2001-11-28
IXP-1137(2)
LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS įstatymo pakeitimo
ĮSTATYMAS
2001 m. d. Nr.
Vilnius
(Žin.,1997, Nr.108-2726)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS
ĮSTATYMAS
pirmasis SKirsnis
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo objektas ir paskirtis
1. Laukinės gyvūnijos įstatymo objektas yra visuomeniniai santykiai, susiję su laukinių gyvūnų, jų rūšių buveinių, laukinių gyvūnų individų visais jų vystymosi etapais, įskaitant negyvus individus, jų dalis ir gaminius iš jų, kiaušinius, taip pat paukščių lizdus, apsauga ir naudojimu.
2. Šis Įstatymas reglamentuoja laukinių gyvūnų apsaugą ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, kad būtų: išsaugotos natūralios laukinių gyvūnų bendrijos ir jų rūšių įvairovė; išsaugotos laukinių gyvūnų buveinės, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo bei trumpalaikio apsistojimo migracijos metu sąlygos, migracijos keliai; užtikrintas racionalus laukinių gyvūnų naudojimas ir jų populiacijų atkūrimas.
2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos
1. Apsauga – laukinių gyvūnų rūšių buveinėms ir laukinių gyvūnų rūšims išsaugoti ar tinkamai jų būklei atkurti būtinų priemonių visuma.
2. Natūrali buveinė – sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais ir biotiniais, visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais.
3. Natūralių buveinių apsaugos būklė – bendras poveikis buveinėms ir jų tipiškoms rūšims, galintis turėti ilgalaikę įtaką jų natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei buveinių tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui.
4. Rūšies buveinė (toliau - buveinė) – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje tam tikros rūšies laukiniai gyvūnai gyvena laisvėje bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.
5. Genofondas – vienos laukinių gyvūnų rūšies populiacijos palyginti pastovi genų egzistuojanti visuma, tam tikru laiku.
6. Introdukcija – Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įvežimas į Lietuvą ir įkurdinimas gamtoje arba nelaisvėje laikytų Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įkurdinimas gamtoje.
7. Laukinė gyvūnija – laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma.
10. Laukinių gyvūnų gyvybinės veiklos produktai – laukinių gyvūnų veiklos produktai, kuriuos žmogus naudoja ar gali naudoti savo poreikiams tenkinti.
11. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo limitavimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo normų nustatymas atsižvelgiant į turimus duomenis apie laukinės gyvūnijos išteklių kiekį, jų atsinaujinimo galimybes ir būtinybę išsaugoti ateičiai.
12. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas – laukinių gyvūnų paėmimas iš jų buveinių (medžiojimas, žvejojimas, gaudymas ir rinkimas, laukinių gyvūnų gausos reguliavimas, paėmimas iš buveinių mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo, estetikos, zoologinių kolekcijų sudarymo, globos ir gydymo tikslais), paimtų gyvūnų laikymas nelaisvėje ar negyvų gyvūnų ir jų dalių perdirbimas.
13. Medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles priskirti medžiojamiesiems dėl savo vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės tradicijas.
14. Perkėlimas – laukinių gyvūnų perkėlimas Lietuvos Respublikos teritorijoje iš vienų buveinių į kitas, siekiant įkurdinti buveinėse, kuriose jie iki perkėlimo nėra gyvenę.
15. Reintrodukcija – laukinių gyvūnų rūšies, kuri Lietuvoje išnykusi, individų įvežimas į Lietuvą ir paleidimas, siekiant ją vėl įkurdinti gamtoje.
16. Retos ir nykstančios laukinių gyvūnų rūšys – rūšys, kurios dėl jų būklės Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą arba yra saugomos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
17. Rūšis – individų, kurie pasižymi bendrais morfofiziologiniais, biocheminiais ir elgsenos požymiais, natūraliai tarpusavyje kryžminasi ir duoda gyvybingus bei vaisingus palikuonis, visuma. Į rūšies sąvoką šiame Įstatyme įeina laukinių gyvūnų rūšis, porūšis ar geografiniu atžvilgiu atskira populiacija.
18. Rūšies apsaugos būklė – veiksnių, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį rūšies paplitimui ir gausumui, visuma.
19. Tinkama rūšies apsaugos būklė – tokia būklė, kai populiacijos pokyčiai rodo, jog populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybinga jos natūralios buveinės dalis, ir kai rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad mažės, o buveinė, kurioje populiacija gali išlikti ilgą laiką, yra ir bus pakankamai didelė.
3 straipsnis. Nuosavybės teisė į laukinę gyvūniją
2. Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, laikantis šio Įstatymo bei kitų susijusių teisės aktų reikalavimų, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinės paėmusio asmens nuosavybe.
3. Nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais, valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais, išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusius laukinius gyvūnus persekioti ir sugauti privaloma pagal šio Įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.
4 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reglamentavimas
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) koordinuoja laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinių strategijų bei programų rengimą ir jas tvirtina;
2) koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo srityje;
3) įstatymų nustatyta tvarka sudaro Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo bei užtikrina jų vykdymą;
5) nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams privalomas laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones;
2. Aplinkos ministerija:
1) rengia ir įgyvendina laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybines strategijas bei programas;
2) nustato laukinės gyvūnijos išteklių, laukinių gyvūnų buveinių, veisimosi sąlygų, laikinų apsistojimo vietų, žiemaviečių ir migracijos kelių apsaugos, atkūrimo ir tvarkymo reikalavimus;
6) tvirtina laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo taisykles, skirtas šio Įstatymo 11 straipsnyje numatytoms naudojimo rūšims reglamentuoti, nustatydama jose leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų sąrašus, leidžiamus laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo būdus, terminus, įrankius normas, laukinių gyvūnų gausos reguliavimo normas ir priemones, medžiojamųjų gyvūnų gausos nacionaliniuose parkuose reguliavimo reikalavimus;
8) rūpinasi, kad būtų išsaugoti laukinės gyvūnijos genofondai ir užtikrinti laukinių gyvūnų rūšių populiacijų mažiausi dydžiai;
9) nustato laukinių gyvūnų introdukcijos, reintrodukcijos bei perkėlimo tvarką, išduoda leidimus kryžminti laukinius gyvūnus;
10) organizuoja duomenų apie laukinę gyvūniją kaupimą ir tvarkymą laukinės gyvūnijos duomenų bazėje;
11) teikia informaciją Europos Komisijai ir kitoms tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika, institucijoms apie laukinės gyvūnijos apsaugą ir naudojimą Lietuvos Respublikoje;
12) kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato prekybos laukiniais gyvūnais taisykles;
13) kartu su Žemės ūkio ministerija tvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką;
14) kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato laukinių gyvūnų paėmimo iš buveinių zoologinėms kolekcijoms sudaryti bei šių kolekcijų registravimo tvarką ir laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles;
Antrasis skirsnis
LAUKINĖS GYVŪNIJOS APSAUGA
5 straipsnis. Ūkinė veikla ir laukinių gyvūnų, jų buveinių, veisimosi, maitinimosi ir žiemojimo sąlygų ar migracijos kelių apsauga
1. Planuojamos ūkinės veiklos organizatoriai ir asmenys, kurie verčiasi ūkine veikla, privalo laikytis miškotvarkos, žemėtvarkos ir vandentvarkos projektų reikalavimų ir užtikrinti, kad dėl jų plėtojamos ūkinės veiklos, galinčios neigiamai veikti laukinius gyvūnus, jų buveines, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygas ar migracijos kelius, nebus neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis bus minimalus.
2. Ar ūkinė veikla gali daryti reikšmingą neigiamą poveikį laukiniams gyvūnams, jų buveinėms, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygoms ar migracijos keliams, vertinama Lietuvos Respublikos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Kai tokio neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai negalima išvengti, planuojamos ūkinės veiklos dokumentuose turi būti numatytos neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai sumažinimo ir kompensavimo priemonės.
6 straipsnis. Retų ir nykstančių laukinių gyvūnų rūšių apsauga
1. Retų ir nykstančių rūšių laukiniams gyvūnams saugoti ir gausinti Aplinkos ministerija organizuoja šių gyvūnų veisimą, nustato ir įgyvendina kitas apsaugos priemones šioms rūšims išsaugoti bei atkurti iki tinkamos jų būklės.
7 straipsnis. Laukinių gyvūnų perkėlimo, introdukcijos ir reintrodukcijos reglamentavimas
1. Laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti leidžiama tik Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka ir gavus jos leidimą. Draudžiama laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti, o į laisvę ištrūkusius nelaisvėje laikytus laukinius gyvūnus būtina sugauti, jeigu Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija nustato, jog yra hibridizacijos ar konkuravimo su giminingomis rūšimis, epidemijų išplitimo ir buveinių pakitimo pavojus arba kitaip gali būti sutrikdytas ekosistemų stabilumas ar kilti grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei.
8 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos, atkūrimo ir laukinių gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių finansavimas
1. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones finansuoja valstybė, savivaldybės ir laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai.
2. Papildomi laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemonių finansavimo šaltiniai gali būti žemės, miško, vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų bei laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų savanoriškai skiriamos lėšos, taip pat kitos lėšos.
3. Prevencijos priemonės, kurių imasi žemės, miško ir vandens telkinių savininkai, valdytojai ir naudotojai siekdami išvengti retų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų arba medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, finansuojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatytais atvejais bei tvarka, išskyrus atvejus, kai medžiojamųjų gyvūnų daromą žalą privalo atlyginti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai pagal šio Įstatymo 24 straipsnio reikalavimus.
TrEčiasis skirsnis
LAUKINĖS GYVŪNIJOS išteklių NAUDOJIMAS
9 straipsnis. Teisė naudoti laukinės gyvūnijos išteklius
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, užsienio valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės. Užsienio juridiniai asmenys laukinės gyvūnijos išteklių naudotojais gali būti, jei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir susitarimai nustato šį reikalavimą.
2. Teisė naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius priklauso valstybei. Be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos išduoto leidimo draudžiama naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis naudojimo rūšimis. Naudoti laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos išteklius kitais šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytomis naudojimo rūšimis galima laisvai, laikantis šio Įstatymo ir šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimų.
10 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų teisės ir pareigos
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai turi teisę:
1) naudoti laukinės gyvūnijos išteklius pagal Aplinkos apsaugos įstatymo, Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Žuvininkystės įstatymo, šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reikalavimus;
2) Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka gauti finansinę pagalbą laisvėje gyvenančios laukinės gyvūnijos ištekliams apsaugoti ir atkurti;
2. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai privalo:
1) laikytis šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų ir nepažeisti žemės, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių bei interesų;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendinti privalomas laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių atkūrimo priemones;
3) šio Įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka ir atvejais atlyginti žemės, miško, vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams žalą, atsiradusią dėl laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo;
4) nedelsiant pranešti policijai ir Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui apie kiekvieną nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų pabėgimo atvejį bei savo lėšomis vykdyti šio aplinkos apsaugos departamento padalinio nurodymus dėl privalomo ištrūkusių gyvūnų sugavimo, jeigu juos būtina sugauti pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
11 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys ir sąlygos
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys:
12 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas saugomose teritorijose
Atsižvelgiant į saugomų teritorijų paskirtį, laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo saugomose teritorijose apribojimus ir draudimus nustato Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, saugomų teritorijų nuostatai, saugomų teritorijų apsaugos reglamentai ir saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentai.
13 straipsnis. Medžiojimas
1. Medžiojimas yra veikla, kurios tikslas - panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamus gyvūnus, juos sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Medžioti leidžiama tik asmenims, turintiems medžiotojo bilietą ar analogišką užsienio valstybėse išduotą dokumentą bei kitus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytus dokumentus.
2. Siekiant užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų naudojimą, šiuos gyvūnus medžioti leidžiama tik vientisoje ne mažesnėje kaip 1 000 ha teritorijoje, kurioje neuždrausta medžioti ir kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka buvo įregistruota kaip medžioklės plotų vienetas, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus, kai medžiojamųjų gyvūnų išteklius leidžiama naudoti mažesnėje teritorijoje.
14 straipsnis. Žvejojimas
1. Žvejojimas yra žuvų gaudymas, jų laikymas ar perdirbimas laivuose bei sugautų žuvų gabenimas laivais.
2. Žvejojimą reglamentuoja Žuvininkystės įstatymas, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos tvirtinamos Žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos Lietuvos vandenyse taisyklės, Mėgėjiškos žūklės ir žuvų apsaugos taisyklės, Žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos Lietuvos Respublikos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje taisyklės, Laikinieji žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos privačiuose vandens telkiniuose nuostatai bei kiti teisės aktai.
15 straipsnis. Medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ar rinkimas
1. Medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ar rinkimas yra laukinių gyvūnų, kurie pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus teisės aktus nėra priskirti medžiojimo ir žvejojimo objektams, paėmimas iš jų buveinių.
2. Medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių ir leidžiamų gaudyti ar rinkti laukinių gyvūnų rūšių sąrašą, jų gaudymo ar rinkimo būdus, terminus bei kitus rinkimo ar gaudymo reikalavimus nustato Aplinkos ministerijos tvirtinamos Medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymo ir rinkimo taisyklės.
3. Fiziniai asmenys turi teisę šio straipsnio 2 dalyje nurodytame sąraše esančius gyvūnus gaudyti ar rinkti be atskiro leidimo, nepažeisdami žemės, miško ir vandens savininkų, valdytojų ir naudotojų bei laukinės gyvūnijos naudotojų teisių bei interesų.
16 straipsnis. Laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams
1. Laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams yra laisvėje gyvenančių ir nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų stebėjimas, žymėjimas, veisimas, filmavimas ir panaši veikla. Tokia veikla leidžiama pagal Aplinkos ministerijos tvirtinamas Laukinių gyvūnų naudojimo mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams taisykles be atskiro leidimo, jeigu laukiniai gyvūnai nepaimami iš jų buveinių ir ši veikla nedaro žalos laukiniams gyvūnams, jų gyvenamajai aplinkai bei nepažeidžia žemės, miško ir vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų bei laukinės gyvūnijos naudotojų teisių ir interesų.
2. Naudoti laukinius gyvūnus mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams paimant juos iš buveinių leidžiama tik turint Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą, nepažeidžiant žemės, miško bei vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių bei interesų ir suderinus su kitais laukinės gyvūnijos naudotojais.
17 straipsnis. Zoologinių kolekcijų sudarymas ir papildymas
1. Juridiniai ir fiziniai asmenys gali sudaryti ir papildyti zoologines kolekcijas
(gyvų laukinių gyvūnų, laikomų zoologijos soduose, parkuose ir okeanariumuose bei kitur, taip pat gyvūnų iškamšų, lizdų ir kiaušinių, preparatų ir gyvūnų dalių rinkiniai). Paimti laukinius gyvūnus iš jų buveinių specialiai zoologinėms kolekcijoms leidžiama turint Aplinkos ministerijos leidimą. Leidimų nereikia kolekcijoms, sudaromoms iš laukinių gyvūnų, paimamų iš buveinių pagal šio įstatymo 13, 14, 15, 16 18 ir 19 straipsniuose nustatytus reikalavimus.
18 straipsnis. Laukinių gyvūnų paėmimas iš buveinių globos ir gydymo tikslais
1. Paimti laukinius gyvūnus iš jų buveinių kitais tikslais ir sąlygomis, negu numatyta šio Įstatymo 13, 14, 15 16, 17 ir 19 straipsniuose, ir laikyti juos nelaisvėje be atskiro leidimo leidžiama tik globos ir gydymo tikslais. Įšgijusius laukinius gyvūnus privaloma grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti, arba perkelti į voljerus, aptvarus ar kitus statinius, įrengtus pagal Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvirtinamas laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles, jeigu tikėtina, kad laisvėje šie gyvūnai neišgyvens.
19 straipsnis. Laukinių gyvūnų gausos reguliavimas
1. Atskirų rūšių laukinių gyvūnų gausa reguliavimas atliekant saugomų teritorijų priežiūrą, siekiant užtikrinti gyventojų sveikatą, apsaugoti nuo ligų naminius ar laukinius gyvūnus, išvengti laukinių gyvūnų daromos žalos žemės, miško ir žuvininkystės ūkiams, kitiems žmogaus veiklos objektams, laukiniams gyvūnams, svarbiems aplinkos komponentams.
2. Privalomus nurodymus dėl priemonių laukinių gyvūnų gausai reguliuoti žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams ar kitiems laukinės gyvūnijos naudotojams pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme, Veterinarijos įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme, Apskrities valdymo įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytą kompetenciją gali duoti atitinkamos savivaldybės meras arba apskrities viršininkas kartu su visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, už gyvūnų sveikatingumo priežiūrą atsakingų ar aplinkos apsaugos institucijų vadovais.
3. Medžiojamųjų gyvūnų gausa nacionaliniuose parkuose reguliuojama pagal nacionalinių parkų direkcijų teikimu Aplinkos ministerijos tvirtinamus medžiojamųjų gyvūnų gausos nacionaliniuose parkuose reguliavimo reikalavimus. Pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl medžiojamųjų gyvūnų gausos reguliavimo reikalavimų nacionalinių parkų direkcijos teikia prieš tai juos viešai aptarusios su nacionalinio parko medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojais.
4. Laukinių gyvūnų gausa reguliuojama humaniškais būdais, išsaugant jų buveines ir nedarant žalos kitų rūšių laukiniams gyvūnams.
20 straipsnis. Prekyba laukiniais gyvūnais
1. Prekyba laukiniais gyvūnais – tai gyvūnų, jų dalių ar produktų iš laukinių gyvūnų pirkimas, pardavimas, keitimasis jais, įvežimas į Lietuvos Respubliką, išvežimas iš jos ar gabenimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją. Be to, prekyba laukiniais gyvūnais pagal šį Įstatymą laikomi bet kokie mainai ar keitimasis laukiniais gyvūnais, jų dalimis ar produktais iš laukinių gyvūnų, taip pat jų laikymas nelaisvėje ir eksponavimas siekiant gauti pajamų.
2. Aplinkos ministerija kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato prekybos laukiniais gyvūnais taisykles. Atsižvelgiant į laukinių gyvūnų rūšių apsaugos būklę taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus ir siekiant mažiau laukinių gyvūnų paimti iš jų buveinių, prekyba tam tikrų rūšių laukiniais gyvūnais ribojama arba draudžiama.
3. Prekybos laukiniais gyvūnais objektai gali būti tik laukiniai gyvūnai, paimti iš buveinių pagal šio Įstatymo 13, 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 straipsnių reikalavimus. Reikalavimus, susijusius su laukinių gyvūnų laikymu nelaisvėje, jų gabenimo ir priežiūros sąlygomis, nustato Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.
ketvirtasis skirsnis
laukinės GYVŪNIJOS duomenų bazė
21 straipsnis. Laukinės gyvūnijos duomenų bazė
1. Laukinės gyvūnijos ir jos išteklių apskaitai bei racionaliam naudojimui užtikrinti Aplinkos ministerija kaupia ir tvarko laukinės gyvūnijos duomenų bazę.
2. Laukinės gyvūnijos duomenų bazėje kaupiami duomenys apie laukinių gyvūnų rūšių paplitimą, jų gausą, jiems gyventi reikalingas buveines ir jų būklę, laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą bei jo pokyčius. Duomenų bazėje gali būti kaupiami ir kiti su laukine gyvūnija bei jos ištekliais susiję duomenys.
penktasis skirsnis
Laukinės GYVŪNIJOS APSAUGOS IR NAUDOJIMO VALSTYBinė KONTROLĖ
22 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir naudojimo valstybinė kontrolė
šeštasis skirsnis
ATSAKOMYBĖ UŽ LAUKINĖS GYVŪNIJOS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS IR ŽALOS ATLYGINIMAS
23 straipsnis. Teisinė atsakomybė
24 straipsnis. Žalos atlyginimas
1. Fiziniai ir juridiniai asmenys privalo atlyginti dėl jų veiksmų ar neveikimo atsiradusią žalą laukinei gyvūnijai, juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, žmonių sveikatai ir gyvybei, o šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais - atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą kitų asmenų turtui.
2. Pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo turi teisę:
3. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos institucijos, apskaičiuodamos laisvėje gyvenančiai laukinei gyvūnijai ar jos buveinėms padarytą žalą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta metodika.
4. Laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytais atvejais atlygina laukinės gyvūnijos naudotojai arba valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios.
5. Medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško sklypų ir vandens telkinių, kuriuose neuždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo, atlygina asmenys, turintys teisę tose teritorijose naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, šiais atvejais:
1) kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus;
2) kai kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu juos medžioti neuždrausta ištisus metus ir jeigu pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų.
6. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatyta tvarka valstybės vardu šiuose teisės aktuose nurodytos institucijos atlygina laukinių gyvūnų padarytą žalą:
1) žemės, miško sklypų ir vandens telkinių, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams ją padarė kanopiniai žvėrys ir bebrai ir, šios žalos neprivalo atlyginti laukinės gyvūnijos naudotojai pagal šio straipsnio 5 dalį;
2 straipsnis. Laukinės gyvūnijos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies įsigaliojimas
3 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei