliko Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo vykdymui priimtų norminių aktų įvertinimą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 756 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, ekonomikos ministras J. Veselka) nustatyta spartinti privatizavimą ir iš esmės jį baigti iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. Kaip teigiama šioje pažymoje, „Privatizacija yra Lietuvos Respublikos ekonominės reformos pagrindas, privatizacijos spartinimo tempai, neatliekant detalios palyginimų privatizuotų įmonių, gamybų ir finansinių rodiklių įmonių perdavimo efektyvumo analizės, yra žalingi. Spartinant privatizacijos procesą, dar labiau pažeidinėjami įstatymai ir piktnaudžiaujama norminės bazės spragomis. Taip valstybinis kapitalas transformuojamas į privatųjį ir kaupiamas vienose rankose. Tam panaudojami įvairūs būdai realiai valdyti įmones, monopolizuojamos atskiros ūkio šakos. Skolinami pinigai akcijoms pirkti arba jau pasirašytos akcijos už pinigus įkeičiamos“.
23. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymoje Nr. 03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“ teigiama, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 str. nustatyta: „Sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“.
Tačiau priimtuose ir šiuo metu galiojančiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas priimtas 1990 m. vasario 22 d., Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas priimtas 1991 vasario 28 d. ir kt.) pažeidžiamas valdžios organo – Vyriausybės funkcijų pasiskirstymas sudarant galimybę valdžios ir valdymo galią išimtinai sukoncentruoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės struktūroje“.
24. 1997-09-15 Valstybės kontrolės ataskaitoje Nr. 5 „Dėl valstybės turto privatizavimo ir valstybei priklausančių akcijų pardavimo teisėtumo per 1993–1995 metus“ konstatuota, kad privatizavimo procesas vyko ir tebevyksta neturint konstitucinio Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos įstatymo“.
8. EBSW grupė ir Specifinės paskirties Lietuvos valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“ (toliau – VĮ „Jūra“):
1. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2004-06-25 rašte Nr. 2D-(14.1)-2956 „Dėl informacijos pateikimo apie EBSW veiklą“ pasirašyto ministerijos valstybės sekretoriaus Vidmanto Kanopos teigiama, kad „…dėl informacijos (….) pateikimo ministerija sudarė darbo grupę. Pagal ministerijos turimą informaciją EBSW koncernas turėjo akcijų Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“, todėl galėjo daryti įtaką įmonės ūkinei veiklai ir jos bankrotui.“
2. Komisijai 2005-04-07 raštu Nr. 203-S-12 paprašius Žemės ūkio ministerijos pateikti visą turimą informaciją (įskaitant archyvinę), susijusią su „Jūra“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2005-04-25 raštu Nr. 2D-(7.4)-1845 pateikė 1994-06-06 koncerno EBSW rašto ir bankrutuojančios „Jūra“ antrojo kreditorinių susirinkimo posėdžio protokolo Nr. 2 kopijas ir taip pat informavo, kad Žemės ūkio ministerijoje Žuvininkystės departamento direktoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė iš Klaipėdos miesto prokuratūros perimtų „Jūra“ archyvinių bylų peržiūrai. Žemės ūkio ministerijos 2005-11-21 raštu Nr. 2D-(7.4)-5365 informuojama Komisija, kad „Darbo grupė pateikė ataskaitą, kad peržiūrėjusi buvusios Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ nuolatinio saugojimo administravimo ir specialios veiklos bylas, dokumentų, susijusių su koncerno EBSW veikla, nerado“.
3. 2005-12-16 Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Rusakevičius, kalbėdamas apie esmines VĮ „Jūra“ žlugimo priežastis, teigė: „Jūra“ buvo didžiulio potencialo įmonė, tačiau Lietuvai tai visiškai ne pagal … už tai, kad „Jūra“ buvo dalis gerai atidirbtos sistemos ir veikiančios sistemos. Planuojama visos operacijos ir finansinės, ir laivų statyba, ir remontai buvo Maskvoje, buvo didžiulis potencialas (…) Pavyzdžiui, Klaipėdoje esantis laivas gaudavo įsakymą per Vakarų baseino valdybą, esančią Rygoje, plaukite į tą rajoną, galbūt konkrečios užsienio valstybės, žvejybos zoną, gaudykite ten konkrečiai tiek tonų žuvies, perkrausite į konkretų transporto laivą ir rytoj pas jus jau pinigai. Viskas tas dingo. Absoliučiai. Antra. Buvo KGB sistema. Ji neleido nieko daryti to, ko negalima. (…) 63 sutartys Tarybų Sąjungos dėl išteklių naudojimo iš karto nustojo veikti Lietuvai. Visi laivai nebeturėjo teisės žvejoti. (…) Antras dalykas. Juk parengti laivą į ekspediciją, jeigu didelis žvejybos traleris, reikia, pavyzdžiui, iki 4,5 – 6 mėnesių ekspedicijai, reikia pusės milijono dolerių. 11 tūkstančių žmonių ir laivai visi grįžta į uostą. Iš 1992 m. į 1993 m. žiemą 107 laivai stovėjo Klaipėdos uoste, didžiuliai. (…) Algų nemokam, pradėjo vogti, pjaustyti, atsargines dalis pardavinėti, kabelius karpyti ir, kai reikėjo pardavinėti laivus, dauguma jų jau buvo ne komplekte. (…) Skolos, areštai užsienyje (…) „Jūra” dirbo nuostolingai, buvo uždrausto bankinės operacijos. (…) Žinoma, argi įmanoma tokį monstrą išlaikyti be jokios paglabos. Vyriausybė delsia (…)“.
4. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad vykdant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus V. Kundroto 1996-03-28 pavedimą Nr. 130-12 buvo atliktas VĮ „Jūros“ ūkinės veiklos patikrinimas. Buvo tikrintini tokie klausimai: įmonės įstatinis kapitalas, akcinio kapitalo formavimas, ilgalaikio turto indeksavimas, laivų, nekilnojamojo turto pardavimas, laivų perdavimas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bankui, atsiskaitymai grynaisiais pinigais ir kt.
4.1. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 buvo pritarta Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui leisti specifinės paskirties Lietuvos valstybinei žvejybos įmonei „Jūra“ didinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų išleidžiant papildomas akcijas. Specifinės paskirties Lietuvos valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“ turėjo suderinti su Žemės ūkio ministerija, kurioms įmonėms parduos akcijas (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius). 1993 m. rugpjūčio 19 d. žemės ūkio ministro R. Karazijos leidimu LVŽLĮ „Jūra“ akcijos perleistos Kauno VĮ „Banga“, nustatant vienos 100 litų nominalios vertės akcijos kainą 700 litų (1993-08-19 raštas Nr. 01-1467/650-a). Tą pačią dieną suderinus su R. Karazija ,akcijų pardavimo kaina sumažinama 7 kartus (1993-08-19 raštas Nr. 01-1467/650-b). Šių dviejų raštų pagrindu atsiranda dvi akcijų pasirašymo sutartys tarp specifinės paskirties Lietuvos valstybinės žvejybos įmonės „Jūra“ ir Valstybinės įmonės „Banga“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 75 „Dėl specifinės paskirties valstybinių įmonių įstatų bei šių įmonių sąrašo“ patvirtintų nuostatų 9 punktu, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo specialios paskirties valstybinės įmonės negali būti iš dalies ar visiškai privatizuojamos. Žemės ūkio ministerija, būdama VĮ „Jūra“ steigėja, žinodama VĮ „Jūra“ finansinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad 1993 m. pirmame pusmetyje buvo jos nepatenkinama finansinė padėtis, laiku nemokėjo privalomųjų įmokų į biudžetą, ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį turėjo būti pripažinta nemokia. Įmonė, būdama nemoki, pagal Valstybinės įmonių įstatymo 30 straipsnio 3 punktą neturi teisės didinti akcinio kapitalo ir visiškai neturi teisės išleisti akcijas. Žemės ūkio ministerija, žinodama nepatenkinamą VĮ „Jūra“ finansinę padėtį, 1993 08 05 raštu Nr. 1500-1-764 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę nurodydama apyvartinių lėšų stoką, dėl ko negali normaliai organizuoti gamybos, kad dėl finansinių sunkumų įmonė gali prarasti galimybę tęsti žvejybą pačiuose žuviningiausiuose Atlanto vandenyno rajonuose, prašo leisti SP įmonei „Jūra“ padidinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų kitų valstybinių įmonių sąskaita, nekeičiant įmonės statuso. Žemės ūkio ministerijos raštas pasirašytas ministro pavaduotojo A. Rusakevičiaus. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 dėl specifinės paskirties Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ įstatinio kapitalo didinimo kitų valstybinių įmonių investicijomis, neatsižvelgiant į tai, kad valstybinė įmonė „Jūra“ yra nepatenkinamos finansinės būklės ir faktiškai yra nemoki, pritarė žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui ir leido valstybinei įmonei „Jūra“ didinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų, išleidžiant papildomas akcijas. Vyriausybės priimto nutarimo, sprendimo ar potvarkio šiuo klausimu nėra. 1993 m. rugpjūčio 19 d. „Jūra“ aukščiau paminėtais raštais Nr. 01-1467/650-a ir Nr. 01-1467/650-b prašo Žemės ūkio ministerijos leisti parduoti įmonės akcijas valstybinei įmonei „Banga“, kuri tuo metu buvo taip pat nepatenkinamos finansinės būklės, laiku nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą ir taip pat turėjo būti pripažinta nemokia. 1993 m. rugsėjo 29 d. tarp „Jūra“ ir VĮ „Banga“ pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2. Akcijų faktinis apmokėjimas įvykdytas „Jūra“ skolų apmokėjimui ir dalis pavedimų įvykdyta iki sutarties pasirašymo. 1993 m. spalio 30 d. pavedimu Nr. 14 „Jūra“ VĮ „Banga“ grąžino permokėtus už akcijas 6 066 876 litus į UAB „Konsultacinis centras“ atsiskaitomąją sąskaitą Komercijos ir kredito banke Kaune.
Komisijos turimais duomenimis, VĮ „Banga“, UAB „Konsultacinis centras“ bei Komercijos ir kredito bankas yra tiesiogiai su EBSW grupės veikla sietinos įmonės.
2005-12-21 Komisijos posėdžio metu buvęs žemės ūkio ministras R. Karazija teigė, kad pradėjus eiti žemės ūkio ministro pareigas paaiškėjo, jog „Jūroje“ buvo didžiulės finansinės, ekonominės, žmogiškųjų išteklių problemos: neišmokami darbuotojams atlyginimai, slėgė didžiulės skolos, areštuoti laivai, patyrusių specialistų, galinčių valdyti tokį milžinišką laivyną, stoka ir pan. Taip pat R. Karazija Komisijoje paaiškino, kaip su EBSW grupe susiję asmenys turėjo faktinės įtakos VĮ „Jūros“ įstatinio kapitalo 1993 metų rugpjūčio mėnesį padidinimui: „..Jie pradėjo, išdėstė planą. Pašukevičius, dar buvo kartu ir Simaška. Simaška buvo ir Pašukevičius, aš jų nė vieno asmeniškai nepažinojau, tačiau išdėstė tokius rožinius planus, kad jie turės investuoti pinigų, ir jie mano, kad jie galėtų kaip valstybinė įmonė nupirkti dalį tų akcijų. Tada buvo suderinta su Vyriausybe, Ekonomikos ministerija, kuri irgi neturėjo kitų geresnių pasiūlymų, visi pritarė, buvo padidintas įstatinis kapitalas, emituotos akcijos, ir šitas akcijas, jeigu ką netiksliai, tai buvo 1993 m. ar spalį ar kokį tai mėnesį. Ir emituotos akcijos, jų nominalas 100 litų, tačiau jie sutiko ir buvo susitarimas ir … Vyriausybėje, kad jie perka už akciją, nominalo 100 už 700 litų. Pasakykite, apie 70 mln. litų. Tai injekcija, gal ir į pusiau gyvą kūną, bet ji galėjo būti ir efektyvi. Tačiau žinote, vakare, jau atėjo su raštu, aš vizavau, tvarka buvo griežta, Vyriausybė nepriimdavo niekada tų dokumentų, nuėjo ir atėjo, jau kreipėsi. Bet atėjo, kiek menu, neatėjo „Bangos“ atstovai, atėjo vien tik „Jūros“ generalinis direktorius Trinkūnas. Jis mano sako, kad čia taip, ir pas juos ta padėtis, žinote, čia nepatogu, gal jie norėtų nominalia kaina. Aš kategoriškai ne. Jis apsisuko ir išėjo. Po to „Jūra“ vis tiek turėjo pritarti tam akcininkui atsiradusiam ir ką gi, rezultatas toks, kad vis tiek mes nominalia kaina, tik tie pinigai įplaukė „Jūrai“…“
R. Karazija, atsakydamas į klausimą apie tai, kad 1993-08-19 raštu Nr. 01-1467/650-b, kurį jis pasirašė 1993 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pardavimo kaina sumažinama 7 kartus, teigė: „...Žinote, daugiau nenoriu prielaidų daryti, bet įvyko taip, kaip įvyko. Ir manome, kad vis dėlto negalėjo būti, kad parašas buvo klastotas, bet nebuvo antrojo to, kurio norėjo, kad pakeisti akcijų kainą. Šito aš nepasirašiau. Tai tiek galiu pasakyti. O šiaip, dėmesio …. Aš šito antrojo nepasirašiau.“ Komisijos pirmininkui parodžius 1993-08-19 rašto Nr. 01-1467/650-a ir 1993-08-19 rašto Nr.01-1467/650-b kopijas R.Karazijai ir paklausus, ar tai jo parašai, jis teigė: „Čia parašas tai mano, bet aš negarantuoju, kad čia parašas. Aš tikėčiau, jeigu tai būtų originalas….. Nežinau, nepasirašiau tikrai. ….Galima padaryti visada parašą….“.
Komisija 2005-12-22 raštu Nr. 203-S-107 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ištirti, ar 1993 m. rugpjūčio 19 d. antrajame žemės ūkio ministro R. Karazijos rašte Nr. 01-1476/650-b nebuvo suklastotas jo parašas. Generalinė prokuratūra 2006-01-24 raštu Nr. 7.2-274 informavo, kad 2006-01-20 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas).
4.2. Valstybės kontrolės tikrinimo metu nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų ilgalaikio turto bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 25-410) atliekant minėtą indeksaciją, nebuvo indeksuoti 27 laivai. Indeksavus minėtus laivus, pradinė jų vertė turėjo būti padidinta 91 241 749 litais, o likutinės vertės padidėjimu 43 053 112 litais turi būti padidintas įmonės įstatinis kapitalas, tarp jų nominalus valstybinis kapitalas – 35 906 295 litais, nominalus akcinis kapitalas – 7 146 817 litais.
4.3. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl nusidėvėjusių pagrindinių priemonių panaudojimo tvarkos“ 1.1 punktą, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993 m. balandžio 23 d. rezoliucija Nr. 13-5347 ir 1993 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. 13-6056 vienvaldiškai leido nurašyti šešis žvejybos laivus.
2005-12-16 Komisijos posėdyje paklaustas apie „Jūros“ laivų pardavimo aspektus, R. Karazija teigė: „Turėjau tam tikrų problemų – spaudimo (…).. Iš šono ir iš viršaus…“, Komisijos paklaustas, kodėl buvo delsiama su laivų indeksavimu ir kodėl jis, kaip žemės ūkio ministras, neatliko savo pareigų, R. Karazija atsakė, kad „dėl indeksavimo mūsų tarnybos gerai tą žinojo. Aš negaliu atsakyti, ar buvo indeksuotos, ar neindeksuotos“.
5. Komisijoje A. Rusakevičiaus teigė, kad siekiant išsaugoti „Jūros“ laivyną buvo parengtas įmonės restruktūrizacijos planas, kuriame „buvo numatyta laivyną dalyti net į tris dalis. (…), tačiau Vyriausybė nesiryžo priimti restruktūrizavimo plano“.
6. Komisijoje paklaustas, su kurias asmenimis, susijusiais su EBSW grupe, tekdavo dažniausiai bendrauti, A. Rusakevičius atsakė, kad su A. Pašukevičiumi: „Jis eidavo į Vyriausybę, paskui ateidavo pas mus“.
7. Komisija atkreipia dėmesį kad VĮ „Jūra“ vadovu buvo paskirtas A. Simaška, kuris Komisijos posėdžio metu patvirtino, kad jo išsilavinimas yra aukštasis medicininis.
7 KLAUSIMAS. KOKIŲ BUVO IMTASI PRIEMONIŲ, SIEKINAT UŽKIRSTI KELIĄ KONCERNO EBSW VEIKLAI?
Atsižvelgiant į tai, kad koncerno EBSW veikla buvo susijusi ne tik su IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, bet ir su Lietuvoje vykstančio privatizavimo procesu, LVKB veikla bei su šia grupe sietinoms įmonėms išduotomis paskolomis su valstybės garantija, kurios buvo negrąžintos, Komisija šį klausimą panagrinėjo plačiau, būtent aukščiau paminėtais aspektais.
1. Kaip jau buvo minėta atsakant į kitus Komisijai suformuluotus klausimus, IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d., neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas, priimdama indėlius iš gyventojų ir teikdama paskolas nacionaline ir užsienio valiuta. Be kita ko, ši bendrovė nuo 1993 m. balandžio mėnesio pradėjo didžiulę reklaminę kampaniją spaudoje, radijuje ir televizijoje dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių procentų palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų. Savo reklamoje jie naudojo niekur tuo metu neregistruoto koncerno EBSW simboliką. Surinktus indėlius IAB IKHK panaudojo valstybiniam turtui privatizuoti, EBSW „grupės“ kitų įmonių akcijoms įsigyti, perskolino kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, naudojo atsiskaitymams su indėlininkais.
2. Apie tai, kad IAB „IKHK” veikla, susijusi su pinigų iš gyventojų skolinimusi su aukštom palūkanom, buvo vieša ir gerai žinoma visoms valstybinėms bei teisėsaugos institucijoms, patvirtino Komisijos posėdžiuose dalyvavę asmenys. K. Ratkevičius, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas, 2005-09-23 Komisijos posėdyje teigė: „... akivaizdu, kad tai buvo viešai, nereikėjo niekam nieko informuoti. Buvo pilni laikraščiai, eilės stovėdavo ir t.t. Visi apie tai žinojo (…).“
3. Komisijos turimais duomenimis, teisėsaugos institucijos 1994-01-04 atliko pirmuosius procesinius veiksmus dėl IAB IKHK neteisėtos kreditinės veiklos. Tai patvirtina Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos 1994-01-04 raštas Nr. ES, kuriuo prašoma Lietuvos Banko Komercijos departamento direktorės L. Černaitės informuoti, ar turi IAB IKHK Lietuvos Banko licenciją vykdyti finansines-kreditines operacijas. Lietuvos Bankas 1994-01-04 raštu Nr. 121/9 informuoja, kad IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir užsienio valiuta.
Tačiau tik 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba IAB IKHK iškelia baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu, kada buvo gauti piliečių pareiškimai dėl negrąžinamų indėlių. Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Debeikis į klausimą, kodėl anksčiau nebuvo atitinkamai sureaguota į neteisėtą IAB IKHK vykdytą kreditinę veiklą, atsakė, kad „matyt, nebuvo vados iškelti baudžiamajai bylai (…)“. Buvusio Vidaus reikalų ministro R. Vaitiekūno teigimu, prioritetas pirmiausia buvo teikiamas brutalaus nusikalstamumo sutramdymui, o ne ekonominių finansinių nusikaltimų tyrimui.
4. Lietuvos bankas 2004-07-30 raštu Nr. 1203-567 informavo Komisiją, kad „Vadovaujantis 1992–1996 metais galiojusiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Įmonių asociacijai EBSW priklausiusių įmonių Lietuvos bankas neprižiūrėjo. Informacijos, ar kitos valstybės institucijos vykdė minėtų įmonių priežiūrą, Lietuvos bankas neturi.“
5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-12-08 raštu Nr. (21.2-32-3)-R-10908 informavo, kad IAB IKHK mokestiniai patikrinimai buvo įforminti 1999-06-01 patikrinimo aktu Nr. 04-159, 1999-11-19 patikrinimo aktu Nr. 17-06/3 PC570337 bei 2000-04-06 patikrinimo aktu Nr. 17-06/2 PC570541. Pagal pateiktas IAB IKHK archyvinėje byloje esančių dokumentų kopijas, įmonė iki 1997 metų nebuvo tikrinama.
6. 2005-12-07 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs EBSW koncerno tarybos narys Sigitas Godelis, kalbėdamas apie IAB IKHK veiklą, nurodė: „tai, kad tai yra neteisėta, aš asmeniškai sužinojau, sakykime, dabar. Aš ir šiandien nesu įsitikinęs, ar tai teisėta, ar neteisėta, kad tai negrąžinti indėliai neteisėtai, tai aš įsitikinęs šimtu procentu, jie turėjo būti grąžinti. Bet kad veikla buvo neteisėta ir ji Lietuvoje tęsėsi tris ar ketverius metus neteisėtai, na, Lietuvoje neteisėtai negali tęstis veikla tiek ilgai. Jeigu neteisėta veikla, ir ji turi filialus visuose Lietuvos miestuose, jeigu Vilniaus mieste yra kokių 12 punktų, kur renkami pinigai, kur pasirašomos sutartys, jeigu viena iš tų vietų yra šalia prokuratūros čia, gatvėje, pamiršau, Smetonos, taip, tai aš abejočiau, ar tai neteisėtai. Ir jeigu tai tęsėsi 5 metus (…)“.
7. Komisija, įvertinusi turimas faktines aplinkybes, daro išvada, kad tiek teisėsaugos institucijos, tiek Lietuvos bankas, tiek Kauno mokesčių inspekcija nesiėmė pakankamai priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai IAB IKHK veiklai.
8. Tačiau Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, nustatė, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 255 „Dėl priemonių ekonominių nusikaltimų prevencijai ir kontrolei gerinti“ (Žin., 1993, Nr. 13-333) 2.1 punktą ir atsižvelgdama į būtinumą sutelkti teisėsaugos bei kitų institucijų pastangas, kad būtų užkirstas kelias ekonominiams nusikaltimams valstybėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 954 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, teisingumo ministras J. Prapiestis) patvirtino Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą, kurios tikslas buvo nustatyti pagrindines problemas, susijusias su ekonominių nusikaltimų kontrole, šių nusikaltimų prevencijos kryptis bei uždavinius, taip pat numatyti priemones šioms problemoms spręsti ir uždaviniams įgyvendinti. Įgyvendindama šią programą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1009 įsteigia Revizijų departamentą prie Finansų ministerijos, kurio pagrindinė funkcija – atlikti visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės finansinės veiklos revizijas pagal teismų ir teisėsaugos institucijų pavedimus. Minėtas departamentas veiklą pradėjo vykdyti nuo 1995 m. sausio 1 d. Tačiau Komisijos nuomone, ši tarnyba buvo įsteigta pavėluotai, nes iki jos įsteigimo šio departamento funkcijos nebuvo atliekamos, o tai apsunkino teisėsaugos institucijų darbą tiriant ekonominius ir finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus.
9. Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Debeikis nurodė, kad 1994 metais Ministras Pirmininkas Šleževičius, prieš prasidedant Vyriausybės posėdžiui, išklausydavo Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo informaciją, t. y., ką „Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba padarė Lietuvos Respublikos mastu“.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į problemas ir pasekmes, iškilusias dėl ūkio subjektų, viešai besiskolinančių lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų veiklos 1994-06-09 Lietuvos Respublikos Seimui raštu Nr. 14-02/3/46 pateikė Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnio papildymo projektą, kurio tikslas buvo apriboti galimybes ūkio subjektams, veikiantiems pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą, užsiimti kredito įstaigų veikla ir nustatyti, kad skolintis lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų galima tik viešai apie tai skelbiant ir išleidžiant bei platinant kredito vertybinius popierius – obligacijas. Šio įstatymo priėmimą inicijavo tuometinis finansų ministras E. Vilkelis. Įstatymo projektas buvo svarstomas ypatingos skubos tvarka ir 1994 m. liepos 21 d. buvo priimtas (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. I-579). Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad IAB IKHK neteisėtai vykdoma kreditinė veikla, priimant indėlius iš gyventojų ir teikiant paskolas nacionaline ir užsienio valiuta, tęsėsi beveik metus, t.y. iki 1995 m. birželio 6 d.
1. Lietuvos Respublikos Seimo 1993-02-03 nutarimu Nr. I-70 „Dėl ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos sudarymo” Lietuvos Respublikos Seimas nutaria sudaryti Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisiją valstybės pareigūnų ekonominiams ir pareiginiams nusikaltimams, taip pat korupcijos atvejams tirti (Komisijos pirmininku patvirtintas Virgilijus Bulovas). Lietuvos Respublikos Seimo 1993-05-27 nutarimu Nr. I-163 Komisijos pirmininku patvirtintas Vytautas Juškus.
2. Lietuvos Respublikos Seimo 1993-06-10 nutarimu Nr. I-181 buvo patvirtintas Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamentas, kuris nustatė pagrindinius šios komisijos uždavinius, t.y. tirti valstybinių institucijų sprendimus, sąlygojančius ekonominių bei pareiginių nusikaltimų ar korupcijos plitimą, ir imtis priemonių tokiems sprendimams panaikinti; teikti pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ar kitoms valstybės institucijoms dėl klausimų, susijusių su ekonominiais, pareiginiais nusikaltimais ar korupcija, tyrimo; teikti Seimui ar Vyriausybei pasiūlymus dėl įstatymų ar kitų norminių aktų, sudarančių prielaidas ekonominiams, pareiginiams nusikaltimams ar korupcijai, pakeitimo.
3. Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamento 4 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad komisija tikrinimams ir revizijoms atlikti turi teisę pasitelkti kitų įstaigų, įmonių ar organizacijų specialistus. Šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte suteikta teisė komisijai gauti iš Lietuvos banko, kredito ir komercinių bankų, įstaigų, įmonių ir organizacijų duomenis, informaciją apie akcininkus, finansines ir kitas operacijas, susijusias su tikrinamu objektu.
4. 1993 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 58-1115) 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko veiklą, Lietuvos Respublikos Seimui pavedus, tikrina Valstybės kontrolės departamentas. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs šios komisijos pirmininkas V. Juškus teigė, kad „buvo šitai komisijai suteikta teisė tikrinti ir bankus. Visos kitos institucijos, išskyrus Lietuvos banką, neturėjo teisės tikrinti komercinių bankų“.
5. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos 1994-07-20 nutarimo Nr.18 „Dėl Lietuvos žemės ūkio banko reorganizavimo – dalinio privatizavimo teisėtumo” 2 punktu iki 1994 m. spalio 1 d. pavesta Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamentui atlikti Lietuvos valstybinio komercinio ir Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo – privatizavimo teisėtumo patikrinimą, o šio nutarimo 3 punktu pavesta Lietuvos bankui atlikti išsamų šių bankų finansinės veiklos patikrinimą.
6. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Juškus teigė: „Sustabdėme visus tuos veiksmus. Išliko „Vilniaus“ bankas. Lygiai taip pat išliko visi 3 valstybiniai bankai. Jeigu šita komisija arba Prezidentas mums tada nebūtų liepęs patikrinti, ir vėliau būtų nebuvę ką ir parduoti (…) Vyriausybė nebeturėjo absoliučiai jokios įtakos nė viename banke.“
7. 1994 m. rugsėjo 22 d. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos komercinio banko, Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos taupomojo bankų reorganizavimo. Teikiamame Respublikos Prezidento dekreto projekte atstovais nurodomi Algirdas Taminskas, Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas, ir Raimondas Šukys, Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas. R. Šukys 2005-10-06 Komisijos posėdyje paaiškino, kad „kreiptasi nebuvo. Ir aš turiu apgailestauti, kad valstybė tada parodė silpnumą Prezidento…Prezidentas man nepateikė jokių argumentų (…) Komisijoje buvo įforminta oficialiai, perduota Prezidentui oficialiai. Nei Respublikos Prezidentas, nei Seimo nariai į Konstitucinį Teismą nesikreipė“.
8. Lietuvos Respublikos Seimo ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pavedimu Lietuvos Respublikos valstybės departamentas atliko buvusių valstybinių bankų reorganizavimo į komercinius bankus patikrinimus. 1995-03-30 pažymoje teigiama, kad „remiantis Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės sprendimais, atlikta valstybinių bankų reorganizacija į valstybinius akcinius faktiškai buvo valstybinių bankų dalinė privatizacija atsisakant realios įtakos šių bankų valdyme. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo ir jo statuto patvirtinimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-08 nutarimas Nr. 655, pasirašė Ministras Pirmininkas A. Abišala; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-12-31 nutarimas
Nr. 997, pasirašė Ministras Pirmininkas B. Lubys ir finansų ministras E. Vilkelis), patvirtino banko pagrindinio (akcinio) kapitalo dydį, to pasėkoje valstybinio turto vertinimas buvo formalus, į realią, net ir į balansinę valstybės turtinio įnašo vertę, atsižvelgta nepilnai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos banko veiklai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį, kuriame numatyta, kad valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 procentas akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, valstybei paliekama visa atsakomybė prieš indėlininkus. Reorganizavus valstybinius bankus į valstybinius komercinius, jų balansuose esantis valstybinis turtas nebuvo panaudotas akciniam kapitalui formuoti, tuo, Valstybės kontrolės nuomone, padaryta žala valstybės ekonominiams interesams (už tai atsakingi – buvęs finansų ministras E. Vikelis(steigėjo atstovas), Lietuvos valstybinio komercinio banko valdybos pirmininkas A. Bartusevičius, Finansų ministerijos pareigūnai A. Križinauskas ir L. Gasiūnaitė (steigėjo atstovai).“
9. 1994-07-05 raštu Nr. 114-09-121 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus persiuntė medžiagą apie ekonominę situaciją VĮ „Jūra“ ir paprašė ištirti jos akcinio kapitalo suformavimo pagrįstumą, nuostolių kilmę bei siūlymo nurašyti juos į valstybės skolą įmonei pagrįstumą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė operatyviai atliko patikrinimą ir 1994-07-13 pateikė pažymą „Dėl valstybinės įmonės „Jūra“ akcinio kapitalo suformavimo teisėtumo“. Dėl to buvo parengtas komisijos nutarimo projektas, siūlantis kontroliuoti VĮ „Jūra“ nuostolių, skolų atsiradimo pagrįstumo tikrinimo eigą bei pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui spręsti klausimą dėl pareigūnų, ne iki galo įvertinusių realią situaciją, t. y. aplaidžiai atlikusių savo pareigas ir leidusių VĮ „Jūra“ kaupti akcinį kapitalą, patraukimo drausminėn atsakomybėn. Kaip matyti iš šios komisijos patarėjo R. Šukio rezoliucijos, nutarimo projektas buvo nepriimtas. Tačiau 1994-09-15 raštu Nr. 114-09-140 „Dėl patikrinimo atlikimo“ Valstybės kontrolės departamentui pavesta atlikti AB „Banga“ išsamų finansinės ūkinės veiklos patikrinimą už 1993 m. II pusmetį ir 1994 metus iki 1994 m. spalio 14 d.
10. Valstybės kontrolės departamento 1994-12-09 pažymoje Nr. 85 „Dėl kreditinio įsiskolinimo atvaizdavimo VĮ „Jūra“ buhalterinėje apskaitoje Kauno VĮ „Banga“ nurodoma, kad „per 1993 metus Kauno valstybinė įmonė „Banga“ pervedė į VĮ „Jūra“ sąskaitas arba sumokėjo jos įsiskolinimą kreditoriams 19000428 Lt. sumą, kaip akcijų emisijos sumą. Kadangi pagal tarpusavio sutartį Nr. 2 gavosi akcijų emisijos sumos permoka, ji buvo pradėta grąžinti Kauno valstybinei įmonei „Banga“ kaip kreditinis įsiskolinimas. VĮ „Jūra“ 1993-10-30 mokestiniu pavedimu Nr. 14 pravedė UAB „Konsultacinis centras“ 6 066 876 Lt. į jo sąskaitą Nr. 467511, esančią Komercijos ir kredito banke Kaune, remiantis įmonės „Banga“ raštu“.
11. Jau nuo 1993 m. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija pradėjo domėtis EBSW grupės veikla.
7.3. Komisijos turimais duomenimis su EBSW koncernu iš esmės yra sietini du Lietuvos bankai – LVKB ir Komercijos ir kredito bankas. Jie buvo valdomi su EBSW grupe susijusių asmenų, kurie priiminėjo sprendimus dėl bankų veiklos, suteikiamų paskolų arba darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Todėl Komisija nagrinėjo, kokių priemonių buvo imtasi siekiant tinkamai užtikrinti valstybės interesų atstovavimą LVKB.
1. LVKB laikinasis statutas buvo pateiktas derinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri 1992-12-23 raštu Nr. 01-03-761 savo pastabose atkreipė LVKB dėmesį į tai, kad pateiktas svarstymui statuto projektas tvirtinamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu arba, esant Seimo pavedimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Ministras Pirmininkas – B. Lubys, finansų ministras – E. Vilkelis) 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 „Dėl Lietuvos komercinio banko laikinojo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 3-67) buvo patvirtintas laikinasis LVKB statutas, o tai prieštaravo Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsniui. Be to, LVKB laikinasis statutas buvo patvirtintas ne Seimo nutarimu, taip pat nebuvo Seimo pavedimo Vyriausybei tvirtinti LVKB statutą. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje taip pat teigiama, kad LVKB laikinasis statutas patvirtintas pažeidžiant Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą: turėjo tvirtinti Seimas, o patvirtino Vyriausybė. Teisingumo ministerijos 1994 m. sausio 11 d.rašte Nr.01-05-37/40 Vyriausybei teigiama, kad Teisingumo ministerijos nuomone, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją nustatydama išimtinę LVKB akcininkų susirinkimo teisę tvirtinti šio banko statuto pakeitimus ir papildymus, kadangi statutuose patvirtino tokią bankų pagrindinio kapitalo struktūrą, dėl kurios neteko kontrolinio akcijų paketo. Tai prilygintina valstybinių bankų privatizavimui Lietuvos Respublikos įstatymų nenumatytais pagrindais.
2. Kaip matyti iš Komisijos turimos medžiagos, 1993-01-30 Lietuvos banko valdybos (pirmininkas Vilius Baldišis) posėdžio protokolo Nr. 5 išrašo, Lietuvos banko valdyba nusprendė „registruoti laikinąjį LVKB statutą bei įpareigoti Komercinių bankų departamentą parašyti raštą LVKB, išdėstant laikinojo statuto trūkumus, ir pareikalauti, juos ištaisius, statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu“. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministras pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) 1993 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 463 patvirtino laikinojo LVKB statuto pakeitimus. Vyriausybės 1993-07-03 rašte Nr. 9-8479 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius), adresuotame p. R. Visokavičiui, nurodoma įregistruoti šio statuto pakeitimus bei kartu derinimui pateikiamas LVKB prospektas, kuris yra parengtas teikti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai akcijų emisija registruoti.
3. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius raštu Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A.Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ informuoja, kad Lietuvos banko sutikimas dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų, taip pat Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos bankas be Seimo ir Vyriausybės pritarimo prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už būsimus banko akcininkus ir už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Šiame rašte taip pat rašoma: „Todėl, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip banko steigėja, dar kartą nepatvirtins, kad bankas bus privatizuojamas būtent šiuo, o ne kitu būdu, ir nebus išspręsta „blogų“ paskolų problema, Lietuvos bankas negali sutikti su šio banko akcijų emisijos registravimu.“
4. Komisija atkreipia dėmesį, kad R. Visokavičius Lietuvos banko valdybos pirmininku buvo paskirtas 1993 m. kovo 23 d. Seimo nutarimu „Dėl R. Visokavičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“, o 1993 m. rugsėjo 16 d. Seimas, atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1993 m. rugsėjo 14 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti J. Sinkevičių laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ bei į Vilniaus miesto prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus tardytojo 1993 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, sankcionuotą Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro, nutarimu „Dėl pavedimo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui J. Sinkevičiui laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ 1993 m. spalio 21 d., pareiškęs nepasitikėjimą, atleido R. Visokavičių iš pareigų.
5. Tačiau jau 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas rašte Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ teigia, kad „Lietuvos bankas, dar kartą išnagrinėjęs Lietuvos valstybinio komercinio banko akcijų emisijos prospektą, patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir bankų emisija atspindi statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo“. Tačiau tuo pat metu atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiame prospekte nepakankamai atskleidžiami su banko veikla susiję rizikos veiksniai, galintys turėti esminės įtakos banko būsimųjų investitorių sprendimams, t. y. platesnės informacijos stoka gali suklaidinti būsimus akcininkus, kai jie spręs apie banko kreditinį pajėgumą ir realią finansinę būklę.
2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs P. Milašauskas, kabėdamas apie šiuos du raštus, teigė: „tikrai neprisimenu tų visų niuansų, bet aš nematau čia prieštaravimų kažkokių, mes atkreipiame dėmesį, kaip ir pirmu raštu, taip ir antru …“.
6. 1993 m. rugsėjo 24 d. Vertybinių popierių komisija (Pirmininkas – A. Šemeta) posėdžio sprendimu įregistravo LVKB išleidžiamus vertybinius popierius (Registracijos akto numeris B-269).
7. 1995 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 469 „Dėl valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“ (Žin., 1995, Nr. 30-688) buvo patvirtinta Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka. Čia numatyta, kad konkrečius, susijusius su bendrovės veikla, sprendimus, kuriuos vykdo įgaliotinis, pagal savo kompetenciją priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kolegiali institucija, institucijos vadovas arba įgaliotinis. Atsakomybė už savanaudišką ar trečiųjų asmenų naudai priimtą sprendimą numatyta tik įgaliotiniui arba kitiems valstybei bendrovėje atstovaujantiems asmenims, tačiau nenumatyta kolegialios institucijos ir institucijos vadovo atsakomybė už priimtus sprendimus, dėl kurių, atstovaujant valstybės akcijoms bendrovėje, buvo pažeisti bendrovės įstatai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Be to, ginant valstybės turtinius interesus teismuose ieškinine tvarka atstovaujanti institucija, paduodama ieškininį pareiškimą, turėjo sumokėti žyminį mokestį (5 proc. ieškinio sumos). Tokiose bylose valstybės interesus turėjo ginti ministerijos, tačiau lėšų ministerijų sąmatose net nebuvo numatyta. Komisija pažymi, kad iki 1995 metų nebuvo vieningos metodikos, taisyklių, kaip turėtų elgtis valstybės institucijų pareigūnai, atstovaudami valstybei priklausančiam turtui. Apie tai jau nuo 1994 m. ne kartą priminė Valstybės kontrolė tiek Seimui, tiek Vyriausybei.
Taip pat Komisija atkreipia dėmesį, kad 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr.469 patvirtintos valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 25 punkte atsirado reikalavimas, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime turi iškelti tiek kandidatų į stebėtojų tarybą ar valdybą, kad jų skaičiaus santykis su stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiumi nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį.
8. 1995 metų pabaigoje Lietuvos bankas (valdybos pirmininkas K. Ratkevičius) parengė Bankų sistemos stiprinimo programą, kurioje nurodomos Lietuvos banko ateities perspektyvos stiprinant Lietuvos bankų sektorių, t.y. finansinės būklės įvertinimo sistemos, informacinių duomenų bazių sukūrimas, reikalavimai bankų vidaus kontrolei, bankų inspektavimui ir pan.
9. Lietuvos bankas 1994 m. birželio 28 d. – liepos 13 d. atliko Komercijos ir Kredito banko patikrinimą. Jo metu nustatė, kad šiame banke nėra „patvirtintų kreditavimo taisyklių, faktiškai nėra nei kreditavimo skyriaus, nei kredito komiteto. Sprendimą išduoti kreditą priima banko valdyba, kurią sudaro valdybos pirmininkas, vyr. ekonomistė ir vyr. finansininkė. Nėra duomenų apie valdybos išduotų kreditų derinimą su banko taryba. „1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 66 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ laikinai atšaukė Komercijos ir kredito banko leidimą teikti paskolas (išskyrus tarpbankines ir Vyriausybės vertybinių popierių pirkimą), išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus kol nebus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai“. 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.282 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarta atšaukti licenciją Komercijos ir kredito bankui.
7.4. Kaip jau Komisija pažymėjo, su EBSW grupe sietinos investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos pagal atskiras ūkio šakas dalyvauti Lietuvoje vykstančiame privatizavimo procese. Šios investicinės akcinės bendrovės aktyviai įsijungė į tam tikrų ūkio šakų objektų privatizavimą. Generalinės prokuratūros duomenimis buvo privatizuota daugiau kaip 50 stambių ūkio subjektų. Todėl Komisija nagrinėjo, kokių priemonių buvo imtasi privatizavime procese, siekiant užkirsti kelią teisės aktų spragoms, kolizijoms, teisės pažeidimams ir pan.
1. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė Lietuvos Respublikos Seimui 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 informuoja, kad Specializuotas padalinys – Valstybinių įmonių kontrolės skyriaus Privatizavimo kontrolės poskyris buvo įkurtas 1993 m. balandžio mėnesį. Nuo tada pradėtas kryptingas darbas, kovojant su neteisėtu valstybinio turto privatizavimu. Vykdant Privatizavimo kontrolės poskyriui iškeltus uždavinius pradėta aktyviai dalyvauti Centrinės privatizavimo komisijos veikloje. Čia koordinuojant darbą su Generalinės prokuratūros atstovais bei pateikiant Valstybės kontrolės turimą informaciją apie privatizuojamus objektus arba neatidėliotina tvarka atliekant patikrinimus privatizuojamose įmonėse pavyko užkirsti kelią galimiems pažeidimams ir valstybės turto įsigijimams nerealiomis kainomis. Nuo 1993 metų Valstybės kontrolierius pradėjo aktyviai dalyvauti visuose Vyriausybės posėdžiuose, atsirado galimybė atlikti Vyriausybės norminių aktų prevencinį vertinimą (ar jie atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus). Įvertinęs atliekamų teminių patikrinimų rezultatus, Valstybės kontrolės departamentas pradėjo teikti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei argumentuotus pasiūlymus dėl įstatymų bei poįstatyminių norminių aktų tobulinimo.
2. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 „Dėl informacijos apie valstybės kontrolės departamento darbą tikrinant valstybinio turto privatizavimo teisėtumą 1992 metais“, adresuotame Lietuvos Respublikos Seimui, „1992 m. rugsėjo mėnesį buvo paruoštas Valstybės kontrolės departamento rašto projektas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 01 27 nutarimo Nr. 51“ Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, siūlant nustatyta Tvarka panaikinti Lietuvos Respublikos 1992 m. sausio 27 d. nutarimą Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savų lėšų“, paskelbiant jį negaliojančiu nuo priėmimo dienos, bei išaiškinti, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės gali didinti įstatinį kapitalą iš savo lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymo nustatytas taisykles, jei įmonės buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Minėtas pasiūlymas buvo perduotas buvusiam Valstybės kontrolieriui K. Uokai, tačiau iš Valstybės departamento taip ir nebuvo išsiųstas. Valstybės kontrolės departamento 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 teigiama, kad dar 1992 metais galėjo būti išspręsta problema dėl valstybinių įmonių tapimo privačiomis, didinant įstatinį kapitalą iš likutinio pelno.
3. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas atliko Ekonomikos ministerijos privatizavimo departamento, miestų ir rajonų privatizavimo komisijų ir tarnybų veiklą, vykdant valstybinio turto Lietuvos Respublikoje privatizavimo procesą, ir 1994-03-23 surašė pažymą Nr.03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“. Šioje pažymoje teigiama, kad „teisėtai vykdyti valstybinio turto privatizavimą pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą trukdo ir įneša painiavą kai kurie šiuo metu tebeveikiančių įstatymų straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, jų kolizijos. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pagal Lietuvos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą valstybinė įmonė gali būti privatizuojama tik vieną kartą. Įmonės toliau gali būti privatizuojamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymą tik tuo atveju, jeigu jos jau buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Daugeliu atvejų valstybinės įmonės, neprivatizuotos pagal valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, pagal valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnį „Nominalaus akcinio kapitalo didinimas iš savų lėšų“ pasididina savo akcinį kapitalą. Sukaupę akcinio kapitalo daugiau kaip 50 procentų nuo įstatinio kapitalo, pakeičia valstybinės įmonės statusą į uždarosios bendrovės statusą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (kur nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perkamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos) išperka valstybinį turtą, išvengdamos privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Kadangi akcinio kapitalo didinimas nėra įteisintas kaip sąvoka „Privatizavimas“ Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio nuostata nevykdoma. Ekonomikos ministerijos pareigūnai tokiam įstatymų taikymui pritaria.“
4. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Nr. I-557 „Dėl kovos su nusikalstamumu ir teisės pažeidimais stiprinimo“ nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Seimas, išklausęs Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, vidaus reikalų ministro ir teisingumo ministro pranešimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko informaciją bei Seimo narių pasisakymus, konstatuoja, kad dėl valstybės institucijų klaidų ir teisės pažeidimų, padarytų vykdant ekonomines, finansines reformas, privatizuojant valstybinį turtą, teisėsaugos institucijoms nesugebant efektyviai kovoti su nusikalstamumu ir blogai koordinuojant savo veiksmus, Lietuvoje susidarė sudėtinga kriminogeninė padėtis – sunkių nusikaltimų ir toliau daugėja, nutaria pasiūlyti teisėsaugos institucijoms ir Valstybės kontrolės departamentui iki 1994 m. spalio 1 d. pateikti Seimui ataskaitą apie privatizavimo teisėtumo patikrinimą. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė pateikė Lietuvos Respublikos Seimui ataskaitą apie 1993–1994 metų privatizavimo teisėtumo tikrinimų rezultatus bei savo išvadas. Čia nurodoma, kad neparengtas įstatymo, reglamentuojančio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką projektas, įmonėse nepilnai inventorizuotas valstybinis turtas, perduodant valstybinių įmonių turtą akcininkams, perduodamas ir privatizacijai neįtrauktas turtas, neįkurta valstybinį turtą valdanti institucija, nepatvirtintos valstybės interesams atstovaujančių valstybinių institucijų pareigūnų teisių ir pareigų taisyklės.
5. Valstybės kontrolės departamento 1997-09-15 ataskaitoje Nr. 5 „Valstybės turto privatizavimo ir valstybei priklausančių akcijų pardavimo teisėtumo per 1993-1995 metus įvertinimas“ teigiama, kad „įstatymo projektas, reguliuojantis valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, paruoštas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui, bet Seimas šio įstatymo dar nesvarstė“. Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas buvo priimtas 1998 05 12. „Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994-1996 metais nesiėmė priemonių inventorizacijos atlikimui. Nepatvirtintos inventorizacijos atlikimo taisyklės, nenustatytas įstatyminis mechanizmas, kaip atstatyti pažeistą įstatinio kapitalo struktūrą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas nereglamentavo privatizuoto turto perdavimo procedūrų ir atsakomybės, tik priėmus 1995-07-04 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Nr. I-1001 buvo reglamentuota turto perdavimo tvarka ir atsakomybė.“
6. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku nepateikė, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės, daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą, neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 dalimi Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius Seimui pateikti įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą bei įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe.
Tačiau Vyriausybė į tokius Seimo suformuluotus siūlymus neatsižvelgė ir nepritarė Valstybės kontrolės siūlymams dėl nustatytų pažeidimų ištaisymo būdų. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1996 metus nė vienas iš Valstybės kontrolės 1996 m. sausio 20 d. ataskaitos Nr.10 „Dėl valstybei priklausančių akcijų atstovavimo būklės“ pateiktų pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.
7. 1995 metų liepos 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas, kuris numatė investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones, taip pat šis įstatymas nustatė investicinių akcinių bendrovių, įsteigtų iki jo įsigaliojimo dienos ir veikiančių valstybiniam turtui privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, reorganizavimo į investicines bendroves tvarką.
7.5. Komisijos turimais duomenis, dvylikai su EBSW grupe sietinoms įmonėms buvo suteiktos paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija, iš jų tik dvi įmonės jas grąžino. Komisija, tai įvertindama, nagrinėjo, kokių priemonių buvo imtasi šioje srityje.
1.1993 metų Valstybės kontrolės departamento rašte Nr. 01-05-1329 nurodoma, kad Lietuvos Respublikos kontrolės departamento įstatymo 9 str. 5 p. įpareigoja departamentą kontroliuoti, ar tikslingai panaudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos, ir tikrinti ekonominę būklę tų įmonių, įstaigų ir organizacijų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų vykdytoja yra valstybė. Todėl Valstybės kontrolės departamentas 1994 metų pirmą pusmetį numato patikrinti, kaip Finansų ministerija ir Lietuvos bankas organizuoja ūkinių subjektų, paėmusių užsienio paskolą, gaunamą Lietuvos valstybės vardu, ūkinės veiklos kontrolę. Lietuvos bankas ir Finansų ministerija privalo kasmet teikti informaciją Seimui apie Lietuvos valstybės užsienio skolos būklę. Kad ši informacija būtų visapusiškesnė ir objektyvesnė, valstybės kontrolė numato kartu pateikti ir savo išvadas dėl valstybės užsienio skolų būklės. Atsižvelgiant į tai, kad tai nauja darbo funkcija, nuo 1993 metų departamentas planuoja pradėti savarankišką (nepriklausomą nuo kitų valstybės institucijų) valstybės paskolų gavimo, naudojimo ir grąžinimo analizę.
2. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė jau nuo 1993 m. pradėjo kalbėti apie valstybės skolos bei skolinimosi teisinio reglamentavimo problemiškumą. Valstybės kontrolės departamentas 1993-10-07 raštu Nr. 410-185, atsakydamas į Lietuvos Respublikos Seimo narių E. Kunevičienės, J. Listavičiaus, A. Endriukaičio, R. Ozolo S. Malkevičiaus, J. Tartilo, E. Bičkausko paklausimą, iškėlė valstybės skolos teisinio reglamentavimo problemą. Taip pat 1995-05-25 rašte Nr. 120-1-946 Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui Lietuvos Respublikos valstybės departamento 1995-05-25 pažymoje „Dėl valstybės vidaus skolos įvertinimo”, pabrėžiama, kad valstybės vidaus skola yra teisiškai neapibrėžta, jos pripažinimo, nustatymo, įvertinimo ir apskaitos tvarka norminių aktų nereglamentuota. Lietuvos Respublikos valstybės departamento 1995-12-14 ataskaitoje „Dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo“ teigiama: „atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Respublikoje nėra Valstybės skolos (skolinimosi) įstatymo, kuriame būtų apibrėžta užsienio paskola (valstybės vardu, su Vyriausybės garantija) ir vidaus skola, garantijų suteikimas, paskolų administravimas ir apskaita, ūkio subjektų bei paskolas aptarnaujančių bankų atsakomybė, Investicinių projektų ekspertų komisija bei šakinės ministerijos nepakankamai įvertina atskirų ūkio subjektų investicinių projektų verslo planus, nereikalauja audito išvadų ir kitos informacijos (finansinės atskaitomybės) pagrįstoms išvadoms pateikti, atskiri ūkio subjektai bei komerciniai bankai panaudoja užsienio paskolas ne pagal paskirtį, siūlome priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymą. 1996-02-28 Valstybės kontrolės ataskaitoje „Dėl valstybės užsienio skolos vertinimo 1996 m. sausio 1 d. būklei“ dar kartą yra akcentuojama ši problema.
3. 2005-11-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Valstybės kontrolės departamento darbuotojas V. Jarmala, teigė, kad „Seimo biudžetinių įstaigų kontrolės skyriuje atsirado Valstybės skolos kontrolės poskyris, užuomazgos susidomėjimas valstybės skola (…) 1993 m. 1994 m buvo padarytas pirmas apibendrinimas dėl valstybės skolos padėties Lietuvoje (…) ir mes (Valstybės kontrolės departamentas – aut. pastaba) pasiūlėme įsteigti tokią instituciją, kuri reguliuotų skolinimosi procesą“.
4. Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas, sureguliavęs santykius, susijusius su valstybės skola vidaus ir užsienio kreditoriams, buvo priimtas tik 1996 m. rugpjūčio 22 d., atsižvelgiant tai, kad Valstybės kontrolės departamentas šią problemą jau kėlė nuo 1993 metų.
1. 2005-10-12 Komisijos posėdyje dalyvavo buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas. Jis dėl atsakomybės už tam tikrus pažeidimus reglamentavimo paaiškino, kad ,„reikia pažiūrėti plačiąja prasme, kas vyko tuo metu Lietuvos valstybėje. (…) 1989-1992 metai buvo nusikalstamumo pikas Lietuvoje. (…) Ekonominiai procesai ženkliai pralenkė teisės aktų egzistenciją: Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas. Mes dirbome senais metodais, kiek įmanoma teikėme siūlymus Seimui, Vyriausybei, kad galima būtų užkaišioti kai kurias skyles, kurios egzistavo teisės aktuose, bet tai buvo tik lopymas, ėjimas iš paskos…“.
2. 1990 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo“ (Žin., 1990, Nr. 19-495). Šis įstatymas numatė patraukimą administracinėn atsakomybėn už vertimosi ūkine veikla tvarkos pažeidimą (ATPK 172 straipsnis), vertimąsi uždrausta ūkine veikla (ATPK 173 straipsnis) ir baudžiamąją atsakomybę už vertimąsi uždrausta ūkine veikla, jeigu jis padarytas po to, kai buvo paskirta administracinė nuobauda už tokį pažeidimą (BK 162 straipsnis).
3. 1991 m. liepos 18 d., siekdama nustatyti atsakomybę už Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo pažeidimus, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Baudžiamojo kodekso ir Darbo įstatymų kodekso pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1991, Nr. 22-568). Šiuo įstatymu Administracinis teisių pažeidimo kodeksas buvo papildytas Keturioliktuoju1 skirsniu „Administraciniai teisės pažeidimai valstybinio turto privatizavimo srityje“. Tarp jų buvo numatyta administracinė atsakomybė už informacijos apie privatizuojamą valstybinį turtą nepaskelbimą arba iškraipymą (ATPK 2151 straipsnis), valstybinio turto privatizavimo tvarkos pažeidimą (ATPK 2153 straipsnis), investicinių sąskaitų tvarkymo ir apmokėjimo už įsigyjamą privatizavimo objektą (akcijas) taisyklių pažeidimą (ATPK 2154 straipsnis). Tuo pačiu įstatymu buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už. valstybinio turto privatizavimo dokumentų suklastojimą ar suklastotų dokumentų panaudojimą (BK 2071 straipsnis).
4. 1993 m. sausio 28 d. įsigaliojo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo” (Žin., 1993, Nr. 5-90). Jis papildė Baudžiamąjį kodeksą 1621 straipsniu (aplaidus apskaitos vedimas), 1623 straipsniu (neteisingų duomenų apie pajamas pateikimas), 1624 straipsniu (neteisėta įmonės veikla), 1625 straipsniu (neteisėtos finansinės operacijos).
5. Tik 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo” (Žin., 1994, Nr.60-1182). Šiame įstatyme Baudžiamojo kodekso ypatingoji dalis papildyta nusikaltimais ūkininkavimo tvarkai (BK penkioliktasis skirsnis) ir finansams (BK šešioliktasis skirsnis), inter alia 313 straipsniu, numatančiu atsakomybę už apgaulingus pareiškimus apie įmonės veiklą, 314 straipsniu, numatančiu atsakomybę už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį, 315 straipsniu, numatančiu atsakomybę už tyčinį bankrotą.
6. 1995 m. liepos 4 d. buvo priimtas Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo“. Juo buvo sugriežtintos sankcijos už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (314 straipsnis) ir piktnaudžiavimą pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje (BK 321 straipsnis).Taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamas kodeksas buvo papildytas 3211straipsniu, numatančiu patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už aplaidumą komercinėje, ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje.
7. 1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso 35, 311, 314, 315, 316, 318, 319, 320, 321, 321(1), 324, straipsnių pakeitimo ir papildymo 3261, 3262, 3291, 3292, 3293 straipsniais įstatymą (Žin., 1996, Nr. 9-217) (projektą rengė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija; projektą pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė). Įstatymo projektas buvo parengtas vadovaujantis 1995 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. I-1167 „Dėl neatidėliotinų priemonių bankininkystės problemoms spręsti“ 1 punkto 2 papunkčio penktąja ir šeštąja pastraipomis, kuriose siūloma Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos įstatymų pakeitimo, nustatant paskolas paėmusių ir su jų panaudojimu susijusių asmenų baudžiamąją ir turtinę atsakomybę dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo, griežtesnes sankcijas už įsipareigojimų nevykdymą ir priemones suteiktoms paskoloms išreikalauti. Šis projektas buvo sujungtas su Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros parengtu įstatymo projektu ir pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui 1996 m. sausio 9 d. Seime buvo nuspręsta svarstyti bendrą apjungtą projektą ypatingos skubos tvarka 1996 m. sausio 10 d. priėmus šį įstatymą buvo sugriežtinta atsakomybė už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (BK 314 straipsnis), skolininko nesąžiningumą ar apgaulę (BK 316 straipsnis). Tuo pačiu papildytas BK 35 straipsnis, numatyta griežtesnė atsakomybė, privalomas turto konfiskavimas už nusikaltimą, numatytą BK 321 straipsnyje. Taip pat įstatymas išplėtė ir sugriežtino atsakomybę už BK 321 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje padarymą. Taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 3261 straipsniu (neteisėtas banko paskolos išdavimas), 3262 straipsniu (nepateisinamai rizikinga banko operacija), 3291 straipsniu (banko paskolos gavimas apgaule), 3292 straipsniu (piktybinis vengimas sugrąžinti paskolą). Įstatymu buvo pakeistas BK 324 straipsnis, numatantis patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimą (ankstesnėje nusikaltimo sudėtyje buvo numatyta atsakomybė tik už neteisingų duomenų apie pajamas pateikimą), tuo pačiu buvo išplėstas nusikaltimo subjektų ratas: nuo įstatymo įsigaliojimo už šio nusikaltimo padarymą privalėjo atsakyti baudžiamąja tvarka ne tik fiziniai asmenys, bet ir juridinių asmenų bei juridinio asmens teisių neturinčių įmonių vadovai ir savininkai.
8. KOKIA BUVO FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ, SUSIJUSIŲ SU KONCERNU EBSW, VEIKLOS TYRIMO IR NAGRINĖJIMO EIGA TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOSE IR TEISMUOSE
1. Iš Seimo laikinojoje komisijoje koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija) turimų dokumentų matyti, kad Investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija (toliau – IAB IKHK) steigėjai buvo fizinių asmenų grupė: Algirdas Pašukevičius, Gintaras Petrikas, Igoris Snetkovas, Kęstutis Armaitis, Marija Snetkova. Jie 1992-04-29 bendrovės įstatus įregistravo Kauno miesto valdybos rejestro tarnyboje. 1992-10-27 Kauno mero potvarkiu Nr. 1942, registracijos Nr. AB-92-449, įmonei suteikiamas kodas 3331144.
3. 1992-10-27 Kauno miesto mero potvarkiu Nr.1942, registracijos Nr.AB 92-449, įregistruota IAB IKHK, įmonės kodas 3331144. Bendrovė įregistruota nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų. Stebėtojų tarybos pirmininku išrinktas A. Pašukevičius, tarybos nariais G. Petrikas ir N. Končienė. Minėtos bendrovės valdybos pirmininke išrinkta J. Barysienė. Ji paskirta bendrovės direktore. Valdybos nariais išrinkti D. Kuncaitienė (ji paskirta ir vyr.buhaltere) ir K. Armaitis.
4. IAB IKHK įstatuose ( su vėlesniais pakeitimais) buvo numatytos šios veiklos rūšys:
– investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas;
– fondų biržos veikla, biržos operacijos su fondinėmis vertybėmis;
– konsultacinės paslaugos finansiniais klausimais;
– finansinis lizingas;
– finansinis tarpininkavimas;
– nupirktų akcijų paketų valdymas;
– operacijos su nekilnojamuoju turtu;
– didmeninė, mažmeninė ir komisinė prekyba;
– užsienio prekybos pirkimo–pardavimo operacijos.
5. IAB IKHK įstatuose nebuvo numatyta įsteigti kredito įstaigą arba užsiiminėti kreditine veikla. Taip pat nebuvo prašoma Lietuvos banko išduoti leidimą vykdyti šią veiklą ir tokio leidimo bendrovė neturėjo.
6 1993 m. kovo 23 d. IAB IKHK stebėtojų taryba, susidedanti iš jos pirmininko A. Pašukevičiaus, narių G. Petriko ir N. Končienės, priėmė sprendimą pateikti akcininkų susirinkimui svarstyti klausimą, ar bendrovės valdyba turi teisę garantuoti Akcinės bendrovės turtu, prisiimdama skolinius įsipareigojimus.
7. 1993 m. kovo 31 d. IAB IKHK akcininkų susirinkime buvo svarstytas valdybos prašymas ir priimtas nutarimas, suteikiantis valdybai teisę bendrovės turtu laiduoti bendrovės skolinius įsipareigojimus. Tačiau šiame akcininkų susirinkimo protokole neužfiksuota, kas susirinkimui pateikė šį valdybos prašymą ir kokiu būdu šis prašymas buvo apsvarstytas.
8. Iš Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. (toliau – teismas) aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, kad nepaisant to, jog IAB IKHK akcininkų susirinkimas bendrovei nesuteikė teisės rinkti iš gyventojų indėlius, minėtos bendrovės valdybos nariai J. Barysienė, K. Armaitis ir akcininkas V. Krasnickas priėmė sprendimą IAB IKHK vardu imti paskolas iš gyventojų. Valdybos posėdžio protokole nurodyta, kad paskolos iš gyventojų bus imamos tam, kad būtų užtikrinta efektinga bendrovės veikla ir skatinama įsigytų įmonių ūkinė veikla.
9. Tokiam valdybos posėdžio sprendimui 1993 balandžio 15 d. pritarė ir stebėtojų tarybos nariai G. Petrikas, A. Pašukevičius ir N. Končienė. Savo nutarime jie nurodė: „Pritarti valdybos posėdžio nutarimui imti paskolas iš gyventojų, kad užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Pritarti šios veiklos organizavimui“.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ 2.1 punkte yra nurodyta, kad „investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėse sąskaitose turimas investicines lėšas“. Šį nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino netekusiu galios 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 218.
11. Organizuoti pinigų rinkimą pavesta V. Krasnickui, o minėtos bendrovės direktorė J. Barysienė įgaliota sudaryti su V. Krasnicku pavedimo sutartį, kurioje V. Krasnickui turi būti suteikiami visi įgaliojimai dėl piniginių lėšų tvarkymo, disponavimo bei jų panaudojimo tikslingumo. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad pavedimo sutartis su akcininku V. Krasnicku turėjo būti sudaryta neatlygintinai.
12. 1993 m. balandžio 14 d. buvo pasirašyta pavedimo sutartis tarp bendrovės direktorės J. Barysienės ir V. Krasnicko. Šios sutarties 3.2 punkte nurodyta įgaliotiniui V. Krasnickui organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą, disponavimą ir jų panaudojimo tikslingumą, nors, kaip jau minėta, 1993 m. kovo 31 d. IAB IKHK akcininkų susirinkime nebuvo priimtas nutarimas organizuoti paskolų ėmimą.
13. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad susirinkimo darbotvarkėje buvo svarstomas klausimas atidaryti IAB IKHK filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų. Valdybos nariai J. Barysienė, K. Armaitis ir D. Kuncaitienė vienbalsiai nutarė leisti V.Krasnickui savo nuožiūra atidaryti filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų.
14. Vykdant šį nutarimą nuo 1993 m. balandžio mėnesio įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose V.Krasnicko iniciatyva buvo įsteigti 34 IAB IKHK indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo punktai (filialai), o nuo 1994 m. pabaigos šiuose punktuose buvo įformintos Komercijos ir kredito banko valiutos keityklos.
15. Minėtuose punktuose indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo operacijas vykdė ne mažiau kaip 57 samdomi darbuotojai, kurie iki 1994 m. birželio mėn. buvo įdarbinti EBSW pavaldžiose UAB „Konsultacinis centras“, kurio direktoriumi buvo K. Armaitis, ir UAB Kauno holdingo kompanija, kurios direktoriumi buvo A. Pašukevičius. 34 punktų darbuotojai buvo įforminti antraeilėms pareigoms Komercijos ir kredito banke valiutos keityklų kasininkais kontrolieriais. Nors šie darbuotojai užmokestį gaudavo iš UAB Konsultacinis centras“ ir UAB Kauno holdingo kompanija, tačiau faktiškai buvo pavaldūs IAB IKHK direktorei J. Barysienei ir šios bendrovės akcininkui V. Krasnickui, pavedimo sutartimi organizavusiam indėlių iš gyventojų priėmimą.
16. Nors IAB IKHK valdybos 1994 m. balandžio 14 d. nutarimu V. Krasnickas buvo įpareigotas rinkti paskolas iš gyventojų ir disponuoti surinktomis lėšomis, tačiau lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartys su gyventojais buvo sudaromos bendrovės vardu, kurias pasirašydavo direktorė J. Barysienė. Surinkti pinigai buvo pajamuojami bendrovės kasoje, o iš kasos pinigai išduodami išrašant išlaidų orderius, kuriuos pasirašydavo direktorė J. Barysienė ir buhalterės D. Kuncaitienė bei E. Markevičienė.
17. Tai reiškia, kad IAB IKHK valdybos nutarimas, įpareigojantis V. Krasnicką rinkti paskolas iš gyventojų ir disponuoti surinktomis lėšomis, nebuvo vykdomas nuo jo priėmimo dienos, o sudaryta pavedimo sutartis tarp direktorės J. Barysienės ir V. Krasnicko nebuvo vykdoma nuo jos pasirašymo dienos.
18. IAB IKHK per spaudą, radijo ir televizijos laidas plačiai reklamavo indėlių priėmimą iš gyventojų, aukštą palūkanų mokėjimo procentą, garantavo indėlių saugumą. Reklaminė kampanija prasidėjo nuo 1993 m. balandžio mėnesio su niekur tuo metu neįregistruota EBSW koncerno emblema. Reikia pažymėti, kad sąvokos „EBSW koncernas“ samprata teisiniu požiūriu nebuvo aiški, nes ji tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Ši sąvoka buvo apibrėžta tik 1993 m. rugpjūčio 3 d. Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 601. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai.
19. IAB IKHK pinigai buvo priimami iš gyventojų ir lėšos pajamuojamos kasoje nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. Pinigai buvo forminami „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui“ sutartimis. Šias sutartis pasirašinėdavo bendrovės direktorė J. Barysienė ir indėlininkas. Sutartys buvo numeruojamos, nurodoma jų sudarymo data, priimta lėšų suma, indėlių priėmimo ir išdavimo terminai, metinių palūkanų procentai bei kiti būtini rekvizitai.
20. Sudarytos sutartys atitiko Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio „Dokumentai, turintys juridinę galią“ reikalavimus (Žin., 1992, Nr. 1-2654). Sutartyse panaudoti rekvizitai bei sutarčių forma atitiko bankuose naudojamų indėliams iš gyventojų priimti sutarčių formą. Sudarytose su gyventojais sutartyse pinigus įnešęs asmuo vadinamas indėlininku, o piniginės lėšos indėliais. IAB IKHK faktiškai priiminėjo indėlius, mokėjo palūkanas, tai yra vykdė neįregistruoto banko funkcijas (Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 aktas (toliau – Revizijų departamento aktas) .
21. Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį (1991-10-29 įstatymo Nr.I-1935 redakcija) valstybė garantavo tik piliečių indėlių, įdėtų į valstybines taupomąsias kasas ir kitas kredito įstaigas, saugumą ir išmokėjimą, o ne indėlių, patikėtų įvairių rūšių įmonėms. Indėlio sąvoka buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 468 (1) straipsnyje (1998-06-11 d. įstatymo Nr. VIII-780 redakcija).
22. Paminėtina, kad IAB IKHK įregistruota 1992-10-27 Kauno miesto mero potvarkiu. 1990-09-25 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnis leido bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis.
23. IAB IKHK veikimo metu galioję įstatymai nedraudė mokėti palūkanas už pasiskolintas pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnis suteikė bendrovei teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimis.
24. Tuomet galiojantis LR Įmonės įstatymo 12 str. nurodė, kad „įmonė turi teisę užsiimti bet kokia ūkine komercine ar kitokia veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, jos steigimo sutartimi ar kitais įmonės steigimo dokumentais arba kitaip neuždrausta“.
25. Lietuvos banko įstatymo 16 str. (1990-02-13, Nr. XI-3679) buvo numatyta, kad „bet kuri kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu“.
26. 1995-12-20 įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 ir 14 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 107-2395) 12 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtina norma, draudžianti skolintis pinigines lėšas iš fizinių asmenų.
27. IAB IKHK, neturėdama Lietuvos banko leidimo, vykdė neteisėtą stambaus masto įmonės kreditinę veiklą, nenumatytą bendrovės steigimo dokumentuose. Tokiais veiksmais IAB IKHK pažeidė Lietuvos banko įstatymo (Žin.,11990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, jog bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu, tačiau tokio leidimo IAB IKHK neturėjo (Respublikos generalinės prokuratūros raštas).
28. Surinkti iš gyventojų indėliai IAB IKHK buvo pajamuojami ir apskaitomi bendrovės kasoje, tačiau piniginės operacijos buvo vykdomos aplenkiant bendrovės atisiskaitomąją sąskaitą (Revizijų departamento aktas).
29. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad indėliai iš gyventojų bei juridinių asmenų ir paskolos iš juridinių asmenų buvo priimami grynais pinigais ir pajamuojami bendroje kasoje.
Revizijos metu buvo nustatyta, kad indėlių iš gyventojų buvo priimta:
– nuo 1993-04-20 iki 1993-12-31 – 7 133 671,85 lito;
– nuo 1994-01-01 iki 1994-12-31 – 267 052 813,10 lito;
– nuo 1995-01-01 iki 1995-06-06 – 70 160 791,21 lito. Tai reiškia, kad IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. priėmė indėlių ir užpajamavo kasoje 344 mln. 347 tūkst. 276 litus.
31. 1993-08-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos pinigų įstatymui ir Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymui buvo uždrausta ūkio subjektams bei fiziniams asmenims vidaus atsiskaitymams naudoti užsienio valiutą.
32. Nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. IAB IKHK buhalterinėje apskaitoje valiutos apskaita nebuvo tvarkoma. Tačiau bendrovė ir toliau priiminėjo, gražindavo indėlius ir mokėdavo palūkanas valiuta. Gautus indėlius pagal sutartis valiuta perskaičiuodavo pagal tos dienos lito kursą ir kasoje užpajamuodavo litus (Revizijų departamento aktas).
33.1994–1995 metais pagal sutartis (revizijos pradžioje) iš gyventojų buvo priimta indėlių: 9 mln. 85 tūkst. 450 JAV dolerių ir 1 mln. 173 tūkst. 4 Vokietijos markės. Kadangi užsienio valiuta kasoje buvo apskaitoma ne valiutinėje kasoje, o perskaičiavus pagal tos dienos lito kursą, Revizijų departamentas atlikdamas patikrinimą negalėjo nustatyti valiutos panaudojimo.
34. Iš surinktų iš gyventojų 344 mln. 347 tūkst. 276,16 Lt buvo įnešta į atsiskaitomąją sąskaitą tik 1 mln. 625 tūkst. 382 Lt, 483 tūkst. Lt – į depozitinę (litais) sąskaitą ir į depozitinę (valiutinę) sąskaita įnešta 270 tūkst. USD ir 90 tūkst. DEM arba, perskaičiavus į litus, 1 mln. 227 tūkst. 228,15 Lt. Iš viso įnešta į banką 3 mln. 385 tūkst. 610,15 Lt arba 10 procentų surinktų lėšų (Revizijų departamento aktas).
35. Iki 1996-07-01 buvo grąžinta indėlių gyventojams 266 mln. 916 tūkst. 755 Lt, juridiniams asmenims – 8 mln. 610 tūkst. 375 Lt, papildomai įskaitant 3 435 Lt. sumą, gautą pasikeitus valiutos kursui (Revizijų departamento aktas).
36. Komisija mano, kad: tokie IAB IKHK (direktorė J. Barysienė) veiksmai neatitiko 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo reikalavimų (1993-07-07, Nr. 1-202). Šio įstatymo 3 straipsnyje yra imperatyvi norma, nusakanti, kad operacijas užsienio valiuta atlieka tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą;
– tokie IAB IKHK direktorės J. Barysienės veiksmai neatitiko ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 6 ir 15 straipsnių reikalavimų (1999-06-16, Nr. 1-2654), nes šio įstatymo 6 straipsnyje yra imperatyvi norma, kad „Buhalterinė apskaita tvarkoma naudojant Lietuvos Respublikoje galiojantį piniginį vienetą. Operacijos, vykdomos užsienio valiuta, apskaitoje perskaičiuojamos nustatytu kursu“;
– J. Barysienės veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nuostatos „Vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, reikalavimus. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitas mokėjimo priemones, išskyrus litą. Įvedus litą, visi finansiniai aktai, skolų ir pasižadėjimų dokumentai bei sutartys, mokėjimai ir atsiskaitymai atliekami litais“.
37. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ (1993 Nr. 1-218 redakcija) 1 straipsnio reikalavimus valstybinės, valstybinės akcinės, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės tarpusavyje atsiskaito ne grynaisiais pinigais, o pavedimais per bankus. IAB IKHK direktorė J. Barysienė, vyr.buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė minėto įstatymo reikalavimus sistemingai pažeidinėjo ir surinktus iš gyventojų indėlius stambiomis sumomis išdavinėjo iš kasos įvairioms akcinėms bendrovėms bei uždarosioms akcinėms bendrovėms grynaisiais pinigais, nors tiek investicinė akcinė bendrovė Investicinė Kauno holdingo kompanija, tiek ir organizacijos, kurioms buvo išduodami pinigai, turėjo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose (Revizijų departamento aktas).
38. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad nuo 1993 m. rugsėjo mėnesio iki 1996 m. liepos 1 d. IAB IKHK iš kasos išdavė 21 organizacijai 66,7 mln. litų, o į kasą užpajamavo (iš juridinių asmenų) - 79,6 mln. litų grynaisiais pinigais.
39. Komisija, atsižvelgdama į didelę tyrimo apimtį, nutarė išnagrinėti kelis epizodus, susijusius su IAB IKHK sutarčių lėšoms iš juridinių asmenų priimti sudarymu. Komisija mano, kad šiuose epizoduose atsiskleidžia IAB IKHK netinkami procesai sprendžiant pinigų priėmimo, grąžinimo ir palūkanų išmokėjimo klausimus:
– IAB „Statybinių medžiagų investicija“ direktorė E. Stakauskienė 1993 m. gegužės 7 d. sudarė sutartį Nr.1 su IAB IKHK ir į šios bendrovės kasą įmokėjo 615 USD (3 324 75 Lt). Pagal 1994 m. gegužės 9 d. sudarytą sutartį Nr. 3 į bendrovės kasą įmokėjo 4 528 Lt, pagal 1994 m. gegužės 20 d. sudarytą sutartį Nr.7 – 222 800 Lt, pagal 1994 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą sutartį Nr. 24 – 259 562 Lt. ir 1994 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. 26 – 6 158 Lt. Iš viso investicinė akcininkė bendrovė „Statybinių medžiagų investicija“ IAB IKHK kaip indėlininkė įmokėjo 496 372,75 Lt. Indėlis „Statybinių medžiagų investicijai“ grąžintas (pagal koeficientą 1 USD – 4 Lt), priskaityta ir išmokėta 76 147 54 Lt palūkanų (Revizijų departamento aktas).
40. Analogiškai savo lėšas investavo ir EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės, pavyzdžiui:
– Investicinė akcinė bendrovė „Trikotažo investicija“. Ši bendrovė kaip indėlį, pagal sutartis Nr. 2, 4, 10, 23, 27 įmokėjo į IAB IKHK kasą 519 000,35 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 84 187,53 Lt palūkanų.
– IAB „Bituko investicija“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 9 ir Nr. 22 įmokėjo 313 925 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 46 729,88 Lt palūkanų.
– IAB „Prekybos investicija“ į bendrovės kasą kaip indėlį, pagal sutartis Nr. 5 ir Nr. 25 įmokėjo 272 790 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 40 606,65 Lt palūkanų.
– IAB „Vilinvest“ į bendrovės kasą kaip indėlį, pagal sutartis Nr. 8 ir Nr. 20 įmokėjo 136 395 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 20 303,33 Lt.palūkanų.
– IAB „Farmacija“ į bendrovės kasą kaip indėlį, pagal sutartis Nr. 1 ir Nr. 19 įmokėjo 433 650 Lt. Indėlis buvo grąžintas, priskaityta ir išmokėta 64 552, 25 Lt palūkanų.
– IAB „Nekilnojamasis turtas“ į bendrovės kasą kaip indėlį, pagal sutartis Nr. 12 ir Nr. 18 įmokėjo 155 880 Lt. Indėlis buvo grąžintas, priskaityta ir išmokėta 23 322,60 Lt palūkanų. Būtina pažymėti, kad tokie ir panašūs veiksmai buvo atlikti ir su kitais juridiniais asmenimis.
41. UAB „Snita“ 1994 m. gegužės 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 7 už G. Petriką įmokėjo į IAB IKHK kasą – 1 131 891 Lt ir sudarė sutartį Nr. 14. Pagal šią sutartį G. Petrikui grąžintas indėlis 1 131 891 Lt ir išmokėta 902 683 Lt palūkanų (Revizijų departamento aktas).
42. 1994 m. balandžio 25 d. UAB „Snita“, atsiskaitydama su kreditoriumi I. Snetkovu, už I. Snetkovą įmokėjo į IAB IKHK kasą – 1 516 051 Lt ir I. Snetkovo vardu sudarė sutartį su IAB IKHK. Pagal šią sutartį 1995 m. balandžio 3 d. išmokėta 1 099 137 Lt palūkanų, 1995 m. balandžio 24 d. grąžintas 1 516 051 Lt indėlis (Revizijų departamento aktas).
43. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad G. Petriko ir I. Snetkovo indėliai buvo apskaityti kaip fizinių asmenų indėliai.
44. 1994 m. gegužės 24 d. UAB „Daiva“ direktorius V. Krasnickas sudarė sutartį su Komercijos ir kredito banku dėl 400 000 Lt kredito suteikimo 1 mėnesiui žaliavoms pirkti, mokant 5 procentus mėnesinių palūkanų. 1994 m. gegužės 26 d. su tuo pačiu banku V. Krasnickas sudarė antrą sutartį Nr. VK-94-98 dėl 450 000 JAV dolerių kredito suteikimo 1 mėnesiui žaliavoms pirkti, mokant 2,25 procento mėnesinių palūkanų. Pagal minėtas sutartis gautas kreditas (grynais pinigais) iš Komercinio ir kredito banko – 2 200 000 Lt 1994 m. gegužės 27 d. įmokėtas į IAB IKHK kasą ir sudaryta lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartis Nr.13 vieneriems metams, mokant 102 procentus metinių palūkanų.
45. UAB „Daiva“ direktorius V. Krasnickas 1994 m. birželio 8 d. sudarė sutartį su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku dėl 4 000 000 Lt kredito suteikimo 2 mėnesiams mazutui pirkti, mokant 60 procentų metinių palūkanų. Kreditas gautas grynais pinigais ir 1994 m. birželio 8 d. įmokėtas į IAB IKHK kasą, sudaryta sutartis Nr. 16 dėl indėlio priėmimo 10 mėnesių laikotarpiui, mokant 54 procentus metinių palūkanų.
46. Kaip jau minėta, IAB IKHK, be indėlių priėmimo iš gyventojų, ta pačia tvarka priiminėjo indėlius ir iš juridinių asmenų, mokėjo palūkanas. Tiek iš gyventojų, tiek iš juridinių asmenų indėliai buvo priimami grynaisiais pinigais ir įtraukiami į kasos apskaitą. Indėliai iš juridinių asmenų buvo rinkti ir pajamuoti kasoje nuo 1993-05-07 iki 1995-05-13.
47. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad IAB IKHK per 1993-1995 metus iš juridinių asmenų priėmė 9 mln. 390 tūkst. 375,10 Lt indėlių, grąžino 8 mln. 606 tūkst. 940 Lt Priskaityta palūkanų 3 mln. 230 tūkst. 077,19 Lt, išmokėta 2 mln.480 tūkst. 033,85 Lt.
48. IAB IKHK, pagal sutartis iš įmonių priėmusi indėlius, juos naudojo atsiskaitymui su gyventojais, akcijoms pirkti bei kitoms išlaidoms dengti. Jų panaudojimas ekonominio efekto neatnešė (pelno negauta). Šioms bendrovėms išmokėta palūkanų 2 mln. 480 tūkst. 033,85 Lt. 1996-07-01 negrąžinta indėlių ir nesumokėta palūkanų – 1 mln. 530 tūkst. 043,34 Lt (Revizijų departamento aktas).
49. 1994 birželio 20 d. IAB IKHK direktorė J. Barysienė sudarė sutartį su EBSW grupės kontroliuojama UAB „Barvila“, pagal kurią indėlininkas UAB „Barvila“ sutinka laikyti IAB IKHK 4 600 000 Lt indėlį iki 1995-06-30. Kad įvykdytų šią sutartį, UAB „Barvila“ kreipėsi į Lietuvos valstybinį komercijos banką dėl 1 200 000 JAV dolerių kredito metalui pirkti. Kredito grąžinimą laidavo EBSW grupės kontroliuojama AB „Prekybos bazė – urmas“. Tuo pagrindu 1994-05-30 buvo sudaryta sutartis su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku (K. Dabašinskaitė) ir UAB „Barvila“ (direktorius A. Jurkevičius) dėl 1 200 000 JAV dolerių kredito metalui pirkti. Kreditas pagal paskirtį nebuvo panaudotas, o konvertavus į litus – 4 600 000 Lt – perskolintas IAB IKHK.
51. 1993- 07-15 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnyje buvo numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys ūkine komercine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
52. 1990-07-30 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosavą bendrovės kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, kapitalo rezervo fondas, pelno rezervo fondas ir pelnas.
53. 1993-11-9 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-300 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo 3 straipsniu“ Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas buvo pakeistas – numatyta, kad bendrovė gali skolinti (tik nuosavo kapitalo lėšas) ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi.
54. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1145 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pakeitimo“ buvo pakeistas 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis – apribotas skolinamų pinigų kiekis, t.y. numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys ūkine komercine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
55. 1993-09-29 IAB IKHK (J. Barysienė, D. Kuncaitienė ir K. Armaitis) vienbalsiai priėmė nutarimą skolintis lėšų iš 6 privatizuotų įmonių – iš AB „Žaliakalnio autotransportas“ – 367 144,25 Lt, AB „Kauno autocentras“ – 381 346 Lt, AB „Kelmės trikotažas“ – 202 297,89 Lt, AB „Kaišiadorių autotransportas“ – 52 500 Lt, AB „Ūla“ – 724,75 Lt ir AB „Palangos linas“ – 1 634 060,25 Lt. Iš viso – 2 638 073,14 Lt.
56. Šias lėšas nurodytos bendrovės (išskyrus AB „Žaliakalnio autotransportas“), 1993-09-29 pervedė į IAB IKHK sąskaitą. AB “Žaliakalnio autotransportas“ 1993-09-29 į IAB IKHK sąskaitą pervedė 340 000 litų, 1993-10-14 – 27 144,25 Lt. Pavedimuose buvo nurodyta, kad lėšos skiriamos privatizavimo programai vykdyti.
57. Iš komisijoje turimų dokumentų matyti, kad praėjus dviem dienoms po valdybos nutarimo skolintis lėšas iš 6 privatizuotų įmonių, iš IAB IKHK kasos grynais pinigais buvo išduota UAB Konsultacinis centras 1 mln. 100 tūkst. Lt indėlininkų lėšų privatizavimo programai vykdyti.
58. Iš įmonių gauti 2 mln. 610 tūkst. 928,89 Lt 1993 m. rugsėjo 30 d. buvo pervesti į Komercijos ir kredito banką valstybinės įmonės „Banga“ paimtai paskolai bei priskaičiuotoms palūkanoms padengti. Tuo tarpu VĮ „Banga“ 1963 m. rugsėjo 29 d. gauna iš Valstybinio komercinio banko Kauno skyriaus 2 mln. 708 tūkst. 750 Lt.paskolą ir už ją 1993 m. rugsėjo 30 d. perka AB „Lietuvos kuras“ akcijų.
59. 1993 m. gruodžio pabaigoje UAB „Konsultacinis centras“ padengė šioms įmonėms skolas, išskyrus AB „Ūla“, kuriai iki revizijos pabaigos nesumokėta 724,75 Lt skola. UAB „Konsultacinis centras“ padengtą skolą įskaitė į tarpusavio atsiskaitymus su IAB IKHK.
60. Lėšų skolinimas iš kai kurių bendrovių buvo įformintas klaidinančiomis sutartimis, kaip avansiniai mokėjimai už būsimas paslaugas ar materialines vertybes (Revizijų departamento aktas).
61. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ 2.1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
62. IAB IKHK, pažeisdama šiuos reikalavimus, už indėlininkų lėšas per kasą, atsiskaitytinius asmenis bei kitas įmones pirko iš antrinės akcijų apyvartos AB „Banga“ akcijų už 7 mln. 404 tūkst. 500 litų, AB „Išlaužo žuvis“ akcijų už 391 tūkst. 500 litų, AB „Plaušo plokštė“ akcijų už 446 tūkst. 340 litų, AB „Alytaus autotransportas“ akcijų už 323 tūkst. litų, AB „Nuklonas“ akcijų už 1 mln. 602 tūkst. 284 litus, AB „Urmas“ akcijų už 688 tūkst. 400 litų, AB „Autoseifas” akcijų už 742 tūkst. 891 litą, UAB „Inkaro holdingas“ akcijų už 8 mln. 500 tūkst.litų, AB „Kauno medis“ akcijų už 107 tūkst. 250 litų, AB „Kauno ketaus liejykla“ akcijų už 96 tūkst. 472 litus, UAB „Salve Baltija“ akcijų už 380 tūkst.litų, UAB „Metropolis“ akcijų už 1 mln. 397 tūkst. litų. Be to, už grynus indėlininkų pinigus pirko EBSW investicinių akcinių bendrovių akcijų už 4 mln. 900 tūkst. 712 litų (Revizijų departamento aktas).
63.1992 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 30 patvirtinta „Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka“. Patvirtintos tvarkos 1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui aukcionuose arba viešai pasirašant akcijoms įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamu turtu (akcijomis) vykdyti. Tačiau IAB IKHK investavo lėšas ir į kai kurias uždarąsias akcines bendroves. 1995 metais apmokant iš kasos grynaisiais pinigais, buvo nupirkta (sutartį pasirašė J. Barysienė) UAB „Inkaro holdingas“ akcijų už 8,5 mln.litų. Tais pačiais metais perėmė už UAB „Snita“ skolai dengti UAB „Salve Baltija“ akcijų už 380 tūkst. litų. 1995 metais J. Barysienė grynais pinigais iš išduoto avanso pirko UAB „Metropolis“ akcijų už 1 mln. 397 tūkst. 625 litus.
64. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.30 patvirtintų investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos 8 punkte nurodyta, kad bendrovės investicijos į kitas investicines akcines bendroves negali būti didesnės kaip 10 procentų šių bendrovių įstatinio kapitalo.
65. Iš komisijoje turimų dokumentų matyti, kad IAB IKHK, pažeisdama šiuos reikalavimus, investavo didesnę lėšų sumą, negu nurodyta Vyriausybės nutarime. IAB „Šviesus rytojus“ įstatinis kapitalas 9 mln. 92 tūkst. 366 Lt, o investuota 2 mln. 297 tūkst. 770 Lt arba viršytas nustatytas investicijų limitas 1 mln. 338 tūkst. 534 Lt. Į šią bendrovę investuoti grynieji pinigai per atsiskaitytinį asmenį V.Krasnicką 1995 metais – 2 087 860 Lt ir 1996 m. 209 910 Lt, superkant šios bendrovės akcijas iš privačių asmenų.
66. IAB IKHK nei valdybos nutarime, nei kituose pavedimuose nebuvo numatyta teisė perskolinti iš gyventojų gautus pinigus. Tačiau, nepaisant to, pinigai iš kasos grynais pinigais buvo išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba perduodamos akcijoms pirkti, patiriant didelių nuostolių dėl palūkanų už indėlius mokėjimo gyventojams ir bendrovėms (Revizijos departamento aktas).
67. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad nuo 1993 m. rugsėjo mėnesio iki 1996 m. liepos 1 d. minėta bendrovė iš kasos išdavė 21 organizacijai 66,7 mln. Lt, o į kasą užpajamavo iš juridinių asmenų 79,6 mln. Lt grynaisiais pinigais.
68. Tokiais veiksmais IAB IKHK valdybos nariai J. Barysienė, J. Kuncaitienė, V. Krasnickas, K. Armaitis ir administracijos direktorė J. Barysienė, vyr.buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims (1993-07-15 Įstatymas Nr.1-226). Šio įstatymo 1 straipsnyje yra nurodyta, kad „…ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas“ (Revizijų departamento aktas).
69. V. Krasnickas 1994-01-06 – 1994-04-14 laikotarpiu per 6 kartus pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos gavo 39 500 000 litų. Išduodant pinigus jų panaudojimo paskirtis nebuvo nurodyta, taip pat nebuvo nustatytas atsiskaitymo terminas.
70. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad ant kasos išlaidų orderių dėl pinigų išdavimo ir gavimo pasirašydavo minėtos bendrovės direktorė J. Barysienė, o kaip pinigų gavėjas – V. Krasnickas. Ant kasos pajamų orderių nebūdavo nurodoma avanso suteikimo tikslas, kuris turėtų būti akcijų pirkimas, o paprasčiausiai būdavo nurodyta – pagal pavedimo sutartį.
71. V. Krasnickas duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Teisme nurodė, jog gautus iš kasos 39 500 000 litus perskolino 32 fiziniams asmenims.
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad asmenų, kuriems V. Krasnickas perskolino pinigus, yra labai daug, nusprendė paminėti tik keletą jų:
– 1994 m. sausio 1 d. 380 000 Lt paskolino A. Krušinskui, kuris vertėsi medienos verslu, turėjo lentpjūvę ir pažinojo G. Petriką. Pinigų negražino, juos teko priteisti civilinio proceso tvarka;
– A.Stašaičiui per keletą kartų paskolino 6 060 000 Lt. Piniginės lėšos buvo paskolintos per G. Petriką. Yra pasirašytas raštas su A. Stašaičiu dėl 4 300 000 Lt paskolos, tačiau šio klausimo be G. Petriko jis komentuoti negali;
– A. Grudzinskui UAB „Kauno brokerių kompanija“ paskolino 1 000 000 Lt tarpininkaujant S. Dalikui. Buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, įkeistas Birštono profilaktoriumas;
– D. Čepaičiui paskolino 600 000 Lt namo statybai. Šiam namui bylos nagrinėjimo teisme metu buvo uždėtas areštas, nes su D. Čepaičiu buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Paminėtina, kad pinigai buvo perskolinti ir kitiems fiziniams asmenims.
72. Dauguma atvejų, skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys, nesigilinama į skolininko nurodytą verslo planą, turtinę padėtį, galimybę juos grąžinti, nesant jokios turto įkeitimo sutarties. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolos, V. Krasnickas prašydavo sudaryti rašytinę sutartį. Daug skolininkų nuo V. Krasnicko pasislėpė. Tokiu būdu į IAB IKHK kasą nebuvo grąžinta 24 227 942 Lt. Be to, V. Krasnickas teisme yra nurodęs, kad „Dėl kitų 3 000 000 Lt sumos, kurią yra gavęs iš investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pripažįsta, kad tai jo suteikta avanso dalis, tačiau minėtą pinigų sumą G. Petrikas pasiėmė sau“. (Kauno apygardos teismo nuosprendis).
73. IAB IKHK direktorė ir jos valdybos pirmininkė J. Barysienė, išdavusi V. Krasnickui iš bendrovės kasos iš gyventojų surinktas pinigines lėšas, nenurodydama tikslios išduotų pinigų naudojimo paskirties, pagal savo pareigas visiškai nekontroliavo jų tolesnio panaudojimo, nors privalėjo tai daryti.
74. 1996-07-01 palyginus IAB IKHK kreditorinį įsiskolinimą fiziniams bei juridiniams asmenims su įsigytu už šias lėšas ir šios datos apskaičiuotu turtu (akcijomis) bei perskolintas ir neišreikalautas lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų rezultatai yra:
– bendra skola fiziniams ir juridiniams asmenims (be palūkanų) – 99 819 260 Lt.
(tarp jų – atskaičius įsiskolinimą už paslaugas – 99 668 395 Lt.);
– lėšos, panaudotos akcijoms pirkti antrinėje apyvartoje, įtrauktos į apskaitą
1996-07-01 turto likučiuose – 19 078 691 Lt;
– lėšos pas atsiskaitytinį asmenį V. Krasnicką, negrąžintos iki 1996-07-01 –
22 906 082 Lt;
– lėšos, išduotos juridiniams asmenims ir negrąžintos iki 1996-07-01 (be palūkanų) – 5 261 585 Lt;
– skolos kreditoriams viršija (1996-07-01) įsigyto turto už šias lėšas bei perskolintų ir negražintų lėšų kiekį – 52 422 037 Lt.
Pinigų likutis banko sąskaitoje bei kasoje 1996-07-01 – 7 286 Lt (Revizijų departamento aktas).
75. Dėl neteisėtos veiklos, renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš juridinių asmenų ir neracionaliai jas naudojant, padarytas bendrovei tiesioginis apyvartinių lėšų trūkumas 52,4 mln. Lt. Įskaitant 1996 m. liepos 1 d. duomenimis apskaičiuotas (iki bankroto bylos iškėlimo) gautinas palūkanas (1,1 mln. Lt) ir mokėtinas palūkanas (27,3 mln.Lt) bendras apyvartinių lėšų trūkumas iš operacijų su skolintomis lėšomis sudaro 78,6 mln. Lt (Revizijos aktas).
76. IAB IKHK paskolų ėmimo teisėtumas, limitai, palūkanų dydžiai oficialiai nebuvo svarstyti. Nebuvo svarstyti ir paskolų gražinimo šaltiniai. Nebuvo programos ir ekonominių apskaičiavimų, kur bus panaudotos iš fizinių ir juridinių asmenų priimtos lėšos, kokiems objektams finansuoti jos bus skirtos. Nebuvo finansinių ir ekonominių apskaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas padengs gautas ekonominis efektas investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada jis bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų išmokėjimo terminui bus finansinių bei turtinių išteklių jiems padengti.
77. Kaip jau minėta, IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. neturėdama Lietuvos banko leidimo atliko kredito įstaigos (banko) funkcijas, priimdama indėlius ir teikdama paskolas nacionaline valiuta.
78. 1995 m. birželio 6 d. buvo nutrauktas indėlių priėmimas, nes IAB IKHK nebesugebėjo atsiskaityti su indėlininkais.
79. Kaip minėta 1995-06-06 indėlių iš gyventojų priėmimas buvo nutrauktas, tačiau 1995 m. iš IAB IKHK kasos grynais pinigais buvo išmokėta bendrovėms, susijusioms su EBSW: UAB Kauno holdingo kompanija, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, UAB „Konsultacinis centras“, IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“, NPĮ „Statybos asociacija“, UAB “Inkaro holdingas“, UAB „Snita“ – 11 472 801,85 Lt. Be to, buvo išduota grynaisiais pinigais vertybiniams popieriams pirkti A. Zinkevičienei, A. Federavičienei, J. Barysienei ir kt. – 650 118 Lt.
80. 1995-07-01 dienos IAB IKHK apskaitos duomenimis, fiziniams asmenims už indėlius ir juridiniams asmenims už gautas paskolas skola buvo 112 mln. Lt, esant įregistruotam kapitalui 10,1 mln. Lt, o įskaitant rezervus bei gautą nuostolį kapitalas buvo 7 mln. Lt žemiau aktyvų (raudonas kapitalo saldo). Išduoti avansai fiziniams asmenims ir perskolintos lėšos juridiniams asmenims sudarė 48,7 mln. Lt. Kasoje ir sąskaitoje revizuojamu laikotarpiu buvo 188 tūkst.Lt. Įskaičius faktiškai patirtas ir į sąnaudas nenurašytas priskaičiuotas ir išmokėtas palūkanas indėlininkams bei procentus už paskolas juridiniams asmenims – 34,5 mln. Lt ir veiklos išlaidas – 0,9 mln. Lt, minėtos bendrovės padėtis buvo beviltiška (Revizijų departamento aktas).
81. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad oficialus atsiskaitymas su indėlininkais per IAB IKHK kasą nevykdomas nuo 1995 m. liepos, tačiau V. Krasnickas 1995-08-23 grąžino Antanui Deveikiui 30 000 Lt, Žaliavičienei Svetlanai 1995-09-04 – 23 500 Lt, Petrikui Juozui 1995-08-10 grąžino 10 000 Lt, 10 000 Lt ir 8 000 Lt, Juškai Kazimierui 1996-06-12 grąžino 42 904 Lt ir 3 500 Lt.
82. Komisija, susipažinusi su turimais dokumentais, daro išvada, kad minėta bendrovė vykdydama kasos operacijas galimai pažeidė Valstybinio banko 1987-11-03 įsakymu Nr. 345 patvirtintų „Kasos operacijų vedimo taisyklių“ (galiojo iki 1994-04-29), Lietuvos Respublikos Vyriausybes ir Lietuvos banko valdybos 1994-04-29 nutarimu Nr. 336 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių“ reikalavimus. Kasos operacijas atliko vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė. Į kasininko pareigas nebuvo paskirtas atskiras darbuotojas, su kuriuo būtų pasirašyta materialinės atsakomybės sutartis, todėl kasoje pinigai užpajamuoti arba nurašyti iš kasos pagal kasininko nepasirašytus pajamų ir išlaidų orderius. Ne visi kasos dokumentai apskaityti kasos knygoje.
1. 1995-08-10 Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė IAB IKHK vadovams baudžiamąją bylą Nr.20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu) ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėtos įmonės veiklos). Nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. parengtinis tardymas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas Kauno miesto tardymo valdyboje.
2. Prie jau minėtos iškeltos baudžiamosios bylos buvo prijungta ir buvusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo A. Pėstininko iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-1-071-96 dėl tyčinio bankroto IAB “IKHK” valdybos pirmininkui V. Krasnickui ir direktorei J. Barysienei.
3. Dėl IAB IKHK vadovų nusikalstamos veikos, apie kurią medžiaga buvo perduota nagrinėti teismui, buvo pateikti tokie kaltinimai:
– V. Krasnickas, A. Pašukevičius, J. Barysienė, K. Armaitis, N. Končienė, grupėje iš anksto susitarę, nuo 1993-04-20 iki 1995-06-06 vykdė stambaus masto neteisėtą įmonės kreditinę veiklą, t. y žinodami, kad IAB IKHK steigimo dokumentuose nenumatyta kreditinė veikla ir tokiai veiklai bendrovė neturi Lietuvos banko leidimo, pažeisdami 1990-02-13 priimto Lietuvos banko įstatymo Nr. XI-3679 16 str. reikalavimus, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, per tam tikslui įsteigtus punktus sudarė su gyventojais 171 563 Lt lėšų priėmimo laikinai naudotis terminuotas sutartis su numatytomis palūkanomis. Pagal šias sutartis priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų iš gyventojų piniginių lėšų 344 347 276,16 Lt, taip pat iki 1995-08-01 grąžino gyventojams indėlių, skolintų piniginių lėšų 262 861 155 Lt ir išmokėjo indėlininkams 54 084 402 Lt palūkanų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 307 str. 2 d. (LR BK 1994-07-19 įstatymo Nr. 1-551 redakcija).
– V. Krasnickas, A. Pašukevičius, J. Barysienė grupėje iš anksto susitarusių asmenų iššvaistė kaltininkams patikėtą ir jų žinioje esantį iš indėlininkų lėšų IAB IKHK surinktą svetimą turtą, pinigines lėšas:
1) nuo 1994-01-01 iki 1995-08-01 išmokėjo už gautus indėlius gyventojams
54 084 402 Lt palūkanų, juridiniams asmenims 4 651 763,85 Lt palūkanų, o iš bendrovės veiklos rezultatų gavus tik 6 435 803,67 Lt realių pajamų, iššvaistė 52 300 362,18 Lt, išmokėdami indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių;
2) nuo 1994-01-06 iki 1994-04-14, išmokėdami akcininkui V.Krasnickui 39 500 000 Lt avansą, iš kurių tik 15 272 058 Lt buvo panaudota IAB IKHK reikmėms – vertybiniams popieriams pirkti, iššvaistė 24 227 942 Lt, juos perduodami įvairiems asmenims;
3) nuo 1993-06-21 iki 1993-09-23, suteikdami dvi beprocentes trumpalaikes paskolas teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno pavaldžiai UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt;
4) nuo 1993-08-12 iki 1995-02-07, suteikdami pinigines lėšas teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno pavaldžiai UAB Kauno holdingo kompanija iššvaistė 109 340 Lt:
5) nuo 1993-12-20 iki 1995-05-10, suteikdami teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno pavaldžiai UAB „Snita“ 30 117 095 Lt, iš kurių pastarajai grąžinus piniginių lėšų ir turto už 25 610 878,11 Lt, iššvaistė 4 506 216,89 Lt;
6) 1995 m. pradžioje neteisėtai išmokėdami dividendus IAB IKHK akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt. Tai yra nuo 1993-06-21 iki 1995-08-01 iššvaistė stambiu mastu kaltininkams patikėtą ir jų žinioje esantį svetimą turtą – IAB IKHK skolintas iš gyventojų pinigines lėšas. Iš viso – 81 386 016,66 Lt ir padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 275 str. 3 d.
4. Kvotos ir parengtinio tardymo metu taip pat buvo nustatyta, kad IAB IKHK finansinė padėtis nuo 1993 m. vis blogėjo, tačiau bendrovės vadovai slėpė tikrąją padėtį ir tęsė indėlių rinkimą. 1994 m. balandžio 1 d. bendrovės įregistruotas kapitalas sudarė 8 mln. Lt., o įsiskolinimas indėlininkams bei juridiniams asmenims sudarė 82,5 mln. Lt. Ir daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrovės turtą (2004-06-29 Generalinės prokuratūros raštas Nr.7.2-2499 ).
5. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad baudžiamoji byla Nr.20-1-332-95 buvo, kvotos ir parengtinio tardymo metu šioje byloje buvo pripažinta 16000 nukentėjusių asmenų, prie šios bylos buvo prijungta 17 baudžiamųjų bylų, kurios buvo iškeltos įvairiuose miestuose ir rajonuose tardymo ir kvotos padaliniuose, atlikta daugybė ilgai trukusių revizijų ir ekspertizių (atlikta apie 17000 procesinių veiksmų). Prie šios bylos buvo prijungta LR generalinio prokuroro pavaduotojo V.Pėstininko iškelta baudžiamoji byla pagal LR BK 315 straipsnį dėl tyčinio bankroto.
1. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad G. Petrikas 1997-04-23 pasislėpė nuo tardymo. 1997-04-24 paskelbta jo paieška.
2. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimas prieš tai nurodytų nusikaltimų epizodų baudžiamojoje byloje buvo baigtas, o G. Petrikas buvo pasislėpęs nuo tardymo ir jo atžvilgiu nebuvo galimybės užbaigti tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.20-1-332-95, vadovaujantis anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso kodekso 149 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu iš šios baudžiamosios bylos į atskirą bylą buvo išskirti nusikaltimų epizodai dėl neteisėtos įmonės IAB IKHK veiklos, kurią padarė J. Barysienė, A. Pašukevičius, V. Krasnickas, N. Končienė, K. Armaitis ir epizodas dėl skolintų iš gyventojų piniginių lėšų iššvaistymo stambiu mastu (tai padarė J. Barysienė, A. Pašukevičius ir V. Krasnickas), iškelta į baudžiamoji byla Nr.20-1-617-97, pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 275 straipsnio 3 dalį (dėl svetimo turto iššvaistymo) ir Baudžiamojo Kodekso 307 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėtos įmonės veiklos).
1. Iš komisijoje turimų dokumentų matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr.20-1-332-95 kvota ir parengtinis tardymas buvo pradėtas 1995-08-10. Ši byla perduota Kauno apygardos teismui 1998-07-21. Nuosprendis šioje byloje paskelbtas 2003-07-30. Bylą dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos nagrinėjo Kauno apygardos teismo teisėjas A. Paštuolis.
2. 1998 m. rugpjūčio 12 d. tvarkomojo posėdžio nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 1998 m. spalio 19 d. – 1999 m. balandžio 19 d. (Generalinės prokuratūros 2005-09-19 d. raštas Nr. 7.2-3961).
3. Nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje priimtas 2003 m. liepos 30 d. Tai reiškia, kad minėta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme daugiau nei 5 metus.
4. Kaip matyti iš Komisijoje turimų dokumentų, 1998 m. spalio 19 d., tik pradėjus nagrinėti bylą, tą pačią dieną bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes į teismo posėdį neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R.Andrikis. Buvo gautas R.Andrikio prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi užsitęsė teismo posėdžiai Vilniaus miesto I apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme, kuriuose jis yra gynėjas advokatas.
5. 1998 m. rugsėjo 4 d. buvo gautas advokato R. Andrikio prašymas neskirti nagrinėti minėtą baudžiamąją bylą 1998 m. spalio 20 – lapkričio 30 dienomis, nes minėtu laiku Vilniaus apygardos teismas nagrinės kito jo ginamojo baudžiamąją bylą, todėl minėtu laikotarpiu teismo posėdžiai nebuvo planuojami, nes priešingu atveju būtų pažeista teisiamojo A. Pašukevičiaus teisė į gynybą.
6. 1998 m. gruodžio 2 d. į teismo posėdį neatvyko teisiamoji N. Končienė, pateikusi nedarbingumo pažymėjimą, kuriame buvo nurodyta, kad N. Končienė serga. Teismo nutartimi, siekiant nustatyti, ar teisiamoji N.Končienė tikrai serga, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, o baudžiamoji byla buvo atidėta iki 1998 m. gruodžio 8 d.
7. 1998 m. gruodžio 10 d., tęsdamas baudžiamosios bylos nagrinėjimą, teismas savo nutartimi perkvalifikavo V. Krasnickui kaltinimą pagal naują – sunkesnį kaltinimą ir teisiamųjų bei gynėjų prašymu, vadovaujantis anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsniu, padarė pertrauką gynybai pasiruošti ir teisiamajam V. Krasnickui susipažinti su baudžiamąja byla. Pertrauka šioje baudžiamojoje byloje buvo paskelbta iki 1998 m. gruodžio 15 d.
8. Į 1998 m. gruodžio 15 dienos posėdį dėl ligos neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R. Andrikis. Dėl šios priežasties byloje buvo padaryta pertrauka iki 1998 m. gruodžio 21 d. 1998 m. gruodžio 21 d. posėdis vėl neįvyko dėl A. Pašukevičiaus gynėjo advokato R. Andrikio ligos. Buvo gautas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo išduotas iki 1998 m. gruodžio 22 d.
9. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą ir nedalyvaujant gynėjui būtų pažeista teisiamojo teisė į gynybą, proceso dalyvių prašymu buvo paskelbta byloje pertrauka iki 1999 m. sausio 12 d.
10. Iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos matyti, kad Vilniaus miesto II apylinkės teismo teisėjo R. Jocio prašymu baudžiamoji byla nuo 1998 m. gruodžio 22 d. iki 1999 m. sausio 11 d. teismo posėdyje nebuvo planuota nagrinėti, nes tuo laikotarpiu minėtame teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje teisiamasis A. Pašukevičius kaltinamas pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (turto pasisavinimas ir iššvaistymas).
11.Vilniaus apygardos teismo teisėjų Z. Smirnovienės ir V. Valskienės prašymais teisiamasis V. Krasnickas buvo etapuotas į minėtą teismą, kur 1998 m. gruodžio 30 – 1999 m. sausio 11 dienomis buvo nagrinėjamos civilinės bylos pagal IAB IKHK ieškinius dėl žalos atlyginimo ir pagal minėtos bendrovės ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisiamasis V. Krasnickas šiose bylose buvo atsakovu.
12. 1999 m. sausio 12 d. Kauno apygardos teisme buvo tęsiamas teismo posėdis, tačiau teisiamasis A. Pašukevičius pateikė teismui prašymą bylos nagrinėjime skelbti pertrauką, nes jis gydomas Kauno III ligoninėje. Tai patvirtino teisiamojo pateikta pažyma, ekspertizė, nedarbingumo pažymėjimas, išduotas iki 1999 m. sausio 18 d. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos, dėl minėto fakto Kauno miesto apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas byloje skelbė pertrauką iki 1999 m. vasario 10 d.
13. 1999 m. vasario 10 d. buvo tęsiamas teismo posėdis baudžiamojoje byloje, tačiau į jį neatvyko teisiamojo V. Krasnicko gynėja advokatė S. Raižienė, kuri, kaip teigiama Generalinės prokuratūros informacijoje, sirgo. Į teismo posėdį neatvyko ir teisiamojo K. Armaičio gynėjas advokatas E. Žironas, nes jis 1999 m. sausio 29 d. Respublikos Prezidento V.Adamkaus dekretu Nr. 304 buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju.
14. Į 1999 m. vasario 10 d. teismo posėdį atvyko kitas teisiamojo K. Armaičio gynėjas advokatas V. Kaupas, tačiau susitarimas dėl gynybos buvo sudarytas tik 1999 m. vasario 9 d. Advokatas V. Kaupas įteikė teismui prašymą skelbti byloje pertrauką ir sudaryti jam galimybę pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 258 straipsnyje nustatyta tvarka susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga iki 1999 m. balandžio mėnesio pabaigos. Teismas, atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos dydį (343 tomai), taip pat laikotarpį, per kurį advokatas E. Žironas turi susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga baigiant parengtinį tardymą, skelbė pertrauką iki 1999 m. kovo 24 d.
16. 1999 m. balandžio 1 d. posėdis buvo tęsiamas toliau, tačiau į posėdį neatvyko teisiamoji J. Barysienė. Teismas gavo jos pranešimą, kad ji su vienerių metų sūnumi hospitalizuota Kauno akademinėse klinikose. Teismas, atsižvelgdamas į J. Barysienės pateiktus dokumentus, paskelbė pertrauką iki 1999 m. balandžio 14 d.
17. 1999 m. balandžio 14 d. posėdis buvo tęsiamas, tačiau į teismą atvykusi teisiamoji J. Barysienė pareiškė, kad negali dalyvauti bylos nagrinėjime, nes turi slaugyti sūnų, ir pateikė nedarbingumo pažymėjimą. Teisėjas skelbė byloje pertrauką iki 1999 m. balandžio 28 d.
Be to, 1994 m. balandžio 19 d. Vilniaus II apylinkės teisme turėjo būti nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. Pašukevičius buvo kaltinamas pagal anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (turto pasisavinimas ir iššvaistymas).
18. 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis buvo tęsiamas, tačiau į posėdį neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R. Andrikis. Buvo gautas advokato pranešimas, kad 1999 m. balandžio 28 d. Vilniaus II apylinkės teisme bus nagrinėjama šešių teisiamųjų baudžiamoji byla, kurioje jis, R.Andrikis, pagal susitarimą nuo1995 m. gina kitą teisiamąjį. Taip pat buvo gautas Vilniaus apygardos teismo teisėjo S. Lemežio raštas Nr.1-2/99, kuriame buvo nurodyta, kad advokatas V. Kaupas, ginantis teisiamąjį K. Armaitį, dalyvauja baudžiamosios bylos Nr.1-2/99 (sausio 13-osios įvykių baudžiamoji byla) nagrinėjime nuo 1996 m. lapkričio 5 d. ir kad eilinis posėdis numatytas 1999 m. balandžio 26 d. Rašte informuojama, kad advokatas V. Kaupas valstybės paskyrimu gina vieną iš teisiamųjų ir dirbs su šia byla, iki ji bus visiškai išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teismas paskelbė pertrauką iki 1999 m. gegužės 26 d. Be to, 1999 m. gegužės 17 d. Vilniaus II apylinkės teisme turėjo būti tęsiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurioje A. Pašukevičius kaltinamas pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
19. 1999 m. gegužės 20-21 dienomis Vilniaus apygardos teisme turėjo būti nagrinėjamos dvi civilinės bylos, kuriose teisiamieji V. Krasnickas, J. Barysienė, T. Armaitis dalyvavo kaip civiliniai atsakovai, o 1995 m. gegužės 20 d. Kauno miesto apylinkės teisme turėjo būti pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje A. Pašukevičius ir kiti kaltinami pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
20. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros 2005 m. rugsėjo 19 d. pateiktos informacijos (raštas Nr.7.2-3961), 1999 m. gegužės 26 d. baigta pagarsinti kaltinamoji išvada.
21. 1999 m. gegužės 27 d. buvo nustatyta įrodymų rinkimo tvarka ir pradėta teisiamojo Armaičio apklausa. Šiame posėdyje buvo apklausti teisiamieji Armaitis ir Končienė.
22. 1999 m. birželio 3 d. teismas posėdį tęsė. Pagal Teismo nustatytą įrodymų rinkimų tvarką teisiamoji J. Barysienė pateikė prašymą, kad ji būtų apklausta kitą posėdžio dieną. Teismas patenkino prašymą ir 1999 m. birželio 4 d. posėdyje buvo apklausiamas A. Pašukevičius.
25. Dėl to, kad teisiamojo V. Krasnicko advokatė Raižienė, kaip teigiama Generalinės prokuratūros 2005-09-19 d. rašte Nr.7.2-3961, buvo nedarbinga dėl gimdymo atostogų, teismas bylos nagrinėjime paskelbė pertrauką iki 1999 m. rugsėjo 8 d.
27. 1999 m. rugsėjo 29 ir 30 dienomis posėdis neįvyko, nes A. Pašukevičiaus advokatas R. Andrikis dalyvavo kito teisiamojo baudžiamosios bylos nagrinėjime Aukščiausiajame Teisme.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo.
30. Atsižvelgdama į tai, Komisija nekvestionuoja Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 30 d. priimto nuosprendžio sukeltų teisinių padarinių, tačiau atkreipia dėmesį į teismo nuosprendžio bylos aplinkybes.
31. Kaip jau minėta, baudžiamoji byla dėl IAB IKHK veiklos buvo iškelta 1995 m. rugpjūčio 10 d., perduota Kauno apygardos teismui 1998 m. liepos 21 d. Teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje paskelbtas 2003 m. liepos 30 d.
32. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-1968 patvirtino naująjį Baudžiamąjį kodeksą.
33. Tačiau šio Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 2 straipsnyje yra norma, nusakanti, kad Baudžiamasis kodeksas įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu.
34. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr.IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje yra norma, nusakanti, kad Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Bausmių vykdymo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
35. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos, susijusios su IAB IKHK veikla, teisminis nagrinėjimas Kauno apygardos teisme (toliau – Teismas) užtruko daugiau nei 5 metus, Teismas 2003 m. liepos 30 d. priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl J. Barysienės, A. Pašukevičiaus, K. Armaičio ir N. Končienės, taikė naujojo Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, kurios, kaip jau minėta, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
36. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2003 m. liepos 30 d. nusprendė:
36.1. ALGIRDUI PAŠUKEVICIUI pagal BK 203 str. l d. baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos šioje dalyje, atleisti (BPK 3 str. l d. 2 p.). Pagal BK l84 str. 2 d. išteisinti, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 203 str. 5 d. 2 p.).
36.2. VALDUI KRASNICKUI pagal BK 203 str. l d. baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės šioje dalyje atleisti (BPK 3str. l d. 2 p.). Pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 5m. 6 mėn., bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taikyti V. Krasnickui 2002-11-07 įstatymą „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ ir pagal 4 str. 2 d. 2 p. neatliktos bausmės dalį sumažinti vienu šeštadaliu;
– V. Krasnicką pagal BK 184 str. 2 d. epizode, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio l d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. iššvaistė penkiasdešimt du milijonus tris šimtus tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt du Lt 10 ct., išmokėdamas indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių, epizode nuo 1993 m. birželio 21 d. iki 1993 m. rugsėjo 23 d., suteikdamas dvi beprocentes paskolas UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis litus), epizode nuo 1993m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. vasario, suteikdamas pinigines lėšas UAB Kauno Holdingo kompanijai, iššvaistė 109 340 Lt (vieną šimtą devynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt litų); epizode nuo 1993 m. gruodžio 20 d. iki 1995 m. gegužės 10 d., suteikdamas pinigines lėšas UAB PN „Snita“, iššvaistė 4 506 216,89 Lt (keturis milijonus penkis šimtus šešis tūkstančius du šimtus šešiolika Lt 89 ct.), epizode 1995 m. pradžioje, neteisėtai išmokėdamas dividendus IAB „Investicinė Kauno Holdingo kompanija“ akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt (vienuo1ika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt Lt 59 ct.) išteisinti, kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
37. JOLANTAI BARYSIENEI pagal BK 203 str. l d. baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės šioje dalyje atleisti (BPK 3 str.1 d. 2 p.). Pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d., ir nuteisti 5 metams laisvės atėmimo. Taikyti jai 2002 11 07 įstatymą „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ ir pagal 1 str. l d. 1 p. nuo neatliktos bausmės dalies atleisti.
J. Barysienę pagal BK 184 str. 2 d. epizode dė1 to, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. iššvaistė penkiasdešimt du milijonus tris šimtus tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt du Lt l ct., išmokėdama indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių, epizode nuo 1993 m. birželio 21 d. iki 1993 m. rugsėjo 23 d., suteikdama dvi beprocentes paskolas UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis litus), epizode nuo 1993 m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. vasario, suteikdama pinigines lėšas UAB Kauno Holdingo kompanija, iššvaistė 109 340 Lt (vieną šimtą devynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt litų), epizode nuo 1993 m. gruodžio 24 d. iki 1995 m. gegužės 10 d., suteikdama piniginių lėšų UAB PN „Snita“, iššvaistė 4 506 216,89 Lt (keturis milijonus penkis šimtus šešis tūkstančius du šimtus šešiolika Lt, 89ct.), epizode 1995 m. pradžioje, neteisėtai išmokėdama dividendus IAB IKHK akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt Lt, 59 ct.), išteisinti, kaip nepadariusią veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. I p.).
38. KĘSTUCIUI ARMAIČIUI pagal BK 203 str. 1 d. baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).
39. NIJOLEI KONČIENEI pagal BK 203 str. 1 d. baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti (BPK 3 str.1 d. 2 p.).
40. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje „Įrodymų vertinimas“ nurodo, kad parengtinio tyrimo metu teisingai konstatuota, kad J. Barysienė, A. Pašukevičius, K. Armaitis, N. Končienė stambiu mastu vykdė neteisėtą įmonės kreditinę veiklą ir tam kaip priedanga naudojo IAB IKHK. Veika atitiko LR BK 307 str. 2 d. (1994-07-19 Įstatymo redakcija). Minėtas BK straipsnis numatė laisvės atėmimą iki 5 metų ir baudą arba tik baudą. Toliau Teismas nurodo, kad minėta nusikalstama veika šiuo metu atitinka BK 203 str. 1 d.dispoziciją (LR 2000-09-26 įstatymo VIII-1968 redakcija) , kuri numato laisvės atėmimą iki 1 metų arba baudą arba areštą. Teismas toliau nurodo, kad Naujojo BK 203 str.1 d. sankcija švelnesnė, o pagal BK 3 str. 2 d. bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl kaltinamųjų A. Barysienės, A. Pašukevičiaus, K. Armaičio, N. Končienės veika iš BK 307 str. 2 d. perkvalifikuojama į BK 203 str. 1 d. Tuo pačiu iš kaltinimo šalintinas veiką kvalifikuojantis požymis – grupė iš anksto susitarusių asmenų, nes to nenumato BK 203 str. 1 d.
41. Tai reiškia, kad Kauno apygardos Teismas, priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje, pritaikė J. Barysienei, A. Pašukevičiui, K. Armaičiui ir N. Končienei švelnesnę sankciją, kuri numatyta naujojo Baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 1 dalyje.
42. Tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis Komisijos posėdyje patvirtino, kad tyrimas baudžiamojoje byloje buvo baigtas ir 300 tomų byla perduota Teismui. „Tačiau labai gaila, kad teismai labai ilgai nagrinėjo ir apkaltinamieji nuosprendžiai priimti, jeigu aš neklystu, 2003 m. Per tą laiką ne vienam iš jų atskiruose epizoduose yra pasibaigę senaties terminai ir daliai iš patrauktų kaltinamaisiais, o po to teisiamiesiems pavyko išvengti nuosprendžių. Tai yra dar viena problema“ (Komisijos posėdžio 2005-11-09 stenograma).
1. Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras Zenonas Leonavičius 2003 m. rugpjūčio 29 d. pateikė apeliacinį skundą (toliau – apeliacinis skundas) dėl Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir nepagrįsto išteisinimo. Apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme užregistruotas 2003-08-29, registracijos Nr.157,51.
2. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad „nuosprendis atskirose dalyse nepagrįstas ir neteisėtas, todėl dalyje keistinas, o dalyje naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis“.
3. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas, išteisindamas A. Pašukevičių dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo stambiu mastu, nurodė, kad nėra pagrindo identifikuoti išteisintąjį kaip subjektą, kurio veika sukėlė pasekmių, atitinkančių senojo BK 275 str. 3 d. požymius, nes jis nors ir buvo IAB IKHK stebėtojų tarybos pirmininkas, bet stebėtojų taryba tiesiogiai bendrovei nevadovauja, nedisponuoja bendrovės turtu, o tik stebi bendrovės veiklą. Teismas taip pat nustatė, kad neįrodytas A. Pašukevičiaus dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, nes teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais negalima patvirtinti jam pareikšto kaltinimo pagal BK 275 str. 3 d. Kaltinimas buvo grindžiamas prielaidomis, kad apklaustų indėlininkų parodymai negali būti įrodymai, nes indėlininkai neapklausti teisiamajame posėdyje, nėra įrodymų, kad V. Krasnickui išmokėti 39 500 000 Lt išmokėjimą ir panaudojimą kokia nors forma ar dydžiu sąlygojo A. Pašukevičius, negauta įrodymų ir apie tai, kad A. Pašukevičius būtų nurodęs V. Krasnickui konkretų subjektą ir konkrečią išduodamų pinigų sumą;
Apeliaciniame skunde toliau teigiama,
– kad byloje esantys įrodymai patvirtina ne tik tai, kad A. Pašukevičius žinojo, jog iš gyventojų yra renkamos lėšos, kad jomis disponuoja J. Barysienė ir V. Krasnickas, bet ir tai, kad dalis šių IAB IKHK lėšų su A. Pašukevičiaus sutikimu bei suderinus su juo buvo neteisėtai perleidžiamos tretiesiems asmenims, t.y. iššvaistomos. Todėl, remiantis toliau išdėstytais motyvais, išteisinamasis nuosprendis A.Pašukevičiui naikintinas dalyje kaip nepagrįstas ir toje dalyje priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.);
– kad teismas, nuosprendyje vertindamas kaltinamųjų šioje byloje veiksmus dėl neteisėtos įmonės kreditinės veiklos stambiu mastu (BK 203 str. 1 d.) nustatė, kad 1993-04-14 IAB IKHK valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo valdybos pirmininkė ir IKHK direktorė J. Barysienė, dalyvaujant akcininkui V. Krasnickui, nutarė siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą skolintis lėšų iš gyventojų bei pavesta tai organizuoti V. Krasnickui;
– kad 1993 m. balandžio 15 d. vykusiame bendrovės stebėtojų tarybos posėdyje jos pirmininkas A. Pašukevičius pritarė minėtam bendrovės valdybos nutarimui, t. y. jis žinojo, kad lėšos iš gyventojų bus renkamos, o vėliau naudojamos IKHK veikloje. Pabrėžtina, kad pinigines lėšas iš gyventojų buvo nutarta rinkti „siekiant užtikrinti efektingą bendrovės veik1ą bei skatinti įsigytų įmonių ūkinę veiklą“;
– kad šio principinio sprendimo ne visais atvejais buvo laikomasi ir, kaip buvo nurodoma kaltinime, dalis iš gyventojų surinktų piniginių lėšų (indėlių) buvo perleidžiama tretiesiems asmenims – įmonėms ir fiziniams asmenims, susijusiems su kaltinamųjų įsteigtomis įmonėmis, jų pažįstamais ir pažįstamų pažįstamais asmenimis, palūkanoms mokėti;
– kad teismas, vertindamas epizodą dėl V. Krasnickui perduotų 39 500 000 Lt panaudojimo ir dalies jų 24 227 942 Lt iššvaistymo, nuosprendyje konstatavo, kad perskolinti iš gyventojų gautų lėšų nebuvo galima. Šiame epizode teismas V. Krasnicką ir J. Barysienę atitinkamai pagal pavedimo sutartį ir užimamas pareigas pripažino atsakingais už lėšų panaudojimą ir nustatė, kad jie iššvaistė jiems patikėtą ir jų žinioje buvusį turtą. Taigi pripažino abu nuteistuosius turto iššvaistymo nusikaltimo subjektais.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dė1 teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta ir asmenims, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, tačiau jų veiksmuose yra objektyviosios pusės požymių ir kiekvienas asmuo yra padaręs bent dalį atitinkamų nusikaltimų dispozicijose numatytos veikos. Jų veika tokiais atvejais kvalifikuojama taikant Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrininkavimą.
5. Kauno apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde toliau nurodyta:
– A. Pašukevičiaus bendrininkavimą su V. Krasnicku ir J. Barysiene patvirtina keletas įrodymų, o teismo išvada, kad A. Pašukevičius nedalyvavo iššvaistant IAB IKHK priimtus iš gyventojų indėlius, neatitinka faktinių bylos aplinkybių;
– teismas, išteisindamas A. Pašukevičių epizode dėl 24 227 942 Lt iššvaistymo, nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šių pinigų išdavimą V. Krasnickui ir jų panaudojimą kokia nors forma ar apimtimi sąlygojo A.Pašukevičius. Teismas rėmėsi
V. Krasnicko parodymais, duotais teisminio tardymo metu;
– tačiau teisme iškilus prieštaravimų tarp V. Krasnicko parodymų, buvo paskelbti jo parodymai, duoti parengtinio tardymo metu. V. Krasnickas pareiškė, kad duotų parodymų parengtinio tardymo metu tiksliai neprisimena, ir prašė jais vadovautis. Šie jo parodymai patvirtina, kad dalies
V. Krasnicko paimtų 39 500 000 Lt panaudojimas buvo derinamas su A.Pašukevičiumi ir šis dalyvavo tuos pinigus perleidžiant tretiesiems asmenims, nenaudojant jų IKHK privatizuotų įmonių veiklai, kaip buvo numatyta bendrovės įstatuose ir valdymo organų sprendimuose;
– V. Krasnickas apklausiamas įtariamuoju parengtinio tardymo metu paaiškino: „dėl pinigų perskolinimo į mane kreipdavosi ir EBSW tarybos nariai ir jie, be abejo, žinojo, kad perskolinami IAB IKHK iš gyventojų surinkti pinigai. Dėl pinigų perskolinimo į mane yra kreipęsi R. Lenčiauskas, G. Petrikas, A. Pašukevičius…“ Epizode dėl V. Krasnicko sudarytos sutarties su A. Krukiu V. Krasnickas teisme paaiškino, kad sutartį sudarė G. Petriko nurodymu. Tačiau parengtinio tardymo metu jis teigė, kad kolegialų sprendimą dėl 20 000 JAV dolerių paskolos priėmė jis, G. Petrikas ir A. Pašukevičius. Kodėl jis teisme parodymus pakeitė, jokių motyvų ir priežasčių nenurodė;
– kadangi G. Petrikas pastaruoju metu slapstosi, savo parodymais V. Krasnickas stengėsi, kad išvengtų atsakomybės pats ir A. Pašukevičius. Todėl įrodyta, kad epizode dėl 20 000 JAV dolerių
(80 000 Lt) IAB IKHK lėšų iššvaistymo yra kalti ne tik V. Krasnickas ir J. Barysienė, bet ir
A. Pašukevičius. Teismo išvados dėl įrodymų toje dalyje, kad A. Pašukevičius nedalyvavo panaudojant V. Krasnickui išduotus 39 500 000 Lt, neatitinka minėtų faktinių bylos aplinkybių. Minėti V. Krasnicko parodymai apie A. Pašukevičiaus dalyvavimą perskolinant pinigus yra ne prielaidos, o nepaneigti įrodymai byloje;
– teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir kaltinimo dalyje dėl 80 000 Lt neteisėto perskolinimo A. Juocevičiui. Teismas rėmėsi tik A. Pašukevičiaus teisminio tardymo metu duotais parodymais, kad jis A. Juocevičiui skolino asmeninius pinigus. Teismas, vertindamas 24 227 942 Lt iššvaistymą iš perduotos pagal pavedimą V. Krasnickui 39 500 000 Lt sumos, nustatė, kad minėtą sumą, iš to skaičiaus ir 80 000 Lt, perduotus A. Juocevičiui, iššvaistė V. Krasnickas ir J. Barysienė. Ištyręs įrodymus teismas iš A. Juocevičiaus parodymų nustatė, kad šis 1993 m. pabaigoje kreipėsi į A. Pašukevičių dėl 80 000 Lt paskolos, ir jam paskola buvo suteikta. V. Krasnickas teisme paaiškino, kad A. Juocevičiui buvo paskolinta 80 000 Lt iš gyventojų surinktų lėšų. Todėl ir šiuo atveju, išduodant minėtą sumą A. Juocevičiui, akivaizdu, kad A. Pašukevičius bendrininkavo su V. Krasnicku iššvaistant gyventojų surinktas lėšas tretiesiems asmenims.
6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys:
teismo išvada, kad nėra įrodymų, jog A. Pašukevičius būtų nurodęs konkretų subjektą ir konkrečią išduodamą pinigų sumą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Anksčiau nurodyti pinigų perleidimo atvejai A. Juocevičiui (80 000 Lt) ir A. Krukiui (20 000 JAV dolerių) patvirtina, kad lėšos buvo perskolintos, t. y. iššvaistytos, aktyviai dalyvaujant ir A. Pašukevičiui. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad išteisintasis A. Pašukevičius buvo vienas iš IAB IKHK steigėjų, o nuo 1992 m. spalio 27 d. – stebėtojų tarybos pirmininkas. Jis taip pat buvo antras po G. Petriko pagal turimų šios bendrovės akcijų skaičių. Su A. Pašukevičiumi, kaip su vienu iš didžiausią įtaką IKHK veikloje turinčiu asmeniu, buvo derinami visi svarbiausi veiklos, taip pat ir iš gyventojų priimtų indėlių panaudojimo klausimai. Byloje visiškai įrodyta, kad anksčiau nurodytais dviem pinigų perskolinimo atvejais A. Pašukevičius ne tik žinojo ir suprato, kad iš gyventojų surinkti pinigai bus naudojami ne IAB IKHK privatizuotų įmonių veiklai, o A. Juocevičiaus ir A. Krukio asmeniniams interesams tenkinti, t. y. iššvaistomi, tačiau ir pats veikė aktyviai, pasinaudodamas savo įtaka, palenkdamas V. Krasnicką suteikti paskolas A. Juocevičiui ir A. Krukiui;
– „Pažymėtina, kad A. Pašukevičiaus veiksmai darant įtaką A. Krasnickui, kad šis padarytų nusikalstamą veiką, atitinka baudžiamajame įstatyme išdėstytą kurstymo padaryti nusikaltimą apibrėžimą, todėl papildomai kvalifikuotini pagal BK 24 str. 5 d.“;
– teismas, išteisindamas J. Barysienę ir V. Krasnicką kaltinimo dalyje dėl 52 300 362,18 Lt IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant juos indėlininkams kaip palūkanas, taip pat dalyse dėl 4 506 216,89 Lt, 185 725 Lt ir 109 340 Lt IAB IKHK lėšų iššvaistymo pervedant jas atitinkamai UAB PN „Snita“, UAB „Megapolis“ ir UAB Kauno holdingo kompanijai, nurodė, kad palūkanų mokėjimo nedraudė įstatymai, be to, jas mokėti buvo numatyta sutartyse su indėlininkais. Tokio lėšų pervedimo kitoms bendrovėms nedraudė Akcinių bendrovių ir kiti civiliniai įstatymai. Įvertinus tarpusavio įsiskolinimus tarp bendrovių „Snita“ ir IAB IKHK, neįmanoma objektyviai nustatyti, kuri įmonė kuriai yra skolinga. Kaltinamieji, atlikdami finansines operacijas tarp šių įmonių, neturėjo pagrindo suvokti, kad jų veiksmai kelia pavojų bendrovei. Lėšų suteikimas UAB „Megapolis“ – tai tik finansinė operacija, kuri galima sudarant kiekvieną sandorį, be to, ji neviršijo ūkinės komercinės rizikos, kurios pasekmių negalima numatyti. Lėšų pervedimas UAB Kauno holdingo kompanijai negali būti laikomas turto iššvaistymu, nes tai vienos įmonės lėšų pervedimas kitai įmonei už paslaugas, mat pastarosios įmonės darbuotojai teikė paslaugas IAB IKHK;
– tačiau teismas tokias išvadas padarė analizuodamas tik Akcinių bendrovių ir kitus įstatymus, sutartis, bet ne konkrečius kaltinamųjų veiksmus ir byloje esančių įrodymų visumą. Todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir nuosprendis šioje dalyje dėl toliau išdėstytų motyvų keistinas (BPK 328 str. 3 p.), pripažįstant nuteistuosius V. Krasnicką ir J. Barysienę padarius didesnio masto, nei nurodyta nuosprendyje, IAB IKHK lėšų iššvaistymą;
– teismas, vertindamas V. Krasnicko ir J. Barysienės veiksmus pagal jiems pareikštą kaltinimą dėl 52 300 362, 18 Lt iššvaistymo, išmokant indėlininkams palūkanas iš naujų indėlių, juos išteisino, nenustatęs nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad bendrovės lėšų naudojimas jos prievolėms vykdyti negali būti kvalifikuojamas kaip svetimo turto iššvaistymas, o palūkanų mokėjimas buvo numatytas sutartyse tarp indėlininko ir IAB IKHK. Taip pat nurodė, kad pagal 1993 m. Civilinio kodekso 291 str. paskolos davėjas pinigus perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn, o tai reiškia, kad bendrovė, mokėdama žmonėms palūkanas pagal sutartis, mokėjo bendrovei priklausančiais pinigais;
– nors teismas palūkanų išmokėjimą vertino tik analizuodamas, kiek jis atitinka Civilinį kodeksą ir Akcinių bendrovių įstatymą, reali IAB IKHK finansinė veikla ir palūkanų išmokėjimo galimybė nebuvo vertinama. Iš 1997-03-08 revizijos akto matyti, kad per visą IKHK veiklos laikotarpį bendrovės ūkinė veikla buvo nuostolinga. Tą patį faktą ekspertizės akte pripažino ir Lietuvos teismo ekspertizės institutas;
– analizuodamas palūkanų mokėjimą teismas vertino tik tai, kas numatyta ir įrašyta sutartyje tarp indėlininko ir bendrovės. Palūkanų mokėjimas sutartyse iš tikrųjų numatytas. Tačiau, kaip buvo minėta, bendrovė per visą veiklos laikotarpį dirbo nuostolingai ir palūkanos indėlininkams buvo mokamos tik iš gyventojų naujų indėlių. Tai patvirtina revizijos akto duomenys. Kitokių lėšų IAB IKHK neuždirbo ir mokėdami vieniems indėlininkams palūkanas iš kitų indėlininkų įneštų pinigų paprasčiausiai iššvaistė IAB IKHK lėšas, kurios galėjo būti naudojamos tik bendrovės įstatuose ir valdymo organų sprendimuose numatytiems tikslams;
– nepagrista teismo pastaba, jog, pripažinus palūkanų gavimą iš IKHK neteisėtu, jas gavę asmenys turėtų gautas sumas grąžinti bendrovei. Šiuo atveju išmokėtos palūkanos turi būti išieškotos ne iš gavusių palūkanas asmenų, bet iš asmenų, kurie nusikalstamais veiksmais iššvaistė iš gyventojų surinktas lėšas;
– J. Barysienės ir V. Krasnicko kaltės subjektyvioji pusė iššvaistant šią sumą įrodyta tuo, kad J. Barysienė žinojo, jog yra priimti sprendimai rinkti iš gyventoji lėšas šios bendrovės ūkinei veiklai, sudarinėjo su gyventojais atitinkamas sutartis, pasirašinėjo atitinkamus finansinius dokumentus išmokant palūkanas. Šiuos veiksmus J. Barysienė atliko kartu su V. Krasnicku, kuriam buvo pavesta pagal IKHK valdybos 1993-04-14 nutarimą ir pavedimo sutartį paskolų ėmimas, gautų piniginių lėšų tvarkymas, valdymas, disponavimas ir naudojimas. Palūkanos buvo mokamos
V. Krasnicko sutikimu ir žinant J. Barysienei. Nuteistieji tai pripažino ir bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu;
– teismas V. Krasnicką ir J. Barysienę išteisino ir kaltinimo pagal BK 184 str. 2 d. dalyje dėl
4 505 216, 89 Lt iš UAB PN „Snita“ pervestų IAB IKHK 30 117 095 Lt iššvaistymo. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog atlikdami IKHK vardu finansines operacijas su UAB PN „Snita“ kaltinamieji galėjo suvokti, kad tokie jų veiksmai kelia pavojų bendrovei, numatyti pasekmes ir sąmoningai leisti joms atsirasti. Civilinis ieškovas teisme atsisakė civilinio ieškinio dalies, ir tai leidžia manyti, kad iš minėtų finansinių operacijų bendrovė nepatyrė žalos. Negalima nustatyti, ar prievolių perkėlimo metu tretieji asmenys buvo pajėgūs įvykdyti savo įsipareigojimus, nėra byloje nekeliančių abejonių įrodymų, kad atsiskaitymams tarp UAB „Snita“ ir IKHK pastarajai buvo padaryta žala;
– tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, vertindamas su šia kaltinimo dalimi susijusius įrodymus, daugiausia analizavo ne UAB PN „Snita“ skolos perkėlimo dviem pašalinėms įmonėms aplinkybes, o su UAB PN „Snita“ ir IAB IKHK veikla susijusius visus kitus įsiskolinimus. Teismas vienu iš išteisinimo šioje dalyje pagrindų pripažino, kad jeigu civilinis ieškovas atsisakė šioje dalyje civilinio ieškinio, tai galima manyti, kad bendrovė nepatyrė žalos;
– IAB IKHK valdyboje ir stebėtojų taryboje V. Krasnicko siūlymu buvo priimtas principinis sprendimas rinkti iš gyventojų lėšas ir jas naudoti efektyviai bendrovės veiklai ir bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai;
– IAB IKHK per visą veiklos laikotarpį dirbo nuostolingai ir įmonėms bei fiziniams asmenims buvo perskolinami iš gyventojų surinkti pinigai. Kad šios lėšos buvo perskolinamos nesilaikant minėto principo, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kai pinigai buvo iššvaistomi juos skolinant kaltinamųjų pažįstamiems ir nepažįstamiems asmenims ir įmonėms. Šio principo taip pat nebuvo laikomasi J. Barysienei ir V. Krasnickui leidžiant UAB PN „Snita“ 4 546 216,89 Lt įsiskolinimą IKHK perkelti IAB „Šviesus rytojus“ (2 760 000 Lt) ir UAB „Ergo“ (2 032 969 Lt);
– bendrovės nebuvo privatizuotos IAB IKHK. Revizijos metu buvo nustatyta ir revizorė teismo metu patvirtino, kad IAB „Šviesus rytojus“ įsiskolinimą sumažino iki 2 664 371,89 Lt. Revizijos metu buvo nustatyta, kad bendrovė IAB IKHK liko skolinga bendrovei „Snita“
191 124 Lt. Ši įsiskolinimo suma nustatyta ir Lietuvos teismo ekspertizės akte Nr. l1-2586. Iš šių skaičių ir susidaro kaltinime nurodyta suma (2 032 969 Lt + 2 664 371,89 Lt – 191 124 Lt = 4 506 216,89 Lt). Kad tarpusavio suderinimo aktais dalis IAB IKHK lėšų, kurios prieš tai perduotos bendrovei „Snita“, buvo neteisėtai įformintos kaip trečiųjų bendrovių skola IKHK ir tokiu būdu nusikalstamai iššvaistytos, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nei J. Barysienė, nei V. Krasnickas nesidomėjo šių minimų įmonių finansine būkle. Byloje yra Kauno r. valstybinės mokesčių inspekcijos raštas, patvirtinantis, kad UAB „Ergo“ finansinę atskaitomybę teikė tik iki 1995 m. balandžio mėn., o IKHK, bendrovės „Snita“ ir bendrovės „Ergo“ sutartis buvo pasirašyta 1995 m. balandžio 14 d., t. y. tada, kai pastaroji bendrovė jau nebevykdė jokios ūkinės veiklos. Minimuose tarpusavio susitarimuose nenumatyti jokie žalos atlyginimo klausimo išsprendimo būdai ir terminai, įsiskolinimo padengimo data ir kt. Aiškiai matyti, kad tai visiškai formalūs dokumentai, surašyti siekiant pridengti lėšų iššvaistymą ir žinant, kad lėšos bus negrąžintos;
– teismo išvados šioje kaltinimo dalyje neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o minėtomis aplinkybėmis įrodyta, kad kaltinamieji V. Krasnickas ir J. Barysienė UAB PN „Snita“ įsiskolinimo perleidimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“ įformindami suderinimo aktais, šias lėšas iššvaistė;
– teismas, išteisindamas V. Krasnicką ir J. Barysienę dėl kaltinimo iššvaistant IKHK lėšas suteikus UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt, nurodė, kad tokie sandoriai neprieštaravo nei Akcinių bendrovių, nei kitiems įstatymams ir kad nebuvo galima numatyti, jog skola bus negrąžinta. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Revizijos akte patvirtintas indėlininkų pinigų pervedimas UAB „Megapolis“ ir konstatuota, kad už šias lėšas ši bendrovė pirko UAB „Ūla“ akcijas, paskola IAB IKHK nebuvo grąžinta ir žala neatlyginta. Kaip jau buvo minėta, A. Krasnickui ir J. Barysienei buvo žinomi IAB IKHK valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimai rinkti iš gyventojų lėšas ir naudoti jas bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai. Šio principo pervedant minimas lėšas nesilaikė nei IAB IKHK direktorė J. Barysienė, nei už surinktų iš indėlininkų lėšų panaudojimą atsakingas V. Krasnickas.
7. Kauno apygardos prokuroras savo apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad „ (...) čia ypač išryškėja teismo požiūrio į lėšų perskolinimą nenuoseklumas. Vertindamas 24 227 942 Lt iššvaistymą iš perduotos V. Krasnickui 39 500 000 Lt sumos fiziniams asmenims, teismas nuosprendyje nurodė, kad nei valdybos nutarime, nei minėtame pavedime V. Krasnickui nebuvo numatyta teisė perskolinti iš gyventojų gautus pinigus, ir pripažino jį kaltu iššvaisčius jam patikėtas lėšas. Tuo tarpu pinigų perskolinimo UAB „Megapolis“ atveju, teismas padarė išvadą, kad tokia veikla yra teisėta. Juk abu atvejai analogiški. Skirtumas tik toks, kad UAB „Megapolis“ yra juridinis asmuo. IAB IKHK direktorės J. Barysienės, kuri šiuo atveju taip pat išdavė pinigus, kaltė yra ta, kad ji nekontroliavo jų tolesnio panaudojimo, nors privalėjo tai daryti pagal savo pareigas. Tuo metu galiojusiame Akcinių bendrovių įstatymo 29 str. 2 p. numatyta, kad administracijos darbuotojai tvarko bendrovės operatyviuosius ūkinės komercinės veiklos reikalus. Todėl darytina išvada, kad UAB „Megapolis“ lėšos buvo pervestos neteisėtai, V. Krasnickui ir J. Barysienei iš anksto žinant, kad jos bus panaudotos ne IAB IKHK įstatuose ir kituose norminiuose aktuose numatytai veiklai. Negrąžinus UAB „Megapolis“ pervestų 24 227 942 Lt, laikytina, kad šios lėšos buvo iššvaistytos dėl V. Krasnicko ir
J. Barysienės kaltės.
8. Prokuratūra savo skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad parengtinio tardymo metu
V. Krasnickas ir J. Barysienė buvo apkaltinti pagal senojo BK 275 str. 3 d., kaip padarę vieną tęstinį nusikaltimą, neišskiriant atskirų nusikaltimų epizodų. Teisme prokuroras taip pat prašė kaltinamuosius pripažinti kaltais pagal BK 184 str. 2 d., paskirti jiems bausmes kaip už vieną tęstinį nusikaltimą. Teismas, padaręs išvadą, kad kaltinamieji atskiruose epizoduose nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių, nuosprendyje nepašalino iš pradinio kaltinimo atitinkamų dalių, o šiose dalyse išteisino kaip pagal atskirus kaltinimus. Šis teismo nuosprendyje padarytas BPK pažeidimas taip pat atitinkamai taisytinas.
9. Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras Zenonas Leonavičius apeliaciniame skunde prašė:
– panaikinti dalį nuosprendžio J. Barysienei pagal BK 184 str. 2 d., kurio dalyje ji buvo išteisinta, pripažinti ją kalta ir nuteisti pagal BK 184 str. 2 d. dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant 52 300 362,18 Lt indėlininkams kaip palūkanas; suteikiant UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt; perrašant 4 506 216,89 Lt UAB PN „Snita“ įsiskolinimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“. J. Barysienei paskirtąją bausmę palikti tą pačią;
– panaikinti dalį nuosprendžio V. Krasnickui pagal BK 184 str. 2 d., kurio dalyje jis buvo išteisintas, pripažinti jį kaltu ir nuteisti pagal BK 184 str. 2 d. dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant 52 300 362,18 Lt indėlininkams kaip palūkanas; suteikiant UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt; perrašant 4 506 216,89 Lt UAB PN „Snita“ įsiskolinimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“. V. Krasnickui paskirtąją bausmę palikti tą pačią;
– panaikinti išteisinamąjį nuosprendį A. Pašukevičiui dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo perduodant A. Juocevičiui 80 000 Lt ir A. Krukiui 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt), iš viso –
160 000 Lt, ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, pripažinti jį kaltu šioje dalyje. Skirti
A. Pašukevičiui 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir neatliktosios bausmės dalį sumažinti vienu penktadaliu.
10. Kauno apygardos prokuratūros apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme buvo užregistruotas 2003-08-29 d. (reg. Nr. 157.51), ant šio skundo parašytas pavedimas „Skirti nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme 2003 m. gruodžio 11 d. 10 val. 30 min.“ (Šis pavedimas pasirašytas.)
11. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas 2003-11-13 raštu Nr.1-62 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, nurodydamas: „vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 316 str. 2 d. atšaukiu Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2003-08-29 apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-5/2003 dėl 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuris priimtas A. Pašukevičiaus, V. Krasnicko, J. Barysienės,
K. Armaičio, N. Končienės atžvilgiu”.
12. 2006-01-19 Komisijos posėdyje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis paklaustas, kodėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas atšaukė iš Lietuvos apeliacinio teismo apeliacinį skundą, atsakė: „Aišku, man dabar būtų sunku komentuoti tą skundą, tiek atšaukimo dokumentą. Mano kolega Biriukovas yra pakviestas į Komisijos posėdį, gal jis ir galėtų pakomentuoti. Galiu tik tiek pasakyti, kad iš tikrųjų byla buvo gana sunki ir greičiausiai buvo ko vengiama. Pirmoje instancijoje, Kauno apygardos teisme, kaip minėjau, byla buvo nagrinėjama 5 metus. Bet tai, aišku, mano prielaida, apie ką aš dabar kalbėsiu. Jeigu, tarkim, apeliacinis skundas būtų patenkintas ir jeigu byla grįžtų atgal į ikiteisminio tyrimo stadiją, aišku, ir šiandien apkaltinamojo nuosprendžio dar nebūtų, jeigu galvosime apie tai, jog 5 metai buvo teisme. Kitaip tariant, taktikos prasme butų sulaukta senaties terminų ir dėl svetimo turto iššvaistymo (…) stambiu mastu. Aš taip galvoju, kad čia tokią taktiką buvo bandoma pasirinkti.“
( 2006-01-19 stenograma).
13. 2006-01-19 Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas, Komisijos posėdyje paklaustas, kokios priežastys privertė atšaukti apeliacinį skundą, atsakė: „…Tik grįžęs iš atostogų žinojau, kad paduotas apeliacinis skundas, jau nieko sustabdyti negalėjau, tik susipažinęs pamačiau daug trūkumų. Susipažinęs su nuosprendžiu ar susipažinęs su apeliaciniu prokurorų skundu ir su tais išdėstytais pagrindais. (...) Žinojo visa valdžia. Pagrindiniai motyvai, aš nenoriu, ten valdžia, tai valdžia, bet mano nuomonė buvo tokia. Visų pirma pasikeitus įstatymams tuo metu įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas, turto iššvaistymas, kuris buvo inkriminuotas šitiems asmenims, bausmė sumažėjo nuo 10 metų, viršutinė riba, iki 7 metų. O Krasnickas buvo nuteistas pusšeštų metų, kur jis daugiausia jau buvo atlikęs, jau buvo… buvo užskaitytas tas suėmimas tyrimo metu. Tai pusšeštų metų iki septynerių, tai … požiūriu čia jau arti aukščiausios ribos. Faktiškai pagal tą, jeigu jau taip vertinti Krasnicko… tai virš vidurio, arčiau prie aukščiausios ribos. Tai kaip ir laisvės atėmimas už finansinius nusikaltimus, tokiu atveju ir buvo. (...) Dėl Pašukevičiaus. Nes jis vardijamas kaip kartu su Petriku įkūręs EBSW ir taip toliau (...) šioje byloje jie visi buvo apkaltinti organizavę turto iššvaistymą (...) tai turto iššvaistymas reikalauja … subjekto, t. y. asmens, kuris tą turtą valdo, t. y. jam turtas patikėtas arba turtas yra jo žinioje. Pagal straipsnį… mes susiduriam su tokia problema, kad šiuo atveju tai yra tie asmenys, kurie vadovavo Holdingo kompanijai, o Pašukevičius nedalyvavo Jis pagal bylos duomenis buvo steigėjas, t. y. akcininkas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą steigėjas turi nuosavybės teisę, tik ne akcijas. (...) Kaip akcininkas jis negalėjo disponuoti tuo turtu, o visa tai darė Barysienė ir Krasnickas. Ir jie buvo nuteisti. Antra vertus, jau procesas vyko nuo bylos iškėlimo tuo metu, tada buvo tokios sąvokos vartojamos, aštuonerius metus (...) 2003 m., kai buvo priimtas nuosprendis liepos 30 d., suėjo 8 metai nuo bylos iškėlimo ir nuo tų visų įvykių. Tai apskundimas neleistų įsiteisėti nuosprendžiui, nes pagal dabar galiojančius įstatymus, tuo metu galiojančius įstatymus nuosprendis būtų neįsiteisėjęs, kol nebūtų išnagrinėtas apeliacinis skundas. Ir greitai… senaties terminai. Tokiu būdu, įvertinus tokias aplinkybes, Krasnickas nuteistas, Barysienė nuteista, kiti asmenys buvo išteisinti. (...) Pagrindas, aš atšaukiau apeliacinį skundą, tuomet įsiteisėjo nuosprendis. Krasnickas atliko pilnai bausmę.“ (2006-01-19 stenograma).
1. Siekiant, kad visų IAB IKHK indėlininkų turtiniai reikalavimai būtų nagrinėjami viename procese, o tokia eiga numatyta tik civilinėje bankroto byloje, 1996-12-09 tardytojo nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 buvo priimtas sprendimas indėlininkų civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nagrinėti nepalikti ir visus su civiliniais ieškiniais ir šių ieškinių užtikrinimu juridinių asmenų turto areštu susijusius dokumentus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
2. Atliekant parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95, buvo areštuotas įvairių koncerno EBSW grupės įmonių turtas ir akcijos. Tardytojas 1996-12-01 dokumentus dėl turto arešto perdavė bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui.
3. Taip į bankroto bylą buvo perduoti dokumentai dėl IAB IKHK ir kitų su ja susijusių asmenų (IAB IKHK yra šių juridinių asmenų akcijų savininkė ar kitaip susijusi su jomis turtiniais santykiais) akcijų, vertinamų 85 443 036 Lt, arešto, kito turto pagal nominalią vertę – 2 467 365 Lt, iš viso – 87 910 401 Lt.
4. Baudžiamojoje byloje buvo paliktas areštuotas kaltinamųjų turtas: G. Petriko – vertinamas
2 902 580 Lt; V. Krasnicko – 40 877 010 (iš to skaičiaus bankrutavusios Akcinės bendrovės „Jūra“ akcijos – 40 735 000 Lt; A. Pašukevičiaus – 745 173 Lt; J. Barysienės – 2 053 800 Lt; N. Končienės – 1 319 385 Lt; K. Armaičio – 15 644 Lt.
5. 1996-12-09 AB „Alma“ kreipėsi pareiškimu į teismą prašydama panaikinti areštą jos turtui. Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) 1996-12-12 nutartimi pareiškimą patenkino.
6. IAB IKHK laikinoji administratorė A. Stasiulaitienė 1996-12-09 šešiais pareiškimais prašė panaikinti areštą akcijoms, priklausančioms IAB „Šviesus rytojus“, „Statybinių medžiagų investicija“, „Formacija“, „Bituko investicija”, UAB „Snita“. Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) 1996-12-18 nutartimi panaikino areštus minėtų bendrovių akcijoms.
7. 1996-12-19 nutartimi Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) panaikino areštą IAB „Bituko investicija“ priklausančioms 31 719 akcijų, esančių akcinėje bendrovėje „Jonavos montuotojas“.
8. Kauno apygardos teismo 1996-12-12, 1996-12-18 ir 1996-12-19 nutartis kasacine tvarka apskundė 3 369 indėlininkų įgaliotinis K. Jocius ir indėlininkų tarybos pirmininkas Andriulis. Jie prašė „panaikinti apygardos nutartis, nes panaikinus areštą akcijoms jos bus realizuotos ir gautos lėšos pasidalintos tarp IAB IKHK grupei palankių asmenų, indėlininkai vėl liks nuskriausti“.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, susidedančios iš pirmininko A. Marčiulionio, teisėjų J. Šerkšno ir B. Stakausko, 1997-05-28 nutartyje nurodyta, kad „(...) pagal trečiųjų asmenų atskiruosius skundus Lietuvos apeliacinis teismas 1997 m. balandžio
17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria buvo panaikintas draudimas disponuoti akcijomis, priklausančiomis IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, UAB „Prekybos namai“, „Snita“. Klausimas dėl draudimo disponuoti paminėtų investicinių akcinių bendrovių akcijomis perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui“.
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje nutartyje nurodyta, kad pagal LR CPK 351 str. 2 d. nuostatas kasacine tvarka neskundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti žemesniems teismams, todėl kasacinis procesas dėl Kauno apygardos teismo 1996-12-18 nutarties peržiūrėjimo nutrauktinas.
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997-05-28 nutartyje nurodyta, kad Įmonių bankroto įstatymu nustatyta, jog parduoti dalį įmonės turto galima vykdant įmonės reorganizavimą (19 str.1 d.). „Įmonės turto dalis parduodama, kad būtų galima visiškai apmokėti kreditoriaus skolas nenutraukiant ūkinės veiklos“. Toliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, jog iš bylos duomenų matyti, kad IAB IKHK kreditorių susirinkimas bendrovės reorganizavimo nesvarstė, reorganizavimo projektas nebuvo parengtas ir nepateiktas teismui tvirtinti.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta: „Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos
30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais „Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo iš varžytinių nuostatais“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m birželio 6 d. nutarimo Nr. 486 redakcija). Pagal minėtus Nuostatus nustatyta, kad įmonės turtas ar jo dalis gali būti parduodama viešose varžytynėse (2 p.)“.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje nutartyje konstatuota, kad „Teismas ir tardymo organai areštavo turtą siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanijos“ indėlininkais – kreditoriais nagrinėjamojoje bankroto byloje. Panaikindamas minėto turto areštą 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartimis bei leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarką, taip pat Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo (19 str.) ar likvidavimo (27 str.) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyt“.
14. Teismas savo nutartyje nurodė, kad „Esant tokioms aplinkybėms Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutartys naikintinos kaip nepagrįstos (CPK 370(1) str., 371(2) str. 2 p.), o prašymas dėl arešto turtui panaikinimo atmestinas, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo“.
15. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad arešto turtui panaikinimo klausimas pagal CPK 161 str. turėjo būti nagrinėjamas pranešus apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims.
1. Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. nutartį ir to paties teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti, o prašymą dėl turto arešto panaikinimo atmesti.
2. Kasacinį procesą dėl Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukti.
1. Iš Komisijoje turimų dokumentų išplaukia, kad 1995-07-17 Kauno apygardos teisme gautas ir užregistruotas (reg. Nr. 3471) AB „Žemprojektas“ (Gedimino 47, Kaunas) ieškininis pareiškimas, kurį pasirašė AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius.
2. Ieškininiame pareiškime nurodyta, kad AB „Žemprojektas“ 1995-03-10 kreipėsi į IAB IKHK, prašydama sumokėti pagal 1994-12-31 sudarytą patalpų nuomos sutartį 33 421,94 Lt įsiskolinimą. AB „Žemprojektas“ ieškininiame pareiškime nurodo, kad ieškininio pareiškimo padavimo momentu IAB IKHK yra skolinga ieškovui, t. y. AB „Žemprojektas“, apie 100 000 Lt. (Revizijos departamento akte dėl finansinės ir ūkinės veiklos, dalyje „Dėl indėlių iš gyventojų ir juridinių asmenų bei paskolų iš juridinių asmenų panaudojimo“ nurodyta, kad 1995 metais IAB IKHK iš priimtų indėlių sumos IAB AB „Žemprojektas“ už patalpų nuomą buvo sumokėta 65 890,86 Lt, išduotas avansas ūkio išlaidoms – 121 958 Lt)“. AB „Žemprojektas“ prašo teismo iškelti IAB IKHK bankroto bylą.
3. G. Furmanavičius, atsakydamas į Komisijos narių klausimą dėl ieškininio pareiškimo pateikimo teismui, paaiškino: „tuo metu jau tikrai buvo didžiulių problemų mums su pinigais, nes čia buvo 1995 metai berods, ir jau daugiau kaip metus laiko strigo mūsų atsiskaitymai su ta Kaliningrado firma, ir „Žemprojektas“ galiausiai neteko apie 1,5 mln. litų. (...) mes vis laukėm tų pinigų ateinant, nuoma buvo mums viena iš pagrindinių veiklos finansavimo šaltinių, nes pastatas buvo didžiulis, beveik 7 tūkst. kvadratų, mes turėjom be galo daug nuomininkų (...). Tai tas 100 000, aš vis dėlto atsimenu tą skaičių, 100 000, mums tikrai buvo labai didžiuliai pinigai, ir žmonės po 2-3 mėnesius negaudavo atlyginimų. Tai, viena vertus, aš, kaip administracijos vadovas, privalėjau imtis visų priemonių, kad užtikrinčiau žmonėms algų išmokėjimą (...). O kita vertus, pagal tuo metu galiojusią Akcinių bendrovių įstatyme apibrėžtą tvarką virš valdybos, kurios pirmininkas būdavo paprastai administracijos direktorius, buvo stebėtojų taryba, kuri atstovaudavo akcininkų interesams. Ir stebėtojų taryba įgaliojo mane, kaip direktorių, ir mus, kaip valdybą, tris administracijos narius, visom įmanomom įstatymo leistinom priemonėm susigrąžinti pinigus. (...) rastumėt kokio gal gegužės mėnesio stebėtojų tarybos protokolą, kuriame valdyba yra įpareigojama per tris mėnesius, kaip aš dabar pamenu, susigrąžinti skolas iš visų nuomininkų. Vienas iš didžiausių skolininkų buvo mūsų nuomininkas – Kauno holdingo kompanija. Todėl iki pat išeidamas atostogų ... nes ten berods liepos vidury buvo pasirašytas tas raštas teismui.“ (stenograma 2006-01-26).
4. Ieškovas AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius atskiru pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas iškėlus bankroto bylą IAB IKHK paskirti kreditorių susirinkimo pirmininku Vytautą Šustauską, gyv. Raseinių 30-2, Kaune. (Komisija pažymi, kad žodžiai „Raseinių 30-2, Kaune“ parašyti ranka.)
5. Komisijos narių paklaustas, ar pažinojo V. Šustauską ir ar siūlė jį kreditorių susirinkimo pirmininku, ir ar jis buvo juo paskirtas, G. Furmanavičius Komisijai paaiškino: „Noriu pasakyti, kad jokių santykių su tuo žmogumi neturiu, ir ta situacija, kuri buvo šią savaitę aprašyta spaudoje, kad mes su juo susitikome pirmą kartą Seimo koridoriuose, yra tiesa. Jį pasiūlė mums minėta stebėtojų taryba, nes tuo metu V. Šustauskas buvo ne toks, koks dabar yra. (...) Jokių ryšių su V. Šustausku neturėjau ir, kiek žinau, administratoriumi buvo paskirtas kitas žmogus.“ (2006-01-26 stenograma).
6. Kauno apygardos teismas (teisėja R. Palubinskaitė) tenkindamas ieškovo AB „Žemprojektas“ pareiškimą 1995-07- 21 nutartimi iškėlė bankroto bylą IAB IKHK dėl jos nemokumo. Ši byla šio teismo kompetencijoje buvo iki 1997-05-05.
7. Atsižvelgiant į tai, kad buvo gauta daug IAB IKHK indėlininkų skundų, ir siekiant, kad byla būtų išnagrinėta objektyviau ir visapusiškiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko P. Kūrio 1997-05-06 nutartimi ši bankroto byla iš Kauno apygardos teismo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
8. Vilniaus apygardos teisme bankroto bylą iš pradžių nagrinėjo teisėjas S. Gudynas, vėliau Civilinių bylų skyriaus pirmininko patvarkymu byla buvo perduota teisėjai A. Smirnovienei.
9. Kaip jau minėta, siekiant, kad visų IAB IKHK indėlininkų turtiniai reikalavimai būtų nagrinėjami viename procese, o tokia eiga numatyta tik civilinėje bankroto byloje, 1996 m. gruodžio
9 d. tardytojo nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 buvo priimtas sprendimas indėlininkų civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nagrinėti nepalikti ir visus su civiliniais ieškiniais ir šių ieškinių užtikrinimu juridinių asmenų turto areštu susijusius dokumentus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
10. Taip į bankroto bylą buvo perduoti dokumentai dėl IAB IKHK ir kitų su ja susijusių juridinių asmenų akcijų, vertinamų 85 443 036 Lt, arešto, kito turto pagal nominalą vertę – 2 467 365 Lt, iš viso 87 910 401 Lt.
11. Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje buvo paliktas areštuotas kaltinamųjų turtas –
G. Petriko – vertinamas 2 902 580 Lt; V. Krasnicko – 40 877 010 Lt (iš to skaičiaus bankrutavusios akcinės bendrovės „Jūra“ akcijos – 40 735 000 Lt); A. Pašukevičiaus – 745 173 Lt; J. Barysienės –
2 053 800 Lt; N. Končienės – 1 319 385 Lt; K. Armaičio – 15 644 Lt.
12. 1998 m. vasario 27 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad investicinės akcinės bendrovės Investicinės Kauno holdingo kompanijos bankrotas yra tyčinis.
13. 1998 m. kovo 3 d. nutartimi teismas atleido iš kreditorių susirinkimo pirmininko pareigų V. Stankevičių, iš administracijos pareigų – A. Stasiulaitienę ir paskyrė kreditorių susirinkimo pirmininku A. Meilutį, o bendrovės administratoriumi – UAB „Valeksa“.
14. Paminėtina, kad ši teismo nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka pagal AB „Žemprojektas“, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
15. IAB IKHK kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ir administratoriaus kelti ginčai dėl šių reikalavimų dydžio išnagrinėti Vilniaus apygardos teisme bankroto bylose, 1997-08-22, 1998-02-22, 1998-10-27, 1998-11-06, 1998-11-10, 1998-11-11, 1998-11-13, 1998-11-24, 1998-12-03, 1999-01-05, 1999-01-14, 1999-01-18 (dvi nutartys) 1999-01-25, 1999-02-22, 1999-03-01, 1999-03-24, 1999-03-24, 1999-03-31, 1999-04-02, 1999-04-06 ir 1999-04-12 priimtose nutartyse.
Atkreiptinas dėmesys, kad šios civilinės bankroto bylos apimtis – 366 tomai.
16. Nustatyta visa kreditorinių reikalavimų suma –119 655 017,53 Lt. Buvo patvirtinti 99 405 485 Lt vertės fizinių asmenų indėlininkų reikalavimai (Respublikos generalinės prokuratūros 2005-09-19 raštas Nr. 7.2-3961).
17. Vilniaus apygardos teismo teisėja Z. Smirnovienė 1999-04-19 teismo posėdyje išnagrinėjo IAB IKHK likvidavimo klausimą. Teismas 1999-04-19 nutarė pripažinti IAB IKHK bankrutavusia ir ją likviduoti, likvidatoriumi paskirti UAB „Valeksa“, patvirtinti 17 asmenų likvidacinę komisiją (iš jų 15 asmenų buvo patvirtinti 1998-12-12 kreditorių susirinkime ir papildomai įtraukiant į jos sudėtį Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovus).
18. Teismas šiuo sprendimu nustatė tokią atsiskaitymų su kreditoriais tvarką:
– pirmąja eile tenkinami fizinių asmenų – indėlininkų reikalavimai (išskyrus perėmusiųjų indėlininkų reikalavimų teises) iki 4 000 Lt. Neturint sukauptų lėšų grąžinti visiems asmenims iki
4 000 Lt, iki šios sumos išmokamos sumos proporcingai, atsižvelgiant į bendrą išmokamą sumą ir sukauptą išmokėjimams sumą;
– antrąja eile tenkinami proporcingai likę nepatenkinti fizinių asmenų – indėlininkų ir likusių kreditorių reikalavimai.
19. Nustatydamas tokią atsiskaitymų su kreditoriais tvarką, teismas padarė išimtį iš Įmonių bankroto įstatymo 29 str. nustatytos reikalavimų patenkinimo eilės ir tvarkos (1992-09-15 redakcija). Pagal šio įstatymo 29 str. nuostatas pirmąja eile turėjo būti tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo teisiniais santykiais.
20. Teismas, nustatydamas tokią tvarką, vadovavosi tuo, kad nustatytas tyčinis IAB IKHK bankrotas. Todėl, teismo nuomone, neteisinga būtų pirmiau išmokėti sumas ne indėlininkams, o įmonės darbuotojams – kreditoriams, savo veikla privedusiems įmonę prie bankroto ir dalyvavusiems renkant pinigus iš gyventojų.
21. Teismas, nustatydamas 4 000 Lt sumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. įtvirtintu teisingumo principu (Generalinės prokuratūros 2005-09-19 raštas Nr. 7.2-3961).
22. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutartį kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai buvo tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai.
23. Ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimams lėšų neužteko, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą, t. y. 0,007033 Lt už 1 Lt.
24. Trejus metus trukusi įmonės likvidavimo procedūra baigta, nepatenkinus 113 983 497,55 Lt vertės ketvirtos eilės kreditorinių reikalavimų.
25. Vilniaus apygardos teismo 2004-10-18 nutarties pagrindu kreditorių neatsiimtos lėšos –
401 601,08 Lt – perduotos turto administratoriui.
26. IAB IKHK veikla Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutartimi pripažinta pasibaigusia ir 2005-01-11 išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
27. Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis komisijos posėdyje pasakė: „ (...)dabar gi kalbant apie bankroto bylą, tai turbūt jūs žinote, kad bankroto byla iš pradžių buvo tiriama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje. Ir turbūt jūs puikiai žinote, dėl ko ji buvo perduota į Vilniaus apygardos teismą. Tai ši istorija puikiai iliustruoja tai, kad tos pinigų sumos, kurioms… tie asmenys, kurie šiandien yra nuteisti, jie jų lengvai atsisakyti nenorės. Bet dabar aš tiksliai negaliu pasakyti, kiek pinigų buvo pervesta į teismo sąskaitą, jeigu neklystu, ten buvo kalbama apie kelis milijonus litų. Tai faktiškai tie keli milijonai litų turėjo būti grąžinti indėlininkams, bet to neįvyko. Tie pinigai nukeliavo uždarajai akcinei bendrovei „Snita“, kitaip tariant, tai pačiai bendrovei, kuri priklausė EBSW, kaip aš sakau, konglomeratui. Ir šia prasme visi kiti likvidūs objektai, kurie buvo tuomet areštuoti... tai civiliniame procese buvo viskas daroma, kad tie objektai arba tos lėšos, kurios buvo gautos parduodant tokius… kad jie nepatektų. Bet prokurorai jau šiuo atveju civiliniame procese jokios įtakos neturėjo. Mes tik pagal indėlininkų atstovų skundus matėme, kokie procesai vyksta civilinėje byloje. Kitaip tariant, mes neturėjome įtakos sprendžiant šiuos klausimus. Taip, tiek, kiek turto buvo areštuota baudžiamojoje byloje, tai pagrindinis nekilnojamasis turtas ir automobiliai, ir lėktuvas buvo areštuotas, jie priklausė G. Petrikui, o jo byla dar nėra išnagrinėta. Tie asmenys, kurie buvo nuteisti Kauno „Holdingo“ byloje, faktiškai jokio turto neturėjo.“ (2006-01-19 stenograma).
8.8. LVŽLĮ „Jūra“ privatizavimo ir turto iššvaistymo tyrimas
Siekdama atsakyti į Komisijai pateiktą klausimą dėl fizinių asmenų, susijusių su koncerno EBSW veikla, baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo eiga teismuose, Komisija nagrinėjo Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ vadovų, kaltinamų svetimo turto iššvaistymu, baudžiamųjų bylų eigą.
Aurelijus Simaška – LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktorius ir šios įmonės administratorius
1. 1996 m. lapkričio 12 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-1-1497-96 dėl valstybinio turto iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“.
2. 1996 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos m. VPK ENTS iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 30-1-4392-96 pagal žymes nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. dėl materialinių vertybių iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“. Byla tolesniam tardymui buvo perduota Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai.
3. 1997 m. spalio 22 d. Klaipėdos m. apylinkės vyriausiojo prokuroro nutarimu, sutinkant generaliniam prokurorui, iš baudžiamosios bylos Nr. 30-2-062-96 buvo išskirta ir užregistruota baudžiamoji byla Nr. 30-2-051-97 dėl valstybinio turto iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ pagal LR Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
4. Baigus parengtinį tardymą, baudžiamosios bylos Nr. 30-1-1497-96, 30-1-4392-96 ir 30-2-051-97 buvo perduotos Klaipėdos m. apylinkės teismui. Klaipėdos m. apylinkės teismo tesėja 1998 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamąsias bylas Nr. 30-1-1497-96/ 30-1-4392-96 ir 30-2-051-97 sujungė į vieną baudžiamąją bylą.
5. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1999 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje Aurelijus Simaška, Sigitas Senkus, Dalius Dugnas, Antanas Girdžius, Lilija Kurbatova kaltinami pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. bei Algirdas Paročka ir Arvydas Kiltinavičius – pagal Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d. ir 207 str. 2 d., grąžino parengtiniam tardymui papildyti.
6. 1999 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, jį atmetė, nes parengtinio tardymo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir parengtinis tardymas šioje byloje atliktas ne iki galo, nevisapusiškai ir neobjektyviai.
7. Klaipėdos apygardos prokuratūra Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, šiuo skundu prašė Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismas, nenustatęs nė vieno esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, atmesdamas Klaipėdos m. apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, pats iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, tuo nutolindamas baudžiamojo persekiojimo uždavinį greitai, per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirti bylos aplinkybes ir nubausti kaltininkus.
8. Komisija duomenų apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį dėl minėto kasacinio skundo neturi, tačiau atsižvelgiant į pakartotinę kaltinamąją išvadą, surašytą Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. kovo 14 d., galima daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Klaipėdos apygardos prokuratūros kasacinį skundą.
9. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. kovo 14 d. buvo surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 30-1-1497-96/ 30-1-4392-96/ 30-2-051-97. Joje:
– A. Simaška kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktoriumi ir šios įmonės administratoriumi, įvykdė 13 nusikalstamų veikų, dėl to iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu (iš viso iššvaistė LVŽLĮ „Jūra“ turto už 4 549 038, 61 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.;
– A. Paročka kaltinamas tuo, kad, dirbdamas UAB „Amfibija“ direktoriumi, grupėje iš anksto susitarusių asmenų (su UAB „Ava“ prezidentu A. Kiltinavičiumi) ir bendrai veikdamas, padarydamas žymią žalą valstybės interesams, apgaulės būdu, suklastojant bei panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldė svetimą turtą stambiu mastu (apgaule pasisavino 1 240 000 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d. ir 207 str. 2 d.;
– A. Kiltinavičius kaltinamas tuo, kad, dirbdamas UAB „Ava“ prezidentu, grupėje iš anksto susitarusių asmenų (su UAB „Amfibija“ direktoriumi A. Paročka) ir bendrai veikdamas, padarydamas žymią žalą valstybės interesams, apgaulės būdu, suklastojant bei panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldė svetimą turtą stambiu mastu (apgaule pasisavino 1 240 000 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d. ir 207 str. 2 d.;
– S. Senkus kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.;
– L. Kurbatova kaltinama tuo, kad, dirbdama LVŽLĮ „Jūra“ vyriausiąja buhaltere, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydama ir pasirašydama žinomai melagingą aktą, iššvaistė jai patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.;
– D. Dugnas kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktoriaus pavaduotoju, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.;
– A. Girdžius kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ sandėlininku, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
10. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2002 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamąją bylą dėl
D. Dugno, kaltinamo pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d., nutraukė jam mirus.
11. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2005 m. vasario 10 d. nuosprendžiu nusprendė:
– A. Simašką pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. (1961 m. redakcija) dėl jam patikėto svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Teismas akcentavo, kad iš byloje surinktų, ištirtų įrodymų matyti, jog A. Simaška, priimdamas įvairias laivų nuomininkų turėtas išlaidas į tarpusavio atsiskaitymus, realiai jam įmonės patikėto turto nepardavė, nepadovanojo ar kitaip neperleido tretiesiems asmenims, kas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimus įrodyti būtina. Be to, teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, pardavus materialines vertybes, paprastai pats kaltininkas jas ir pasisavina ar kitokiu būdu tokį turtą paverčia savu. Tokių kaltinamojo veiksmų teismas nenustatė. Be to, A. Simaškos veikoje savanaudiškų paskatų nenustatyta. Teismų praktikoje materialine žala laikytina faktinis materialinių vertybių, piniginių lėšų buvimas ir jų netekimas dėl nusikalstamų veiksmų. Pasak teismo, A. Simaška kaltinamas jam patikėto LVŽLĮ „Jūra“ turto iššvaistymu, tačiau realiai įmonės sąskaitoje (balanse) kaltinime nurodytų įvairių dydžių piniginių sumų nebuvo, todėl ir jų iššvaistymas negalimas. Kaltinime nenurodoma ir apie kaltininko tyčią, kas yra būtinas nusikaltimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 275 str., požymis;
– S. Senkų, L. Kurbatovą, A. Girdžių pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. (1961 m. redakcija) išteisinti, nesant jų veikoje nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad laiko neįrodytu, nepagrįstu objektyviais ir neginčijamais įrodymais, jog S. Senkus, A. Girdžius, L. Kurbatova tyčia surašė melagingą aktą ir pardavė turtą pagal melagingą aktą, o A. Simaška savo parašu patvirtino, kad sandėlyje buvęs turtas tinkamas parduoti tik į metalo laužą. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo įrodyta, kad S. Senkus, A. Simaška, L. Kurbatova, A. Girdžius – grupė iš anksto susitarusių asmenų –tyčia iššvaistė svetimą turtą ir tokiu būdu jį pardavė ar kitaip perleido tretiesiems asmenims, teismas šių asmenų veikos nelaiko turto iššvaistymu;
– Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros ieškinį ginant valstybinės įmonės interesus atmesti.
12. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūra 2005 m. vasario 28 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl nuosprendžio dalies panaikinimo ir baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, juo prašė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nuosprendį A. Simaškai dėl įvykdytų 12 nusikalstamų veikų, šias veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d., perkvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 162 str. (1993-01-28 redakcija) ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams baudžiamąjį procesą dėl jo nutraukti.
13. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nuosprendžio atmetė. Nutartyje teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus teismo posėdyje įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso normas, teisingai ir pagrįstai netenkino prokurorės baigiamosiose kalbose pareikšto prašymo A. Simaškos 12 nusikalstamų veikų perkvalifikuoti į Baudžiamojo kodekso 229 str., nes tarnybos pareigų neatlikimas priskiriamas prie nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, kaltinimo požymiai iš esmės skiriasi nuo patikėto turto iššvaistymo. Be to, A. Simaška nėra 2000 m. Baudžiamojo kodekso 229 str. numatyto nusikaltimo subjektas ir dėl šios aplinkybės apylinkės teismas negalėjo A. Simaškos pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 229 str.
Vladas Stonkus – LVŽLĮ „Jūra“ generalinis direktorius
14. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
15. Įstatymų nustatyta tvarka parengtinis tardymas šioje byloje buvo pratęsiamas nuo 1996 m. spalio 4 d. iki 2000 m. birželio 30 d.
16. 2000 m. liepos 3 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje surašyta kaltinamoji išvada, pagal kurią V. Stonkus kaltinamas tuo, kad dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, valdydamas, naudodamas ir disponuodamas šios įmonės turtu patikėjimo teisėmis, pažeisdamas Vyriausybės nutarimus, žemės ūkio ministro įsakymus, davė nurodymus LVŽLĮ „Jūra“ ilgalaikio turto indeksavimo komisijai neindeksuoti laivų, pasirašė šių neindeksuotų laivų pirkimo–pardavimo sutartis, dėl ko iššvaistė LVŽLĮ „Jūra“ turto stambiu mastu už 26 991 655,58 Lt ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
17. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu nusprendė V. Stonkų pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Nuosprendyje teismas nurodė, kad LVŽLĮ „Jūra“ įstatuose numatyta, jog įmonės valdymą vykdo direktorių valdyba, o ne vienas generalinis direktorius, tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra nė vieno dokumento, apibrėžiančio įmonės „Jūra“ generalinio direktoriaus darbines funkcijas, įgaliojimus ir atsakomybę. LVŽLĮ „Jūra“ įstatai įpareigojo ne įmonės vadovą, o įmonėje sudarytą komisiją organizuoti, surengti laivų pardavimo konkursus, o laivų pardavimo konkurso rezultatus privalo tikrinti ar kitokiu būdu revizuoti įmonės vadovas. Teismas padarė išvadą, kad įmonėje nesant įmonės valdybos pirmininko – generalinio direktoriaus – pareigybės nuostatų, remiantis LVŽLĮ „Jūra“ įstatais, visai ūkinei komercinei veiklai vadovavo direktorių valdyba, ji pritarė ilgalaikio turto indeksavimo komisijos atliktam darbui. Byloje nerasta įmonės direktorių valdybos posėdžio protokolo Nr. 22, kuris galėtų pagrįsti V. Stonkui pareikštą kaltinimą. Be to, teismo teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatyta V. Stonkaus veikoje savanaudiškų paskatų. V. Stonkus visų jam inkriminuojamų laivų pirkimo–pardavimo sutartis pasirašė vadovaudamasis įmonėje sudarytos laivų pardavimo komisijos, kuri išrinkdavo konkurso nugalėtoją, protokolu, pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos pinigų sumos už parduotus laivus įplaukė arba tiesiogiai į įmonės „Jūra“ sąskaitą, arba buvo skirtos apmokėti atitinkamas „Jūros“ skolas. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo įrodyta, kad V. Stonkus norėjo tyčia iššvaistyti svetimą turtą ir tokiu būdu sąmoningai jį perdavė tretiesiems asmenims, teismas laiko, kad V. Stonkaus veika negali būti vertinama kaip turto iššvaistymas. Įvertinus visus įrodymus,
V. Stonkus pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. išteisintinas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 5 str. 1 d. 2 p., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjęs, Komisija neturi duomenų, kad jis būtų apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
Algirdas Paročka - l. e. LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas
18. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
19. 1998 m. gegužės 1 d. generalinio prokuroro sutikimu iš šios baudžiamosios bylos buvo išskirta baudžiamoji byla Nr. 30-2-021-98 dėl buvusio LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus
A. Paročkos įmonės „Jūra“ turto iššvaistymo stambiu mastu.
20. Šioje byloje 1998 m. gegužės 14 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje surašyta kaltinamoji išvada, kuria A. Paročka kaltinamas tuo, kad, laikinai dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, pasirašė laivo pirkimo–pardavimo sutartį ir savo įsakymu perdavė jį trečiojo asmens nuosavybėn, nors šis visos sumos už laivą taip ir nesumokėjo, taip iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu – įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
21. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu nuteisė A. Paročką pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. laisvės atėmimu penkeriems metams su 1/5 turto konfiskavimu ir priteisė iš A. Paročkos 1 240 000 Lt įmonei „Jūra“.
22. Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų kolegija 1999 m. balandžio 26 d. nutartimi nutarė Klaipėdos m. apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, kuriuo A. Paročka nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d., panaikinti ir bylą perduoti Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui iš naujo tirti. Nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir byla perduotina iš naujo tirti dėl tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Išskyrus kaltinamojo bylą, parengtinio tardymo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo baudžiamosios bylos iškėlimo momento – 1996 m. rugsėjo 6 d., pratęstas iki 1998 m. balandžio 30 d., išskirtoje byloje toliau turėjo būti tęsiamas įstatymų nustatyta tvarka. Tardymo veiksmai, atlikti pasibaigus parengtinio tardymo terminui, yra niekiniai, vadinasi, niekinis yra ir kaltinimo kaltinamajam pareiškimas. Kaltinimo nepareiškimas numatytas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų sąraše. Kolegijos nuomone, svarbią reikšmę veikos įvertinimui ir kvalifikavimui turi iššvaistyto turto realios vertės nustatymas, todėl tiriant bylą iš naujo reikia imtis atitinkamų priemonių nustatyti realią laivo vertę, kaltinimas turi būti sukonkretintas. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė pataisos darbų įstaigos rūšies ir atitinkamo režimo paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti, kas taip pat yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
23. Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras kasaciniu skundu prašė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų kolegijos 1999 m. balandžio 26 d. nutartį ir palikti 1998 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendį.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą A. Paročkos baudžiamojoje byloje atmetė.
25. 1999 m. lapkričio 15 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-021-98 surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada, pagal kurią A. Paročka kaltinamas tuo, kad laikinai eidamas LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu, taip įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
Alvydas Griškevičius – A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininkas
26. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
27. 1998 m. kovo 31 d. Generalinio prokuroro sutikimu iš šios baudžiamosios bylos medžiagos buvo išskirta baudžiamoji byla Nr. 30-2-017-98 dėl buvusio LVŽLĮ „Jūra“ l. e. generalinio direktoriaus pareigas A. Paročkos įmonės „Jūra“ turto iššvaistymo stambiu mastu ir dėl
A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininko A. Griškevičiaus svetimo turto užvaldymo apgaulės būdu stambiu mastu.
29. Pakartotinė kaltinamoji išvada šioje byloje surašyta Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. birželio 12 d. Pagal ją A. Paročka kaltinamas tuo, kad laikinai eidamas LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas piktnaudžiavo pasitikėjimu ūkinės įmonės veikloje ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 321 str., o A. Griškevičius kaltinamas tuo, kad būdamas A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininku apgaulės būdu užvaldė LVŽLĮ „Jūra“ priklausančią 152 495 Lt nuomos mokesčio sumą ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d.
30. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžiu nusprendė:
– A. Paročką pripažinti kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 321 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvejiems metams, atimti teisę trejus metus dirbti vadovaujantį darbą, taikyti Baudžiamojo kodekso 49 str. ir A. Paročką nuo paskirtos bausmės atleisti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai;
– A. Griškevičių išteisinti pagal Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių. Teismas nurodė, kad A. Griškevičius savo veiksmais neužvaldė jokio turto; kad jis laivus remontavo, įrodo byloje surinkta medžiaga, o kad „Jūra“ įskaičiavo remonto darbus į įmonės nuomos kainą, už tai baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. Paročka.
31. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūra Klaipėdos apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendį dėl teismo išvadų ir faktinių bylos aplinkybių neatitikimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. Griškevičių kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d.
32. Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 24 d. nutartimi, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. Paročkos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžio, nutarė:
- Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Teismas nurodė, kad esant byloje prieštaringiems duomenims dėl A. Griškevičiaus kaltės, nesant neginčijamų jo kaltės dėl sukčiavimo įrodymų, A. Griškevičius pagal Baudžiamojo kodekso 274 str. 3 d. išteisintas pagrįstai;
- Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. Paročkos panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui nuo A. Paročkos perdavimo teismui momento. Teismas nurodė, kad A. Paročka nebuvo perduotas teismui pagal Baudžiamojo kodekso 321 str., kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (Baudžiamojo proceso kodekso 382 str. 2 d. 5 p.) ir vada nuosprendžiui panaikinti.
Algimantas Jonas Valiukėnas – LVŽLĮ „Jūra“ atstovas Argentinos Respublikoje
34. 1996 m. kovo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje dėl LVŽLĮ „Jūra“ ir Argentinos firmos „Pescar“ bendros įmonės finansinės veiklos patikrinimo rezultatų pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-013-96.
35. Parengtinis tardymas buvo baigtas ir byla perduota Klaipėdos m. apylinkės teismui 1997 m. lapkričio 24 d.
36. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. A. J. Valiukėną nuteisė 8 metams laisvės atėmimo.
37. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 1999 m. gegužės 5 d. nutartimi Klaipėdos m. apylinkės teismo 1998 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, kuriuo A. J. Valiukėnas nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d., panaikino ir bylą perdavė Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai iš naujo tirti.
38. Generalinė prokuratūra kasaciniu skundu dėl nepagrįsto A. J. Valiukėno baudžiamosios bylos grąžinimo papildyti prašė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1999 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir palikti A. J. Valiukėnui 1998 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendį– 8 metų laisvės atėmimą.
39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. rugsėjo 28 d. nutartimi generalinės prokuratūros kasacinį skundą A. J. Valiukėno baudžiamojoje byloje atmetė.
40. 2000 m. gegužės 24 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-013-96 surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada, pagal kurią A. J. Valiukėnas kaltinamas tuo, kad dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ atstovu Argentinos Respublikoje ir būdamas atsakingas už įmonei priklausančių laivų darbo organizavimą bei gamybinės ir finansinės drausmės kontrolę, iššvaistė jo žinioje buvusį LVŽLĮ „Jūra“ priklausantį 308 825,29 JAV dolerio vertės turtą stambiu mastu ir taip įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.
41. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu nusprendė A. J. Valiukėną pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 179 str. (ATP 1982-12-29 įsako Nr. X-2767 redakcija), ir jį nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams. Taikyti Baudžiamojo kodekso 49 str. 1 d. 3 p. ir A. J. Valiukėną nuo bausmės atleisti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kada ir kokio dydžio turtas buvo patikėtas A. J. Valiukėnui. Nors jis buvo atsakingas už įmonei „Jūra“ priklausančių laivų darbo organizavimą, gamybinės ir finansinės drausmės kontrolę, turto perdavimas teisiamajam dokumentais įformintas nebuvo, o įgaliojimai dėl turto teisiškai nebuvo apibrėžti. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kokio dydžio ir kokį turtą, kokiu būdu iššvaistė teisiamasis. Teismas nurodė, kad atlikus papildomą tyrimą kaltinimas nebuvo sukonkretintas, tardymas išnaudojo visas galimybes ir grąžinti bylą papildomam tyrimui netikslinga. Iškilusios abejonės aiškinamos teisiamojo naudai ir jo padaryta veika perkvalifikuojama į Baudžiamojo kodekso 179 str., t. y. aplaidumą.
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistojo A. J. Valiukėno kasacinį skundą dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 12 d. nutarties, 2002 m. lapkričio 5 d. nutartimi nutarė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 12 d. nutartį A. J. Valiukėno byloje ir bylą nutraukti.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kasatoriui inkriminuota veika buvo padaryta 1992–1993 metais, kai baudžiamoji atsakomybė už aplaidumą buvo numatyta 1961 m. Baudžiamojo kodekso 179 str., pagal kurį aplaidumo nusikaltimo subjektu buvo tik pareigūnai. 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Baudžiamojo kodekso skirsnis „Pareiginiai nusikaltimai“ buvo panaikintas, o už aplaidų pareigų ėjimą ar pavesto darbo atlikimą komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje minėtas įstatymas baudžiamosios atsakomybės nenumatė. Atsitiko taip, kad už aplaidumą tarnyboje, padarytą asmenų, kurie nėra nei valstybės pareigūnai, nei valstybės tarnautojai, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. baudžiamoji atsakomybė nebuvo numatyta. Baudžiamojo kodekso 7 str. 2 d. teigia, kad įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą ar sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Jei baudžiamoji byla būtų buvusi iškelta iš karto po nusikaltimo padarymo ir teismas ją būtų nagrinėjęs tarp 1995 m. sausio 1 d. ir 1995 m. liepos 19 d., teismas būtų priėmęs išteisinamąjį nuosprendį. Jei nuosprendis būtų buvęs priimtas iki 1995 m. sausio 1 d., kasatorius būtų nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 179 str., tačiau po 1995 m. sausio 1 d. būtų atleistas nuo bausmės dėl padarytos veikos nusikalstamumo panaikinimo. Kolegija mano, kad negali būti bet kokiu būdu bloginama asmens teisinė padėtis dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios ir nesusijusių su veiksmais, siekiant išvengti atsakomybės. Ne kasatorius kaltas, kad baudžiamoji byla buvo iškelta tik po trejų metų po nusikaltimo padarymo, taigi jo padėtis negali būti bloginama dėl netinkamo teisėsaugos institucijų darbo.
Antanas Stirbys - LVŽLĮ „Jūra“ poilsio namų „Gintaras“ direktorius
44. 1997 m. sausio 9 d. pagal gautą LVŽLĮ „Jūra“ likvidacinės komisijos pirmininko R. Zujevo pareiškimą dėl katerio „Kondr 900“ pasisavinimo Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla.
45. 1997 m. gegužės 9 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada, pagal kurią Antanas Stirbys kaltinamas tuo, kad dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ poilsio namų „Gintaras“ direktoriumi pasisavino LVŽLĮ „Jūra“ priklausantį turtą, jį pardavė, o pinigus pasisavino, taip įvykdydamas nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 str. 1 d.
46. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1997 m. spalio 10 d. nutartimi nutarė baudžiamąją bylą, kurioje A. Stirbys kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 275 str. 1 d., nutraukti. Teismas nurodė, kad teisiamasis A. Stirbys anksčiau neteistas, anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, nebuvo. Pripažįstant, jog A. Stirbio veikoje yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 275 str. 1 d., sudėtis, pastarasis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso 531 str., o baudžiamoji byla jam nutrauktina.
47. Komisijos turimais duomenimis, minėtas nuosprendis nebuvo skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.
1. Remiantis atlikto tyrimo metu Komisijos surinktais duomenimis, darytina išvada, kad su koncernu EBSW iš esmės buvo susiję du Lietuvos bankai – Lietuvos valstybinis komercinis bankas (LVKB) ir Komercijos ir kredito bankas (KKB).
1.1. Koncerno EBSW ir susijusių asmenų valdoma dalis suteikė 90,26 procento balsų KKB, aptarnavusio EBSW įmones, visuotiniame akcininkų susirinkime, G. Petrikas buvo šio banko tarybos narys.
1.2. Koncerno EBSW valdoma įstatinio kapitalo dalis suteikė 25,08 procento balsų LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime, EBSW prezidentas G. Petrikas nuo 1993-10-21 iki 1996-01-19 buvo šio banko tarybos pirmininkas, realiai daręs įtaką banko valdybos priimamiems sprendimams, tarp jų dėl banko paskolų išdavimo su EBSW susijusiems asmenims.
2. KKB veikla ir padaryti teisės aktų pažeidimai iš esmės nurodyti Komisijos išvadų 2 dalyje, analizuojant koncerno EBSW veiklą Lietuvos bankų sektoriuje. Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis (2005-04-25 raštas Nr. 7.2-1700), buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl banko valdybos pirmininko R. Griguolos ir finansininkės S. Šulcienės veiksmų neteisėtai išduodant kreditus. Atlikus tyrimą byla atiduota į teismą. Apie bylos nagrinėjimo eigą teisme Generalinė prokuratūra, minėtu raštu atsakydama į paklausimą dėl iškeltų baudžiamųjų bylų ir jų eigos, papildomos informacijos nepateikė.
3. Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl abiejų minėtų bankų atsakingų asmenų dėl banko lėšų iššvaistymo ir neteisėto kreditų išdavimo ir dėl 15 koncerno EBSW kontroliuojamų įmonių atsakingų asmenų dėl įmonei suteiktos paskolos iššvaistymo. Iš šių bylų septyniose ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius kaltės arba suėjus senaties terminui, trijose bylose šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, vienos įmonės vadovas nuteistas, o apie keturių tyrimų eigą ar rezultatus duomenys nepateikti. Kadangi Generalinė prokuratūra Komisijai nėra pateikusi tikslesnių duomenų apie minėtas bylas, nebuvo galimybės nustatyti, ar bylos susijusios su bankų, ar su kitų asmenų suteiktomis paskolomis, tik vienu atveju konkrečiai nurodyta, kad šiuo metu atliekamas tyrimas dėl LVKB suteiktos paskolos iššvaistymo.
4. AB Turto banko pateiktais duomenimis, dauguma koncernui EBSW priklausančių įmonių skolų šio banko buvo perimta iš LVKB banko, su koncernu EBSW susietoms 39 įmonėms buvo suteikta 60 190 mln. Lt vertės paskolų, neišieškotų skolų likutis 2005 m. balandžio 1 d. sudarė
82 593 155 Lt.
Konkrečiai iliustruoti paskolų paėmimo ir panaudojimo mechanizmus galima remiantis keliais pavyzdžiais, nurodytais Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 akto dėl IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos (IAB IKHK) finansinės ūkinės veiklos revizijos rezultatų 7.4 dalyje. Revizija buvo atlikta vykdant Kauno m. Tardymo valdybos prie Vyriausiojo policijos komisariato 1995-09-27 nutarimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95.
4.1. 1994-06-20 IAB IKHK ir EBSW grupės kontroliuojama UAB „Barvila“ pasirašė sutartį, pagal kurią UAB „Barvila“ sutinka laikyti IAB IKHK 4 600 000 Lt indėlį iki 1995-06-30. Tam, kad įvykdytų minėtą sutartį, UAB „Barvila“ kreipėsi į LVKB dėl 1 200 000 dolerių kredito metalui pirkti. Kredito grąžinimą laidavo EBSW grupės kontroliuojama AB „Prekybos bazė „Urmas“. Buvo sudaryta sutartis dėl 1 200 000 dolerių kredito metalui pirkti, tačiau kreditas pagal paskirtį nebuvo panaudotas, konvertavus į litus – 4 600 000 Lt, jis buvo perskolintas IAB IKHK.
Pasibaigus sutarties terminui IAB IKHK negrąžino UAB „Barvila“ 4 600 000 Lt indėlio ir nesumokėjo 1 712 870 Lt palūkanų, 1995-05-30 buvo sudarytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas tarp IAB IKHK, UAB „Barvila“ ir UAB GPC „Baltex“, pagal kurį UAB GPC „Baltex“ dengė bendrovės „Barvila“ įsiskolinimą turimomis IAB „Vilinvest“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB IKHK akcijomis ir grynaisiais pinigais – 156,05 Lt, iš viso – 3 167 625,39 Lt, iš to skaičiaus 575 628,39 Lt vertės akcijomis padengtas UAB GPC „Baltex“ įsiskolinimas UAB „Barvila“.
Apskritai IAB IKHK negrąžino UAB „Barvila“ 3 720 870 Lt. 1995-06-30 IAB IKHK ir UAB „Barvila“ sudarė naują sutartį, pagal kurią ši suma priimta kaip indėlis mokant 24% metines palūkanas. 1995-09-30 tarpusavio suderinimo protokole tarp UAB „Barvila“, IAB IKHK ir firmos „Madera Assets S.A.“ atliktas tarpusavio atsiskaitymas – UAB „Barvila“ perdavė minėtą indėlį ir
223 252 Lt neišmokėtų palūkanų „Madera Assets S.A.“, o ši padengė UAB „Barvila“ gautą 1 200 000 JAV dolerių kreditą su 141 000 JAV dolerių palūkanomis. Iki revizijos pabaigos IAB IKHK su „Madera Assets S.A.“ neatsiskaitė.
Iš UAB „Barvila“ gautas lėšas – 4 600 000 Lt – naudojo atsiskaitymui su indėlininkais ir pagal 1994-06-24 sutartį perdavė BĮ „Brunonas“, kurios steigėjai buvo R. Petrikas bei A. Perunovas.
4.2. Pagal 1994-06-15 sutartį AB „Dara“ perdavė IAB IKHK grynaisiais pinigais 3 952 000 Lt laikinam apyvartinių lėšų papildymui. AB „Dara“ šias lėšas gavo iš KKB pagal kredito sutartį žaliavoms pirkti. Lėšos IAB IKHK buvo naudojamos atsiskaityti su indėlininkais ir UAB „Snita“ išduota 1 487 000 Lt.
Iki 1996-07-01 IAB IKHK skolos negrąžino, įskaitant palūkanas skola sudarė 6 634 610 Lt. AB „Dara“ 1994-09-16 LVKB gavo 1 000 000 JAV dolerių kreditą, kuriuo padengė iš KKB gautą kreditą.
5. Bendras EBSW grupės įmonių vykdyto paskolų paėmimo iš bankų ir jų panaudojimo pobūdis remiantis Generalinės prokuratūros analize nurodytas Komisijos išvadų 2 dalyje. Dėl itin didelės tyrimo apimties Komisija konkrečiau išnagrinėjo trijų epizodų dėl paimtų iš LVKB paskolų iššvaistymo tyrimo teisėsaugos institucijose ir teismuose eigą. Šie epizodai iš esmės iliustruoja teisėsaugos ir teismų veiksmus tiriant koncerno EBSW veiklą:
5.1. Kauno apygardos prokuratūroje 1996-10-29 iškelta baudžiamoji byla pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 str. 3d. („Turto pasisavinimas ir iššvaistymas“).
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Verslo ir rinkos tyrimo asociacijos „Verta“ viceprezidentas Ž. A. Žilinskas, prezidentas R. Petrikas ir koncerno EBSW prezidentas G. Petrikas, viceprezidentas A. Pašukevičius, UAB „Pignus“ direktorius V. Astromskis, Ukrainos pilietis
B. Krivoručkinas, tyrimo metu nenustatyti asmenys, turėdami tikslą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko gauti savo žinion 2 600 000 JAV dolerių paskolą, imituodami AB Mažeikių „Oruva“ priklausančios įrangos pirkimą–pardavimą, Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui pateikė prašymą UAB „Pignus“ vardu gauti 2 600 000 JAV dolerių kreditą minėtai įrangai pirkti iš kompanijos „Madeira Asets S.A.“. Gautą kreditą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko pervedė į UAB „Pignus“ sąskaitą Kauno komercijos ir kredito banke. Turėdami šią sumą savo žinioje, ją užvaldė.
Tyrimą šioje byloje pavesta atlikti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.
1998-01-21 šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada ir byla išsiųsta į Kauno miesto apylinkės teismą.
2002-11-22 Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas E.Gražys nutartimi šią baudžiamąją bylą grąžino tardymui papildyti.
2003-04-04, vadovaujantis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 5 str. 1 d. 2 p., 233 str. l d. 2 p., Kauno miesto apylinkės prokuratūros ENTK skyriaus prokuroro M. Venskūno nutarimu tyrimas byloje buvo nutrauktas.
2003-06-03 Kauno apygardos prokuratūros II skyriaus vyriausiasis prokuroras šį nutarimą panaikino ir tyrimą byloje atnaujino. Atnaujinant tyrimą, remiantis tyrimo metu surinktais įrodymais buvo iškelti klausimai: įrodymų analizė neleidžia daryti išvados, kad Raimundo Petriko ir Valdo Astromskio veikose nėra kaltės iššvaistant bent jau dalį UAB „Pignus“ iš LVKB gauto 2 600 000 JAV dolerių kredito, nes dalis pinigų buvo panaudoti AB „Žaibas“ iš LVKB paimto kredito daliai ir palūkanoms padengti, taip pat Raimundo Petriko iš KKB paimto kredito daliai ir palūkanoms padengti bei mokesčiams sumokėti. 14 279,37 JAV dolerio pervesta į KKB Valiutos keitimo tarnybos sąskaitą, iškeisti į 57 117,48 Lt, o šie pagal kasos išlaidų orderį buvo išmokėti Raimundui Petrikui. Pagal „Madeira Assets S.A.“ raštą pavedimu 100 000 Lt pervesta į UAB „Philip Morris Lietuva“ sąskaitą kaip apmokėjimas už prekes, pateiktas UAB „Cetarium“ pagal važtaraštį, neaiškus minėtų pinigų ryšys su atsiskaitymu už įrangą, pirktą iš kompanijos „Madeira Assets S.A“. Iš 1994 m. gruodžio 12 d. sutarties Nr. 94/12/12 tarp UAB „Pignus“ ir kompanijos „Madeira Assets S.A.“, 1995 m. vasario 20 d. kompanijos „Madeira Assets S.A.“ dviejų raštų UAB „Pignus“ matyti, kad įranga buvo pirkta už
2 300 000 JAV dolerių, todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu ir kur UAB „Pignus“ panaudojo likusius 300 000 JAV dolerių iš LVKB jai suteikto 2 600 000 JAV dolerių kredito. Papildomo tyrimo metu būtina nustatyti, ar dėl įtariamųjų veikos imant kreditą ir jį naudojant įrangai pirkti nesumažėjo UAB „Pignus“ turtas; tam tikslui būtina išanalizuoti viso tiriamo laikotarpio UAB „Pignus“ buhalterinių balansų duomenis ir nustatyti, ar tinkamai juose atspindėtos visos gautos pajamos (iš to skaičiaus ir
2 600 000 JAV dolerių kreditas iš LVKB) bei išlaidos, taip pat įgytas (iš to skaičiaus ir minėta įranga) ir perleistas turtas, ar bendrovė nurodytu laikotarpiu vykdė kokią nors ūkinę veiklą.
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Mekšraitienė 2003-09-04 nutartimi panaikino Kauno apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimą dėl tyrimo atnaujinimo ir tyrimą šioje byloje nutraukė. Teismo nutartyje pateikti motyvai, kad UAB „Pignus“ iš LVKB paėmė kreditą –
2 600 000 JAV dolerių – įrangai pirkti ir jai montuoti bei paleisti. 2 300 000 JAV dolerių buvo sumokėti kompanijai „Madeira Assets S.A.“, o likusi pinigų suma – 300 000 JAV dolerių – buvo panaudot šiai linijai įvaldyti ir paleisti. Tai, kad už įsigytą įrangą buvo atsiskaitoma dalį pinigų sumokant ne tiesiogiai kompanijai „Madeira Assets S.A.“, o kitiems subjektams, kuriuos nurodė pati kompanija „Madeira Assets S.A.“, neprieštarauja įstatymams.
Motyvų dėl įgyto bei perleisto turto ir dėl būtinybės nustatyti, ar UAB „Pignus“ vykdė kokią nors ūkinę veiklą, teismas savo nutartyje nepateikė.
Pagal galiojančias baudžiamojo proceso normas tokia teismo nutartis neskundžiama.
5.2. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 1999 m. birželio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.13-122-99. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl UAB „Custos“ 4 512 680 Lt paskolos suteikimo ir iššvaistymo nustatė, kad K. Dabašinskaitė turėjo įgaliojimus teikti paskolas, bet sąmoningai nesilaikė išdavimo metu galiojusių įstatymų ir norminių aktų. E. Guralija, dirbdamas UAB „Custos“ direktoriumi ir veikdamas grupėje kartu su LVKB tarybos pirmininku G. Petriku, LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaite, gavęs iš G. Petriko nurodymą iš LVKB paimti
4 512 680 Lt paskolą, iš kurios 512 680 Lt pervesta į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą LVKB, o 4 000 000 Lt – į KKB sąskaitą, 1995 m. gegužės 8 d. LVKB patalpose, K. Dabašinskaitės kabinete, dalyvaujant A. Barusevičiui, su K. Dabašinskaite pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/05/0453 be turto įkeitimo ir garantų, mokėjimo pavedimu Nr. 1 iš UAB „Custos“ paskolinės sąskaitos Nr. 201477764, 512 680 Lt pervedė į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą Nr. 2014478015 LVKB, ir padengė 1995 m. balandžio 12 d. G. Špokausko personalinei įmonei išduotą LVKB paskolą. Mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervedė 4 000 000 Lt į KKB sąskaitą Nr. 902, kur 3 000 000 Lt buvo padengta UAB „Konsultacinio centro“ paskola KKB ir 18 000 Lt palūkanos, 572 260 Lt padengtos UAB „Tricon“ palūkanos už KKB imtą paskolą ir 409 740 Lt užskaityta į IAB IKHK sąskaitą KKB. 4 512 680 Lt paskola, gauta iš LVKB, nebuvo grąžinta. Už šią paskolą UAB „Custos“, kuri nebuvo apdrausta, G. Petrikas žadėjo įkeisti UAB „Šešupė“ akcijas vėliau, bet tai nebuvo padaryta. Derinant šį paskolos išdavimo be apdraudimo klausimą dalyvavo ir banko valdybos pirmininkas A. Barusevičius.
1999-06-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje dėl baudžiamosios bylos Nr.1³-122-99 liudytojas Saulius Dalikas davė parodymus, kad 1995 m. pradžioje G. Petrikui kilo mintis, kaip gauti 2 mln. JAV dolerių paskolą EBSW grupei ir su ja susijusių bendrovių skoloms Komercijos ir kredito bankui dengti. Buvo nutarta užmegzti kontaktus su kompanija „Industrial Capital Coroporation“. Forminant su G. Petriku dokumentus paskolai gauti, Kompanija pareikalavo, kad būtų pateikta LVKB garantija. K. Dabašinskaitė reikalavo turto įkeitimo už garantiją. G. Petrikas buvo pažadėjęs įkeisti turtą, bet savo pažado neįvykdė. Po sutarties kartu su G. Petriku pasirašymo 1995-04-21 EBSW grupė pavedimu gavo į LVKB paskolinę sąskaitą – 2 mln. JAV dolerių – iš kompanijos „Industrial Capital Coroporation“. Sprendimus, kaip panaudoti 2 mln. JAV dolerių, priėmė G. Petrikas, o S. Dalikas jo sprendimus įformindavo dokumentais. Paskolą kompanijai „Industrial Capital Coroporation“ reikėjo grąžinti iki 1995 m. rugpjūčio mėnesio, o EBSW grupė pinigų neturėjo, todėl Kompanija sutiko pratęsti paskolos sutartį dar 1 mėnesiui su sąlyga, kad EBSW grupė sumokės dėl šios paskolos visas palūkanas ir 1 mln. JAV dolerių paskolos. G. Petrikas pasiūlė planą, kad UAB „Evadis“ turi paimti iš LVKB paskolą ir padengti 1 mln. JAV dolerių paskolą kompanijai „Industrial Capital Coroporation“. Taip ir buvo padaryta. Liudytojas S. Dalikas taip pat sakė, kad UAB „Autopaletė“ paskolos iš LVKB suderintos su K. Dabašinskaite. Į LVKB dėl šios paskolos gavimo S. Dalikas važiavo kartu su E. Mickevičiumi ir L.Valinskiene. Kadangi jis dirbo EBSW finansininku, tai žino, kad UAB „Autopaletė“ suteikta 1 030 125 JAV dolerių paskola tiesiogiai iš LVKB buvo pervesta į kompanijos „Industrial Capital Coroporation“ sąskaitą.
Liudytojas P. Koverovas nurodė, kad 1995 m. balandžio mėn. jį iškvietė LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius, kur dalyvaujant G. Petrikui buvo nurodyta parengti juridiškai teisingą banko garantiją suteikti 2 mln. JAV dolerių paskolą EBSW grupei iš kompanijos „Industrial Capital Coroporation“. Jis garantiją parengęs kartu su S. Daliku.
Iš Komisijos turimo LVKB 1995-04-13 protokolo išrašo Nr. 6, matyti, kad 1995 m. balandžio 13 d. LVKB buvo patvirtinta naujos sudėties Paskolų komitetas, kurio vienas iš narių buvo P. Koverovas – LVKB Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojas. 2005-09-23 Komisijos posėdžio metu apie valstybės kapitalo atstovavimą LVKB paaiškino, kad „tuo metu EBSW atrodė vos ne pažangiausia komercinė struktūra Lietuvoje. (…) viešųjų ryšių įvaizdis buvo sukurtas kaip patikimo partnerio, matyt, jis ir padarė tam tikrą pasitikėjimą akcininkais ir, matyt, dėl to buvo sumažėjusi kontrolės sistema“. Kalbėdamas apie LVKB paskolų išdavimą su koncernu EBSW susijusioms įmonėms, P. Koverovas teigė, kad „visus sprendimus banke priiminėjo EBSW grupė. Praktiškai pasakyti, kad buvo kažkoks spaudimas arba grasinimai… to tikrai nebuvo. Įsivaizduokit tokią bendrą situaciją, kad EBSW grupė rodosi aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (…) tai yra vos ne pažangiausias įvaizdis verslo visuomenėje. Matyt, puikiai suprantate, kad ir tas pats toliau nueidavo ir iki banko“. Į Komisijos narių klausimą ar teko matyti Gintarą Petriką, P. Koverovas atsakė: „taip, esu matęs… pasirodydavo banke kartą per savaitę, porą kartų per savaitę. Iš tikrųjų tas žmogus buvo matomas banko koridoriuose“.
5.3. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 1999 m. birželio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.13-122-99 dėl LVKB suteiktų paskolų UAB „Evadis“ ir „Autopaletė“ iššvaistymo. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė, atstovaujama prezidento G. Petriko ir vyr. finansininko S. Daliko, pasirašė sutartį dėl kreditavimo su pramoninio kapitalo korporacija „Industrial Capital Corporation“, registruota Didžiosios Britanijos Virdžinijos salose, atstovaujama George’o Rohro dėl 2 000 000 JAV dolerių paskolos suteikimo, pagal kurią EBSW grupei suteikiama paskola 4 mėnesių laikotarpiui. Šiai paskolai užtikrinti pateikiama LVKB garantija. Šiai paskolai gauti LVKB suteikęs EBSW grupei 1995 m. balandžio 26 d. paskolos garantiją, kuri buvo patikslinta 1995 m. gegužės 2 d. Pagal paskolos garantiją LVKB įsipareigojo besąlygiškai mokėti visas priklausančias sumas, kurias EBSW grupė skolinga užsienio kompanijai pagal kreditavimo sutartį. 1995 m. balandžio 24 d. EBSW grupė, atstovaujama G. Petriko, ir LVKB, atstovaujamas K.Dabašinskaitės, pasirašė garantijos išleidimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo išleisti garantiją sumai, neviršijančiai 2 000 000 JAV dolerių, o EBSW grupė įsipareigojo padengti visas galimas banko išlaidas, susijusias su garantijos vykdymu ir įkeisti bankui turtą, užtikrinantį garantijos vykdymą. Tačiau turtas įkeistas nebuvo. Iš šios paskolos 1 600 000 JAV dolerių buvo pervesta į EBSW grupės valiutinę sąskaitą KKB. Likusi paskolos suma – 400 000 JAV dolerių – buvo paskirstyta tokiu būdu: 301 435 JAV doleriai EBSW grupės paskolai iš LVKB padengti, ir 4 396 JAV doleriai palūkanų už šią paskolą, 37 571 JAV doleris už UAB „Snita“ paskolą, 598 JAV doleriai už UAB „Daiva“. Siekiant nuslėpti suteiktą garantiją, 1995 m. rugpjūčio 25 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr.95/08/0464 tarp LVKB ir UAB „Evadis“, atstovaujamos direktoriaus R. Ubarto dėl 1 225 000 JAV dolerių paskolos be garantų ir turto įkeitimo. 1995 m. spalio 23 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/10/477 tarp LVKB ir UAB „Autopaletė“ dėl 1 030 125 JAV dolerių paskolos be garantų ir turto įkeitimo.
Šios išvadų dalies 5.2 ir 5.3 punktuose minėtu 1999-06-10 nuosprendžiu K. Dabašinskaitė,
A. Barusevičius, E. Guralija pripažinti kaltais padarę LR BK 275 str. 3 d. numatytą nusikaltimą ir nuteisti, A. Pašukevičius ir du kiti kaltinami asmenys išteisinti nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties.
9. AR ŠIUO METU KONCERNO EBSW STEIGĖJAI, VADOVAI IR KITI ASMENYS, ARTIMAI SUSIJĘ SU ŠIUO KONCERNU, DIRBA (DIRBO) VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOSE BEI ĮSTAIGOSE?
1. Komisija, nagrinėdama šį jai suformuluotą klausimą, apsibrėžė kriterijus, kuriais remiantis asmenys yra laikytini artimai susiję su koncernu EBSW. Pagal Komisijos apibrėžtus kriterijus asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, yra:
– koncerno EBSW prezidentas;
– koncerno EBSW tarybos nariai;
– koncerno EBSW steigėjai (juridiniai asmenys);
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) vadovai;
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) tarybos/valdybos nariai;
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) kontrolinį akcijų paketą valdantys asmenys.
2. Pagal Komisijoje turimus dokumentus EBSW koncerno EBSW tarybos narys Sigitas Godelis Lietuvos banko valdybos nariu buvo nuo 1993-12-18 iki 1996-02-03.
3. 2005-12-07 Komisijos posėdyje dalyvavęs Sigitas Godelis nurodė: „Buvau nuo 1990 m. „Bangos“ įmonės direktoriumi iki pat to momento, kai „Bangai“ buvo iškelta bankroto byla, 5 metus. Galbūt koncerno priešistorė buvo ta, kad aš nuo 1990 m., nuo tų pačių metų, buvau Lietuvos elektronikos pramonės asociacijos vadovas ir privatizavus „Bangą“ 1993 m. pirminį privatizavimo įstatymą... pasikeitus jos statusui iš valstybinės įmonės, gavau pasiūlymą iš koncerno EBSW vadovų, konkrečiai iš Gintaro Petriko ir Pašukevičiaus, tapti koncerno elektronikos įmonių srities privatizavimo kuratoriumi ir tarybos nariu. Ir visą likusį laiką, iki 1995 m. nuo 1993 m. rudens, nuo 1994 m. vasaros tuo ir užsiėmiau. Ta mano veikla buvo elektronikos įmonių privatizavimo kuravimas ir tokių strateginių klausimų sprendimas (…).
4. Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gegužės 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 16-402), kurio 2 dalimi buvo nustatyta, kad „Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu“. Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. gruodžio 18 d. dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių paskyrimo“ Lietuvos banko valdybos nariu paskiriamas Sigitas Godelis.
Atsakydamas į Komisijos narių suformuluotą klausimą „Kokios priežastys lėmė, kad Jūs 1993-12-18 dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių apskyrimo“ paskyrėte Sigitą Godelį Lietuvos banko valdybos nariu ir kas jį Jums rekomendavo?“, buvęs Respublikos Prezidentas A. M. Brazauskas raštu atsakė: „Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos banko įstatymą Lietuvos banko valdybos narius skyrė Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Taip ir p. Sigitas Godelis buvo paskirtas gavus Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimą. Kadangi buvo norima valdybą papildyti gamybininkais, kiek man žinoma, jo kandidatūrą pasiūlė Lietuvos pramoninkų konfederacija“.
5. Pagal Komisijos turimus duomenis koncerno EBSW tarybos narys Ramūnas Lenčiauskas nuo 1997-04-01 iki 2000-04-06 dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje.
Dėl 1 klausimo: Kokie juridiniai ir fiziniai asmenys dalyvavo sukuriant koncerną EBSW ir šio koncerno veikloje?
1. Asociacijos EBSW steigėjai buvo: IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Prekyba“, IAB „Bituko investicija“, IAB „Vilinvest“, IAB „Nekilnojamas turtas“.
2. Komisija, remdamasi turimais dokumentais, asmenų paaiškinimais ir kita informacija, daro išvadą, kad EBSW grupės veikla buvo suskirstyta šakiniu principu pagal ūkio šakas, struktūriniai padaliniai vadinti departamentais. Tačiau departamentų veikla nebuvo tarpusavyje susijusi, vidinė struktūra nebuvo formalizuota. Departamentų vadovai tarpusavyje bendravo epizodiškai, nurodymus dažniausiai jie gaudavo iš G. Petriko, A. Pašukevičiaus ir A. Šindeikio.
3. Komisija, vertindama turimus dokumentus, asmenų paaiškinimus ir kitą informaciją apie EBSW grupės veiklą, mano, kad EBSW grupės atsiradimo aplinkybės, veiklos pobūdis ir mastas leidžia daryti prielaidą, jog EBSW grupės veikla buvo iš anksto tikslingai suplanuota ir organizuota.
4. 2006 m. vasario 2 d. asociacija EBSW grupė dar nėra likviduota, nors likę tik du iš devynių steigėjų yra likviduojami. Asociacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. O šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai asociacijoje lieka mažiau negu trys nariai, per trisdešimt dienų apie tokį narių sumažėjimą asociacija turi pranešti Juridinių asmenų registrui Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.
Dėl 2 klausimo: Kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese?
2.1. Komisija, vertindama EBSW grupės įmonės IAB IKHK vykusį indėlių rinkimo procesą, daro išvadas, kad EBSW grupės įmonės IAB IKHK veiklą ir vykdytos veiklos mastus lėmė šios aplinkybės:
1. Lietuvos Respublikos Seimas IAB IKHK aktyvios veiklos laikotarpiu nepakankamai vykdė institucijų, atsakingų už Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūrą, parlamentinę kontrolę, vėlavo priimti reikiamus įstatymus ar galiojančių įstatymų pataisas.
2. IAB IKHK nebuvo kredito įstaiga ir negalėjo verstis kredito įstaigos veikla, nes pagal tuo metu galiojusio Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnio 1 dalį bet kuri kredito įstaiga galėjo būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. IAB IKHK tokio leidimo neturėjo ir savo veiklą vykdė ne pagal tuo metu galiojusį Komercinių (akcinių) bankų įstatymą.
3. Lietuvos bankas (valdybos pirmininkas nuo 1993 m. kovo 23 d. iki 1993 m. spalio 21 d. –
R. Visokavičius, nuo 1993 m. lapkričio 17 d. iki 1996 m. sausio 23 d. – K. Ratkevičius), remdamasis teisinio reglamentavimo trūkumais, nusišalino nuo IAB IKHK kontrolės, neinformavo kitų valstybės institucijų apie susidariusią situaciją ir neparodė iniciatyvos rengiant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, užkertančius kelią tokiai IAB IKHK ir kitų panašių įmonių veiklai.
4. Valstybinė mokesčių inspekcija ir visų pirma Kauno miesto mokesčių inspekcija (nuo 1992 m. iki 1994 m. vadovas – A. Linkevičius, nuo 1995 m. iki 1997 m. – J. Rimas) per visą IAB IKHK egzistavimo laikotarpį nekontroliavo šios įmonės ir kitų EBSW grupės įmonių-steigėjų veiklos, o vidaus reikalų sistemai priklausančios institucijos neskyrė dėmesio IAB IKHK veiklai.
5. Komisija, tirdama EBSW grupės vadovų galimus ryšius su valdžios atstovais ta apimtimi, kuria buvo tiriama IAB IKHK) veikla, nenustatė konkrečių įrodymų, tačiau, vertindama IAB IKHK veiklos trukmę ir mastą, daro prielaidą, jog tokia IAB IKHK veikla negalėjo būti vykdoma be valstybės ir Lietuvos banko vadovų žinios.
1. Pirmajame ekonominės reformos etape Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 punkto 5 papunkčio ir 31 straipsnio nuostatos sudarė sąlygas akcionuoti valstybės turtą, išvengiant privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Tokiu būdu valstybė atsisakė pelno, gaunamo iš naudojamo valstybinio kapitalo, paliko jį įmonės kolektyvui ir leido panaudoti akciniam kapitalui didinti. Hiperinfliacijos sąlygomis neindeksavus ilgalaikio materialaus turto per keletą metų iš pelno didinant akcinį kapitalą, įmonės sukaupė didelį privataus kapitalo kiekį, o valstybės dalis įmonės įstatiniame kapitale atitinkamai sumažėjo.
2. Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo 1991 m. vasario 28 d. priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas leido daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijoms, pasinaudojant įstatymų ydomis, didinti akcinį kapitalą iš pelno ir perimti valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuojant šio kapitalo (ar jo dalies). EBSW grupės veiklos laikotarpiu Vyriausybė, nepaisydama Valstybės kontrolės išvadų, laiku nepateikė, o Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę. Vyriausybė 1992 m. kovo 23 d. – 1994 m. balandžio 13 d. neindeksavo valstybinio kapitalo, kartu leido tokioms grupuotėms kaip EBSW grupė netrukdomai ir pigiai supirkti paklausų valstybės turtą;
3. 1992–1996 m. kadencijos Seimo paskirta Centrinė privatizavimo komisija iš objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo išbraukė dalį stambių įmonių, kurioms reikėjo strateginio investuotojo ir rekonstrukcijos bei gamybos modernizavimo. Tokias stambias įmones galėjo nupirkti ne pavieniai Lietuvos piliečiai, o investicinės akcinės bendrovės (visų pirma kontroliuojamos EBSW grupės); tuo jos ir pasinaudojo, pradžioje perimdamos įmonių valdymą, o vėliau užstatydamos tokias įmones bankams, ir paėmusios paskolas skolintas lėšas panaudojo ne įmonių reikmėms, o EBSW grupės vadovų tikslams.
4. Šakinės ministerijos – įmonių steigėjai – ne tik neužtikrino įmonių finansinės veiklos kontrolės savo sričiai pavaldžiose įmonėse, kas jiems buvo privalu pagal galiojančius įstatymus, bet ir pačios tiesiogiai dalyvavo priimant valstybei žalingus ir neteisėtus sprendimus. Pažeidžiant teisės aktus, valstybės įmonės „Jūros“ atveju buvo priimti sprendimai, naudingi EBSW grupei ir suteikiantys jai teisę pasisavinti valstybės turtą.
5. EBSW grupės aktyvios veiklos laikotarpiu nebuvo parengti, pateikti ar priimti teisės aktai, susiję su investicinių akcinių bendrovių pertvarkymu į investicinius fondus ir holdingo įmones, taip pat kiti teisės aktai, reglamentuojantys tokių investicinių akcinių bendrovių veiklos kontrolę ir Lietuvos piliečių investicinių lėšų apsaugą bei panaudojimo kontrolę investicinėse akcinėse bendrovėse. Tai leido tokioms grupėms kaip EBSW nekontroliuojamai manipuliuoti Lietuvos piliečių investicinėmis ir piniginėmis lėšomis, nevaržomai supirkti didžiulį kiekį valstybės įmonių, kuriose dirbo dešimtys tūkstančių darbuotojų, ir privesti dalį įmonių prie bankroto.
6. Nė viena valstybės institucija nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta teisinė Lietuvos piliečių pinigų, valstybės turto apsauga ir finansų bei apskaitos sistemos kontrolė privatizuojant ir valdant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Komisija pagrįstai mano, kad EBSW grupė, dalyvaudama valstybinio turto privatizavimo procese, veikė nevaržoma, nebijodama teisinės atsakomybės ir nebaudžiama.
Dėl 3 klausimo: Kokia buvo koncerno EBSW įtaka bankų sektoriuje?
Komisija, vertindama EBSW grupės veiklą Lietuvos bankų sektoriuje, daro šias išvadas:
1. Vyriausybė, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio antrosios dalies ir Komercinių (akcinių) bankų įstatymo nuostatas, viršijo savo kompetenciją ir patvirtino LVKB laikinąjį statutą, pagal kurį valstybė, kuriai priklausė 51 procentas LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų. Tokiu būdu Vyriausybė atsisakė galimybės turėti įtakos LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime ir taryboje priimamiems sprendimams.
2. Iki 1995 m. balandžio mėn. nebuvo patvirtinta valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka, nebuvo numatyta, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime į stebėtojų tarybą ar valdybą turi iškelti tiek kandidatų, kad jų skaičiaus ir stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus santykis nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį;
3. Komisija, vertindama valstybės kapitalo atstovavimą LVKB, daro išvadą, kad LVKB nebuvo proporcingo valstybės kapitalo ir valstybės atstovų LVKB taryboje bei valdyboje santykio, valstybės kapitalo atstovų LVKB veikla nebuvo kontroliuojama ir vertintina kaip neveiklumas ar aplaidumas.
Dėl 4 klausimo: Kokias pasekmes valstybei bei visuomenei sukėlė koncerno EBSW veikla?
1. Remiantis Komisijos vertinta medžiaga, darytina išvada, kad vien fizinių asmenų, nukentėjusių dėl EBSW grupei priklausančių įmonių veiklos ir pripažintų nukentėjusiaisiais indėlininkais, kuriems buvo negrąžinta indėlių apie 80 mln. Lt, Komisijos duomenimis, yra apie 15 tūkstančių. Juridiniai asmenys, kaip įmonių kreditoriai, taip pat neatgavo iš EBSW grupei priklausančių įmonių joms paskolintų lėšų už suteiktas paslaugas ar tiektas prekes ir žaliavas nesumokėtų lėšų apie 20 mln. Lt, ir tai turėjo netiesioginę įtaką pačių kreditorių finansiniam stabilumui.
2. Komisija daro išvadą, kad valstybės interesai LVKB buvo atstovaujami aplaidžiai. Lietuvos bankas neužtikrino reikiamos LVKB priežiūros. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės atlikta valstybinių bankų reorganizacija į valstybinius komercinius bankus, taip pat dalinė privatizacija, patvirtinus laikinąjį Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą, įvedus privilegijuotas akcijas ir aplaidžiai atstovaujant valstybės interesams, valstybei praradus realią įtaką valdant šį banką, taip pat tuo metu galiojusi paskolų su valstybės garantija išdavimo tvarka padarė žalą valstybės ekonominiams interesams.
3. Išnagrinėjusi tyrimo metu sukauptą medžiagą, Komisija konstatuoja, kad koncerno EBSW veikla tiesiogiai lėmė Komercijos ir kredito banko bankrotą bei LVKB itin sunkią finansinę situaciją. Galima daryti išvadą, kad ši koncerno veikla, EBSW grupei priklaususių įmonių bankrotai, negrąžinti asmenų indėliai padarė materialinę žalą valstybei, fiziniams ir juridiniams asmenims.
4. Komisija daro išvadą, kad dėl EBSW grupei priklausančių įmonių nemokumo daugiau nei 50 Lietuvos įmonių bankrutavo, buvo sanuotos ar restruktūrizuotos, kai kurioms kitoms bankroto procedūra dar vykdoma. Bankrutavusių įmonių kreditoriai ir šių įmonių darbuotojai bankroto ar restruktūrizavimo proceso pabaigoje liko neatgavę jiems priklausančių lėšų.
Dėl 5 klausimo: Kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai ir padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės?
Dėl 6 klausimo: Kokia valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veika sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai?
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Komisijai suformuluotas 6 klausimas yra sudedamoji 5 klausimo dalis, t. y. viena iš aplinkybių, kuri sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai ir padėjo EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės, pasireiškianti tam tikra valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ar tarnautojų veika, nutarė juos nagrinėti iš esmės vienas kito kontekste.
1. Komisija daro išvadą, kad pagal tuo metu nusistovėjusią įstatymų projektų rengimo praktiką nebuvo atliktas išsamus 1990-07-30 Akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425, 1993-07-15 įstatymo
Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ ir kitų įstatymų galimų ekonominių pasekmių įvertinimas.
2. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, daro išvadą, kad IAB IKHK vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą sudarė galimybes Lietuvos banko, Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų neveikimas.
3. Komisija, įvertinusi surinktą medžiagą baudžiamųjų bylų, susijusių su asmenų veika IAB IKHK, LVKB, valstybinėje įmonėje „Jūra“, daro išvadas, kad:
– baudžiamosios bylos yra sudėtingos, didžiulės apimties, tačiau šių bylų tyrimai truko per ilgai;
– daugeliu atvejų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teismai grąžindavo bylas prokuratūrai papildomai ištirti, dėl to baudžiamųjų bylų tyrimas ir nagrinėjimas teisme gerokai užtrukdavo. Dėl šios priežasties sueidavo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, o tai leido teisiamiesiems už padarytus nusikaltimus išvengti realios bausmės;
– baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamos veikos požymius ir nustatantys sankcijas už šią veiką, dėl to teisiamųjų nusikalstama veika būdavo perkvalifikuojama pritaikant asmenų teisinę padėtį švelninantį įstatymą.
4. Komisija, įvertindama turimą medžiagą, daro išvadą, kad koncerno EBSW tarybos prezidento Gintaro Petriko pabėgimui siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės turėjo įtakos šios aplinkybės:
– G. Petriko kardomosios priemonės pakeitimas į švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą;
– Vidaus reikalų ministerija laiku neparengė įstatymo lydimojo akto – Kardomosios priemonės namų arešto vykdymo instrukcijos;
– buvo neefektyvi ieškomų asmenų, kertančių valstybės sieną, patikros procedūra; neregistruojami asmenys (keleiviai), kertantys Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
5. Komisija, vertindama LVKB ir koncerno EBSW sąsajas, daro išvadą, kad LVKB valstybės interesai dėl valstybės institucijų pareigūnų neveikimo buvo aplaidžiai atstovaujami. Lietuvos bankas, kaip valstybės institucija, nevykdė reikiamos kontrolės EBSW grupės kontroliuojamuose bankuose (LVKB ir KKB). Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės atliktas valstybinių bankų reorganizavimas į valstybinius komercinius bankus, taip pat dalinė privatizacija, patvirtinus laikinąjį LVKB statutą, pagal kurį valstybė, kuriai priklausė 51 procentas LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų, kartu įvedant privilegijuotas akcijas ir aplaidžiai atstovaujant valstybės interesams, lėmė tai, kad valstybė prarado realią įtaką LVKB valdyme.
6. Komisija pažymi, kad daugeliu atvejų dėl paskolų su valstybės garantija su koncernu EBSW susijusioms įmonėms suteikimo Investicinių ekspertų projektų komisijoje nebuvo svarstyta, nes paskolos buvo suteikiamos įmonėms atsiskaityti už energetinius išteklius ir žaliavas, gaunamas iš užsienio (suteikta apie 29 mln. Lt, negrąžinta apie 27 mln. Lt).
Nors Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė nuo 1993 m. pradėjo kelti valstybės skolos ir skolinimosi teisinio reglamentavimo problematiškumą, Valstybės skolos įstatymas buvo priimtas tik 1996 m. rugpjūčio 22 d.
Komisija pažymi, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, teikiant paraiškas paskoloms su valstybės garantija gauti, nebuvo numatytas specialių pažymų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinių skyrių pateikimas, tai neleido objektyviai vertinti įmonių finansinę būklę.
Komisija pažymi, kad tiek Vyriausybei, priimančiai galutinį sprendimą dėl paskolų su valstybės garantija suteikimo, tiek Valstybinei užsienio paskolų komisijai vadovavo Ministras Pirmininkas.
7. Komisija, vertindama sąlygas, sudariusias koncernui EBSW dalyvauti valstybės turto privatizavime, daro išvadą:
– kad viena iš sąlygų, padėjusi EBW koncernui dalyvauti valstybinių įmonių privatizavime, buvo blogai parengta, nenuosekli, nesistemiška, chaotiška perėjimo iš planinės komandinės ekonomikos į rinkos ekonomiką reforma. Pačiai reformai, valstybinio turto privatizavimui nebuvo tinkamai pasirengta nei teisiniu, nei ekonominiu, nei tuo labiau psichologiniu požiūriu;
– formuojant bendrą šalies pereinamojo laikotarpio (iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką) politiką, buvo pervertinta privataus kapitalo įtakos svarba šalies ekonomikoje, jos valdyme. Aukščiausieji valstybės pareigūnai, užsienio ir vietiniai ekspertai visuomenėje formavo nuomonę, kad tik privatus kapitalas gali efektyviai dirbti visiškai nuvertinant, o kartais net diskredituojant valstybinių įmonių ir jų vadovų darbą, valstybinių įmonių efektyvaus darbo pereinamuoju laikotarpiu svarbą ekonomikai, žmonių pragyvenimo lygiui ir socialinių garantijų užtikrinimui;
– valstybės turto privatizavimo tvarka, jos vykdymo kontrolės stoka, spartūs privatizacijos tempai, valstybės institucijų pasyvumas valstybės turto indeksavimo srityje, gausūs privatizavimo tvarkos pažeidimai ir netobuli, dažnai vienas kitam prieštaraujantys teisės aktai sudarė sąlygas su koncernu EBSW susijusioms įmonėms, kartu ir kitiems ūkio subjektams, nesusijusiems su koncernu EBSW, pertvarkyti valstybinį kapitalą į privatų, jį sukaupti vienose rankose, o tai prieštaravo valstybinio turto privatizavimo, kuris buvo laikomas Lietuvos Respublikos ekonominės reformos pagrindu, tikslams ir padarė didžiulę žalą valstybės ekonominiams interesams.
8. Komisija, nagrinėdama VĮ „Jūra“ veiklos aspektus 1993–1995 metų laikotarpiu, daro išvadą, kad Ministro Pirmininko, žemės ūkio ministro, Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus priimti sprendimai dėl VĮ „Jūra“ buvo naudingi EBSW grupei.
Komisija, nagrinėdama šį klausimą, neturėjo galimybės pagrįsti arba įvertinti tam tikrų faktų ir aplinkybių todėl, kad dalis dokumentų valstybinių institucijų archyvuose neišliko.
Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų 8 straipsnio 2 dalimi, Komisija siūlo Seimo kancleriui ir žemės ūkio ministrui imtis priemonių sugriežtinant archyviniam saugojimui perduodamų dokumentų perdavimo ir saugojimo tvarką.
Dėl 7 klausimo: Kokių priemonių imtasi siekiant užkirsti kelią koncerno EBSW veiklai?
1. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš koncerną EBSW įsteigusių įmonių IAB IKHK vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, Komisija, vadovaudamasi turima medžiaga, atskirai įvertino, kokių priemonių buvo imtasi siekiant užkirsti kelią neteisėtai IAB IKHK kreditinei veiklai. Nepaisant to, kad 1994 m. liepos 21 d. Įmonių įstatymas buvo papildytas nuostatomis, apribojančiomis ūkinių subjektų galimybes užsiimti kredito įstaigų veikla, IAB IKHK neteisėtą kreditinę veiklą vykdė iki 1995 m. birželio 6 d., todėl Komisija daro išvadą, kad teisėsaugos institucijos, Lietuvos bankas, Kauno mokesčių inspekcija, Finansų ministerija nesiėmė pakankamai priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiai veiklai.
2. Jau nuo 1993 m. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija pradėjo domėtis kai kuriomis įmonėmis, susijusiomis su koncerno EBSW veikla.
3. Teisingumo ministerija 1992-12-23 savo pastabose atkreipė LVKB dėmesį į tai, kad pateiktas svarstyti laikinasis LVKB statuto projektas tvirtinamas Seimo nutarimu arba, esant Seimo pavedimui, Vyriausybės nutarimu.
4. Komisija, įvertinusi priemones, kurių buvo imtasi teisėkūros srityje, daro išvadą, kad Baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai, numatantys atsakomybę už kai kuriuos nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai ir nusikaltimus finansams, buvo priimti pavėluotai, o tai leido EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, pasinaudoti teisinės bazės spragomis ir išvengti atsakomybės.
Dėl 8 klausimo: Kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose?
1. Komisija, remdamasi turimais dokumentais, asmenų paaiškinimais ir apibendrinusi surinktą medžiagą apie investicinės akcinės bendrovės Investicinės Kauno holdingo kompanijos ir koncerno EBSW veiklos tyrimą teisėsaugos institucijose ir teismuose daro išvadas, kad:
– nagrinėtos veikos kvalifikavimui ir jos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamos veikos požymius ir nustatantys sankcijas už šią veiką. Dėl to teisiamųjų nusikalstama veika būdavo perkvalifikuojama taikant šią veiką padariusių asmenų teisinę padėtį palengvinantį ar iš viso šią veiką dekriminalizuojantį įstatymą.
2. Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad kvota ir parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos buvo pradėtas 1995-08-10, 1998-07-21 ši byla buvo perduota Kauno apygardos teismui, o nuosprendį šioje byloje teismo teisėjas A. Paštuolis paskelbė 2003-07-30, Komisija turi pagrindą manyti, kad baudžiamosios bylos dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos nagrinėjimas Kauno apygardos teisme buvo vilkinamas.
3. Siekiant užtikrinti civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, buvo paskirtas 87 910 401 Lt vertės turto areštas. Iš Komisijos išvadų 8 klausimo dėstomojoje dalyje matyti, kad Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis nutartimis naikino areštus. Teisėjo R. Buzelio nutartys kasacine tvarka buvo apskųstos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija savo 1997-05-28 nutartyje konstatavo, kad teismas ir tardymo organai areštavo turtą siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB IKHK indėlininkais – kreditoriais. Panaikindamas turto areštą
1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartimis, leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarką, taip pat Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo ar likvidavimo (19 str.), ar likvidavimo (27 str.) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Dėl šių aplinkybių Kauno apygardos teismo 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartys buvo panaikintos kaip nepagrįstos.
4. Kauno apygardos prokuratūroje 1996-10-29 iškelta baudžiamoji byla pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d. (Turto pasisavinimas ir iššvaistymas). Tyrimo metu nustatyta, kad Verslo ir rinkos tyrimo asociacijos „Verta“ viceprezidentas Ž. A. Žilinskas, prezidentas R. Petrikas ir koncerno EBSW prezidentas G. Petrikas, viceprezidentas A. Pašukevičius, UAB „Pignus“ direktorius V. Astromskis, Ukrainos pilietis B. Krivoručkinas, tyrimo metu nenustatyti asmenys, turėdami tikslą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko gauti savo žinion 2 600 000 JAV dolerių paskolą, imituodami AB Mažeikių „Oruva“ priklausančios įrangos pirkimą–pardavimą, Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui pateikė prašymą UAB „Pignus“ vardu gauti 2 600 000 JAV dolerių kreditą minėtai įrangai pirkti iš kompanijos „Madeira Asets S.A.“. Gautą kreditą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko pervedė į UAB „Pignus“ sąskaitą Kauno komercijos ir kredito banke. Turėdami šią sumą savo žinioje, ją užvaldė.
1998-01-21 šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada ir byla išsiųsta į Kauno miesto apylinkės teismą.
2002-11-22 Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas E. Gražys nutartimi šią baudžiamąją bylą grąžino tardymui papildyti.
2003-04-04 vadovaujantis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 5 str. 1 d. 2 p., 233 str. l d. 2 p., Kauno miesto apylinkės prokuratūros ENTK skyriaus prokuroro M. Venskūno nutarimu, tyrimas byloje buvo nutrauktas.
2003-06-03 Kauno apygardos prokuratūros II-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras šį nutarimą panaikino ir tyrimą byloje atnaujino.
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Mekšraitienė 2003-09-04 nutartimi panaikino Kauno apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimą dėl tyrimo atnaujinimo ir tyrimą šioje byloje nutraukė. Teismo nutartyje pateikti motyvai, kad UAB „Pignus“ iš LVKB paėmė kreditą –
2 600 000 JAV dolerių – įrangai pirkti ir jai montuoti bei paleisti. 2 300 000 JAV dolerių buvo sumokėti kompanijai „Madeira Assets S.A.“, o likusi pinigų suma – 300 000 JAV dolerių – buvo panaudota šiai linijai įvaldyti ir paleisti. Tai, kad už įsigytą įrangą buvo atsiskaitoma dalį pinigų sumokant netiesiogiai kompanijai „Madeira Assets S.A.“, o kitiems subjektams, kuriuos nurodė pati kompanija „Madeira Assets S.A.“, neprieštarauja įstatymams.
Motyvų dėl įgyto bei perleisto turto ir dėl būtinybės nustatyti, ar UAB „Pignus“ vykdė kokią nors ūkinę veiklą, teismas savo nutartyje nepateikė.
5. Atsižvelgdama į Komisijos išvadoje išdėstytus motyvus, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir Teismų tarybos pirmininko Vytauto Greičiaus 2006-01-01 raštą Nr. (1.6)- 5T-2, Komisija siūlo:
1. Teismų tarybai ir Teisėjų garbės teismui įvertinti Kauno apygardos teismo teisėjo R. Buzelio kvalifikaciją ir teisinės atsakomybės klausimą nagrinėjant Komisijos išvadose minėtas bylas.
2. Įvertinti Kauno apygardos teismo teisėjo A. Paštuolio ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. Mekšraitienės darbą nagrinėjant Komisijos išvadoje nurodytas bylas.
Komisija, atsižvelgdama į išvadoje išdėstytus faktus, siūlo Seimui:
1. Siekiant užtikrinti objektyvesnį baudžiamųjų bylų dėl sunkių nusikaltimų nagrinėjimą, pakeisti BPK 225 str. 2 d. redakciją ir nustatyti, kad visas baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, Apygardos teisme nagrinėtų trijų teisėjų kolegija.
Dėl 9 klausimo: Ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai ir kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose?
1. Komisija, nagrinėdama šį klausimą, apibrėžė kriterijus, kuriais remiantis asmenys yra laikomi artimai susijusiais su koncernu EBSW. Tai koncerno EBSW prezidentas, koncerno EBSW tarybos nariai, koncerno EBSW steigėjai (juridiniai asmenys), koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) vadovai, koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) tarybos/valdybos nariai, koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) kontrolinius akcijų paketus valdantys asmenys.
2. Pagal turimus dokumentus Komisija konstatuoja:
– koncerno EBSW tarybos narys Sigitas Godelis nuo 1993-12-18 iki 1996-02-03 buvo Lietuvos banko valdybos narys;
– koncerno EBSW tarybos narys Ramūnas Lenčiauskas nuo 1997-04-01 iki 2000-04-06 dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje;
– IAB „Trikotažo investicija“ vadovas Petras Česnulevičius nuo 1998-01-19 iki 1999-02-26 dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamente.
Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų 8 straipsnio 2 dalimi, Komisija siūlo Lietuvos Respublikos Seimui kreiptis į Generalinę prokuratūrą, Policijos departamentą prie Vidaus reiklų ministerijos, kad išsiaiškintų, kur šiuo metu gali būti koncerno EBSW (tarp jų ir buvusios IAB IKHK) neteisėtu būdu iš fizinių ir juridinių asmenų pasisavintos lėšos ir turtas.
Komisija išvadas patvirtino 2006 metų vasario 3 d. posėdyje.
Balsavimo rezultatai: už - 6, prieš - 0, susilaikė - 3.
Komisijos pirmininkas Algis Rimas
Lietuvos Respublikos Seimo
laikinosios komisijos
koncerno EBSW veiklai ištirti
išvados priedas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUDĖTYS
Pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybė (1990 03 17 - 1991 01 10)
Ministrė Pirmininkė Kazimiera Danutė PRUNSKIENĖ
Paskirta 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-35
Atleista 1991 m. sausio 10 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-920
MINISTRĖS PIRMININKĖS PAVADUOTOJAI:
Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS
Romualdas OZOLAS
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Romualdas SIKORSKIS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Materialinių išteklių ministras Romualdas KOZYROVIČIUS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS
Pramonės ministras Rimvydas JASINAVIČIUS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ministras Kostas BIRULIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Socialinės apsaugos ministras Algis DOBRAVOLSKAS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Teisingumo ministras Pranas KŪRIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Marijonas MISIUKONIS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS
Antroji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Albertas ŠIMĖNAS
Paskirtas 1991 m. sausio 10 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-929
Atleistas 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-937
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Romualdas SIKORSKIS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Materialinių išteklių ministras Romualdas KOZYROVIČIUS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS
Pramonės ministras Rimvydas JASINAVIČIUS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ministras Kostas BIRULIS
Socialinės apsaugos ministras Algis DOBRAVOLSKAS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Teisingumo ministras Pranas KŪRIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Marijonas MISIUKONIS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS
Trečioji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Gediminas VAGNORIUS
Paskirtas 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-938
Atleistas 1992 m. liepos 21 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-2752
MINISTRO PIRMININKO PAVADUOTOJAI:
Zigmas VAIŠVILA
Vytautas PAKALNIŠKIS, (iki 1992 liepos 23 d. ėjo ir teisingumo ministro pareigas)
Algis DOBROVOLSKAS, ( iki 1992 m. liepos 23 d. ėjo ir socialinės apsaugos ministro pareigas)
MINISTRAI
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS, nuo 1991 m. gegužės 30 d. Albertas ŠIMĖNAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministrė Elvyra Janina KUNEVIČIENĖ
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS, nuo 1992 m. sausio 23 d. Jonas Rimas KLIMAS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS (iki 1991 m. gruodžio 2 d.)
Prekybos ir materialinių išteklių ministras Vilius ŽIDONIS (nuo 1991 m. spalio 3 d.)
Ryšių ir informatikos ministras Kostas BIRULIS, nuo 1991 m. gruodžio 4 d. ministro pareigas laikinai ėjo Alfredas Antanas Basevičius
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis ALEŠKAITIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Petras VALIUKAS
Žemės ūkio ministras Rimvydas Raimondas SURVILA
Ministras be portfelio Aleksandras ABIŠALA
Ketvirtoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Aleksandras Algirdas ABIŠALA
Paskirtas 1992 m. liepos 21 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-2769
Atleistas 1992 m. lapkričio 26 d. Dekretu Nr. 1
MINISTRO PIRMININKO PAVADUOTOJAS:
Bronislovas LUBYS
MINISTRAI
Ekonomikos ministras Albertas ŠIMĖNAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Audrius MISEVIČIUS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Miškų ūkio ministras Jonas Rimas KLIMAS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis ALEŠKAITIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Petras VALIUKAS
Žemės ūkio ministras Rimvydas Raimondas SURVILA
Ministras be portfelio Leonas KADŽIULIS
Ministras be portfelio Stasys KROPAS
Ministras be portfelio Gediminas ŠERKŠNYS
Laikinai ėjęs prekybos ir materialinių išteklių ministro pareigas Romualdas RAMOŠKA
Laikinai ėjęs teisingumo ministro pareigas Zenonas JUKNEVIČIUS
Penktoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Bronislovas LUBYS
Paskirtas 1992 m. gruodžio 12 d. Dekretu Nr. 3
Atleistas 1993 m. kovo 10 d. Dekretu Nr. 11
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Julius VESELKA
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Eduardas VILKELIS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Dainius TRINKŪNAS
Miškų ūkio ministras Jonas Rimas KLIMAS
Pramonės ir prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS
Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas VAPŠYS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Vytautas KRIAUZA
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Vidaus reikalų ministras Romasis VAITIEKŪNAS
Žemės ūkio ministras Rimantas KARAZIJA
Ministras be portfelio savivaldybių reikalams Algimantas MATULEVIČIUS
Šeštoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Adolfas ŠLEŽEVIČIUS
Paskirtas 1993 m. kovo 10 d. Dekretu Nr. 11
Atleistas 1996 m. vasario 8 d. Dekretu Nr. 830
MINISTRAI
Aplinkos apsaugos ministras Bronius BRADAUSKAS
Ekonomikos ministras Julius VESELKA, nuo 1994 m. birželio 9 d. - Aleksandras VASILIAUSKAS, nuo 1995 m. spalio 5 d. - Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Algimantas Vladas STASIUKYNAS, nuo 1995 m. gegužės 15 d. Arvydas Kostas LEŠČINSKAS
Finansų ministras Eduardas VILKELIS, nuo 1995 m. vasario 10 d. - Reinoldijus ŠARKINAS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, nuo 1993 m. spalio 28 d. Linas LINKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras nuo 1994 m. liepos 1 d. (kultūros ministras) Dainius TRINKŪNAS, nuo 1994 m. lapkričio 15 d. kultūros ministras - Juozas NEKROŠIUS
Miškų ūkio ministras Gintautas KOVALČIKAS, nuo 1994 m. birželio 9 d. - Albertas VASILIAUSKAS
Pramonės ir prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS, nuo 1993 m. birželio 1 d. - Kazimieras Juozas KLIMAŠAUSKAS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ir darbo ministras nuo 1994 m. gegužės 19 d. Mindaugas MIKAILA
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS, nuo 1993 m. spalio 20 d. - Laurynas Mindaugas STANKEVIČIUS, nuo 1994 m. liepos 1 d. tapęs Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministru
Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas VAPŠYS, nuo 1994 m. vasario 3 d. Julius LAICONAS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Jurgis BRĖDIKIS, nuo 1994 m. lapkričio 10 d. - Antanas VINKUS
Švietimo ir mokslo ministras nuo 1994 m. gegužės 19 d. Vladislavas DOMARKAS
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Vidaus reikalų ministras Romasis VAITIEKŪNAS
Žemės ūkio ministras Rimantas KARAZIJA, nuo 1994 m. rugsėjo 26 d. - Vytautas EINORIS
Septintoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Laurynas Mindaugas STANKEVIČIUS
Paskirtas 1996 m. vasario 23 d. Dekretu Nr. 831
Atleistas 1996 m. lapkričio 19 d. Dekretu Nr. 1110
MINISTRAI
Aplinkos apsaugos ministras Bronius BRADAUSKAS
Energetikos ministras Saulius Aloyzas Bernardas KUTAS
Ekonomikos ministras Antanas Zenonas KAMINSKAS
Finansų ministras Algimantas KRIŽINAUSKAS
Krašto apsaugos ministras Linas LINKEVIČIUS
Kultūros ministras Juozas NEKROŠIUS
Miškų ūkio ministras Albertas VASILIAUSKAS
Pramonės ir prekybos ministras Kazimieras Juozas KLIMAŠAUSKAS
Ryšių ir informatikos ministras Vaidotas Blažiejus ABRAITIS
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Mindaugas MIKAILA
Statybos ir urbanistikos ministrė Aldona BARANAUSKIENĖ
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Antanas VINKUS
Švietimo ir mokslo ministras Vladislavas DOMARKAS
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS, nuo 1996 m. balandžio 23 d. - Albertas VALYS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Petras PAPOVAS
Vidaus reikalų ministras Virgilijus Vladislovas BULOVAS
Žemės ūkio ministras Vytautas EINORIS
Aštuntoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Gediminas VAGNORIUS
Paskirtas 1996 m. gruodžio 4 d. Dekretu Nr. 1127
Atleistas 1999 m. gegužės 3 d. Dekretu Nr. 429
MINISTRAI
Aplinkos apsaugos ministras Imantas LAZDINIS, nuo 1998 m. kovo 25 d. - Algis ČAPLIKAS, nuo 1998 m. gegužės 6 d. Aplinkos ministras, nuo 1999 balandžio 8 d. – Danius LYGIS
Ekonomikos ministras Vincas BABILIUS, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. tapęs Ūkio ministru
Finansų ministras Rolandas MATILIAUSKAS, nuo 1997 m. vasario 19 d. – Algirdas ŠEMETA
Krašto apsaugos ministras Česlovas STANKEVIČIUS
Kultūros ministras Saulius ŠALTENIS
Pramonės ir prekybos ministrė Laima ANDRIKIENĖ, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. iki 1998 m. kovo 25 d. - Europos reikalų ministrė
Ryšių ir informatikos ministras Rimantas PLEIKYS, atleistas 1998 m. kovo 25 d.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena DEGUTIENĖ
Statybos ir urbanistikos ministras Algis ČAPLIKAS, nuo 1998 m. kovo 25 d. tapęs Aplinkos apsaugos ministru, nuo 1998 m. gegužės 6 d. iki 1999 kovo 5 d. - Aplinkos ministras
Susisiekimo ministras Algis ŽVALIAUSKAS, nuo 1999 m. sausio 6 d. – Rimantas DIDŽIOKAS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas GALDIKAS, nuo 1998 m. kovo 25 d. – Mindaugas STANKEVIČIUS
Švietimo ir mokslo ministras Zigmas ZINKEVIČIUS, nuo 1998 m. gegužės 1 d. Kornelijus PLATELIS
Teisingumo ministras Vytautas PAKALNIŠKIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Kęstutis SKREBYS
Vidaus reikalų ministras Vidmantas ŽIEMELIS, nuo 1998 m. gegužės 22 d. Stasys ŠEDBARAS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. tapęs Žemės ir miškų ūkio ministru, nuo 1998 m. gegužės 6 d. Žemės ūkio ministras – Edvardas MAKELIS
Informacijos šaltinis: Lietuvos Respublikos Vyriausybės internetinis puslapis.