2001-10-10

Projektas IXP-762(2)’

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

2001 m.          d. Nr.

Vilnius

(Žin., 1993, Nr. 63-1188; 1995, Nr.60-1502; 2000, Nr.58-1703)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir jį išdėstyti taip:

“LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ

ĮSTATYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis Įstatymas nustato saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose.

2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos

Atkuriamieji ir genetiniai sklypai - saugomos teritorijos, skirtos apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius.

Bendrija – apibrėžtoje erdvėje ir apibrėžtu laiku egzistuojanti gyvųjų organizmų įvairių rūšių visuma.

Biologinė įvairovė – gyvųjų organizmų rūšių, jų bendrijų, buveinių, ekosistemų ir genetinė įvairovė.

Biosferos monitoringo teritorijos – kompleksinės paskirties saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globaliniam bei regioniniam biosferos monitoringui ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.

Buveinė – gyvojo organizmo buvimo vieta su jai būdinga aplinka, kurioje jis sugyvena su kitais organizmais.

Buveinės apsaugos būklė – bendras poveikis buveinei ir jai būdingoms rūšims, galintis turėti ilgalaikę įtaką buveinės natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei jai būdingų rūšių ilgalaikiam išlikimui.

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, atitinkančios Europos Tarybos gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos (92/43/EEB) reikalavimus, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui.

Draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingus gamtos ir kultūros objektus, kompleksus bei vietoves, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą.

Ekologinės apsaugos zonos – teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.

Ekologinis tinklas – gamtinio karkaso dalis, jungianti didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius. 

Ekosistema – funkcinė gyvųjų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos sistema, kurią sieja tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai.

Ekologiškai svarbios teritorijos – kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir vandenų apsaugai svarbios teritorijos.

Europos Bendrijos svarbos teritorija – teritorija, išskirta atsižvelgiant į Europos Tarybos gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos direktyvą (92/43/EEB) ir skirta natūralių buveinių tipų ir rūšių apsaugai bei Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” vientisumui užtikrinti.

Europos ekologinis tinklas “Natura 2000” – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.

Gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų.

Gamtinis kraštovaizdis – natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis.

Kraštovaizdis – žemės paviršiaus gamtinių ir antropogeninių komponentų (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų, archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos veikiamas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, atitinkančios Europos Tarybos laukinių paukščių apsaugos direktyvos (79/409/EEB) reikalavimus, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale.

Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai - kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Paveldo objektų apsaugos reglamentai – dokumentai, nustatantys šių objektų tvarkymo ir naudojimo sąlygas.

Pažintinis turizmas – turizmo kryptis, orientuojanti į tikslingą krašto gamtos ir kultūros vertybių, kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, taip pat skirtą mokslui ir mokymui.

Rekreacija – žmogaus veikla, kurios tikslas - poilsiauti, keliauti bei gydytis.

Rezervatai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis.

Rezervatinė apyrubė – nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija.

Rūšies apsaugos būklė – rūšį veikiančių veiksnių, galinčių turėti ilgalaikę įtaką jos paplitimui ir gausumui, visuma.

Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

Saugomų teritorijų apsauga – procesas, susidedantis iš saugomų teritorijų planavimo bei projektavimo, konkrečių apsaugos ir tvarkymo priemonių įgyvendinimo, kontrolės, taip pat aplinkosauginio švietimo.

Saugomų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai - Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys privalomas teisės normas, nurodančias specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ypatumus. Laikinieji reglamentai - Vyriausybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys privalomas teisės normas, nurodančias specialius saugomų teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ypatumus ir galiojantys ne ilgiau kaip 1 metus.

Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai - Vyriausybės patvirtinti kraštovaizdžio tvarkymo zonų, nustatomų rengiant saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo schemas), kraštovaizdžio apsaugos naudojimo ir tvarkymo reikalavimai.

Saugomų teritorijų kontrolė – saugomų teritorijų apsaugos proceso dalis – kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros, gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymais, kitais teisės aktais bei saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra.

Saugomų teritorijų nuostatai – teisės aktai, nustatantys saugomų teritorijų ar jų tipų bendrus apsaugos ir tvarkymo ypatumus, valdymo bei veiklos organizavimo principus.

Saugomų teritorijų planavimo dokumentai – specialieji teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcines ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo vertybėms išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas.

Saugomų teritorijų tvarkymas – veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, racionaliai naudoti ir atkurti pažeistus gamtos ir kultūros paveldo kompleksus bei objektus, pritaikyti saugomas teritorijas pažintiniam turizmui.

Tinkama buveinės apsaugos būklė – tokia būklė, kai natūralus buveinės paplitimo arealas ir jos plotai tame areale nekinta arba didėja, kai egzistuoja ir tikimasi, kad neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos, kai šiai buveinei būdingų rūšių apsaugos būklė yra palanki.

Tinkama rūšies apsaugos būklė – tokia būklė, kai rūšies populiacijos pokyčiai rodo, kad rūšis pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybinga savo natūralios buveinės sudėtinė dalis ir kai rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir yra tikėtina, kad nesumažės ir kad išliks pakankamai didelė buveinė, kurioje rūšies populiacija išsilaikys ilgą laiką.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – valstybės valdymo institucija, įgyvendinanti šalies saugomų teritorijų politiką.

Valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkciniu bei kraštovaizdžio tvarkymo zonavimu.

Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai – valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų bei saugomų teritorijų valstybinio valdymo ir kontrolės įstaigų tarnautojai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus. Valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo apsaugą.

Veikla – ūkinė ir kita žmogaus veikla, turinti poveikį aplinkai.

ANTRASIS SKIRSNIS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA ir veiklos reglamentavimo dokumentai

3 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimo tikslai

Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

4 straipsnis. Saugomų teritorijų sistema

1. Saugomų teritorijų sistemos pagrindą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos:

1) saugomos konservacinio prioriteto (išsaugomosios) teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

a) rezervatai;

b) draustiniai;

c) paveldo objektai;

2) kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

a) valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai;

b) biosferos monitoringo teritorijos - biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

2. Rezervatai, draustiniai, paveldo objektai, valstybiniai parkai ir biosferos rezervatai sudaro ypač saugomų teritorijų grupę, priklausančią šalies saugomų teritorijų sistemai.

3. Saugomų teritorijų sistemai papildomai priskiriamos:

1) gamtos išteklių atkūrimo ir palaikymo, arba atkuriamosios apsaugos prioriteto, teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, gausinami bei ribotai naudojami visuomenei svarbūs gamtos ištekliai. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai:

a) atkuriamieji sklypai;

b) genetiniai sklypai;

2) ekologinio prioriteto (apsaugomosios) teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos.

4. Lietuvos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautiniu mastu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų, gyvūnų ir grybų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo vertybių, gali būti suteikiamas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) šio Įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka jos gali būti įrašomos į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus.

5. Įgyvendinant Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus, šio Įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas:

1)  buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama palaikyti ar atkurti natūralių buveinių palankią apsaugos būklę, prisidėti prie Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” sukūrimo;

2)  paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose siekiama išsaugoti natūralias paukščių rūšių buveines, laukinių paukščių rūšių populiacijas jų paplitimo arealuose, atkurti sunaikintus laukinių paukščių rūšių biotopus, išsaugoti migruojančių paukščių rūšių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijų susitelkimo vietas.

6. Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą subalansuojančią bendrą sistemą jungia gamtinis karkasas.

5 straipsnis. Veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai

Veikla saugomose teritorijose reglamentuojama:

1)  šiuo Įstatymu, taip pat Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kitais įstatymais;

2)  saugomų teritorijų nuostatais;

3)  saugomų teritorijų planavimo dokumentais;

4)  saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų individualiais apsaugos reglamentais, taip pat saugomų teritorijų regioniniais architektūriniais reglamentais;

5)  saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais;

6)  laikinais reglamentais;

7)  kitais teisės aktais;

8)  apsaugos sutartimis dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo.

2. Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu, individualius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos.

3. Apsaugos sutartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais, kurių žemė, miškas ar vandens telkinys yra saugomoje teritorijoje, sudaro Vyriausybės įgaliotos institucijos. Šios sutartys įsigalioja įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Jose nustatyti veiklos apribojimai turi atitikti šiame straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų reikalavimus. Sutarčių sudarymo tvarką ir formas tvirtina Vyriausybė.

TREČIASIS SKIRSNIS

SAUGOMOS KONSERVACINIO PRIORITETO (IŠSAUGOMOSIOS) TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas

6 straipsnis. Rezervatai

1. Rezervatų steigimo tikslai yra:

1)   užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą;

2)   išsaugoti tipišką arba unikalų gamtinį arba kultūrinį kraštovaizdį ir jame esančius paveldo objektus;

3)   išsaugoti vertingas natūralias ekosistemas, buveines, laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių genofondą;

4)   organizuoti nuolatinius mokslinius tyrimus ir stebėjimus bei muziejinį darbą;

5)   propaguoti gamtos ar kultūros paveldo vertybes.

2. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

1)   gamtinius – ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti;

2)   kultūrinius (rezervatus-muziejus) - ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

3. Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriama:

1)  valstybiniai rezervatai;

2)  rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose;

3)  rezervatinės apyrubės.

7 straipsnis. Veiklos rezervatuose reglamentavimas

1. Gamtinių rezervatų apsaugos ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti gamtinių rezervatų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama tik ši veikla:

1)  natūralių gamtinių procesų eigos tyrimai ir stebėjimai;

2)  priešgaisrinių priemonių vykdymas;

3)  epizootijų atvejais sanitarinių priemonių vykdymas;

4)  statinių, kurių reikia rezervato steigimo ir veiklos tikslams įgyvendinti, statyba;

5)  gamtinio kraštovaizdžio, ekosistemų bei objektų, pažeistų veiklos, atkūrimas;

6)  kitų priemonių, atitinkančių rezervato steigimo tikslus, įgyvendinimas.

2. Vietos gyventojų uogavimo ir grybavimo tvarką nustato gamtinių rezervatų nuostatai.

3. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti kultūrinių rezervatų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) leidžiama tik ši veikla:

1) mokslinio tyrimo ir muziejinis darbas;

2) veiklos pažeistų kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų atkūrimas;

3) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų remontavimas, restauravimas ir konservavimas;

4) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų bei objektų pritaikymas lankymui ir eksponavimas;

5) statinių, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti, statyba;

6) kita veikla, atitinkanti rezervato steigimo tikslus ir nurodyta kultūrinių rezervatų nuostatuose bei teritorijų planavimo dokumentuose.

4. Kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose) remonto, tyrinėjimo, restauravimo ir konservavimo darbai atliekami įstatymų nustatyta tvarka.

5. Kultūrinių rezervatų (rezervatų-muziejų) naudojimo ir lankymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

8 straipsnis. Draustiniai

Draustinių steigimo tikslai yra:

1)   išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių kompleksus ar atskirus jų elementus;

2)   užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą;

3)   išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas;

4)   sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams;

5)   sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui;

6)   propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

Pagal saugomų vertybių pobūdį draustiniai skirstomi į:

1)   gamtinius;

2)   kultūrinius;

3)   kompleksinius.

Gamtiniai draustiniai yra:

1)   geologiniai – žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti;

2)   geomorfologiniai – tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti;

3)   hidrografiniai – tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti;

4)   pedologiniai – natūraliems dirvožemiams saugoti;

5)   botaniniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų rūšims bei jų bendrijoms ir buveinėms saugoti;

6)   zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, entomologinių ir kitos draustinių rūšys;

7)   botaniniai-zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšims bei jų bendrijoms saugoti;

8)   genetiniai – genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti;

9)   telmologiniai – tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti;

10) talasologiniai – vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti.

Kultūriniai draustiniai yra:

1)   archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti;

2)   istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriškai reikšmingomis išlikusiomis ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa pasižyminčioms teritorijoms saugoti;

3)   etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms saugoti;

4)   urbanistiniai / architektūriniai – urbanistiniu požiūriu išsiskiriančioms istorinėms miestų dalims, miesteliams, vietovėms, kuriose yra architektūriškai vertingų pastatų ir statinių ansamblių ar kompleksų, saugoti.

Kompleksiniai draustiniai yra:

1)   kraštovaizdžio – vertingam gamtiniam ir (ar) kultūriniam kraštovaizdžiui saugoti;

2)   kartografiniai – ypatingas geografines koordinates turinčioms vietovėms saugoti.

Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:

1)  valstybiniai draustiniai;

2)  savivaldybių draustiniai;

3)  draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos monitoringo teritorijose;

4)  privatūs draustiniai.

9 straipsnis. Veiklos draustiniuose reglamentavimas

1. Draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Draustinių nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams.

2. Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama:

1)   naikinti ar žaloti reljefo formas bei saugomus objektus;

2)   kasti durpes ir ežerų nuosėdas (sapropelį), išskyrus pradėtas kasti iki draustinio įsteigimo;

3)   rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, aerodromus, vėjo jėgaines, rengti sąvartynus, kitus aplinką teršiančius, įskaitant vizualiai, statinius;

4)   rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro natūraliai juose esančius akmenis;

5)   tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti ir tvarkyti;

6)   įrengti naujus su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 hektaro vandens telkinius;

7)   sausinti ir keisti į kitas žemės naudmenas pelkes ir jų apypelkius;

8)   statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Saugomų teritorijų individualiuose apsaugos reglamentuose šio straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose išvardyti reikalavimai gali būti sugriežtinti;

9)   sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas;

10) įrengti išorinę reklamą, nesusijusią su draustinyje saugomais kompleksais ir objektais;

11) atlikti kitą veiklą, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams.

3. Kultūriniuose draustiniuose draudžiama:

1) naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus, naikinti jų autentiškumą;

2) iš esmės pakeisti istoriškai susiklosčiusį kultūros paveldo objektų aplinkos pobūdį;

3) nesilaikyti kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentuose nustatytų reikalavimų.

4. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius bei kitus kraštovaizdžio pobūdžio išsaugojimui reikšmingus dydžius nustato saugomos teritorijos apsaugos reglamentas ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai.

5. Draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus, atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas.

6. Draustiniuose, kuriuos steigiant buvo numatyta atkurti pažeistus kraštovaizdžio kompleksus ar jų dalis, išskiriami atkuriamieji sklypai.

7. Valstybiniams, savivaldybių ir privatiems draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos monitoringo teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Atsižvelgiant į draustiniuose saugomų objektų ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita.

10 straipsnis. Paveldo objektai

1. Paveldo objektų skelbimo tikslai:

1) išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus;

2) išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę;

3) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams;

4) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui;

5) propaguoti gamtos ir kultūros vertybes.

2. Paveldo objektai skirstomi į:

1)   gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus);

2)   kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes).

3. Gamtos paveldo objektai yra:

1)   geologiniai - išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;

2)   geomorfologiniai - išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;

3)   hidrogeologiniai - išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;

4)   hidrografiniai - išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;

5)   botaniniai - išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių buveinės ir augavietės, unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;

6)   zoologiniai - saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

4. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) yra:

1)   archeologiniai – piliakalniai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai ar jų liekanos, senovės gyvenimo, gavybos, gamybos ir laidojimo vietos, žemgrindos, kūlgrindos ir kitos senovės kelių liekanos, hidrotechniniai įrenginiai, kiti archeologiniai objektai ar vietos;

2)   mitologiniai / sakraliniai – alkais vadinamos ir kitos senovės kulto vietos, akmenys su senovės žmogaus veiklos žymėmis ar kiti žodinėje tautos kūryboje išgarsinti objektai bei vietos, taip pat dabartinių tikybų vertinamos vietos;

3)   istoriniai – vietos ir (ar) statiniai, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis, taip pat išgarsinti literatūros ar kitais meno kūriniais;

4)   memorialiniai – neveikiančios kapinės ar jų dalys, karių kapinės, sukilėlių, partizanų, kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių (rezistentų), žymių visuomenės, kultūros, valstybės veikėjų kapai, laidojimo vietos;

5)   architektūriniai – reikšmingais pripažinti gyvenamieji bei negyvenamieji pastatai, jų dalys ir priklausiniai, pastatų kompleksai bei ansambliai, dvarų parkai, kitos vientisos architektūrinės kompozicijos ryšiais susietos statinių ir kitų kūrinių grupės;

6)   inžineriniai – reikšmingais pripažinti inžineriniai techniniai statiniai: tiltai, tuneliai, užtvankos, malūnai, melioracijos įrenginiai, taip pat malūnų ar kitokia gamybinė ar technologinė įranga;

7)   dailės – reikšmingais pripažinti monumentaliosios dailės kūriniai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, monumentalūs kryžiai, memorialiniai statiniai ir kiti dailės kūriniai, tiesiogiai susiję su jų užimama bei naudojimui reikalinga teritorija.

5. Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Gamtos ir kultūros paminklais juos skelbia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu.

11 straipsnis. Veiklos paveldo objektų teritorijose reglamentavimas

1. Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, paveldo objektų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai.

2. Gamtos paveldo objektų nuostatus, taip pat kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Paveldo objektų teritorijose draudžiama:

1)   naikinti ir žaloti paveldo objektus ar jų vertės požymius;

2)   kasti, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, jei šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu;

3)   statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

KOMPLEKSINĖS saugomos TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas

12 straipsnis. Valstybiniai parkai

Valstybinių parkų steigimo tikslai yra:

1)   išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingą kraštovaizdį;

2)   išsaugoti tipiškas arba unikalias ekosistemas;

3)   atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus ir objektus;

4)   sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams gamtos ir kultūros paveldo srityse;

5)   propaguoti ir remti Lietuvos regionų etnokultūros tradicijas;

6)   sudaryti sąlygas rekreacijai, pirmiausia pažintiniam turizmui;

7)   plėtoti aplinkosauginį švietimą, propaguoti ekologinę žemdirbystę;

8)   įgyvendinti kitus valstybinių parkų nuostatuose numatytus jų steigimo tikslus.

Pagal reikšmę skiriami:

1)   nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, pasižyminčiam etnokultūros sričių gamtos bei kultūros savitumais, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai;

2)   regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.

Valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio prioriteto ir kitos paskirties zonos. Valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose reguliuojamas teritorijos naudojimas ir apsauga. Jos nustatomos pagal tipinius apsaugos reglamentus.

13 straipsnis. Veiklos valstybiniuose parkuose reglamentavimas

1.Valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai.

2. Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams, taip pat rekreaciniams ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama:

1)   rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, aerodromus, vėjo jėgaines, tiesti tranzitinius inžinerinius tinklus, keisti reljefo formas, hidrografinio tinklo natūralius elementus, naikinti ir keisti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų bei kitų saugomų kompleksų ir objektų vertės požymius;

2)   mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą, kasti jose durpes, taip pat sausinti ir keisti į žemės ūkio naudmenas bei vandenis aukštapelkes, tarpinio tipo pelkes ir jų apypelkius bei žemapelkes, kurių plotas didesnis kaip 0,5 hektaro, o durpių sluoksnis didesnis kaip 1 metras, ir jų apypelkius;

3)   statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose;

4) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Saugomų teritorijų individualiuose apsaugos reglamentuose šio straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose išvardyti reikalavimai gali būti sugriežtinti;

5) įrengti išorinę reklamą, išskyrus miestų teritorijas, nesusijusią su valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais.

3. Statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, įvertinus miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius bei kitus kraštovaizdžio pobūdžio išsaugojimui reikšmingus statinių dydžius nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai.

4. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai atitinka valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendinius.

5. Valstybiniuose parkuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kraštovaizdžio kompleksus ar objektus bei atkurianti tradicinius gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas, teritorijos pritaikymas lankymui atsižvelgiant į saugomų kompleksų ir objektų išsaugojimo reikalavimus.

14 straipsnis. Biosferos monitoringo teritorijos

Biosferos monitoringo teritorijų steigimo tikslai yra:

1)   sukurti reprezentatyvią kompleksinio ekologinio monitoringo sistemą - stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamtinių sistemų pokyčius;

2)   atlikti biosferos naudojimo eksperimentus bei tyrimus;

3)   plėtoti ekologinį švietimą bei propagandą;

4)   garantuoti gamtinių kompleksų apsaugą.

2. Biosferos monitoringo teritorijos yra:

1)  biosferos rezervatai – steigiami įgyvendinti tarptautinę biosferos pokyčių monitoringo programą ir atlikti gamtosaugos eksperimentus reprezentaciniuose natūraliuose gamtinių zonų kompleksuose bei juos supančiose teritorijose;

2)  biosferos poligonai – steigiami vykdyti nacionaliniam ir regioniniam aplinkos monitoringui ypatingą geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose.

3. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (gamtiniai rezervatai ir draustiniai) ir ekologinės apsaugos prioritetų, taip pat eksperimentų, ekosistemų atkūrimo ir šiai teritorijai būdingos ūkinės veiklos zonos. Biosferos poligonuose taip pat gali būti išskirtos įvairios funkcinės paskirties zonos. Biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų – Vyriausybės įgaliota institucija.

15 straipsnis. Veiklos biosferos monitoringo teritorijose reglamentavimas

1. Biosferos rezervatų nuostatus tvirtina Vyriausybė, biosferos poligonų – Vyriausybės įgaliota institucija.

Aplinkos monitoringo darbai biosferos monitoringo teritorijose atliekami pagal specialias Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas aplinkos tyrimo programas.

PENKTASIS SKIRSNIS

GAMTOS išteklių atkūrimo bei APSAUGOS TERITORIJOS. veiklos jose reglamentavimas

16 straipsnis. Atkuriamieji ir genetiniai sklypai

Atkuriamųjų sklypų steigimo tikslai yra:

1)   atkurti veiklos nuskurdintas gamtos išteklių rūšis arba jų kompleksus;

2)   pagausinti bendrą gamtos išteklių fondą;

3)   garantuoti atsinaujinančių gamtos išteklių išsaugojimą ir racionalų naudojimą.

Genetinių sklypų steigimo tikslas yra išsaugoti bioprodukcinei ūkinei veiklai reikalingos genetinės medžiagos išteklius.

Atkuriamieji sklypai steigiami valstybinėje žemėje uogynų, grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems ištekliams atkurti ir pagausinti. Jie steigiami gamtos ištekliams atkurti reikalingam laikotarpiui.

Genetiniai sklypai steigiami valstybinėje žemėje sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.

17 straipsnis. Veiklos atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose reglamentavimas

1. Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, mažinanti gamtos išteklius, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamojo turto naudojimas bei nustatytų naudojimo būdų keitimas. Veiklos ribojimo pobūdį ir mastą nustato šių teritorijų nuostatai.

2. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų nuostatus tvirtina  Vyriausybės įgaliota institucija.

18 straipsnis. Ekologinės apsaugos zonos

1. Ekologinės apsaugos zonų nustatymo tikslai yra:

1)   užtikrinti bendrąją ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

2)   išsaugoti saugomų bei geoekologiškai svarbių gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksų ar objektų aplinką, izoliuoti juos nuo neigiamo veiklos poveikio;

3)   sumažinti neigiamą ūkinių objektų poveikį žmogui ir aplinkai, taip pat užtikrinti ūkio objektų veiklą.

2. Pagal apsaugos pobūdį ekologinės apsaugos zonos yra:

1)   bendrosios ekologinės apsaugos - miestų ir kurortų, pajūrio ir laukų apsaugos, požeminių vandenų (vandenviečių), paviršinio vandens telkinių, agrarinių takoskyrų bei intensyvaus karsto apsaugos zonos;

2)   buferinės apsaugos - valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir valstybinių draustinių buferinės apsaugos zonos;

3)   fizinės apsaugos – paveldo objektų, valstybinio geodezinio pagrindo punktų, elektros linijų, dujotiekių ir naftotiekių, ryšių linijų bei kitų infrastruktūros objektų fizinės apsaugos zonos;

4)   regimosios (vizualinės) apsaugos - paveldo objektų, astronomijos observatorijų, aerodromų bei kitų infrastruktūros objektų regimosios (vizualinės) apsaugos zonos; tai plotai, kuriuose aplinkos keitimas gali pakenkti šių objektų kraštovaizdžiui ar trukdyti juos apžvelgti;

5)   sanitarinės apsaugos - gamybinių ir komunalinių objektų, žemės ūkio įmonių bei kitų ūkio ir infrastruktūros objektų sanitarinės apsaugos zonos;

6)   rezervuojančios apsaugos - perspektyvių naudingųjų iškasenų plotų apsaugos zonos.

3. Ekologinės apsaugos zonos pagal išsidėstymo pobūdį gali būti nustatomos kaip sklypai, juostos arba žiedai. Bendrosios ekologinės ir buferinės apsaugos zonos gali būti skirstomos  į  skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozones arba jose gali būti išskiriamos tokios pazonės.

4. Ūkio ir infrastruktūros objektų apsaugos zonų rūšių nustatymo tvarką ir jų apsaugos bei naudojimo režimą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys šių objektų priežiūrą ir naudojimą.

5. Ekologinės apsaugos zonos ir jų ribos nustatomos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtuose specialiuose ir bendruosiuose teritorijų planavimo dokumentuose.

19 straipsnis. Buferinės apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas

Kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis ypač saugomoms teritorijoms, išsaugota šių teritorijų regimoji aplinka, valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, paveldo objektams nustatomos, o valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose esančiuose rezervatuose, taip pat draustiniuose ir biosferos rezervatuose esantiems paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos.

Buferinės apsaugos zonos nustatomos tvirtinant saugomų teritorijų ribų planus.

3. Gamtinių rezervatų buferinėse apsaugos zonose draudžiama:

1)   įrengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus;

2)   keisti hidrologinį režimą;

3)   naudoti trąšas ir pesticidus ne žemės ūkio naudmenose;

4)   kirsti mišką pagrindinio naudojimo plynuoju kirtimu 300 metrų pločio juostoje aplink rezervatą.

4. Paveldo objektų buferinės apsaugos zonose nustatomos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo fizinės ir regimosios (vizualinės) apsaugos zonos.

5. Paveldo objektų fizinės apsaugos zonose draudžiama:

1)  kasti žemę ir atlikti kitus darbus, galinčius sukelti grunto deformaciją ir vibraciją, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, jei šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu;

2)  statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu;

3)  laikyti aktyvias chemines, degias bei sprogstamąsias medžiagas;

4)  statyti užtvankas bei keičiančius vandens lygį hidrotechninius įrengimus, tiesinti ir gilinti šaltinių ir upių vagas, išskyrus atvejus, kai atkuriami ir tvarkomi kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės).

6. Paveldo objektų regimosios (vizualinės) apsaugos zonose draudžiami darbai, trukdantys apžvelgti paveldo objektus.

7. Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir draustinių bei biosferos rezervatų buferinės apsaugos zonose draudžiama statyti statinius, jeigu jie blogina paveldo objektų eksponavimo sąlygas, didina teritorijos regimąją (vizualią) taršą. Valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų hidrologinės įtakos dalyse gali būti nustatytos bendrosios ekologinės apsaugos pozonės.

8. Atskiroms kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) rūšims pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles yra nustatomos apsaugos nuo fizinio poveikio bei regimosios (vizualinės) apsaugos zonos, kurioms tvarkymo režimas nustatomas pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimus.

20 straipsnis. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose reglamentavimas

1. Kad į vandens telkinius patektų mažiau pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Jose išskiriamos pozonės - pakrantės apsaugos juostos.

2. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o apsaugos reglamentus – Vyriausybė. Apsaugos reglamentuose nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti.

3. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama:

1) lieti srutas arba skystą mėšlą, neįterpiant jų į gruntą;

2) įrengti kapines, sąvartynus;

3) statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių;

4) nekeisti esamos užstatymo linijos rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose;

5) statyti laikinuosius statinius, vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose.

4. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta, kurioje draudžiama:

1) tverti tvoras;

2) naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus;

3) dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius;

4) statyti autotransporto priemones.

5. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose - paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų gali būti statoma ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnė kaip 4 metrų asmeninio naudojimo pirtis be rūsio.

6. Veiklą kitose šio Įstatymo 18 straipsnyje išvardytose ekologinės apsaugos zonose reglamentuoja teisės aktai, pagal kuriuos jos buvo nustatytos.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

GAMTINIS KARKASAS

21 straipsnis. Gamtinio karkaso nustatymo tikslai

Gamtinio karkaso nustatymo tikslai yra:

1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas biologinei įvairovei išsaugoti;

2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas teritorijas;

3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius;

4) didinti šalies miškingumą;

5) optimizuoti  kraštovaizdžio urbanizacijos bei technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą.

22 straipsnis. Gamtinio karkaso sudėtis ir nustatymas

1. Gamtinis karkasas apima įvairias teritorijas: rezervatus, draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus, ekologinės apsaugos zonas, taip pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir ekologiškai svarbias agrarines teritorijas.

2. Gamtinį karkasą sudaro:

1) geoekologinės takoskyros - teritorijų juostos, apimančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

2) geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys - teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai ir grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms;

3) migraciniai koridoriai - slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos teritorijos, kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija.

3. Pagal svarbą gali būti skiriamos europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės gamtinio karkaso dalys.

4. Biologinės įvairovės apsaugai gamtinio karkaso teritorijose gali būti išskiriamas ekologinis tinklas, apimantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius. Įgyvendinant Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus, išskiriamas Europos ekologinis tinklas “Natura 2000”, apimantis buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas.

5. Gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialaus teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialius ir detaliuosius planus.

6. Gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos monitoringo teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones ir gyvenamuosius kvartalus. Gamtinio karkaso teritorijose ribojama verslo, miškų ūkio, agrarinė bei statybinė veikla. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus.

7. Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti turėti neigiamą poveikį saugomoms natūralioms buveinėms, rūšių buveinėms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina palankią buveinių ir rūšių būklę. Veikla turi būti vykdoma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar rūšis ir remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) gamtotvarkos planais.

SEPTINTASIS SKIRSNIS

SAUGOMŲ TERITORIJŲ STEIGIMAS, APSkaita, apsauga IR TVARKYMAS

23 straipsnis. Saugomų teritorijų steigimas

1. Valstybinius rezervatus, rezervatines apyrubes, valstybinius draustinius, valstybinius parkus, biosferos rezervatus steigia ir šių saugomų teritorijų tipus keičia, jų ribas tvirtina ir keičia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu.

2. Gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio objektus) saugomais skelbia Vyriausybės įgaliota institucija. Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) skelbiami saugomais Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

3. Gamtos paveldo objektų teritorijos nustatomos skelbiant juos saugomais ir tvirtinant jų ribų planus. Kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) teritorijos nustatomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

4. Savivaldybių tarybos, suderinusios su Vyriausybės įgaliota institucija, gali steigti savivaldybių draustinius, skelbti savivaldybių paveldo objektus.

5. Fiziniai asmenys, suderinę su Vyriausybės įgaliotomis institucijomis, gali jiems nuosavybės teise priklausančiose teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka įkurti privačias saugomas teritorijas (draustinius, paveldo objektus).

6. Nevalstybinės organizacijos gali inicijuoti draustinių ir rezervatų įsteigimą, paveldo objektų paskelbimą bei įstatymų nustatyta tvarka organizuoti saugomų teritorijų, esančių jų naudojamoje žemėje, tvarkymą.

7. Biosferos poligonus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus bei ekologinės apsaugos zonas nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. Jų veiksmus nustatant ekologinės apsaugos zonas koordinuoja Aplinkos ministerija.

8. Saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Pasiūlymai valstybiniams rezervatams, rezervatinėms apyrubėms, valstybiniams parkams, valstybiniams draustiniams ir biosferos monitoringo teritorijoms steigti turi atitikti nustatytus kriterijus, būti pagrįsti moksliniais tyrimais ir jų pagrindu parengtu saugomos teritorijos ribų planu.

9. Vietovės saugomoms teritorijoms steigti gali būti rezervuojamos, paveldo objektų sąrašai sudaromi pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus (šalies, apskričių, savivaldybių bendruosius planus, saugomų teritorijų tinklų schemas ir kt.), taip pat remiantis mokslinių tyrimų nustatytais gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų vertės požymiais Vyriausybės nustatyta tvarka. Laikinais reglamentais jose uždraudžiama veikla, galinti sumenkinti nustatytus vertės požymius, kol bus išspręstas saugomų teritorijų įsteigimo ar paveldo objektų paskelbimo klausimas.

10. Apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant šių teritorijų ribų planus. Saugomų teritorijų ribų planų rengimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

11. Kai nustatytiems vertingiems gamtos ar kultūros kompleksams ir objektams gresia išnykimas, sunaikinimas arba vertės praradimas, saugomos teritorijos steigiamos, paveldo objektai skelbiami saugomais Vyriausybės nustatyta tvarka, neatsižvelgus į žemės savininkų ir valdytojų pretenzijas.

24 straipsnis. Saugomų teritorijų įrašymas į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus ir veiklos jose reglamentavimas

1. Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo vertybių, gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus. Saugomas teritorijas įrašyti į šiuos sąrašus teikia Vyriausybės įgaliota institucija, jeigu tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip.

2. Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu nustato ribas ir patvirtina saugomų teritorijų arba jų dalių, atitinkančių Europos Sąjungos direktyvų ar kitų tarptautinių dokumentų nustatytus reikalavimus, sąrašą. Jei Lietuvos Respublikos teritorijos, moksliniais tyrimais pripažintos atitinkančiomis Europos Sąjungos direktyvų nustatytus reikalavimus, šiuo metu nėra saugomos, šio Įstatymo nustatyta tvarka joms suteikiamas atitinkamos saugomos teritorijos statusas (įsteigiama saugoma teritorija), taip pat Europos Bendrijos svarbos saugomos teritorijos statusas.

3. Į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus patenkančių teritorijų apsaugos ypatumus reglamentuoja Vyriausybė. Saugomoms teritorijoms, turinčioms tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusą ir (ar) įrašytoms į tarptautinės reikšmės saugomų teritorijų sąrašus, taip pat taikomi tarptautinėse konvencijose, direktyvose, sutartyse nustatyti reikalavimai.

4. Europos Bendrijos svarbos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos parenkamos remiantis moksliniais buveinių tipų ir saugomų laukinių gyvūnų ir augalų rūšių populiacijų tyrimais. Kriterijus, kuriais remiantis vietovės parenkamos buveinių ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms steigti, nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

5. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos režimas nustatomas subalansuotomis priemonėmis: išsaugojimo (konservacinėmis), prevencinėmis priemonėmis, teritorijų planavimo dokumentų bei planų sprendiniais, taip pat vertinimo priemonėmis, nustatančiomis projektų poveikį buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms. Europos Bendrijos svarbos buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų tvarkymo ypatumus nustato Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.

6. Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėjimo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitelkimo vietose. Jose statyti bei rekonstruoti statinius, tiesti ir rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas bei įgyvendinti kitus planus ir projektus, galinčius turėti poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, galima tik šiame įstatyme nustatyta tvarka įvertinus jų poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms ir teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą.

7. Kai buveinių ar paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje nustatytas saugomų teritorijų režimas neužtikrina palankios saugomų buveinių ir rūšių būklės, pagal Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus teisės aktais, saugomų teritorijų tvarkymo planais ir projektais arba apsaugos sutartimis su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais nustatomos papildomos išsaugojimo (konservacinės) priemonės.

8. Visi projektai, net tie, kurie nėra tiesiogiai susiję su Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijų tvarkymu, bet gali turėti neigiamą poveikį natūralioms buveinėms ir saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims, turi būti įvertinti Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Veiklos planų ir projektų, kurių poveikio saugomoms teritorijoms vertinimo Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas nenumato, poveikis buveinių ir paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms vertinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vyriausybės įgaliotos institucijos gali pritarti projektams tik nustačiusios, kad jie neturės neigiamos įtakos Europos ekologinio tinklo “Natura 2000” teritorijoms ir, jei reikia, išsiaiškinusios visuomenės nuomonę. Jeigu projektų įgyvendinimas susijęs su socialiniais ar ekonominiais visuomenės interesais, o alternatyvių sprendimų nėra, privaloma taikyti kompensacines priemones, būtinas bendram Europos ekologinio tinklo vientisumui bei natūralioms buveinėms ir saugomų augalų bei gyvūnų rūšių būklei apsaugoti.

9. Informacija apie kiekvieną Europos Bendrijos svarbos teritoriją (teritorijos žemėlapis, jos pavadinimas, ribos, plotas ir kt.) teikiama Europos Komisijai Europos Tarybos gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos (92/43/EEB) nustatyta tvarka. Kartu su sąrašais Europos Komisijai pateikiami skaičiavimai, kiek reikia lėšų tokioms teritorijoms tvarkyti.

25 straipsnis. Saugomų teritorijų valstybės kadastras

1. Saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra steigiamas Saugomų teritorijų valstybės kadastras. Kadastre registruojamos visų tipų saugomos teritorijos, kiti duomenys, reikalingi saugomų teritorijų apsaugai ir tvarkymui organizuoti.

2. Saugomų teritorijų valstybės kadastro vadovaujančios tvarkymo įstaigos funkcijas, jo duomenų naudojimo tvarką ir apsaugą nustato Vyriausybė.

3. Savivaldybių tarybų įsteigtos bei privačios saugomos teritorijos (draustiniai, paveldo objektai) pagal atskirus sąrašus registruojamos Saugomų teritorijų valstybės kadastre.

26 straipsnis. Saugomų teritorijų ribų žymėjimas

1. Saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose.

2. Saugomų teritorijų žymėjimo vietovėje tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos.

27 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimas

1. Valstybės saugomų teritorijų politikos kryptis nustato Seimas.

2. Saugomų teritorijų strategiją formuoja bei apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustato Vyriausybė, suteikdama įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą.

3. Vyriausybės įgaliotos institucijos, atlikdamos saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas:

1) organizuoja saugomų teritorijų strategijos bei saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo programų rengimą;

2) rengia teisės aktų saugomų teritorijų klausimais projektus;

3) organizuoja su saugomomis teritorijomis susijusį tarptautinį bendradarbiavimą;

4) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas.

4. Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą organizuoja biudžetinė įstaiga – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ją steigia Aplinkos ministerija. Prie Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Aplinkos ministro sprendimu sudaroma Jungtinė taryba, atstovaujama Vyriausybės įgaliotų institucijų pareigūnų. Jos tikslas -  koordinuoti veiklą saugomose teritorijose, integruoti saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimus į kitų veiklos sričių programas.

5. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atlieka šias funkcijas:

1) rengia saugomų teritorijų tvarkymo tikslines programas, koordinuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą;

2) rengia iš biudžeto finansuojamų saugomų teritorijų programų projektus ir teikia juos Finansų ministerijai;

3) organizuoja saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir jų sprendinių įgyvendinimą;

4) steigia valstybinius rezervatus, valstybinius parkus bei biosferos rezervatų direkcijas (biudžetines įstaigas), kontroliuoja jų veiklą užtikrinant nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi bei aplinkosauginių tikslinių programų įgyvendinimą;

5) metodiškai vadovauja kitų Vyriausybės įgaliotų institucijų arba savivaldybių tarybų įsteigtoms saugomų teritorijų direkcijoms;

6) informuoja žemės savininkus, valdytojus ir naudotojus apie steigiamas saugomas teritorijas, skelbiamus saugomais gamtos paveldo objektus;

7) koordinuoja monitoringo programų saugomose teritorijose rengimą ir vykdymą, tvarko saugomų teritorijų ir gamtos paveldo objektų apskaitą, registruoja visų tipų saugomas teritorijas, tvarkydama Saugomų teritorijų valstybės kadastrą, kaupia ir sistemina kitus duomenis apie saugomas teritorijas;

8) nustatyta tvarka dalyvauja statinių ir įrenginių saugomose teritorijose bei žemės skyrimo projektų, taip pat teritorijų planavimo dokumentų nagrinėjimo bei derinimo procese;

9) koordinuoja saugomų teritorijų specialistų rengimą bei jų kvalifikacijos kėlimą;

10) informuoja visuomenę saugomų teritorijų būklės ir tvarkymo klausimais;

11) atlieka kitas savo nuostatuose numatytas funkcijas.

6. Kultūrinius rezervatus ir istorinių nacionalinių parkų direkcijas steigia Kultūros ministerija.

7. Regioninių parkų direkcijas taip pat gali steigti savivaldybių tarybos.

8. Veiklą valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose organizuoja valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos – biudžetinės įstaigos. Jos atsako už kraštovaizdžio kompleksų ir objektų apsaugą, organizuoja nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatina pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla teritorijoje atitiktų nustatytą saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo tvarką, kitas direkcijos nuostatų nustatytas teises ir pareigas.

9. Veiklą valstybiniuose parkuose gali organizuoti bei vykdyti valstybinių parkų direkcijos ir jungtinės tarybos, koordinuojančios santykius tarp valstybinių parkų direkcijų ir savivaldos institucijų, įgyvendinančios valstybinių parkų veiklos politiką bei nustatančios veiklos prioritetus. Jungtinių tarybų nariai yra valstybinių parkų direktoriai bei jų pavaduotojai, skiriami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, ir savivaldybių merai ir (ar) vicemerai jų sutikimu.

10. Prie valstybinių rezervatų direkcijų gali būti sudaromos tarybos moksliniams tyrimams, stebėjimams ir muziejiniam darbui koordinuoti. Prie valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų gali būti sudaromos mokslinės konsultacinės tarybos, atstovaujamos kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo apsaugos, rekreacijos organizavimo bei socialinės-ekonominės srities ekspertų.

11. Valstybinių draustinių ir paveldo objektų priežiūrą vykdo Vyriausybės įgaliotos institucijos, savivaldybių įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą organizuoja savivaldybių merai.

12. Atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą vykdo institucijos, atsakingos už šių zonų nustatymą. Jų veiksmus vykdant atkuriamųjų ir genetinių sklypų bei ekologinės apsaugos zonų priežiūrą koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija - Aplinkos ministerija.

28 straipsnis. Saugomų teritorijų planavimas

1. Saugomos teritorijos tvarkomos pagal specialiojo ir strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus.

2. Skiriami šie saugomų teritorijų planavimo dokumentų tipai:

1) saugomų teritorijų tinklų schemos – rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos  dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti;

2) gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos – rengiamos kraštovaizdžio ekologinio stabilumo ir biologinės įvairovės išsaugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti bei plėtoti;

3) ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos – rengiamos svarbiausių regioninę svarbą turinčių ekologinės apsaugos (apsaugomųjų) teritorijų plėtrai reguliuoti;

4) saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai – rengiami skelbiant naujas ypač saugomas teritorijas arba keičiant šių teritorijų ribas bei nustatant funkcinio prioriteto (konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir kt.) zonų ribas;

5) saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) – rengiami valstybinių parkų ir biosferos rezervatų teritorijos naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti;

6) saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai – rengiami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai saugomose teritorijose arba jų dalyse nustatyti;

7) saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai - gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planai;

8) biosferos rezervatų ir poligonų monitoringo programos.

3. Saugomų teritorijų teritorinio planavimo dokumentai rengiami pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles bei metodiką. Taisyklės nustato saugomų teritorijų planavimo dokumentų struktūrą, jų rengimą, tvirtinimą bei galiojimą. Sudėtinės saugomų teritorijų specialiojo planavimo proceso dalys yra:

1) pagrindžiamoji – apima apsaugos ir naudojimo problemų analizę, anksčiau parengtų teritorijų planavimo dokumentų, projektų rezultatų bei apsaugos plėtros poreikio ir galimybių vertinimą;

2) projektinė – apima sprendinių parengimą saugomų teritorijų plėtros politikos (schemos), apsaugos ir naudojimo koncepcijų bei reglamentų (planai) ir tvarkymo priemonių sistemos (projektai) klausimais;

3) baigiamoji – apima planavimo dokumento sprendinių pasekmių numatymą, svarstymą, derinimą bei tvirtinimą.

4. Saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) rengiami naudojantis Vyriausybės patvirtintais tipiniais apsaugos reglamentais.

5. Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų ribų planus tvirtina Vyriausybė, o tvarkymo planus (planavimo schemas) ir projektus - Vyriausybės įgaliotos institucijos. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Savivaldybių saugomų teritorijų planavimo dokumentus tvirtina savivaldybės institucijos.

6. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos.

7. Saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus rengia atestuoti specialistai ir gali rengti juridiniai asmenys, jeigu jų įstatuose numatyta saugomų teritorijų planavimo veikla. Atestavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

8. Nevalstybinės organizacijos, suderinusios su Vyriausybės įgaliota institucija, gali teikti pasiūlymus tvarkymo planams (planavimo schemoms) bei projektams, draustinių ir saugomų objektų bei monitoringo teritorijų planams bei projektams rengti ir dalyvauti juos įgyvendinant.

9. Saugomų teritorijų strateginius gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planus, gali rengti Vyriausybės įgaliotos institucijos, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų direkcijos, nevalstybinės bei kitos organizacijos, turinčios saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo patirties.

29 straipsnis. Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo finansavimas

1. Valstybės saugomų teritorijų steigimas, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veikla finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių tarybų įsteigtų regioninių parkų direkcijų veikla finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Valstybinių parkų direkcijų vykdomos programos finansuojamos iš valstybės arba savivaldybių biudžetų lėšų, kitų finansavimo šaltinių ir tarptautinių programų.

2. Savivaldybių draustinių bei paveldo objektų apsauga bei tvarkymas finansuojami iš savivaldybių biudžetų lėšų.

3. Saugomoms teritorijoms tvarkyti ir prižiūrėti, pažintiniam turizmui plėtoti, švietėjiškai, kultūrinei ir kitai veiklai taip pat gali būti naudojamos specialiųjų programų lėšos, tikslinės juridinių ir fizinių asmenų įmokos, juridinių ir fizinių asmenų paramos lėšos, kitos teisėtai įgytos lėšos.

4. Už valstybinių parkų lankymą įstatymų nustatyta tvarka surinktos lėšos naudojamos šioms teritorijoms tvarkyti, saugomų kompleksų bei objektų apsaugai ir lankymui propaguoti, pažintiniam turizmui organizuoti.

AŠTUNTASIs SKIRSNIS

VALSTYBINĖ SAUGOMŲ TERITORIJŲ KONTROLĖ

30 straipsnis. Saugomų teritorijų kontrolės organizavimas

1. Žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų veiklos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę saugomose teritorijose pagal kompetenciją vykdo valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai, teritorijų planavimo ir statybos priežiūros pareigūnai ir nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai.

2. Saugomų teritorijų valstybinę kontrolę reglamentuoja ir valstybinių saugomų teritorijų pareigūnų uždavinius bei funkcijas nustato Valstybinės saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatai. Juos  tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Atlikdami savo pareigas, susijusias su saugomų teritorijų apsauga, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai turi teisę:

1) dėvėti nustatyto pavyzdžio uniformą;

2) nustatyta tvarka nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;

3) surašyti protokolus, aktus ir kitokius nustatytos formos dokumentus;

4) reikalauti iš asmenų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus ar teritorijų planavimo dokumentų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus, o prireikus, jeigu įtikinimo priemonės nepadeda, panaudoti prievartą;

5)  įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sustabdyti ūkinės ir kitos veiklos objektų statybą ar rekonstravimą, sustabdyti ar apriboti juridinių ir fizinių asmenų veiklą, jeigu pažeidžiami įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimai, taip pat teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, saugomų teritorijų nuostatai arba ši veikla kelia grėsmę saugomiems gamtos ir kultūros kompleksams bei objektams;

6) įtarę teisės pažeidimą ir pareiškę apie tai teisės pažeidimu įtariamam asmeniui, tikrinti jo asmens dokumentus;

7) pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į teritorinį policijos komisariatą, kad nustatytų jų asmenybę;

8) sustabdyti ir apžiūrėti įtariamų padarius nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą asmenų transporto priemones, nustatyta tvarka atlikti asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, apžiūrėti įvykio vietą;

9) fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus, rinkti kitus pažeidimų įrodymus;

10) pateikę tarnybinį pažymėjimą, nekliudomai įeiti (įvažiuoti) į visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų patalpas jų darbo metu, o ne darbo metu - su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos administracijos atstovu, savininku arba jo atstovu, taip pat patekti į teritorijas ir objektus vykdant saugomų teritorijų kontrolę. Į pasienio ruožo teritorijas ir objektus įeiti (įvažiuoti) gali suderinę su pasienio policijos pareigūnais;

11) saugoti, nešioti ir įstatymų nustatyta tvarka panaudoti šaunamąjį ginklą bei specialiąsias priemones.

4. Valstybinis saugomų teritorijų pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, kai tai susiję su tarnybinių pareigų atlikimu:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2) sulaikydamas pažeidėją ar nusikaltimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;

3) vykstant pasikėsinimui į šaunamąjį ginklą ar kai būtina atremti saugomų objektų užpuolimą, jeigu kyla pavojus asmens gyvybei.

5. Vyriausybės įgaliotos institucijos vykdo:

1) valstybinę aplinkos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos kontrolę saugomose teritorijose;

2) valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijų veiklos užtikrinant nustatyto kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo,  kitų tikslinių programų įgyvendinimą bei valstybinių saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo valstybinę kontrolę;

3) saugomų teritorijų žemės naudojimo ir žemės savininkų, valdytojų ir naudotojų veiklos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais apribojimais, kontrolę.

6. Saugomose teritorijose Vyriausybės įgaliota institucija gali drausti arba riboti motorinių transporto ir vandens transporto priemonių naudojimą ir judėjimą, medžioklę, žvejybą, grybų ir augalų, taip pat jų dalių rinkimą, saugomų objektų naudojimą ir lankymą.

DEVINTASIS SKIRSNIS

žemės nuosavybė ir ŽEMĖS SAVININKŲ, NAUDOTOJŲ BEI VALDYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE

31 straipsnis. Žemės nuosavybė saugomose teritorijose

1. Rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir (ar) privati.

2. Rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis.

3. Valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos valdo ir naudoja joms suteiktą valstybinę žemę bei kitą joms patikėtą turtą.

4. Nuosavybės teisių į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

5. Saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų), kitų šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų.

6. Valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos monitoringo teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų.

7. Saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams.

8. Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise turimos žemės valdos neleidžiama skaidyti atidalijant, parduodant, išnuomojant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų valdų ribos.

9. Paveldo objektai ir jų teritorijų žemė yra valstybinė ir (ar) privati nuosavybė. Paveldo objektai gali būti perleidžiami privačion nuosavybėn tik nustačius apsaugos ir naudojimo režimą.

10. Parduodant privačios nuosavybės teise turimą žemę valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, pirmumą ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo ir pirkėjo sutarta kaina turi valstybė. Pirmumo teisė pirkti žemę saugomose teritorijose įgyvendinama Vyriausybės nustatyta tvarka.

32 straipsnis. Žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teisės ir pareigos saugomose teritorijose

1. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai bei valdytojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam Įstatymui.

2. Žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai bei valdytojai turi teisę Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pareikšti pretenzijas dėl saugomų teritorijų steigimo, esamų saugomų teritorijų statuso arba nustatytų veiklos apribojimų pakeitimo institucijai, teikiančiai pasiūlymus dėl saugomos teritorijos steigimo, objektų skelbimo saugomais, esamos saugomos teritorijos statuso arba nustatyto apsaugos ir naudojimo reikalavimų pakeitimo.

3. Jeigu saugomos teritorijos įsteigtos, paveldo objektai paskelbti saugomais, esamų saugomų teritorijų statusas arba nustatyti veiklos apribojimai pakeisti neatsižvelgus į žemės savininkų bei valdytojų pretenzijas, jie turi teisę kreiptis į teismą dėl atsiradusių nuostolių atlyginimo.

4. Žemės savininkams bei valdytojams, kurių žemės valdose steigiama nauja saugoma teritorija, keičiamas esamos saugomos teritorijos statusas arba nustatyti veiklos apribojimai realiai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą, išmokama vienkartinė kompensacija. Jos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.

5. Kai saugomą teritoriją steigia, esamos saugomos teritorijos statusą arba nustatytus veiklos apribojimus keičia valstybės institucija, kompensacija mokama iš valstybės biudžeto lėšų, o kai saugomą teritoriją steigia arba nustatytus veiklos apribojimus keičia savivaldybės taryba, kompensacija mokama iš savivaldybės biudžeto.

6. Jeigu žemės savininkas ar valdytojas nesutinka dėl saugomos teritorijos steigimo, esamos saugomos teritorijos statuso arba nustatytų veiklos apribojimų pakeitimo gaunamos kompensacijos dydžio, jis gali prašyti paimti jo žemę visuomenės poreikiams ir įstatymo nustatyta tvarka atlyginti su žemės paėmimu susijusius nuostolius arba kreiptis į teismą.

7. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų bei teritorijų planavimo dokumentų toms teritorijoms nustatytų, nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

8. Jeigu, suteikiant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomoje teritorijoje, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas.

9. Už gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą atsako jų savininkai, valdytojai ir naudotojai.

10. Savivaldybių institucijos atsako už jų valdomų gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą, rūpinasi, kad saugomų vertybių savininkai, naudotojai ir valdytojai galėtų tinkamai saugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

11. Žemės savininkai, naudotojai bei valdytojai negali trukdyti įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų, poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.

12. Asmenys, gyvenantys saugomose teritorijose, gali verstis veikla, neprieštaraujančia saugomos teritorijos steigimo tikslams, turi teisę gauti kompensacijas už gamtos ir kultūros objektų priežiūrą. Pirmumo teisę išsinuomoti valstybinę žemę turi besiribojančių sklypų savininkai ir valdytojai.

13. Saugomose teritorijose žemės savininkams ir valdytojams gali būti teikiamos žemės mokesčio bei kitos lengvatos Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

dešimtasis SKIRSNIS

ATSAKOMYBĖ UŽ SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS

33 straipsnis. Atsakomybė už Įstatymo pažeidimus

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

2. Vyriausybės įgaliotos institucijos atsako už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą ir negatyvių reiškinių šiame procese prevenciją. Šių institucijų įgalioti pareigūnai asmeniškai atsako už jiems patikėtų uždavinių užtikrinant gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą saugomose teritorijose vykdymą.

3. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, nesiimantys veiksmų, užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi saugomose teritorijose, ar viršijantys įgaliojimus, gali būti traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

34 straipsnis. Žalos atlyginimas

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar paveldo objektams, privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek visuomenės interesams, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Žala ir nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

2. Paduoti teismui ieškinio pareiškimus dėl saugomoms teritorijoms ar paveldo objektams padarytos žalos atlyginimo turi teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų ir valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

Teikia: Seimo Aplinkos apsaugos komitetas

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A.Macaitis