Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2001 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą ir išdėstyti jį taip:
“LIETUVOS RESPUBLIKOS
ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
ĮSTATYMAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo paskirtis
Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus.
2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos
1. Žmonių užkrečiamosios (infekcinės ir parazitinės) ligos (toliau - užkrečiamosios ligos) - užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir jų toksinų sukeltos žmogaus ligos, kuriomis apsikrečiama nuo žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per aplinkos veiksnius.
2. Karantininės užkrečiamosios ligos - ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kurių profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai.
3. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai - helmintai, grybai, pirmuonys, bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, jų dalys, galintys sukelti žmonių užkrečiamąsias ligas.
5. Asmuo, įtariamas sergantis - asmuo, kuris turi požymių, panašių į sergančiųjų užkrečiamosiomis ligomis.
6. Asmuo, turėjęs kontaktą - asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais.
7. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų perdavimo veiksniai - oras, vanduo, maistas, dirva, žmogaus aplinkos objektai, nariuotakojai, kraujas ir jo preparatai, transplantantai, motinos pienas bei kiti žmogaus organizmo biologiniai skysčiai, per kuriuos užkrečiamųjų ligų sukėlėjai patenka ar gali patekti į žmogaus organizmą.
8. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojas (toliau - sukėlėjo nešiotojas) - žmogus ar gyvūnas, neturintis užkrečiamosios ligos klinikinių požymių, tačiau savo organizme nešiojantis ir į aplinką išskiriantis užkrečiamųjų ligų sukėlėjus.
9. Izoliavimas - asmens, sergančio užkrečiamąja liga, įtariamo sergančio, turėjusio kontaktą, ar sukėlėjo nešiotojo atskyrimas nuo aplinkinių žmonių norint išvengti užkrečiamosios ligos plitimo.
10. Užkrečiamosios ligos židinys - užkrečiamąja liga sergantis asmuo arba šio asmens ar sukėlėjo nešiotojo buvimo vieta ir jos aplinka, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai gali plisti, taip pat vietovė, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai egzistuoja, nesvarbu, ar joje būna žmogus.
11. Užkrečiamųjų ligų profilaktika - tai organizacinės, teisinės, ekonominės, technologinės, higieninės, epidemiologinės, imunobiologinės, chemoprofilaktikos, sveikatos ugdymo priemonės, taip pat kiti veiksmai ir metodai, kurie įgalina išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamosiomis ligomis.
12. Užkrečiamųjų ligų kontrolė - organizacinės, techninės, ekonominės, taip pat epidemiologinės ir kitos medicinos priemonės ir tokių priemonių programos, sudarančios galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.
13. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė priežiūra (toliau - epidemiologinė priežiūra) -. užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių visuma, įgalinanti kontroliuoti užkrečiamųjų ligų paplitimą ir riboti to plitimo sąlygas.
14. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas (toliau - epidemiologinis monitoringas) - sergamumo bei paplitimo lygių, mirtingumo, mirštamumo nuo užkrečiamųjų ligų, žmogui patogeninių mikroorganizmų cirkuliavimo, užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir paplitimo dėsningumų, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių bei programų įgyvendinimo kokybės ir efektyvumo ištisiniai ir atrankiniai statistikos stebėjimai.
15. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė analizė - epidemiologinio monitoringo duomenų apdorojimas, saugojimas, šių duomenų retrospektyvi ir operatyvi analizė, užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos priemonių pagrindimas, šių priemonių kokybės ir efektyvumo įvertinimas.
16. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė prognozė - sergamumo užkrečiamosiomis ligomis tendencijų, dinamikos rodiklių bei užkrečiamų ligų sukėlėjų cirkuliavimo proceso ypatumų prognozė konkrečiam laikotarpiui.
17. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė diagnostika - ligonių, asmenų, turėjusių su jais kontaktą, įtariamų sergančių gyventojų grupių, kurioms yra rizika susirgti užkrečiamosiomis ligomis, nustatymas, taip pat užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir paplitimo požymių bei priežasčių ir sąlygų nustatymas ir įvertinimas.
18. Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinė ir medicininė-karantininė apsauga - organizacinių, ekonominių, teisinių, sanitarinių, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių visuma, taikoma Lietuvos valstybės sienos perėjimo punktuose ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visoms transporto priemonėms ir keleiviams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką, kroviniams, įvežamiems į Lietuvos Respubliką ir pervežamiems per Lietuvos Respublikos teritoriją tranzitu, norint apsaugoti valstybės gyventojus ir aplinką nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų ar jų sukėlėjų įvežimo ir išplitimo.
19. Ypatingosios epideminės situacijos - tai atvejai, kai Lietuvos Respublikoje paskelbiamos užkrėstos teritorijos ir (ar) užregistruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai, pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos.
20. Užkrėsta teritorija - nustatytų ribų teritorija, kurioje dėl esančių pavojingų ar ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ar jų plitimo ypatumų nuolat ar ribotą laiką išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis.
21. Karantinas - specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, įvedamas atskiriems objektams (toliau - riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (toliau - teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos. Karantino tikslas - nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.
22. Ribotas karantinas – karantinas, taikomas pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkių ar grupinių susirgimų atvejais, kai karantino objektais yra ribota teritorija, konkretus objektas, konkreti žaliava ir (ar) produktas arba konkreti paslauga.
23. Imunoprofilaktika - biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms.
24. Chemoprofilaktika - vaistų vartojimas siekiant skubiai užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų atsiradimui ir plitimui.
25. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygiai:
1) įprastinis sergamumas - visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar atskiruose jos teritorijos administraciniuose vienetuose per vienodą laikotarpį užregistruotų susirgimų užkrečiamosiomis ligomis skaičius, nesiskiriantis nuo lyginamojo laikotarpio sergamumo rodiklių;
2) padidėjęs sergamumas - statistiškai patikimas įprastinio sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygio viršijimas;
3) protrūkis - staigus užkrečiamųjų ligų išplitimas, apėmęs riboto skaičiaus žmonių grupę ir (ar) ribotą teritoriją;
26. Sveikatos priežiūros įstaigos, licencijuotos užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos veiklai (toliau - sveikatos priežiūros įstaigos) - įstaigos ir įmonės, kurioms nustatyta tvarka suteikta teisė teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje.
27. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Tarnyba) - Sveikatos apsaugos ministerijos steigiama valstybės įstaiga, įgyvendinanti visuomenės sveikatos priežiūros strategiją, kurios dalimi yra užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos įgyvendinimas.
28. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras - Sveikatos apsaugos ministerijos steigiama valstybės įstaiga, organizuojanti ir vykdanti šiame bei kituose įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai numatytas žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės funkcijas, metodiškai vadovaujanti priešepideminiam darbui Lietuvoje, pagal kompetenciją koordinuojanti visų Lietuvos Respublikos institucijų veiklą žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos klausimais ir įgaliota bendradarbiauti su Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Sąjungos institucijomis, reguliuojančiomis užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimus, bei užsienio valstybių institucijomis, vykdančiomis žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolę, taip pat pagal kompetenciją atstovauti Lietuvos Respubliką šiose institucijose.
29. Teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos - visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos apskrityse (regionuose).
30. Užkrečiamųjų ligų kontrolės administravimą vykdantys tarnautojai (pareigūnai) - Tarnybos ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, kurie pagal savo darbo pobūdį nuolat ar laikinai atlieka viešojo administravimo funkcijas ir turi įgaliojimus priimti fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais.
31. Užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę vykdantys tarnautojai - Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei kitų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, atliekantys šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus užkrečiamųjų ligų profilaktikos, kontrolės, monitoringo bei epidemiologinės analizės, prognozės ir diagnostikos darbus, tačiau neturintys įgaliojimų vykdyti viešojo administravimo funkcijas bei priimti fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus.
32. Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas - Tarnybos direktoriaus skiriamas specialistas, atitinkantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintų pareiginių nuostatų ir kvalifikacinius reikalavimus, vykdantis viešojo administravimo funkcijas bei priimantis juridiniams ir fiziniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais Lietuvoje.
33. Apskrities (regiono) vyriausiasis epidemiologas - Teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, atitinkantis kvalifikacinius reikalavimus, kuriam Tarnybos direktoriaus įsakymu suteikiama teisė vykdyti viešojo administravimo funkcijas ir priimti juridiniams ir fiziniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais apskrityje (regione).
II SKYRIUS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA
PIRMASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLĖ
3 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės registrai, jų tvarkytojai bei tvarkytojų kompetencija
1. Visos diagnozuotos užkrečiamosios ligos ir išskirti šių ligų sukėlėjai registruojami užkrečiamųjų ligų ir užkrečiamųjų ligų sukėlėjų valstybės registruose. Šiuos registrus steigia ir jų nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybinių registrų vyriausias tvarkytojas yra Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras. Šių registrų pirminę informaciją tvarko pagal savo kompetenciją ir juridiniai bei fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri registruoja bendras gyvūnų ir žmonių užkrečiamąsias ligas ir jų sukėlėjus. Registrų tvarkytojų bei registrų pirminę informaciją tvarkančių juridinių ir fizinių asmenų kompetenciją registrų tvarkymo klausimais reglamentuoja registrų nuostatai.
4 straipsnis. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai ir informacijos apie juos teikimas
1. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai yra:
1) išskirti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, įrašyti į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, ir šių ligų sukėlėjų nešiojimo atvejai;
2) įtariami susirgimai užkrečiamosiomis ligomis ir šių ligų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, bei mirčių nuo jų atvejai;
3) žmonių apkandžiojimo (apseilinimo) atvejai, kai apkandžioja (apseilina) gyvūnai, kurie įtariami sergantys pasiutlige;
2. Juridiniai ir fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio registravimo objektus, privalo tvarkyti jų apskaitą ir nustatyta tvarka teikti informaciją apie juos atitinkamoms teritorinėms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms.
3. Privalomojo epidemiologinio registravimo tvarką, privalomą informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinį ir informacijos privalomojo perdavimo šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms ir pareigūnams tvarką bei terminus nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
4. Informacijos apie privalomojo epidemiologinio registravimo objektus, kurie užregistruoti Krašto apsaugos ministerijos , Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos įstaigose ar kariniuose vienetuose, privalomojo perdavimo Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui ir teritorinėms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su šiomis ministerijomis.
5 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas, analizė ir prognozė
1. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinio monitoringo organizavimo tvarką bei subjektus, kurie privalo jį vykdyti, nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
2. Užkrečiamųjų ligų privalomos epidemiologinės analizės ir prognozės tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
3. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę analizę ir prognozę atlieka teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Šios analizės duomenis bei užkrečiamosiomis ligomis segantiems teikiamos sveikatos priežiūros būklės vertinimą ne rečiau kaip kartą per metus pateikia:
2) apskrityse: apskrities gydytojas - atitinkamos apskrities viršininkui ir Lietuvos Respublikos vyriausiajam epidemiologui;
3) Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sveikatos priežiūros tarnybos - atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos vadovybei ir Lietuvos Respublikos vyriausiajam epidemiologui Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, suderinus su Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Teisingumo ministerijomis.
6 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė diagnostika
1. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę diagnostiką pagal kompetenciją privalo atlikti:
1) teisės aktų nustatyta tvarka gavę licencijas sveikatos priežiūros veiklai juridiniai ir fiziniai asmenys, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio registravimo objektus;
3. Užregistravus bendras žmonių ir gyvulių užkrečiamąsias ligas, veterinarijos specialistai atlieka epizootologinį tyrimą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka ir metodais, apie tyrimo duomenis informuodami Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą arba atitinkamos teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas.
ANTRASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ NUSTATYMAS, LIGONIŲ, ASMENŲ, ĮTARIAMŲ SERGANČIŲ, TURĖJUSIŲ KONTAKTĄ, BEI SUKĖLĖJŲ NEŠIOTOJŲ HOSPITALIZAVIMO, IZOLIAVIMO IR GYDYMO YPATUMAI
7 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų nustatymas
1. Užkrečiamųjų ligų klinikinius požymius nustato ir užkrečiamąsias ligas diagnozuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, kuriems teisė tai atlikti yra pripažinta Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
8 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimo, izoliavimo, ištyrimo ir gydymo ypatumai
1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, ar sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir (ar) gydymas gali būti taikomi tik jiems sutikus, išskyrus atvejus, nurodytus šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Jei šie asmenys yra neveiksnūs, tokį sutikimą turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą.
2. Ligoniai, asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję kontaktą ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių šie asmenys turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.
3. Ligoniai ir asmenys, įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, taip pat asmenys, nurodyti šio straipsnio 5 dalyje, jei jų izoliavimo gyvenamosiose patalpose sąlygos neatitinka higienos reikalavimų, arba asmens sveikatos būklė neleidžia jo palikti namuose ar kitoje paciento gyvenamojoje vietoje, privalo būti hospitalizuojami ir izoliuojami specialiai šiam tikslui įrengtose LNSS stacionarių asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpose. Šių įstaigų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
4. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, turi būti pervežami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas tam tikslui skirtu sanitariniu transportu pagal gydytojo infektologo ar kito gydytojo specialisto, nustačiusio ar įtarusio šias ligas, siuntimą, išrašomą Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Po kiekvieno tokių asmenų pervežimo privaloma transporto priemones nukenksminti. Nukenksminimą pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintas taisykles organizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią buvo paguldytas asmuo.
5. Ligoniai ar asmenys, įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis, neįrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, gali būti izoliuojami ir gydomi jų namuose ar kitoje paciento gyvenamojoje vietoje, jeigu gyvenamųjų patalpų higieninės sąlygos ar ligonio sveikatos būklė, jo veiksnumas leidžia tai padaryti. Sprendimą leisti izoliuotai gydyti asmenis namuose priima gydytojas infektologas ar kitas gydytojas specialistas, nustatęs tokiam asmeniui užkrečiamąją ligą.
6. Asmenims, hospitalizuotiems dėl pavojingos ar ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, draudžiama savavališkai palikti asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
7. Ligoniams, asmenims, įtariamiems sergantiems ir sukėlėjų nešiotojams taikomi diagnozavimo ir gydymo metodai turi būti aprobuoti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
8. Iš kontaktą turėjusių asmenų būtinai tirtinus dėl užkrečiamųjų ligų nustato asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, atliekantys šių ligų epidemiologinę priežiūrą.
9. Asmuo, turėjęs kontaktą su ligoniu ar asmeniu, įtariamu sergančiu ypač pavojinga liga, įrašyta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, arba šios ligos sukėlėjo nešiotoju, privalo būti izoliuotas savivaldos vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose, stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose arba šių asmenų namuose, jeigu higieninės sąlygos leidžia tai padaryti. Izoliavimą skiria, jo vietą bei terminus nustato apskrities vyriausiasis epidemiologas.
9 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ypatumai
1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas:
1) kai ligoniai ir asmenys, turėję kontaktą ar įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjo nešiotojai (kai šie asmenys neveiksnūs, - vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba privalomo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose dokumentuose, o bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti teritorinę visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Kai asmenys vengia būtinojo hospitalizavimo, izoliavimo, jie atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kitus teisės aktus;
2) kai ligonis ar asmuo, įtariamas sergantis pavojinga ar ypač pavojinga liga yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jam yra būtinas skubus gydymas norint išgelbėti gyvybę;
3) kai nėra pakankamai laiko gauti neveiksnaus asmens, sergančio, įtariamo sergančio įrašytomis į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio kontaktą su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo.
2. Sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo ir jo trukmės priima ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos gydytojas, o antras - gydytojas infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, pulmonologas), komisija. Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o kai šis asmuo yra neveiksnus, - vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Kai asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti du liudytojai. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į ligos istoriją. Asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o atviros plaučių tuberkuliozės atvejais - ne ilgiau kaip 12 savaičių, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dieną.
3. Kai pacientas dėl savo sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo motyvuotu teikimu priimdamas sprendimą skubos tvarka. Pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.
4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas. Pristatant asmenį būtinajam hospitalizavimui ir būtinajam izoliavimui, privalo dalyvauti policija. Ji užtikrina viešąją tvarką būtinai hospitalizuojant asmenis.
5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių kalinamųjų ir nuteistųjų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir organizuoja jų vykdymą atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Minimų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas gali būti taikomi ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o atviros plaučių tuberkuliozės atvejais ne ilgiau kaip 12 savaičių, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dieną. Terminą pratęsti šio straipsnio 3 dalyje nurodytais terminais gali tik teismas, o kariams - tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.
6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis neveiksnus, - vienas iš jo atstovų pagal įstatymą, turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais. Kai asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai.
III SKYRIUS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKA
PIRMASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS BENDROSIOS PRIEMONĖS
10 straipsnis. Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinė ir medicininė-karantininė apsauga
11 straipsnis. Imunoprofilaktika
1. Imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jiems sutikus, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai jie neveiksnūs, - gavus atstovų pagal įstatymą sutikimą.
2. Teisę verstis imunoprofilaktika turi tik asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gavę licenciją sveikatos priežiūros veiklai.
3. Imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai.
5. Visuotinė imunoprofilaktika gali būti taikoma tik šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną, kai kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonės negarantuoja šių ligų plitimo ribojimo.
12 straipsnis. Chemoprofilaktika
2. Teisę verstis imunoprofilaktika turi tik asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gavę licenciją sveikatos priežiūros veiklai.
3. Užkrečiamųjų ligų chemoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje turi būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti vaistai.
13 straipsnis. Privalomasis profilaktinis aplinkos nukenksminimas
1. Įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo per 24 valandas organizuoti savo aplinkos (patalpų ir teritorijos) privalomąjį profilaktinį nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kai teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai nustato, kad įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms priklausančiuose statiniuose ar jų teritorijose yra susikaupę užkrečiamųjų ligų sukėlėjus platinančių vabzdžių ar graužikų Šį nukenksminimą atitinkamose įmonėse, įstaigose, organizacijose, joms priklausančiuose riboto karantino objektuose reglamentuoja higienos normos.
2. Privalomąjį profilaktinį aplinkos nukenksminimą turi teisę atlikti tik nustatyta tvarka licencijuoti dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos veiklai juridiniai asmenys.
14 straipsnis. Privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija) užkrečiamųjų ligų židiniuose
1. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose turi būti atliktas privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, valymas, plovimas).
2. Kai fiziniai ar juridiniai asmenys savo noru nevykdo privalomojo aplinkos nukenksminimo, sprendimą dėl privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose priima apskrities vyriausiasis epidemiologas. Šį sprendimą priėmęs pareigūnas privalo su juo pasirašytinai supažindinti juridinius ir fizinius asmenis, kurių turtui taikomas privalomasis aplinkos nukenksminimas. Kai atsisakoma pasirašyti, asmenų informavimą turi patvirtinti du liudytojai.
3. Kai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose esančio turto savininkai neduoda sutikimo atlikti privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbus, šie darbai atliekami priverstinai, dalyvaujant policijos pareigūnams.
4. Privalomąjį aplinkos nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose organizuoja ir atlieka teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos arba, jų pavedimu, kiti šiai veiklai licencijuoti juridiniai asmenys.
15 straipsnis. Genetiškai modifikuotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų naudojimas
1. Juridiniams ir fiziniams asmenims verstis genetiškai modifikuotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų naudojimu Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą tokiai veiklai.
16 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų importas, eksportas, pervežimas ir laikymas
1. Įvežti į Lietuvos Respubliką ir išvežti iš jos laboratorinius indus su išskirtais ar kolekciniais žmonių užkrečiamųjų ligų sukėlėjais juridiniams ir fiziniams asmenims tik turint licenciją tokiai veiklai.
2. Licencijas šio straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai išduoda Vyriausybės įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Žmonių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų įvežimas ir išvežimas vykdomas Lietuvos Respublikos teisės aktų ar (ir) Seimo ratifikuotomis ar Vyriausybės patvirtintomis tarptautinėmis sutartimis pavojingų krovinių tarptautinių vežimui keliais, vandeniu, oru ir geležinkeliais nustatyta tvarka.
17 straipsnis. Asmenų, mirusių nuo užkrečiamųjų ligų, palaikų pervežimas ir laidojimas
Asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų pervežimo transporto priemonėmis, taip pat jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos, laidojimo ir perlaidojimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Susisiekimo ministerija ir Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos.
18 straipsnis. Privalomas sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų ir asmenų, įtariamų sergančių, susirgusių pavojingomis ar ypač pavojingomis ligomis, nušalinimas nuo darbo
1. Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti valstybės tarnautojams ir darbuotojams tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašą, tikrinimosi tvarką nustato Vyriausybė.
2. Darbuotojo sveikatos privalomo tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų išvados yra privalomos darbdaviui bei valstybės tarnautojui ir darbuotojui.
3. Valstybės tarnautoją ar darbuotoją, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų arba jos nepasitikrinusį be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė), darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, arba perkelti jį į kitą darbą toje pačioje darbovietėje. Tarnautojas ar darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą nuo tos dienos, kurią pateikia darbdaviui medicinines išvadas, kad gali tęsti darbą.
4. Uždaruose kolektyvuose gyvenantys kariai, asmenys, laikomi Vidaus reikalų ministerijos ar Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos uždarose įstaigose, privalo būti tikrinami ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Šių asmenų sveikatos tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų tvarką nustato tų įstaigų steigėjai, suderinę su Sveikatos apsaugos ministerija.
5. Asmenims, įtariamiems sergantiems ar susirgusiems pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje minėtame sąraše nustatytus darbus iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.
6. Išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį valstybės tarnautojams ir darbuotojams už sugaištą sveikatos patikrinimams laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – valstybės tarnautojas ar darbuotojas, jei kiti įstatymai nenumato kitaip.
ANTRASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS SPECIALIOSIOS PRIEMONĖS
19 straipsnis. Ypatingųjų epideminių situacijų nustatymas
20 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų nustatymas, skelbimas ir šio skelbimo atšaukimas
1. Kai Lietuvos Respublikos tam tikroje teritorijoje dėl esančių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir (ar) jų plitimo ypatumų nuolat išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis, ši teritorija turi būti paskelbta užkrėsta užkrečiamųjų ligų sukėlėjais.
2. Ar teritorijos užkrėstos užkrečiamųjų ligų sukėlėjais, ar ne, nustato teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos.
3. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstas teritorijas skelbia ir atšaukia:
1) visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose apskrityse - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;
4. Teritorijų skelbimo užkrėstomis, jo atšaukimo, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių šiose teritorijose taikymo tvarką nustato Vyriausybė.
5. Informaciją apie užkrėstų ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais teritorijų paskelbimą, šių teritorijų dydį ir ribas, šio paskelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3 valandas perduoti per visuomenės informavimo priemones, taip pat visoms užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24 valandas - Pasaulinei Sveikatos Organizacijai bei Europos Sąjungos įgaliotai institucijai.
21 straipsnis. Karantinas
1. Teritorijų, kuriose skelbiamas karantinas, dydį ir ribas nustato teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos.
2. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę bei režimą tvirtina:
1) visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose apskrityse - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;
4. Teritorijų karantino režimo priemonių įgyvendinimą turi organizuoti atitinkamų savivaldybių, kurių teritorijose skelbiamas karantinas, tarybos ir merai, apskričių, kurioms priskiriamos šios savivaldybės, viršininkai.
5. Teritorijų, kurioms yra taikomas karantino režimas, ribų apsaugą ir viešosios tvarkos palaikymą šiose teritorijose pagal kompetenciją organizuoja Vidaus reikalų ministerija ir Krašto apsaugos ministerija.
6. Informaciją apie teritorijų karantino skelbimą, teritorijų karantino dydį ir ribas, režimą, šio skelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3 valandas perduoti per visuomenės informavimo priemones, taip pat visoms užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24 valandas - Pasaulinei Sveikatos Organizacijai ir Europos Sąjungos įgaliotai institucijai.
7. Riboto karantino objektai gali būti:
1) žaliava, produktai, prekės, pašto siuntos, transporto priemonės, konteineriai, kai jie įvežami į Lietuvos Respubliką ar pervežami tranzitu per Lietuvos Respubliką iš ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų užsienio šalyse arba iš užkrėstų šių ligų sukėlėjais teritorijų Lietuvos Respublikoje į neužkrėstą teritoriją Lietuvos Respublikoje;
2) asmenys, įvažiuojantys į Lietuvos Respubliką ar pervažiuojantys per Lietuvos Respubliką tranzitu iš ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų.
8. Riboto karantino objektus, šio karantino taikymo trukmę ir režimą nustatyti bei atšaukti turi teisę Lietuvos Respublikos arba apskrities vyriausiasis epidemiologas.
9. Riboto karantino skelbimo ir šio skelbimo atšaukimo pagrindus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
10. Riboto karantino režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7 dalies 1 punkte išvardytiems objektams organizuoja Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Riboto karantino režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punkte išvardytiems objektams organizuoja atitinkamos savivaldybės gydytojas ir teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga.
11. Riboto karantino objektų apsaugą pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo epidemiologo prašymą organizuoja Vidaus reikalų ministerija.
12. Teritorijų ir riboto karantino režimo kontrolę Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka pagal savo kompetenciją atlieka Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras ar (ir) teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir jos teritorinės įstaigos.
IV SKYRIUS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
FORMAVIMAS BEI VALDYMAS
PIRMASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
FORMAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS
22 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos nustatymas
23 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos įgyvendinimas
Vyriausybės institucijos, apskričių viršininkai ir savivaldybių merai, vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintu pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu, privalo pagal kompetenciją planuoti pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacines, teisines ir ekonomines priemones bei užtikrinti jų įgyvendinimą. Šių priemonių rengimą ir įgyvendinimą koordinuoja Valstybinė sveikatos reikalų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
24 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės, apskričių ir savivaldybių tikslinės programos
1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinių privalomųjų programų, kurias rengti ir įgyvendinti yra būtina norint apsaugoti Lietuvos Respublikos teritoriją ir gyventojus nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų įvežimo ir išplitimo, sąrašas, jų rengimo bei įgyvendinimo terminai, rengėjai nustatomi užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių plane.
2. Apskričių viršininkai ir savivaldybių merai, vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintu užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu bei atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų higieninę ir gyventojų sveikatos būklę, privalo pagal kompetenciją rengti apskričių ir savivaldybių tikslines pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės programas bei užtikrinti jų įgyvendinimą.
ANTRASIS SKIRSNIS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
VALDYMO INSTITUCIJOS
25 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinio valdymo sistema
1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos.
2. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą apskrityse šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vykdo apskričių viršininkai ir apskričių gydytojai.
3. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą savivaldybėse šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vykdo pagal kompetenciją savivaldybių merai ir savivaldybių gydytojai.
4. Lietuvos Respublikoje užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo valstybinę priežiūrą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija, o pagal kompetenciją vykdo Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas, apskričių gydytojai ir apskričių vyriausieji epidemiologai, savivaldybių gydytojai.
5. Valstybinių tarnybų, vyriausiųjų epidemiologų, apskričių ir savivaldybių gydytojų funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių valdymo bei šių priemonių įgyvendinimo priežiūros srityje reglamentuoja šis įstatymas ir kiti teisės aktai.
6. Vyriausybė, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą:
2) įstatymų nustatyta tvarka steigia valstybės valdymo institucijas, kurios įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategiją;
7. Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą:
1) pagal savo kompetenciją įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinę strategiją, rengia valstybines privalomąsias ir tikslines užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės programas ir kontroliuoja, kaip jos vykdomos;
2) rengia teisės aktų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės projektus, pagal savo kompetenciją atlieka ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, apskrities, savivaldos vykdomųjų, kitų institucijų teisės aktų, reguliuojančių sveikatos santykius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse ar galinčių turėti jiems poveikio, projektų ekspertizę;
3) rengia ir tvirtina medicinos bei higienos normas, reglamentuojančias asmens sveikatos priežiūrą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės požiūriu;
5) organizuoja gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros išteklių atrankinius statistikos tyrimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės požiūriu;
6) rengia ir tvirtina žmonių sveikatai bei sveikatos priežiūros įstaigoms padarytos žalos ir nuostolių, kurie atsirado dėl užkrečiamųjų ligų nustatymo, jų plitimo ribojimo ir pasekmių likvidavimo, apskaičiavimo metodikas;
8. Apskrities viršininkas, įgyvendindamas savo teritorijoje užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybės politikos programą:
1) organizuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinių privalomųjų ir tikslinių programų įgyvendinimą;
2) organizuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės apskrities tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą;
3) organizuoja kontrolę, kaip apskrities savivaldybių merai pagal šio ir kitų įstatymų nustatytą kompetenciją įgyvendina užkrečiamųjų ligų kontrolę ir profilaktiką;
26 straipsnis. Valstybės nustatyta savivaldos institucijų kompetencija valdyti užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę
1. Savivaldybės taryba:
1) kasmet išklauso savivaldybės mero ataskaitą apie užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių plano įgyvendinimo eigą ir rezultatus;
2) tvirtina savivaldybių tikslines sveikatos programas dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės;
3) suderinusi su teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos vadovu, tvirtina savivaldybės teritorijos sanitarinės kontrolės taisykles;
2. Savivaldybės meras:
1) savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui tvirtina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių planą ir kartu su savivaldybės gydytoju kontroliuoja jo įgyvendinimą;
2) organizuoja centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens šaltinių apsaugą nuo mikrobinio teršimo ir higienos standartą atitinkančio geriamojo vandens tiekimą;
3) koordinuoja organizacinių, ekonominių ir techninių priemonių, kurios riboja žmonių sveikatai kenksmingą mikrobinį poveikį per orą, vandenį, dirvą ir gyvūnus, įgyvendinimą;
4) organizuoja įmonių, įstaigų, organizacijų, esančių savivaldybės teritorijoje, sanitarinę kontrolę;
6) įvertina savivaldybės ūkiui, sveikatos priežiūros įstaigoms dėl užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir išplitimo susidariusius ekonominius nuostolius ir teikia ieškinius jiems atlyginti;
3. Savivaldybės meras teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų teikimu:
1) atsisako įmonei išduoti leidimą ūkinei-komercinei veiklai ar išduotąjį atšaukia, kai ši veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, ir informuoti apie tai reikiamas valstybės institucijas;
2) motyvuotai reikalauja, kad atitinkamos ministerijos atsisakytų įmonėms išduoti leidimus ūkinei-komercinei veiklai ar išduotuosius atšauktų, kai ši veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, ir informuoti apie tai Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri, gavusi šią informaciją, analogišką motyvuotą reikalavimą taip pat turi pateikti atitinkamai ministerijai;
3) uždraudžia žmonių susibūrimus savivaldybės teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, viešosiose vietose, kai iškyla pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų išplitimo pavojus;
4) riboja gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą apkrėstoje teritorijoje ir išvykimą už jos ribų;
5) organizuoja nustatytose teritorijose karantino režimo priemonių įgyvendinimą, kai savivaldybės teritorijai yra paskelbtas teritorijų karantinas;
TREČIASIS SKIRSNIS
VALSTYBĖS IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ IR PAREIGŪNŲ KOMPETENCIJA VALDANT
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKĄ IR KONTROLĘ
27 straipsnis. Tarnybos ir jai pavaldžių įstaigų valstybės tarnautojų ir pareigūnų kompetencija užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojai ir pareigūnai turi šias teises ir pareigas:
1) vykdydami valstybinę užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priežiūrą, atlikdami imunoprofilaktiką, chemoprofilaktiką ar privalomąjį aplinkos nukenksminimą, imdami medžiagą mikrobiologiniams tyrimams bei aiškindamiesi susirgimų priežastis, pateikę tarnybinį darbų pavedimą ir tarnybinį pažymėjimą bei pranešę įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijai ar vadovybei ir lydimi jos atstovo, netrukdomai lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, krašto apsaugos sistemos ir vidaus reikalų sistemos objektuose, pasienio ruožo teritorijose, muitinės sandėliuose, Lietuvos Respublikos ir užsienio laivuose, esančiuose Lietuvos Respublikos uostuose ir teritoriniuose vandenyse, lėktuvuose, esančiuose Lietuvos Respublikos oro uostuose, kituose objektuose;
2) lankydamiesi įmonėse, įstaigose, organizacijose ir kituose objektuose gali apklausti personalą bei lankytojus (interesantus, klientus, pacientus) ir, nepažeisdami valstybės, komercinių, karinių ar kitų paslapčių bei asmens sveikatos informacijos konfidencialumo, susipažinti su objekto technologine ir naudojamų žaliavų, gamybos (paslaugų) procesų bei gaminamos produkcijos ir jos realizavimo dokumentais, kurių reikia įvertinti gamybos proceso ar produkto (paslaugos) epidemiologinę saugą ir įtaką gyventojų apsikrėtimui užkrečiamosiomis ligomis arba įtraukti objektą, jo žaliavas ir (ar) produkciją bei paslaugas į teritorijos ar ribotą karantiną;
3) gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, kitų juridinių bei fizinių asmenų dokumentų kopijas ir informaciją apie jų veiklos srityje galimus užkrečiamųjų ligų sukėlėjų plitimo veiksnius, užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir jų paplitimo priežastis, teritorijų karantino ir riboto karantino objektus;
4) pagal savo kompetenciją apklausti ligonio ar asmens, įtariamo sergančio pavojingomis ir ypač pavojingomis ligomis, ar sukėlėjo nešiotojo šeimos narius. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir jų padalinių gydytojai epidemiologai ir jų padėjėjai, nepažeisdami asmens sveikatos informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi informuoti tokių asmenų šeimos narius ir kartu dirbančius asmenis apie galimą pavojų jų sveikatai ir galimybę to pavojaus išvengti naudojant profilaktines bei apsaugines priemonėmis;
5) Lietuvos Respublikos vyriausiojo epidemiologo ar apskrities (regiono) vyriausiojo epidemiologo sprendimu, padedami policijos, patekti į pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga susirgusio, įtariamojo sergančio būstą be jo sutikimo, kai reikia gelbėti šio asmens ir aplinkinių gyvybę, sveikatą;
6) apžiūrėti pasienio kontrolės postuose, importo ir eksporto terminaluose kiekvieną transporto priemonę, įvažiavusią į Lietuvos Respubliką, bei pagal savo kompetenciją apklausti valstybės sieną kertančius asmenis, kai jie atvyksta (tiesiai ar tranzitu) iš pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų, reikalauti tarptautinės teisės aktų numatytų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės dokumentų;
7) teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms dėl geriamojo vandens, maisto produktų, kurių vartojimas galėjo lemti ar lėmė užkrečiamųjų ligų atsiradimą ir išplitimą, realizavimo sustabdymo ir jų išėmimo iš apyvartos, geriamojo vandens tiekimo sustabdymo, apkrėstų maisto produktų nustatyta tvarka sunaikinimo ar utilizavimo, geriamojo vandens tiekimo sistemų dezinfekcijos;
8) į ilgesnius kaip 3 mėnesių reisus neleisti išplaukti iš Lietuvos uostų Lietuvos Respublikoje registruotiems laivams be teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos karantino funkcijas vykdančio gydytojo atžymos išplaukti leidžiama, kai šių reisų metu laivai lankosi Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalyse, įrašytose į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą;
9) tarptautinės teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka priimti sprendimą dėl keleivių ir transporto priemonių, atvykusių į Lietuvos Respubliką ar esančių jos teritorijoje, sulaikymo, keleivių privalomo sveikatos patikrinimo ir jų privalomo ištyrimo, ar neserga pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat prekių, bagažo, konteinerių, esančių transporto priemonėje, privalomo laboratorinio ištyrimo, ar neturi šių ligų sukėlėjų. Šio sprendimo vykdymą turi pagal savo kompetenciją užtikrinti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, policija ir kitos atsakingos valstybės institucijos;
10) priimti sprendimą dėl profilaktinio aplinkos nukenksminimo, privalomojo nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) užkrečiamųjų ligų židiniuose šio įstatymo ir tarptautinės teisės aktų nustatytais pagrindais;
11) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, sustabdyti ar apriboti įmonių, įstaigų ar organizacijų veiklą, dėl kurios iškyla pavojus atsirasti ir išplisti pavojingoms ir ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, kaip tai nustatyta šio įstatymo 21 straipsnio 7 ir 8 dalyse;
12) kai įmonių ūkinė-komercinė veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, reikalauti, kad atitinkamos ministerijos ar savivaldybės atsisakytų įmonėms išduoti šiai veiklai leidimus (licencijas) ar juos atšauktų (panaikintų). Šį reikalavimą ministerijos ir savivaldybės privalo vykdyti;
13) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms drausti ar riboti konkrečių žaliavų, prekių, kurios buvo užkrečiamųjų ligų protrūkiuose sukėlėjų perdavimo veiksniais, gamybą, realizavimą ir tiekimą;
14) ruošti ir teikti įgaliotoms institucijoms priimti teisės aktų projektus, nustatančius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės tvarką;
15) teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms, turinčioms teisę įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas ir ekonomines sankcijas;
2. Šio straipsnio 1 dalies 9-16 punktuose nurodytas teises turi tik Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas, jo pavaduotojas ir apskričių vyriausieji epidemiologai, o šio straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose nurodytas teises taip pat turi šio įstatymo 30 straipsnyje nurodyti pareigūnai.
3. Užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę vykdantys tarnautojai turi teisę nustatyti taisyklių, higienos normų, kitų pagal standartus normatyvinių dokumentų, skirtų užkirsti kelią užkrečiamosioms ligoms arba kovai su jomis, pažeidimus, dėl kurių galėjo atsirasti ir išplisti užkrečiamosios ligos. Nustatant taisyklių, skirtų užkirsti kelią užkrečiamosioms ligoms arba kovai su jomis, pažeidimus, dėl kurių galėjo atsirasti ir išplisti užkrečiamosios ligos, įrodymų pakankamumą ir įrodinėjimo priemones kiekvienu konkrečiu atveju nustato pagal kompetenciją šio straipsnio 4 dalyje nurodyti tarnautojai (pareigūnai). Nustatant šių taisyklių pažeidimus, epidemiologinės diagnostikos ir epidemiologinės analizės duomenys turi vienodą reikšmę.
4. Lietuvos Respublikos ir apskričių vyriausieji epidemiologai, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojai turi ir kitų teisių, taip pat pareigų užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais. Šias teises ir pareigas reglamentuoja šis ir kiti įstatymai, tarptautinės teisės aktai Lietuvos Respublikos ir apskričių vyriausiųjų epidemiologų, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų nuostatai, kuriuos tvirtina sveikatos apsaugos ministras.
28 straipsnis. Savivaldybės gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
29 straipsnis. Apskrities gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
30 straipsnis. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sveikatos priežiūros ar (ir) medicinos tarnybų vyriausiųjų vadovų gydytojų, Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srities įstaigų, karinių vienetų sveikatos ir (ar) medicinos tarnybų vyriausiųjų vadovų gydytojų teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
1. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos reguliavimo srities įstaigų sveikatos priežiūros ar (ir) medicinos tarnybų vyriausieji vadovai gydytojai turi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5, 9, 10 punktuose nurodytas teises, kuriomis naudojasi tik šioms ministerijoms pavaldžiuose objektuose bei šiuose objektuose dirbančių valstybės tarnautojų būstuose.
2. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos reguliavimo srities įstaigų, karinių vienetų sveikatos priežiūros ir (ar) medicinos tarnybų vyriausieji vadovai gydytojai ir jų įgalioti gydytojai turi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 8, 9 punktuose nurodytas teises, kuriomis naudojasi tik šioms ministerijoms pavaldžiuose objektuose (įstaigose, kariniuose vienetuose ir pan.).
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti pareigūnai, remdamiesi Sveikatos sistemos įstatymu, taip pat turi teisę reikalauti, kad Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srities įstaigos, kariniai vienetai ar kiti fiziniai ir juridiniai asmenys atlygintų išlaidas, atsiradusias dėl sveikatai neteisėta veika padarytos žalos, kurią lėmė užkrečiamoji liga.
V SKYRIUS
FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR PAREIGOS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS SRITYJE, GINČŲ SPRENDIMO BEI ŽALOS, SUSIJUSIOS SU UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLE IR PROFILAKTIKA,
ATLYGINIMO YPATUMAI
31 straipsnis. Asmenų, sergančių, įtariamų sergančių užkrečiamosiomis ligomis, ar sukėlėjų nešiotojų teisių garantijos
1. Asmenys negali būti diskriminuojami dėl to, kad serga (sirgo) ar įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis ar yra sukėlėjų nešiotojai.
2. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimai, nustatyti šio ir kitų įstatymų, jeigu jie gina visuomenės sveikatos interesus nepažeisdami visuotinai pripažįstamų žmogaus teisių, negali būti laikomi diskriminuojamais asmenis.
3. Asmenys, tapę ilgalaikiais užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojais ir dėl to nušalinami nuo savo profesinės veiklos, kadangi jų darbas sukeltų užkrečiamosios ligos išplitimo pavojų, kai jų sutikimu negali būti perkelti į jų sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą, pripažįstami tapę bedarbiais dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, gauna bedarbio pašalpą nuo pirmos dienos, kai nebegali grįžti į savo darbą, ir turi pirmumo teisę į profesinį permokymą ar perkvalifikavimą.
32 straipsnis. Specialios asmenų teisės gauti informaciją apie savo sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų
1. Asmenys turi teisę gauti informaciją apie susirgimą užkrečiamąja liga, taikomus diagnostikos, gydymo metodus, užkrečiamosios ligos keliamą pavojų kitiems asmenims bei būdus šiam pavojui išvengti. Šią informaciją privalo suteikti pagal kompetenciją tie asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kurie diagnozavo užkrečiamąją ligą ar vykdo užkrečiamųjų ligų kontrolę.
33 straipsnis. Asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
1. Asmenys, įtariami sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, turėję kontaktą, sukėlėjų nešiotojai privalo:
1) įtarę, jog yra susirgę pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga ar kad nešioja sukėlėją, savo iniciatyva nedelsdami nutraukti darbą, kai jis yra susijęs su maisto produktų gamyba, realizavimu, gabenimu, saugojimu, geriamojo vandens tiekimu, vaikų ugdymu švietimo įstaigose, slauga sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, pranešti apie tai darbdaviui ir kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją ar asmens sveikatos priežiūros specialistą;
2) pateikti teisingą informaciją apie užkrečiamosios ligos šaltinį arba užsikrėtimo aplinkybes, asmenis, su kuriais turėjo kontaktą, kai šios informacijos teisėtai reikalauja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, atliekantys šių ligų epidemiologinę priežiūrą;
34 straipsnis. Juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje
1. Juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę:
1) ginčyti teismine tvarka Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojų (pareigūnų) sprendimų teisėtumą;
2. Juridiniai ir fiziniai asmenys privalo:
35 straipsnis. Ginčų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sprendimo tvarka
1. Ginčai dėl asmenų pažeistų teisių, susijusių su užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrole, sprendžiami teismine tvarka.
36 straipsnis. Žmonių sveikatai padarytos žalos ir sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų dėl užkrečiamųjų ligų atlyginimas
VI SKYRIUS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS FINANSAVIMAS
IR IŠLAIDŲ KOMPENSAVIMAS
37 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių finansavimo iš valstybės biudžeto ypatumai
Iš valstybės biudžete sveikatos priežiūrai numatytų lėšų finansuojama:
1) užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, priskirtos būtinosioms visuomenės sveikatos priežiūros priemonėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė;
2) riboto karantino, kuris nustatomas pagal šį įstatymą ir kitus teisės aktus, priemonių taikymas žmonėms, jų sveikatos patikrinimai, mikrobiologiniai tyrimai, ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika, izoliavimas, atliekami tarptautinės teisės aktų nustatyta tvarka;
38 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, kurių išlaidos neatlyginamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų
1. Lietuvos Respublikos gyventojų, neįrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą asmenų, kuriems atliekama privaloma imunoprofilaktika, sąrašą, taip pat išvykstančių į užsienio šalis, reikalaujančias privalomos atvykstančiųjų imunoprofilaktikos dėl užkrečiamųjų ligų, skiepijimo išlaidos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų neatlyginamos. Šios imunoprofilaktikos kainas ir apmokėjimo už ją tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
2. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių, naudojamų įvežamoms iš užkrėstų teritorijų į Lietuvos Respubliką, išvežamoms iš užkrėstų Lietuvos Respublikos teritorijų transporto priemonėms, paštui, prekėms, bagažui, konteineriams bei žmonėms, įvažiuojantiems iš tokių teritorijų į Lietuvos Respubliką ar išvažiuojantiems iš užkrėstų Lietuvos Respublikos teritorijų, kai šių priemonių išlaidos nėra atlyginamos iš valstybės biudžeto, sąrašą, priemonių kainas ir mokėjimo už jas tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į tarptautinės teisės aktus. Šių priemonių kainos neturi viršyti čia nurodytų ligų kontrolės ir profilaktikos priemonių įgyvendinimo faktinių išlaidų.
39 straipsnis. Lėšų rezervas užkrečiamųjų ligų profilaktikai ir jų pasekmėms pašalinti
Sveikatos apsaugos ministerija iš valstybės biudžete sveikatos priežiūrai skiriamų asignavimų privalo sudaryti lėšų rezervą padidėjusio sergamumo pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, jų protrūkių ar epidemijų profilaktikai ir jų pasekmėms pašalinti bei nustatyti šių lėšų naudojimo tvarką. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniams likviduoti Sveikatos apsaugos ministerija privalo sudaryti sistemingai atnaujinamą inventoriaus, vaistų, įskaitant imunopreparatus, dezinfekcijos medžiagų, diagnostikumų ir terpių, įrangos ir specialaus transporto atsargą arba sudaryti skubaus tiekimo sutartis su prekių, vaistų ir kitais tiekėjais, jei kitaip nenumato valstybės rezervą (valstybės atsargas) reglamentuojantys teisės aktai.”