Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2003 m. d. Nr.
Vilnius
(Žin.,1999, Nr. 97-2775)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą ir jį išdėstyti taip:
“LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ
ĮSTATYMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis Įstatymas nustato:
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Autentiškumo patvirtinimo procedūra – kredito įstaigos arba kredito įstaigos ir kliento susitarimu numatyta procedūra, kurios metu nustatoma, ar tikrai mokėjimo nurodymas, mokėjimo nurodymo pakeitimas arba mokėjimo nurodymo atšaukimas pateiktas asmens, kuris mokėjimo nurodyme įvardytas kaip mokėtojas arba gavėjas. Elektroninėmis mokėjimo priemonėmis sudarytų mokėjimo nurodymų autentiškumas nustatomas naudojant tapatybės patvirtinimo priemones.
3. Debeto pervedimas – gavėjo inicijuotas sandoris, kuomet mokėtojo arba gavėjo kredito įstaigai pateiktas mokėjimo nurodymas vykdomas mokėtojo lėšoms pervesti gavėjui į gavėjo sąskaitą kredito įstaigoje. Gavėjas turi teisę pateikti mokėjimo nurodymą, jeigu turi rašytinį mokėtojo sutikimą nurašyti lėšas iš jo sąskaitos ir šis sutikimas yra pateiktas mokėtojo kredito įstaigai.
4. Elektroninės mokėjimo priemonės – tai nuotolinės prieigos mokėjimo priemonės ir elektroniniai pinigai.
5. Elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas (toliau – naudotojas) – tai kredito įstaigos klientas, kuriam kredito įstaiga suteikia elektroninę mokėjimo priemonę.
6. Elektroniniai pinigai – tai piniginė vertė, kaip naudotojo reikalavimo kredito įstaigai išraiška, saugoma kredito įstaigos išleistoje priemonėje (kortelės, kompiuterio ar kitos įrangos atmintyje) ir kuri, panaudojus tapatybės patvirtinimo priemonę, gali būti panaudota mokėjimams bet kuriam gavėjui, galinčiam priimti tokius mokėjimus, ir(arba) naudotojui gauti grynųjų pinigų.
7. Finansinis padengimas – tai reikalingų mokėjimo nurodymui įvykdyti lėšų buvimas mokėtojo sąskaitoje, esančioje mokėtojo kredito įstaigoje, arba mokėtojo įmokėjimas kredito įstaigai grynųjų pinigų ir (arba) mokėtojo kredito įstaigos įsipareigojimas suteikti mokėtojui kreditą mokėjimo nurodymui įvykdyti.
9. Gavėjo kredito įstaiga – kredito įstaiga, kuri į mokėjimo nurodyme įvardyto gavėjo sąskaitą, tvarkomą toje kredito įstaigoje, turi įskaityti mokėtojo lėšas.
11. Komisinis atlyginimas – už mokėjimo nurodymų vykdymą kliento mokėtinas atlyginimas kredito įstaigai.
12. Kredito pervedimas – mokėtojo inicijuotas sandoris, kuomet mokėtojo kredito įstaigai pateiktas mokėjimo nurodymas vykdomas mokėtojo lėšoms pervesti gavėjui į gavėjo sąskaitą kredito įstaigoje.
13. Mokėjimas - mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui: tiesiogiai gavėjui grynaisiais pinigais arba pervedant negrynuosius pinigus per pasirinktas kredito įstaigas. Pervedant lėšas mokėtojas ir gavėjas gali būti tas pats asmuo. Lėšos apima tiek grynuosius, tiek negrynuosius pinigus.
14. Mokėjimo nurodymas (mokėjimo pavedimas) – mokėtojo arba gavėjo raštu arba elektroninėmis mokėjimo priemonėmis sudarytas nurodymas kredito įstaigai pervesti lėšas gavėjui.
15. Mokėjimo nurodymo pateikėjas – mokėtojas arba gavėjas, kuris mokėjimo nurodymą pateikia tiesiogiai mokėtojo kredito įstaigai, arba gavėjo kredito įstaiga, kuri persiunčia gavėjo mokėjimo nurodymą mokėtojo kredito įstaigai arba pagal gavėjo nurodymą sudaro mokėjimo nurodymą ir pateikia jį mokėtojo kredito įstaigai.
16. Mokėjimo nurodymo priėmimas – momentas, kai mokėtojo kredito įstaiga prisiima įsipareigojimą vykdyti mokėjimo nurodymą.
17. Mokėjimo sistema – sistema, apibrėžta Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatyme.
19. Mokėtojo kredito įstaiga – kredito įstaiga, kuriai mokėtojas paveda įvykdyti savo arba gavėjo pateiktą mokėjimo nurodymą.
20. Naudotojo inicijuota operacija – operacija, inicijuota elektronine mokėjimo priemone, panaudojus tapatybės patvirtinimo priemonę (-es), arba operacija, inicijuota be elektroninės mokėjimo priemonės pateikimo, neatsižvelgiant į tapatybės patvirtinimo priemonės (-ių) panaudojimą, dėl kurios įvykdymo naudotojas nepateikė prieštaravimų naudotojo ir kredito įstaigos sudarytoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, arba kredito įstaiga įrodo, kad tai naudotojo inicijuota operacija.
21. Nuotolinės prieigos mokėjimo priemonės – tai priemonės, leidžiančios naudotojui elektroniniu būdu sudaryti nurodymus kredito įstaigai dėl disponavimo jo sąskaitoje toje kredito įstaigoje esančiomis lėšomis ir paprastai reikalaujančios tapatybės patvirtinimo (naudotojo kompiuteryje įdiegta kredito įstaigos programinė įranga, programinė įranga, esanti kredito įstaigos interneto tarnybinėje stotyje, telefono ryšio įranga, kredito įstaigos išleista kortelė (debeto, kredito ar kt.)ir kitos priemonės).
22. Palūkanų norma – tai Lietuvos banko kas mėnesį skelbiamas komercinių bankų kreditų rezidentams nacionaline valiuta aritmetinis svertinis metinių palūkanų normų vidurkis.
23. Tapatybės patvirtinimo priemonės – elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo parašas, jam suteiktas asmens identifikavimo kodas (PIN) arba kita kredito įstaigos suteikta priemonė (slaptažodžiai, slapti kodai, raktai, biometrinės priemonės ir pan.), skirta elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybei patvirtinti.
24. Tarpininkas – kredito įstaiga, kuri nėra nei mokėtojo kredito įstaiga, nei gavėjo kredito įstaiga ir kuri dalyvauja vykdant mokėjimo nurodymus.
25. Tarptautinis kredito pervedimas – kredito pervedimas, kuris vykdomas per tam tikroje valstybėje esančią kredito įstaigą arba jos skyrių lėšoms gavėjui pervesti į kredito įstaigą arba jos skyrių kitoje valstybėje.
26. Valstybė narė – valstybė Europos Sąjungos narė arba Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos valstybė.
3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
1. Šio įstatymo 5 straipsnis, 7 straipsnio 8 dalis bei 10 ir 12 straipsniai netaikomi vykdant tarptautinius kredito pervedimus. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis netaikoma vykdant kredito ir debeto pervedimus Lietuvos Respublikoje. Jeigu kredito įstaiga klientui suteikia galimybę sudaryti mokėjimo nurodymus elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, vykdant kredito ir debeto pervedimus bei tarptautinius kredito pervedimus kredito įstaigoms papildomai taikomi 17 - 21 straipsniuose nustatyti reikalavimai.
2. Šio įstatymo nuostatos taikomos vykdant tarptautinius kredito pervedimus valstybių narių nacionalinėmis valiutomis ir eurais ne didesnėmis kaip 50 000 eurų ekvivalento sumomis, kurie atliekami per kredito įstaigą arba jos skyrių vienoje valstybėje narėje norint pervesti lėšas gavėjui į kredito įstaigą arba jos skyrių kitoje valstybėje narėje, ir kuriuos įvykdyti paveda asmenys, kiti nei kredito įstaigos, draudimo įmonės, investicinės bendrovės ir finansų maklerio įmonės. Taikant 14, 15 ir 16 straipsnių reikalavimus, valstybės narės kredito įstaigos skyriai, teikiantys paslaugas skirtingose valstybėse narėse, laikomi savarankiškomis kredito įstaigomis.
3. Šio įstatymo nuostatos, išskyrus 13 – 16 straipsnius, taikomos vykdant ir kitus nei šio straipsnio 2 dalyje nurodytus tarptautinius kredito pervedimus. Šio įstatymo 13 – 16 straipsnių nuostatos taikomos tada, kai kliento ir kredito įstaigos sutartis arba kredito įstaigos veiklos taisyklės nenustato ko kita.
ANTRASIS SKIRSNIS
KREDITO IR DEBETO PERVEDIMŲ VYKDYMAS
5 straipsnis. Mokėjimo nurodymų vykdymo bendrosios sąlygos
1. Kredito įstaigos vykdo klientų mokėjimo nurodymus dėl kredito ir debeto pervedimų kliento ir kredito įstaigos banko sąskaitos sutartyje ir (arba) kredito įstaigos veiklos taisyklėse nustatytomis sąlygomis. Banko sąskaitos sutartyje ir kredito įstaigos veiklos taisyklėse negali būti sąlygų, kurios pasunkina (pablogina) kliento padėtį palyginti su ta, kurią nustato šis įstatymas.
2. Kredito įstaigos bendru susitarimu gali patvirtinti mokėjimo nurodymų tarp kredito įstaigų vykdymo Lietuvos Respublikoje tvarką, tačiau ši tvarka negali sumažinti kredito įstaigų įsipareigojimų klientams, nustatytų šiame įstatymo skirsnyje.
3. Būtini mokėjimo nurodymo turinio rekvizitai: lėšų suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sąskaitos kredito įstaigoje. Kai mokėtojas įmoka į mokėtojo kredito įstaigą grynuosius pinigus, mokėtojo sąskaita mokėjimo nurodyme nenurodoma. Kredito įstaigos bendru susitarimu gali nustatyti ir kitus Lietuvos Respublikoje naudojamų mokėjimo nurodymų turinio rekvizitus, o raštu sudaromiems mokėjimo nurodymas gali nustatyti vienodą jų formą. Mokėjimo nurodymo forma ir turinys turi atitikti šio įstatymo ir kredito įstaigų veiklos taisyklių nustatytus reikalavimus.
6 straipsnis. Informavimas apie mokėjimo nurodymų vykdymą
1. Kredito įstaigos savo dabartiniams ir būsimiems klientams privalo sudaryti sąlygas susipažinti su raštu išdėstytomis aiškiomis ir lengvai suprantamomis mokėjimų nurodymų vykdymo sąlygomis, o jei yra galimybė, skelbti jas elektroninėmis ryšio priemonėmis. Šiose sąlygose turi būti nurodyta:
1) už mokėjimo nurodymo vykdymą kliento mokėtinas komisinis atlyginimas arba jo apskaičiavimo metodas ir mokėjimo būdas;
3) apibrėžtas terminas, gavėjo kredito įstaigai pagal gavėjo mokėjimo nurodymą sudarytą mokėjimo nurodymą pateikti mokėtojo kredito įstaigai;
5) kuo remiantis nustatomas užsienio valiutos keitimo santykis, jeigu operacijos metu būtų keičiama valiuta;
6) kokiais atvejais ir iki kada mokėtojas arba gavėjas gali atlikti mokėjimo nurodymo pakeitimą arba atšaukimą;
2. Kredito įstaigos apie įvykdytą mokėjimo nurodymą aiškiai ir lengvai suprantamai informuoja savo klientus raštu arba elektroninėmis ryšio priemonėmis, nebent klientas raštu tokios informacijos atsisako. Tokioje informacijoje būtina:
7 straipsnis. Kredito įstaigų ir klientų pareigos vykdant mokėjimo nurodymus
2. Jeigu mokėjimo nurodymo, mokėjimo nurodymo pakeitimo, mokėjimo nurodymo atšaukimo autentiškumas patikrintas remiantis autentiškumo patvirtinimo procedūra, toks nurodymas laikomas pateiktu kliento.
3. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, jeigu klientas įrodo, kad kredito įstaigos gautas mokėjimo nurodymas, mokėjimo nurodymo pakeitimas, mokėjimo nurodymo atšaukimas pateiktas kito asmens, nei:
4. Kai kredito įstaiga įrodo, kad dėl kliento kaltės autentiškumo patvirtinimo procedūra pasinaudojo asmuo neturintis tokios teisės, kredito įstaigos gautas mokėjimo nurodymas, mokėjimo nurodymo pakeitimas, mokėjimo nurodymo atšaukimas laikomas kliento pateiktu ir šio straipsnio 3 dalis nėra taikoma.
5. Mokėjimo nurodymo pateikėjas atsako už kredito įstaigai pateikto mokėjimo nurodymo rekvizitų teisingumą. Jeigu kredito įstaiga ir klientas susitarė dėl klaidų mokėjimo nurodymo rekvizituose nustatymo procedūros ir kredito įstaiga pagal šią procedūrą privalėjo nustatyti klaidas mokėjimo nurodymo rekvizituose, kredito įstaiga atsako už klaidingo mokėjimo nurodymo įvykdymo padarinius.
6. Mokėtojas įsipareigoja pateikti mokėtojo kredito įstaigai finansinį padengimą mokėjimo nurodymui įvykdyti ne vėliau kaip mokėjimo nurodyme nurodytą jo vykdymo datą.
7. Mokėtojo kredito įstaiga negali imti atlyginimo už tai, kad mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėtojas įmoka grynuosius pinigus.
8. Mokėtojo kredito įstaiga negali išskaičiuoti komisinio atlyginimo už mokėjimo nurodymo vykdymą iš mokėjimo nurodymo sumos. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga pažeidė šį reikalavimą, ji mokėtojo reikalavimu privalo pervesti visą išskaičiuotą sumą gavėjui, jeigu mokėtojas nepareikalauja, kad ta suma būtų perduota jam arba įskaityta į jo sąskaitą.
8 straipsnis. Mokėjimo nurodymo priėmimas arba atmetimas
1. Vykdydama debeto pervedimus, gavusi gavėjo mokėjimo nurodymą gavėjo kredito įstaiga privalo įsitikinti, ar mokėjimo nurodymas turi visus, būtinus jį įvykdyti, rekvizitus, ar įvykdytos kitos gavėjo kredito įstaigos sąlygos, jeigu jos nustatytos.
2. Vykdydama debeto pervedimus, gavėjo kredito įstaiga, jeigu gavėjo ir mokėtojo kredito įstaigos nesutampa, gautą gavėjo mokėjimo nurodymą privalo pateikti mokėtojo kredito įstaigai gavėjo kredito įstaigos ir gavėjo sutartais terminais. Gavėjo kredito įstaiga gali įsipareigoti informuoti gavėją apie mokėjimo nurodymo gavimą.
3. Vykdydama debeto pervedimus, gavėjo kredito įstaiga, kurios gautas gavėjo mokėjimo nurodymas neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, privalo apie tai informuoti gavėją ir nurodyti priežastį tą pačią banko darbo dieną, išskyrus atvejį, kai nepakanka turimos informacijos atpažinti gavėją.
4. Mokėtojo arba gavėjo mokėjimo nurodymas laikomas mokėtojo kredito įstaigos priimtu, kai mokėjimo nurodymas, gautas mokėtojo kredito įstaigos, turi visus rekvizitus, būtinus jį įvykdyti, mokėtojas pateikė finansinį padengimą ir mokėtojo kredito įstaiga šio straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka neinformavo mokėjimo nurodymo pateikėjo apie atsisakymą priimti mokėjimo nurodymą. Mokėtojo kredito įstaiga gali įsipareigoti informuoti mokėtoją apie mokėjimo nurodymo priėmimą.
5. Mokėtojo kredito įstaiga, kuri atsisako priimti mokėjimo nurodymą, privalo su mokėjimo nurodymo pateikėju sutarta forma informuoti mokėjimo nurodymo pateikėją apie jo atmetimą ir nurodyti priežastį tą pačią banko darbo dieną, išskyrus atvejį, kai nepakanka turimos informacijos atpažinti nurodymo pateikėją.
9 straipsnis. Mokėjimo nurodymo įvykdymas
1. Mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu kredito įstaigai įrašius lėšas į gavėjo sąskaitą, kai mokėtojo ir gavėjo kredito įstaiga sutampa. Kai mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos nesutampa, mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu gavėjo kredito įstaigai gavus lėšas pagal mokėjimo nurodymą iš mokėtojo kredito įstaigos.
10 straipsnis. Mokėjimo nurodymo įvykdymo terminai
1. Mokėtojo kredito įstaiga, priėmusi mokėjimo nurodymą, turi jį įvykdyti tą pačią banko darbo dieną, jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaiga sutampa. Jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos nesutampa, mokėtojo kredito įstaiga, priėmusi mokėjimo nurodymą iki 12 valandos, turi jį įvykdyti tą pačią banko darbo dieną. Jeigu kredito įstaiga priėmė mokėjimo nurodymą po 12 valandos, ji privalo jį įvykdyti ne vėliau kaip kitą banko darbo dieną po mokėjimo nurodymo priėmimo. Jeigu mokėjimo nurodyme nurodyta vėlesnė jo vykdymo data, mokėjimo nurodymą kredito įstaiga privalo jį įvykdyti jame nurodytą banko darbo dieną.
2. Gavėjo kredito įstaiga, jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos nesutampa, gavusi lėšas pagal mokėjimo nurodymą iš mokėtojo kredito įstaigos, privalo tą pačią banko darbo dieną įskaityti lėšas į gavėjo sąskaitą.
3. Jeigu informacija (duomenys) apie gavėją yra netikslūs, neteisingi, klaidingi arba pateiktos informacijos nepakanka atpažinti (nustatyti) gavėją, gavėjo kredito įstaiga ne vėliau kaip kitą banko darbo dieną po pasibaigusio mokėjimo nurodymo vykdymo termino informuoja apie tai mokėtojo kredito įstaigą. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga per dvi banko darbo dienas nepatikslina gavėjo informacijos, gavėjo kredito įstaiga grąžina lėšas mokėtojo kredito įstaigai. Gavėjo kredito įstaiga grąžindama lėšas mokėtojo kredito įstaigai iš mokėjimo nurodymo sumos gali išskaičiuoti komisinį atlyginimą.
11 straipsnis. Mokėjimo nurodymo atšaukimas
1. Mokėjimo nurodymas gali būti mokėjimo nurodymo pateikėjo atšauktas tiktai tuo atveju, kai:
1) mokėtojo kredito įstaiga ir mokėjimo nurodymo pateikėjas susitarė, kad mokėtojo kredito įstaigos priimtas mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas; ir
2. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga naudojasi mokėjimo sistemos paslaugomis, į sistemą perduotų kredito įstaigos nurodymų atšaukimo tvarką nustato šios sistemos taisyklės.
3. Vykdydama debeto pervedimus gavėjo kredito įstaiga, gavusi gavėjo nurodymą apie mokėjimo nurodymo atšaukimą, privalo mokėtojo kredito įstaigai pateikti nurodymą atšaukti gavėjo mokėjimo nurodymą.
4. Mokėtojo kredito įstaiga, gavusi nurodymą apie mokėjimo nurodymo atšaukimą iki šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto momento, neturi teisės vykdyti mokėjimo pagal gautą mokėjimo nurodymą. Jeigu, nepaisant nurodymo apie mokėjimo nurodymo atšaukimą, mokėjimo nurodymas įvykdomas, mokėtojo kredito įstaiga grąžina mokėtojui finansinį padengimą, pateiktą mokėjimo nurodymui įvykdyti. Mokėtojo kredito įstaiga turi teisę reikalauti gavėjo grąžinti įvykdyto mokėjimo nurodymo sumą.
12 straipsnis. Mokėjimo nurodymo neįvykdymas, klaidingas įvykdymas arba įvykdymo uždelsimas
1. Jeigu pasibaigus mokėjimo nurodymo įvykdymo terminui dėl mokėtojo kredito įstaigos nemokumo arba kitų priežasčių mokėtojo kredito įstaiga neįvykdo priimto mokėjimo nurodymo, kredito įstaiga privalo įskaityti į mokėtojo sąskaitą finansinio padengimo, pateikto mokėjimo nurodymui įvykdyti, sumą, palūkanas už laikotarpį nuo finansinio padengimo pateikimo kredito įstaigai dienos iki lėšų įskaitymo į mokėtojo sąskaitą dienos ir mokėtojo sumokėtą komisinį atlyginimą.
2. Jeigu mokėtojo kredito įstaigos įvykdyto mokėjimo nurodymo suma mažesnė negu mokėtojo kredito įstaigos priimto mokėjimo nurodymo suma, mokėtojo kredito įstaiga privalo lėšų gavėjui sumokėti susidariusį skirtumą.
3. Jeigu mokėjimo nurodymas įvykdomas, tačiau mokėtojo kredito įstaigos įvykdyto mokėjimo nurodymo suma didesnė už šios kredito įstaigos priimto mokėjimo nurodymo sumą, mokėtojo kredito įstaiga turi teisę reikalauti lėšų gavėjo sumokėti skirtumą.
4. Jeigu mokėjimo nurodymas įvykdomas, tačiau mokėtojo kredito įstaiga laiku nevykdė įsipareigojimų, nurodytų 10 straipsnio 1 dalyje, mokėtojo kredito įstaiga privalo už praleistą terminą mokėtojui sumokėti palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos nuo mokėjimo nurodymo sumos už laikotarpį nuo banko darbo dienos, einančios po dienos, kai mokėjimo nurodymas turėjo būti įvykdytas vadovaujantis 10 straipsnio 1 dalyje nurodytu terminu, iki mokėjimo nurodymo įvykdymo datos. Jeigu termino praleidimas susijęs tik su dalimi mokėjimo nurodymo sumos, tai kredito įstaiga privalo sumokėti palūkanas tik už tą sumos dalį, kuri buvo pervesta praleidus terminą.
5. Gavėjo kredito įstaiga, laiku neįvykdžiusi 10 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo, privalo už praleistą terminą gavėjui sumokėti palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos nuo mokėjimo nurodymo sumos už laikotarpį nuo banko darbo dienos, einančios po lėšų gavimo gavėjo kredito įstaigoje dienos, iki lėšų įskaitymo į gavėjo sąskaitą dienos. Jeigu termino praleidimas susijęs tik su dalimi sumos, tai gavėjo kredito įstaiga privalo sumokėti palūkanas tik už tą sumos dalį, kuri buvo įskaityta į gavėjo sąskaitą praleidus terminą.
TREČIASIS SKIRSNIS
TARPTAUTINIŲ KREDITO PERVEDIMŲ VYKDYMO YPATUMAI
13 straipsnis. Išskirtiniai kredito įstaigos įsipareigojimai
14 straipsnis. Kredito įstaigų įsipareigojimai dėl mokėjimo nurodymų įvykdymo termino
1. Mokėtojo kredito įstaiga turi užtikrinti, kad priimtas mokėtojo mokėjimo nurodymas būtų įvykdytas per su mokėtoju sutartą terminą, jeigu dėl tokio termino susitarta 13 straipsnyje nustatyta tvarka.
2. Jeigu sutarto termino nesilaikoma arba jeigu toks terminas nenustatytas ir penktąją banko darbo dieną, einančią po mokėjimo nurodymo priėmimo, mokėjimo nurodymas nebuvo įvykdytas, mokėtojo kredito įstaiga moka mokėtojui palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos nuo mokėjimo nurodymo sumos už laikotarpį nuo banko darbo dienos, einančios po sutarto termino pabaigos, arba, jeigu toks terminas nenustatytas, nuo šeštosios banko darbo dienos, einančios po mokėjimo nurodymo priėmimo dienos, iki mokėjimo nurodymo įvykdymo datos. Jeigu termino praleidimas susijęs tik su dalimi mokėjimo nurodymo sumos, tai kredito įstaiga privalo sumokėti palūkanas tik už tą sumos dalį, kuri buvo pervesta praleidus terminą.
3. Jeigu per sutartą terminą arba jeigu toks terminas nenustatytas, penktąją banko darbo dieną, einančią po mokėjimo nurodymo priėmimo, mokėjimo nurodymas nebuvo įvykdytas dėl tarpininko kaltės, mokėtojo kredito įstaiga gali reikalauti tarpininko atlyginti nuostolius.
4. Gavėjo kredito įstaiga turi įskaityti į gavėjo sąskaitą gautas lėšas per su gavėju sutartą terminą, jeigu dėl tokio termino susitarta 13 straipsnyje nustatyta tvarka.
5. Jeigu sutarto termino nesilaikoma arba jeigu toks terminas nenustatytas ir kitą banko darbo dieną, einančią po lėšų gavimo gavėjo kredito įstaigoje dienos, lėšos neįskaitomos į gavėjo sąskaitą, gavėjo kredito įstaiga gavėjui moka palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos nuo mokėjimo nurodymo sumos už laikotarpį nuo banko darbo dienos, einančios po sutarto termino pabaigos, arba, jeigu toks terminas nenustatytas, nuo antrosios banko darbo dienos, einančios po lėšų gavimo gavėjo kredito įstaigoje dienos, iki lėšų įskaitymo į gavėjo sąskaitą datos. Jeigu termino praleidimas susijęs tik su dalimi mokėjimo nurodymo sumos, tai gavėjo kredito įstaiga privalo sumokėti palūkanas tik už tą sumos dalį, kuri buvo pervesta praleidus terminą.
6. Palūkanos pagal šio straipsnio 2 ir 5 dalis nemokamos, jeigu mokėtojo arba gavėjo kredito įstaiga įrodo, kad dėl termino praleidimo kaltas mokėtojas arba gavėjas.
15 straipsnis. Reikalavimai kredito įstaigoms dėl komisinio atlyginimo išskaičiavimo vykdant mokėjimo nurodymus
1. Mokėtojo kredito įstaiga, tarpininkas ir(arba) gavėjo kredito įstaiga turi pervesti visą mokėjimo nurodyme nurodytą sumą, jeigu mokėtojas nenurodo, kad komisinį atlyginimą už mokėjimo nurodymo vykdymą turi visiškai arba iš dalies padengti gavėjas. Jeigu mokėtojas nurodo, kad komisinį atlyginimą už mokėjimo nurodymo vykdymą visiškai arba iš dalies padengs gavėjas, gavėjo kredito įstaiga, įskaičiusi lėšas į gavėjo sąskaitą, privalo 6 straipsnio 2 dalyje numatytoje informacijoje nurodyti iš gavėjo išskaičiuotą sumą.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys neatima iš gavėjo kredito įstaigos teisės reikalauti atlyginimo iš gavėjo pagal banko sąskaitos sutartį už jo sąskaitos tvarkymą. Gavėjo kredito įstaiga negali taikyti atlyginimo už gavėjo sąskaitos tvarkymą, kad išvengtų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų.
4. Jeigu mokėtojo kredito įstaiga arba tarpininkas išskaičiavo komisinį atlyginimą iš mokėjimo nurodymo sumos pažeisdami šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, mokėtojo kredito įstaiga pareikalavus mokėtojui turi pervesti gavėjui visą išskaičiuotą sumą, jeigu mokėtojas nepareikalauja, kad ta suma būtų perduota jam arba įskaityta į jo sąskaitą.
5. Jeigu tarpininkas išskaičiavo komisinį atlyginimą pažeisdamas šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, jis turi pervesti visą išskaičiuotą sumą mokėtojo kredito įstaigai arba, jeigu mokėtojo kredito įstaiga to reikalauja, gavėjui.
16 straipsnis. Reikalavimas kredito įstaigoms grąžinti lėšas, neįvykdžius mokėjimo nurodymo
1. Jeigu pasibaigus mokėtojo kredito įstaigos ir mokėtojo sutartam terminui arba, jeigu toks terminas nenustatytas, pasibaigus 14 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui mokėtojo kredito įstaigos priimtam mokėjimo nurodymui įvykdyti, mokėjimo nurodymas nėra įvykdytas, mokėtojui pareikalavus, mokėtojo kredito įstaiga - nepanaikinant teisės pareikšti kitų pretenzijų – turi įskaityti į mokėtojo sąskaitą mokėjimo nurodymo sumą mokėjimo valiuta, kuri neviršytų 12500 eurų ekvivalento, ir:
1) palūkanas, apskaičiuotas nuo mokėjimo nurodymo sumos už laikotarpį nuo mokėjimo nurodymo priėmimo iki lėšų įskaitymo į mokėtojo sąskaitą datos, ir
2. Mokėtojo kredito įstaiga šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sumas turi įskaityti į mokėtojo sąskaitą ne vėliau kaip per 14 banko darbo dienų po mokėtojo reikalavimo pateikimo datos, jeigu per tą laiką mokėjimo nurodymas neįvykdomas.
3. Mokėtojas reikalavimą įskaityti į jo sąskaitą šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sumas gali pateikti tik pasibaigus mokėtojo kredito įstaigos ir mokėtojo sutartam terminui arba, jeigu toks terminas nenustatytas, pasibaigus 14 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui mokėjimo nurodymui įvykdyti.
4. Šio straipsnio 1 dalyje mokėtojo kredito įstaigai nustatyti reikalavimai taip pat taikomi ir tarpininkams. Priėmęs mokėjimo nurodymą, tarpininkas turi kredito įstaigai, jam nurodžiusiai įvykdyti mokėjimo nurodymą, kompensuoti mokėjimo nurodymo sumą, įskaitant su pervedimu susijusias išlaidas ir palūkanas. Jeigu mokėjimo nurodymas nebuvo įvykdytas dėl klaidų arba neišsamių rekvizitų minėtos kredito įstaigos pateiktuose nurodymuose, tarpininkas turi imtis protingų pastangų grąžinti jai mokėjimo nurodymo sumą.
5. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu mokėjimo nurodymas nebuvo įvykdytas dėl gavėjo kredito įstaigos pasirinkto tarpininko kaltės. Šiuo atveju gavėjo kredito įstaiga privalo sumokėti gavėjui mokėjimo nurodymo sumą mokėjimo valiuta, kuri neviršytų 12500 eurų ekvivalento.
6. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu mokėjimo nurodymas nebuvo įvykdytas dėl klaidos arba neišsamių rekvizitų mokėtojo mokėjimo nurodymuose, pateiktuose mokėtojo kredito įstaigai, arba mokėjimo nurodymo neįvykdė mokėtojo konkrečiai pasirinktas tarpininkas. Mokėtojo kredito įstaiga arba kita kredito įstaiga, dalyvavusi vykdant šį mokėjimo nurodymą, turi imtis protingų pastangų grąžinti mokėjimo nurodymo sumą. Mokėtojo kredito įstaiga atgautą sumą privalo įskaityti į mokėtojo sąskaitą. Tačiau kredito įstaigos, grąžindamos atgautas sumas, neprivalo grąžinti komisinio atlyginimo ir susikaupusių palūkanų ir gali išskaičiuoti su lėšų susigrąžinimu susijusias išlaidas.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
ELEKTRONINĖS MOKĖJIMO PRIEMONĖS
17 straipsnis. Kredito įstaigos ir kliento sutartis dėl elektroninių mokėjimo priemonių naudojimo
18 straipsnis. Informacijos apie elektroninių mokėjimo priemonių suteikimo ir naudojimo sutarties sąlygas pateikimas
1. Sudarydamos elektroninių mokėjimo priemonių suteikimo ir naudojimo sutartį kredito įstaigos turi supažindinti naudotoją su elektroninių mokėjimo priemonių suteikimo ir naudojimo sąlygomis, o jeigu sąlygos neaptartos sutartyje, pateikti jas naudotojui per protingą terminą iki elektroninės mokėjimo priemonės suteikimo. Aiškios ir lengvai suprantamos sąlygos turi būti pateiktos raštu arba elektroninėmis ryšio priemonėmis.
2. Elektroninių mokėjimo priemonių suteikimo ir naudojimo sutartyje turi būti:
1) apibūdinta elektroninė mokėjimo priemonė ir nurodytas paros laikas, kada naudotojas gali naudotis priemone, bei nustatyti ryšio, techninės ir programinės įrangos reikalavimai, jei tokie būtini;
2) nustatytas bet kokių pirminių ir periodinių įmokų, komisinio atlyginimo ir kitų mokėjimų, kuriuos turės mokėti naudotojas, dydis, taip pat palūkanų už kredito įstaigos kreditą naudotojui mokėjimams atlikti norma bei jų skaičiavimo būdas;
3) apibrėžtas terminas, jeigu jis žinomas kredito įstaigai, per kurį lėšos po operacijos inicijavimo bus nurašytos iš naudotojo sąskaitos kredito įstaigoje arba įskaitytos į ją;
4) nustatytas terminas, per kurį naudotojas gali pateikti prieštaravimus dėl įvykdytos operacijos, taip pat skundų nagrinėjimo dėl nuostolių atlyginimo tvarka;
5) nustatyta naudotojo pranešimo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais atvejais pateikimo kredito įstaigai arba jos nurodytam asmeniui tvarka ir būdas;
3. Jeigu elektroninė mokėjimo priemonė naudojama operacijoms užsienyje atlikti, papildomai turi būti nurodyta:
1) kredito įstaigos imamų įmokų, komisinio atlyginimo ir kitų mokėjimų už operacijas užsienio valiuta dydis;
19 straipsnis. Informacijos apie elektroninės mokėjimo priemonės naudojimą pateikimas
Kredito įstaiga, suteikusi elektroninę mokėjimo priemonę, turi sutartyje numatytais terminais raštu arba elektroninėmis ryšio priemonėmis aiškiai ir lengvai suprantamai pateikti naudotojui informaciją apie elektroninėmis mokėjimo priemonėmis atliktas operacijas. Informacijoje turi būti nurodyta:
2) operacijos metu iš naudotojo sąskaitos nurašyta lėšų suma sąskaitos valiuta ir, jeigu taikytina, lėšų suma mokėjimo valiuta;
20 straipsnis. Kredito įstaigų, suteikiančių elektronines mokėjimo priemones, ir jų naudotojų pareigos
1. Kredito įstaiga, suteikianti elektronines mokėjimo priemones, privalo:
1) suteiktas tapatybės patvirtinimo priemones atskleisti tik elektroninės mokėjimo priemonės naudotojui;
2) priimti naudotojo žodinį ir(arba) raštišką pranešimą arba nurodyti asmenį, kuris priims tokį pranešimą kai: elektroninė mokėjimo priemonė prarandama kitam asmeniui ją užvaldžius, pametama ar dėl kitų priežasčių naudotojas negali jos valdyti (toliau – prarandama), naudotojas įtaria, kad jam suteiktos tapatybės patvirtinimo priemonės neužtikrina operacijų saugumo, ataskaitoje arba kitoje pateiktoje informacijoje naudotojas aptinka jo neinicijuotų arba klaidingai atliktų operacijų;
3) priimti šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus pranešimus bet kuriuo paros metu. Jeigu naudotojas pranešė žodžiu, kredito įstaiga privalo sudaryti galimybę naudotojui įrodyti, kad jis tokį pranešimą atliko;
4) gavus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą naudotojo pranešimą, imtis priemonių, kad būtų nutrauktas tolesnis šios elektroninės mokėjimo priemonės naudojimas;
5) kilus ginčui su naudotoju, teikti įrodymus, kad operacija teisingai parodyta sąskaitose ir kad jos nepaveikė techniniai arba kitokie trikdžiai;
2. Kredito įstaiga, elektroninės mokėjimo priemonės galiojimo metu nusprendusi pasiūlyti keisti elektroninės mokėjimo priemonės suteikimo ir naudojimo sutarties sąlygas, privalo iš anksto kredito įstaigos ir naudotojo sutartu būdu pranešti apie tai naudotojui ir nustatyti ne mažesnį kaip 30 dienų terminą atsakyti.
3. Šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl 30 dienų atsakymo termino netaikoma palūkanų už kredito įstaigos kreditą naudotojui mokėjimams atlikti normos keitimo atveju ir nauja palūkanų norma įsigalioja nuo pranešime nurodytos datos. Šiuo atveju, nepanaikindama naudotojo teisės nutraukti sutartį, kredito įstaiga nedelsdama informuoja naudotoją (asmeniškai) apie numatomą palūkanų normos pakeitimą.
4. Elektroninėmis mokėjimo priemonėmis atliktas operacijas, taip pat šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus naudotojo pranešimus kredito įstaigos turi registruoti, naudodamos procedūras ir priemones, užtikrinančias saugų ir teisingą registruotos informacijos atkūrimą bei užkertančias kelią galimybei suklastoti tokią informaciją. Registruotą informaciją ir visus dokumentus, susijusius su elektroninių mokėjimo priemonių finansinėmis operacijomis, kredito įstaigos privalo saugoti laikydamosi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų apskaitos dokumentų saugojimo terminų.
5. Kredito įstaigos, naudotojui suteikiančios teisę naudoti programinę įrangą kaip elektroninę mokėjimo priemonę, privalo:
1) išmokyti arba kitaip paaiškinti kaip naudotis programine įranga ir informuoti apie su įrangos saugumu susijusią riziką;
2) sudaryti galimybę naudotojui registruoti kiekvieną jo inicijuotą finansinę operaciją ar (ir) iš karto po operacijos atlikimo gauti (atsispausdinti) patvirtinimą, kad operacija atlikta, ir pasinaudoti tuo kaip įrodymu kilus ginčams su kredito įstaiga dėl įvykusios operacijos. Kiekviena operacija privalo būti unikaliai identifikuojama;
3) įgyvendinti priemones, kurios reikalautų naudotojo papildomai patvirtinti jo inicijuotą operaciją, jeigu operacijos suma viršija didžiausią kredito įstaigos nustatytą sumą, kuriai toks patvirtinimas nėra būtinas;
4) turėti galimybę nustatyti ir registruoti su programinės įrangos saugumo pažeidimais susijusius įvykius arba veiksmus bei atitinkamą informaciją (naudojimosi laiką, būdą ir pan.) ir informuoti naudotoją, kad yra tokia galimybė;
6. Kredito įstaigos, suteikiančios elektroninius pinigus, privalo:
2) turėti galimybę sekti (stebėti) priemonėse saugomus elektroninių pinigų likučius, kad būtų galima palyginti juos su priemonės naudotojų iš anksto apmokėtomis ir gavėjams išmokėtomis lėšomis;
3) suteikti galimybę naudotojui patikrinti ne mažiau kaip penkias paskutines priemone atliktas operacijas bei joje saugomą elektroninių pinigų likutį;
7. Elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas privalo:
1) elektroninę mokėjimo priemonę naudoti laikantis elektroninės mokėjimo priemonės suteikimo ir naudojimo sąlygų;
2) nedelsiant informuoti kredito įstaigą arba jos nurodytą asmenį šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais atvejais;
3) saugoti elektroninę mokėjimo priemonę ir kredito įstaigos suteiktas tapatybės patvirtinimo priemones; nerašyti asmens identifikavimo ar kitų kredito įstaigos suteiktų kodų ir slaptažodžių ant elektroninės mokėjimo priemonės ar kartu su ja laikomų daiktų.
21 straipsnis. Civilinės atsakomybės nustatymo principai
Kredito įstaigos ir elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo sutartyje turi būti detaliai išdėstyta šalių civilinė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kurią nustatant būtina laikytis šių principų:
1) nuostoliai, susiję su elektroninės mokėjimo priemonės praradimu arba suteiktų tapatybės patvirtinimo priemonių atskleidimu, tenka naudotojui. Tačiau naudotojas neatlygina nuostolių, kurie atsirado po 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pranešimo pateikimo momento, išskyrus atvejį, kai įrodoma, kad nuostoliai atsirado dėl naudotojo tyčios;
2) pagal šio straipsnio 1 punktą naudotojui tenkančių nuostolių, susijusių su elektroninės mokėjimo priemonės praradimu, susidariusių iki 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pranešimo pateikimo momento, suma neturi viršyti 150 eurų ekvivalento litų. Kai įrodoma, kad nuostoliai susidarė dėl naudotojo tyčios arba didelio neatsargumo, pažeidus 20 straipsnio 7 dalies nuostatas, naudotojui tenkančių 150 eurų ekvivalento litų nuostolių riba netaikoma;
3) kredito įstaiga naudotojui atlygina nuostolius, atsiradusius dėl neįvykdytų arba ne dėl naudotojo kaltės klaidingai įvykdytų operacijų naudojantis elektronine mokėjimo priemone, ne naudotojo inicijuotų operacijų, klaidų arba netikslumų, priskirtinų kredito įstaigai tvarkant naudotojo sąskaitą;
4) kredito įstaiga elektroninių pinigų naudotojui atlygina su elektroninių pinigų praradimu susijusius nuostolius, taip pat nuostolius, susidariusius dėl su trūkumais įvykdytos naudotojo operacijos, kurie atsirado dėl kredito įstaigos įrangos arba suteiktos naudoti priemonės netinkamo veikimo, jeigu kredito įstaiga neįrodo, kad netinkamas veikimas buvo tyčia naudotojo sukeltas.
PENKTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
22 straipsnis. Klientų ir kredito įstaigos ginčų sprendimas
1. Klientų prašymus (skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, kuriais kredito įstaiga pažeidžia šio įstatymo reikalavimus ir (arba) kliento teisėtus interesus, nagrinėja kredito įstaiga. Kredito įstaiga privalo išnagrinėti raštiškus kliento prašymus (skundus) ir raštu atsakyti klientui per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Klientų prašymus (skundus) kredito įstaiga nagrinėja nemokamai.
23 straipsnis. Vartotojo ir kredito įstaigos ginčų sprendimas
1. Jeigu kredito įstaigos atsakymas į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytą vartotojo prašymą (skundą) netenkina vartotojo ar vartotojui nebuvo atsakyta, vartotojas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo vartotojo prašymo (skundo) pateikimo kredito įstaigai dienos turi teisę kreiptis į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą prie Teisingumo ministerijos (toliau - Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba). Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba skundus nagrinėja savo nustatyta tvarka.
2. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba vartotojo skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo skundo pateikimo dienos. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba į savo posėdžius turi teisę kviesti Lietuvos banko ir kitų valstybės institucijų, kredito įstaigų atstovus bei kitus asmenis, kurių kompetencija arba interesai susiję su svarstomu klausimu.
3. Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos priimti sprendimai dėl nuostolių atlyginimo kredito įstaigai privalomi, jeigu kredito įstaiga per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos nepareiškė prieštaravimo Nacionalinei vartotojų teisių gynimo tarybai.
24 straipsnis. Palūkanos
Palūkanų, kurias kredito įstaiga pagal šį įstatymą privalo sumokėti klientui už įsipareigojimų nevykdymą, dydis apskaičiuojamas taikant palūkanų normą, galiojusią prieš tą mėnesį, kada kredito įstaigai atsiranda pareiga mokėti palūkanas. Kredito įstaiga ir klientas gali susitarti ir dėl kitokio palūkanų dydžio, bet jis negali būti mažesnis, nei nustatyta šiame įstatyme.”
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
1. Šis Įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo straipsnius bei šio Įstatymo 3 straipsnį, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d.
3 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos bankui ir Nacionalinei vartotojų teisių apsaugos tarybai prie Teisingumo ministerijos
1. Pasiūlyti Lietuvos bankui iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos pakeisti teisės aktus, neatitinkančius šio Įstatymo nuostatų.
Lietuvos Respublikos 2003 m. ______d.
įstatymo Nr.
priedas
EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI, SU KURIAIS SUDERINTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMAS
Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas suderintas su šiais Europos Sąjungos teisės aktais:
1) Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. sausio 27 d. direktyva 97/5/EB “Dėl tarptautinių kredito pervedimų”;