Projektas
VISŲ SVARBIAUSIA VAIKAI!
VAIKO GEROVĖS VALSTYBĖS POLITIKOS KONCEPCIJA
BENDROJI DALIS
Sąvokų paaiškinimas
Koncepcijoje remiamasi Europos Bendrijoje priimtomis ir taikomomis pagrindinėmis vaiko gerovę nusakančiomis sąvokomis:
1. Vaikų politika yra socialinės politikos dalis, kuri Europos Tarybos dokumente1, remiantis Vaiko teisių konvencija yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą:
a) vaiko apsauga: teisė augti savo šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, bei teisė būti apsaugotam nuo socialinio ir individualaus smurto;
b) vaiko aprūpinimas: teisė į išteklius ir paslaugas, juos paskirstant tarp vaikų ir suaugusiųjų; ypač skiriant dėmesį neįgaliems vaikams, vaikams su specialiais poreikiais ir vaikams esantiems rizikoje patirti skurdą, tėvų smurtą bei nepriežiūrą ar įsitraukti į nusikalstamą veiklą;
2. Gerovė – “organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais."2
Koncepcijos tikslas
Šia koncepcija siekiama įtakoti socialinės ir ekonominės politikos gaires, leidžiančias suteikti vaikams pilnavertį gyvenimą, užtikrinant vaiko interesus bei Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje.
Koncepcija kuriama remiantis šiais principais:
4. Vaikai turi turėti šias galimybes:
Koncepcijos struktūra
Šią koncepciją sudaro straipsnių visuma, suskaidyta į tris pagrindines dalis – vaiko gerovės problemų įvardijimą, koncepcijos įgyvendinimą trijose vaiko politikos srityse – apsaugoje, aprūpinime bei dalyvavime ir vaikų politikos strategijos įgyvendinimo sritis.
I. VAIKO GEROVĖS PROBLEMOS
1.1. Lietuvos įstatymai dar nėra pilnai suderinti su JT Vaiko teisių konvencija, nėra sistemingos stebėsenos, duomenų rinkimo bei įvertinimo, kurie atspindėtų visas Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo sritis.
1.3. Poįstatyminiai aktai neleidžia valstybei vykdyti įstatymais priimto įsipareigojimo garantuoti minimalias kiekvieno asmens pajamas.
1.4. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vaiko aprūpinimo srityje Lietuva pasuko valstybės atsakomybės mažinimo linkme. Valstybes parama, teikiama pašalpomis, motinystės atostogomis bei vaiko dienos priežiūros paslaugomis kaip BVP dalis, 1999 m. sudare tik 62% 1991 m. lygio. Todėl didžiausia ir giliausiame skurde gyvenanti visuomenės dalis Lietuvoje yra vaikai.
1.5. Nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą. Valstybės veiksmai vaiko apsaugoje remiasi vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant. Vaiko teisė augti savo šeimoje yra pažeidžiama, nepripažįstant socialinių-ekonominių priežasčių, o apkaltinant šeimą. Šeimos, kuriose vaikai yra rizikoje, įvardytos kaip "asocialios" ir yra socialinėje atskirtyje.
1.6. Socialinės paramos politika yra pagrįsta realių poreikių neatitinkančia politine skurdo riba - minimaliu pragyvenimo lygiu (MGL).
1.7 Mažėja universalios paramos šeimoms dalis, valstybei orientuojantis į testuojamos pagal pajamas ir turtą paramos teikimą. Tarptautinė patirtis ir tyrimai rodo, kad tokia parama daugelio žmonių nepasiekia, o esant dideliems atrankos reikalavimams, žemina ir stigmatizuoja žmones. Lietuvoje tik 8% besikreipiančiųjų pagalbos gauna socialines pašalpas. To pasėkoje dalis auginančių vaikus šeimų neturi jokių pajamų.
1.8 Nestabili socialinė ir ekonominė aplinka bei pirmosios prevencijos paslaugų šeimoms su vaikais trūkumas ar jų finansavimo mažinimas apsprendžia plačiai paplitusią vaikų nepriežiūrą, apleistumą ir smurtą prieš vaikus. Esant tokiai situacijai, akivaizdžiai trūksta paslaugų krizėje atsidūrusioms šeimoms ir vaikams, žema esamų paslaugų kokybė.
1.9 Vaikams šeimose negarantuojamas saugus, higienos reikalavimus atitinkantis būstas, o valstybinė būsto paramos programa remia labiau pasiturinčias šeimas, nei skurde gyvenančias šeimas.
1.10 Dirbančių tėvų vaiko teisė į ikimokyklinę priežiūrą buvo žymiai apribota, uždarius didžiulį skaičių vaikų darželių bei lopšelių. Šių paslaugų teikime yra akcentuojamas vaiko parengimas mokyklai, neįvardinant jų kaip pagalbos šeimai, derinant darbą su tėvų pareigomis.
1.11 Išteklių, skiriamų vaiko rūpybai, sumažinimas padidino problemas vaiko apsaugoje. Šeimų, kurios negali pasirūpinti savo vaikais, skaičius nuo 1995m. iki 2001 m. padidėjo 93%. Vaikų skaičius valstybinėje globoje žymiai padidėjo. Tai privertė valstybės politinius sprendimus ir išteklius orientuoti į vaiko apsaugą, pagrinde į ekstremalius atvejus.
1.12 Išlaidų vaikų socialinei apsaugai finansavimo struktūra atspindi nepakankamą dėmesį prevencijos paslaugų vaikui ir šeimai kūrimą ir netgi šių paslaugų dalies mažėjimą pastaraisiais metais.
1.13 Įvertinant probleminių šeimų skaičiaus didėjimo tendencijas bei šių šeimų nesugebėjimą pasinaudoti socialinės apsaugos garantijomis vaiko labui, socialinės apsaugos išlaidų struktūroje per didelė dalis tenka piniginėms išmokoms ir per maža socialinėms paslaugoms ir natūrinei paramai.
1.14 Labai dideli skirtumai tarp atskirų savivaldybių skiriamo finansavimo dydžio socialinėms paslaugoms vaikams ir šeimoms. Nemaža dalis savivaldybių paslaugų vaikams srityje orientuotos tik į stacionarias valstybines įstaigas ir nekuria savo paslaugų tinklo.
1.15 Vaiko apsaugos srityje dominuoja teisinio ir medicininio modelio paslaugos. Nėra suplanuotų bei teisiškai įtvirtintų socialinių ir reabilitacijos paslaugų infrastruktūros.
1.16 Vaiką nuo smurto ginančios valstybinės institucijos dirba neefektyviai, dažnai apsaugos proceso metu priverčia vaiką patirti pakartotiną smurtą. Vaikas yra apklausinėjamas daugelį kartų, dažnai dalyvaujant skriaudėjui. Šių institucijų veikla nėra koordinuota, joms trūksta finansų, profesinių žinių, materialinių ir žmoniškųjų resursų.
1.17 Įvairių vaiko globos institucijų priklausomybė skirtingoms žinyboms, pavaldumas skirtingiems administracijos lygmenims bei finansavimas iš skirtingų šaltinių yra žalingas. Sprendimai dėl vaiko globos dažnai priimami vadovaujantis ne vaiko interesais, o žinybų ar administravimo vienetų finansiniais interesais.
1.18 Reformos vaiko pakeičiamojoje globoje (apgyvendinimas globos namuose, globėjo šeimoje ar įvaikinimas) nesukūrė pokyčio vaiko gerovėje, nes reforma buvo nukreipta į nediferencijuotą pašalpos padidinimą, bet ne į tarnybų organizuojančių vaikų globos šeimose kūrimą bei socialinių paslaugų joms teikimą. 2002 m. pradžioje 40% tėvų globos netekusių vaikų gyveno įvairiose globos institucijose.
1.19 Lietuvoje įvaikinama labai mažai vaikų. Įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos bei socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusiai šeimai nebuvimas. Perdėtas slaptumas ir atvirumo trūkumas įvaikinimo įstatymuose pažeidžia vaiko teisę žinoti tiesą apie save, bei stabdo aktyvų įvaikinimo populiarinimą šalyje.
1.21 Visuomenėje trūksta valstybės, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų ir piliečių bendradarbiavimo, siekiant apginti vaiko interesus.
1.22 Vaiko teisė į dalyvavimą yra pažeidžiama vaikų-suaugusiųjų santykiuose, pabrėžiant vaikų subordinacinį vaidmenį, tėvų atsakomybę įstatymiškai nusakant kaip tėvų valdžią bei toleruojant fizines bausmes. Paslaugų nebuvimas riboja vaikų galimybes pareikšti savo nuomonę juridinio ir administracinio nagrinėjimo metu.
II. VAIKO GEROVĖS ĮGYVENDINIMO SIEKIAI
2.1.Vaiko aprūpinimas
2.1.1. Valstybė sudaro sąlygas tėvams ir globėjams, kaip to reikalauja “Vaiko teisių konvencija”, tinkamai pasirūpinti savo vaikais, suteikdama jiems ekonomines ir socialines sąlygas.
2.1.2. Šeimos gyvenimo modeliai yra labai įvairūs, ir valstybė vienodai rūpinasi vaikų priežiūra šeimose, nediskriminuodama vaikų dėl jų tėvų gyvenimo būdo.
2.1.3. Būti tėvais reiškia didžiulę atsakomybę. Stengiantis patenkinti vaikų poreikius visose jų raidos pakopose, dažnai tėvų prioritetai balansuoja tarp darbo ir gyvenimo namuose. Todėl valstybė teikia paramą tėvams viena ar kita forma. Tėvų pagalbos prašymas suprantamas kaip atsakomybės ženklas, bet ne kaip blogas tėvystės pareigų atlikimas.
2.1.4. Už pagalbą atliekant tėvystės ir motinystės pareigas atsakinga valstybė, kuri pasitelkia ir skatina visas kitas visuomenės institucijas: teisines, socialines, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir religines bendruomenes ar kitas nevyriausybines organizacijas.
2.1.5. Vyriausybės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos reaguoja į šeimų ir vaikų prašymus, analizuoja situaciją ir kuria socialines paslaugas, labiausiai atitinkančias vaikų ir šeimų poreikius.
2.1.6. Vaikai neturi patirti žmogiškojo skurdo, suprantant jį kaip esminių poreikių (pilnaverčio maisto, saugių pastovių namų, rūbų, ugdymo priemonių ir sveikatą palaikančių paslaugų) patenkinimo trūkumą, ar socialinę atskirtį, galimybių pilnai realizuoti savo įgimtą potencialą atėmimą ir bejėgiškumą prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų.
2.1.7. Skurdo, kuris labiausiai pažeidžia vaikus, mažinimui valstybė pirmiausiai pripažįsta realią absoliutinio skurdo ribą mūsų visuomenėje, kuri indeksuojama, ir ja remiantis, garantuojamos kiekvieno vaiko minimalus mėnesinis aprūpinimas.
2.1.9. Šeimos su vaikais dėl skurdo negali prarasti gyvenamojo būsto. Tam stiprinamas ir plėtojamas valstybinis (savivaldybių) butų fondas.
2.1.10. Paslaugų vaikams ir šeimai plėtros bei jų kokybės gerinimo investicijos yra pirmaeilis valstybės uždavinys.
2.1.11. Sprendžiant daugialypes problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir jų šeimos, plėtojamos įvairių sričių paslaugos. Sudarant sprendimų planus, pasitelkiamos įvairių sričių specialistų komandos. Užtikrinamas visapusiškas darbuotojų, kurie dirba su kitų žmonių vaikais apmokymas, priežiūra ir parama jiems.
2.1.12. Plėtojamos paslaugos vaikams, turintiems raidos problemų. Skatinama, kad šios paslaugos ypač būtų plėtojamos bendruomenėje.
2.1.13. Ypatingas dėmesys skiriamas ikimokyklinių ir vaikų dienos priežiūros institucijų organizavimui. Šios paslaugos plečiamos, įgyvendinant visuotinį priešmokyklinį ugdymą ir priežiūrą, sukuriant visiems prieinamų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams dienos centrų tinklą.
2.1.14. Neatidėliotinai sprendžiama kūdikių, augančių rizikos grupės šeimose, maitinimo ir priežiūros problemos. Šiuo tikslu organizuojama tokia socialinės pagalbos sistema, kurioje materialinė parama maistu kūdikiui derinama su socialinio darbo paslaugomis.
2.1.15. Dabartinės negausios šalies vaikams ir šeimoms paslaugas teikiančių specialistų pajėgos perorientuojamos, plėtojamos ir nukreipiamos ne tiek į biurokratinę kontrolę, kiek į tiesioginį socialinį darbą su problemas patiriančia šeima ir vaiku.
2.1.16. Pereinama nuo tiesioginio įstaigų finansavimo modelio prie galimybių sudarymo savivaldybei ir bendruomenei šias paslaugas pirkti iš paslaugų teikėjų.
2.1.17. Perkant paslaugas visuose vaiko priežiūros sektoriuose vadovaujamasi vaiko interesų atstovavimo principu. Tai reiškia, kad paslaugos privalo būti plataus pobūdžio, orientuotos į vaikų ir paauglių poreikius, nuomones, kultūras ir galimybes.
2.1.18. Problemoms spręsti specialistai ieško individualių sprendimų. Įstatymai apibrėžia bendras nuostatas, tačiau kiekvienam asmeniui individualiai parenkami tinkami sprendimai.
2.1.19. Siekiant išugdyti visavertes asmenybes, kurios galėtų greitai ir sėkmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir gebėti jas keisti, vaikai visose grandyse ugdomi ir mokomi gyventi savarankiškai.
2.1.20. Valstybė garantuoja vaiko teisę į abu tėvus, suteikdama vienodas galimybes vyrui ir moteriai derinti darbą su pareigomis šeimai:
2.1.21. Suplanuojama ir teikiama finansinė ir socialinė parama vaikui auginamam vieno iš turimų tėvų, kai buvęs sutuoktinis ar sugyventinis nemoka alimentų.
2.2.Vaiko apsauga.
2.2.1. Valstybė imasi priemonių ir apsaugo savo pilietį – vaiką, vadovaudamasi šiais kriterijais:
a) jei vaikas patiria fizinę žalą ar išnaudojimą, jei patyrė ar yra pakankama rizika, kad tokia žala bus padaryta dėl suaugusiųjų, tėvų, globėjų ar profesionalų veiklos ar neveikimo;
b) jei vaikas patyrė, patiria, ar yra rizika, jog patirs seksualinę prievartą ar išnaudojimą suaugusiųjų asmenų veiklos ar neveikimo pasėkoje;
d) jei vaikas yra patyręs emocinį smurtą ar išnaudojimą, ar apleistumą, kuris pasireiškia vaiko elgesiu, o suaugę neieško paramos gauti tokią pagalbą arba vaikui atsisako paslaugas suteikti;
2.2.2. Vaiko apsaugos poreikius įvertina vaiko gerovės specialistai: socialiniai darbuotojai, psichologai, medikai, teisininkai ir kiti tam pasirengę asmenys.
2.2.3. Teismuose vaiko apsaugos specialistai privalo dalyvauti, kaip vaiko gerovės ir teisių apsaugos atstovai. Nukentėjusiems vaikams garantuojama gynyba.
2.2.4. Vaiko patirtos skriaudą įvertina socialiniai darbuotojai, medikai ar psichologai, turintys specialų pasirengimą. Tam valstybė sukuria specialias patalpas ir paslaugas, kad būtų išvengiama pakartotino vaiko traumavimo.
2.2.6. Vaikui, patyrusiam smurtą sudaromas vaiko apsaugos planas ir suteikiama pilnavertė pagalba, apimanti socialines, medicinines, reabilitacines ir juridines paslaugas. Šeimos nariams teikiamos socialinės ir juridinės paslaugos.
2.2.7. Į apsaugos sistemą patekusiam vaikui priskiriamas socialinis darbuotojas, į kurį vaikas galėtų bet kada kreiptis, gauti moralinę ir socialinę pagalbą. Darbuotojas, atsižvelgdamas į vaiko saugumo poreikius, planuotų ir įvertintų teikiamas paslaugas.
2.2.8. Smurtautojams šalia baudžiamųjų ir kontroliuojančių priemonių kuriamos ir terapinės paslaugos.
2.2.10. Skurdas negali būti vaiko paėmimo iš šeimos priežastis, todėl kenčiantiems nuo skurdo vaikams panaudojami visi įmanomi visuomenės ištekliai. Ekonominių krizių metu pirmas ir pagrindinis dėmesys skiriamas vaikų ir šeimos programoms.
2.2.11. Valstybė garantuoja vaiko teisę augti savo šeimoje planuodama ir teikdama paslaugas šeimoms, kurios patiria sunkumus prižiūrėdamos vaikus.
2.2.12. Vaikai iš šeimų gali būti paimami tik tuo atveju, jeigu išnaudotos visos galimybės padėti tiek šeimai, tiek pačiam vaikui. Kritiniais atvejais sutelkiamos valstybės ir vietinių bendruomenės tarnybų pastangos padėti vaikui ir šeimai įveikti sunkumus.
2.2.15. Esant būtinybei paimti vaiką iš biologinės šeimos, valstybė per savo įgaliotą instituciją organizuoja pakeičiamąją globą, nustatant šiuos prioritetus:
2.2.16. Esant vaikui bet kurios formos globoje, jo įstatyminis atstovas yra valstybės įgaliota institucija, kuri kontroliuoja vaiko globos kokybę ir tęstinumą. Per savo įgaliotą instituciją valstybė organizuoja paslaugų sistemą vaikui esant pakeičiamojoje globoje:
a) vaiką atskyrus nuo tėvų ir sudarant bei periodiškai peržiūrint jo globos planą yra atsižvelgiama į vaiko ir jo tėvų nuomonę, jų religiją, rasę, kultūrą ir kalbą;
b) socialinės paslaugos įvaikinime apima: įvaikinimo populiarinimą Lietuvoje, įtėvių paiešką, pasirengimo būti įtėviais įvertinimą, jų mokymą, bei paslaugų teikimą šeimai po įvaikinimo;
c) socialinės paslaugos vaikus globojančioms šeimoms apima: globojančių šeimų paiešką, pasirengimo būti globėjais įvertinimą, mokymą, priežiūros ir pagalbos teikimą, periodiškai organizuojant tęstinius mokymus, bei globos įvertinimą;
2.2.17. Vaikams esant globoje, nustatomi terminai peržiūrėti globos planus, sprendžiant ar vaikus grąžinti į šeimą, ar juos įvaikinti, ar pratęsti globą. Vaikai, kurie gali būti globojami šeimose ar įvaikinami, negali būti nuolatinai globojami institucijose.
2.2.18. Bet kokios formos globa organizuojama taip, kad vaikas augtų aplinkoje, artimiausioje natūraliai šeimai. Tik tokioje aplinkoje vaikas gali pasirengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje bei kurti šeimą.
2.2.19. Vaiko globos organizavime laikomasi vaiko globos pastovumo principo, suprantant jį, kaip pastovios vaiko saugios gyvenamosios aplinkos, susietos su vaiko identitetu, sukūrimą. Todėl netoleruojamas vaiko globos vietos pakeitimas, jei tai nėra susiję su vaiko teisių gynimu ir įgyvendinimu.
2.2.20. LR Civiliniame Kodekse numatytiems vaiko globos tikslams pasiekti suplanuojamos socialines paslaugos ir jos įtvirtinamos įstatymiškai.
2.2.21. Vaiko globos kaštai, suprantami vaikui esant globėjo šeimoje, paskirstant į: pinigus skiriamus vaikui, globėjui ir socialiniam darbuotojui.
2.2.22. Valstybė pripažįsta vaikų ir suaugusiųjų lygias teises į apsaugą nuo smurto. Visuomenė yra skatinama netaikyti fizinių bausmių vaikui. Tėvai yra mokomi kaip disciplinuoti vaikus nenaudojant smurto. Įstatymu uždraudžiama naudoti fizines bausmes kaip disciplinos priemonę.
2.2.23. Vaikai, smurto aukos ar pažeidę įstatymus yra apsaugomi nuo žiniasklaidos. Žurnalistai jo neklausinėja, nepateikia filmuotos ar fotografuotos medžiagos, kuri leistų vaiką identifikuoti.
2.2.24. Vaikai, kurie auga šeimose, patiriančioje sunkumus prižiūrint vaikus yra apsaugomi nuo viešinimo žiniasklaidoje, kuri orientuojasi į šių šeimų smerkimą ir atstūmimą. Viešai rodoma nepagarba vaiko tėvams psichologiškai žaloja vaiką. Atsisakoma sąvokos "asocialios šeimos" naudojimo kaip diskriminuojančios sąvokos vaikų ir šeimų atžvilgiu.
2.3. Vaiko dalyvavimas
2.3.1. Šeimos teisėje atsisakoma sąvokos tėvų valdžia. Ji keičiama tokiomis sąvokomis kaip tėvų globa ir atsakomybė.
2.3.2. Socialinės paramos ir Šeimos politikos koncepcijos yra peržiūrimos matant vaikus kaip lygiateisius dalyvius išteklių ir paslaugų paskirstyme.
2.3.3. Vaiko dalyvavimas teisminiuose ir administraciniuose procesuose yra garantuojamas:
2.3.5. Atliekant mokslines apžvalgas ir mokslinius tyrimus vaikai įtraukiami kaip tikslinė ir reprezentatyvi visuomenės grupė.
III. KONCEPCIJOS ĮGYVENDINIMO SRITYS
3.1. Pagrindinių vaiko gerovės principų įgyvendinimas turi būti pasiektas:
a) tarpžinybinėje veikloje. Įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą kurdamos ir vykdydamos vieningą vaikų gerovės politikos strategiją. Vaiko problemų sėkmingam sprendimui, organizuojamas nuolatinis tarpžinybinis bendradarbiavimas, keičiantis informacija apie galimybes padėti sunkiau besiverčiančioms šeimoms su vaikais;
b) paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų paslaugų tinklas ir teikiamos paslaugos, plėtojant, kuriant, perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek reabilitacinių paslaugų vaikams ir jų šeimoms kokybę;
c) valstybinėje statistikoje. Renkama ir kaupiama lyginamoji statistika apie vaikus, įgalinanti nustatyti problemas, kurios yra sprendžiamos politiniais veiksniais;
e) vaiko gerovės tyrimų srityje. Politikos formavimo lygyje atliekama teikiamų įstatymų poveikio vaikams analizė, analizuojamos kaimo ir specialius poreikius turinčių vaikų problemos ir planuojamas jų aprūpinimas;
f) žmogiškųjų išteklių planavime. Analizuojamas vaiko gerovės specialistų poreikis, kompetencijų lygis ir rengimas, bei kvalifikacijos kėlimas. Specialistai, dirbantys su vaikais, mokomi vaiko teisių.
g) finansinių išteklių planavime. Skirstant išteklius valstybės politiniuose sprendimuose ir programų finansavime atsižvelgiama tolygiai į tris vaiko gerovės politikos sritis, ypatingą dėmesį skiriant vaiko aprūpinimui. Įvardijama vaikams skiriama biudžeto dalis lyginant su kitomis visuomenės grupėmis bei sektoriais.
3.2. Būtinas Centrinės vaiko institucijos sukūrimas respublikoje, kuri spręsdama vaikų problemas ne tik įgyvendintų vaiko gerovės stebėseną, analizuotų, koordinuotų įvairių žinybų šioje srityje veiksmus, teiktų metodinę pagalbą specialistams, bet ir turėtų realius veikimo svertus visoje šalyje.