LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS įstatymo pakeitimo
ĮSTATYMAS
200 m. d. Nr.
Vilnius
(Žin.,1997, Nr.108-2726)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir jį išdėstyti taip:
“LIETUVOS RESPUBLIKOS
LAUKINĖS GYVŪNIJOS
ĮSTATYMAS
pirmasis SKirsnis
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis
1. Šis įstatymas reglamentuoja laukinių gyvūnų apsaugą ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugotos natūralios laukinių gyvūnų bendrijos ir jų rūšių įvairovė; išsaugotos laukinių gyvūnų buveinės, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo bei trumpalaikio apsistojimo migracijos metu sąlygos, migracijos keliai; užtikrintas racionalus laukinių gyvūnų naudojimas ir jų populiacijų atkūrimas.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Apsauga – visuma priemonių, būtinų laukinių gyvūnų rūšių buveinėms ir laukinių gyvūnų rūšims išsaugoti ar atkurti iki tinkamos jų būklės.
2. Rūšies buveinė (toliau - buveinė) – specifiniais abiotiniais ir biotiniais veiksniais pasižyminti aplinka, kurioje atitinkamos rūšies laukiniai gyvūnai gyvena laisvėje bet kuriuo savo biologinio ciklo etapu.
3. Buveinės apsaugos būklė – bendras poveikis buveinėms ir jų tipiškoms rūšims, kuris gali turėti ilgalaikę įtaką jų natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei jų tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui.
4. Genofondas – vienos laukinių gyvūnų rūšies populiacijos palyginti pastovi genų visuma, egzistuojanti tam tikru laiku.
5. Introdukcija - Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įvežimas į Lietuvą ir įkurdinimas gamtoje arba nelaisvėje laikytų Lietuvos gamtai svetimos laukinių gyvūnų rūšies individų įkurdinimas gamtoje.
6. Laukinė gyvūnija - laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma.
7. Laukinės gyvūnijos ištekliai – gyvi ir negyvi laukiniai gyvūnai, jų dalys, gaminiai iš jų, taip pat laukinių gyvūnų veiklos produktai.
8. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo limitavimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo normų nustatymas atsižvelgiant į turimus duomenis apie laukinės gyvūnijos išteklių kiekį, jų atsinaujinimo galimybes ir būtinybę išsaugoti ateičiai.
9. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas – laukinių gyvūnų paėmimas iš jų buveinių (medžiojimas, žvejojimas, gaudymas ir rinkimas, laukinių gyvūnų gausumo reguliavimas, paėmimas iš buveinių mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo, estetikos, zoologinių kolekcijų sudarymo, globos ir gydymo tikslais) ir jų laikymas nelaisvėje.
10. Medžiojamieji gyvūnai – laukiniai gyvūnai, kurie pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles priskirti šiai kategorijai dėl savo vertės bei šalyje susiklosčiusių medžioklės tradicijų.
11. Perkėlimas – laukinių gyvūnų perkėlimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekiant įkurdinti buveinėse, kuriose jie iki šiol nėra gyvenę.
12. Reintrodukcija – laukinių gyvūnų rūšies, kuri Lietuvoje yra išnykusi, individų įvežimas į Lietuvą ir išplatinimas turint tikslą ją vėl įkurdinti gamtoje.
13. Retos ir nykstančios laukinių gyvūnų rūšys – rūšys, kurios dėl jų būklės Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą arba yra saugomos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus.
14. Rūšis – individų, pasižyminčių bendrais morfofiziologiniais, biocheminiais ir elgsenos požymiais, laisvai tarpusavyje besikryžminančių ir duodančių gyvybingus bei vaisingus palikuonis, visuma. Rūšies sąvoka šiame įstatyme apima laukinių gyvūnų rūšį, porūšį ar geografiniu atžvilgiu atskirą populiaciją.
15. Rūšies apsaugos būklė – rūšį veikiančių veiksnių, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį jos paplitimui ir gausumui, visuma.
16. Tinkama rūšies apsaugos būklė – tokia būklė, kai populiacijos pokyčiai rodo, jog populiacija pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos natūralios buveinės komponentas, ir kai rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad sumažės ateityje, ir buveinė, kurioje populiacija galės išlikti ilgą laiką, yra bei bus ateityje pakankamai didelė.
3 straipsnis. Įstatymo objektas
4 straipsnis. Nuosavybės teisė į laukinę gyvūniją
1. Laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims.
2. Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, laikantis šio įstatymo bei kitų susijusių teisės aktų reikalavimų, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinės paėmusio asmens nuosavybe.
3. Jeigu nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai ištrūksta į laisvę ir jų savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, jie laikomi niekam nuosavybės teise nepriklausančiais laukiniais gyvūnais, išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų persekiojimas ir sugavimas yra privalomas pagal šio įstatymo 11 straipsnio reikalavimus.
5 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reguliavimas
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) koordinuoja valstybinių laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo strategijų bei programų rengimą ir tvirtina jas;
2) koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo srityje;
3) įstatymų nustatyta tvarka sudaro Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo srityje bei užtikrina jų vykdymą;
5) nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams privalomas laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones;
2. Aplinkos ministerija:
1) rengia ir įgyvendina valstybines laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo strategijas bei programas;
2) nustato laukinės gyvūnijos išteklių, laukinių gyvūnų buveinių, veisimosi sąlygų, laikinų apsistojimo vietų, žiemaviečių ir migracijos kelių apsaugos, atkūrimo ir tvarkymo reikalavimus;
6) tvirtina laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo taisykles pagal atskiras šio įstatymo 12 straipsnyje numatytas naudojimo rūšis, nustatydama leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų sąrašus, leidžiamus laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo būdus, terminus, įrankius ir limitus, laukinių gyvūnų gausumo reguliavimo normas ir priemones, medžiojamųjų gyvūnų gausumo nacionaliniuose parkuose reguliavimo reikalavimus;
8) rūpinasi, kad būtų išsaugoti laukinės gyvūnijos genofondai ir užtikrinti rūšių populiacijų minimalūs dydžiai;
9) nustato laukinių gyvūnų introdukcijos, reintrodukcijos bei perkėlimo tvarką, išduoda leidimus kryžminti laukinius gyvūnus;
10) organizuoja duomenų apie laukinę gyvūniją kaupimą ir tvarkymą laukinės gyvūnijos duomenų bazėje;
11) kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato prekybos laukiniais gyvūnais taisykles;
12) kartu su Žemės ūkio ministerija tvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką;
13) kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato laukinių gyvūnų paėmimo iš gamtinės aplinkos zoologinėms kolekcijoms sudaryti bei šių kolekcijų registravimo tvarką ir laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles;
Antrasis skirsnis
LAUKINĖS GYVŪNIJOS APSAUGA
6 straipsnis. Ūkinė veikla ir laukinių gyvūnų, jų buveinių, veisimosi, maitinimosi ir žiemojimo sąlygų ar migracijos kelių apsauga
1. Planuojamos ūkinės veiklos organizatoriai ir asmenys, besiverčiantys ūkine veikla, privalo vadovautis miškotvarkos, žemėtvarkos ir vandentvarkos projektų reikalavimais ir užtikrinti, kad plėtojant bet kokią ūkinę veiklą, kuri gali neigiamai veikti laukinius gyvūnus, jų buveines, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygas ar migracijos kelius, bus išvengta neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis bus minimalus.
2. Ūkinė veikla, galinti daryti reikšmingą neigiamą poveikį laukiniams gyvūnams, jų buveinėms, veisimosi, maitinimosi, žiemojimo, trumpalaikio apsistojimo migracijų metu sąlygoms ar migracijos keliams, vertinama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu toks neigiamas poveikis laukinei gyvūnijai yra neišvengiamas, planuojamos ūkinės veiklos dokumentuose turi būti numatytos neigiamo poveikio, daromo laukinei gyvūnijai, sumažinimo bei kompensavimo priemonės.
7 straipsnis. Retų ir nykstančių rūšių apsauga
1. Retų ir nykstančių rūšių laukiniams gyvūnams apsaugoti ir gausinti, Aplinkos ministerija organizuoja šių gyvūnų veisimą, nustato ir vykdo kitas apsaugos priemones šioms rūšims išsaugoti bei atkurti iki tinkamos jų būklės.
8 straipsnis. Laukinių gyvūnų perkėlimo, introdukcijos ir reintrodukcijos reguliavimas
1. Laukinius gyvūnus perkelti, introdukuoti ar reintrodukuoti leidžiama tik Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, gavus jos leidimą. Introdukuoti ar reintrodukuoti, arba perkelti laukinius gyvūnus draudžiama bei į laisvę ištrūkusius nelaisvėje laikytus laukinius gyvūnus būtina sugauti, jeigu Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija nustato, jog kyla hibridizacijos ar konkuravimo su giminingomis rūšimis, epidemijų išplitimo ir buveinių pakitimo pavojus ar kitaip gali būti sutrikdytas ekosistemų stabilumas, ar kilti grėsmė žmonių sveikatai bei gyvybei.
9 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos, atkūrimo ir prevencijos priemonių, skirtų laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, finansavimas
1. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemones finansuoja valstybė, savivaldybės ir laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai.
2. Papildomi laukinės gyvūnijos išteklių apsaugos ir atkūrimo priemonių finansavimo šaltiniai gali būti žemės, miško, vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų bei laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų savanoriškai skiriamos lėšos, taip pat kitos lėšos.
3. Prevencijos priemonės, kurių imasi žemės, miško ir vandens telkinių savininkai, valdytojai ir naudotojai, siekdami išvengti retų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų arba medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, finansuojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatytais atvejais bei tvarka, išskyrus atvejus, kai medžiojamųjų gyvūnų daromą žalą privalo atlyginti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai pagal šio įstatymo 25 straipsnio reikalavimus.
TrEčiasis skirsnis
LAUKINĖS GYVŪNIJOS išteklių NAUDOJIMAS
10 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo teisė
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsieniečiai. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai gali būti užsienio juridiniai asmenys, jei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir susitarimai nustato atitinkamą reikalavimą.
2. Privačios žemės savininkas turi teisę joje naudoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius, vadovaudamasis šiame įstatyme atskiroms naudojimo rūšims nustatytais reikalavimais bei kitais šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais teisės aktais, arba suteikti šią teisę kitiems asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalyje. Draudžiama privačioje žemėje naudoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis naudojimo rūšimis, jei žemės savininkas nėra suteikęs tokios teisės.
3. Valstybinėje žemėje laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklių naudojimas, laikantis šiame įstatyme atskiroms naudojimo rūšims nustatytų reikalavimų bei kitų šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimų, yra laisvas, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas naudojimo rūšis. Draudžiama valstybinėje žemėje naudoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis naudojimo rūšimis, jei valstybinės žemės valdytojas ar kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nėra suteikęs tokios teisės.
4. Teisė naudoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta naudojimo rūšimi gali būti suteikiama tik vienam asmeniui, išskyrus atvejus, kai sandoryje dėl šios teisės suteikimo numatoma, kad tam tikrą dalį išteklių naudos privačios žemės savininkas.
5. Teisės naudoti valstybinėje žemėje laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis naudojimo rūšimis suteikimo tvarką reglamentuoja šio įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje ir 15 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisės aktai.
6. Sandorių dėl teisės naudoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius suteikimo galiojimas nenutrūksta žemės, miško ar vandens telkinio nuosavybės teisėms perėjus kitam asmeniui ir šiose sutartyse nustatytos teisės ir pareigos pereina naujajam savininkui sudarytų sutarčių galiojimo laikotarpiui. Šie sandoriai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti, jeigu jie yra registruoti viešame registre.
11 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų teisės ir pareigos
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai turi teisę:
1) naudoti laukinės gyvūnijos išteklius, vadovaudamiesi Aplinkos apsaugos įstatymu, Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymu, Saugomų teritorijų įstatymu, Žuvininkystės įstatymu, šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais, nustatančiais laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo reikalavimus;
2) Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka gauti finansinę pagalbą laukinės gyvūnijos ištekliams, kurių naudojimą reguliuoja Lietuvos valstybė, apsaugoti ir atkurti;
2. Laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų pareigos:
1) laikytis šio straipsnio 1 dalies 1 punkte minėtų reikalavimų bei nepažeisti žemės, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių bei interesų;
2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendinti privalomas laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių atkūrimo priemones;
3) šio įstatymo 25 straipsnio nustatyta tvarka ir atvejais atlyginti žemės, miško, vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams žalą, atsiradusią dėl laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo;
4) nedelsiant pranešti policijai ir Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui apie kiekvieną nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų pabėgimo atvejį bei savo lėšomis vykdyti šio aplinkos apsaugos departamento padalinio nurodymus dėl privalomo pabėgusių gyvūnų sugavimo, jeigu tai yra būtina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
12 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys ir sąlygos
1. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšys:
13 straipsnis. Laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas saugomose teritorijose
Saugomose teritorijose, atsižvelgiant į šių teritorijų paskirtį, laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo apribojimai ir draudimai yra nustatomi Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, saugomų teritorijų nuostatuose, saugomų teritorijų apsaugos reglamentuose bei saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentuose.
14 straipsnis. Medžiojimas
1. Medžiojimas yra veikla, kurios tikslas - panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, juos sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Medžioti leidžiama tik asmenims, turintiems medžiotojo bilietą ar analogišką užsienio šalyse išduotą dokumentą bei kitus Aplinkos ministerijos tvirtinamų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytus dokumentus.
2. Medžiojamuosius gyvūnus medžioti leidžiama tik teritorijose, kuriose medžiojimas nėra uždraustas, tik tam tikrais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytais laikotarpiais, būdais bei priemonėmis, neprieštaraujančiomis medžiojamųjų gyvūnų rūšių ekologinės kontrolės principams ir nekeliančiomis grėsmės rūšių išlikimui. Draudžiami masiniai arba neselektyvūs medžiojimo būdai, galintys tapti rūšių nykimo priežastimi.
3. Teritorijose, kuriose medžiojimas yra uždraustas, medžiojamųjų gyvūnų gausumas gali būti reguliuojamas šio įstatymo 20 straipsnio nustatyta tvarka. Medžioti draudžiama valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir urbanizuotose teritorijose. Medžioti gali būti draudžiama ir kitose teritorijose, kai tokį reikalavimą numato kiti teisės aktai.
4. Saugomose teritorijose, kuriose pagal jų apsaugos ir naudojimo režimą medžiojimas nėra visiškai uždraustas, tačiau turi būti ribojamas, medžiojimo apribojimai nustatomi ir medžiojamųjų gyvūnų gausumas jose reguliuojamas vadovaujantis šio įstatymo 13 ir 20 straipsniais. Šios ir kitos teritorijos, nepaminėtos šio straipsnio 3 dalyje, yra priskiriamos prie medžioklės plotų.
5. Siekiant užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų naudojimą, šių gyvūnų išteklius naudoti leidžiama tik vientisuose, ne mažesniuose kaip 1 000 ha, ir nustatyta tvarka įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus, kai medžiojamųjų gyvūnų išteklius leidžiama naudoti mažesniuose medžioklės plotuose.
6. Medžiotojų bilietų išdavimo tvarką, medžioklės plotų vienetų formavimo ir registravimo tvarką reglamentuoja Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
7. Medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą, taisyklingo medžiojimo, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė yra limituojama, sumedžiojimo atskiruose medžioklės plotų vienetuose limitų nustatymo tvarką, sumedžiotų gyvūnų apyvartos, veterinarinės priežiūros ir saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus nustato Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.
15 straipsnis. Žvejyba
1. Žvejyba yra žuvų gaudymas, jų laikymas ar perdirbimas laivuose bei sugautų žuvų gabenimas laivais.
2. Žvejybą reglamentuoja Žuvininkystės įstatymas, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos tvirtinamos Žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos Lietuvos vandenyse taisyklės, Mėgėjiškos žūklės ir žuvų apsaugos taisyklės, Žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos Lietuvos Respublikos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje taisyklės, Laikinieji žvejybos ir žuvų išteklių apsaugos privačiuose vandens telkiniuose nuostatai bei kiti teisės aktai.
16 straipsnis. Medžiojimo ir žvejybos objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ar rinkimas
1. Medžiojimo ir žvejybos objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ar rinkimas yra laukinių gyvūnų, kurie pagal šio įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje ir 15 straipsnio 2 dalyje minėtus teisės aktus nėra priskirti medžiojimo ir žvejybos objektams, paėmimas iš jų buveinių.
2. Medžiojimo ir žvejybos objektams nepriklausančių ir leidžiamų gaudyti ar rinkti laukinių gyvūnų rūšių sąrašas, jų gaudymo ar rinkimo būdai, terminai bei kiti rinkimo ar gaudymo reikalavimai nustatomi Aplinkos ministerijos tvirtinamose Medžiojimo ir žvejybos objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymo ir rinkimo taisyklėse.
3. Fiziniai asmenys turi teisę šio straipsnio 2 dalyje minimo sąrašo gyvūnus gaudyti ar rinkti be atskiro leidimo, nepažeisdami žemės, miško ir vandens savininkų, valdytojų ir naudotojų ar kitų laukinės gyvūnijos naudotojų teisių bei interesų.
17 straipsnis. Laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams
1. Laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams yra laukinių laisvėje gyvenančių ir nelaisvėje laikomų gyvūnų stebėjimas, žymėjimas, veisimas, filmavimas ir panaši veikla. Tokia veikla leidžiama pagal Aplinkos ministerijos patvirtintas Laukinių gyvūnų naudojimo mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams taisykles be atskiro leidimo, jeigu laukiniai gyvūnai nėra paimami iš jų buveinių ir ši veikla nedaro žalos laukiniams gyvūnams, jų gyvenamajai aplinkai bei nepažeidžia žemės, miško ir vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų ar kitų laukinės gyvūnijos naudotojų teisių.
2. Naudoti laukinius gyvūnus mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams, paimant juos iš buveinių, leidžiama tik turint Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą ir suderinus su žemės, miško bei vandens telkinių savininkais, valdytojais ir naudotojais ar kitais laukinės gyvūnijos naudotojais.
18 straipsnis. Zoologinių kolekcijų sudarymas ir papildymas
1. Juridiniai ir fiziniai asmenys gali sudaryti ir papildyti zoologines kolekcijas
(gyvų laukinių gyvūnų, laikomų zoologijos soduose, parkuose ir okeanariumuose bei kitur, taip pat gyvūnų iškamšų, lizdų ir kiaušinių, preparatų ir gyvūnų dalių rinkiniai). Laukinius gyvūnus iš jų buveinių specialiai šiems tikslams leidžiama imti tik gavus Aplinkos ministerijos leidimą. Leidimų nereikia kolekcijoms, sudaromoms iš laukinių gyvūnų, paimamų iš buveinių pagal šio įstatymo 14, 15, 16, 17, 19 ir 20 straipsniuose nustatytus reikalavimus.
19 straipsnis. Laukinių gyvūnų paėmimas iš buveinių globos ir gydymo tikslais
1. Paimti laukinius gyvūnus iš jų buveinių kitais tikslais ir sąlygomis, nei tai yra numatyta šio įstatymo 14, 15, 16, 17, 18 ir 20 straipsniuose, ir laikyti juos nelaisvėje be atskiro leidimo leidžiama tik globos ir gydymo tikslais, tačiau laukiniams gyvūnams išgijus, juos privaloma grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti, arba perkelti į voljerus, aptvarus ar kitus statinius, įrengtus pagal Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvirtinamas laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles, jeigu yra tikėtina, kad laisvėje šie gyvūnai neišgyvens.
20 straipsnis. Laukinių gyvūnų gausumo reguliavimas
1. Atskirų rūšių laukinių gyvūnų gausumas reguliuojamas vykdant saugomų teritorijų priežiūrą, siekiant užtikrinti gyventojų sveikatą, apsaugoti nuo ligų naminius ar laukinius gyvūnus, išvengti laukinių gyvūnų daromos žalos žemės, miško ir žuvininkystės ūkiams, kitiems žmogaus veiklos objektams, laukiniams gyvūnams, svarbiems aplinkos komponentams.
2. Siekiant šių tikslų, privalomuosius nurodymus dėl laukinių gyvūnų gausumo reguliavimo priemonių įgyvendinimo žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams ar kitiems laukinės gyvūnijos naudotojams pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, Veterinarijos įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Apskrities valdymo įstatymu ir kitais įstatymais nustatytą kompetenciją gali duoti atitinkamos savivaldybės meras arba apskrities viršininkas kartu su visuomenės sveikatos, už gyvūnų sveikatingumo priežiūrą atsakingų ar aplinkos apsaugą vykdančių institucijų vadovais.
3. Nacionaliniuose parkuose medžiojamųjų gyvūnų gausumas reguliuojamas pagal nacionalinių parkų direkcijų teikimu Aplinkos ministerijos tvirtinamus medžiojamųjų gyvūnų gausumo nacionaliniuose parkuose reguliavimo reikalavimus. Pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl medžiojamųjų gyvūnų gausumo reguliavimo reikalavimų nustatymo nacionalinių parkų direkcijos teikia prieš tai juos viešai aptarusi su nacionalinio parko medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojais.
4. Laukinių gyvūnų gausumas reguliuojamas humaniškais būdais, išsaugant jų buveines ir nedarant žalos kitų rūšių laukiniams gyvūnams.
21 straipsnis. Prekyba laukiniais gyvūnais
1. Prekyba laukiniais gyvūnais – tai gyvūnų, jų dalių ar produktų, gautų iš laukinių gyvūnų, pirkimas, pardavimas, keitimasis, įvežimas į Lietuvos Respubliką, išvežimas iš jos ar pervežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją. Prekyba laukiniais gyvūnais pagal šį įstatymą taip pat laikomi bet kokie mainai ar keitimasis laukiniais gyvūnais, jų dalimis ar produktais, gautais iš laukinių gyvūnų, taip pat jų laikymas nelaisvėje ir eksponavimas siekiant gauti pajamų.
2. Aplinkos ministerija kartu su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba nustato prekybos laukiniais gyvūnais taisykles. Atsižvelgiant į laukinių gyvūnų rūšių ekologinę būklę ar Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, siekiant sumažinti laukinių gyvūnų paėmimą iš jų buveinių, prekyba kai kurių rūšių laukiniais gyvūnais yra ribojama arba draudžiama.
3. Prekybos laukiniais gyvūnais objektai gali būti tik laukiniai gyvūnai, paimti iš buveinių pagal šio įstatymo 14, 15, 16, 17, 18, 19 ir 20 straipsnių reikalavimus. Reikalavimus, susijusius su laukinių gyvūnų laikymu nelaisvėje, jų vežimo ir priežiūros sąlygomis, nustato Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.
ketvirtasis skirsnis
laukinės GYVŪNIJOS duomenų bazė
22 straipsnis. Laukinės gyvūnijos duomenų bazė
1. Laukinės gyvūnijos ir jos išteklių apskaitai bei racionaliam naudojimui užtikrinti Aplinkos ministerija kaupia ir tvarko laukinės gyvūnijos duomenų bazę.
2. Laukinės gyvūnijos duomenų bazėje kaupiami duomenys apie laukinių gyvūnų rūšių paplitimą, jų gausumą, jiems gyventi reikalingas buveines ir jų būklę, laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą bei jo pokyčius. Duomenų bazėje gali būti kaupiami ir kiti su laukine gyvūnija bei jos ištekliais susiję duomenys.
penktasis skirsnis
Laukinės GYVŪNIJOS APSAUGOS IR NAUDOJIMO VALSTYBinė KONTROLĖ
23 straipsnis. Laukinės gyvūnijos apsaugos ir naudojimo valstybinė kontrolė
šeštasis skirsnis
ATSAKOMYBĖ UŽ LAUKINĖS GYVŪNIJOS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS IR ŽALOS ATLYGINIMAS
24 straipsnis. Teisinė atsakomybė
25 straipsnis. Žalos atlyginimas
1. Fiziniai ir juridiniai asmenys privalo atlyginti dėl jų veiksmų ar neveikimo
padarytą žalą laukinei gyvūnijai, juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, žmonių sveikatai ir gyvybei, taip pat šio straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą kitų asmenų turtui.
2. Pareikšti ieškinius dėl padarytos žalos turi teisę:
3. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos institucijos, apskaičiuodamos žalos, padarytos laukinei laisvėje gyvenančiai gyvūnijai ar jos buveinėms, dėl pablogintų veisimosi ar laikino apsistojimo vietų sąlygų, sunaikintų žiemaviečių ar migracijos kelių, dydį, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta metodika.
4. Asmenys, turintys teisę tam tikroje teritorijoje naudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, privalo atlyginti šioje teritorijoje esančių žemės, miškų ir vandens telkinių sklypų, kuriuose medžiojimas nėra uždraustas, savininkams, valdytojams ir naudotojams žalą:
1) padarytą kanopinių žvėrių ar bebrų žemės ūkio pasėliams ir hidrotechnikos įrenginiams, jeigu žalą darančių žvėrių medžiojimas nėra uždraustas ištisus metus;
2) padarytą kanopinių žvėrių ar bebrų miškui, jeigu žalą darančių žvėrių medžiojimas nėra uždraustas ištisus metus ir pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršijo 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršijo 10 procentų.
5. Kiti įstatymai gali nustatyti atvejus, kada asmenys, turintys teisę tam tikroje teritorijoje naudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, yra atleidžiami nuo šių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo.
6. Žala, padaryta retų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų, arba medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala, kurios medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai neprivalo atlyginti pagal šio straipsnio 4 dalį, atlyginama Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatytais atvejais ir tvarka.”
2 straipsnis. Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies įsigaliojimas
3 straipsnis. Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei