Projektas
PATVIRTINTAS
2001 m. d.
įstatymu Nr.
LIETUVOS RESPUBLIKOS
DARBO KODEKSAS
I DALIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
I SKYRIUS
DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGULIUOJAMI SANTYKIAI
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso reguliuojami santykiai
1. Šis kodeksas reguliuoja darbo santykius, susijusius su darbinių teisių ir pareigų, nustatytų šiame kodekse ir kituose darbo teisės norminiuose teisės aktuose, įgyvendinimu ir gynyba.
2 straipsnis. Darbo santykių teisinio reguliavimo principai
1. Šio kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reguliuoti taikomi šie principai:
4) darbinių teisių ir pareigų subjektų lygybė nepriklausomai nuo jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimyninės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;
9) darbo įstatymų vieningumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;
2. Jeigu šio kodekso 1 straipsnyje nurodyti santykiai nėra sureguliuoti norminiais darbo teisės aktais ir jiems negalima pritaikyti teisės normų, reguliuojančių panašius santykius, tai sprendžiant kilusius ginčus taikomi šio straipsnio 1 dalyje išvardinti principai.
3. Valstybė privalo skatinti darbinių teisių įgyvendinimą. Darbinės teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, geros moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, jų teises ir teisėtus interesus.
3 straipsnis. Darbo teisės šaltiniai
1. Darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šis kodeksas, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, trišaliai susitarimai, kolektyviniai susitarimai ir sutartys, kiti lokaliniai norminiai teisės aktai.
2. Esant prieštaravimams tarp šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, turi būti taikomos šio kodekso normos.
4 straipsnis. Darbo įstatymai ir poįstatyminiai aktai
1. Darbo įstatymai nustato:
3) kolektyvinių susitarimų ir sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už savo įsipareigojimus;
4) minimalų darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitokios valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reguliavimo klausimais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitokių valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, kurios pablogina darbuotojų padėtį palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja.
3. Įmonėse, įstaigose, organizacijose jų kompetencijos ribose įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimti lokaliniai norminiai teisės aktai, nustatantys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais aktais nesureguliuotas darbo sąlygas ir papildomas palyginti su įstatymais ir kitais norminiais aktais darbo, socialines ir buitines lengvatas darbuotojams arba jų atskiroms grupėms.
4. Negalioja trišaliai susitarimai, kolektyviniai susitarimai ir sutartys bei lokaliniai norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų pabloginantys darbuotojų padėtį palyginti su ta, kurią nustato įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Tais atvejais, kai įstatymas tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems nustatyti savo tarpusavio teises ir pareigas susitarimo būdu, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
5 straipsnis. Darbo įstatymų taikymo sritį
1. Lietuvos Respublikos darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje nepriklausomai nuo to, ar darbas atliekamas Lietuvoje ar darbuotojas vykdo darbo funkcijas užsienyje pagal darbdavio pavedimą.
2. Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja ar skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais. Lietuvos darbo įstatymai, kiti norminiai aktai taikomi kitoms transporto priemonėms, jei darbdaviai, kuriems nuosavybės teise priklauso šios transporto priemonės, priklauso Lietuvos respublikos jurisdikcijai.
3. Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas, arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, užsienio organizacija ar asmuo darbo santykiams su Lietuvos Respublikos nuolatiniais gyventojais Lietuvos įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.
6 straipsnis. Užsienio teisės taikymas
1. Darbo santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ar šalių susitarimai.
2. Užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais yra taikomi Lietuvos Respublikos darbo įstatymai.
7 straipsnis. Teisė, taikytina tarptautinio pobūdžio darbo santykiams
1. Darbo sutarties šalys gali pasirikti taikytiną teisę tiek visai sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Tai, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, neatima iš darbuotojo apsaugos tos valstybės imperatyvių teisės normų, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.
2. Jei šalys savo susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, tai taikytina teisė pasirenkama vadovaujantis šiais principais:
1) kai darbas nuolatos atliekamas vienoje valstybėje, tai taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai atlieka darbą kitoje valstybėje;
2) kai darbuotojas neatlieka pastoviai darbo nei vienoje valstybėje, tai taikomi tos valstybės darbo įstatymai, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė);
3) kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiausiai susiję su kita valstybe, nei ta, kurios teisė taikytina pagal šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose išvardintus principus, tai taikoma darbo teisė tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję.
8 straipsnis. Tarptautinės sutartys
1. Kai Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nustatytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias nustato šis kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos darbo įstatymai, tai taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taisyklės.
9 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija
1. Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reguliuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reguliuojančios panašų santykį.
2. Jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai sutinkamai su darbo įstatymų pradmenimis ir prasme, taikomos kitų teisės šakų normos, reguliuojančios panašius santykius.
10 straipsnis. Darbo kodekso normų aiškinimo principai
1. Šio kodekso normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kodekso sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir atskirų jo struktūrinių dalių suderinamumą.
2. Žodžiai ir išsireiškimai, naudojami kodekse, turi būti aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar išsireiškimas naudojamas specialia - teisine, technine ar kitokia prasme. Esant prieštaravimui tarp bendrinės ir specialiosios žodžio reikšmės prioritetas turi būti teikiamas specialiajai žodžio reikšmei.
11 straipsnis. Darbo įstatymų realizavimas
1. Tuo atveju, kai tarp darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma tokia nuostata, kuri yra naudingesnė darbuotojui.
II SKYRIUS
DARBO TEISĖS SUBJEKTAI
13 straipsnis. Fizinių asmenų darbinis teisnumas ir veiksnumas
1. Galėjimas turėti darbines teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Atskiras išimtis gali nustatyti įstatymai (toliau šiame kodekse piliečiais vadinami ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, išskyrus atvejus, kai reikia pabrėžti jų išimtinį statusą).
14 straipsnis. Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas
1. Darbdavių teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo momento. Tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, jo darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo aštuoniolikos metų.
2. Darbdaviai įgyja darbines teises ir prisiima darbines pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus (administraciją), kurie formuojami ir veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus. Personalinių (individualių) įmonių savininkai, ūkininkai ir darbdaviu esantys fiziniai asmenys darbines teises ir pareigas gali įgyvendinti patys.
15 straipsnis. Darbuotojas
16 straipsnis. Darbdavys
1. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kitokia organizacinė struktūra, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, kuris pagal šio kodekso 14 straipsnį turi darbinį teisnumą ir veiksnumą.
III SKYRIUS
DARBO TEISĖS SUBJEKTŲ ATSTOVAVIMAS
18 straipsnis. Atstovavimo pagrindai
1. Darbo santykiuose darbines teises ir pareigas darbuotojai ir darbdaviai gali įgyti, pakeisti, atsisakyti ar apginti per juos atstovaujančius subjektus. Darbuotojai ir darbdaviai gali būti atstovaujami tiek kolektyviniuose darbo santykiuose, tiek individualiuose. Atstovavimą kolektyviniuose darbo santykiuose reguliuoja šis kodeksas, o atstovavimą individualiuose darbo santykiuose reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, jeigu toks reguliavimas neprieštarauja šiam kodeksui.
2. Atstovavimas kolektyviniuose darbo santykiuose, sutinkamai su galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valią. Tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi ir atskiriems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors ir atskirai nesuteikusiems specialių įgalinimų kolektyvinio atstovavimo subjektui.
19 straipsnis. Darbuotojų atstovavimas
1. Darbuotojų teisių ir interesų atstovavimą ir gynimą darbo santykiuose gali įgyvendinti profesinės sąjungos. Kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir kai darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai, darbuotojus darbo santykiuose atstovauja darbuotojų atstovai, išrinkti kolektyvo susirinkime.
20 straipsnis. Profesinės sąjungos
21 straipsnis. Kiti darbuotojus atstovaujantys subjektai
1. Darbuotojų kolektyvas turi teisę išrinkti darbuotojų atstovus: darbo tarybą, komisijas ar komitetus, kurie turi visas kolektyvinio atstovavimo subjektų teises, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai (šio kodekso 19 straipsnio 1 dalis).
2. Renkami darbuotojų kolektyvo atstovai negali vykdyti funkcijų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra pripažintos kaip profesinių sąjungų išimtinė prerogatyva.
22 straipsnis. Darbuotojus atstovaujančių subjektų teisės
1. Darbuotojus atstovaujantys subjektai turi šias pagrindines kolektyvinio atstovavimo teises:
4) teikti pasiūlymus valstybės institucijoms, vykdyti darbo įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę;
5) saugoti darbuotojų teises įmonės pirkimo-pardavimo, verslo ar jo dalies perleidimo sandoriuose, rinkos struktūrų koncentracijose ir įmonių reorganizacijose;
6) gauti informaciją iš darbdavių apie socialinę ir ekonominę padėtį bei numatomas permainas, kurios gali paveikti darbuotojų padėtį;
2. Darbuotojus atstovaujantys subjektai atlieka ir kitus veiksmus, nukreiptus atstovauti darbuotojų interesus darbo santykiuose, atitinkančius įstatymus, neprieštaraujančius sąžiningiems santykiams tarp šalių. Jeigu darbuotojų atstovų kompetencija nėra apibrėžta įstatymuose, tai jų kompetencijos ribas nustato darbuotojų kolektyvas kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
23 straipsnis. Darbdavių pareigos ir teisės darbuotojų atstovų atžvilgiu
1. Darbdavys privalo:
1) gerbti darbuotojų atstovų teises ir netrukdyti jiems veikti. Darbuotojų atstovų veikla negali būti nutraukta darbdavio valia;
2) priimdamas sprendimus, galinčius įtakoti darbuotojų padėtį, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų numatytais atvejais - gauti jų sutikimą;
4) laiku nagrinėti darbuotojų atstovų pasiūlymus per šiame kodekse nustatytą laikotarpį, o jeigu toks nenustatytas - per vieną mėnesį motyvuotai raštu į juos atsakyti;
24 straipsnis. Darbdavių atstovai
1. Darbdavį atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas tiek kolektyviniuose, tiek individualiuose darbo santykiuose. Darbdavius įmonėse taip pat gali atstovauti kiti asmenys (administracija) pagal įstatymą arba įgalinimus. Administraciją sudaro pareigūnai, kurie turi teisę nustatytos kompetencijos ribose duoti privalomus vykdymui nurodymus jiems pavaldiems darbuotojams ir pagal įstatymus, įmonės, įstaigos, organizacijos steigimo dokumentus vykdo šių įmonių, įstaigų, organizacijų operatyvinį valdymą.
IV SKYRIUS
TERMINAI
25 straipsnis. Termino apibrėžimas
1. Įstatymu, sutartimi arba darbo ginčą (konfliktą) nagrinėjančio organo sprendimu nustatytas terminas apibrėžiamas kalendorine data arba tam tikru laikotarpiu.
26 straipsnis. Terminų skaičiavimas
1. Termino, apibrėžto tam tikru laikotarpiu, eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia.
2. Metais, mėnesiais ar savaitėmis skaičiuojami terminai pasibaigia atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tokį mėnesį, kuriame nėra atitinkamos dienos, tai terminas baigiasi to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu tiksliai negalima nustatyti, kurį mėnesį prasidėjo eiga termino, skaičiuojamo metais, arba kurią dieną prasidėjo eiga termino, skaičiuojamo mėnesiais, tai termino paskutiniąja diena atitinkamai laikoma birželio trisdešimtoji ir mėnesio penkioliktoji diena.
3. Į kalendorinėmis savaitėmis ar dienomis skaičiuojamą terminą įeina nedarbo ir švenčių dienos. Jei paskutinė termino diena tenka nedarbo dienai, tai termino pasibaigimo diena laikoma artimiausioji po jos einanti darbo diena. Dienomis skaičiuojamas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip.
4. Jeigu terminas nustatytas kokiam nors veiksmui atlikti, tą veiksmą galima atlikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, tai terminas pasibaigia tą valandą, kurią nutraukiamos atitinkamos operacijos joje.
27 straipsnis. Ieškinio senatis
1. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
2. Bendras ieškinio senaties terminas šio kodekso reguliuojamiems santykiams yra trys metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.
4. Darbo įstatymai gali nustatyti, kad ieškinio senatis netaikoma ir kai kuriems kitiems reikalavimams.
28 straipsnis. Naikinamieji terminai
1. Darbo įstatymuose gali būti nustatyti tokie terminai, kuriems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (naikinamieji terminai).
29 straipsnis. Procedūriniai (procesiniai) terminai
Darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams (procesiniams) terminams (darbo ginčų sprendimo darbo ginčų nagrinėjimo organuose, tų organų sprendimo apskundimo ir pan. terminai) taikomos civilinio proceso įstatymuose nustatytos tų terminų taikymo ir skaičiavimo taisyklės, išskyrus darbo įstatymuose nustatytas išimtis.
30 straipsnis. Darbo stažas
1. Darbo stažas - tai laikas, per kurį asmuo buvo šio kodekso reguliuojamuose darbo santykiuose, taip pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbines teises ar papildomas garantijas bei lengvatas. Darbo stažas gali būti:
1) bendrasis, į kurį įskaičiuojamas visas laikas, kai asmuo buvo darbo teisiniuose santykiuose, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į darbo stažą;
2) specialusis, į kurį įskaičiuojami laikotarpiai, kai buvo dirbta tam tikros profesijos, specialybės darbą arba eita tam tikras pareigas, arba dirbta tam tikromis darbo sąlygomis ir laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į šią stažo rūšį;
3) darbo stažas tam tikroje darbovietėje, į kurį įskaitomas laikas, dirbtas toje darbovietėje ir laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į šią stažo rūšį. Darbovietės pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, jų sujungimas, padalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės (darbovietės reorganizacija - šio kodekso 137 straipsnis) darbo stažui tam tikroje darbovietėje įtakos neturi;
V SKYRIUS
DARBO ĮSTATYMŲ LAIKYMOSI KONTOLĖ
31 straipsnis. Darbo įstatymų laikymosi kontrolės organai
32 straipsnis. Valstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių laikymosi kontrolė ir pažeidimų prevencija
33 straipsnis. Nevalstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių laikymosi kontrolė
Nevalstybinę darbo įstatymų, kitų teisės norminių aktų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių, darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių laikymosi kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir kitos institucijos, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus norminius teisės aktus.
VI SKYRIUS
DARBINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS
34 straipsnis. Darbinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai
Darbinės teisės ir pareigos gali atsirasti:
1) iš šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų bei kitokių susitarimų, nors įstatymų ir nenustatytų, bet jiems neprieštaraujančių;
35 straipsnis. Darbinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
1. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
36 straipsnis. Darbinių teisių gynimas
1. Darbines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.
2. Darbines teises gina įstatymo nustatyta tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai tokiais būdais:
2) atstatydami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams;
5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę žalą, o įstatymo nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;
3. Išimties tvarka tik teismas įstatymo nustatyta tvarka gina darbines teises tokiais būdais:
1) pripažindami negaliojančiais valstybės institucijų ar pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymui;
4. Darbines teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka.
6. Asmuo, kurio teisė pažeista, gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo, jeigu darbo įstatymai nenustato kitaip.
37 straipsnis. Darbinių teisių savigyna
II DALIS
KOLEKTYVINIAI DARBO SANTYKIAI
VII SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
39 straipsnis. Darbo teisės subjektų interesų derinimas
40 straipsnis. Socialinės partnerystės sąvoka ir principai
1. Socialinė partnerystė - tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais, šio kodekso ir kitų galiojančių įstatymų nustatytais atvejais, ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama darbo santykių dalyvių interesų suderinamumo.
2. Socialinė partnerystė grindžiama šiais principais:
41 straipsnis. Socialinės partnerystės šalys
Socialinės partnerystės šalimis - socialiniais partneriais - yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos bei savivaldybės institucijos.
42 straipsnis. Socialinės partnerystės lygiai
43 straipsnis. Socialinės partnerystės formos
44 straipsnis. Socialinės partnerystės sistema
45 straipsnis. Lietuvos Respublikos trišalė taryba
1. Socialinių partnerių susitarimu Lietuvos Respublikos trišalė taryba (toliau - Trišalė taryba) yra sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: centrinių (respublikinių) profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų.
2. Trišalės tarybos funkcijas, teises, sudarymo, darbo organizavimo tvarką nustato Trišalės tarybos nuostatai, kuriuos tvirtina šio straipsnio 1 dalyje įvardintos šalys. Trišalės tarybos nuostatai keičiami bei papildomi tokia pačia tvarka. Trišalės tarybos nuostatai, jų papildymai bei pakeitimai įsigalioja juose nustatyta tvarka.
4. Profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai turi suteikti Trišalei tarybai būtiną informaciją svarstomais klausimais.
5. Trišalė taryba gali sudaryti trišalius susitarimus dėl darbo santykių ir su jais susijusių socialinių ir ekonominių sąlygų ir susitarimo šalių tarpusavio santykių reguliavimo.
46 straipsnis. Kitos trišalės ir dvišalės tarybos/komisijos
1. Įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka gali būti steigiamos kitos trišalės ar dvišalės tarybos/komisijos darbo, užimtumo, darbuotojų saugos ir sveikatos ir socialinės politikos įgyvendinimo klausimams nagrinėti ir spręsti lygiateisio trišalio ar dvišalio bendradarbiavimo pagrindu.
47 straipsnis. Informavimas ir konsultavimas
2. Informavimo atveju visą informaciją, susijusią su darbo santykiais, darbdavys (darbdavių organizacija) pateikia darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms, priklausomai nuo socialinės partnerystės lygio.
3. Konsultavimas reiškia diskusijas tarp darbuotojų atstovų ir jų organizacijų bei darbdavių ir jų organizacijų, dėl tam tikrų susitarimų ar bendrų sprendimų priėmimo.
4. Informavimas ir konsultavimas apima:
3) informaciją apie numatomas naudoti priemones tuo atveju, kai galimas darbuotojų skaičiaus mažinimas;
5. informacijos pateikimo bei konsultavimo sąlygos ir tvarka nustatoma kolektyviniuose susitarimuose bei sutartyse.
48 straipsnis. Kolektyvinės derybos
1. Kolektyvinių darbo santykių subjektai ir jų atstovai savo interesus derina ir kylančius ginčus sprendžia derybų būdu. Pageidaujanti derėtis šalis privalo prisistatyti kitai derybų šaliai. Prisistatymas turi būti pateiktas raštu, kur nurodoma, dėl ko šaukiamos derybos. Siekianti derybų šalis turi pateikti aiškiai suformuluotus reikalavimus arba pasiūlymus.
2. Šalys susitaria dėl derybų pradžios ir tvarkos. Jei šalys nesusitarė dėl derybų pradžios, derybos turi būti sušauktos per dvi savaites po to, kai antroji šalis gavo prisistatymą deryboms.
4. Kolektyvinių derybų šalys ir jų atstovai (šio kodekso 51 ir 60 straipsniai) turi teisę pareikalauti iš kitos šalies pateikti informaciją visais klausimais, susijusiais su derybomis. Informacija turi būti pateikta ne vėliau kaip per vieną mėnesį, jei derybų šalys ar jų atstovai nesusitarė kitaip.
5. Šalis, kuri privalo pateikti informaciją, turi teisę reikalauti, kad kita šalis neskelbtų pateiktos informacijos kitais tikslais. Jei kita šalis atskleidžia neskelbtiną informaciją, ji atsako įstatymų nustatyta tvarka.
6. Derybų šalys konsultuojasi dėl gautos informacijos, įteiktų reikalavimų patenkinimo ir jų vykdymo tvarkos, derybų eigos ir kitais klausimais.
49 straipsnis. Kolektyvinių susitarimų rūšys
1. Kolektyviniai susitarimai gali būti šie:
2. Kai susitariama nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu (šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) - šiame kodekse toks susitarimas toliau vadinamas “kolektyvinis susitarimas”, įmonės lygmeniu - “įmonės kolektyvinė sutartis”. Kai tam tikros šio kodekso nuostatos apima ir įmonių kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus (šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai), toliau kodekse jie bus vadinami “kolektyvinė sutartis”.
VIII SKYRIUS
KOLEKTYVINIS SUSITARIMAS
50 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo turinys
1. Kolektyvinis susitarimas yra susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.).
2. Šakos susitarimas nustato atitinkamos šakos socialinio-ekonominio vystymo kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas.
3. Teritorinis susitarimas nustato tam tikrų darbo, socialinių-ekonominių problemų, turinčių teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas.
4. Kolektyviniame susitarime paprastai nustatoma:
51 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo šalys
1. Nacionalinio kolektyvinio susitarimo šalys yra: centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos.
2. Šakinio kolektyvinio susitarimo šalys yra: atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos.
52 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo taikymo sfera
1. Kolektyvinis susitarimas taikomas įmonėse, kurių darbdaviai:
2. Jeigu kolektyvinio susitarimo nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, tai socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti susitarimo ar atskirų jo nuostatų taikymo sferą, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sferai ar tam tikrai teritorijai, jei tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių susitarime darbuotojų arba darbdavių organizacijų.
53 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo sudarymo tvarka
1. Kolektyvinio susitarimo sudarymą inicijuoja šio kodekso 51 straipsnyje nurodytos šalys, šio kodekso 48 straipsnyje nustatyta tvarka.
54 straipsnis. Kolektyvinių susitarimų registracija
Kolektyvinius susitarimus (šio kodekso 49 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) pareikštine tvarka registruoja ir registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Kolektyvinį susitarimą registracijai per dvidešimt dienų nuo jo pasirašymo pateikia šalis - darbdavių atstovas.
55 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo galiojimas
56 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo nutraukimas
57 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo vykdymo kontrolė
IX SKYRIUS
ĮMONĖS KOLEKTYVINĖ SUTARTIS
59 straipsnis. Įmonės kolektyvinė sutartis ir jos sudarymo sritis
1. Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių-ekonominių sąlygų. Kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose (toliau - įmonėse).
2. Naujai įsteigtoje įmonėje kolektyvinė sutartis sudaroma po įmonės įregistravimo, laikantis šiame kodekse nustatytos tvarkos.
3. Įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Darbdavys gali pasirašyti kolektyvinę sutartį su profesine sąjunga, atstovaujančia tam tikros profesijos darbuotojams, kurios nuostatos taikomos tos profesijos darbuotojams. Įmonės filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir tos kolektyvinės sutarties apibrėžtose ribose.
60 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties šalys
1. Įmonės kolektyvinės sutarties šalimis yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriuos sudarant šią sutartį atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai.
2. Jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, kolektyvinę sutartį sudaro jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys.
3. Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė sudaroma profesinių sąjungų susitarimu. Profesinėms sąjungoms nesusitarus dėl jungtinės atstovybės sudarymo, sprendimą dėl atstovavimo priima darbuotojų susirinkimas (konferencija).
4. Kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai, kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos arba kitų darbuotojų įgaliotų atstovų (šio kodekso 21 straipsnis) vadovaujantis šiame skyriuje nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.
61 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties turinys
1. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, kurios įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinių susitarimų nesureguliuotos arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties.
2. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos sąlygos dėl:
2) darbo apmokėjimo ir organizavimo (tarifinių atlygių, pareiginių algų, priedų, priemokų, kitų lengvatų ir kompensacijų, darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemų bei formų, darbo normų nustatymo, darbo užmokesčio indeksavimo, išmokėjimo bei atsiskaitymų tvarkos ir kitos nuostatos);
5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;
62 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties projekto rengimas ir svarstymas
1. Įmonės kolektyvinės sutarties projektui rengti šalys paritetiniais pagrindais sudaro komisiją. Komisijos sudėtis įrašoma šalių susitarimo protokole ir jo pasirašymo data laikoma kolektyvinių derybų pradžia.
2. Pradėdamos derybas, šalys aptaria, kokią informaciją pateiks derybų šalys ir jos pateikimo terminus, įmonės kolektyvinės sutarties projekto rengimo tvarką bei jo parengimo terminus.
3. Jei nesusitariama dėl privalomos pateikti informacijos, projekto rengimo tvarkos, derybų terminų, įmonės kolektyvinės sutarties turinio, surašomas nesutarimų protokolas, kuriame nurodomos šalių suformuluotos priemonės, būtinos nesutarimų priežastims pašalinti ir nustatomas derybų atnaujinimo terminas.
4. Šalių suderintas įmonės kolektyvinės sutarties projektas pateikiamas darbuotojų susirinkimui (konferencijai). Jei pastarasis nepritaria pateiktam projektui, jis nusprendžia, arba pradėti derybas iš naujo, arba inicijuoti kolektyvinį ginčą. Kolektyvinis ginčas taip pat gali būti pradėtas, jeigu nepavyksta pašalinti nesutarimų, nustatytų šio straipsnio 3 dalyje. Jeigu darbuotojų susirinkimas (konferencija) įmonės kolektyvinės sutarties projektui pritaria, ją pasirašo darbdavio ir darbuotojų atstovai.
5. Darbuotojų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė įmonės (struktūrinio padalinio) darbuotojų, o konferencijoje - ne mažiau kaip 2/3 delegatų. Jeigu į susirinkimą (konferenciją) nesusirenka nurodytas darbuotojų (delegatų) skaičius, tai per penkias dienas turi būti sušauktas pakartotinis darbuotojų susirinkimas (konferencija). Šis susirinkimas (konferencija) laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvavo ketvirtadalis darbuotojų, o konferencijoje - pusė delegatų.
6. įmonės kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka darbuotojų susirinkimas gali būti šaukiamas įmonės struktūriniuose padaliniuose. Balsavimų rezultatai nustatomi pagal tuose susirinkimuose gautų balsų skaičių.
63 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties įsigaliojimas ir galiojimo trukmė
1. įmonės kolektyvinė sutartis įsigalioja ją pasirašius šalims (jų atstovams), jei kitaip nenustatyta pačioje sutartyje.
2. įmonės kolektyvinė sutartis galioja iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo arba iki sutartyje nustatyto termino. Jeigu sudaryta terminuota įmonės kolektyvinė sutartis, dėl jos atnaujinimo šalys pradeda derybas likus dviems mėnesiams iki jos galiojimo pabaigos.
3. Kai įmonė ar įmonės dalis pereina iš vieno darbdavio, sudariusio įmonės kolektyvinę sutartį, kitam darbdaviui, šios sutarties nuostatos galioja ir naujam darbdaviui.
64 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai
65 straipsnis. Kolektyvinės sutarties nutraukimas
66 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo kontrolė
1. įmonės kolektyvinės sutarties įsipareigojimų vykdymą kontroliuoja šalių atstovai, taip pat įstatymų įgaliotos institucijos.
67 straipsnis. Nesutarimų ir ginčų, kylančių sudarant ir vykdant įmonės kolektyvinę sutartį, sprendimo tvarka
1. Ginčai, kylantys per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo, taip pat dėl įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinių sutarčių nustatytų sąlygų pakeitimo ar naujų darbo sąlygų nustatymo, sprendžiami kolektyviniams darbo ginčams (konfliktams) nagrinėti nustatyta tvarka (šio kodekso X skyrius).
X SKYRIUS
KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ REGULIAVIMAS
68 straipsnis. Kolektyvinis darbo ginčas
Kolektyvinis darbo ginčas yra įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių-ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo, vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį, kolektyvinį susitarimą (interesų konfliktas), nepatenkinus šalių iškeltų reikalavimų ir įteiktų šio kodekso nustatyta tvarka.
69 straipsnis. Reikalavimų iškėlimas
1. Reikalavimus darbdaviui, kolektyvinių susitarimų subjektams turi teisę iškelti:
1) įmonės profesinė sąjunga arba profesinių sąjungų jungtinė atstovybė, arba profesinių sąjungų susivienijimas (toliau - profesinė sąjunga);
70 straipsnis. Reikalavimų nagrinėjimas
Reikalavimus gavęs subjektas privalo juos išnagrinėti ir savo sprendimą pranešti raštu per septynias dienas nuo gavimo dienos reikalavimus iškėlusiam ir pateikusiam subjektui. Jeigu sprendimas nepatenkino reikalavimus iškėlusio ir pateikusio subjekto, tai šalys gali pasitelkti tarpininko paslaugas arba perduoti ginčą nagrinėti šio kodekso 73 - 77 straipsniuose nustatyta tvarka.
71 straipsnis. Kolektyvinius darbo ginčus nagrinėjantys organai
72 straipsnis. Taikinimo komisijos sudarymas
1. Taikinimo komisija sudaroma iš reikalavimus įteikusių ir gavusių subjektų įgaliotų atstovų. Komisijos narių skaičius nustatomas remiantis šalių susitarimu. Ji turi būti sudaryta per septynias dienas nuo reikalavimą gavusio subjekto atsisakymo patenkinti reikalavimus arba jeigu per tą laiką atsakymas negautas.
2. Šalims nesutarus dėl taikinimo komisijos narių skaičiaus, jos savo nuožiūra deleguoja į taikinimo komisiją savo atstovus, kurių iš kiekvienos pusės negali būti daugiau kaip penki.
73 straipsnis. Kolektyvinio ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje
2. Kolektyvinį ginčą taikinimo komisija turi išnagrinėti per septynias dienas nuo taikinimo komisijos sudarymo. Šalims susitarus šis terminas gali būti pratęstas.
3. Šalių atstovai į komisijos posėdį kolektyviniam ginčui nagrinėti turi teisę pakviesti specialistus (konsultantus, tarpininkus, ekspertus ir kt.).
74 straipsnis. Taikinimo komisijos sprendimas
1. Taikinimo komisijos sprendimas priimamas šalims susitarus, įforminamas surašant protokolą ir šalims privalomas vykdyti sprendime nustatytais terminais ir tvarka.
2. Jeigu taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija jų nagrinėjimą gali perduoti darbo arbitražui, trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu.
75 straipsnis. Darbo arbitražas. Trečiųjų teismas
1. Darbo arbitražas sudaromas prie apylinkės teismo, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra įmonės arba kolektyvinio ginčo reikalavimus gavusio subjekto, buveinė. Darbo arbitražo sudėtį, ginčo nagrinėjimo priimto sprendimo vykdymo tvarką reguliuoja darbo arbitražo nuostatai, tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
2. Trečiųjų teismo teisėjus po vieną ar po kelis skiria kolektyvinio ginčo šalys ir įformina tai rašytine sutartimi. Ginčo nagrinėjimo ir priimto sprendimo vykdymo tvarką nustato trečiųjų teismo nuostatai, tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
76 straipsnis. Streikas
77 straipsnis. Streiko skelbimas
1. Priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė:
2. Apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas pasiunčiant jam šiame straipsnyje nustatyta tvarka priimtą sprendimą. Skelbiant streiką galima kelti tik tuos reikalavimus, kurie nebuvo sureguliuoti taikinamosios procedūros metu.
3. Prieš streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas, kuris negali trukti ilgiau kaip dvi valandas. Apie šį streiką darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš septynias dienas.
4. Priėmus sprendimą dėl streiko (taip pat įspėjamojo) geležinkelių ir miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ar farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose įmonėse, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai, apie jo pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų.
78 straipsnis. Streikų apribojimai
1. Streiką draudžiama skelbti vidaus reikalų, krašto apsaugos ir krašto saugumo sistemose, taip pat centralizuoto elektros energijos, šilumos tiekimo ir dujų tiekimo įmonėse, neatidėliotinos medicinos pagalbos tarnybose. Šių tarnybų ir įmonių darbuotojų iškeltus reikalavimus sprendžia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadą.
2. Streikai draudžiami stichinės nelaimės zonose, taip pat regionuose, kuriuose nustatyta tvarka paskelbta karo, nepaprastoji padėtis, kol bus likviduojami stichinės nelaimės padariniai ar atšaukta karo, nepaprastoji padėtis.
79 straipsnis. Vadovavimas streikui
80 straipsnis. Streiko eiga
2. Streiko metu, nustatyto šio kodekso 77 straipsnio 4 dalyje nurodytose įmonėse, įstaigose, organizacijose turi būti užtikrintas būtinų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti sąlygų (paslaugų) minimumas, kurį priklausomai nuo kompetencijos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadą arba savivaldybės valdyba, pasikonsultavusi su kolektyvinio ginčo šalimis. Jų vykdymą užtikrina streikui vadovaujantis organas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai.
81 straipsnis. Streiko teisėtumas
1. Paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per dešimt dienų.
2. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.
3. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas.
4. Tuo atveju, kai kyla tiesioginė grėsmė dėl būtinų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti sąlygų (paslaugų) minimumo užtikrinimo, galinčio sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį - sustabdyti tokiam pat laikui.
82 straipsnis. Teisinė streikuojančių padėtis ir garantijos
1. Niekas negali būti verčiamas dalyvauti arba atsisakyti dalyvauti streike. Streiko laikotarpiu darbuotojams, dalyvaujantiems streike, darbo sutarties vykdymas sustabdomas išsaugant darbo stažą, aprūpinimą pagal valstybinį socialinį draudimą.
2. Darbuotojams, dalyvaujantiems streike, nemokamas atlyginimas, jie atleidžiami nuo įsipareigojimų vykdyti savo darbo funkcijas. Derybose dėl streikų užbaigimo gali būti susitarta, kad streikuojantiems bus išmokėtas visas arba dalis darbo užmokesčio.
83 straipsnis. Darbdaviui draudžiami veiksmai paskelbus streiką
1. Priėmus sprendimą dėl streiko (šio kodekso 77 straipsnis) ir jo metu darbdaviui draudžiama:
1) priimti bet kokį vienašališką sprendimą visiškai arba iš dalies nutraukti įmonės (įstaigos, organizacijos) ar struktūrinio padalinio darbą (veiklą);
4) sudaryti kitokias sąlygas, kurios visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų jos grandžių darbą (veiklą);
84 straipsnis. Streiko pasibaigimas
1. Streikas pasibaigia:
85 straipsnis. Atsakomybė
1. Neteisėto streiko atveju nuostolius darbdaviui savo lėšomis ir turtu privalo atlyginti profesinė sąjunga, jei ji šį streiką skelbė ir jam vadovavo arba jei streikui vadovavo jos sudarytas streiko komitetas.
2. Jeigu nuostoliams atlyginti profesinės sąjungos lėšų nepakanka, nuostoliams atlyginti darbdavys savo sprendimu gali panaudoti lėšas, skirtas pagal įmonės kolektyvinę sutartį darbuotojų atlyginimų priemokoms, kitoms papildomoms palyginti su įstatymais lengvatoms ir kompensacijoms.
3. Organizavimas arba dalyvavimas streike, kuris buvo pripažintas neteisėtu, darbuotojams užtraukia drausminę atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka.
4. Įmonės, struktūrinio padalinio vadovai ir kiti pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (Darbo arbitražo, Trečiųjų teismo) sprendimą, pažeidė šio kodekso 83 straipsnio reikalavimus, gali būti traukiami įstatymų nustatyta tvarka drausminėn atsakomybėn, taip pat taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginių algų, jeigu dėl jų kaltų veiksmų darbdaviui buvo padaryta žala.
5. Streiko padaryta žala kitoms įmonėms ar piliečiams (asmenims) atlyginama pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
III DALIS
INDIVIDUALŪS DARBO SANTYKIAI
XI SKYRIUS
ĮDARBINIMAS
86 straipsnis. Teisės į darbą įgyvendinimas
87 straipsnis. Įdarbinimo sąvoka
88 straipsnis. Įdarbinimo tarpininkavimo tarnybos
1. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Lietuvos darbo birža). Ją sudaro Respublikinė ir teritorinės darbo biržos.
89 straipsnis. Informacija apie laisvas darbo vietas
1. Ieškantys darbuotojų darbdaviai informuoja teritorines darbo biržas apie laisvas darbo vietas, darbo funkcijas ir darbo pobūdį, apmokėjimo ir kitas sąlygas bei pretendentams įsidarbinti keliamus kvalifikacinius reikalavimus.
90 straipsnis. Tarpininkavimas įdarbinant užsienyje
Tarpininkauti dėl piliečių darbo užsienyje - išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Kitos įmonės, įstaigos ir organizacijos gali tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje tik turėdamos atitinkamus licencijas, kurias išduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
91 straipsnis. Bedarbiai
1. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba profesiniam mokymuisi.
92 straipsnis. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys
1. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų susirandant darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos, darbo patirties stokos, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą.
2. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra šie:
XII SKYRIUS
DARBO SUTARTIS
PIRMASIS SKIRSNIS
DARBO SUTARTIES TURINYS IR JOS SUDARYMAS
93 straipsnis. Darbo sutarties sąvoka
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
94 straipsnis. Darbo sutarties turinys
1. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.
2. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį palyginus su ta, kurią nustato įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Kilus ginčui dėl darbo sutarties sąlygų taikymo, jį sprendžia darbo ginčų nagrinėjimo organai.
95 straipsnis. Darbo sutarties sąlygos
1. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos ir kt.) ir darbo funkcijų, tai yra dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.
2. Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta, sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.).
3. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir kt.).
96 straipsnis. Garantijos priimant į darbą
1. Draudžiama atsisakyti priimti į darbą:
2. Atsisakymas priimti į darbą šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais gali būti ne vėliau kaip per mėnesį ginčijamas teismine tvarka.
97 straipsnis. Priėmimo į darbą apribojimai
2. Draudžiama eiti tarnautojų pareigas vienoje valstybės ir savivaldybės institucijoje bei valstybės (savivaldybės) įmonėje asmenims, kuriuos sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai (tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai), jeigu jų tarnyba kartu yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba su vieno teise kontroliuoti kitą. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
98 straipsnis. Nelegalus darbas
1. Nelegaliu darbu laikomas darbas:
99 straipsnis. Darbo sutarties sudarymas
1. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 95 straipsnis).
2. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba darbdavio vardu - darbovietės vadovas arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale, kurio formą ir darbo sutarčių registravimo taisykles Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbo sutarčių registravimas žurnale neprivalomas, kai darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui jį identifikuojantį dokumentą (darbo pažymėjimą su darbuotojo nuotrauka, vardu, pavarde bei asmens kodu), kurį darbuotojas privalo nešiotis ar laikyti darbo metu darbdavio ar jo įgalioto asmens (ar įmonės vidaus tvarkos taisyklėse) nurodytoje vietoje. Už darbo sutarties sudarymą, jos registravimą, darbuotoją identifikuojančio dokumento išdavimą, jo laikymo tvarkos nustatymą bei pateikimo kontroliuojančioms organizacijoms užtikrinimą yra atsakingas darbdavys arba jo įgaliotas asmuo. Jeigu darbdavys ar jo įgaliotas asmuo pažeidžia šio straipsnio reikalavimus, jis traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
3. Jei darbuotojas faktiškai pradėjo dirbti pagal darbdavio, jo įgalioto asmens leidimą, tai darbo sutartis laikoma sudaryta ir turi būti nedelsiant įforminta šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Už tinkamą darbo sutarties įforminimą atsako darbdavys.
4. Sudarydamas darbo sutartį darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.
100 straipsnis. Darbo sutarties prielaidos
101 straipsnis. Konkursas
1. Konkurso būdu gali būti užimamos vadovaujančių darbuotojų ir specialistų pareigos, taip pat tokios pareigos, kurias eiti gali asmenys, turinys tam tikrų sugebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, medicininiai ar kitokie reikalavimai.
2. Konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų tvarką valstybės ir savivaldybių įmonėse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kitose darbovietėse konkursinių pareigų sąrašus ir konkursų nuostatais tvirtina darbdavys arba įgaliotas administracijos vadovas, atsižvelgdamas į darbuotojų atstovų nuomonę.
102 straipsnis. Renkamosios pareigos
1. Kokios pareigos turi būti užimamos rinkimų būdu ir rinkimų tvarką nustato įstatymai, reguliuojantys atitinkamos rūšies įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, ir tų įmonių, įstaigų ir organizacijų įstatai.
103 straipsnis. Kvalifikaciniai egzaminai
1. Iš kandidatų, pretenduojančių užimti pareigas arba dirbti darbus, reikalaujančius specialių žinių, gali būti pareikalauta išlaikyti kvalifikacinius egzaminus.
2. Kvalifikacinius reikalavimus ir egzaminų tvarką valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kitose darbovietėse kvalifikacinius reikalavimus nustato darbdavys, o kvalifikacinių egzaminų tvarką nustato darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojų atstovų nuomonę.
104 straipsnis. Dokumentai, būtini priimant į darbą
1. Darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamas į darbą asmuo pateiktų valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, kad nustatyta tvarka būtų galima daryti jame įrašus.
3. Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus, o priimdamas į darbą nepilnametį nuo keturiolikos iki šešiolikos metų - jo gimimo liudijimą, mokyklos, kurioje mokosi, vieno iš tėvų ar kito jį faktiškai auginančio asmens raštišką sutikimą ir gydytojo pažymą apie vaiko sveikatą bei gydytojo leidimą. Darbdavys turi teisę pareikalauti ir kitų įstatymuose nustatytų dokumentų.
105 straipsnis. Išbandymas sudarant darbo sutartį
1. Sudarant darbo sutartį šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu, ar darbas tinka darbuotojui. Sąlyga dėl išbandymo turi būti nustatoma darbo sutartyje.
3. Išbandymas siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, nenustatomas priimant į darbą: asmenis, kuriems nesukako aštuoniolika metų; į pareigas, užimamas konkurso arba rinkimų būdu, taip pat asmenims, išlaikiusiems kvalifikacinius egzaminus pareigoms užimti; asmenis, darbdavių susitarimu perkeliamus dirbti į kitą darbovietę; kitais darbo įstatymų nustatytais atvejais.
106 straipsnis. Išbandymo terminas
2. Įstatymuose nustatytais atvejais siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgiau kaip šeši mėnesiai.
107 straipsnis. Išbandymo rezultatai
1. Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka jam pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos.
2. Jei išbandymas nustatytas siekiant patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui, išbandymo įvertinimas priklauso nuo darbuotojo valios. Per išbandymo terminą darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris dienas.
ANTRASIS SKIRSNIS
DARBO SUTARČIŲ RŪŠYS
108 straipsnis. Darbo sutarčių rūšys
1. Darbo sutartis gali būti:
109 straipsnis. Terminuota darbo sutartis
1. Darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.
2. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį rašytiniu prašymu prašo pats darbuotojas.
3. Su renkamaisiais darbuotojais darbo sutartis sudaroma jų išrinkimo laikui, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui.
110 straipsnis. Darbo sutarties termino nustatymas
1. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo.
111 straipsnis. Terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo pasekmės
1. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti (šio kodekso 126 straipsnis), laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui.
2. Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, kurioms esant buvo apibrėžtas sutarties terminas (darbuotojas, buvęs atostogose negrįžta į darbą ir kt.)
3. Jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui pratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistuoju iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, išskyrus šio kodekso 109 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus. Kilus ginčui, jį sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama neterminuota, tai pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertrauktąjį darbo stažą toje darbovietėje (šio kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
112 straipsnis. Sezoninė darbo sutartis
1. Sezoninė darbo sutartis sudaroma su sezoniniais darbuotojais. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne ištisus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylika mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.
113 straipsnis. Laikinoji darbo sutartis
114 straipsnis. Papildomo darbo ir antraeilių pareigų sutartis
1. Darbuotojas, jeigu to nedraudžia įstatymai, gali susitarti, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą.
115 straipsnis. Darbo sutartis su namudininkais
116 straipsnis. Patarnavimo sutartis
117 straipsnis. Kitų darbo sutarties rūšių ypatumai
Darbo sutarčių ypatumus su ūkininkų ūkių ir kitų žemės ūkio subjektų darbuotojais, specialiosios paskirties įmonių darbuotojais, kurių veikla gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimus, susijusius su itin sunkiomis pasekmėmis žmonėms ir gamtai, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais šio kodekso, kitų įstatymų nustatytose ribose nustato kolektyvinės sutartys ir tų rūšių darbo sutartis reguliuojantys norminiai teisės aktai.
TREČIASIS SKIRSNIS
DARBO SUTARTIES VYKDYMAS
118 straipsnis. Darbuotojo pareiga pačiam atlikti jam pavestą darbą
119 straipsnis. Draudimas reikalauti atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi
120 straipsnis. Darbo sąlygų pakeitimas
1. Darbdavys, kai keičiama gamyba, jos apimtis, technologija arba darbo organizavimas ir kitais gamybinio būtinumo atvejais, turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas, išskyrus sąlygas, nustatytas šio kodekso 95 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio kodekso 128 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.
2. Darbo sutarties sąlygos, nustatytos šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti keičiamos esant išankstiniam darbuotojo sutikimui, išskyrus šio kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus.
121 straipsnis. Laikinas darbo sąlygų pakeitimas ypatingais atvejais
1. Darbdavys turi teisę perkelti darbuotoją iki vieno mėnesio laikui į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje vietovėje, taip pat pakeisti kitas šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, kai reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar gamybinei avarijai, ją likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, gesinti gaisrą ir kitais ypatingais iš anksto nenumatytais atvejais.
122 straipsnis. Perkėlimas į kitą darbą prastovos atveju
1. Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ir kt.).
2. Prastovos laikui darbuotojai, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, jų raštišku sutikimu perkeliami į kitą darbą. Jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją.
123 straipsnis. Nušalinimas nuo darbo
1. Jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir sustabdo darbo užmokesčio jam mokėjimą. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais.
2. Darbdavys nušalina darbuotoją nuo darbo, sustabdydamas jam darbo užmokesčio mokėjimą, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas.
3. Nušalintas darbuotojas, jam sutikus, perkeliamas į kitą darbą, jei toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui.
4. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jei ryšium su nušalinimu neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS
124 straipsnis. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai
125 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu
1. Viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Kita šalis, jei ji sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys taip pat susitaria, nuo kurio laiko ji nutraukiama ir dėl kitų sutarties nutraukimo sąlygų (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.).
126 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui
127 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu
1. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti 1 mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju.
2. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį prieš tris dienas, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje arba jei darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukta nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos. Kilus nesutarimams dėl darbo sutarties nutraukimo, ginčą sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai.
3. Terminuotoje darbo sutartyje gali būti sulygta, jeigu sutartis iki jos termino pabaigos nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (šio straipsnio 1 dalis), tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo išlaidas darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt.
128 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės
1. Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio kodekso 129 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą.
2. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais sugebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl kitokių analogiškų svarbių priežasčių.
3. Teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti:
1) narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profsąjunginėje veikloje ne darbo metu, o darbdaviui sutikus ir darbo metu;
3) dalyvavimas byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimasis į administracinius organus;
4) lytis, seksualinė orientacija, rasė, tautybė, kalba, kilmė, pilietybė ir socialinė padėtis, tikėjimas, santuokinė ir šeimyninė padėtis, įsitikinimai ar pažiūros, priklausomybė politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms;
5) amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna;
4. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, turinčiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
5. Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pasibaigimo, laikydamasis šio ir 129 straipsnio nuostatų tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
129 straipsnis. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą
1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti šio kodekso 128 straipsnio 4 dalyje apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius.
2. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta:
3. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti laisvo nuo darbinių pareigų vykdymo laiko naujo darbo paieškoms, kurio trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis.
4. Kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, taip pat dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi pravesti konsultacijas su darbuotojo kolektyvą atstovaujančiu organu (šio kodekso 19 straipsnis), siekiant išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti.
5. Darbdavys, įstatymų nustatyta tvarka mažindamas darbuotojų skaičių arba nutraukdamas įmonės veiklą, privalo raštu prieš du mėnesius pranešti teritorinei darbo biržai, savivaldybei ir įmonės darbuotojų kolektyvą atstovaujančiam organui (šio kodekso 19 straipsnis), kai per trisdešimt kalendorinių dienų numatoma atleisti grupę darbuotojų:
2) daugiau kaip dešimt procentų, jei įmonėje dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių darbuotojų;
Grupės darbuotojų atleidimais nelaikomi atvejai, kai atleidžiama grupė darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis ir sezoninių darbų sutartis nepažeidžiant sutartyse nurodyto jų termino. Grupės darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
130 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimo apribojimai
1.Draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo:
1) darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu (šio kodekso 132 straipsnis), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus;
2) darbuotojo, pašaukto atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą arba kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus;
131 straipsnis. Garantijos nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus
1. Darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicininė pažyma apie nėštumą ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus.
132 straipsnis. Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams
1. Darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta (pareigos) paliekama, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas invalidumas. Su darbuotoju, kuriam nustatytas invalidumas, darbo sutartis gali būti nutraukta laikantis bendrųjų šiame skirsnyje nustatytų taisyklių.
2. Darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems ne dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių, darbo vieta (pareigos) paliekama, jeigu jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip šimtą dvidešimt dienų iš eilės arba ne daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, jei įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta (pareigos) paliekama ilgesnį laiką.
133 straipsnis. Garantijos darbuotojų atstovams
1. Darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis), negali būti atleisti iš darbo pagal šio kodekso 128 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.
2. Darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą atstovaujamasis organas privalo išspręsti per keturiolika dienų nuo jo gavimo. Darbuotojus atstovaujantis organas sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu. Jeigu per šį terminą darbuotojus atstovaujamasis organas darbdaviui atsakymo neduoda, tai darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį.
3. Darbdavys turi teisę ginčyti darbuotojus atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą teismine tvarka. Teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.
4. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir kitiems, joje nenustatytiems darbuotojams. Įstatymuose ar kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais darbuotojai negali būti atleisti iš darbo, negavus ir kitų organų sutikimo.
134 straipsnis. Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius
1. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų sumažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turi darbuotojai:
2) kurie vieni išlaiko vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais;
135 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo
1. Darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta šiais atvejais:
1) kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo, arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu;
4) kai darbuotojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti to darbo;
5) kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba jį faktiškai auginantis asmuo, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas reikalauja nutraukti darbo sutartį;
6) likvidavus darbdavį, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jo darbines prievoles nebuvo įpareigotas įvykdyti kitas asmuo;
2. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotoją:
1) kai darbuotojas nerūpestingai atliko savo darbines pareigas ar kitaip pažeidė darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;
136 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju
137 straipsnis. Apribojimai nutraukti darbo sutartį reorganizuojant įmonę
138 straipsnis. Darbo sutarties prieštaravimų įstatymams pašalinimas
1. Darbo sutartis, kai jos sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiančioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jam sutinkant į kitą darbą, nutraukiama.
2. Darbo sutartis, sudaryta pažeidžiant įstatymus ar tarptautinius susitarimus, reglamentuojančius laikinai atvykusių į Lietuvos Respubliką asmenų įdarbinimą, turi būti nutraukta. Darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, padariusiam tokį pažeidimą, taikomos įstatymų nustatytos sankcijos.
139 straipsnis. Išeitinė išmoka
1. Nutraukus darbo sutartį pagal šio kodekso 128 straipsnį, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, priklausomai nuo to darbuotojo nepertraukiamo stažo toje darbovietėje:
3) nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių - trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
4) nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimt mėnesių - keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
5) nuo šimto dvidešimt iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių - penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
2. Nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai nenustato kitaip.
140 straipsnis. Atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka
1. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.
2. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą ir darbuotojo darbo sutartį.
XIII SKYRIUS
DARBO LAIKAS
141 straipsnis. Darbo laiko sąvoka
142 straipsnis. Darbo laiko struktūra
1. Į darbo laiką įeina:
7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;
2. Į darbo laiką neįeina:
3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų vykdymas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;
5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarppamaininis), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;
143 straipsnis. Darbo trukmė
2. Kasdieninė darbo trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.
3. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.
4. Tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas per parą gali būti iki dvidešimt keturių valandų. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
144 straipsnis. Sutrumpintas darbo laikas
Sutrumpintas darbo laikas nustatomas:
1) asmenims iki aštuoniolikos metų - pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;
2) dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgiau kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę;
145 straipsnis. Ne visas darbo laikas
1. Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas:
3) pareikalavus nėščiai moteriai bei darbuotojui, turinčiam iki keturiolikos metų vaiką arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, arba kitam šio kodekso 179 ir 180 straipsniuose nurodytam asmeniui, auginančiam iki tokio pat amžiaus vaiką arba vaiką invalidą;
2. Jeigu kitaip nenustatyta medicininėje išvadoje, susitarus ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą) arba tai darant kartu. Ne visas darbo laikas darbo dienoje gali būti suskaidomas dalimis. Kitas su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusias sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
146 straipsnis. Darbo laiko režimas
1. Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę arba apskaitinį laikotarpį, o taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės vidaus tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės darbuotojų atstovais (šio kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
2. Penkių arba šešių darbo dienų savaitė nustatoma atsižvelgiant į darbo specifiką, darbuotojų kolektyvo pageidavimą.
3. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Apie naujų darbo grafikų įvedimą arba jų pakeitimą darbuotojai turi būti supažindinti ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi.
147 straipsnis. darbo ir poilsio ypatumai ekonominės veiklos srityse
Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos įstaigose taip pat jūrų ir upių laivyboje darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šiuo kodeksu nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
148 straipsnis. Suminė darbo laiko apskaita
1. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose su pertraukiamu darbo dienos (pamainos) režimu, o taip pat darbuose, kur dėl gamybinių-techninių sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (šio kodekso 19 straipsnis), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto normalaus darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai per savaitę negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.
2. Esant suminei darbo laiko apskaitai privalo būti garantuota šio kodekso 159 ir 160 straipsniuose nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė. Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
149 straipsnis. Viršvalandinių darbų apribojimas
1. Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant šio kodekso 143, 144, 145 straipsniuose ir 148 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo trukmę.
2. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Darbdavys gali naudoti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio kodekso 150 straipsnis.
3. Skirti dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama: jaunesnius kaip aštuoniolikos metų asmenis; besimokančius nenutraukiant darbo bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose - užsiėmimų dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų ir kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais.
4. nėščias moteris; neseniai pagimdžiusias (motinos, pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginančios savo vaikus, kol jiems sukaks vieneri metai); krūtimi maitinančias moteris; darbuotojus, auginančius vaikus iki keturiolikos metų, o vaikus invalidus - iki šešiolikos metų ir invalidus galima skirti dirbti viršvalandinius darbus tik jų sutikimu, be to, invalidus, jeigu tokių darbų dirbti jiems nedraudžia medicininė išvada.
150 straipsnis. Išimtiniai atvejai, kai leidžiami viršvalandiniai darbai
Viršvalandiniai darbai leidžiami šiais išimtiniais atvejais:
2) kai dirbami visuomenei būtini darbai, šalinamos atsitiktinės ar staiga atsiradusios aplinkybės dėl avarijų, gaivalinių nelaimių;
3) kai būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties ryšium su techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per normalų darbo valandų skaičių, jeigu dėl pradėto darbo nutraukimo gali sugesti medžiagos ar įrengimai;
4) kai dirbama mechanizmų arba įrengimų remonto ir atstatymo darbus, jeigu dėl jų gedimo didelis dirbančiųjų skaičius nutrauktų darbą;
5) darbui tęsti neatvykus pamaininkui, jeigu dėl to gali sutrikti darbo procesas; šiais atvejais pamaininką administracija turi nedelsiant, bet ne vėliau kaip po pusės pamainos, pakeisti kitu darbuotoju;
6) pakrovimo ir iškrovimo operacijoms ir su jomis susijusiems transporto darbams atlikti, kai būtina ištuštinti transporto įmonių sandėlius, taip pat transporto priemonėms pakrauti ir iškrauti siekiant išvengti krovinių susikaupimo, išsiuntimo bei paskirties punktuose ir transporto priemonių prastovos.
151 straipsnis. Maksimali viršvalandinių darbų trukmė
1. Darbuotojo viršvalandinis darbas per 2 dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus.
152 straipsnis. Darbo trukmė švenčių ir poilsio dienų išvakarėse
1. Švenčių dienų išvakarėse (šio kodekso 161 straipsnis) darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus sutrumpintą darbo laiką dirbančius darbuotojus.
153 straipsnis. Darbas nakties metu
2. Naktiniu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai. Naktinio darbo laikas sutrumpinamas viena valanda.
3. Skirti dirbti nakties metu draudžiama: jaunesnius kaip aštuoniolika metų asmenis, o taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia medicininė išvada.
4. Invalidai, jeigu jiems to nedraudžia invalidumą nustatanti komisija, nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaikus iki trijų metų, darbuotojai, vieni auginantys arba globojantys vaikus iki keturiolikos metų, gali būti skiriami dirbti nakties metu tik jiems sutikus.
5. Nakties darbo trukmė nemažinama esant nepertraukiamai gamybai, taip pat kai darbo sutartimi darbuotojas priimtas darbui nakties metu.
6. Darbuotojų, dirbančių naktį, sveikata nemokamai tikrinama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką, taip pat darbuotojui pageidaujant (jam turint nusiskundimų dėl naktinio darbo). Jeigu nustatoma, kad darbas naktį pakenkė arba gali pakenkti darbuotojo sveikatai, darbdavys, vadovaudamasis medicinine išvada, privalo perkelti darbuotoją dirbti tik dienos metu.
154 straipsnis. Budėjimas
1. Ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojui sutikus - ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis.
2. Budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos (pamainos) trukme (kai budima darbo dienai (pamainai) pasibaigus) negali viršyti šio kodekso 143 straipsnyje nustatytos darbo dienos (pamainos) trukmės, o budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti aštuonių valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose - ne mažiau kaip pusei darbo laiko.
3. Už budėjimą (įmonėje, kai viršijama normali darbo laiko trukmė (šio kodekso 143 straipsnio 1 dalis), ar namuose) per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas laisvalaikis tokios pat trukmės, kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojui pageidaujant šis laikas (kai viršijama normali darbo trukmė) gali būti prijungiamas prie kasmetinių atostogų arba apmokama, kaip už viršvalandinį darbą.
4. Budėti įmonėje arba namuose negalima skirti asmenų iki aštuoniolikos metų, invalidų. nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys bei darbuotojai, turintys vaikų iki keturiolikos metų, taip pat invalidus slaugantys asmenys budėjimui įmonėje arba namuose gali būti skiriami tik jiems sutikus.
155 straipsnis. Pertraukos, įskaitomos į darbo laiką
1. Esant darbo dienos trukmei ilgesnei negu šešios valandos, darbuotojams suteikiamos pertraukos poilsiui.
2. Asmenims, jaunesniems nei aštuoniolika metų, kurių darbo laiko trukmė yra ilgesnė negu keturios valandos, suteikiama įskaitoma į darbo laiką mažiausiai trisdešimt minučių poilsio pertrauka darbo metu.
3. Dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip -10°C, nešildomose patalpose, dirbant fizinį darbą, didelės protinės įtampos ar darbą kitų nepalankių sveikatai veiksnių poveikyje privalo būti numatomos specialios poilsio pertraukos.
4. Pertraukos poilsiui ir specialios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, jų nustatymo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
XIV SKYRIUS
POILSIO LAIKAS
156 straipsnis. Poilsio laiko sąvoka
157 straipsnis. Poilsio laiko rūšys
158 straipsnis. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti
1. Darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dvi valandos ir ne trumpesnė kaip pusė valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai duodama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų.
2. Darbuotojas pertrauką naudoja savo nuožiūra. Jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką.
3. Esant šešių dienų darbo savaitei poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti, tik tada, kai šios darbo dienos trukmė neviršija šešių valandų.
4. Darbdavys privalo pasirūpinti ir įrengti darbuotojams patogias sąlygas pertraukos metu pailsėti ir pavalgyti.
5. Tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku.
159 straipsnis. Paros poilsis
1. Kasdieninio tarp darbo dienų (pamainų) nepertraukiamo poilsio trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės.
160 straipsnis. Savaitės nepertraukiamas poilsis
1. Bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių dienų darbo savaitei - šeštadienis ir sekmadienis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus atvejus.
2. Įmonėms ir organizacijoms, kur bendrą poilsio dieną darbo negalima nutraukti dėl to, kad reikalinga aptarnauti gyventojus (miesto transportas, sveikatos priežiūros įstaigos, energijos tiekimo įmonės, teatrai, muziejai ir kt.) poilsio dienas nustato savivaldybės valdyba.
3. Įmonėse, organizacijose, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl gamybinių techninių sąlygų arba dėl to, kad reikalinga nuolat nepertraukiamai aptarnauti gyventojus, taip pat kitose nepertraukiamos gamybos įmonėse poilsio dienos suteikiamos kitomis savaitės dienomis iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal (darbo) pamainų grafikus, kurie sudaromi ir tvirtinami šio kodekso 146 straipsnyje nustatyta tvarka.
4. Esant suminei darbo laiko apskaitai (šio kodekso 148 straipsnis) darbuotojams duodamos poilsio dienos pagal darbo (pamainų) grafikus (tvarkaraščius).
5. Savaitinis nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau kaip trisdešimt penkias valandas. Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytais atvejais abi poilsio dienos turi būti suteikiamos iš eilės.
6. Skirti dirbti poilsio dienomis draudžiama. Atskirus darbuotojus tomis dienomis galima skirti į darbą tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio kodekso 154 straipsnis. Skiriant dirbti poilsio dienomis reikalinga laikytis tvarkos ir apribojimų, nurodytų šio kodekso 149 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.
161 straipsnis. Švenčių dienos
1. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama šiomis švenčių dienomis:
162 straipsnis. Atmintinos dienos
163 straipsnis. Atostogų rūšys
164 straipsnis. Kasmetinės atostogos
1. Kasmetinės atostogos - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, kuris suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui atstatyti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Šio Kodekso 161 straipsnyje nustatytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos.
165 straipsnis. Kasmetinės minimalios atostogos
166 straipsnis. Kasmetinės pailgintos atostogos
1. Pailgintos trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos:
2) darbuotojams, vieniems auginantiems vaikus iki keturiolikos metų arba vaikus invalidus iki šešiolikos metų;
2. Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių specifinės darbo sąlygos. Darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą tvirtina ir jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
167 straipsnis. Papildomos atostogos
1. Papildomos atostogos gali būti suteikiamos:
168 straipsnis. Atostogų suteikimo tvarka
1. Už kiekvienus darbo metus (šio kodekso 169 straipsnio 2 dalis) atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais.
2. Už pirmuosius darbo metus atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertrauktojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal atostogų suteikimo eilę, kurios sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur ši sutartis nesudaroma, ją nustato administracija kartu su darbuotojų atstovais.
3. Nesuėjus šešiems nepertrauktojo darbo mėnesiams darbuotojo prašymu atostogos suteikiamos:
4. Teisę pasirinkti atostogų laiką po šešių mėnesių nepertrauktojo darbo įmonėje turi:
2) nėščios moterys ir darbuotojai, vieni auginantys vaikus iki keturiolikos metų arba vaikus invalidus iki šešiolikos metų;
6. Mokymo įstaigų pedagogams pirmaisiais darbo metais atostogos suteikiamos moksleivių ir studentų vasaros atostogų metu, nepriklausomai nuo to, kada jie pradėjo dirbti toje mokymo įstaigoje.
7. Besimokantiems neatsitraukus nuo darbo atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko.
169 straipsnis. Darbo stažas atostogoms gauti
1. Į darbo metus, už kuriuos duodamos atostogos, įskaitoma:
2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, taip pat kai jam mokama stipendija arba kitos išmokos;
7) nemokamos atostogos iki trisdešimt kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems invalidą ( šio kodekso 186 straipsnio 1 dalies 7 punktas);
170 straipsnis. Kasmetinių atostogų trukmės nustatymas
1. Papildomos atostogos (šio kodekso 167 straipsnis) pridedamos prie minimalių atostogų (šio kodekso 165 straipsnis) ir gali būti suteikiamos kartu arba atskirai.
171 straipsnis.Kasmetinių atostogų suteikimas dalimis
172 straipsnis. Atšaukimas iš kasmetinių atostogų
173 straipsnis. Kasmetinių atostogų perkėlimas ir pratęsimas
1. Perkelti atostogas leidžiama tik darbuotojui prašant arba jam sutikus. Kasmetinės atostogos taip pat perkeliamos kai:
4) darbuotojas palaisvinamas nuo darbo valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms vykdyti šio kodekso 185 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais atvejais;
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nustatytos arba kitos priežastys, dėl kurių atostogos negali būti panaudotos, atsirado iki atostogų pradžios, tai darbuotojui susitarus su administracija atostogos perkeliamos kitam laikui. Kai tokios priežastys atsirado atostogų metu, tai atostogos pratęsiamos atitinkamą dienų skaičių arba darbuotojui susitarus su administracija nepanaudotų atostogų dalis perkeliama į kitą laiką.
174 straipsnis. Nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimas atleidžiant iš darbo
175 straipsnis. Kasmetinių atostogų apmokėjimas
1. Atostogų laiku darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2. Darbo užmokestis už atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki prasidedant atostogoms. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už pratęstą laiką mokant kaip už atostogas.
176 straipsnis. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas
1. Kasmetines minimalias atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija.
2. Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už tris metus, jeigu įstatymai nenustato kitaip.
177 straipsnis. Tikslinių atostogų rūšys
178 straipsnis. Nėštumo ir gimdymo atostogos
Moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos - septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų - septyniasdešimt kalendorinių dienų). Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai visos nepriklausomai nuo faktiškai iki gimdymo išnaudotų dienų skaičiaus. Už šių atostogų laiką mokama Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa.
179 straipsnis. Atostogos įvaikinusiems asmenims ir globėjams
Asmenims, įvaikinusiems naujagimius ar paskirtiems jų globėjais, suteikiamos atostogos už laiką nuo įvaikinimo ar paėmimo į globą dienos iki kūdikiui sueis septyniasdešimt kalendorinių dienų, mokant už jas taip, kaip nustatyta šio kodekso 178 straipsnyje. Jiems taip pat suteikiamos atostogos, nustatytos šio kodekso 180, 181 ir 186 straipsniuose.
180 straipsnis. Atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai
1. Pagal šeimos pasirinkimą motinai, tėvui, senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis, taip pat darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis.
181 straipsnis. Atostogos kitiems asmenims, auginantiems vaikus
182 straipsnis. Mokymosi atostogos
183 straipsnis. Atostogų, suteikiamų besimokantiems neatsitraukus nuo darbo, apmokėjimo sąlygos
184 straipsnis. Kūrybinės atostogos
185 straipsnis. Palaisvinimas nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms vykdyti
1. Darbuotojai palaisvinami nuo darbo: įgyvendinti rinkimų teisę; atlikti Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas, kviečiant į kvotos, parengtinio tardymo organus, į prokuratūrą ir teismą liudytoju, nukentėjusiuoju, specialistu, vertėju ar kviestiniu, visuomeniniu kaltintoju, visuomeniniu gynėju, visuomeninės organizacijos arba darbo kolektyvo atstovu; vykdant Valstybės kontrolės užduotis; atlikti donoro pareigas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.
2. Palaisvintiems darbuotojams darbo užmokestį, ne mažesnį už vidutinį, moka ar kompensuoja ta įstaiga ar organizacija, kurios įpareigojimus vykdo darbuotojas, jeigu ko kito nenustato įstatymas.
186 straipsnis. Nemokamos atostogos
1. Darbuotojui pareikalavus nemokamos atostogos duodamos:
2) kitiems šio kodekso 179, 180 ir 181 straipsniuose nurodytiems darbuotojams, auginantiems vaikus iki keturiolikos metų, - iki keturiolika kalendorinių dienų;
3) darbuotojams, auginantiems vaikus invalidus iki šešiolikos metų, - iki trisdešimties kalendorinių dienų;
4) kitiems šio kodekso 179, 180 ir 181 straipsniuose nurodytiems darbuotojams, auginantiems, vaikus invalidus iki šešiolikos metų, - iki trisdešimties kalendorinių dienų;
5) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros iki jam sueis treji metai atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai - tėvo vaiko priežiūros iki jam sueis treji metai atostogų metu) suteikiamos nemokamos atostogos, kurių bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;
7) vienam iš tėvų, globėjui arba rūpintojui, slaugančiam invalidą, kuriam invalidumą nustatančios komisijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, - iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;
187 straipsnis. Papildomos atostogų lengvatos
Kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti atostogų laiką, nustatyti didesni apmokėjimai už atostogas negu garantuoja šis kodeksas. Šios garantijos, išskyrus papildomą lengvatą pasirinkti atostogų laiką, negali būti nustatytos kolektyvinėse ir darbo sutartyse, sudaromose įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat sudaromose Lietuvos banke.
XV SKYRIUS
DARBO UŽMOKESTIS. GARANTIJOS IR KOMPENSACIJOS
189 straipsnis. Darbo užmokestis
2. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir bet kokius papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui grynaisiais pinigais arba turtu už darbuotojo atliktą darbą.
3. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis.
4. Darbo užmokestis paprastai mokamas pinigais. Dalis darbo užmokesčio gali būti išmokama turtu ir paslaugomis, jeigu taip nustatyta kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Turtu ir paslaugomis išmokamo darbo užmokesčio dalis negali viršyti dvidešimt procentų darbo užmokesčio, apskaičiuoto pinigais. Dalinis darbo užmokesčio mokėjimas alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ar kitomis kenksmingomis žmogaus sveikatai medžiagomis ar prekėmis yra draudžiamas.
190 straipsnis. Darbo užmokesčio minimumas
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu, nustato minimalų valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms ar darbuotojų grupėms Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu, gali nustatyti skirtingus minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius.
2. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti kitokie, negu nustatyti šio straipsnio 1 dalyje, minimalaus darbo užmokesčio dydžiai, bet jie negali būti mažesni už šio straipsnio 1 dalyje numatytą dydį.
191 straipsnis. Darbo apmokėjimo organizavimas
1. Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai-kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatoma kolektyvinėse sutartyse.
2. Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kitos normos) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
192 straipsnis. Iš biudžeto finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimas
193 straipsnis. Darbo užmokesčio indeksavimas
194 straipsnis. Užtikrinimas normalių darbo sąlygų darbo normoms įvykdyti
Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas. Tokiomis sąlygomis laikoma:
5) saugios ir sveikos darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, apšildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.);
6) tinkamų sąlygų sudarymas norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius;
195 straipsnis. Darbo apmokėjimas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
1. Jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginus su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
196 straipsnis. Apmokėjimas už viršvalandinį ir naktinį darbą
197 straipsnis. Apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis
1. Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba darbuotojui pageidaujant tą dieną prijungiant prie kasmetinių atostogų, arba apmokant ne mažiau kaip dvigubai.
198 straipsnis. Apmokėjimas už prastovos laiką
1. Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu minimaliu valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.
2. Kai dėl prastovos įstatymų nustatyta tvarka perkelto į kitą darbą darbuotojo darbo užmokestis sumažėja ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, jam mokamas iki perkėlimo buvęs vidutinis darbo užmokestis.
3. Jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.
4. Jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau nei trisdešimt procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą.
5. Už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavio reikalavimu mokamas šio straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio darbo užmokestis.
6. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatyti visiško neatvykimo į darbą prastovos metu atvejai.
199 straipsnis. Apmokėjimas už ne visą darbo laiką
200 straipsnis. Darbo apmokėjimas, kai padidinama darbų apimtis
201 straipsnis. Darbo apmokėjimas esant sutrumpintam darbo laikui
202 straipsnis. Darbo apmokėjimas pagaminus produkciją, pripažintą broku
1. Pagaminus produkciją, pripažintą broku, ne dėl darbuotojo kaltės darbas už jos pagaminimą apmokamas pagal mažesnius įkainius. Šiais atvejais mėnesinis darbuotojo darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir nemažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį.
2. Gaminių brokas, atsiradęs dėl darbdavio kaltės arba dėl apdirbamos medžiagos paslėpto defekto, taip pat brokas, pastebėtas po to, kai gaminys buvo priimtas, darbuotojui apmokami kaip tinkami gaminiai.
203 straipsnis. Darbo apmokėjimas neįvykdžius išdirbio normų
1. Kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų, apmokama už faktiškai atliktą darbą. Šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir nemažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį.
204 straipsnis. Darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
1. Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o esant darbuotojo raštiškam prašymui - kartą per mėnesį.
205 straipsnis. Atsiskaitymo lapeliai
206 straipsnis. Pranešimas apie naujų darbo apmokėjimo sąlygų įvedimą
1. Darbdavys ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo turi pranešti darbuotojams, kad įvedamos naujos arba pakeičiamos esamos darbo apmokėjimo sąlygos (šio kodekso 120 straipsnio 3 dalis).
207 straipsnis. Vidutinis darbo užmokestis
1. Vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių, įmonės arba darbo sutarčių nustatytais atvejais ir yra apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
208 straipsnis. Darbuotojų reikalavimų gynimas darbdaviui tapus nemokiu
1. Darbdavys laikomas nemokiu, kai jam taikomos bankroto procedūros ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.
209 straipsnis. Darbo užmokesčio mokėjimas atleidžiant iš darbo
Darbuotoją atleidžiant iš darbo visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos:
1) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos - ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną;
2) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.) - per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti;
210 straipsnis. Pavėluotas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas
1. Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
211 straipsnis. Žinios apie darbo užmokestį
1. Žinios apie darbuotojo darbo užmokestį teikiamos ar skelbiamos tik įstatymo nustatytais atvejais arba darbuotojui sutikus.
212 straipsnis. Lengvatos ir garantijos besimokantiems darbuotojams
1. Darbuotojams, kurie mokosi gamyboje, neatsitraukdami nuo darbo, darbdavys privalo sudaryti reikiamas sąlygas dirbti ir kartu mokytis.
2. Besimokantiems darbuotojams taikomos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nustatytos lengvatos ir garantijos. Papildomos lengvatos ir garantijos gali būti nustatytos kolektyvinėse sutartyse.
213 straipsnis. Mokymosi atostogos
1. Darbuotojams suteikiamos atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas pasirengti ir laikyti - po tris dienas kiekvienam egzaminui.
2. Darbuotojams, kurie sėkmingai mokosi nustatyta tvarka įregistruotose aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas-iškvietimus suteikiamos mokymosi atostogos:
3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi - tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose;
214 straipsnis. Atostogų, suteikiamų besimokantiems neatsitraukus nuo darbo, apmokėjimo sąlygos
1. Šio kodekso 213 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, kurie mokosi, laiko stojamuosius egzaminus į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas su įmonių siuntimais, už suteikiamas atostogas šios įmonės moka ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį.
215 straipsnis. Sudarymas reikiamų sąlygų dirbti ir kartu mokytis gamyboje
1. Darbuotojų teorinio mokymo ir praktinio darbo laikas neturi viršyti darbo laiko trukmės, nustatytos atitinkamai darbuotojų kategorijai.
216 straipsnis. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinis mokymas
1. Bedarbiai, kuriems teritorinė darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, bedarbiai, neturintys profesinio pasirengimo, taip pat darbuotojai, įspėti apie atleidimą iš darbo gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos.
2. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama šimtas trisdešimt procentų gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimą mokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa.
3. Bedarbių profesinis mokymas finansuojamas ir bedarbio mokymo pašalpos iš Užimtumo fondo lėšų bedarbiams mokamos ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Kai kuriais atvejais, jeigu tam tikrai profesijai įgyti reikia daugiau laiko, trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu profesinio mokymo finansavimas ir bedarbio mokymo pašalpos mokėjimas gali būti pratęstas iki dešimt mėnesių.
217 straipsnis. Darbo apmokėjimas perkėlus darbuotoją dėl sveikatos būklės į kitą darbą
1. Jeigu darbuotojo sveikata pablogėjo dėl darbo šioje įmonėje (negali dirbti ankstesnio darbo dėl traumos, profesinės ligos, kitokio sveikatos pakenkimo) ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą, atitinkantį jo sveikatą ir esant galimybei kvalifikaciją, nes įmonėje nėra darbo, kurį darbuotojas pagal savo sveikatos galimybes galėtų dirbti, jam mokama įstatymų nustatyto dydžio ligos pašalpa, kol bus gauta valstybinės medicininės socialinės ekspertizės išvada dėl darbuotojo darbingumo. Nustačius darbingumo netekimo laipsnį, jei darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, jam mokamas žalos atlyginimas (šio kodekso 254 straipsnio 1 dalis).
218 straipsnis. Specialiųjų papildomų pertraukų apmokėjimas
219 straipsnis. Garantijos darbuotojams, siunčiamiems į medicinos įstaigas patikrinti sveikatos
220 straipsnis. Kompensacijos darbuotojams, kurių darbas susijęs su važinėjimais arba kilnojamojo pobūdžio
221 straipsnis. Apmokėjimas atsisakius dirbti
222 straipsnis. Garantijos donorams
Donoras turi būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Donoras privalo apie neatvykimą į darbą pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.
223 straipsnis. Kompensacija už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą
1. Įmonė garantuoja, kad darbuotojams bus nemokamai duodami darbui reikalingi įrankiai, prietaisai, specialūs drabužiai ir kitos individualios ir kolektyvinės saugos darbe priemonės.
224 straipsnis. Garantijos ir kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju
1. Darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.
3. Užsienio valstybių piliečiams, atsiųstiems ribotą laiką dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai nuolatinė jų darbo vieta yra kitoje valstybėje narėje, jų darbo Lietuvoje veikiančiose įmonėse metu, užtikrinamos ir garantuojamos nacionaliniuose Lietuvos teisės aktuose ir kolektyviniuose susitarimuose bei sutartyse nustatytos darbo sąlygos. Konkrečias šių darbuotojų įdarbinimo Lietuvoje veikiančiose įmonėse tvarką, jų darbo sąlygas ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
225 straipsnis. Garantijos ir kompensacijos priimant arba perkeliant į kitoje vietovėje esantį darbą
1. Visais atvejais, kai darbuotojas priimamas arba perkeliamas dirbti į kitą vietovę (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą jo paties prašymu), darbuotojui mokama:
2. Kolektyvinėse ar darbo sutartyse gali būti nustatytas ir kitų išlaidų, susijusių su persikėlimu, apmokėjimas (vienkartinių pašalpų formą ir kt.).
226 straipsnis. Sumokėtų kompensacijų grąžinimo atvejai
1. Jeigu darbuotojas be svarbios priežasties neatvyko į darbą arba atsisakė pradėti dirbti arba iki pasibaigiant darbo sutarties terminui, nustatytam įstatymo arba sutartam priimant į darbą ar perkeliant į jį, o nesant nustatyto termino - nutraukus darbo sutartį iki pasibaigiant vieneriems darbo metams savo noru be svarbių priežasčių arba už kaltus veiksmus, kurie pagal įstatymą yra darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbuotojas privalo grąžinti įmonei visas lėšas, jam išmokėtas ryšium su persikėlimu dirbti į kitą vietovę.
227 straipsnis. Piniginių reikalavimų tenkinimas
1. Darbuotojų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus nuo nelaimingo atsitikimo darbe, yra tenkinami pirmąja eile.
228 straipsnis. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai
2. Išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos patvarkymu:
1) grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti patvarkymą išskaitai padaryti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio;
229 straipsnis. Išskaitų iš darbo užmokesčio dydžio apribojimas
1. Kiekvieną kartą išmokant darbo užmokestį bendras visų išskaitų dydis negali viršyti dvidešimt procentų, o išieškant žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos tyčiniu nusikaltimu - penkiasdešimt procentų darbo užmokesčio, išmokėtino darbuotojui.
XVI SKYRIUS
DARBO DRAUSMĖ
231 straipsnis. Darbo drausmės užtikrinimas
1. Darbo drausmė darbovietėje užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, taip pat skatinant už gerą darbą.
232 straipsnis. Darbuotojų pareigos
233 straipsnis. Darbdavio pareigos
234 straipsnis. Darbo tvarkos taisyklės
235 straipsnis. Specialūs teisės aktai, reguliuojantys darbo drausmę
236 straipsnis. pareigybės aprašymai ir nuostatai
237 straipsnis. Darbdavio taikomi paskatinimai
238 straipsnis. Darbo drausmės pažeidimas
239 straipsnis. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas
1. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.
2. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma:
1) neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;
2) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei;
3) dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis;
4) pasinaudojimas užimamomis pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savivaliavimas ar biurokratizmas;
5) moterų ir vyrų lygių teisų pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas bendradarbių, pavaldinių ar interesantų atžvilgiu;
6) atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, arba šiais atvejais žinomai neteisingos informacijos teikimas;
7) įvykdymas veikų, turinčių vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;
8) buvimas darbo metu darbe neblaivaus, apsvaigus nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, išskyrus tuos atvejus, kai apsvaigimą sukėlė įmonėje vykstantys gamybos procesai;
240 straipsnis. Drausminės atsakomybės pagrindai
241 straipsnis. Drausminės nuobaudos
1. Už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos:
242 straipsnis. Bauda
2. Bauda pagal darbdavio arba administracijos įsakymą (patvarkymą) išieškoma į darbovietėje sudaromą socialinį fondą, kuris naudojamas tik darbuotojų poreikiams tenkinti. Socialinio fondo naudojimo tvarką nustato darbuotojų atstovai (šio kodekso 19 straipsnis) kartu su darbdaviu.
243 straipsnis. Drausminės nuobaudos parinkimas
244 straipsnis. Draudimas skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą
Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Jei paskyrus drausminę nuobaudą darbuotojas toliau pažeidžia darbo drausmę, drausminė nuobauda gali būti skiriama pakartotinai. Per vieną mėnesį paskirtų darbuotojui baudų suma negali viršyti šio kodekso 242 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio.
245 straipsnis. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarka
1. Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštiškai pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo.
2. Įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą.
246 straipsnis. Terminas drausminei nuobaudai skirti
1. Drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kai darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą - ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
2. Negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas išaiškinamas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos.
247 straipsnis. Drausminės nuobaudos apskundimas
2. Darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti, atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos.
248 straipsnis. Drausminės nuobaudos galiojimo terminas
XVII SKYRIUS
MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ
250 straipsnis. Materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas
251 straipsnis. Materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos
Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:
252 straipsnis. Atsižvelgimas į nukentėjusiojo kaltę
253 straipsnis. Darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo atvejai
Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai:
1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jei jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (šio kodekso 254 straipsnis);
2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą (šio kodekso 254 straipsnis);
3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai (šio kodekso 254 straipsnis)
254 straipsnis. Žalos, padarytos dėl darbuotojo sužalojimo, mirties darbuotojo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo, atlyginimas
1. Darbdavys privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo sužalojimo ar jo mirties, ar jo susirgimo profesine liga, jei jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas.
255 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas
256 straipsnis. Žalos atlyginimas reorganizavus įmonę
257 straipsnis. Žalos atlyginimas likvidavus įmonę
1. Po valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos likvidavimo pareiga atlyginti žalą pereina valstybei ar savivaldybei.
258 straipsnis. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai
Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl:
7) nesiėmimo priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;
259 straipsnis. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribos
260 straipsnis. Atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą
Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai:
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusfabrikačius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
261 straipsnis. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
1. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, transportavimu bei dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Ši sutartis įforminama raštu, joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrinant sąlygas, kad žala neatsirastų.
2. Tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybę, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Šiuo atveju žalą atlygina visi pasirašę sutartį darbuotojai. Kiekvieno jų dalis žalos atlyginime nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
262 straipsnis. Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
3. Žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
4. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo.
5. Darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, sąlygojusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus tuos atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kai tam tikro darbuotojo atžvilgiu žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.
263 straipsnis. Darbuotojo padarytos žalos išieškojimo tvarka
1. Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant to darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu patvarkymu.
2. Darbdavio patvarkymas šiai žalai išieškoti gali būti priimtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos.
XVIII SKYRIUS
DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA
264 straipsnis. Darbuotojų sauga ir sveikata
265 straipsnis. Darbuotojų teisė saugiai dirbti
1. Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.
266 straipsnis. Darbo vietų įrengimas
1. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir sveika, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus.
267 straipsnis. Darbo priemonės
1. Leidžiama naudoti tik techniškai tvarkingas darbo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus.
2. Minimalius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo priemonėms nustato atitinkami darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.
3. Privalomuosius saugos ir sveikatos reikalavimus atskirų darbo priemonių ar jų grupių gamybai bei jų atitikties įvertinimo procedūroms nustato techniniai reglamentai ar kiti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.
4. Konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai, kurių privaloma laikytis, nustatomi darbo priemonės dokumentuose. Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti gamintojas.
268 straipsnis. Apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų poveikio
1. Įmonėse, kurių gamybos procesuose naudojamos, gaminamos, gabenamos ar laikomos žmonių sveikatai pavojingos cheminės medžiagos, darbdaviai nustatyto ir įgyvendina priemones darbuotojų sveikatai, aplinkos apsaugai užtikrinti.
2. Pavojingų cheminių medžiagų įpakavimas privalo turėti pavojingų cheminių medžiagų ženklinimą, įspėjantį apie jų kenksmingumą ar pavojingumą.
3. Darbuotojai privalo būti apmokyti ir instruktuoti saugiai dirbti su konkrečiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Darbo vietose privalo būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, nustatytos specialiosios šių medžiagų kiekio darbo aplinkoje registravimo, darbuotojų įspėjimo apie pavojų sistemos, darbuotojai privalo būti aprūpinti asmeninės apsaugos priemonėmis.
269 straipsnis. Saugaus darbo organizavimas ir vykdymas
1. Darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimais.
2. Darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais, technologinių procesų bei darbo priemonių techniniais dokumentais:
2) užpildo Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasą. Jame nustatoma, kurios darbo vietos, darbo priemonės, darbo ir poilsio laikas atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus, taip pat nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemonės, jei darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka reikalavimų;
3) vadovaudamasis Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų nuostatais, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje, tvirtindamas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus arba įmonės darbuotojų saugos specialistų pareigines instrukcijas, duodamas įpareigojimus padalinių vadovams įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų;
3. Darbdavio įsakymu, potvarkiu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai dokumentai, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai, su kuriais darbuotojai supažindinami pasirašytinai, yra privalomi.
270 straipsnis. Privalomi sveikatos patikrinimai
1. Jauni asmenys privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir kiekvienais metais, kol sukaks aštuoniolika metų.
2. Asmenys, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami - tikrintis periodiškai, įmonėje patvirtinto darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafike nustatytu laiku. Asmenų, kurių darbas susijęs su profesine rizika, pavojingų kancerogeninių medžiagų naudojimu darbo procese, sveikata tikrinama priimant į darbą; dirbant ir pakeitus darbą ar darbovietę tikrinama periodiškai.
3. Maisto pramonės, viešojo maitinimo ir prekybos įmonių, vandentiekio įrenginių, gydymo bei profilaktikos ir vaikų įstaigų, taip pat kai kurių kitų įmonių darbuotojų sveikatos tikrinimas (medicininės apžiūros) turi būti atliekamas gyventojų sveikatos apsaugos tikslais.
4. Naktį dirbantys ir pamaininiai darbuotojai privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami - periodiškai, įmonėje patvirtinto darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafike nustatytu laiku.
5. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir suderintą su sveikatos priežiūros įstaiga sveikatos patikrinimų grafiką, su kuriuo pasirašytinai supažindina darbuotojus.
6. Privalomi sveikatos patikrinimai vykdomi darbo laiku. Už privalomus įsidarbinančių bei dirbančiųjų asmenų sveikatos patikrinimus sveikatos priežiūros įstaigoms apmokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys.
7. Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo ir jam nemokamas darbo užmokestis. Toks atsisakymas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (šio kodekso 239 straipsnio 2 dalies 10 punktas).
271 straipsnis. Darbų sustabdymas
1. Darbai sustabdomi teisės aktų nustatyta tvarka:
4) kai dirbama neįrengus reikiamų kolektyvinės apsaugos priemonių arba kai darbuotojai neaprūpinti reikiamomis kolektyvinėmis ir/ar asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis;
2. Iškilus pavojui įmonėje ar įmonės padalinyje darbdavys privalo:
1) kaip galima greičiau informuoti visus darbuotojus apie jiems gresiantį pavojų bei informuoti tuos darbuotojus, kuriems gali kilti pavojus, taip pat informuoti kokios priemonės bus panaudotos darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti, kokių veiksmų privalo imtis patys darbuotojai;
2) imtis veiksmų, kad būtų sustabdyti darbai ir darbuotojams duoti nurodymai palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą;
3) organizuoti pirmosios medicinos pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems, taip pat darbuotojų evakuaciją;
4) kaip galima greičiau informuoti atitinkamas vidaus ir išorės tarnybas (civilinės saugos, priešgaisrinės saugos, sveikatos priežiūros, policijos) apie pavojų ir nukentėjusiuosius darbuotojus;
3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai darbdavys (padalinio vadovas) nesiima darbuotojų apsaugos nuo galimo pavojaus priemonių, darbai sustabdomi šia tvarka:
1) pareikalauti sustabdyti darbus turi teisę įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, darbuotojų atstovas (šio kodekso 19 ir 274 straipsniai) arba profesinė sąjunga;
2) darbdaviui (padalinio vadovui) atsisakius vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto ar darbuotojų atstovo (profesinės sąjungos) reikalavimą, komitetas, darbuotojų atstovas (profesinė sąjunga) apie tai praneša Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai;
3) Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, gali priimti sprendimą įpareigoti darbdavį sustabdyti darbus;
5. Įmonės, kuriose gaminamos, naudojamos, laikomos pavojingos medžiagos, privalo turėti galimos avarijos prevencijos ir likvidavimo planus. Tokių įmonių sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
6. Darbuotojų evakuacijos planai patalpinami įmonės ir jos padalinių informaciniuose stenduose pastebimose vietose. Evakuacijos planus, įmonės galimus avarijų prevencijos ir likvidavimo planus privalo gerai žinoti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojai, darbuotojų atstovai.
7. Už laiką, kai darbai sustabdyti šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, darbuotojams darbdavys moka vidutinį darbo užmokestį.
8. Darbai taip pat privalo būti sustabdyti, kai gamtinės sąlygos kliudo saugiai juos vykdyti. Pavojaus atvejais darbdavys, siekdamas užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams darbe, vadovaudamasis įstatymu, turi teisę perkelti darbuotojus į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje įmonėje arba į kitą įmonę, bet esančią toje pačioje vietovėje. Draudžiama perkelti darbuotoją į tokį darbą, kuris neleistinas dėl sveikatos būklės. Nesant darbo kitose darbo vietose, kur darbuotojai gali saugiai dirbti, įstatymo nustatyta tvarka skelbiama prastova. Sustabdžius darbus pavojaus dėl gamtinių sąlygų atveju darbuotojams mokama kaip už prastovą.
272 straipsnis. Gamybos buities, sanitarinės ir higienos patalpos
1. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmeninės higienos patalpos, kuriose įrengiamos prausyklos, dušai, tualetai, moterims - asmeninės higienos patalpos.
2. Įmonės, kuriose naudojamos pavojingos medžiagos, sanitarinės bei asmeninės higienos patalpos įrengiamos laikantis specialiųjų reikalavimų tokioms patalpoms įrengti. Reikalavimai tokioms sanitarinėms bei asmeninės higienos patalpoms įrengti privalo būti nustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose įvertinant darbo pobūdį, naudojamas medžiagas, darbuotojų skaičių.
3. Įmonės darbo medicinos punktai, maitinimo patalpos įmonėje įrengiamos atsižvelgiant į darbuotojų skaičių pagal tokioms patalpoms įrengti reikalavimus.
273 straipsnis. Darbdavių ir jų atstovų atestavimas
1. Kiekvieno darbdavio (šio kodekso 14 straipsnio 2 dalis ir 16 straipsnio 2 dalis) ar jo atstovo žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomai tikrinamos prieš jam pradedant eksploatuoti įmonę ar teikti paslaugas ir vėliau ne rečiau kaip kas penkeri metai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
274 straipsnis. Darbuotojų dalyvavimas įgyvendinant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones
1. Darbdavys privalo informuoti ir konsultuotis su darbuotojais visais darbuotojų saugos ir sveikatos analizės, planavimo, organizavimo, vykdymo ir kontrolės klausimais. Darbdavys sudaro sąlygas darbuotojams ir jų atstovams dalyvauti diskusijose svarstant darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Šiuo tikslu steigiami įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai arba renkami darbuotojų atstovai, kurie veikia pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos patvirtintus įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto bendruosius nuostatus. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatus tvirtina darbdavys, juos suderinęs su įmonės darbuotojų atstovais (šio kodekso 19 straipsnis).
275 straipsnis. Darbuotojų instruktavimas, mokymas ir atestavimas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais
1. Darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neapmokytas ir (ar) neinstruktuotas saugiai dirbti.
2. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojas, pasiųstas į įmonę iš bet kurios kitos įmonės, nepradėtų darbo tol, kol jis neinformuotas apie esančius ir galimus rizikos veiksnius įmonėje, neinstruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat dirba, buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti.
276 straipsnis. Darbuotojų aprūpinimas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos priemonėmis
1. Darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais ir įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, įrengia kolektyvines saugos priemones, nemokamai darbuotojams duoda asmenines apsaugines priemones.
2. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduotos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti ir neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai. Reikalavimus asmeninėms apsaugos priemonėms projektuoti, joms gaminti, jų atitikčiai įvertinti nustato reglamentai, standartai, normos, kiti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.
277 straipsnis. Medicinos paslaugų organizavimas
1. Darbdavys privalo užtikrinti darbuotojams pirmąją medicinos pagalbą: iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų ir ūminių susirgimų darbe atvejais.
278 straipsnis. Darbdavio pareiga perkelti darbuotoją dėl sveikatos būklės į kitą darbą
1. Darbuotojas, kuris pagal valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos ar asmens sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo (eiti pareigų), nes tai pavojinga jo sveikatai, arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą.
279 straipsnis. Darbuotojų pareigos
1. Darbuotojai privalo vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir kaip galima labiau rūpintis kitų darbuotojų sauga ir sveikata.
2. Bendrosios darbuotojų pareigos užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą nustatomos įmonės darbo tvarkos taisyklėse. Konkrečios darbuotojų pareigos, saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijose, pareiginiuose nuostatuose, kuriuose privalo būti nurodyti esantys ir galimi rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai veiksniai, darbo priemonių saugaus naudojimo reikalavimai.
280 straipsnis. Darbuotojų teisės
Darbuotojai turi teisę:
1) reikalauti, kad darbdavys užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatą, įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninės apsaugos priemonėmis;
2) sužinoti iš padalinio vadovo, darbdavio apie jų darbo aplinkoje esančius sveikatai kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius;
3) susipažinti su išankstinių ir periodiškų sveikatos tikrinimų rezultatais, nesutikus su patikrinimo rezultatais, sveikatą pasitikrinti pakartotinai;
4) įgalioti darbuotojų atstovą (atstovus) ar pačiam tartis su darbdaviu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo;
5) atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai (šio kodekso 281 straipsnis), taip pat dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, kai neįrengtos kolektyvinės saugos priemonės ar neaprūpintas reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis;
6) įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginama žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų;
281 straipsnis. Darbuotojo atsisakymas dirbti
1. Šio kodekso 280 straipsnio 5 punkte nustatytais atvejais darbuotojas nutraukia darbą ir nedelsdamas praneša raštu darbdaviui atsisakymo dirbti priežastis.
2. Jei darbdavys nesutinka su darbuotojo motyvais dėl darbuotojų saugos ir sveikatos neužtikrinimo, ginčai dėl darbuotojo atsisakymo dirbti nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.
3. Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti, darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis.
282 straipsnis. Asmenų iki aštuoniolikos metų (jaunų asmenų) darbas
1. Asmenys, jaunesni kaip aštuoniolikos metų, negali būti skiriami dirbti:
2) darbą, kuriame naudojamos toksinės, kancerogeninės, mutageninės ar kitos sveikatą veikiančios medžiagos;
3) darbą, kur galimas jonizuojančios radiacijos poveikis, kitų sveikatai kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių poveikis;
2. Jaunų asmenų įdarbinimo, jų sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką, darbo laiką, jiems draudžiamų dirbti darbų, kenksmingų, pavojingų veiksnių sveikatai sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.
3. Jaunesnių kaip aštuoniolikos metų asmenų profesinio pasirengimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.
4. Asmenys, jaunesni kaip aštuoniolikos metų negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje darbovietėje, jei bendra darbo trukmė viršija šio kodekso 144 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą darbo trukmę.
283 straipsnis. Motinystės sauga
1. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims turi būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Šios moterys turi teisę į šio kodekso 131, 145, 149, 153, 154 ir 168 straipsniuose nustatytas garantijas.
2. Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias moteris negalima įpareigoti dirbti esant darbo sąlygoms ir veikiant veiksniams, kurie gali turėti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašą (toliau šiame straipsnyje – kenksmingų daro sąlygų sąrašas) tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
3. Darbdavys, vadovaudamasis kenksmingų daro sąlygų sąrašu bei darbo aplinkos įvertinimo rezultatais, privalo nustatyti galimo poveikio pobūdį ir trukmę nėščios, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios moters saugai ir sveikatai. Nustatęs galimą poveikį, darbdavys privalo imtis laikinų priemonių tokiai rizikai pašalinti.
4. Jeigu pavojingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris nebepatirtų tokių veiksnių poveikio. Jeigu pakeitus darbo sąlygas tokio poveikio neįmanoma pašalinti, darbdavys privalo perkelti tokią moterį (jos sutikimu) į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje.
5. Perkeltai į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo į kitą darbą (darbo vietą) gautas vidutinis darbo užmokestis.
6. Nesant galimybės nėščią moterį perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar būsimo kūdikio sveikatai, nėščiai moteriai jos sutikimu suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų, kurių metu mokamas jai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.
7. Nesant galimybės neseniai pagimdžiusią ar krūtimi maitinančią moterį po nėštumo ir gimdymo atostogų perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar kūdikio sveikatai, tokiai moteriai jos sutikimu suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, kol kūdikiui sukaks vieneri metai, ir jai per tą laikotarpį mokamos įstatymo nustatytos motinystės draudimo išmokos.
8. Kai nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai reikia pasitikrinti sveikatą, ji privalo būti atleidžiama nuo darbo, paliekant jai vidutinį darbo užmokestį, jeigu pasitikrinti sveikatą reikia darbo metu.
9. Krūtimi maitinančiai moteriai be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.
10. Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias moteris skirti viršvalandiniams darbams be jų sutikimo draudžiama.
11. nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys gali būti skiriamos dirbti nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis bei siunčiamos į komandiruotes tik joms sutikus. Šioms darbuotojoms nesutikus dirbti naktį ir pateikus pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos į darbą dienos metu. Jei dėl objektyvių priežasčių tokių darbuotojų neįmanoma perkelti į dieninį darbą, joms suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios arba vaiko priežiūros atostogos iki vaikui sueis vieneri metai. Atostogų iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios metu mokamas darbuotojai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.
12. Darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų, o vaikus invalidus - iki šešiolikos metų, gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus arba būti siunčiami į komandiruotes, tik jiems sutikus. Darbuotojus, auginančius vieną ar kelis vaikus iki trijų metų, ir asmenis, kurie vieni augina ar globoja vaikus iki keturiolikos metų, skirti dirbti poilsio ar švenčių dienomis, dirbti nakties metu leidžiama tik jiems sutikus.
284 straipsnis. Dirbančių neįgalių asmenų saugos ir sveikatos garantijos
285 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimas
1. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklė vertinama pagal tai, kaip darbo priemonės, darbo sąlygos įmonėje, jos padaliniuose atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus.
2. Darbo sąlygos vertinamos pagal tai, kaip darbo aplinka darbo vietose, darbo pobūdis, darbo ir poilsio režimas atitinka šio kodekso, kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus reikalavimus.
286 straipsnis. Pranešimai apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas
1. Darbuotojas, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, ūmios profesinės ligos, asmuo, matęs įvykį arba jo pasekmes, privalo nedelsdamas apie tai pranešti padalinio vadovui, darbdaviui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai, jeigu jis pajėgia tai padaryti.
2. Nelaimingų atsitikimų darbe, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, taip pat kai darbuotojas mirė darbovietėje dėl ligos, nesusijusios su darbu, atvejais, darbdavys nedelsdamas privalo pranešti apylinkės prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai.
287 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų tyrimas
1. Visoms įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimo ir apskaitos tvarka. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2. Nukentėjęs arba jo atstovas nustatyta tvarka gali dalyvauti tiriant nelaimingą atsitikimą darbe, turi teisę susipažinti su nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo medžiaga, privalo gauti nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo aktą, tyrimo rezultatus ir išvadas gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ir teismui.
288 straipsnis. Atlyginimas už sužalotą sveikatą
1. Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir kiti įstatymai.
2. Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlygina darbdavys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.
289 straipsnis. Saugos ir sveikatos darbe valdymas ir kontrolė
1. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo kodeksu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje.
XIX SKYRIUS
DARBO GINČAI
290 straipsnis. Darbo ginčo sąvoka
291 straipsnis. Darbo ginčus nagrinėjantys organai
1. Darbo ginčus, jeigu šiuo kodeksu arba kitų įstatymų nenustatyta kitokia sprendimo tvarka, nagrinėja:
292 straipsnis. Darbo ginčų komisijos raštvedys
Darbo ginčų komisijai techniškai aptarnauti darbdavys skiria darbo ginčų komisijos raštvedį, kuris priima ir registruoja prašymus, išreikalauja iš atitinkamų tarnybų pareiškimui išnagrinėti reikalingus dokumentus, ekspertų išvadas, praneša apie bylos paskyrimo nagrinėti laiką ir vietą, rašo darbo ginčų komisijos protokolą, siunčia išrašus ir nutarimus, persiunčia bylą teismui ir vykdo kitus darbo ginčų komisijos pavedimus.
293 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sudarymas
1. Darbo ginčų komisijos sudaromos iš vienodo skaičiaus darbuotojų ir darbdavio atstovų. Darbuotojų atstovus renka darbuotojų susirinkimas (konferencija) šio kodekso 19, 21 straipsniuose nustatyta tvarka. Darbdavio atstovą skiria darbdavys savo įsakymu (potvarkiu).
2. Jeigu įmonėje nebuvo sudaryta darbo ginčų komisija, darbdavys, gavęs darbo ginčų komisijai adresuotą prašymą, nedelsdamas privalo paskirti darbo ginčų komisijos raštvedį ir inicijuoti darbo ginčų komisijos sudarymą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
294 straipsnis. Darbo ginčų komisijos įgaliojimai
295 straipsnis. Darbo bylos paruošimas nagrinėti darbo ginčų komisijoje
1. Prašyme darbo ginčų komisijai turi būti nurodoma ieškovo, atsakovo, kitų dalyvaujančių byloje asmenų vardai, pavardės, darbdavio pavadinimas ir adresai, aplinkybės, pagrindai ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, aiškiai suformuluotas reikalavimas, pridedamų dokumentų sąrašas.
2. Prašymas paduodamas darbo ginčų komisijos raštvedžiui, o jeigu jo nėra - darbdaviui (šio kodekso 293 straipsnio 2 dalis). Raštvedys prašymą užregistruoja, praneša darbo ginčų komisijai, paruošia bylą nagrinėti, išreikalauja reikiamus dokumentus, paskaičiavimus, išvadas, praneša dalyvaujantiems byloje asmenims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, įteikia atsakovui pareiškimo kopiją.
296 straipsnis. Darbo ginčų komisijos posėdžiai
1. Darbo ginčų komisijos posėdis turi būti sušauktas ne vėliau kaip per septynias dienas. Prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo jo padavimo dienos.
297 straipsnis. Bylos nagrinėjimas, sprendimo priėmimas
1. Darbo ginčų komisijos sprendimai priimami darbuotojų ir darbdavio atstovų - darbo ginčų komisijos narių susitarimu.
2. Kai darbo ginčų komisijos nariai nesusitarė, darbo ginčų komisijos protokole įrašoma, kad šalys nesusitarė ir sprendimas nepriimtas.
3. Darbo ginčų komisijos sprendimas įrašomas į darbo ginčų komisijos protokolą, kurio formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Protokolą pasirašo darbo ginčų komisijos pirmininkas, nariai ir raštvedys. Sprendimuose dėl piniginių reikalavimų patenkinimo turi būti nurodyta priteisiama suma, kuri su delspinigiais turi būti išmokėta iki sprendimo įvykdymo dienos. Darbo ginčų komisijos raštvedys darbo ginčų komisijos sprendimo nuorašą, šalims nesutarus - išrašą iš protokolo per penkias dienas pasirašytinai įteikia dalyvaujantiems byloje asmenims.
298 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimas
1. Darbo ginčų komisijos sprendimą per dešimt dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos darbuotojas arba jo atstovas turi teisę apskųsti teismui. Skundas paduodamas darbo ginčų komisijos raštvedžiui ir adresuojamas teismui. Gavęs skundą darbo ginčų komisijos raštvedys skundo nuorašą duoda dalyvaujantiems byloje asmenims, o patį skundą ir darbo ginčo bylą per septynias dienas pasiunčia teismui.
299 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymas
1. Darbo ginčų komisijos sprendimą atsakovas turi įvykdyti per dešimt dienų nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos, jei sprendime nenustatytas kitas jo įvykdymo terminas.
2. Kai atsakovas neįvykdo darbo ginčų komisijos sprendimo per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, darbuotojas raštu kreipiasi į teismą, kad šis sprendimas būtų įvykdytas priverstinai pagal nustatytą teismo sprendimų vykdymo tvarką.
300 straipsnis. Darbo ginčų nagrinėjimas teismuose
1. Teismuose nagrinėjami darbo ginčai:
3) kai darbo ginčų komisija nebuvo sudaryta arba darbo ginčas darbo ginčų komisijoje nebuvo išspręstas per šio kodekso 296 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus;
2. Nesikreipiant į darbo ginčų komisiją betarpiškai teismuose nagrinėjami ginčai:
3) tarp profesinių sąjungų ar kitų darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimi nustatytų pareigų ir prievolių nevykdymo;
4) pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus, kurie pažeidė įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises;
301 straipsnis. Kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai
302 straipsnis. Ginčai dėl darbo sutarties
1. Darbuotojas, nesutikdamas su darbo sąlygų pakeitimu (šio kodekso 120 straipsnis), perkėlimu į kitą darbą (šio kodekso 121 ir 122 straipsniai), taip pat nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva (šio kodekso 123 straipsnio 1 dalis), atleidimu iš darbo per vieną mėnesį nuo atitinkamo patvarkymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu nustatoma, kad darbo sąlygos buvo pakeistos, darbuotojas buvo perkeltas į kitą darbą arba nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atstatytos ir jam išieškotas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumas, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.
2. Pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, reikalavimus darbdavys ir darbuotojas gali skųsti įstatymų nustatyta tvarka.
3. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
4. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 139 straipsnyje numatyto dydžio kompensaciją, neskaitant išmokos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
303 straipsnis. Piniginių reikalavimų tenkinimas
304 straipsnis. Skubus sprendimų ir nutarčių vykdymas
1. Darbo ginčų komisija arba teismas nukreipia skubiai vykdyti šiuos sprendimus ar nutartis:
1) dėl darbo užmokesčio priteisimo - sprendimo dalis neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio;
2. Teismas ieškovui prašant arba savo iniciatyva gali leisti skubiai vykdyti sprendimą arba jo dalį:
2) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalai, padarytai dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kitokio sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga;
305 straipsnis. Sprendimų darbo byloje neįvykdymo pasekmės
Tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo arba darbo ginčų komisijos sprendimo ar nutarties arba nevykdo sprendimo pakeisti atleidimo iš darbo formulavimą, darbuotojui prašant teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.
306 straipsnis. Sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas
307 straipsnis. Darbo ginčų komisijos ir teismo išlaidos
308 straipsnis. Darbo ginčų komisijos narių darbinės garantijos
1. Darbuotojų išrinkti darbo ginčų komisijos nariai darbdavio iniciatyva negali būti atleisti iš darbo, kai nėra jų kaltės pagal šio kodekso 128 straipsnį, išskyrus atvejį, kai darbovietė yra likviduojama.