LIETUVOS RESPUBLIKOS

Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

POLICIJOS VEIKLOS ĮSTATYMAS

2000 m. d. Nr.

Vilnius

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato Lietuvos policijos (toliau – policija) paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, policijos uždavinius, organizacinę struktūrą, policijos bendradarbiavimo su gyventojais, visuomeninėmis organizacijomis, savivaldybių bei kitomis institucijomis pagrindus, taip pat policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę bei prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas, policijos įstaigų finansavimo šaltinius ir formas.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Policija – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma.

2. Policijos įstaiga – šio bei kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, vykdantis įstatymais, steigimo bei kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius.

3. Policijos pareigūnas - Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.

4. Padidėjusios rizikos asmenų grupė - asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įrašyti į profilaktines sveikatos priežiūros įstaigų ar policijos įskaitas.

5. Policijos pareigūno statusas - šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos pareigūno priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį ir socialines bei kitas garantijas.

3 straipsnis. Policijos veiklos teisiniai pagrindai

Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tarnybos policijoje statutu bei kitais teisės aktais.

4 straipsnis. Policijos veiklos principai

1. Policija, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais, nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

2. Policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais.

3. Policija ir policijos pareigūnai politinėje veikloje nedalyvauja.policijos pareigūnai negali būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais.

5 straipsnis. Policijos uždaviniai

1. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra:

1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga;

2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas;

3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio

bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių;

4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;

5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas;

6) eismo saugumo priežiūra.

2. Kiti įstatymai policijai gali nustatyti ir kitų uždavinių.

3. Policijos uždavinių įgyvendinimo ypatumus diplomatinėse atstovybėse, karinėse teritorijose ir kituose specialaus teisinio režimo objektuose gali nustatyti kiti įstatymai.

6 straipsnis. Policijos veiklos viešumas

1. Policija, nepažeisdama įstatymais ginamų asmens bei visuomenės interesų, apie savo veiklą teisės aktų nustatyta tvarka informuoja valstybės ir savivaldybių institucijas bei visuomenę.

2. Asmens prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka policija privalo pateikti savo informacinėse sistemose turimas neslaptas žinias apie šį asmenį. Draudžiama asmenims teikti informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymai bei kiti teisės aktai nenustato kitaip.

3. Policija negali teikti ar viešai skelbti žinių, kurios yra valstybės, tarnybos, komercinė, pramoninė ar banko paslaptis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Neskelbiama tarnybinės veiklos metu gauta informacija, kuri pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų nusikalstamų veikų prevencijai, išaiškinimui arba lemtų jų padarymą.

4. Policija neteikia informacijos, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, policijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus.

7 straipsnis. Vidaus reikalų ministro kompetencija

Vidaus reikalų ministras yra valstybės politikas, formuojantis pagrindines policijos strategijos kryptis įgyvendinant Vyriausybės programą. Vidaus reikalų ministras:

1) teikia Vyriausybei policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektus;

2) tvirtina strategines policijos veiklos programas ir kontroliuoja jų vykdymą;

3) užtikrina Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymą policijos įstaigose;

4) policijos generalinio komisaro teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų generalinio komisaro pavaduotojus;

5) rekomenduoja policijos generaliniam komisarui panaikinti jo ar jam pavaldžių įstaigų priimtus teisės aktus, jeigu šie ministro nuomone prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems teisės aktams;

6) teikia Vyriausybei tvirtinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų projektą;

7) vykdo su policijos veikla susijusius kitus įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus.

8 straipsnis. Policijos bendradarbiavimas su kitomis valstybės, savivaldybių institucijomis

ir visuomene

1. Policija bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis įstatymų, kitų teisės aktų bei teisėsaugos institucijų vadovų nustatyta tvarka.

2 Policija, siekdama užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką, bendradarbiauja su kitomis valstybės bei savivaldybių institucijomis įgyvendindama nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programas bei kita forma įtraukdama į šią veiklą visuomenines organizacijas ir gyventojus. Policija bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis ir pavieniais asmenimis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Policija remia įvairių formų teisinio švietimo programas, propaguoja teisines žinias mokymo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse ir leidybinėje veikloje.

9 straipsnis. Policija ir visuomenės informavimo priemonės

1. Policija bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis įstatymų nustatyta tvarka.

2. Policija gali steigti visuomenės informavimo priemones, kuriose visuomenei būtų teikiama informacija apie nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos priemonių, kitų policijos uždavinių įgyvendinimą bei skelbiama kita su policijos veikla susijusi informacija.

10 straipsnis. Policijos veiklos kontrolė

1. Policijos veiklą įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja vidaus reikalų ministras bei tam įgaliotos institucijos.

2. Policijos įstaigų vidaus kontrolės tvarką nustato policijos generalinis komisaras.

ANTRASIS SKIRSNIS

POLICIJOS SISTEMA

11 straipsnis. Policijos sistema

1. Policijos sistemą sudaro:

1) Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamentas);

2) teritorinės policijos įstaigos;

3) policijos profesinio ugdymo įstaigos;

4) specializuotos policijos įstaigos.

2. Teritorinės policijos įstaigos yra policijos komisariatai, vykdantys jiems pavestas funkcijas teisės aktais nustatytoje teritorijoje.

3. Policijos profesinio ugdymo įstaigos yra policijos generalinio komisaro steigiami policijos profesinio ugdymo padaliniai, užtikrinantys nuolatinį policijos pareigūnų profesinį tobulinimą.

4. Specializuotos policijos įstaigos yra neteritoriniu principu steigiami policijos padaliniai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas tam tikras (specialiąsias) policijos funkcijas.

12 straipsnis. Policijos generalinis komisaras

1. Policijos departamentui vadovauja policijos generalinis komisaras.

2. Policijos generalinis komisaras:

1) nustato tiesiogiai jam pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą bei pareigybių sąrašus;

2) prižiūri ir koordinuoja vadovaujamų įstaigų veiklą;

3) organizuoja vadovaujamų įstaigų veiklai būtiną materialinį techninį aprūpinimą;

4) nustatyta tvarka steigia teritorines, specializuotas policijos įstaigas ir policijos profesinio ugdymo įstaigas;

5) įstatymų nustatyta tvarka rengia ir teikia Finansų ministerijai Policijos departamento biudžeto projektą;

6) atsako už jo kompetencijai priskirtų uždavinių vykdymą bei vadovaujamų įstaigų darbo organizavimą;

7) vykdo kitus įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus.

3. Policijos generalinio komisaro įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Jis turi teisę atšaukti jam pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, išskyrus administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamosiose bylose.

4. Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Policijos generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui bei atskaitingas Respublikos Prezidentui.

5. Policijos generaliniu komisaru gali būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, įgijęs teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba vienpakopį aukštąjį teisinį ar jam prilygintą išsilavinimą ir paprastai ne mažiau kaip trejus metus dirbantis vyriausiuoju ar vyresniuoju komisaru.

6. Policijos generalinis komisaras gali būti atleistas iš pareigų:

1) savo noru;

2) dėl sveikatos būklės, kai yra medicinos ekspertizės komisijos išvada dėl negalėjimo tęsti tarnybą;

3) dėl valstybės pareigūno vardo diskreditavimo, jei yra atitinkama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvada;

4) kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už padarytą nusikalstamą veiką;

5) jei Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka jo veikla įvertinama nepatenkinamai;

6) jei pereina į renkamas pareigas arba pareigas, į kurias skiriama konkurso tvarka;

7) jei netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;

8) pasibaigus kadencijai, jeigu nėra paskiriamas antrai kadencijai.

7. Pasibaigus policijos generalinio komisaro kadencijai ar atleidus jį iš pareigų savo noru, jis eina savo pareigas tol, kol bus paskirtas kitas policijos generalinis komisaras.

13 straipsnis. Policijos departamentas

1. Policijos departamentas yra policijos įstaiga, padedanti policijos generaliniam komisarui formuoti policijos veiklos strategiją ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, taip pat organizuoti ir įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą.

2. Policijos departamentas:

1) užtikrina jam priskirtų policijos uždavinių įgyvendinimą;

2) kontroliuoja ir koordinuoja jam pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir teikia joms rekomendacijas bei nurodymus;

3) formuoja bendrą jam pavaldžių policijos įstaigų veiklos strategiją ir personalo politiką;

4) užtikrina valstybinių programų įgyvendinimą policijos įstaigose;

5) organizuoja policijos generalinio komisaro sprendimų vykdymą bei jų kontrolę.

3. Policijos departamentą steigia Vyriausybė.

14straipsnis. Teritorinės policijos įstaigos

1. Policijos komisariatai yra aukštesnės ir žemesnės pakopos.

2. Aukštesnės pakopos policijos komisariatai steigiami apskričių centruose ir užtikrina policijos uždavinių įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje. Šie policijos komisariatai:

1) koordinuoja ir steigimo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja jų teritorijoje veikiančių žemesnės pakopos policijos komisariatų veiklą;

2) teikia policijos generaliniam komisarui atitinkamos apskrities teritorijoje veikiančių visų policijos įstaigų biudžetų projektus;

3) įgyvendina kitus steigimo ir kituose teisės aktuose nustatytus uždavinius ir funkcijas bei už jų įgyvendinimą atsiskaito policijos generaliniam komisarui.

3. Apskričių teritorijas aptarnaujantys policijos komisariatai, be šio straipsnio 2 dalyje nustatytų įgaliojimų, taip pat gali aptarnauti jų buvimo vietos savivaldybės teritoriją, vykdydami žemesnės pakopos policijos komisariato uždavinius ir funkcijas.

4. Aukštesnės pakopos policijos komisariatas gali būti steigiamas ir Lietuvos Respublikos sostinės - Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai aptarnauti. Šis policijos komisariatas vykdo šio straipsnio 6 dalyje nustatytus uždavinius ir funkcijas.

5. Aukštesnės pakopos policijos komisariatai yra atsakingi ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui.

6. Žemesnės pakopos policijos komisariatai steigiami savivaldybių administraciniuose centruose atitinkamų savivaldybių teritorijai aptarnauti. Šie policijos komisariatai:

1) užtikrina viešąją tvarką ir visuomenės saugumą;

2) atsižvelgdami į vietos gyventojų poreikius, kartu su savivaldybių institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei gyventojais kuria ir įgyvendina programas, skirtas nusikalstamumo prevencijai, gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai;

3) vykdo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidžia ir tiria nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus;

4) teikia aukštesnės pakopos policijos komisariatų vadovams savo biudžetų projektus;

5) įgyvendina kitus steigimo ir kitų teisės aktų nustatytus uždavinius bei funkcijas, priskirtus jų kompetencijai;

6) už savo veiklą atsiskaito atitinkamam aukštesnės pakopos policijos komisariatui, savivaldybės merui ir savivaldybės gyventojų bendruomenei.

7. Policijos komisariatams vadovauja policijos pareigūnai, kuriuos skiria ir atleidžia iš pareigų policijos generalinis komisaras.

8. Bendru policijos komisariatui vadovaujančio policijos pareigūno ir savivaldybės mero sprendimu atskiroms savivaldybių teritorijos dalims aptarnauti gali būti steigiamos policijos nuovados. Savivaldybių teritorijos dalims aptarnauti taip pat gali būti steigiami policijos komisariatai, kaip aukštesnės pakopos policijos komisariatų struktūriniai padaliniai. Policijos nuovados ir kiti padaliniai gali būti steigiami ir atskiriems policijos uždaviniams bei funkcijoms vykdyti.

9. Kai skiriami į pareigas policijos komisariatų vadovai, jų kandidatūros yra derinamos su atitinkamos apskrities viršininku ar savivaldybės meru.

10. Policijos pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką ir pagrindus nustato šis įstatymas, tarnybą policijoje reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai.

15 straipsnis. Policijos pareigūnų rengimas

1. Policijos pareigūnų rengimas policijos uždaviniams vykdyti apima policijos pareigūnų mokymą Švietimo ir mokslo ministerijos mokymo įstaigose ir policijos pareigūnų profesinį ugdymą policijos įstaigose – kvalifikacijos kėlimo centruose.

2. Mokymo įstaigos, rengiančios policijos pareigūnus pagal nustatyta tvarka patvirtintą studijų programą, suteikia atitinkamą išsilavinimą ir profesinių žinių, būtinų policijos uždaviniams vykdyti. Mokymo įstaigų ir Policijos departamento santykiai grindžiami bendradarbiavimo sutartimi.

3. Policijos pareigūnų profesinį ugdymą policijos įstaigose – kvalifikacijos kėlimo centruose -.

organizuoja Policijos departamentas pagal specialias profesinio ugdymo programas.

TREČIASIS SKIRSNIS

POLICIJOS PAREIGŪNO ĮGALIOJIMAI, TEISĖS,

PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

16 straipsnis. Policijos pareigūno įgaliojimai

1. Šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

2. Policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

3. Policijos įstaigos vadovai turi teisę pakeisti jiems pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus arba sustabdyti jų vykdymą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

17 straipsnis. Policijos pareigūno statuso įgijimas

1. Policijos pareigūno statusą įgyja asmuo, įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimtas į tarnybą policijoje.

2. Laikiną policijos pareigūno statusą įgyja asmuo, nustatyta tvarka priimtas į policijos rezervą ar policijos profesinio rengimo įstaigą, skiriant jį į konkrečias pareigas policijos įstaigoje ir tik tarnybinių pareigų atlikimo metu. Priėmimo į policijos rezervą sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos rezervo nuostatai, kuriuos tvirtina vidaus reikalų ministras.

3. Policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas.

18 straipsnis. Policijos pareigūno bendrosios teisės

1. Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę:

1) pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su juo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti;

2) įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti;

3) persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atvejais. Apie tokius veiksmus per 24 valandas pranešama prokurorui;

4) šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą;

5) važiuodamas į įvykio vietą, persekiodamas nusikaltėlį, gabendamas asmenį, kuriam būtina neatidėliotina medicinos pagalba, į sveikatos priežiūros įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais, nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis fiziniams ar juridiniams asmenims, išskyrus diplomatinių ar konsulinių įstaigų transportą. Esant tarnybiniam būtinumui, policijos pareigūnas turi teisę įsigyti bilietus į visas transporto priemones be eilės, o jei bilietų nėra - į transporto priemonę įlipti. Transporto priemonės savininko reikalavimu policija turi atlyginti jam padarytus nuostolius vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka;

6) esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis. Ryšių priemonės savininko reikalavimu policija turi atlyginti savininko patirtus nuostolius vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka;

7) laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui;

8) tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtaręs, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų eismo saugumui, nuo transporto priemonės vairuoti;

9) uždrausti eksploatuoti transporto priemones, kurių konstrukcija arba techninė būklė neatitinka galiojančių kelių eismo taisyklių, normatyvų ar standartų;

10) jeigu pažeistos laikymo ar naudojimo taisyklės, teisės aktų nustatyta tvarka paimti iš fizinių ar juridinių asmenų šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, narkotines ir kitas medžiagas, priemones ar daiktus, kuriems reikalingas leidimas;

11) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir atvejais reikalauti ir nemokamai gauti iš valstybės bei privačių institucijų informaciją, būtiną policijos uždaviniams įgyvendinti;

12) užtikrinant policijos uždavinių įgyvendinimą ir nepažeidžiant įstatymais garantuoto asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus.

2. Policijos pareigūnas turi ir kitas įstatymų jam suteiktas teises.

19 straipsnis. Policijos pareigūno teisės vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją

Policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, turi teisę:

1) lankytis gyvenamosiose patalpose, taip pat kviesti į policiją profilaktiniams pokalbiams asmenis, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašytus į policijos profilaktines įskaitas, taip pat kviesti į policiją ir oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio;

2) bet kuriuo paros laiku įeiti į nuteistojo asmens gyvenamąsias patalpas, kai tai yra susiję su teismo priimto nuosprendžio ar paskirto įpareigojimo vykdymu, taip pat kviesti ir pristatyti tokį asmenį į policiją, kontroliuoti, kaip jis laikosi įstatymų ir teismo nustatytų apribojimų;

3) tikrindamas, kaip laikomasi leidimų sistemos pasienyje, migraciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, įeiti į gyvenamąsias patalpas nuo 6 iki 22 val., reikalauti asmens dokumentų;

4) daryti asmenų, nubaustų administraciniu areštu, taip pat įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašytų į policijos įskaitas, vaizdo ar garso įrašus, juos fotografuoti, daktiloskopuoti bei paimti kitus pavyzdžius lyginamajam tyrimui ar identifikavimui;

5) pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigas priverstinai patikrinti teisės pažeidėjus, apsvaigusius nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, o siekiant užkirsti kelią venerinėms ir kitoms infekcinėms ligoms plisti, ir asmenis, priskirtus padidėjusios rizikos grupei, ir teisės aktų nustatyta tvarka įrašytus į profilaktines sveikatos priežiūros ar policijos įstaigų įskaitas;

6) pristatyti iš viešų vietų bei lindynių į sveikatos priežiūros įstaigą asmenį, apsvaigusį nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitokių nuodingųjų ar psichiką stipriai veikiančių medžiagų, jeigu jis nebegali judėti arba gali padaryti žalos aplinkiniams ar sau.

20 straipsnis. Policijos pareigūno teisės atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas

Policijos pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas ar turėdamas duomenų, kad tokia veika yra rengiama, daroma ar buvo padaryta, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę:

1) tikrinti visų rūšių įmonių, įstaigų bei organizacijų ūkinę-komercinę bei finansinę ar kitokią veiklą, materialinių vertybių, prekių saugojimo būklę, jų įgijimo, gamybos, naudojimo ir realizavimo teisėtumą, gamybines, administracines ir kitas, taip pat ir užplombuotas, patalpas;

2) tikrinti į įmonių, įstaigų, organizacijų teritoriją įvažiuojantį ir išvažiuojantį transportą, fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiose transporto priemonėse esančius krovinius ir daiktus;

3) skirti bei atlikti inventorizaciją, reviziją, kontrolinius matavimus ir kitus patikrinimus; atlikti apžiūrą, susipažinti ir paimti buhalterinės apskaitos, personalo, patikrinimų, revizijų medžiagas, kitus dokumentus, žaliavos, produkcijos, prekių pavyzdžius, kitus daiktus; reikalauti, kad būtų sutvarkyta buhalterinė apskaita;

4) gauti iš vadovų, pareigūnų, materialiai atsakingų ir kitų asmenų duomenis, paaiškinimus dėl pažeidimų ar nusikalstamų veikų;

5) atlikti transporto, asmens bei jo bagažo apžiūrą visų rūšių kontrolės punktuose;

6) įeiti į visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų patalpas jų darbo metu, o ne darbo metu - su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos administracijos atstovu, savininku arba jo atstovu;

7) pagal savo kompetenciją vykdyti operatyvinę veiklą, tirti baudžiamąsias bylas, sudaryti kriminalistines įskaitas (kartotekas ir kolekcijas) bei atlikti kitus įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytus veiksmus.

21 straipsnis. Policijos pareigūno pareigos

1. Policijos pareigūnas privalo:

1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves;

2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti;

3) užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės;

4) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais;

5) laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas.

2. Policijos pareigūnas privalo vykdyti ir kitas įstatymų jam nustatytas pareigas.

3. Vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) ar asmens reikalavimu, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą.

22 straipsnis. Policijos pareigūno atsakomybė

1. Policijos pareigūnas asmeniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius.

2. Policijos pareigūnas, vykdydamas jam patikėtas pareigas ir pažeidęs įstatymo reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiamas tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

3. Žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia.

4. Neteisėta policijos pareigūno veika fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą atlygina valstybė teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Policijos pareigūnas, veikiantis pagal įstatymų ir kitų teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

ŠAUNAMŲJŲ GINKLŲ, FIZINĖS IR KITOKIOS

PRIEVARTOS PANAUDOJIMAS

23 straipsnis. Prievartos rūšys ir jos panaudojimo sąlygos

1. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

2. Policijos pareigūnas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas.

3. Psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai, tačiau šias psichinės prievartos priemones galima naudoti tik esant šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje išvardintoms sąlygoms.

4. Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip:

1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas;

2) specialiųjų priemonių, t.y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas.

5. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.

6. Policijos pareigūnas, jei jis su savimi neturi specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo, gali panaudoti bet kokias pagalbines priemones, būtinas kėsinimuisi atremti ar pavojaus šaltiniui likviduoti.

7. Policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas.

8. Apie pareigūno panaudotą prievartą, sukėlusią asmens mirtį arba sužeidimą, nedelsiant informuojamas prokuroras.

9. Policijos pareigūnai turi būti specialiai parengti ir periodiškai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu.

24 straipsnis. Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai

1. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo;

3) esant pasikėsinimui į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą;

4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu;

5) esant tarnybiniam būtinumui, sustabdyti transporto priemonę.

2. Draudžiama panaudoti kovinių imtynių veiksmus bei specialiąsias priemones prieš moteris, kai aiškiai matyti, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai aiškiai matyti, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba aiškiai matomas, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai.

25 straipsnis. Šaunamojo ginklo panaudojimas

1. Policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą.

2. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi;

2) sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos pareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;

3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą;

4) kai būtina išlaisvinti įkaitus arba užkirsti kelią teroro aktui;

5) pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais.

3. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir gyvūnus.

4. Draudžiama panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, prieš moteris, kai aiškiai matyti, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei aiškiai matyti, kad jie invalidai, prieš nepilnamečius, jei jų amžius žinomas pareigūnui arba aiškiai matomas, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai.

26 straipsnis. Sprogstamųjų medžiagų panaudojimas

Policijos pareigūnas, nesukeldamas grėsmės žmogaus gyvybei, turi teisę panaudoti sprogstamąsias medžiagas sprogstamiesiems įtaisams sunaikinti, patekti į patalpą (vietą), kur laikomi įkaitai ar daromi kiti keliantys grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai nusikalstami veiksmai.

27 straipsnis. Ginkluoto policijos pareigūno asmens saugumo garantijos

1. Policijos pareigūnas turi teisę išimti šaunamąjį ginklą iš dėklo ir parengti jį panaudoti, jei jis mano, kad konkrečioje situacijoje gali tekti jį panaudoti.

2. Policijos pareigūnas, nesukeldamas grėsmės įstatymų saugomoms vertybėms, turi teisę iššauti iš šaunamojo ginklo, kai būtina duoti pavojaus signalą, išsikviesti pagalbą arba įspėti apie galimą šaunamojo ginklo panaudojimą.

3. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą arba artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Jeigu panaudotos prievartos priemonės yra neveiksmingos arba jų panaudojimas yra neįmanomas dėl asmens daromų veiksmų intensyvumo, o delsimas kelia grėsmę policijos pareigūno gyvybei, policijos pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą.

PENKTASIS SKIRSNIS

POLICIJOS FINANSAVIMAS

28 straipsnis. Policijos finansavimas

1. Policija finansuojama iš valstybės biudžeto. Policijos departamentas turi atskirą išlaidų sąmatą.

2. Teritorinių policijos įstaigų ir vietos savivaldos institucijų susitarimu kuriamos ir įgyvendinamos bendros programos, skirtos nusikalstamumo prevencijai, gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai, finansuojamos iš savivaldybių biudžetų. Vietos savivaldos institucijos iš savo biudžeto gali finansuoti ir kitas teritorinių policijos įstaigų įgyvendinamas programas, susijusias su vietos gyventojų saugumo užtikrinimu.

3. Policijos finansavimui gali būti naudojamos ir kitos įstatymų nustatyta tvarka gautos nebiudžetinės lėšos.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

29 straipsnis. Netekę galios teisės aktai

Įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios:

1) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (Žin., 1991, Nr.2-22) 1-4 straipsniai, 5 straipsnio 6, 8, 9 ir 10 dalys, 6, 7, 9 - 16, 16³, 17 - 21, 21², 22 - 24 straipsniai, 27 straipsnio 3 dalis, 28, 30, 33 - 39, 39², 40 - 43, 49 ir 50 straipsniai;

2) Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo, Lietuvos Respublikos laikinojo krašto apsaugos prievolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo" (Žin., 1994, Nr.53-994) I dalis;

3) Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 12, 15 ir 49 straipsnių pakeitimo" (Žin., 1994, Nr.82-1547);

4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 12, 13, 37, 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo 16³, 16⁴, 16⁵, 21², 39² straipsniais įstatymo (Žin., 1997, Nr.69-1734) 1, 2, 3, 6, 7, 8 ir 9 straipsniai;

5) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1990 m. gruodžio 11d. nutarimas Nr. I-852 "Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo" (Žin., 1991, Nr. 2-23).

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS