Komiteto patobulintas projektas
IXP-1592 (4)
LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO
ĮSTATYMAS
2003 m. d. Nr.
Vilnius
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir tikslai
1. Šis Įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę.
2. Įstatymo tikslai:
5) gaminant šilumą, plačiau panaudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius;
2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos
1. Atsiskaitomieji šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisai – nurodytos šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse vartotojams patiektos šilumos ir (ar) karšto vandens kiekio matavimo priemonės, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma su tiekėju.
2. Bazinė šilumos kaina – ilgalaikė šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kaina, apskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, komisijos nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir naudojama kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainas.
3. Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba –šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle.
4. Bendras šilumos ir elektros energijos gamintojas – įmonė ar jos padalinys, kurio pagrindinė veikla yra bendra šilumos ir elektros energijos gamyba.
5. Buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms.
7. Karšto vandens tiekėjas – juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį pagal karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, arba šilumos tiekėjas, tiekiantis karštą vandenį pagal šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį.
8. Mokėjimų už šilumą pranešimas – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą formą šilumos tiekėjo parengta ir turinti privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus informacija buitiniam šilumos vartotojui apie jam atsiskaitymo laikotarpiu apskaičiuotus mokėjimus už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį.
9. Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai – savivaldybių patvirtintuose sąrašuose numatytos įstaigos ar organizacijos, kurioms būtinas nenutrūkstamas aprūpinimas šiluma.
10. Nepriklausomas šilumos gamintojas – juridinis asmuo, gaminantis ir parduodantis šilumą ir (ar) karštą vandenį šilumos tiekėjui.
11. Pastato šildymo būdas – techninis sprendimas pastato patalpoms šildyti, įskaitant ir karšto vandens tiekimo sistemoje įrengtus šildymo prietaisus, nustatytas jo projektavimo dokumentuose.
12. Pastato šildymo ir karšto vandens sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti.
13. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) – fizinis ar juridinis asmuo, atitinkantis nustatytus kvalifikacinius reikalavimus eksploatuoti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemas ir teikiantis šių sistemų priežiūros paslaugas.
14. Kompensacija už rezervinę galią – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką apskaičiuojama kaip su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensacija, mokama vartotojo, naudojančio šilumos tiekimo sistemą kaip rezervinį šildymo būdą. Šiame Įstatyme nustatytais atvejais kompensacija už rezervinę galią taip pat gali būti taikoma vartotojui, atjungusiam savo šildymo ar karšto vandens įrenginius nuo šilumos tiekimo sistemos, taip pat įsiskolinusiam vartotojui, kuriam buvo sustabdytas šilumos ar karšto vandens pristatymas.
15. Sąskaita už šilumą – buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantis dokumentas apie atsiskaitymo laikotarpiu vartotojui patiektą šilumą ar karštą vandenį, jų kainą ir sumą, kurią turi sumokėti vartotojas.
16. Šildymo sezonas – laikotarpis, kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių sprendimais pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą.
17. Šilumnešis – specialiai paruoštas vanduo, geriamasis vanduo, garas, kondensatas, kitas skystis ar dujos, naudojami šilumai transportuoti.
18. Šilumos įrenginys – techninių priemonių kompleksas, skirtas šilumai ir (ar) karštam vandeniui gaminti, transportuoti ar kaupti.
19. Šilumos įvadas – šilumos perdavimo tinklo atšaka iki pastato pirmųjų uždarančiųjų įtaisų, atskiriančių pastato šilumos įrenginius nuo šilumos perdavimo tinklo.
21. Šilumos perdavimo tinklas – sujungtų vamzdynų ir įrenginių sistema, skirta transportuoti šilumnešiu šilumą iš gamintojo vartotojams.
22. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis ir pristatantis į pastato šildymo prietaisus.
23. Šilumos tiekėjas – juridinis asmuo, valdantis šilumos perdavimo tinklą, organizuojantis šio tinklo eksploatavimą gaminant (perkant) šilumą ir tiekiant ją vartotojams.
24. Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams.
25. Šilumos tiekimo licencija – dokumentas, suteikiantis licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu apibrėžtoje teritorijoje.
26. Šilumos tiekimo nutraukimas – šilumnešį perduodančio vamzdyno išardymas padarant šilumos tiekimą techniškai negalimą.
27. Šilumos tiekimo sistema – organizacinis-techninis kompleksas, skirtas tiekti šilumos vartotojams šilumą, valdomas šilumos tiekėjo ir susidedantis iš šilumos perdavimo tinklo bei vieno ar daugiau prie tinklo prijungtų šilumos gamintojų.
28. Šilumos ūkio plėtros kryptys – Vyriausybės programinis dokumentas Nacionalinei energetikos strategijai įgyvendinti šilumos ūkyje.
29. Šilumos ūkio plėtros planas – savivaldybių specialiojo planavimo dokumentas, kuriame numatyti svarbiausi šilumos ūkio modernizavimo ir plėtros sprendimai 15 metų laikotarpiui, taip pat apibrėžiamos šilumos vartotojų teritorijos ir principiniai techniniai sprendimai šioms teritorijoms nustatytų alternatyvių energijos ar kuro rūšių panaudojimui.
30. Šilumos ūkis – energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.
31. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis – sutartis tarp šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
32. Šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
33. Tiekimo–vartojimo riba – vieta šilumnešio vamzdynuose, iki kurios tiekėjas yra atsakingas už šilumos ar karšto vandens tiekimą.
34. Valdymo perdavimas – šilumos ūkio ar jo dalies valdymo teisės perdavimas ūkio subjektui nuomos, koncesijos ar kitų valdymo perdavimo sutarčių pagrindu.
ANTRASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO VALDYMAS
3 straipsnis. Konkurencija šilumos ūkyje
1. Konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų vartotojų poreikiams šilumai tenkinti įgyvendinama specialiaisiais šilumos ūkio plėtros planais, nustatančiais vartotojų poreikių šilumai tenkinimą mažiausiomis sąnaudomis, užtikrinant saugų tiekimą ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai pagal galiojančias taršos normas, bei kitomis šio Įstatymo nustatytomis priemonėmis.
2. Šilumos gamyba grindžiama konkurencija tarp šilumos gamintojų. Reorganizuojant ar privatizuojant savivaldybių kontroliuojamas šilumos tiekimo įmones, savivaldybės užtikrina, kad jų kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos perdavimo tinklai, kuriais realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos ir ne mažiau kaip 30 procentų šilumos vartotojų poreikiams patenkinti reikalingų šilumos gamybos pajėgumų kiekviename tinkle, įskaitant reikalingą šiluminės galios rezervą.
3. Karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija, vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Savivaldybės skatina konkurenciją karšto vandens ūkyje.
4 straipsnis. Bendros šilumos ir elektros energijos gamybos bei
šilumos gamybos iš biokuro ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių
skatinimas
2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų mastą ir tvarką, atsižvelgdama į būtinybę veiksmingai naudoti elektros energiją ir šilumą generuojančius pajėgumus.
5 straipsnis. Šilumos vartotojų teises ginančių organizacijų teisė kontroliuoti
šilumos tiekėjų veiklą
1. Šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos bei institucijos turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų duomenis apie šilumos tiekimo veiklą ir teikti pasiūlymus valstybės bei savivaldybių institucijoms.
2. Jeigu savivaldybių kontroliuojamose šilumos tiekimo įmonėse sudaromos stebėtojų tarybos, savivaldybės pasiūlo šilumos vartotojų teises ginančioms organizacijoms ir institucijoms siūlyti kandidatūras į šių įmonių stebėtojų tarybas. Gavusios pasiūlymus, savivaldybės užtikrina šių organizacijų ir institucijų atstovavimą stebėtojų tarybose.
6 straipsnis. Šilumos taryba
1. Šilumos taryba yra kolegiali, patariamojo balso teisę turinti, visuomeniniais pagrindais veikianti su šilumos ūkiu tiesiogiai susijusių institucijų atstovų grupė prie Ūkio ministerijos, teikianti ūkio ministrui pasiūlymus svarbiais valstybės strategijos šilumos ūkyje klausimais.
TREČIASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO PLANAVIMAS
7 straipsnis. Savivaldybių šilumos ūkio plėtros planai
1. Savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus specialiuosius šilumos ūkio plėtros planus (šilumos ūkio plėtros planus).
2. Šilumos ūkio plėtros planai rengiami Teritorijų planavimo įstatymo, šio Įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Aplinkos ir ūkio ministrai patvirtina šilumos ūkio plėtros planų rengimo metodiką (Planų rengimo metodiką), skirtą savivaldybėms jų planams parengti. Planų rengimo metodika yra specialiojo planavimo dokumentų taisyklių sudėtinė dalis.
3. Pagrindinis šilumos ūkio plėtros plano tikslas yra tenkinti šilumos vartotojų poreikius šilumai mažiausiomis sąnaudomis ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai pagal galiojančias taršos normas. Rengiant šilumos ūkio plėtros planus, vadovaujamasi Aplinkos oro apsaugos įstatymo nuostatomis dėl oro užterštumo bei urbanistiniais kriterijais (užstatymo tankis, pastatų aukštingumas, užstatymo specifika). Šilumos ūkio plėtros plane apibrėžiamos šilumos vartotojų teritorijos ir principiniai techniniai sprendimai kiekvienai teritorijai nustatytų alternatyvių energijos ar kuro rūšių panaudojimui, kad būtų patenkinami šios teritorijos vartotojų poreikiai šilumai. Ši nuostata netaikoma individualiems gyvenamiesiems namams.
4. Rengiant savivaldybės šilumos ūkio plėtros planą, dalyvauja jos teritorijoje esančios šilumos, elektros energijos ir gamtinių dujų tiekimo įmonės bei kiti su šilumos ūkiu susiję subjektai ir šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos.
8 straipsnis. Savivaldybių šilumos ūkio plėtros planai ir nacionaliniai
energetikos tikslai
1. Valstybės strategijai šilumos ūkyje įgyvendinti ir savivaldybių šilumos ūkio plėtros planuose numatytiems sprendimams suderinti su nacionaliniais energetikos tikslais ūkio ministro teikimu Vyriausybė tvirtina šilumos ūkio plėtros kryptis.
2. Savivaldybių šilumos ūkio plėtros planai privalo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus bei Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS TIEKIMAS
9 straipsnis. Šilumos tiekimo organizavimas
10 straipsnis. Šilumos supirkimas iš nepriklausomų gamintojų
1. Šilumos tiekėjai Vyriausybės nustatyta šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka superka iš nepriklausomų gamintojų šilumą, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkos apsaugos reikalavimus ir parduodamą mažesne kaina negu tiekėjų palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.
2. Šilumos tiekėjui atsisakius supirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pasiūlytą, nustatytus reikalavimus atitinkančią šilumą, gamintojas turi teisę apskųsti tiekėjo sprendimą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Ši komisija priima sprendimą dėl nepriklausomo gamintojo skundo ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo jo užregistravimo komisijoje. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę įpareigoti šilumos tiekėją supirkti šilumą iš nepriklausomo šilumos gamintojo jo pasiūlytomis šilumos tiekėjui arba komisijos nustatytomis kainomis ir sąlygomis.
11 straipsnis. Tiekimo–vartojimo riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo
1. Šilumos tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo–vartojimo ribos.
2. Tiekimo–vartojimo riba nustatoma šilumnešio tiekimo ir grąžinimo vamzdynų vietose, kuriose atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas yra sujungtas su vartotojo šilumos įrenginiais. Nesant atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso, tiekimo–vartojimo riba nustatoma šilumnešio tiekimo ir grąžinimo vamzdynų vietose, kuriose įrengti pirmieji nuo šilumos įvado pusės šilumnešio temperatūros matavimo prietaisai. Sutartimis gali būti nustatytos kitos tiekimo–vartojimo ribos.
3. Jeigu į pastatą pristatomas šilumnešis patenka ir į pastato patalpose įrengtus šildymo, vėdinimo ir (ar) karšto vandens prietaisus, šilumos tiekėjas turi teisę, pateikęs raštišką prašymą patalpų savininkams, patikrinti šilumnešio nutekėjimus bet kurioje pastato šildymo ir karšto vandens sistemos vietoje.
12 straipsnis. Atsiskaitymai su šilumos tiekėju
1. Šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip.
2. Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų naudoti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti naudojami tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.
3. Atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Savivaldybė turi teisę nustatyti, kad buitiniams šilumos vartotojams vietoj sąskaitų už šilumą būtų išduodami mokėjimų už šilumą pranešimai. Buitinio šilumos vartotojo reikalavimu šilumos tiekėjas privalo išduoti sąskaitą, kai vartotojas apmoka su tuo susijusias papildomas tiekėjo sąnaudas. Savivaldybei nustačius, kad buitiniams šilumos vartotojams vietoje sąskaitų būtų išduodami mokėjimo už šilumą pranešimai, į šilumos kainą neįtraukiamos sąskaitų už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams sąnaudos.
13 straipsnis. Šilumos tiekimo sezoniškumas
1. Šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos, išskyrus savivaldybių nustatytas įstaigas, kurioms šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių sprendimais.
2. Jeigu šilumos vartotojai, turintys teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos, nusprendė pradėti arba baigti savo pastatų šildymą kitu laiku negu savivaldybių nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie apie savo sprendimą ūkio ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka praneša šilumos tiekėjui ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki sprendimo įgyvendinimo.
14 straipsnis. Šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymas
įsiskolinusiems šilumos vartotojams
1. Šilumos vartotojui, neapmokėjusiam sąskaitos už šilumą daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo vėliausios leistinos sąskaitos apmokėjimo dienos, (įsiskolinusiam vartotojui) šilumos tiekėjas turi teisę sutartyse nustatyta tvarka sustabdyti šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo šildymo ir (ar) karšto vandens prietaisus. Daugiabučiame name leidžiama sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus.
2. Sutartyse nustatoma šilumos tiekėjo prievolė ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki numatomos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymo datos raštu įspėti įsiskolinusį vartotoją.
3. Šilumos tiekėjo išlaidas, susijusias su šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymu įsiskolinusiam vartotojui bei pristatymo atnaujinimu po to, kai vartotojas visiškai atsiskaitė su šilumos tiekėju, apmoka šis vartotojas.
15 straipsnis. Atsakomybė už atsiskaitomuosius šilumos ir karšto vandens
apskaitos prietaisus
1. Šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą, jeigu sutartyse nenustatyta kitaip.
2. Atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Šių prietaisų patikros terminus kontroliuoja Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos.
16 straipsnis. Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai
Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams turi būti užtikrintos techninės nenutrūkstamo šilumos tiekimo galimybės, kai laikinai neįmanoma naudotis pagrindiniu šilumos tiekimo šaltiniu. Nenutrūkstamas šilumos tiekimas užtikrinamas šilumos vartotojo įrenginius prijungiant atskirais įvadais prie techninių sutrikimų atvejais nepriklausomų šilumos perdavimo tinklo dalių arba įrengiant rezervinį šildymo būdą. Kai įrengiamas rezervinis šildymo būdas, nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai laikomi naudojančiais jų pastato šildymo būdą su pagrindiniu šilumos tiekimo šaltiniu ir rezervinį šildymo būdą. Jeigu nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai naudojasi šilumos tiekimo sistema tik kaip rezerviniu šildymo būdu, jie privalo mokėti šilumos tiekėjui kompensaciją už rezervinę galią. aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrai nustato sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šildymo būdas, sąrašą.
17 straipsnis. Šilumos tiekimo nutraukimas
1. Šilumos tiekėjas gali nutraukti šilumos tiekimą tik suderinęs su šilumos vartotojais, išskyrus atvejus, kai Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato tokius vartotojo įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ar saugumui. Šilumos tiekėjas apie suderintą su vartotojais numatomą nutraukti šilumos tiekimą praneša suinteresuotiems šilumos vartotojams ir savivaldybei ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių iki numatomo šilumos tiekimo nutraukimo datos.
PENKTASIS SKIRSNIS
SUTARTYS SU ŠILUMOS VARTOTOJAIS
18 straipsnis. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos
2. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams.
3. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatomi:
19 straipsnis. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys
daugiabučiuose namuose
1. Šilumos tiekėjas sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su kiekvienu daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininku, kuris naudojasi šilumos tiekimo sistema, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.
2. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartis butų ir kitų patalpų savininkų prašymu gali būti sudaroma tarp šilumos tiekėjo bei butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba namo bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgalioto asmens. Šiuo atveju sutartyje nustatoma viso name suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) butų ir kitų patalpų savininkams tvarka.
20 straipsnis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra
1. Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Su juo sudaroma daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartis. Sutartį butų ir kitų patalpų savininkų sprendimu sudaro butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas), namo bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotas asmuo arba namo bendrojo naudojimo objektų administratorius. Šios sutartys sudaromos šio Įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.
2. Jeigu butų savininkai nenusprendė dėl šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo pasirinkimo ir dėl to nebuvo sudaryta šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks pasirinkimas bus padarytas, šilumos tiekėjas yra ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartys sudaromos atskirai nuo šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo– pardavimo sutarčių.
3. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas vykdo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
4. Šilumos tiekėjas su daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju sudaro šilumos pristatymo buitiniams vartotojams sutartis.
5. Prižiūrėtojas atsako už:
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
DAUGIABUČIŲ NAMŲ ŠILDYMAS
21 straipsnis. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomieji reikalavimai
1. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus.
22 straipsnis. Daugiabučio namo šildymo būdas
1. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, kurie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo būdu.
23 straipsnis. Šilumos tiekėjo arba šildymo ir karšto vandens sistemos
prižiūrėtojo teisė patekti į butų ir kitų patalpų savininkams
priklausančias patalpas
1. Šilumos tiekėjo arba namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgalioti atstovai turi teisę, pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens pristatymą savininko įsiskolinimo atveju.
2. Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.
24 straipsnis. Šilumos vartotojo daugiabučiame name teisės ir pareigos
1. Šilumos vartotojas daugiabučiame name turi teisę:
1) kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti arba pakeisti namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją;
2) individualiai arba kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais nuspręsti pakeisti savo buto, patalpų ar viso pastato šildymo būdą ir šio Įstatymo 25, 26 bei 27 straipsniuose nustatyta tvarka įgyvendinti savo sprendimą;
SEPTINTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS VARTOTOJŲ ĮRENGINIŲ ATJUNGIMAS NUO ŠILUMOS TIEKIMO SISTEMOS
25 straipsnis. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimas vartotojo
iniciatyva
1. Šilumos vartotojai turi teisę nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartis pagal sutartyse nustatytas jų nutraukimo sąlygas arba, jeigu sutartyse šios sąlygos nenustatytos, įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
2. Buitiniai šilumos vartotojai ne daugiabučiuose namuose turi teisę vienašališkai nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, apie tai pranešdami šilumos tiekėjui ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, jeigu jie yra visiškai atsiskaitę su tiekėju už jų sunaudotą šilumą. Butų ir kitų patalpų savininkai daugiabučiuose namuose savo sprendimą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir norimo keisti jų pastato atskirų butų ar kitų patalpų šildymo būdo suderina su savivaldybe šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka.
26 straipsnis. Savivaldybių sprendimas dėl atskirų butų ar kitų patalpų
daugiabučiuose namuose šildymo būdo keitimo
1. Savivaldybė priima sprendimą dėl daugiabučių namų atskirų butų ar kitų patalpų savininkų prašymų derinti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir norimą keisti atskirų butų ar kitų patalpų daugiabučiuose namuose šildymo būdą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo savininko prašymo įregistravimo savivaldybėje dienos.
2. Jeigu pagal buto ar kitų patalpų savininko prašymą nutraukus šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ir pakeitus jo buto ar kitų patalpų šildymo būdą kiti to namo butų ar kitų patalpų savininkai patirtų papildomas išlaidas, savivaldybė pateikia suinteresuotam savininkui šių išlaidų apskaičiavimą pagal kompensacijos už rezervinę galią nustatymo metodiką. Šiuo atveju savivaldybė turi teisę derinti sutarties nutraukimą ir daugiabučio namo, kurio šildymui naudojama šilumos tiekimo sistema, atskiro buto ar kitų patalpų šildymo būdo pakeitimą suinteresuotam buto ar kitų patalpų savininkui, tik šiam savininkui ir namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui) arba namo bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotam asmeniui arba namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui sudarius sutartį dėl papildomų išlaidų kitiems namo butų ar kitų patalpų savininkams atlyginimo.
27 straipsnis. Savivaldybės sprendimas dėl šildymo būdo keitimo
visam pastatui
1. Savivaldybė priima sprendimą dėl šilumos vartotojo (arba vartotojų daugiabučiuose namuose, toliau –vartotojo) prašymo derinti šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir jo norimą keisti šildymo būdą visam pastatui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šilumos vartotojo prašymo įregistravimo savivaldybėje dienos.
2. Jeigu šilumos vartotojo pasirinkimas neatitinka savivaldybės šilumos ūkio plėtros plano arba jo prašymo įgyvendinimas padidintų pagal ūkio ministro patvirtintą šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio įvertinimo metodiką (atsijungimų metodiką) nustatytas bendras sąnaudas šildymui, atsižvelgiant ir į žalą aplinkai, savivaldybė turi teisę atidėti šilumos vartotojo pasirinkto jo pastato šildymo būdo įgyvendinimą, pateikdama šilumos vartotojui sprendimo pagrindimą.
3. Pagal šio straipsnio 2 dalį savivaldybė turi teisę atidėti šilumos vartotojo norimo keisti jo pastato šildymo būdo įgyvendinimą savivaldybės tarybos sprendimu nustatytam laikotarpiui, tačiau ne daugiau kaip 2 metams, skaičiuojant nuo šilumos vartotojo prašymo įregistravimo savivaldybėje dienos. Atidėjimo laikotarpis priklauso nuo atjungiamų vartotojo šilumos įrenginių poveikio vidutinių sąnaudų didėjimui likusiems šilumos tiekimo sistemos vartotojams ir yra nustatomas vadovaujantis atsijungimų metodika. Pasibaigus atidėjimo laikotarpiui, savivaldybė išduoda šilumos vartotojui leidimą atjungti jo šilumos įrenginius nuo šilumos tiekimo sistemos.
4. Jeigu pastato šildymo būdo pakeitimas (šilumos vartotojo šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos tiekimo sistemos) padidintų pagal atsijungimų metodiką nustatytas vidutines šilumos tiekimo sąnaudas likusiems sistemos šilumos vartotojams, savivaldybė turi teisę derinti pastato šildymo būdo pakeitimą (šilumos įrenginių atjungimą) tik pateikus vartotojo ir šilumos tiekėjo sutartį dėl šių sąnaudų padidėjimo kompensavimo. Sutartyje numatytos kompensacijos dydis negali viršyti kompensacijos už rezervinę galią, taikomos atsijungiančiam šilumos vartotojui. Nustatyta kompensacija pradedama mokėti nuo šilumos vartotojo šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos dienos ir negali būti mokama ilgiau kaip 2 metus. Jeigu šilumos vartotojo prašymo keisti jo pastato šildymo būdą įgyvendinimas buvo atidėtas pagal šio straipsnio 2 dalį, tai šios dalies nuostatos netaikomos. Šios dalies nuostatos netaikomos butų ir kitų patalpų savininkams daugiabučiuose namuose.
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
LICENCIJOS IR LEIDIMAI
28 straipsnis. Šilumos tiekimo licencija
DEVINTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS KAINOS IR TARIFAI. SĄNAUDŲ APSKAITA. INVESTICIJOS
30 straipsnis. Šilumos kainodara
1. Šilumos ir karšto vandens kainos yra vienanarės arba dvinarės. Šilumos vartotojas apmoka už suvartotą šilumos energiją ar karštą vandenį pagal šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse reglamentuota tvarka nustatytą vienanarę arba dvinarę kainą pasirinktinai.
2. Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.
3. Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimų pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas.
4. Šilumos tiekėjas, kuris realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, parengia pagal šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikas ir teikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti bazines šilumos ir (ar) karšto vandens kainas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Nustatant bazines kainas kviečiamos dalyvauti šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos. Bazinėse kainose nustatomi tiekimo efektyvumo rodikliai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos bazinės kainos skelbiamos „Valstybės žinių“ informaciniuose pranešimuose. Šilumos tiekėjas, valdantis daugiau kaip vieną šilumos tiekimo sistemą, gali teikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti skirtingas bazines kainas atskiroms jo valdomoms sistemoms, jei vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos šiose sistemose skiriasi daugiau kaip 25 procentais.
5. Savivaldybių tarybos nustato:
1) vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis bazinėmis kainomis bei šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamų šilumos ir (ar) karšto vandens kainas kiekvienam šilumos tiekėjui, kuris realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos;
2) vadovaudamosi šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, savivaldybių kontroliuojamų įmonių tiekiamų šilumos ir (ar) karšto vandens kainas kiekvienam šilumos tiekėjui, kuris realizuoja mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos;
6. Šilumos ir karšto vandens tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis bazinėmis kainomis bei šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustato šios įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas.
7. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, realizuojantys mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, vadovaudamiesi šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustato šios įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas.
8. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai praneša Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatytas kainas ir tarifus bei jų pagrindimą per 10 kalendorinių dienų nuo kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo tiekėjams esamus kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Tiekėjai privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Tiekėjams to nepadarius, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas kainas. Jos galioja iki komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo.
31 straipsnis. Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučiuose namuose
1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato ir prireikus pakeičia maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti. Šios normos skelbiamos viešai. Jos taikomos daugiabučiuose namuose, kurių šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų. Tokiuose namuose šilumos tiekėjas neturi teisės reikalauti iš butų ir kitų patalpų savininkų apmokėti už suvartotos šilumos kiekį, viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas. Gyventojų prašymu Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato, ar namų šildymo ir karšto vandens sistemos atitinka privalomuosius reikalavimus.
2. Savivaldybė turi teisę įpareigoti daugiabučio namo, kuriame buvo viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma, butų ir kitų patalpų savininkus savo lėšomis rekonstruoti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą pagal privalomuosius reikalavimus. Įpareigojimo butų ir kitų patalpų savininkams terminas negali būti mažesnis negu 1 metai.
32 straipsnis. Šilumos tiekimo sąnaudų apskaita
1. Jeigu šilumos tiekėjas valdo daugiau kaip vieną šilumos tiekimo sistemą, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, kiekvienos sistemos sąnaudos apskaitomos atskirai.
2. Jeigu šilumos tiekimo sistemoje, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, šilumos tiekėjas dar ir gamina šilumą, jis privalo atskirai tvarkyti šilumos gamybos ir šilumos perdavimo sąnaudų apskaitą. Jeigu šilumos tiekėjas prižiūri šilumos vartotojų šildymo ir karšto vandens sistemas, šios veiklos sąnaudos apskaičiuojamos atskirai.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
ŠILUMOS ŪKIO AR JO DALIES VALDYMO PERDAVIMAS
34 straipsnis. Sutarčių rengimas
1. Savivaldybė užtikrina rengiamų sutarčių dėl šilumos ūkio ar jo dalies valdymo perdavimo viešą svarstymą.
35 straipsnis. Reikalavimai valdymą perėmusiam subjektui
2. Šilumą tiekiantis valdymą perėmęs subjektas privalo ne rečiau kaip kas 5 metai suderinti bazines šilumos gamybos ir bazines šilumos perdavimo kainas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.
3. Pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu.
4. Pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, valdymą perėmusiam subjektui draudžiama kartu su grąžinamu turto valdymu perduoti neįvykdytus finansinius įsipareigojimus ar kitas šio subjekto neįvykdytas prievoles, susijusias su grąžinamu turto valdymu.
5. Valdymo perdavimo sutartyje nurodomas valdymą perėmusio subjekto investicijų į turtą, kurio valdymas buvo perduotas, dydis per valdymo laikotarpį. Jis yra apskaičiuojamas kaip šio turto vertės padidėjimas per valdymo laikotarpį pridedant sutartimi perduotus su šiuo turtu susijusius finansinius įsipareigojimus, kuriuos pagal šią sutartį turėjo apmokėti valdymą perėmęs subjektas, neatsižvelgiant į turto vertės padidėjimą dėl jo indeksavimo valdymo perdavimo laikotarpiu.
VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
36 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas