Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

2005 m.                d. Nr.
Vilnius

(Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2000, Nr. 85-2581; 2003, Nr. 54-2372; 2004, Nr. 72-2496) 

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą ir išdėstyti taip:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS

Į S T A T Y M A S

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šis įstatymas apibrėžia vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, reglamentuoja vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius bei vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus.

2. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą.

3. Šis įstatymas netaikomas švietimo ir socialinėms paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų bei aprūpinimui vaistais, taip pat vykdant teismų sprendimus.

4. Jeigu įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu tos, kurios išdėstytos šiame įstatyme, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties normos.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Gamintojas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka vykdantis savo veiklą (įsteigtas) Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Ekonominės Erdvės valstybėje, kuris:

1) pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė pažymėdamas gaminį savo pavadinimu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu;

2) veikia kaip gamintojo atstovas, kai gamintojas nėra įsisteigęs Europos Ekonominės Erdvės valstybėje arba, jei Europos Ekonominės Erdvės valstybėje įsisteigusio gamintojo atstovo nėra, gaminį importuoja;

3) kaip gaminio tiekimo proceso dalyvis gali daryti poveikį teikiamo į rinką gaminio saugai.

2. Finansinė paslauga – draudimo ir pensijų kaupimo paslaugos bei Finansų įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos.

3. Finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaroma ryšio priemonėmis – vartotojo ir paslaugų teikėjo finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias).

4. Kokybės garantija – gamintojo, pardavėjo, paslaugos teikėjo įsipareigojimas be papildomo mokesčio vartotojui grąžinti už prekes ar paslaugas sumokėtą sumą, pakeisti, pataisyti prekes ar kitaip pašalinti prekių ar paslaugų rezultato trūkumus, jei prekė ar paslauga neatitinka garantijos dokumente ar atitinkamoje reklamoje nurodytų sąlygų.

5. Pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba ir vykdydamas savo verslą siūlo ir parduoda prekes vartotojui.

6. Pardavimo kaina – galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais, arba, jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas ją gali patikrinti.

7. Paslauga – atlygintina veikla, jos rezultatas, kuriuo siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis.

8. Paslaugų teikėjas – asmuo, kuris vykdydamas savo verslą siūlo ir atlygintinai suteikia  paslaugas vartotojui.

9. Patvarioji laikmena – priemonė, kuri vartotojui suteikia galimybę saugoti jam skirtą informaciją taip, kad informacija reikiamą laiką būtų prieinama,  kad nepakitusią saugomą informaciją būtų galima atgaminti (kompiuterio diskelis, skaitomos atminties kompaktinis diskas (CD-ROM), universalusis skaitmeninis (optinis) diskas (DVD), vartotojo kompiuterio standusis diskas, kuriame yra įrašytas elektroninis paštas ir kita, išskyrus interneto puslapius, jei jie neatitinka požymių, apibūdinančių patvariosios laikmenos sąvoką).

10. Pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis – vartotojo ir finansinių paslaugų teikėjo sudaryta finansinių paslaugų teikimo sutartis, apimanti laikui bėgant atliekamas to paties pobūdžio viena po kitos einančias arba atskiras operacijas.

11. Prekė – kiekvienas daiktas siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui.

12. Prekės standartinio vieneto kaina –galutinė prekės vieno kilogramo, vieno litro, vieno metro, vieno kvadratinio metro arba vieno kubinio metro kaina, įskaitant visus mokesčius.

13. Ryšio priemonės – priemonės, kurios fiziškai tuo pačiu metu nedalyvaujant pardavėjui ar paslaugų teikėjui ir vartotojui gali būti naudojamos pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo sutarčiai sudaryti.

14. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su pardavėju, paslaugų teikėju sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

15. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

16. Vartotojų informavimas – tai žinių, susijusių su vartotojų poreikių tenkinimu bei jų teisių apsauga, suteikimas bei skleidimas.

17. Vartotojų konsultavimas – tai patarimai ir praktinė pagalba vartotojams vartotojų teisių apsaugos klausimais.

18. Vartotojų švietimas – tai vartotojų ugdymas, vartotojų informavimas ir vartotojų konsultavimas.

19. Vartotojų ugdymas – tai procesas, kurio metu pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojų teisių suvokimui, kritinio mąstymo, sprendimų bei informacijos priėmimo gebėjimams ugdyti.

ANTRASIS SKIRSNIS

VARTOTOJŲ TEISĖS IR JŲ APSAUGOS ĮGYVENDINIMAS

3 straipsnis. Vartotojų teisės

1. Vartotojai turi teisę:

1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją);

2) įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas;

3) gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas;

4) gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką;

5) į pažeistų teisių gynimą ir į nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės produktus (paslaugas) atlyginimą. Vartotojai taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą;

6) kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą;

7) jungtis į vartotojų asociacijas;

8) į švietimą vartojimo srityje.

2. Vartotojai turi ir kitas, šio Įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas, teises.

4 straipsnis. Reikalavimai prekių pirkimui-pardavimui ir su jomis susijusioms paslaugoms bei kitom paslaugom, teikiamom vartotojams

1. Prekių pirkimui-pardavimui ir su jomis susijusioms paslaugoms yra taikomi Civilinio kodekso reikalavimai. 

2. Teikiant paslaugas vartotojams mutatis mutandis yra taikomi Civilinio kodekso 6.350 – 6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai. 

3. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina bendrąsias paslaugų teikimo taisykles. Valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal savo kompetenciją tvirtina atskirų paslaugų rūšių teikimo taisykles.

5 straipsnis. Informacijos apie prekes ir paslaugas pateikimas

1. Gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti prekes.

2. Valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos bei paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus.

6 straipsnis. Sąžiningos verslo praktikos principas

Pardavėjai ir paslaugų teikėjai, siūlydami įsigyti ir teikdami prekes ir paslaugas vartotojams, privalo laikytis sąžiningos verslo praktikos. Prekės ir paslaugos turi būti siūlomos taip, jog vartotojui būtų aiškus tokio pasiūlymo komercinis pobūdis.

7 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimas

Vartotojų teisių apsauga įgyvendinama:

1) taikant prevencines priemones (ugdant, informuojant, konsultuojant vartotojus, atliekant tyrimus, vykdant rinkos priežiūrą ir kitas priemones);

2) taikant administracinę, civilinę, baudžiamąją atsakomybę, ekonomines sankcijas;

3) ginant vartotojų teises ne teisme šio įstatymo šeštajame skirsnyje ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme.

TREČIASIS SKIRSNIS

VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS SRITYS IR INSTITUCINĖ SISTEMA

8 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos sritys

Vartotojų teisių apsaugos sritys yra prekių pirkimas-pardavimas ir su jomis susijusios paslaugos, visos atlygintinos paslaugos, kai prekės įsigyjamos ar paslaugos teikiamos vartotojui.

9 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos institucinė sistema

Vartotojų teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:

1) valstybės ir savivaldybių institucijos;

2) vartotojų asociacijos.

10 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir jų kompetencija vartotojų teisių apsaugos srityje

1. Vyriausybė vartotojų teisių apsaugos srityje:

1) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, taip pat kas 4 metai tvirtina Valstybinę vartotojų teisių apsaugos strategiją;

2) steigia Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir tvirtina jos nuostatus.

3) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

2. Teisingumo ministerija vartotojų teisių apsaugos srityje:

1)   dalyvauja formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių apsaugos politiką;

2)   dalyvauja organizuojant vartotojų teisių apsaugą;

3) vykdo kitas įstatymuose, teisės aktuose numatytas funkcijas.

3. Siekiant užtikrinti Teisingumo ministerijai pavestų funkcijų vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą, sudaroma Vartotojų teisių apsaugos taryba (toliau – Taryba). Ši Taryba yra kolegiali patariamoji visuomeniniais pagrindais veikianti institucija.

4. Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija) atstovą, keturi vartotojų asociacijų atstovai ir vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.

5. Taryba:

1) teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos politikos įgyvendinimo ir tobulinimo;

2) analizuoja vartotojų teises ginančių institucijų informaciją apie jų veiklą ir teikia pasiūlymus dėl jų veiklos;

3) teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo ir keitimo.

6. Švietimo ir mokslo ministerija vartotojų teisių apsaugos srityje:

1) koordinuoja vartotojų ugdymą ir integruoja vartotojų švietimą į formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas) ir neformalųjį švietimą (ikimokyklinį,  priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą);

2) aprobuoja mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas, apimančias vartotojų ugdymo klausimus ir kartu su švietimo įstaigomis įgyvendina vartotojų švietimo politiką.

7. Kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, kurios įgyvendina priemones, numatytas šio įstatymo 7 straipsnyje, pagal savo kompetenciją, kurią nustato šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai, dalyvauja organizuojant vartotojų teisių apsaugą, ginant vartotojų teises.

11 straipsnis. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra valstybės įstaiga prie Teisingumo ministerijos, įgyvendinanti valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje, koordinuojanti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, atsakingų už atitinkamos vartojimo srities veiklą vartotojų apsaugos srityje.

2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra juridinis asmuo, turintis sąskaitas bankuose ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu.

3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra biudžetinė įstaiga.

4. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai vadovauja direktorius. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorių į pareigas skiria teisingumo ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

5. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktuose numatytoms funkcijoms vykdyti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius sudaro kolegialų organą – komisiją iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių vadovų. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai bei jos patvirtintas darbo reglamentas.

12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės

1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vykdo šias funkcijas:

1) koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų veiklą (analizuoja sukauptą, periodiškai gaunamą iš valstybės ir savivaldybių institucijų informaciją apie vartotojų teisių apsaugą; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo; kuria duomenų bazę vartotojų teisių apsaugos klausimais);

2) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje;

3) pagal kompetenciją priima ir derina teisės aktus, susijusius su vartotojų teisių apsauga;

4) pagal kompetenciją dėl įstatymų ir kitų teisės aktų projektų teikia išvadas bei pasiūlymus;

5) pagal kompetenciją nagrinėja vartotojų skundus išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka;

6) vykdo vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolę;

7) pagal kompetenciją taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones;

8) gina vartotojų viešą interesą;

9) organizuoja vartotojų švietimą, koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, organizuojant vartotojų švietimą;

10) kartu su kitomis valstybės suinteresuotomis institucijomis organizuoja ir vykdo keitimąsi informacija su Europos Bendrijų Komisija ir valstybėmis narėmis (RAPEX sistema), teikia informaciją Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka;

11) kartu su Europos Bendrijų Komisija ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinėmis institucijomis, kiek tai reikalinga Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo tikslams pasiekti, kuria ir dalyvauja bendroje administracinio bendradarbiavimo veiklos sistemoje;

12) vykdo kitas įstatymų ir kitų teisės aktų  nustatytas funkcijas.

2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi teisę:

1) gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų, atsakingų už atitinkamą valdymo sritį, informaciją, susijusią su vartotojų teisių apsauga;

2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat iš įstaigų, kitų asmenų bet kokia forma informaciją ir dokumentus, reikalingus įstatymų, kurių laikymąsi ji kontroliuoja, pažeidimų tyrimams, o prireikus – reklamuojamų prekių pavyzdžius;

3) vykdyti reikalingus tikrinimus vietoje, kiek tai reikalinga Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo tikslams pasiekti;

4) pagal kompetenciją reikalauti, kad gamintojai, importuotojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai ar jų atstovai atvyktų į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir duotų paaiškinimus žodžiu ar raštu;

5) pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti pagal vartotojų skundus ar savo iniciatyva;

6) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus;

7) turi kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises.

13 straipsnis. Vartotojų asociacijos 

1. Vartotojų asociacijos turi teisę:

1) tirti vartotojų nuomonę apie prekių ir paslaugų asortimentą, kokybę, prekybos ir paslaugų teikimo organizavimą;

2) tirti prekių ir paslaugų kokybę bandymų laboratorijose, taip pat pateikti prekes bei paslaugas ekspertizei ir tyrimams kompetentingoms Lietuvos Respublikos ir užsienio organizacijoms;

3) viešai skelbti vartotojų nuomonės tyrimų bei prekių ir paslaugų ekspertizių ir bandymų tyrimų rezultatus;

4) teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms pasiūlymus dėl vartotojų sveikatai pavojingų prekių ir paslaugų gamybos, pardavimo (teikimo) uždraudimo;

5) teikti prekių gamintojams, importuotojams, pardavėjams ir paslaugų teikėjams pasiūlymus dėl prekių ir paslaugų kokybės gerinimo;

6) šviesti vartotojus, leisti jiems skirtus leidinius, rengti laidas ir kt.;

7) atstovauti vartotojui, sprendžiant ginčus išankstine ne teismo tvarka;

8) gauti informaciją iš gamintojų, pardavėjų, paslaugų teikėjų apie parduodamų prekių bei teikiamų paslaugų kokybę ir kitus duomenis, reikalingus vartotojų teisėms ir interesams ginti; 

9) gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų;

10) įgyvendinti vartotojų informavimo ir konsultavimo programas;

11) teikti pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos politikos formavimo ir dalyvauti jos įgyvendinime;

12) turi kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises.

2. Vartotojų asociacijoms, atitinkančioms šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, gali būti teikiama valstybės finansinė parama pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.

3. Savivaldybės turi teisę remti vartotojų asociacijas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

PREKIŲ IR PASLAUGŲ KOKYBĖ IR SAUGA

14 straipsnis. Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimai

1. Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimus nustato Civilinis kodeksas, Produktų saugos įstatymas, Maisto įstatymas ir kiti teisės aktai.

2. Jeigu neįrodoma kitaip, prekės trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo prekės perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo vartotojui metu, išskyrus kai tai yra nesuderinama su prekės ar jos trūkumo pobūdžiu.

3. Jeigu prekės pirkimas – pardavimas apima prekės instaliavimą, įrengimą ar montavimą ir prekes instaliavo, įrengė ar montavo pardavėjas arba jo pasitelkti asmenys, bet koks dėl neteisingo vartojimo prekių instaliavimo, įrengimo ar montavimo atsiradęs kokybės neatitikimas prilyginamas prekių kokybės neatitikimui. Ši nuostata taip pat taikoma tuo atveju, kai susitariama, jog prekę instaliuos, įrengs ar montuos pats vartotojas, kai jis instaliuoja, įrengia ar montuoja, o neteisingo instaliavimo, įrengimo ar montavimo priežastis yra instrukcijos trūkumai.

15 straipsnis. Prekių pardavimas pasibaigus jų tinkamumo naudoti terminui

Draudžiama parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas yra pasibaigęs, t. y. prekės laikomos visiškai arba iš dalies nebetinkamomis naudoti (vartoti) pagal paskirtį – jų savybės yra arba gali būti blogesnės, nei nustatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente ir (ar) gamintojo deklaruojamame norminiame dokumente, ir kurių vartotojas galėjo tikėtis iki šio termino pabaigos.

16 straipsnis. Kokybės garantija

1. Pardavėjo, paslaugos teikėjo teikiama kokybės garantija negali suvaržyti vartotojų teisių, įsigijus nekokybišką daiktą.

2. Kokybės garantija turi būti suteikiama valstybine kalba. Joje turi būti nurodoma, kad ji negali suvaržyti vartotojų teisių, įsigijus nekokybišką prekę, taip pat joje paprasta, aiškia, suprantama kalba nurodytas garantijos teikėjo pavadinimas (arba vardas, pavardė) ir adresas ir išdėstytos jos sąlygos, įskaitant jos trukmę, taikymo teritoriją.

3. Vartotojo reikalavimu kokybės garantija turi būti pateikiama raštu ar kitoje vartotojui prieinamoje patvarioje laikmenoje.

4. Kokybės garantija laikoma galiojančia, neatsižvelgiant į tai, kad ji suteikta pažeidžiant šio įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus.

PENKTASIS SKIRSNIS

VARTOTOJŲ ŠVIETIMAS

17 straipsnis. Vartotojų švietimo samprata

1. Vartotojų švietimu laikomas procesas, kurio metu vartotojams sudaromos galimybės įgyti žinių ir gebėjimų, kurių reikės perkant ir naudojant prekes bei paslaugas asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, vartotojo teisėms įgyvendinti bei ginti.

2. Vartotojų švietimas apima formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas) ir neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą).

3. Vartotojų švietimo kryptys ir uždaviniai turi būti nustatomi Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos strategijoje.

18 straipsnis. Laidų vartotojų teisių apsaugos klausimais transliavimas

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, iš jiems skirtų valstybės biudžeto asignavimų, transliuojamuose laidose teikia informaciją vartotojų teisių apsaugos klausimais.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMAS NE TEISME

19 straipsnis. Vartotojų teisių gynimo būdai

1. Vartotojas, manantis, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, kylančius iš sutartinių vartojimo santykių, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą ar Inspekciją, į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą.

2. Vartotojas turi teisę savo teises ginti ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais.

20 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į pardavėją, paslaugų teikėją

1. Vartotojas, manantis, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia kreipiasi į pardavėją, paslaugų teikėją, nurodydamas savo reikalavimą.

2. Pardavėjas, paslaugų teikėjas, nesutikęs su vartotojo reikalavimu, privalo ne vėliau kaip per 10 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai nenumato kitaip, raštu pateikti išsamų motyvuotą atsakymą, pagrįstą dokumentais, kurių kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo, paslaugų teikėjo atsakymo. Vartotojų prašymus pardavėjas, paslaugų teikėjas nagrinėja nemokamai.

21 straipsnis. Vartotojo kreipimasis į Tarnybą ar Inspekciją

1. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą ar Inspekciją. Šios institucijos privalo išnagrinėti vartotojo prašymą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos.

2. Tarnyba ar Inspekcija, išnagrinėjusi vartotojo prašymą surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodoma, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas ir, jei pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba ar Inspekcija informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus, kartu pateikiant patikrinimo akto kopiją, per 3 dienas nuo patikrinimo akto surašymo.

3. Jei pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybai ar Inspekcijai pasiūlius tenkinti vartotojo reikalavimą, jo netenkina, šios institucijos patikrinimo akto kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia klausimą dėl vartotojų viešojo intereso gynimo.

4. Jei vartotojo prašymui išnagrinėti, atliekama ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai, kuriais būtų nustatoma prekių ir (ar) su jomis susijusių paslaugų kokybė, jie atliekami iš Tarnybai ir Inspekcijai tam tikslui numatytų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus.

5. Už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus  Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais įkainiais ir tvarka apmoka:

1) pardavėjas, paslaugų teikėjas, jei nustatoma, jog prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos netinkamos kokybės;                                                                                                                                                                 

2) vartotojas, jei Tarnybos ar Inspekcijos sprendimu ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai nebūtini, o vartotojas pageidauja juos atlikti, pasitvirtinus, kad prekės ir (ar) su jomis susijusios paslaugos yra tinkamos kokybės.

6. Jei šio straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys nesumoka už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus, Tarnyba ar Inspekcija kreipiasi į teismą dėl šių sumų priteisimo.

22 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos, jų teisės ir pareigos

1. Ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų, ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – ginčus nagrinėjančios institucijos):

1) Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba – elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse;

2) Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija – Draudimo priežiūros įstatymo numatytais atvejais ir tvarka;

3) Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos - Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;

4) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija - Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse;

5) kitos institucijos - įstatymų nustatytais atvejais;

6) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – kitose šio straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių apsaugos srityse.

2. Ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka, jei kiti įstatymai nenustato kitaip.

3. Šio straipsnio 1 dalyje išvardintos institucijos nagrinėdamos ginčą turi teisę:

1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo per šios institucijos nurodytą terminą;

2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų informaciją, reikalingą ginčui išspręsti ir sprendimui priimti;

3) pareikalauti iš pardavėjo, paslaugų teikėjo, kuriam pareikštas reikalavimas, per šios institucijos nurodytą terminą pateikti įrodymus, reikalingus tirti vartotojo prašymą, gauti paaiškinimus žodžiu ir raštu;

4) gauti išvadą iš valstybės ir savivaldybių institucijų;

5) kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas teises.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos privalo užtikrinti informacijos suinteresuotiems asmenims pateikimą raštu ar kita jiems priimtina forma dėl institucijos kompetencijos nagrinėjant ginčus, nagrinėtinų ginčų pobūdžio, ginčų nagrinėjimo tvarkos ir terminų, teisės aktų, taikytinų priimant sprendimą, galimų išlaidų ginčo nagrinėjimo metu, jų paskirstymo, sprendimo teisinės galios, sprendimo neįvykdymo pasekmių. Taip pat šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos savo interneto svetainėje skelbia informaciją apie vartotojų gautų prašymų nagrinėti ginčus ne teisme tvarka kiekį ir apibendrintus jų nagrinėjimo rezultatus, vidutinį nagrinėjimo laiką, apibendrintų vartotojų reikalavimų rūšis.

23 straipsnis. Kreipimasis į ginčus nagrinėjančias institucijas

1. Kiekvienas vartotojas turi teisę pateikti prašymą šio straipsnio nustatyta tvarka ginčus nagrinėjančiai institucijai,  kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai.

2. Vartotojas, kreipdamasis į ginčus nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti:

1) prašymą, kuriame turi būti nurodyta: ginčą nagrinėjančios institucijos, kuriai prašymas pateikiamas, pavadinimas; vartotojo vardas, pavardė, adresas; pardavėjo, paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas, adresas (buveinė); vartotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai, kuriuos, vartotojo nuomone, pažeidžia pardavėjas, paslaugų teikėjas; vartotojo reikalavimas; informacija apie kreipimąsi į pardavėją paslaugų teikėją; pridedamų dokumentų kopijų sąrašas;

2) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų kopijas.

3. Kilus abejonėms dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, jog vartotojas ir (ar) pardavėjas, paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus.

4. Gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, ginčus nagrinėjanti institucija nustato, ar nėra pagrindo atsisakyti nagrinėti prašymo.

5. Ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti vartotojo prašymą:        

1) jeigu ginčus nagrinėjanti institucija neįgaliota priimti sprendimo dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo. Tokiu atveju ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda vartotojo prašymą šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardintoms institucijoms ir apie tai raštu praneša vartotojui. Jeigu nė viena šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta institucija neįgaliota priimti sprendimo, vartotojo prašymas nagrinėjamas Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka;

2) kai ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja ginčus nagrinėjanti institucija ar teismas. Prašymas per 5 darbo dienas nuo jo gavimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje dienos grąžinamas vartotojui, nurodant grąžinimo pagrindą;

3) jeigu ginčus nagrinėjanti institucija yra priėmusi sprendimą ar yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba įsigaliojusi teismo nutartis priimti atsisakymą ieškinio tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba įsigaliojusi teismo nutartis patvirtinti taikos sutartį;

4) kuriame nenurodytas vartotojo vardas ir pavardė, adresas arba prašymas vartotojo ar jo atstovo nepasirašytas ar prašymas vartotojo vardu pateiktas neįgalioto asmens.                   

24 straipsnis. Pasirengimas ginčo nagrinėjimui

1. Gavusi vartotojo prašymą, ginčus nagrinėjanti institucija išsiunčia pardavėjui, paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo reikalavimas, pranešimą kuriame nurodoma, jog gautas vartotojo prašymas nagrinėti ginčą ginčus nagrinėjančioje institucijoje bei prašymo ir jo priedų kopijas, reikalaudama ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus.

2. Jei vartotojas kreipiasi į ginčus nagrinėjančią instituciją dėl prašymo dalyko prieš tai nesikreipęs į pardavėją, paslaugos teikėją arba kreipėsi, bet per šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą negavo jokio atsakymo, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę vartotojo prašymą išsiųsti pardavėjui, paslaugų teikėjui ir pasiūlyti per jos nustatytą terminą ginčą išspręsti taikiai. Nesutikdamas spręsti ginčą taikiai, pardavėjas, paslaugų teikėjas pateikia ginčus nagrinėjančiai institucijai motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus. Ginčus nagrinėjanti institucija nenagrinėja ginčo, jei pardavėjas, paslaugų teikėjas per jos nustatytą terminą pasiūlo taikų ginčo sprendimo būdą ir vartotojas su juo sutinka arba per ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą nenurodo, kad nesutinka su tokiu ginčo sprendimo būdu.

3. Ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis pagal kompetenciją į valstybės ir savivaldybių instituciją, kuri atsakinga už atitinkamos vartojimo srities valstybinį reguliavimą, kad gautų išvadą dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo ar pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų. Nurodytos institucijos prireikus atlieka ekspertizę ar laboratorinius tyrimus. Ekspertizės ir laboratoriniai tyrimai apmokami šio įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta tvarka.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijos, atsakingos už atitinkamos vartojimo srities valstybinį reguliavimą, pagal kompetenciją duoda išvadas ginčus nagrinėjančiai institucijai jos reikalavimu per ginčą nagrinėjančios institucijos nustatytą terminą, bet ne ilgiau kaip per 30 dienų.

25 straipsnis. Ginčo nagrinėjimas

1. Ginčus nagrinėjančiai institucijai pasirengus nagrinėti ginčą, ginčas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka pagal ginčą nagrinėjančiai institucijai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu ginčas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai nepateikta pakankamai įrodymų ginčui išnagrinėti. Ginčas žodinio proceso tvarka nagrinėjamas ginčo šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims pranešus apie ginčo nagrinėjimo posėdžio vietą, datą ir laiką. Jei vartotojas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas pagal šio įstatymo 26 straipsnį. Jei pardavėjas ar paslaugos teikėjas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį arba nepateikia paaiškinimų ir kitų įrodymų, ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę priimti sprendimą atsižvelgdama į turimus įrodymus.

2. Ginčai nagrinėjami viešai, išskyrus atvejus, kai ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu būtina apsaugoti valstybės, tarnybos, komercines, banko, profesines paslaptis arba užtikrinti vartotojo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Visa išnagrinėtos bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos neviešai, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir joje nedalyvavę asmenys teisingumo ministro nustatyta tvarka.

3. Ginčas nagrinėjamas laikantis rungimosi ir ginčo nagrinėjimo operatyvumo principų. Vadovaujantis rungimosi principu ginčo nagrinėjimo metu kiekviena ginčo šalis įrodinėja aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, susipažįsta su kitų šalių pateiktais argumentais, faktais bei ekspertų išvadomis.

4 Ginčą nagrinėjanti institucija išsiaiškina ginčo esmę, ištiria turimus įrodymus ir imasi priemonių šalims sutaikyti.

5. Žodinio proceso metu ginčo šalys bei visi dalyvaujantys ginčo nagrinėjime suinteresuoti asmenys laikosi posėdžio pirmininko nustatytos posėdžio tvarkos.

6. Ginčo šalys bei kiti dalyvaujantys ginčo nagrinėjime suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus, nuorašus, kopijas, teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus kitiems ginčo nagrinėjime dalyvaujantiems asmenims, pateikti prašymus, gauti ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašą bei naudotis kitomis šio Įstatymo suteikiamomis teisėmis. Šiomis teisėmis ginčo nagrinėjime dalyvaujantys asmenys privalo naudotis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo.

7. Ginčus nagrinėjanti institucija imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo taikaus susitarimo būdus, jei, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, toks susitarimas įmanomas. Jei pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas sutinka užbaigti ginčą susitarimu, ginčo nagrinėjimas ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jei ginčo susitarimu užbaigti nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo.

8. Ginčus nagrinėjanti institucija vartotojo prašymą išnagrinėja ir priima sprendimą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo, atitinkančio šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimus, pateikimo dienos, jei kiti įstatymai nenumato kitaip Ginčą nagrinėjanti institucija imasi priemonių, kad ginčo šalys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir nevilkintų ginčo nagrinėjimo bei siekia, kad ginčas per įmanomai trumpiausią laiką būtų tinkamai išnagrinėtas.

26 straipsnis. Ginčo nagrinėjimo nutraukimas

1. Ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo nagrinėjimą šiais atvejais:

1) ginčo šalims susitaikius;

2) jei vartotojas kviečiamas neatvyksta į ginčą nagrinėjančios institucijos posėdį be pateisinamos priežasties ar neteikia paaiškinimų bei įrodymų;

3) jei viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą;

4) jei paaiškėja aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1- 3 punktuose;

5) jei vartotojas atsisako savo reikalavimų;

6) esant objektyvioms aplinkybėms, dėl kurių ginčo sprendimas yra neįmanomas.

2. Ginčus nagrinėjančiai institucijai nutraukus ginčo nagrinėjimą, vartotojas neturi teisės pakartotinai dėl to paties dalyko kreiptis į ginčus nagrinėjančią instituciją, tačiau tai neriboja jo teisės kreiptis  į teismą.

27 straipsnis. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas

1. Ginčus nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi vartotojo prašymą, priima vieną iš šių sprendimų:

1) patenkinti vartotojo reikalavimus;

2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;

3) atmesti vartotojo prašymą.

2. Ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei į jas pagrindžiančius įrodymus.

3. Ginčą nagrinėjančios institucijos sprendime privalo būti nurodyta:

1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;

2) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;

3) sprendimą priėmusio kolegialaus organo, jei ginčas nagrinėjamas kolegialiai, sudėtis, posėdžio sekretorius, ginčo šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys;

4) ginčo esmė;

5) byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimų santrauka;

6) įrodymų vertinimas;

7) argumentai, dėl kurių atmetami kurie nors įrodymai;

8) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi, bei kiti teisiniai argumentai;

9) institucijos priimtas vienas iš sprendimų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje;

10) sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas, per kurį siūloma sprendimą įvykdyti ir informacija apie tai, kad apie sprendimo neįvykdymą bus paskelbta šio įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka.

4. Ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašai per 3 darbo dienas išsiunčiami vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui.

28 straipsnis. Viešas paskelbimas

1. Gavusi informaciją, kad per šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodytą terminą pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė sprendimo, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nustatyta informacija apie sprendimo neįvykdymą skelbiama viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto svetainėje. Ginčus nagrinėjančios institucijos privalo pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai apie neįvykdytus sprendimus bei nevykdomus taikius šalių susitarimus nedelsiant gavusios informaciją apie neįvykdymą. 

2. Gavusi informaciją, kad pardavėjas, paslaugos teikėjas neįvykdė taikos sutarties, nurodytos šio įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje, informacija apie taikos sutarties neįvykdymą skelbiama šio straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, nurodant Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nustatytą informaciją.

29 straipsnis. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą

Ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek šiai institucijai priėmus sprendimą. Kreipimasis į teismą, ginčą nagrinėjančiai institucijai priėmus sprendimą, nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

VARTOTOJŲ VIEŠO INTERESO GYNIMAS

30 straipsnis. Teisė ginti vartotojų viešą interesą

1. Vartotojų viešąjį interesą turi teisę ginti Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir vartotojų asociacijos, atitinkančios šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas sąlygas bei kitos institucijos įstatymų nustatytais atvejais.

2. Vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio vartotojų viešajam interesui apginti pateikimas, kai siekiama uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus, pažeidžiančius neapibrėžto vartotojų skaičiaus teisėtus bendruosius interesus ir kurie yra nesąžiningi vartotojų atžvilgiu, neatitinkantys sąžiningos verslo praktikos arba prieštaraujantys Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams.

3. Šio skirsnio nuostatos neriboja vartotojo teisių pačiam ginti pažeistas teises.

31 straipsnis. Vartotojų asociacijų teisė ginti vartotojų viešąjį interesą

1. Vartotojų asociacijos turi teisę ginti vartotojų viešą interesą, jei jos atitinka šias sąlygas:

1) yra įregistruotos juridinių asmenų registre;

2) steigimo dokumente yra nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, vartotojų švietimas;

3) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. Tuo atveju, jei asociacijos nariais yra kitos vartotojų asociacijos, bendras tų asociacijų narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 20;

4) yra nepriklausomos nuo verslo. 

2. Vartotojų asociacija, pateikdama ieškinį vartotojų viešam interesui ginti, privalo pateikti įrodymus teismui, pagrindžiančius jos atitikimą šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms. Atitikimą šio straipsnio 1 dalies 4 punkto nurodytai sąlygai patvirtina vartotojų asociacijos pareiškimas dėl jos nepriklausomumo nuo verslo, jeigu neįrodoma kitaip.

32 straipsnis. Kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją

1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad pažeistas vartotojų viešas interesas, turi teisę kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlydama jam per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo nutraukti veiksmus, pažeidžiančius vartotojų viešąjį interesą bei nurodydama pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipsis į teismą su ieškiniu viešam interesui ginti, jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas nenutrauks veiksmų, pažeidžiančių viešąjį vartotojų interesą.

2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos, turi teisę kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją pasiūlydama jam per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti tos sąlygos ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais bei nurodydama pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipsis į teismą su ieškiniu dėl tokios sąlygos ar sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar pakeitimo, jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdys Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pasiūlymo.

3. Gavęs šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pasiūlymą ir sutikdamas nutraukti pažeidimą, pardavėjas, paslaugų teikėjas per nustatytą 14 dienų terminą atsiunčia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pranešimą, jog sutinka nutraukti pažeidimą ir informaciją, jog pažeidimą nutraukė. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba šį pranešimą skelbia savo interneto svetainėje.

4. Šio straipsnio 1 – 3 dalių nuostatos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais gina kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, o 1 - 2 dalys mutatis mutandis taikomos, kai viešąjį vartotojų interesą gina vartotojų asociacijos.

33 straipsnis. Europos Sąjungos valstybių narių institucijų ar organizacijų teisė pareikšti ieškinį Lietuvoje ginant viešą interesą

1. Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos, kurias Europos Komisija įtraukia į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus numatytą sąrašą ir paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, turi teisę pagal Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismuose pareikšti ieškinį dėl įpareigojimo prekių ar paslaugų pardavėjui (teikėjui) nutraukti viešą interesą pažeidžiančius veiksmus. Šios dalies nuostatos taikomos tuo atveju, kai Lietuvoje veikiančio prekių ar paslaugų pardavėjo (teikėjo) veiksmai pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, kurių sąrašą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus priedą tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, ir tais veiksmais pažeidžiamas kitos valstybės narės viešas vartotojų interesas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta teise pareikšti ieškinį Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei prieš tai raštu konsultavosi su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba privalo pateikti atsakymą Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms ar organizacijoms per 14 dienų. Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos prieš pareikšdamos ieškinį turi teisę taip pat kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją dėl vartotojų viešą interesą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo,  pasiūlydama jam per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo nutraukti veiksmus pažeidžiančius vartotojų viešąjį interesą, ir nurodydama pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas nenutrauks veiksmų pažeidžiančių viešąjį vartotojų interesą, Europos Sąjungos valstybių narių institucijos ar organizacijos kreipsis į teismą su ieškiniu viešam interesui ginti.

3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba praneša Europos Komisijai apie Lietuvoje priimtą išankstinių konsultacijų procedūrą, numatytą šio straipsnio 2 dalyje.

34 straipsnis. Vartotojų viešo intereso gynimas Europos Sąjungos valstybėse narėse

1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi teisę kreiptis į Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas kompetentingas įstaigas su prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį prekių ar paslaugų pardavėją (teikėją), veikiantį toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nutraukti Lietuvos vartotojų viešo intereso pažeidimus.

2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba gali įgalioti šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias vartotojų asociacijas kreiptis į kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas kompetentingas įstaigas su prašymu priimti sprendimą, įpareigojantį prekių ar paslaugų pardavėją (teikėją), veikiantį toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nutraukti Lietuvos vartotojų viešo intereso pažeidimus.

3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba praneša Europos Komisijai įgaliotų pagal šį straipsnį institucijų ir asociacijų pavadinimus bei jų įgaliojimų apimtį. Jei kitas įstatymas numatys kreipimosi į kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismus ar kitas kompetentingas įstaigas teisę kitoms valstybės institucijoms, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba praneša Komisijai šių institucijų pavadinimus bei jų įgaliojimų apimtį.

35 straipsnis. Viešas paskelbimas apie pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmų uždraudimą                            (nutraukimą)

1. Teismas, priėmęs pagal šį skirsnį sprendimą, visais atvejais privalo sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiųsti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją ir šioje dalyje nurodytais terminais paskelbti viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto svetainėje. 

2. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas, kurio atžvilgiu teismas pagal šį skirsnį priėmė sprendimą dėl jo veiksmų uždraudimo (nutraukimo), per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis privalo paskelbti viename iš Lietuvos dienraščių teismo sprendimo, kuriuo uždraudžiami (nutraukiami) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmai, rezoliucinę dalį arba paskelbti šią informaciją: pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kurio atžvilgiu yra priimtas teismo sprendimas, pavadinimas (vardas, pavardė), juridinio asmens – kodas, patenkinto ieškinio turinys (veiksmai, kurie buvo uždrausti ar kuriuos pardavėjas ar paslaugų teikėjas teismo  sprendimu yra įpareigotas nutraukti ir kt.). Pardavėjas ar paslaugų teikėjas, paskelbęs tokią informaciją,  per 3 dienas nuo paskelbimo privalo informuoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą apie tokį paskelbimą kartu nurodant kokiame dienraštyje ir kokio turinio informacija buvo paskelbta. Jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas nepaskelbė nurodytos informacijos Lietuvos dienraštyje ar nepateikė informacijos apie paskelbimą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba privalo šioje dalyje nurodytą informaciją pati paskelbti viename iš Lietuvos dienraščių. Už šios informacijos paskelbimą sumoka pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas nesumoka už tokios informacijos paskelbimą, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl sumų, sumokėtų už informacijos paskelbimą, priteisimo teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais gina kitos valstybės ir savivaldybių institucijos.

AŠTUNTASIS SKIRSNIS

finansinių paslaugų teikimAS PAGAL SUTARTIS, SUDAROMAS NAUDOJANT RYŠIO PRIEMONES

36 straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartį, sudaromą ryšio priemonėmis

1. Šio skirsnio nuostatos taikomos, kai finansinės paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis, dalyvaujant pačiam paslaugų teikėjui ar jo tarpininkui. Finansinių paslaugų teikimo santykiams, kurių šio skirsnio nuostatos nenustato, taikomas Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą.

2. Vartotojai negali atsisakyti šiame skirsnyje jiems suteiktų teisių.

3. Tuo atveju, kai finansinių paslaugų sandorį sudaro pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis, o ją sudarius laikui einant yra atliekamos to paties pobūdžio viena po kitos vykdomos operacijos ar atskirų operacijų grupė, šio skirsnio nuostatos taikomos tik pradinei finansinių paslaugų teikimo sutarčiai.

4. Kai pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis nesudaroma, tačiau tos pačios sutarties šalys vėliau atlieka to paties pobūdžio vieną po kitos vykdomas ar atskiras finansines operacijas, šis straipsnis taikomas tik tada, kai atliekama pirmoji operacija. Tačiau jei ilgiau negu vienerius metus to paties pobūdžio operacija neatliekama, kita operacija bus laikoma pirmąja operacija ir jai taikomi šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai.

5. Finansinių paslaugų teikėjas iki sutarties dėl finansinių paslaugų teikimo sudarymo privalo pateikti vartotojui informaciją, kurioje turi būti nurodyti duomenys, susiję su paslaugų teikėju, finansine paslauga, finansinių paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta ryšio priemonėmis, ir žalos atlyginimu.

6. Apie finansinių paslaugų teikėją turi būti nurodyta:

1) šie duomenys: paslaugų teikėjo pavadinimas, buveinė (adresas), telefono ryšio, fakso numeriai, elektroninio pašto, interneto svetainės adresai, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie šį juridinį asmenį, juridinio asmens kodas, taip pat duomenys apie paslaugų teikėjo pagrindinę komercinę veiklą;

2) duomenys, identifikuojantys vartotojo gyvenamosios vietos valstybėje veikiantį finansinių paslaugų teikėjo atstovą, ir vartotojo santykiams su atstovu, jei jis yra, svarbus adresas;

3) jei iki sutarties sudarymo vartotojas konsultuojasi su specialistu, kuris nėra finansinių paslaugų teikėjas, ir jei konsultavimosi su specialistu faktas ir visi būtini pateikti duomenys yra žinomi finansinių paslaugų teikėjui, – specialisto vardas, pavardė, pareigos, pagrindas, kuriuo jis veikia, ir adresas;

4) jei paslaugų teikėjo veiklai būtina licencija ir (ar) leidimas – licenciją ir (ar) leidimą išdavusi institucija, jos adresas, telefono ryšio, fakso numeriai, elektroninio pašto, interneto svetainės adresai ir licencijos išdavimo data.

7. Apie finansinę paslaugą turi būti nurodyta:

1) pagrindinių jos savybių apibūdinimas;

2) kaina, įskaitant visas per paslaugų teikėją mokamas įmokas, rinkliavas ir išlaidas bei mokesčius, arba, jei negalima nurodyti tikslios kainos, jos apskaičiavimo pavyzdys, pagal kurį vartotojas ją gali patikrinti;

3) informacija apie tai, kad finansinė paslauga yra susijusi su sandoriais, ypač rizikingais dėl specifinių savybių ar atliktinų operacijų;

4) informacija apie tai, kad finansinės paslaugos kaina, susijusi su svyravimais finansų rinkoje, ir jų nekontroliuoja paslaugos teikėjas, kad ankstesni rezultatai nėra būsimų rezultatų rodikliai;

5) informacija, kad gali būti papildomų mokesčių ir (ar) išlaidų, nesusijusių su paslaugos teikėju;

6) laikotarpis, kurį pasiūlyme pateikta informacija galioja;

7) paslaugos apmokėjimo ir vykdymo tvarka;

8) papildomos naudojimosi ryšio priemonėmis išlaidos vartotojui, jei tokios papildomos išlaidos skaičiuojamos.

8. Apie finansinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą ryšio priemonėmis, turi būti nurodyta:

1) vartotojo teisė atsisakyti sutarties ir jos įgyvendinimo tvarka, įskaitant informaciją apie įmokas, kurias vartotojui gali reikėti sumokėti, apie tos teisės nepanaudojimo pasekmes, arba teisės atsisakyti sutarties nebuvimas;

2) minimalus sutarties galiojimo terminas, jei finansinių paslaugų teikimas yra nevienkartinio pobūdžio;

3) informacija apie šalių teises nutraukti sutartį prieš terminą arba vienašališkai, įskaitant sutartimi nustatomas netesybas;

4) praktinės instrukcijos, susijusios su teise atsisakyti sutarties, nurodant adresą, kuriuo turėtų būti siunčiamas pranešimas apie atsisakymą;

5) valstybė arba valstybės, kurių teise iki sutarties sudarymo su vartotoju vadovaujasi paslaugos teikėjas;

6) sutarties nuostatos dėl sutarčiai taikomos teisės ir/ar bylos teismingumo;

7) kokia kalba ar kalbomis pateikiama informacija apie sutarties terminus bei sąlygas ir šiame skyriuje nurodyta išankstinė informacija, taip pat kokia kalba ar kalbomis paslaugos teikėjas, suderinęs su vartotoju, įsipareigoja palaikyti ryšius šios sutarties galiojimo metu.

9. Apie žalos atlyginimą turi būti nurodyta:

1) ginčų dėl pažeistų vartotojo teisių nagrinėjimo ne teisme tvarka ar tokios tvarkos nebuvimas;

2) draudimo (garantiniai) fondai ar kita žalos atlyginimo tvarka.

10. Šio straipsnio 6-9 dalyse nurodytos informacijos komercinis pobūdis turi būti aiškiai bei suprantamai išreikštas ir atitikti naudojamas ryšio priemones, atsižvelgiant į sutartiniams santykiams taikomus sąžiningumo bei neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų apsaugą užtikrinančius principus.

11. Prieš sudarant sutartį vartotojui pateikiama informacija apie tas sutartines prievoles, kurios bus privalomos vartotojui ir paslaugos teikėjui pagal sutarčiai, jei ji būtų sudaryta, taikomą teisę.

12. Jeigu kalbama telefonu, pokalbio su vartotoju pradžioje turi būti pateikiama informacija apie finansinės paslaugos teikėją ir nurodomas skambučio komercinis tikslas. Vartotojui aiškiai sutikus, taip pat pateikiami duomenys apie skambinantįjį asmenį, jo ryšį su finansinių paslaugų teikėju ir šio straipsnio 7 dalies 1, 2, 5 punktuose ir 8 dalies 1 punkte nurodyta informacija (išskyrus informaciją apie teisės atsisakyti sutarties nepanaudojimo pasekmes).

13. Jeigu kalbama telefonu, finansinės paslaugos teikėjas praneša vartotojui apie jo teisę gauti kitą, nei nurodyta šio straipsnio 12 dalyje, informaciją ir nurodo, kokio pobūdžio yra ši informacija.

14. Sudaręs sutartį, vartotojas bet kuriuo sutarties galiojimo metu turi teisę reikalauti, kad bet kokia informacija, susijusi su sutartimi, jam būtų pateikta raštu. Sutartinių santykių metu vartotojas turi teisę keisti naudojamas ryšio priemones, jei tai neprieštarauja sudarytai sutarčiai arba teikiamų finansinių paslaugų pobūdžiui.

15. Iki sutarties sudarymo vartotojas turi gauti šio straipsnio 6 - 9 dalyse nurodytą informaciją raštu ar kitoje vartotojui prieinamoje patvariojoje laikmenoje.

16. Jei vartotojo prašymu sutartis sudaroma tokiomis ryšio priemonėmis, kuriomis neįmanoma pateikti informacijos pagal šio straipsnio 15 dalies reikalavimus, paslaugos teikėjas nedelsdamas informaciją pateikia po sutarties sudarymo.

17. Pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta vartotojui pagal šio straipsnio reikalavimus, kad vartotojas išreiškė savo valią sudaryti sutartį ir kad sutartis vykdoma tinkamai, tenka paslaugos teikėjui.

37 straipsnis. Vartotojo teisė atsisakyti finansinių paslaugų sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, ar ją nutraukti

1. Vartotojas turi teisę atsisakyti finansinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, pranešdamas apie tai raštu paslaugos teikėjui per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos, jeigu šio straipsnio 2 dalyje nenumatyta kitaip.

2. Vartotojas turi teisę atsisakyti gyvybės draudimo arba pensijų kaupimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, pranešdamas apie tai raštu paslaugos teikėjui per 30 dienų. Pensijų kaupimo sutarčių atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos. Gyvybės draudimo sutarčių atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai vartotojas informuojamas, kad sutartis yra sudaryta.

3. Jei vartotojas gauna informaciją pagal šio įstatymo 36 straipsnio 15 ar 16 dalį po sutarties sudarymo arba vėliau negu pranešimą, kad sutartis sudaryta, atsisakymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo informacijos gavimo dienos.

4. Šiame straipsnyje numatytą vartotojo teisę atsisakyti sutarties draudžiama suvaržyti papildomais įpareigojimais, įmokomis arba bet kokiu kitu būdu ją apriboti ar panaikinti, išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus.

5. Vartotojas negali pasinaudoti šiame straipsnyje nustatyta teise atsisakyti sutarties dėl:

1) finansinių paslaugų, kurių kaina susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurie gali įvykti per nustatytą sutarties atsisakymo terminą, ir jų nekontroliuoja paslaugos teikėjas. Finansinė paslauga, kurios kaina susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurie gali įvykti per nustatytą sutarties atsisakymo terminą, ir jų nekontroliuoja paslaugos teikėjas, – tai paslauga, susijusi su valiutos keitimu, pinigų rinkos priemonėmis, perleidžiamais vertybiniais popieriais, kolektyvinio investavimo subjektų investiciniais vienetais, būsimaisiais finansiniais sandoriais, įskaitant ekvivalenčias atsiskaitymo grynaisiais pinigais priemones, išankstiniais palūkanų normos sandoriais, apsikeitimo palūkanų normomis, valiuta ir nuosavybės vertybiniais popieriais sandoriais, pasirinkimo sandoriais įsigyti ir perleisti bet kokias šiame punkte nurodytas finansines priemones, įskaitant ekvivalenčias atsiskaitymo grynaisiais pinigais priemones (ši kategorija apima valiutos ir palūkanų normų pasirinkimo sandorius);

2) kelionių ir bagažo draudimo sutarčių ar panašių draudimo sutarčių, kurių galiojimo terminas trumpesnis negu vienas mėnuo;

3) sutarčių, kurias vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdžiusios nepasibaigus sutarties atsisakymo terminui.

6. Vartotojas, norintis pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, iki sutarties atsisakymo termino pabaigos apie tai praneša paslaugų teikėjui, vadovaudamasis praktinėmis instrukcijomis, jam pateiktomis pagal šio įstatymo 36 straipsnio 8 dalies 4 punktą. Laikoma, kad terminas nepraleistas, jei pranešimas (pateiktas raštu ar patvarioje laikmenoje, su kuria gali susipažinti paslaugos teikėjas) išsiunčiamas iki sutarties atsisakymo termino pabaigos.

7. Šis straipsnis netaikomas vartojimo kredito sutartims, nutrauktoms pagal Civilinio kodekso 6.367 straipsnio 6 dalį ir 6.370 straipsnio 2 dalį.

8. Jei kartu su finansinės paslaugos sutartimi, sudaryta ryšio priemonėmis, sudaroma kita sutartis naudojant ryšio priemones dėl paslaugų, kurias pagal trečiosios šalies ir paslaugų teikėjo sutartį teikia paslaugų teikėjas arba trečioji šalis, pastaroji sutartis nutraukiama be papildomų įpareigojimų vartotojui, jei vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties.

9. Jei paslaugos teikėjas nesilaiko šio skirsnio nuostatų,  ryšio priemonėmis sudaryta finansinių paslaugų teikimo sutartis turi būti nutraukiama be jokių papildomų įsipareigojimų vartotojui.

10. Finansinės paslaugos teikėjas sutartį, nepasibaigus numatytam sutarties atsisakymo terminui, gali pradėti vykdyti tik vartotojui sutikus. Kai vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, jis per sutartyje numatytą terminą sumoka už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą, kurią finansinės paslaugos teikėjas jam suteikė pagal sutartį.

11. Vartotojas už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą moka, jei jis buvo informuotas pagal šio įstatymo 36 straipsnio 8 dalies 1 punktą. Faktą, jog vartotojas buvo tinkamai informuotas turi įrodyti finansinės paslaugos teikėjas. Finansinės paslaugos teikėjas negali reikalauti už suteiktą finansinę paslaugą mokėti, jei jis be išankstinio vartotojo prašymo pradėjo vykdyti sutartį nepasibaigus šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytam sutarties atsisakymo terminui.

12. Finansinių paslaugų teikėjas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą gavimo dienos grąžina vartotojui pagal sutartį gautus pinigus (ir (ar) turtą), išskyrus nurodytus šio straipsnio 10 dalyje. Vartotojas, atsisakęs sutarties pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, ne vėliau kaip per 30 dienų, nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą išsiuntimo dienos, grąžina finansinių paslaugų teikėjui pagal sutartį gautus pinigus (ir (ar) turtą).

38 straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas be vartotojo sutikimo

1. Draudžiama teikti finansines paslaugas vartotojui be jo sutikimo, jeigu už jas reikalaujama mokėti.

2. Jeigu vartotojui buvo suteiktos finansinės paslaugos be jo sutikimo, vartotojas gali naudotis jomis savo nuožiūra neatlygintinai. Neužsakytų finansinių paslaugų teikimo atveju vartotojas atleidžiamas nuo bet kokios su šių paslaugų naudojimu susijusios atsakomybės.

39 straipsnis. Pranešimai, neteiktini be vartotojo sutikimo

1. Finansinės paslaugos teikėjas gali siųsti pranešimus automatinėmis telefoninio ryšio priemonėmis, nereikalaujančiomis žmogaus dalyvavimo (automatiniais skambinimo aparatais), ir faksais tik gavęs išankstinį vartotojo sutikimą.

2. Finansinės paslaugos teikėjas gali naudoti šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas ryšio priemones, kurias vartotojas naudoja savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tik gavęs išankstinį vartotojo sutikimą.

3. Vartotojui turi būti sudarytos sąlygos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais savo valią išreikšti neatlygintinai.

DEVINTASIS SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

40 straipsnis. Atsakomybė už teisės aktų reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą pažeidimus

Pardavėjai ir paslaugų teikėjai už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus atsako teisės aktų nustatyta tvarka.“

2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 dienos.

2. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos funkcijas vykdo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

3. Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos iki 2006 m. sausio 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinimui būtinus teisės aktus.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo

priedas

(2005 m.                d. įstatymo Nr. ................... redakcija)

ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI

1. 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB).

2. 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų.

3. 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB.

4. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo.

_____________________________________