Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2005 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikos
ŠILUMOS ŪKIO
Į S T A T Y M A S
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslai
1. Šis Įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę.
2. Įstatymo tikslai:
5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius;
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos
1. Aprūpinimo šiluma sistema – organizacinis-techninis ūkio kompleksas, skirtas gaminti ir tiekti šilumą vartotojui, valdomas šilumos tiekėjo ir susidedantis iš šilumos perdavimo tinklo bei vieno ar daugiau prie tinklo prijungtų šilumos gamintojų.
2. Atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai – vartotojų sunaudoto karšto vandens kiekio matavimo priemonės, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma su tiekėju už sunaudotą karštą vandenį.
3. Atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai – vartotojams patiektos šilumos kiekio matavimo priemonės įrengtos pastato įvade arba, jeigu įmanoma, daugiabučio namo butuose, kurių rodmenys naudojami nustatant mokėjimus už sunaudotą šilumą.
4. Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (kogeneracija) – šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle.
5. Bendras šilumos ir elektros energijos gamintojas – įmonė ar jos padalinys, kurio pagrindinė veikla yra bendra šilumos ir elektros energijos gamyba.
6. Buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms.
7. Karštas vanduo – iš geriamo vandens pagamintas, pašildant jį iki higienos normomis nustatytos temperatūros, vanduo.
9. Kompensacija už rezervinę galią – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką apskaičiuojama kaip su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensacija, mokama vartotojo, naudojančio šilumos tiekimo sistemą kaip rezervinį šildymo būdą.
10. Mokėjimo už šilumą ir karštą vandenį sąskaita – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą formą šilumos tiekėjo parengta ir privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus turinti išsami, tiksli ir aiški bei visus reikalingus mokėjimų apskaičiavimui išeities duomenis turinti informacija buitiniam šilumos vartotojui apie jam už atsiskaitymo laikotarpį apskaičiuotas mokėtinas už patiektą šilumą ir karštą vandenį sumas.
11. Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybių patvirtintuose sąrašuose numatytos įstaigos ar organizacijos, kurioms būtinas nenutrūkstamas aprūpinimas šiluma.
12. Nepaskirstytas karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui pagaminti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos.
13. Nepriklausomas šilumos gamintojas – juridinis asmuo, gaminantis ir parduodantis šilumą ir (ar) karštą vandenį šilumos tiekėjui arba vartotojui, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas turi šilumos tiekimo licenciją.
14. Pastato šildymo ir karšto vandens sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Ji atribojama nuo tiekėjo tinklų pastato įvadu.
15. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) – fizinis ar juridinis asmuo arba Europos ekonominėje erdvėje įsteigto juridinio asmens filialas Lietuvoje, užsiimantis sistemų priežiūros (eksploatacijos) verslu ir atestuotas nustatyta tvarka.
16. Sąskaita už šilumą – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantis dokumentas apie atsiskaitymo laikotarpiu vartotojui patiektą šilumą ar karštą vandenį, jų kainą ir sumą, kurią turi sumokėti vartotojas.
17. Šildymo sezonas – laikotarpis, kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių sprendimais pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą.
18. Šilumnešis – specialiai paruoštas vanduo, karštas vanduo, garas, kondensatas, kitas skystis ar dujos, naudojami šilumai transportuoti.
19. Šilumos dalikliai – netiesioginio matavimo prietaisai, kurių sistema kartu su atsiskaitomuoju prietaisu kaip papildoma dalimi, naudojama išmatuoto šilumos energijos kiekio paskirstymui.
20. Šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis – sutartis tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
21. Šilumos įrenginys – techninių priemonių kompleksas, skirtas šilumai ir (ar) karštam vandeniui gaminti, transportuoti ar kaupti.
22. Šilumos įvadas – šilumos perdavimo tinklo atšaka įskaitant pastato pirmuosius uždaromuosius įtaisus ir apskaitos prietaisus, jungianti pastato šilumos įrenginius ir šilumos perdavimo tinklą.
23. Šilumos kaina – šilumos gamybos ir šilumos perdavimo kaina, apskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, komisijos nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir taikoma kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir šilumos perdavimo kainas.
25. Šilumos perdavimo tinklas – sujungtų vamzdynų ir įrenginių sistema, skirta transportuoti šilumnešiu šilumą iš gamintojo vartotojams.
26. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus.
27. Šilumos tiekėjas - juridinis asmuo, valdantis šilumos perdavimo tinklą, organizuojantis šio tinklo eksploatavimą gaminant (perkant) šilumą ir (ar) karštą vandenį ir tiekiant juos vartotojams.
28. Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams.
29. Šilumos tiekimo licencija – dokumentas, suteikiantis licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu apibrėžtoje teritorijoje.
30. Šilumos tiekimo nutraukimas – šilumnešį perduodančio vamzdyno išardymas padarant šilumos tiekimą techniškai negalimą.
31. Šilumos ūkio plėtros kryptys – Vyriausybės programinis dokumentas Nacionalinei energetikos strategijai įgyvendinti šilumos ūkyje.
32. Šilumos ūkio specialusis planas – savivaldybių specialiojo planavimo dokumentas, kuriame apibrėžiamos esamos ir naujai planuojamos šilumos vartotojų teritorijos, nurodomi galimi ir alternatyvūs šildymo būdai ir kurio tikslas yra tenkinti vartotojų šilumos poreikius vartotojui mažiausiomis sąnaudomis, neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai.
33. Šilumos ūkis – energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.
34. Šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
35. Tiekimo-vartojimo riba – vieta šilumnešio vamzdynuose, iki kurios tiekėjas perduoda šilumą ir karštą vandenį vartotojui. Daugiabučiuose namuose karšto vandens tiekimo–vartojimo riba yra butų ir kitų patalpų karšto vandens įvadai, šilumos tiekimo–vartojimo riba yra butų ir kitų patalpų bei bendro naudojimo patalpų šildymo prietaisai.
ANTRASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO VALDYMAS
3 straipsnis. Konkurencija šilumos ūkyje
1. Konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų vartotojų poreikiams šilumai tenkinti įgyvendinama atsižvelgiant į tiekėjų planus šilumos ūkio specialiuosiuose planuose, nustatant vartotojų poreikių šilumai tenkinimą vartotojui mažiausiomis sąnaudomis, užtikrinant saugų tiekimą ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai pagal galiojančias taršos normas ir įvertinant išorines sąnaudas, bei kitomis šio Įstatymo nustatytomis priemonėmis. Šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams.
3. Karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir savivaldybių institucijos skatina konkurenciją karšto vandens ūkyje.
4 straipsnis. Bendros šilumos ir elektros energijos gamybos bei šilumos gamybos iš biokuro ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinimas
2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą ir tvarką atsižvelgdama į būtinybę veiksmingai naudoti elektros energiją ir šilumą generuojančius pajėgumus.
5 straipsnis. Šilumos vartotojų teises ginančių organizacijų teisė kontroliuoti šilumos tiekėjų veiklą
1. Šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos bei institucijos turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų ir gamintojų bei valstybės ir savivaldybių institucijų duomenis apie šilumos tiekimo ir gamybos veiklą, teikiamas paslaugas ir kitus duomenis, reikalingus šilumos vartotojų teisėms ginti, ir teikti pasiūlymus valstybės bei savivaldybių institucijoms.
2. Jeigu savivaldybių kontroliuojamose šilumos gamybos ir tiekimo įmonėse sudaromos stebėtojų tarybos, savivaldybės pasiūlo šilumos vartotojų teises ginančioms organizacijoms ir institucijoms siūlyti kandidatūras į šių įmonių stebėtojų tarybas. Gavusios pasiūlymus, savivaldybės užtikrina šių organizacijų ir institucijų atstovavimą stebėtojų tarybose.
6 straipsnis. Šilumos taryba
1. Šilumos taryba – ūkio ministro vadovaujama iš Ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos, Lietuvos šilumos tiekėjų, Lietuvos savivaldybių, Lietuvos energijos konsultantų, Lietuvos dujų asociacijų, Pramonininkų, Nacionalinės vartotojų konfederacijų, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos, asociacijos „Lietuvos butų ūkis“, kitų valstybinių bei visuomeninių organizacijų sudaryta specialistų grupė, teikianti pasiūlymus ir išvadas dėl esminę įtaką šalies ūkiui ir gyventojams turinčių šilumos ūkio specialiųjų planų, taip pat svarbiausiems valstybės strategijos šilumos ūkyje ir atskiriems energetikos sektorių sprendimams šilumos ūkyje suderinti bei koordinuoti ir priimtų sprendimų viešumui užtikrinti.
TREČIASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO PLANAVIMAS
7 straipsnis. Savivaldybių šilumos ūkio specialieji planai
1. Savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal Šilumos taryboje apsvarstytus ir savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus.
2. Šilumos ūkio specialieji planai rengiami pagal Teritorijų planavimo įstatymo, šio Įstatymo ir aplinkos bei ūkio ministrų patvirtintas Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisykles.
3. Pagrindinis šilumos ūkio specialiojo plano tikslas yra tenkinti vartotojų šilumos poreikius vartotojui mažiausiomis sąnaudomis ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai. Rengiant šilumos ūkio specialiuosius planus, vadovaujamasi Aplinkos oro apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatomis dėl oro užterštumo bei urbanistiniais kriterijais (užstatymo tankis, pastatų aukštingumas, užstatymo specifika), taip pat kitais kriterijais, kurie nepažeidžia technologinio neutralumo principo. Šilumos ūkio specialiajame plane apibrėžiamos esamos ir naujai planuojamos šilumos vartotojų teritorijos ir principiniai techniniai sprendimai dėl kiekvienai teritorijai nustatytų alternatyvių energijos ar kuro rūšių naudojimo, kad būtų patenkinami šios teritorijos vartotojų poreikiai šilumai.
4. Rengiant savivaldybės šilumos ūkio specialųjį planą, dalyvauja jos teritorijoje esančios šilumos, elektros, dujų tiekimo įmonės bei kiti su šilumos ūkiu susiję subjektai ir šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos. Elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje.
5. Šilumos ūkio specialieji planai peržiūrimi ne rečiau kaip kas 5 metai, atsižvelgiant į šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidą, konkurencinę aplinką bei šilumos gamybos kainų tendencijas, aplinkos užterštumo pokyčius ir kitus teritorijų planavimui reikšmingus veiksnius.
8 straipsnis. Savivaldybių šilumos ūkio specialieji planai ir nacionaliniai energetikos tikslai
1. Valstybės strategijai šilumos ūkyje įgyvendinti ir savivaldybių šilumos ūkio specialiuosiuose planuose numatytiems sprendimams suderinti su nacionaliniais energetikos tikslais ūkio ministro teikimu Vyriausybė tvirtina šilumos ūkio plėtros kryptis.
2. Savivaldybių šilumos ūkio specialieji planai privalo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus bei Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS TIEKIMAS
9 straipsnis. Šilumos tiekimo organizavimas
10 straipsnis. Šilumos supirkimas iš nepriklausomų gamintojų
1. Šilumos tiekėjai Vyriausybės nustatyta šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka superka iš nepriklausomų gamintojų šilumą, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkos apsaugos reikalavimus ir parduodamą mažesne kaina negu tiekėjų palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ar kitų nepriklausomų gamintojų parduodamos šilumos kainos.
2. Šilumos tiekėjui atsisakius supirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pasiūlytą, nustatytus reikalavimus atitinkančią šilumą, gamintojas turi teisę apskųsti tiekėjo sprendimą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Ši komisija priima sprendimą dėl nepriklausomo gamintojo skundo ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo jo užregistravimo komisijoje. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę įpareigoti šilumos tiekėją supirkti šilumą iš nepriklausomo šilumos gamintojo jo pasiūlytomis šilumos tiekėjui arba komisijos nustatytomis kainomis ir sąlygomis.
11 straipsnis. Tiekimo–vartojimo riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo
1. Šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo–vartojimo ribos. Sutartys su vartotoju turi atitikti Civilinio kodekso nuostatas.
2. Tiekimo–vartojimo riba nustatoma šilumnešio vamzdynuose, iki kurios tiekėjas yra atsakingas už šilumos ir karšto vandens tiekimą. Pirmenybė pasirinkti tiekimo-vartojimo ribą suteikiama buitiniam šilumos vartotojui. Tiekimo–vartojimo riboje įrengiami atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisai. Daugiabučiuose namuose karšto vandens tiekimo–vartojimo riba yra butų ir kitų patalpų karšto vandens įvadai, šilumos tiekimo–vartojimo riba yra butų ir kitų patalpų bei bendro naudojimo patalpų šildymo prietaisai. Atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai įrengiami daugiabučio namo butuose ir (ar) namo įvade.
3. Jeigu į pastatą pristatomas šilumnešis patenka ir į pastato patalpose įrengtus šildymo, vėdinimo ir (ar) karšto vandens prietaisus, šilumos tiekėjas turi teisę, pateikęs raštišką prašymą patalpų savininkams, patikrinti šilumnešio nutekėjimus bet kurioje pastato šildymo ir karšto vandens sistemos vietoje.
12 straipsnis. Atsiskaitymai su šilumos tiekėju
1. Šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą ir sunaudotą karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, kurie įrengti tiekimo-vartojimo riboje.
2. Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nustatant mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį, nepaskirstytas karšto vandens kiekis, taip pat jam pagaminti sunaudotas šilumos kiekis, gali būti priskiriami vartotojams, jeigu tiekėjas įvykdė visas savo prievoles dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatacijos.
3. Daugiabučiuose namuose, kuriuose karštas vanduo ruošiamas name esančiame šilumos punkte, šilumos tiekėjas savo lėšomis turi įrengti šilumos, sunaudojamos karštam vandeniui ruošti, apskaitos prietaisus. Šilumos kiekis, sunaudotas karštam vandeniui ruošti, paskirstant visą pastate suvartotą šilumos kiekį pagal šio straipsnio 2 dalį, negali būti priskiriamas vartotojams apmokėti kitaip, kaip tik atsiskaitant už karštą vandenį.
4. Atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą ir karštą vandenį. Buitiniam vartotojui išrašytoje sąskaitoje turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karšto vandens ruošimui bei karšto vandens temperatūros palaikymui. Pateiktos informacijos privalo pakakti norint vartotojui pasitikrinti ar teisingai jam apskaičiuoti mokėjimai. Visas sąskaitų parengimo ir įteikimo vartotojams išlaidas apmoka šilumos tiekėjas.
13 straipsnis. Šilumos tiekimo sezoniškumas
1. Šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos, nepažeidžiant nustatytų higienos normų, išskyrus savivaldybių nustatytas įstaigas, kurioms šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių sprendimais.
2. Jeigu šilumos vartotojai, turintys teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos, nusprendė pradėti arba baigti savo pastatų šildymą kitu laiku negu savivaldybių nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie apie savo sprendimą ūkio ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka praneša šilumos tiekėjui, kuris ne vėliau kaip per 2 darbo dienas sprendimą įgyvendina.
14 straipsnis. Šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymas įsiskolinusiems šilumos vartotojams
1. Šilumos vartotojui, neapmokėjusiam sąskaitos už šilumą daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo vėliausios leistinos sąskaitos apmokėjimo dienos, (įsiskolinusiam vartotojui) šilumos tiekėjas turi teisę sutartyse nustatyta tvarka sustabdyti šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo šildymo ir (ar) karšto vandens prietaisus. Daugiabučiame name leidžiama sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus.
2. Sutartyse nustatoma šilumos tiekėjo prievolė ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki numatomos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymo datos raštu įspėti įsiskolinusį vartotoją.
15 straipsnis. Atsakomybė už atsiskaitomuosius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus
1. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Daugiabučiuose namuose šilumos apskaitos prietaisai įrengiami įvade, o esant techninėms galimybėms – ir butuose. Karšto vandens apskaitos prietaisai įrengiami butui ir kitoms patalpoms.
2. Atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Šių prietaisų patikros terminus kontroliuoja Lietuvos metrologijos inspekcija prie Teisingumo ministerijos.
3. Sutartyse nustatomos sąlygos šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo įgaliotiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka patekti į šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojui priklausančias patalpas, kad jie galėtų prižiūrėti ir patikrinti atsiskaitomuosius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus.
16 straipsnis. Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai
Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams turi būti užtikrintos techninės nenutrūkstamo šilumos tiekimo galimybės, kai laikinai neįmanoma naudotis pagrindine aprūpinimo šiluma sistema. Nenutrūkstamas aprūpinimas šiluma užtikrinamas šilumos vartotojo įrenginius prijungiant atskirais įvadais prie techninių sutrikimų atvejais nepriklausomų šilumos perdavimo tinklo dalių arba įdiegiant rezervinį šilumos įrenginį. Kai įdiegiamas rezervinis šilumos įrenginys, nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai laikomi naudojančiais aprūpinimo šiluma sistemą ir rezervinį šilumos įrenginį. Jeigu nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai naudojasi aprūpinimo šiluma sistema tik kaip rezervine, jie privalo mokėti šilumos tiekėjui kompensaciją už rezervinę galią. Aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrai nustato sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šilumos įrenginys, sąrašą.
17 straipsnis. Šilumos tiekimo nutraukimas
1. Šilumos tiekėjas gali nutraukti šilumos tiekimą tik suderinęs su šilumos vartotojais, išskyrus atvejus, kai Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato tokius vartotojo įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ar saugumui. Šilumos tiekėjas apie suderintą su vartotojais numatomą nutraukti šilumos tiekimą praneša suinteresuotiems šilumos vartotojams ir savivaldybei ne vėliau kaip prieš 18 mėnesių iki numatomo šilumos tiekimo nutraukimo datos.
PENKTASIS SKIRSNIS
SUTARTYS SU ŠILUMOS VARTOTOJAIS
18 straipsnis. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos
2. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatomi:
3. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia „Valstybės žiniose“. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos, ir paskelbia „Valstybės žiniose“.
19 straipsnis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra
1. Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtą daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos dalį, bendrosios nuosavybės teise priklausančią butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas), kurį pasirenka daugiabučio namo bendrosios nuosavybės valdytojas – daugiabučio namo savininkų bendrija arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviai, arba Civilinio kodekso nustatyta tvarka paskirtas namo bendrosios nuosavybės administratorius, ir su juo sudaro civilinę ar darbo sutartį dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatacijos).
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA
20 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos, jų teisės ir pareigos
1. Ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp buitinių vartotojų ir šilumos ir karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų, ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios valstybės ir savivaldybės vykdomosios institucijos (toliau – ginčus nagrinėjančios institucijos):
1) Inspekcija – dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, dėl šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūros įmonių veiklos ar neveikimo;
2) Komisija – dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo.
3) Savivaldybės institucijos – šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl administracinę priežiūrą vykdančių pareigūnų įgaliojimų bei šios priežiūros vykdymo tvarkos.
21 straipsnis. Vartotojų informavimas
Šilumos tiekimo įmonės informuoja vartotojus apie įmonės teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, šilumos ir paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. Šilumos įmonės ne vėliau, kaip vieną mėnesį iki kainų padidinimo tiesiogiai (raštu ar kitais būdais) informuoja buitinius vartotojus apie kainų padidėjimą. Šilumos įmonių informacija apie veiklos sąnaudas, sistemų eksploatavimą, modernizavimą, plėtrą, investicijas į sistemos plėtrą, kainų ir tarifų struktūrą, paslaugų teikimo sąlygas yra vieša.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
DAUGIABUČIŲ NAMŲ ŠILDYMAS
22 straipsnis. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomieji reikalavimai
1. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus.
23 straipsnis. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai
1. Daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai valdo, disponuoja ir naudoja šilumos punkto įrenginius bendrosios nuosavybės teise.
2. Jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali būti įgyjama:
1) Civilinio kodekso nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka išsiperkant renovuotų šilumos punktų įrenginius iš trečiųjų asmenų pagal įrenginių likutinę vertę;
2) įsigyjant (įsirengiant) šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu;
24 straipsnis. Apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą
25 straipsnis. Šilumos tiekėjo arba šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo teisė patekti į butų ir kitų patalpų savininkams priklausančias patalpas
1. Šilumos tiekėjo arba namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgalioti atstovai turi teisę, pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens pristatymą savininko įsiskolinimo atveju.
2. Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.
26 straipsnis. Šilumos vartotojo daugiabučiame name teisės ir pareigos
1. Šilumos vartotojas daugiabučiame name turi teisę:
1) kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais įstatymų nustatyta tvarka įsteigti daugiabučio namo savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir kitų bendrojo naudojimo objektų valdymui;
2) kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais nuspręsti pakeisti viso pastato, jo sekcijos ar bloko šildymo būdą;
3. Šilumos vartotojai daugiabučiuose namuose privalo apmokėti jiems tenkančią dalį išlaidų, susijusių su namo šildymo ir karšto vandens sistemos rekonstravimu, kad ji atitiktų privalomuosius reikalavimus.
4. Jei sutartimis nenustatyta kitaip, sprendimus dėl tiekiamos šilumos kiekio daugiabučiuose namuose, kiek tai neprieštarauja teisės aktų nustatytiems reikalavimams, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) priima atsižvelgdamas į neįsiskolinusių šilumos vartotojų prašymus.
5. Jei daugiabučio namo savininkai nesusitaria kitaip, šildymas daugiabučiuose namuose reguliuojamas taip, kad atitiktų teisės aktais nustatytas higienos normas butuose, kurie atitinka su šilumos taupymu susijusius statybos techninius reikalavimus ir kuriuose įgyvendinamos įprastos šilumos taupymo priemonės.
27 straipsnis. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo teisės, pareigos ir atsakomybė buitiniam šilumos vartotojui
1. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo parduoti buitiniam šilumos vartotojui sutartyje numatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį laikydamasis šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo režimo. Patiektos ir suvartotos šilumos ir (ar) karšto vandens kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu.
2. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti:
1) šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus;
2) atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus;
3. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas projekte nurodytoje vietoje įrengia atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus.
4. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti dėl nekokybiškos šilumos ir (ar) karšto vandens buitiniam šilumos vartotojui atsiradusią žalą.
5. Šilumos tiekėjams priklausančių šilumos perdavimo objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS VARTOTOJŲ ĮRENGINIŲ ATJUNGIMAS NUO ŠILUMOS TIEKIMO SISTEMOS
28 straipsnis. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimas vartotojo iniciatyva
1. Šilumos vartotojai turi teisę nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka.
2. Buitiniai šilumos vartotojai ne daugiabučiuose namuose turi teisę vienašališkai nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, apie tai pranešę šilumos tiekėjui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį, jeigu jie yra visiškai atsiskaitę su tiekėju už sunaudotą šilumą. Butų ir kitų patalpų savininkai daugiabučiuose namuose savo sprendimą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir norimo keisti šildymo būdo priima vadovaudamiesi šio Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarka.
29 straipsnis. Sprendimas dėl atskirų butų ar kitų patalpų daugiabučiuose namuose šildymo būdo keitimo
Butų ir kitų patalpų savininkai daugiabučiuose namuose savo sprendimą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir norimo keisti jų pastato atskirų butų ar kitų patalpų šildymo būdo, priima vadovaudamiesi šio Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarka.
30 straipsnis. Sprendimas dėl šildymo būdo keitimo visam pastatui
1. Daugiabučio namo butų savininkai, vadovaudamiesi šio Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarka, priima sprendimą dėl daugiabučio namo šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo ir šildymo būdo keitimo visam pastatui. Daugiabučio namo butų savininkai šildymo būdo keitimo projektą suderina su savivaldybe ir pateikia šilumos tiekimo įmonei. Atsisakius tenkinti šilumos vartotojo prašymą, savivaldybė pateikia šilumos vartotojui atsisakymo pagrindimą. Sprendimą dėl atsisakymo pagrįstumo ikiteismine ginčų sprendimo tvarka priima Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
DEVINTASIS SKIRSNIS
LICENCIJOS IR LEIDIMAI
31 straipsnis. Šilumos tiekimo licencija
2. Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles tvirtina Vyriausybė. Šilumos tiekėjui, tiekiančiam ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, šilumos tiekimo licenciją išduoda, sustabdo, panaikina bei licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o mažiau šilumos tiekiančiam tiekėjui – savivaldybė.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS KAINOS IR TARIFAI. SĄNAUDŲ APSKAITA. INVESTICIJOS
33 straipsnis. Šilumos kainodara
1. Šilumos ir karšto vandens kainos yra vienanarės arba dvinarės. Šilumos vartotojas moka už suvartotą šilumos energiją ar karštą vandenį pagal šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse reglamentuota tvarka nustatytą vienanarę arba dvinarę kainą pasirinktinai.
2. Šilumos ir karšto vandens kainas tiekėjas diferencijuoja vartotojų grupėms, atsižvelgiant į sąnaudas, patiriamas tiekiant šilumą ir karštą vandenį šioms vartotojų grupėms. Mažiausia buitinių vartotojų grupė – vieno daugiabučio namo vartotojai. Diferencijuojant kainas, draudžiamas kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių. Teikiamose diferencijuotose kainose atsižvelgiama į visus reikšmingus įtakojančius faktorius. Kaina privalo būti sąžininga.
3. Šilumos tiekėjas, kuris realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, pagal šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikas parengia ir teikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti šilumos ir (ar) karšto vandens kainas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Nustatant kainas kviečiamos dalyvauti šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos. Kartu nustatomi tiekimo efektyvumo rodikliai. Šilumos įmonės rengia metinius bei ilgalaikius, ne mažiau kaip 3 metams, šilumos tiekimo sistemų plėtojimo ir šilumos gamybos objektų statybos planus. Šilumos įmonės, realizuojančios ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, metinius šilumos tiekimo sistemų plėtojimo ir šilumos gamybos objektų statybos planus su konkrečiu objektų sąrašu turi suderinti su savivaldybe ir Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, o realizuojančios mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos – su savivaldybe. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos kainos skelbiamos „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Šilumos tiekėjas, valdantis skirtingose savivaldybėse esančias šilumos tiekimo sistemas, privalo teikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti skirtingas kainas šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas siūlymą nustatyti skirtingas kainas šilumos tiekimo sistemoms, esančioms skirtingose savivaldybėse, privalo teikti tokį pasiūlymą dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių šilumos tiekimo sistemų.
4. Savivaldybių tarybos nustato:
1) vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis kainomis bei šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis – savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamų šilumos ir (ar) karšto vandens kainas, ne vėliau kaip per 2 mėnesius po kainų nustatymo ar perskaičiavimo kiekvienam šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui, kuris realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos;
2) vadovaudamosi šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis – savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamų šilumos ir (ar) karšto vandens kainas kiekvienam šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui, kuris realizuoja mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos;
3) vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatacijos) maksimalių tarifų nustatymo metodika – daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatacijos) maksimalius tarifus. Tarifai diferencijuojami atsižvelgiant į daugiabučio namo šilumos punkto įrenginių nuosavybės teisės subjektą.
5. Šilumos ir karšto vandens tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis kainomis bei šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustato šios įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas. Kainas derina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
6. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, realizuojantys mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, vadovaudamiesi šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustato šios įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas.
7. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai praneša Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatytas kainas ir tarifus bei jų pagrindimą per 10 kalendorinių dienų nuo kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, prieš pateikdami prašymą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, turi viešai paskelbti apie pateiktas komisijai derinti kainas spaudoje pagal savo veiklos vietą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo tiekėjams esamus kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Tiekėjai privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Tiekėjams to nepadarius, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas kainas. Jos galioja iki komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo. Sprendimą dėl kainų Valstybinė kainų ir energetikos komisija skelbia Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“.
34 straipsnis. Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučiuose namuose
1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato ir prireikus pakeičia maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti. Šios normos skelbiamos viešai. Jos taikomos daugiabučiuose namuose, kurių šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų. Šilumos tiekėjas neturi teisės reikalauti, kad tokių namų butų ir kitų patalpų savininkai mokėtų už suvartotos šilumos kiekį, viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų prašymu Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato, ar namų šildymo ir karšto vandens sistemos atitinka privalomuosius reikalavimus.
2. Savivaldybė remiantis Vyriausybės parvirtinta daugiabučių namų modernizavimo finansavimo programa turi teisę įpareigoti daugiabučio namo, kuriame buvo viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma, butų ir kitų patalpų savininkus Vyriausybės nustatyta tvarka rekonstruoti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą pagal privalomuosius reikalavimus. Įpareigojimo butų ir kitų patalpų savininkams terminas negali būti trumpesnis negu 18 mėnesių.
35 straipsnis. Šilumos tiekimo sąnaudų apskaita
1. Jeigu šilumos tiekėjas valdo daugiau kaip vieną šilumos tiekimo sistemą, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, kiekvienos sistemos sąnaudos įtraukiamos į apskaitą atskirai.
2. Jeigu šilumos tiekimo sistemoje, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, šilumos tiekėjas dar ir gamina šilumą, jis privalo atskirai tvarkyti šilumos gamybos ir šilumos perdavimo sąnaudų apskaitą. Jeigu šilumos tiekėjas prižiūri šilumos vartotojų šildymo ir karšto vandens sistemas, šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į apskaitą atskirai.
VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO AR JO DALIES VALDYMO PERDAVIMAS
37 straipsnis. Sutarčių rengimas
1. Savivaldybė užtikrina rengiamų sutarčių dėl šilumos ūkio ar jo dalies valdymo perdavimo viešą svarstymą.
38 straipsnis. Reikalavimai valdymą perėmusiam subjektui
2. Šilumą tiekiantis valdymą perėmęs subjektas privalo ne rečiau kaip kas 3 metai šilumos gamybos ir šilumos perdavimo kainas suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Jam taikomos 33 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos.
3. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pagal savo kompetenciją privalo prižiūrėti ir kontroliuoti valdymą perėmusių subjektų kainodarą.
4. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija informuoja atitinkamą savivaldybę apie kainų svarstymą. Savivaldybė per vieną mėnesį turi pateikti siūlymus dėl kainų. Gavusi savivaldybės Tarybos siūlymus ir motyvuotai atsakius savivaldybei, Valstybinė kainų ir energetikos komisija įgyja teisę derinti kainas šilumos tiekėjui.
5. Pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu.
6. Pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, valdymą perėmusiam subjektui draudžiama kartu su grąžinamu turto valdymu perduoti neįvykdytus finansinius įsipareigojimus ar kitas šio subjekto neįvykdytas prievoles, susijusias su grąžinamu turto valdymu.
7. Valdymo perdavimo sutartyje nurodomas valdymą perėmusio subjekto investicijų į turtą, kurio valdymas buvo perduotas, dydis per valdymo laikotarpį. Jis yra apskaičiuojamas kaip šio turto vertės padidėjimas per valdymo laikotarpį pridedant sutartimi perduotus su šiuo turtu susijusius finansinius įsipareigojimus, kuriuos pagal šią sutartį turėjo apmokėti valdymą perėmęs subjektas, neatsižvelgiant į turto vertės padidėjimą dėl jo indeksavimo valdymo perdavimo laikotarpiu.
8. Reorganizuojant ar privatizuojant savivaldybių kontroliuojamas šilumos tiekimo įmones, savivaldybės užtikrina, kad jų kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos perdavimo tinklai, kuriais realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos ir ne mažiau kaip 30 procentų šilumos vartotojų poreikiams patenkinti reikalingų šilumos gamybos pajėgumų kiekviename tinkle, įskaitant reikalingą šiluminės galios rezervą.
DVYLIKTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
39 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas