Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

CIVILINIS

KODEKSAS

2000 m.                          d. Nr.

Vilnius

TREČIOJI KNYGA

ŠEIMOS TEISĖ

I dalis

BENDRIEJI NUOSTATAI

I skyrius

ŠEIMOS ĮSTATYMAI

3.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

trečiosios knygos reguliuojami santykiai

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos  nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reguliavimo principus ir reguliuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo ir nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registracijos tvarkos pagrindines nuostatas.

2. Kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja šios knygos normos.

3.2 straipsnis. Šeimos teisės šaltiniai

1. Šeimos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys šioje srityje.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės aktus šeimos teisės klausimais tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi.   

3. Papročiai šeimos santykiams taikomi tik įstatymo numatytais atvejais. Esant prieštaravimui tarp įstatymo ir papročio, taikomas įstatymas.

3.3 straipsnis. Šeimos santykių teisinio reguliavimo principai

1. Šeimos santykių teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais.

2. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių ir kitų asmenų bei kitokių veiksnių įtakos.

3.4 straipsnis. Įstatymo ar teisės analogija

1. Jeigu šeimos santykiai nesureguliuoti šios knygos ar kitų Civilinio kodekso knygų normomis, jiems taikomos kitų civilinių įstatymų, reguliuojančių panašius teisinius santykius, normos. Draudžiama pagal analogiją taikyti specialias teisės normas, numatančias išimtis iš bendrų taisyklių.

2. Kai nėra galimybės taikyti įstatymo analogijos, taip pat tais atvejais, kai klausimo sprendimas paliktas teismo nuožiūrai, šeimos santykių subjektų teisės ir pareigos nustatomos remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisės principais.

3. Nesant imperatyvių teisės normų, taip pat šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais, šeimos santykių subjektai savo teises ir pareigas gali nustatyti tarpusavio susitarimu, vadovaudamiesi šio straipsnio 2 dalyje ir šio kodekso 3.3 straipsnyje įtvirtintais principais.

3.5 straipsnis. Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas

1. Asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimines teises ir nevaržomai jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą. Atsisakymas nuo šeiminės teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

2. Įgyvendindami savo šeimines teises ir vykdydami šeimines pareigas, asmenys privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai.

3. Draudžiama piktnaudžiauti savo šeiminėmis teisėmis, t.y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims. Jeigu asmuo piktnaudžiauja savo šeimine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4. Šeimines teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos šio kodekso numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai - tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą.

3.6 straipsnis. Ieškininė senatis

1. Reikalavimams, kylantiems iš šeimos teisinių santykių, taikoma ieškininė senatis, išskyrus šios knygos nustatytas išimtis.

2. Ieškininės senaties terminų skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo ir atstatymo tvarką nustato šio kodekso pirmosios knygos normos, jeigu šios knygos normos nenustato kitokių taisyklių.

II dalis

SANTUOKA

II skyrius

SANTUOKOS SUDARYMAS

Pirmasis skirsnis

Susitarimas tuoktis ir jo teisinės pasekmės

3.7 straipsnis. Santuokos samprata

1. Santuoka yra įstatymo nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeiminius teisinius santykius.

2. Vyras ir moteris, įstatymo nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.

3.8 straipsnis. Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės)

1. Susitarimas tuoktis  nėra įpareigojantis ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti šio kodekso 3.9-3.11 straipsniuose numatytas teisines pasekmes.

2. Susitarimas tuoktis gali būti išreikštas žodžiu arba raštu.

3. Nustatytos formos prašymo įregistruoti santuoką padavimas civilinės metrikacijos įstaigai laikomas viešu susitarimu tuoktis.

3.9 straipsnis. Dovanų grąžinimas

1. Jeigu santuoka nesudaroma, kiekviena iš viešo susitarimo tuoktis šalių turi teisę reikalauti viena iš kitos grąžinti viską, ką ji yra gavusi kaip dovaną ryšium su būsima santuoka, išskyrus atvejus, kai dovanos suma neviršija 1000 litų sumos ir  kai šalis, gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo ir santuoka nebuvo sudaryta dėl jos mirties.

2. Reikalavimams grąžinti dovanas taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reguliuojančios santykius, susijusius su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu.

3. Ieškinys dėl dovanos grąžinimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.10 straipsnis. Nuostolių atlyginimas

1. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi atlyginti kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo.

2. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis santuokos sudarymui, taip pat prievolių, susijusių su būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos.

3. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies kaltės, tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalies taisykles.

4. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškininės senaties terminas, skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.11 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas

1. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio kodekso 3.10 straipsnį, taip pat gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

2. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

Antrasis skirsnis

Santuokos sudarymo sąlygos

3.12 straipsnis. Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims

Santuoką leidžiama sudaryti tik  tarp skirtingos lyties asmenų.

3.13 straipsnis. Santuokos savanoriškumas

1. Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia.

2. Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

3.14 straipsnis. Santuokinis amžius

1. Santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra sulaukę aštuoniolikos metų.

2. Norinčio tuoktis, tačiau nesulaukusio aštuoniolikos metų amžiaus asmens prašymu teismas sumarinio proceso tvarka turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip trejais metais.

3. Nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam penkiolikos metų amžiaus.

4. Spręsdamas santuokinio amžiaus sumažinimo klausimą, teismas turi teismo posėdyje išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių yra nėštumas.

5. Sprendžiant klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, vaiko teisių apsaugos tarnyba privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus.

3.15 straipsnis. Veiksnumas

1. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos.

2. Jeigu paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų pripažinimo neveiksniu, santuokos registracija turi būti atidėta iki  teismo sprendimo iškeltoje byloje įsiteisėjimo.

3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą

Santuokoje esantis asmuo  negali sudaryti kitos santuokos.

3.17 straipsnis. Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams

Draudžiama tuoktis tėvams ir vaikams, įtėviams ir įvaikiams, senoliams ir vaikaičiams, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusbroliams ir pusseserėms, dėdėms ir dukterėčioms, tetoms ir sūnėnams.

Trečiasis skirsnis

Santuokos sudarymas

3.18 straipsnis. Prašymas įregistruoti santuoką

Asmenys, norintys susituokti, paduoda  prašymą įregistruoti santuoką šio kodekso 3.299 straipsnio nustatyta tvarka.

3.19 straipsnis. Prašymo įregistruoti santuoką viešas skelbimas

Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas viešai skelbiamas šio kodekso 3.302 straipsnio nustatyta tvarka.

3.20 straipsnis. Santuokos sudarymo sąlygų įvykdymo patvirtinimas        

1. Susituokti norintys asmenys, paduodami prašymą įregistruoti santuoką, privalo raštu patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnai, prieš įregistruodami santuoką, privalo patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos.

3.21 straipsnis. Norinčių susituokti asmenų sveikatos tikrinimas

1. Norintiems susituokti asmenims, padavusiems prašymą įregistruoti santuoką, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnai pasiūlo pasitikrinti sveikatą ir iki santuokos įregistravimo dienos pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos sveikatos dokumentą.

2. Sveikatos dokumento nepateikimas nėra kliūtis įregistruoti santuoką.

3. Vieno iš norinčių tuoktis asmenų nepranešimas kitam  apie tai, kad jis serga venerine liga arba AIDS, yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

3.22 straipsnis. Pareiškimas dėl kliūčių santuokai sudaryti

1. Bet kuris suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pareikšti civilinės metrikacijos įstaigai, paskelbusiai apie prašymą įregistruoti santuoką, kad egzistuoja šioje knygoje numatytos kliūtys tai santuokai sudaryti.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, gavęs pareiškimą dėl kliūčių santuokai sudaryti, atideda santuokos registraciją ir įpareigoja pareiškimą padavusį asmenį per tris dienas pateikti rašytinius pareiškime nurodytų faktų įrodymus. Jeigu asmuo per tris dienas tokių įrodymų nepateikia, santuoka registruojama bendra tvarka.

3. Jeigu pateikiami rašytiniai įrodymai apie esančias kliūtis santuokai sudaryti, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas sustabdo santuokos registravimą ir, kilus ginčui,  išaiškina norintiems tuoktis asmenims jų teisę kreiptis į teismą dėl tokio pareiškimo paneigimo. Tokiais atvejais santuoka registruojama tik tada, kai norintys tuoktis asmenys pateikia civilinės metrikacijos įstaigai įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo pareiškimas dėl kliūčių santuokai sudaryti yra paneigtas kaip nepagrįstas.

4. Jeigu teismas savo sprendimu pareiškimą dėl kliūčių santuokai sudaryti pripažįsta nepagrįstu, tai norintys tuoktis asmenys, o po santuokos sudarymo – sutuoktiniai, turi teisę per vienerius metus nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo iš pareiškimą dėl kliūčių santuokai sudaryti padavusio asmens, išskyrus atvejus, kai pareiškimą buvo padavę vieno iš sutuoktinių tėvai ir prokuroras.

3.23 straipsnis. Santuokos įrodymas

1. Civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuoką, išduoda santuokos liudijimą.

2. Santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas yra santuokos įrodymas.

3.24 straipsnis. Santuokos sudarymas bažnytine (konfesine) tvarka

1. Bažnytine (konfesine) tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą.

2. Santuokos sudarymas bažnytine (konfesine) tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu:

1) nebuvo pažeistos šio kodekso 3.12 -  3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos;

2) santuoka buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikoje įregistruotų ir valstybės pripažintų religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą;

3) santuokos sudarymas bažnytine (konfesine) tvarka buvo įrašytas į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje šios knygos nustatyta tvarka.

3.25 straipsnis. Bažnytine (konfesine) tvarka sudarytų santuokų

vieša  apskaita

Bažnytine (konfesine) tvarka sudarytos santuokos įtraukiamos į viešą apskaitą šio kodekso 3.304 straipsnio nustatyta tvarka.

Ketvirtasis skirsnis

Santuokos teisinės pasekmės

3.26 straipsnis. Sutuoktinių lygiateisiškumas

1. Sudarius santuoką sutuoktiniai įgyja šioje knygoje numatytas teises ir pareigas.

2. Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, santuokos sudarymo, jos trukmės ir jos nutraukimo klausimais.

3. Sutuoktiniai savo susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymą atsiranda kaip santuokos pasekmė.

3.27 straipsnis. Sutuoktinių pareiga vienas kitą remti

1. Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai bei, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

2. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis.

3.28 straipsnis. Šeimos santykių sukūrimas

Sudarius santuoką, sutuoktiniai sukuria šeiminius santykius, kaip savo bendro gyvenimo pagrindą.

3.29 straipsnis. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas

Santuoka neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas įgyvendinti tam tikras teises gali būti ribojamas vedybų sutartimi bei imperatyviomis šio kodekso normomis.

3.30 straipsnis. Sutuoktinių pareigos vaikų atžvilgiu

Sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus bei rūpintis jų švietimu, sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir tarptautinėje teisėje.

3.31 straipsnis. Sutuoktinių pavardė

Sutuoktiniai turi teisę kiekvienas pasilikti savo ikisantuokinę pavardę, pasirinkti vieno sutuoktinio pavardę, kaip bendrą pavardę, arba pasirinkti dvigubą pavardę prie savo pavardės prijungiant sutuoktinio pavardę.

3.32 straipsnis. Atstovavimas

1. Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti.

2. Jeigu tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai, suinteresuoto sutuoktinio prašymu, leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas. Teismas, prieš duodamas tokį leidimą, privalo įsitikinti, kad kito sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma ir kad tokio leidimo davimas atitinka šeimos interesus. Teismo duotas leidimas galioja tik teismo nutartyje nurodytam veiksmui atlikti per nutartyje nurodytą terminą. Teismas, nustatęs, kad sutuoktinis veikia priešingai šeimos ar nepilnamečių vaikų interesais, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro pareiškimu gali savo duotą leidimą pakeisti ar panaikinti. Toks pakeitimas ar panaikinimas galioja tik ateičiai. Tokia teismo nutartis jos priėmimo dieną turi būti nusiųsta Notarų rūmams, o jei leidimas susijęs su disponavimu nekilnojamuoju turtu - ir nekilnojamojo turto registrui.

3. Jeigu vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo sutikimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reguliuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo.

3.33 straipsnis. Sutuoktinių ginčai dėl pareigų vykdymo ir

teisių realizavimo

1. Jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių realizavimo, kiekvienas jų turi teisę kreiptis į teismą, kad teismas išspręstų jų ginčą.

2. Teismas, spręsdamas sutuoktinių ginčą, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

3. Sprendimą dėl sutuoktinių ginčo teismas privalo priimti atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir visos šeimos interesus.

3.34 straipsnis. Laikinas sutuoktinio turtinių teisių apribojimas

1. Jeigu vienas iš sutuoktinių esminiai pažeidžia savo santuokines pareigas, numatytas šioje knygoje, ir savo veiksmais kelia grėsmę turtiniams šeimos interesams, kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti sutuoktiniui be kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru sutuoktinių turtu. Tokio draudimo terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai.

2. Sandoriai, kurių sutuoktinis neturėjo teisės sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal pastarojo ieškinį, jeigu trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas. Toks ieškinys gali būti pareikštas per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

3.35 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos namų ūkyje

1. Sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu apsunkinti kilnojamąjį turtą, naudojamą šeimos namų ūkyje.

2. Kilnojamuoju turtu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami namų apyvokos daiktai, baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir bibliotekas.

3. Sutuoktinis, be kurio sutikimo buvo sudarytas toks sandoris, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu jis sandorio nepatvirtino po jo sudarymo, išskyrus atvejus, kai sandoris buvo atlygintinis, o trečioji šalis buvo sąžininga.

3.36 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos į gyvenamąją

patalpą, esančią šeimos turtu

1. Jeigu sutuoktiniai gyvena gyvenamojoje patalpoje pagal nuomos sutartį, tai sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį, be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo neturi teisės nutraukti nuomos sutarties prieš terminą, subnuomoti gyvenamąją patalpą arba perleisti teises pagal nuomos sutartį. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo tokiam sandoriui ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti jį negaliojančiu.

2. Sutuoktinis, kuriam šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso vienam, neturi teisės be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo tokiam sandoriui ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi  teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu nekilnojamojo turto registre ginčo gyvenamoji patalpa buvo nurodyta kaip šeimos turtas.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos taisyklės taikomos ir uzufrukto (t.y. teisės naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo pajamas, produkciją ir vaisius),  bei panaudos atvejais.

III skyrius

SANTUOKOS NEGALIOJIMAS

3.37 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai

ir tvarka

1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat šio kodekso 3.21 straipsnio 3 dalyje, 3.39 ir 3.40 straipsniuose numatytais pagrindais.

2. Santuoka pripažįstama negaliojančia tik teismine tvarka.

3. Santuoka pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

4. Teismas privalo per tris darbo dienas po teismo sprendimo, kuriuo santuoka pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo išsiųsti jo nuorašą santuoką įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai.

3.38 straipsnis. Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl

santuokos pripažinimo negaliojančia pažeidus

jos sudarymo sąlygas

1. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį.

2. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.14 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal nepilnamečio sutuoktinio, jo tėvų, globėjų ar rūpintojų, vaiko teisių apsaugos tarnybos arba prokuroro ieškinį. Nepilnamečiam sutuoktiniui sukakus aštuoniolikos metų amžių, ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti tik pats sutuoktinis.

3. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.15 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal neveiksnaus sutuoktinio globėjo, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį.

4. Santuoka, sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.13 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, neišreiškusio savo tikrosios valios, arba prokuroro ieškinį. Jeigu sutuoktinis, neišreiškęs savo tikrosios valios, yra nepilnametis, ieškinį gali pareikšti jo tėvai, globėjai, rūpintojai arba vaiko teisių apsaugos tarnyba.

5. Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia šio kodekso 3.21 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu turi teisę sutuoktinis, kuriam iki santuokos sudarymo nebuvo praneštas ligos faktas.

3.39 straipsnis. Fiktyvios santuokos pripažinimas negaliojančia

Santuoka, sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeiminius teisinius santykius, gali būti pripažinta negaliojančia pagal vieno iš sutuoktinių arba prokuroro ieškinį.

3.40 straipsnis. Santuokos pripažinimas negaliojančia dėl

tikrosios valios neišreiškimo

1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio ieškinį, jeigu jis įrodo, kad santuokos sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti.

2. Reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia gali sutuoktinis, jeigu jis santuoką sudarė paveiktas grasinimo, prievartos ar apgaulės.

3. Sutuoktinis, davęs sutikimą santuokai sudaryti dėl esminės klaidos, gali reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia. Klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl tokių su kitu sutuoktiniu susijusių aplinkybių, kurias žinodamas sutuoktinis nebūtų sutikęs sudaryti santuokos. Preziumuojama, kad klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl:

1) kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeiminis gyvenimas neįmanomas;

2) kito sutuoktinio padarymo sunkaus nusikaltimo.

3.41 straipsnis. Aplinkybės, šalinančios santuokos negaliojimą

1. Teismas gali netenkinti reikalavimo pripažinti santuoką negaliojančia, jeigu bylos nagrinėjimo metu išnyko aplinkybės, pagal šį kodeksą buvusios kliūtimi santuokai sudaryti.

2. Teismas gali atsisakyti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą nepilnamečio, jeigu santuokos pripažinimas negaliojančia prieštarautų nepilnamečiu esančio sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3. Santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu iki bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia iškėlimo sutuoktiniai sukūrė šeiminius santykius arba daugiau nei metus laiko po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

4. Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai buvo pažeistas monogamijos principas arba santuoka buvo sudaryta tarp artimųjų giminaičių (šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniai).

5. Santuoka, sudaryta vienam iš sutuoktinių neišreiškus savo tikrosios valios, negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu po tokios santuokos sudarymo arba po to, kai paaiškėjo aplinkybės, duodančios pagrindą reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia, sutuoktiniai bendrai gyveno daugiau nei vienerius metus, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

3.42 straipsnis. Ieškininė senatis

1. Sutuoktinis, kuris sudarė santuoką nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus, gali reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo pilnametystės dienos.

2. Reikalauti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą neišreiškus tikrosios valios, galima per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo aplinkybių, sudarančių pagrindą santuoką pripažinti negaliojančia, išnykimo arba paaiškėjimo dienos.

3. Reikalauti pripažinti negaliojančia fiktyvią santuoką galima per vienerius metus nuo tokios santuokos sudarymo dienos. Šio kodekso 3.39 straipsnio nustatytu pagrindu prokuroras ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti per penkerius metus nuo santuokos sudarymo.

4. Reikalavimams pripažinti santuoką negaliojančia kitais pagrindais ieškininė senatis netaikoma.

3.43 straipsnis. Sutuoktinių atskyrimas ir išlaikymo

priteisimas

1. Teismas, siekdamas apsaugoti vieno iš sutuoktinių teisėtus interesus, gali įpareigoti, esant galimybei, sutuoktinius gyventi skyrium iki bus išnagrinėta byla dėl jų santuokos pripažinimo negaliojančia.

2. Teismas, pripažindamas santuoką negaliojančia, turi išspręsti vaikų ir sąžiningo sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus.

3.44 straipsnis. Teisės pareikšti ieškinį išnykimas

1. Teisė pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia negali būti perduodama asmeniui paveldėjimo ar kitokiu būdu.

2. Vienam iš sutuoktinių mirus, prokuroras netenka teisės pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.

3.45 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės

pasekmės

1. Vaikai, kilę iš tėvų, buvusių pripažintoje negaliojančia santuokoje, laikomi gimusiais galiojančioje santuokoje.

2. Jeigu abu sutuoktiniai buvo sąžiningi, t.y. nežinojo ir negalėjo žinoti esant kliūčių santuokai sudaryti, tai santuoka, nors ir pripažinta negaliojančia, sukelia jiems tokias pat teisines pasekmes, kaip ir galiojanti santuoka, išskyrus paveldėjimo teisę. Aplinkybės, patvirtinančios sutuoktinio sąžiningumą, turi būti nurodytos teismo sprendime.

3.46 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės

pasekmės, kai vienas arba abu sutuoktiniai

buvo nesąžiningi

1. Kai sąžiningas buvo tik vienas iš sutuoktinių, negaliojanti santuoka suteikia jam tas teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniams.

2. Jeigu abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka jiems nesukuria sutuoktinių teisių ir pareigų. Kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą, taip pat ir padovanotą kitam sutuoktiniui.

3.47 straipsnis. Sąžiningo sutuoktinio teisės

1. Sąžiningas ir išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš nesąžiningo sutuoktinio išlaikymą, bet ne ilgiau kaip trejiems metams.

2. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į abiejų sutuoktinių turtinę padėtį. Išlaikymas priteisiamas periodiniais mokėjimais kas mėnesį arba tvirta vienkartine pinigų suma. Pasikeitus vieno iš sutuoktinių turtinei padėčiai, suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo, sumažinimo arba jo išieškojimo nutraukimo.

3. Išlaikymo mokėjimas sąžiningam sutuoktiniui savaime nutrūksta, jei jis sudaro naują santuoką arba pasibaigus trejų metų terminui, per kurį išlaikymas buvo mokamas.

3.48 straipsnis. Privalomas globos ir rūpybos institucijų

dalyvavimas

Nagrinėjant bylas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, globos ir rūpybos institucijos arba vaiko teisių apsaugos tarnyba, jeigu vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai arba teismo sprendimu pripažinti neveiksniais, privalo dalyvauti tokių bylų nagrinėjime ir  pateikti išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų.

IV skyrius

SANTUOKOS PASIBAIGIMAS

Pirmasis skirsnis

Santuokos pasibaigimo pagrindai

3.49 straipsnis. Santuokos pasibaigimo atvejai

1. Santuoka pasibaigia vienam iš sutuoktinių mirus arba santuoką nutraukus įstatymo nustatyta tvarka.

2. Santuoka gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno iš sutuoktinių pareiškimu  arba dėl sutuoktinių ( sutuoktinio) kaltės.

3.50 straipsnis. Santuokos pasibaigimas dėl vieno iš

sutuoktinių mirties

1. Santuoka pasibaigia vienam iš sutuoktinių mirus arba teismo sprendimu paskelbus jį mirusiu.

2. Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.

3. Jeigu sutuoktinis, teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru pareiškimu, paduotu santuokos pasibaigimą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali būti atkurta.

4. Santuoka negali būti atkurta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra kliūčių, numatytų šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose.

Antrasis skirsnis

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu

3.51 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai;

2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.);

3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.

2. Santuoka šio straipsnio numatytais atvejais nutraukiama sumarinio proceso tvarka.

3.52 straipsnis. Prašymas nutraukti santuoką

1. Bendras sutuoktinių pareiškimas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

2. Kartu su pareiškimu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

3. Pareiškime turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka iširo.

3.53 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka

1. Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu.

2. Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus laiko sutuoktiniai neveda bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo.

3. Teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir tarpusavio išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo jų auklėjime klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno iš buvusių sutuoktinių liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

4. Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar esminiai pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo iki sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą.

3.54 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas

1. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

2. Vieno iš sutuoktinių prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Tokiu atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu.

3. Jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos, pareiškimas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas.

4. Jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino susitaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno iš sutuoktinių ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas.

Trečiasis skirsnis

Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių pareiškimu

3.55 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Santuoka vieno iš sutuoktinių pareiškimu, paduodamu  pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, gali būti nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų:

1) sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;

2) vienas iš sutuoktinių pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo, arba

3) vienas iš sutuoktinių pripažintas teismo sprendimu nežinia kur esančiu;

4) vienas iš sutuoktinių atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą.

2. Neveiksnaus sutuoktinio interesais pareiškimą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija.

3.56 straipsnis. Pareiškimo turinys

1. Pareiškime turi būti nurodytas vienas iš šio kodekso 3.55 straipsnio  1 dalyje numatytų santuokos nutraukimo pagrindų.

2. Pareiškime taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams.

3. Pareiškime taip pat turi būti nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatyti duomenys.

3.57 straipsnis. Pareiškimo nagrinėjimas

1. Sutuoktinio pareiškimas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas sumarinio proceso tvarka.

2. Nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo pagal vieno iš sutuoktinių pareiškimą,  netaikomos šio kodekso 3.54 straipsnyje numatytos taikinimo priemonės.

3. Teismas, atsižvelgdamas į vieno iš sutuoktinių amžių, santuokos trukmę, sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesus, gali atsisakyti nutraukti santuoką, jeigu santuokos nutraukimas padarytų esminę turtinę ar neturtinę žalą vienam iš sutuoktinių ar jų nepilnamečiams vaikams.

4. Kitas sutuoktinis arba jo globėjas turi teisę pareikšti, kad santuoka iširo dėl pareiškimą padavusio sutuoktinio kaltės, ir reikalauti, kad teismas santuoką nutrauktų dėl pareiškėjo kaltės. Jeigu tokį pareiškimą teismas pripažįsta pagrįstu, santuoka nutraukiama konstatuojant, kad ji iširo dėl santuokos nutraukimą inicijavusio sutuoktinio kaltės (šio kodekso 3.60 straipsnis).

3.58 straipsnis. Privalomas globos ir rūpybos institucijos

dalyvavimas

Jeigu vienas iš sutuoktinių yra neveiksnus, globos ir rūpybos institucija privalo pateikti teismui išvadą dėl neveiksnaus sutuoktinio turtinių teisių užtikrinimo nutraukus santuoką.

3.59 straipsnis. Klausimai, kuriuos teismas išsprendžia

nutraukdamas santuoką

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno iš sutuoktinių išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalintas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notariškai.

Ketvirtasis skirsnis

Santuokos nutraukimas dėl SUTUOKTINIO (sutuoktinių) kaltės

3.60 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.

2. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis esminiai pažeidė savo santuokines pareigas, numatytas šioje knygoje, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

3. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip metus laiko visiškai ja nesirūpina.

3.61 straipsnis. Abiejų sutuoktinių kaltė

1. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali pareikšti prieštaravimus dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru  sutikimu (šio kodekso 3.51 - 3.54 straipsniai).

3.62 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka

1. Santuoka dėl vieno iš sutuoktinių kaltės nutraukiama ieškininės teisenos tvarka.

2. Vienam iš sutuoktinių reikalaujant, byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

3. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.59 straipsnis.

3.63 straipsnis. Santuokos nutraukimo priežasčių nenurodymas

teismo sprendime

Esant abiejų sutuoktinių prašymui, teismas, nutraukdamas santuoką, sprendime nenurodo konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, o tik konstatuoja, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės.

3.64 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas

1. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

2. Teismas privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų tarpusavio turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimus, taip pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes. Sutuoktiniams susitarus, taikomos šio kodekso 3.53 straipsnio 3 ir 4 dalys.

3. Teismas taiko šio kodekso 3.54 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas priemones, išskyrus atvejus, kai jų taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3.65 straipsnis. Laikinosios apsaugos priemonės

1. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno iš sutuoktinių interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones iki bus priimtas teismo sprendimas.

2. Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones:

1) įpareigoti, esant galimybei, vieną iš sutuoktinių gyventi skyrium;

2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

3) įpareigoti vieną sutuoktinių netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;

4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui;

5) areštuoti turtą iki bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą;

6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;

7) uždrausti vienam iš sutuoktinių matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

Penktasis skirsnis

Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės

3.66 straipsnis. Santuokos nutraukimo momentas

1. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos.

2. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti jo kopiją teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą.

3.67 straipsnis. Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių

turtinėms teisėms

1. Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.

2. Sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

3.68 straipsnis. Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo

bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais

Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu jis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.

3.69 straipsnis. Buvusių sutuoktinių pavardės

1. Kiekvienas iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba ikisantuokinę pavardę.

2. Jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, tai, kito sutuoktinio reikalavimu, teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

3.70 straipsnis. Santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių

kaltės teisinės pasekmės

1. Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymas ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.

2. Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, esant kito sutuoktinio reikalavimui, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita.

4. Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius  daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

3.71 straipsnis. Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas

1. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno iš sutuoktinių nuosavybė, tai teismas savo sprendimu gali steigti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka nepilnamečiai vaikai.

2. Uzufruktas steigiamas iki vaikas (vaikai) sulauks pilnametystės.

3. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, tai teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.

3.72 straipsnis. Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas

1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nėra sureguliuoti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškam savęs paties išlaikymui.

2. Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės.

3. Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų  ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

4. Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą.

5. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.

6. Išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių:

1) santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai;

2) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą prieš kitą sutuoktinį ar jo artimuosius giminaičius;

3) sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialinę padėtį sukūrė pats savo kaltais veiksmais;

4) išlaikymo reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto gausinimo ar tyčia kenkė kito sutuoktinio ar šeimos interesams.

7. Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

8. Išlaikymas priteisiamas vienkartine pinigų suma arba periodiniais mokėjimais (renta), mokamais kas mėnesį, arba priteisiant tam tikrą turtą.

9. Kai santuoka nutraukta pagal vieno iš sutuoktinių pareiškimą dėl kito sutuoktinio neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų.

10. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinę hipoteką (įkeitimą). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka iš jo priteisto išlaikymo, išieškojimas į turtą nukreipiamas Lietuvos Respublikos  įstatymų nustatyta tvarka.

11. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodiniais mokėjimais, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio  5 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodiniai mokėjimai mokami iki kreditoriaus gyvos galvos ir kasmet indeksuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

12. Buvusiam sutuoktiniui, iš kurio priteistas išlaikymas, mirus, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo įpėdiniams paveldimo turto ribose, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo.

13. Buvusiam sutuoktiniui, kuriam priteistas išlaikymas, mirus arba sudarius naują santuoką, išlaikymo mokėjimas nutraukiamas. Mirties atveju teisė reikalauti įsiskolinimo ar dar nesumokėto išlaikymo pereina mirusiojo įpėdiniams. Nutraukus naująją santuoką, įgyjama teisė reikalauti atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos arba prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos. Visais kitais atvejais sutuoktinio iš vėlesnės santuokos pareiga išlaikyti kitą sutuoktinį atsiranda pirmiau nei tokia sutuoktinio iš ankstesnės santuokos pareiga.

V skyrius

SUTUOKTINIŲ GYVENIMAS SKYRIUM (SEPARACIJA)

3.73 straipsnis. Prašymas dėl gyvenimo skyrium

1. Vienas iš sutuoktinių gali kreiptis su prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą.

2. Abu sutuoktiniai gali kreiptis su bendru prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl gyvenimo skyrium pasekmių jie yra sudarę sutartį, kurioje numato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir auklėjimo, taip pat sutuoktinių turto padalijimo ir tarpusavio išlaikymo klausimus.

3.74 straipsnis. Priešiniai reikalavimai

1. Sutuoktinis, prieš kurį paduotas prašymas dėl gyvenimo skyrium, turi teisę paduoti priešinį reikalavimą dėl santuokos nutraukimo.

2. Sutuoktinis, kuriam yra iškelta byla dėl santuokos nutraukimo, turi teisę pareikšti priešinį reikalavimą dėl gyvenimo skyrium.

3. Jeigu vienas sutuoktinis reikalauja santuoką nutraukti, o kitas sutuoktinis reikalauja patvirtinti gyvenimą skyrium, teismas gali santuoką nutraukti pripažindamas, kad ji nutrūko dėl abiejų ar vieno iš sutuoktinių kaltės, arba nustatyti sutuoktinių gyvenimą skyrium.

3.75 straipsnis. Bylos dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium

nagrinėjimas

1. Byla dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nagrinėjama ieškininės teisenos tvarka.

2. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų, taip pat į vieno iš sutuoktinių interesus, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti (šio kodekso 3.54 straipsnis).

3. Teismas prireikus gali taikyti šio kodekso 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.

3.76 straipsnis. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą

dėl gyvenimo skyrium

1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo vaikų auklėjime klausimus.

2. Esant svarbioms priežastims, teismas gali laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą pas kitus asmenis ar vaikų globos ir rūpybos įstaigoje.

3. Sprendžiant klausimą, kuriam iš sutuoktinių tikslinga palikti teisę gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje, pirmenybė turi būti teikiama tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.

4. Kai sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl gyvenimo skyrium pasekmių (šio kodekso 3.73 straipsnio 2 dalis), tai teismas šią sutartį patvirtina, jeigu sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar esminiai nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų. Patvirtinęs sutartį, teismas jos turinį įrašo į sprendimą.

5. Jeigu po teismo sprendimo įsiteisėjimo iš esmės pasikeičia aplinkybės, reikšmingos sprendžiant sutuoktinių gyvenimo skyrium klausimus, bet kuris iš sutuoktinių turi teisę reikalauti, kad teismas peržiūrėtų ankstesnį sprendimą ir, atsižvelgdamas į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, šio straipsnio 1 dalyje išvardytus klausimus išspręstų kitaip.

3.77 straipsnis. Gyvenimo skyrium teisinės pasekmės

1. Teismui priėmus sprendimą dėl gyvenimo skyrium, pasibaigia sutuoktinių bendras gyvenimas, tačiau kitos sutuoktinių teisės ir pareigos išlieka, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

2. Gyvenimas skyrium neturi įtakos sutuoktinių teisėms ir pareigoms jų nepilnamečių vaikų atžvilgiu, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

3. Priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie klausimai nėra sureguliuoti sutuoktinių vedybų sutartyje.

4. Gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

5. Jeigu po teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium vienas jų miršta, tai pergyvenęs sutuoktinis išsaugo visas teises, kurias įstatymas suteikia pergyvenusiam sutuoktiniui, išskyrus atvejus, kai pergyvenęs sutuoktinis teismo sprendimu yra pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium. Ta pati taisyklė taikoma ir sprendimą dėl gyvenimo skyrium teismui priėmus pagal bendrą abiejų sutuoktinių prašymą, jeigu sutuoktinių sutartyje nėra numatyta kas kita. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis negali paveldėti mirusio sutuoktinio turto.

3.78 straipsnis. Sutuoktinių tarpusavio išlaikymas

1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, gali priteisti išlaikymo reikalingam sutuoktiniui išlaikymą iš kito sutuoktinio, dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium, jeigu išlaikymo klausimai nėra sureguliuoti sutuoktinių sudarytoje sutartyje.

2. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes.

3. Teismas gali nustatyti, kad sutuoktinis, privalantis teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateiktų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

4. Išlaikymas priteisiamas tvirta pinigų suma arba periodiniais mokėjimais (renta), mokamais kas mėnesį, arba priteisiant tam tikrą turtą.

5. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinę hipoteką (įkeitimą). Jeigu sutuoktinis nemoka iš jo priteisto išlaikymo, išieškojimas nukreipiamas į jo turtą Lietuvos Respublikos  įstatymų nustatyta tvarka.

6. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodiniais mokėjimais, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodiniai mokėjimai kasmet indeksuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

3.79 straipsnis. Gyvenimo skyrium pasibaigimas

1. Gyvenimas skyrium pasibaigia, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu gyventi ir bendras gyvenimas patvirtina jų ketinimą kartu gyventi nuolat. Gyvenimas skyrium pasibaigia teismui priėmus sprendimą, kuriuo patenkinamas bendras sutuoktinių prašymas dėl gyvenimo skyrium pasibaigimo ir kuriuo panaikinamas ankstesnis teismo sprendimas dėl gyvenimo skyrium.

2. Sutuoktiniams atnaujinus bendrą gyvenimą, jų turtas lieka atskirtas iki tol, kol jie sudaro naują vedybų sutartį ir pasirenka naują turto teisinį režimą.

3. Gyvenimo skyrium pasibaigimas tretiesiems asmenims sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai sudaro naują vedybų sutartį ir ją įregistruoja šio kodekso 3.103 straipsnyje numatyta tvarka.

4. Jeigu sutuoktinių gyvenimas skyrium tęsiasi daugiau kaip vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris iš sutuoktinių gali reikalauti santuoką nutraukti šio kodekso 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

3.80 straipsnis. Privalomas vaikų teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas

Jeigu sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, tai vaiko teisių apsaugos tarnyba privalo dalyvauti tokios bylos nagrinėjime ir pateikti išvadą, ar, sprendžiant gyvenimo skyrium klausimus, nebus pažeistos vaikų teisės.

III dalis

SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR  PAREIGOS

VI skyrius

SUTUOKTINIŲ TURTO TEISINIS REŽIMAS

Pirmasis skirsnis

Bendrieji  nuostatai

3.81 straipsnis. Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys

1. Skiriamas įstatyminis ir sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas.

2. Įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą reguliuoja šio kodekso 3.87 - 3.100 straipsniai.

3. Sutartinį sutuoktinių turto teisinį režimą reguliuoja šio kodekso 3.101 - 3.108 straipsniai.

3.82 straipsnis. Įstatyminio turto teisinio režimo taikymas

Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatyminis turto teisinis režimas.

3.83 straipsnis. Sutuoktinių teisė nustatyti turto teisinį

režimą vedybų sutartimi

1. Sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą.

2. Vedybų sutarties sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai, yra niekinės ir negalioja.

3.84 straipsnis. Šeimos turtas

1. Nepriklausomai nuo to, kurio sutuoktinio nuosavybe iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

2. Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams:

1) šeimos gyvenamoji patalpa;

2) kilnojamasis turtas, skirtas šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus.

3. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa.

4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamas daiktas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip šeimos turtas.

3.85 straipsnis. Šeimos turto teisinis režimas

1. Šio kodekso 3.84 straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, esantis vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, gali būti naudojamas, valdomas ar juo gali būti disponuojama tik šio straipsnio nustatyta tvarka.

2. Sutuoktinis, esantis nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininku, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, esančio šeimos turtu, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.

3. Į šeimos turtą negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams.

4. Sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties.

3.86 straipsnis. Šeimos turto teisinio režimo pasibaigimas

1. Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium.

2. Sutuoktiniui, su kuriuo lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Uzufruktas steigiamas iki vaikai sulauks pilnametystės.

3. Jeigu sutuoktiniai šeimos gyvenamąją patalpą nuomojosi, tai teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.

4. Namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas gali priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje kartu su nepilnamečiais vaikais.

Antrasis skirsnis

Įstatyminis sutuoktinių turto teisinis režimas

3.87 straipsnis. Įstatyminio sutuoktinių turto teisinio režimo

esmė

1. Įstatyminis sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu.

3.88 straipsnis. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė

1. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;

2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;

3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas  sutuoktinio profesinei veiklai;

4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus tikslinės paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

2. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad jis yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė.

3. Turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savininkais registruotino turto ir teisių registruose turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno iš sutuoktinių vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

4. Jeigu privatus pensijų fondas sukauptas iš bendrų sutuoktinių lėšų, ištuokos atveju kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad jam būtų pripažinta teisė į 1/2 šio pensijos fondo.

3.89 straipsnis. Asmeninė sutuoktinių nuosavybė

1. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas:

1) kiekvieno iš sutuoktinių įgytas iki santuokos sudarymo;

2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn;

3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);

4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos;

5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai;

6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės,  kurių negalima perleisti kitiems asmenims;

7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

2. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno iš sutuoktinių nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė.

3. Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe.

3.90 straipsnis. Turto, esančio asmenine sutuoktinių nuosavybe,

pripažinimas bendrąja jungtine sutuoktinių

nuosavybe

1. Turtas, esantis vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, gali būti teismine tvarka pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendrų lėšų sąskaita arba kito sutuoktinio lėšų ar darbo sąskaita (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

2. Jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, esančias bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tai teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tą turtą įsigyjant panaudotos lėšos, esančios bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, viršijo panaudotas lėšas, esančias asmenine sutuoktinio nuosavybe.

3.91 straipsnis. Įmonė (ūkis, verslas)

Turtas, skirtas įmonės (ūkio, verslo), kurią įsteigė vienas iš sutuoktinių po santuokos sudarymo, funkcionavimui, taip pat pajamos įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno iš sutuoktinių iki santuokos sudarymo, išskyrus lėšas, būtinas asmeninės sutuoktinio įmonės (ūkio, verslo) funkcionavimui, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu.

3.92 straipsnis. Turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių

nuosavybe, valdymas, naudojimas ir

disponavimas juo

1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.

2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:

1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;

2) atsisakant sudaryti sutartį;

3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;

4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;

5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokiam sandoriui sudaryti.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti.

3.93 straipsnis. Leidimas sudaryti sandorius

1. Jeigu vienas sutuoktinis kitam neduoda sutikimo sudaryti sandorį, kuriam reikalingas sutuoktinio sutikimas, tai suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas teismo leidimo tokiam sandoriui sudaryti.

2. Teismas duoda leidimą sandoriui sudaryti tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas sutuoktinis įrodo, kad sandoris yra būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti.

3.94 straipsnis. Įgaliojimas tvarkyti turtą

1. Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį vienasmeniškai valdyti, naudoti turtą, esantį jų bendrąja jungtine nuosavybe, ar disponuoti tokiu turtu.

2. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra išvykęs arba dėl kitų svarbių priežasčių negali kartu tvarkyti bendro turto, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą, prašydamas teismo leidimo vienasmeniškai tvarkyti tokį turtą.

3. Jeigu sutuoktinis, vienasmeniškai tvarkantis turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tą daro aplaidžiai ar neprotingu ir nerūpestingu būdu, tai jis privalo kompensuoti iš savo asmeninio turto nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės.

4. Turto tvarkymui atitinkamai taikomos šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reguliuojančios kito asmens turto administravimą.

3.95 straipsnis. Nušalinimas

1. Jeigu vienas iš sutuoktinių negali tvarkyti bendro turto ar jį tvarko nuostolingai, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas nušalinti pirmąjį nuo turto tvarkymo. Teismas tokį sutuoktinio prašymą tenkina, jeigu pareiškėjas įrodo, kad tai yra būtina šeimos ar bendro sutuoktinių verslo poreikiams užtikrinti.

2. Sutuoktinis, kurį teismas buvo nušalinęs nuo turto tvarkymo, išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo nušalintas, gali kreiptis į teismą reikalaudamas, kad jam vėl būtų leista tvarkyti bendrą turtą.

3.96 straipsnis. Sandorių nuginčijimas

1. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

2. Sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (šio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais nepriklausomai nuo kitos sandorio šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo, išskyrus atvejus, kai sandoris sudarytas vienam arba abiem sutuoktiniams panaudojus apgaulę arba valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikus neteisingus duomenis. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik kitai sandorio šaliai esant nesąžiningai.

3.97 straipsnis. Turto, esančio asmenine kiekvieno iš

sutuoktinių nuosavybe, tvarkymas

1. Turtu, esančiu asmenine nuosavybe, kiekvienas sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra. Turto, kurį šis kodeksas pripažįsta šeimos turtu, valdymui, naudojimui ir disponavimui taikomi šioje knygoje nustatyti apribojimai.

2. Jeigu vienas iš sutuoktinių turtą, esantį jo asmenine nuosavybe, tvarko aplaidžiai ar tokiu neprotingu ir nerūpestingu būdu, jog kyla grėsmė šeimos interesams dėl to, kad tas turtas gali būti prarastas ar iš esmės sumažėti, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą reikalaudamas skirti sutuoktinio turtui administratorių. Administratoriumi gali būti skiriamas ir sutuoktinis, pareiškęs tokį reikalavimą.

3. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių turtui buvo paskirtas administratorius, bet kuris iš sutuoktinių gali kreiptis į teismą dėl turto administravimo panaikinimo.

4. Vienas sutuoktinis turi teisę įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyti turtą, esantį jo (pirmojo sutuoktinio) asmenine nuosavybe. Tokiu atveju sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikomos šio kodekso antrosios knygos normos, reguliuojančios atstovavimo teisinius santykius.

5. Jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sutuoktiniai gyvena skyrium ar sutuoktinio, kuris negali savarankiškai  tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio, turtui yra paskirta globa.

3.98 straipsnis. Teisė į kompensaciją

1. Jeigu turto, esančio sutuoktinio asmenine nuosavybe, sąskaita padidėjo turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vertė, tai sutuoktinis, kurio asmenine nuosavybe esančio turto sąskaita įvyko padidėjimas, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto.

2. Sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, esančiam bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.

3. Kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

4. Šiame straipsnyje numatytos kompensacijos išmokamos pasibaigus bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei.

3.99 straipsnis. Sutuoktinių dovanos

1. Sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal šio kodekso šeštosios knygos normas, reguliuojančias dovanojimo sutartį.

2. Dovanotojo kreditoriams nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis sukelia teisines pasekmes tik įregistravus šią sutartį nekilnojamojo turto registre.

3. Apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu,  tačiau tik dovanoto turto verte. Jeigu dovanotas turtas žuvo ne dėl apdovanotojo sutuoktinio kaltės, jo pareiga įvykdyti dovanotojo prievoles pasibaigia.

3.100 straipsnis. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės

pasibaigimo pagrindai

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;

2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;

3) pripažinus santuoką negaliojančia;

4) nutraukus santuoką;

5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija);

6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;

7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;

8) kitais įstatymų numatytais atvejais.

Trečiasis skirsnis

Sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas

3.101 straipsnis. Vedybų sutartis

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokoje, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).

3.102 straipsnis. Vedybų sutarties sudarymas

1. Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).

2. Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

3. Nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo.

4. Sutuoktinis, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų sutartį tik esant rašytiniam savo rūpintojo sutikimui. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, sutuoktinio prašymu leidimą vedybų sutarčiai sudaryti gali duoti teismas.

3.103 straipsnis. Vedybų sutarties forma

1. Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma.

2. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Vedybų sutarties pakeitimas galimas tik leidus teismui. Vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios.

3. Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti hipotekos įstaigoje. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus.

3.104 straipsnis. Vedybų sutarties turinys

1. Sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, kad:

1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė;

2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe;

3) turtas, įgytas santuokoje, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.

2. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti, kad viena iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.

3. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą.

4. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.

5. Vedybų sutartyje numatytos sutuoktinių teisės ir pareigos gali būti ribojamos tam tikru terminu, arba jų atsiradimas ar pasibaigimas gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu.

3.105 straipsnis. Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos

Negalioja  vedybų sutarties sąlygos, kurios:

1) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai;

2) keičia turto, esančio kiekvieno sutuoktinio asmenine arba jų bendrąja jungtine nuosavybe, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą;

3) pažeidžia šio kodekso 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principą;

4) riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą;

5) reguliuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius;

6) nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikų atžvilgiu;

7) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą;

8) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę kreiptis į teismą;

9) keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas.

3.106 straipsnis. Vedybų sutarties pakeitimas ir nutraukimas

1. Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu tokia pačia forma, kokia yra nustatyta jos sudarymui.

2. Vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik tada, jeigu vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas yra įregistruoti hipotekos įstaigoje.

3. Vienam iš sutuoktinių reikalaujant, vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta teismo sprendimu esant šio kodekso šeštosios knygos numatytiems sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindams.

4. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teisės buvo pažeistos vedybų sutarties pakeitimu ar nutraukimu, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti tokį pakeitimą ar nutraukimą teismine tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atstatymo.

3.107 straipsnis. Vedybų sutarties pasibaigimas

Vedybų sutartis pasibaigia nutraukus santuoką, sutuoktiniams ją nutraukus bendru susitarimu ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, išskyrus tas prievoles, kurios pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo ar sutuoktiniams gyvenant skyrium. Vedybų sutarties pasibaigimas registruojamas vedybų sutarčių registre.

3.108 straipsnis. Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia

1. Be šio kodekso 3.105 straipsnyje numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio kodekso pirmojoje knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

2. Sutuoktiniui reikalaujant, teismas vedybų sutartį gali pripažinti visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu sutartis esminiai pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

3. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę reikalauti pripažinti vedybų sutartį negaliojančia dėl jos fiktyvumo.

VII skyrius

SUTUOKTINIŲ  CIVILINĖ  ATSAKOMYBĖ 

PAGAL TURTINES  PRIEVOLES

3.109 straipsnis. Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto

1. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės:

1) prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, apsunkinimais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo;

2) prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis;

3) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu;

4) prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais;

5) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno iš sutuoktinių esant kito sutuoktinio sutikimui arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais;

6) solidarios sutuoktinių prievolės.     

2. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai nepriklausomai nuo jų turto teisinio režimo, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.

3. Solidari sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekes išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

4. Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines prievoles.

3.110 straipsnis. Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos

įregistravimo atsiradusias prievoles

1. Iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškojimas nukreipiamas į sutuoktinio dalį bendrame turte.

2. Bendrų abiem sutuoktiniams kreditorių reikalavimai iš bendro turto tenkinami pirmiau už kiekvieno iš sutuoktinių kreditorių reikalavimus. Ši taisyklė netaikoma hipotekiniams kreditoriams.

3.111 straipsnis. Prievolės, kylančios iš dovanojimo sutarčių

ir paveldėjimo

Jei vienas iš sutuoktinių gauna dovanų ar palikimą, iš to kylančios prievolės negali būti tenkinamos bendro turto sąskaita, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas.

3.112 straipsnis. Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių

prievoles

1. Išieškojimas pagal vieno iš sutuoktinių prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, gali būti nukreipiamas į sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, esančio asmenine sutuoktinio nuosavybe.

2. Teismo išlaidos atlyginamos iš asmeninio sutuoktinių turto, jeigu byla nebuvo susijusi su bendru sutuoktinių turtu ar šeimos interesais.

3.113 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į asmeninį

sutuoktinių turtą

Jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami asmeninio sutuoktinių turto sąskaita.

3.114 straipsnis. Sutuoktinių atsakomybės atribojimas

1. Jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir gyvenant santuokoje, yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu. Pagal bendras prievoles sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai.

2. Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ar laiduotojais pagal prievoles, kurios atsiranda valdant, naudojant turtą, esantį kiekvieno jų asmenine nuosavybe, ar disponuojant tokiu turtu.

3.115 straipsnis. Teisė į kompensaciją

1. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais, tai kaltasis sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

2. Jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno iš sutuoktinių asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sąskaita, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

VIII skyrius

TURTO, ESANČIO  BENDRĄJA  JUNGTINE  SUTUOKTINIŲ  NUOSAVYBE, PADALIJIMAS

3.116 straipsnis. Turto padalijimo būdai

1. Vienam iš sutuoktinių ar jų kreditoriams reikalaujant, turtas, esantis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, gali būti padalytas sutuoktinių susitarimu arba teismo sprendimu tiek sutuoktiniams esant santuokoje, tiek ir ją nutraukus ar pradėjus gyventi skyrium.

2. Šio skyriaus normos taikomos, jeigu nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo.

3.117 straipsnis. Sutuoktinių dalys bendrame turte

1. Preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios.

2. Nuo sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais.

3. Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį bendrame turte, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Pateikus adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą, teismas kompensacijos išmokėjimą gali atidėti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams.

4. Vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis bendrame turte yra paveldima pagal šio kodekso penktosios knygos normų nustatytas taisykles.

3.118 straipsnis. Turto balanso sudarymas

1. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno jų asmeninis turtas.

2. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma.

3. Nustačius turtą, kuris kiekvienam iš sutuoktinių priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek kiekvienas iš sutuoktinių privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek kiekvienam iš sutuoktinių turi būti kompensuota iš bendro turto.

4. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas tarp sutuoktinių lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

3.119 straipsnis. Turto vertės nustatymas

Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo metu.

3.120 straipsnis. Nedalytinas turtas

1. Į dalytiną turtą nėra įtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas turtas, skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, yra perduodamas neišieškant kompensacijos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitas asmeninio pobūdžio turtas - kiekvienam iš sutuoktinių.

3.121 straipsnis. Turto, esančio asmenine nuosavybe,

priskyrimas bendrajai jungtinei nuosavybei

1. Turtas, vedybų sutartyje numatytas kaip asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinių susitarimu gali būti priskirtas prie dalytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti susitarimai draudžiami, jeigu tai pakenktų sutuoktinio kreditoriams. Jeigu dėl tokio sutuoktinių susitarimo kreditoriaus reikalavimas nebegali būti visiškai patenkintas iš asmeninio sutuoktinio turto, išieškojimas nukreipiamas į sutuoktinio dalį bendrame turte.

3.122 straipsnis. Reikalavimo padalyti turtą užtikrinimas

Vieno iš sutuoktinių arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ar skirti jam administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turtui administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą.

3.123 straipsnis. Nukrypimas nuo sutuoktinių lygių dalių

bendrame turte  principo

1. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno iš sutuoktinių sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo ir priteisti vienam iš sutuoktinių didesnę turto dalį. Į šiuo kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.

2. Sutuoktinio, privalančio mokėti išlaikymą kitam sutuoktiniui, dalis bendrame turte gali būti mažinama išlaikymo suma, jeigu išlaikymas yra priteisiamas vienkartine tvirta pinigų suma ar priteisiant tam tikrą turtą.

3. Jeigu ne daugiau kaip prieš metus laiko iki turto padalijimo bylos iškėlimo vienas iš sutuoktinių be kito sutuoktinio sutikimo sumažino turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, vertę, dalį jo padovanodamas arba jo sąskaita padidindamas savo asmeninę nuosavybę, tai, nustatant sutuoktinių dalis bendrame turte, tokio sutuoktinio dalis gali būti mažinama prarasto bendro turto verte.

4. Vieno iš sutuoktinių dalis bendrame turte taip pat gali būti sumažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir vartojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Terminas, už kurį apskaičiuojamos tokios negautos pajamos, negali būti ilgesnis nei paskutinieji penkeri metai iki turto padalijimo bylos iškėlimo.

3.124 straipsnis. Turto padalijimas teismo sprendimu

nenutraukiant santuokos

Jeigu vienas iš sutuoktinių pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu arba nuostolingai tvarko bendrą turtą ar savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, ar be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą dėl turto padalijimo.

3.125 straipsnis. Turto padalijimo fakto registravimas

Šalių sutartis ar teismo sprendimas, kuriuo padalyta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turi būti registruojamas hipotekos įstaigoje, kurioje įregistruota vedybų sutartis arba yra padalintas turtas, padarant atitinkamą įrašą vedybų sutarčių registre.

3.126 straipsnis. Kreditorių teisių garantijos

1. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus.

2. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo ieškininiame pareiškime nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems ieškininio pareiškimo kopiją.

3.127 straipsnis. Dalijamas turtas

1. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

2. Vienam iš sutuoktinių prašant, teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

3. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūrą, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno iš sutuoktinių sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

3.128 straipsnis. Sutuoktinių tarpusavio pareigos po turto

padalijimo, kai santuoka nėra nutraukiama

1. Sutuoktinis, kurio prašymu buvo padalytas turtas, privalo pagal savo galimybes prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo ir vaikų auklėjimo bei švietimo.

2. Jeigu kitas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo ir vaikų auklėjimo bei švietimo, visas šias išlaidas turi padengti sutuoktinis, kurio prašymu buvo padalytas turtas.

3. Teismas, padalydamas turtą, gali iš vieno sutuoktinio kitam priteisti pinigų sumą, iš kurios šis tretiesiems asmenims apmokėtų visas iš santuokos kilusias skolas.

3.129 straipsnis. Ieškininė senatis

Reikalavimams dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškininės senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

IV dalis

VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS

IX skyrius

Giminystė ir svainystė

3.130 straipsnis. Giminystės samprata

1. Giminystė yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio.

2. Giminystė sukelia teisines pasekmes tik įstatymo numatytais atvejais.

3. Giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.

3.131 straipsnis. Giminystės linijos

Skiriamos tiesioji ir šoninė giminystės linijos.

3.132 straipsnis. Tiesioji giminystės linija

1. Tiesioji giminystės linija yra tarp protėvio ir palikuonių (proseneliai , senoliai , tėvai ,  vaikai, vaikaičiai , provaikaičiai  ir t.t.).

2. Giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai ,  vaikai, tėvai , senoliai  ir t.t.).

3. Giminystė, einanti iš protėvio į palikuonį, yra tiesioji žemutinė giminystės linija (senoliai , tėvai ,  vaikai, vaikaičiai  ir t.t.).

3.133 straipsnis. Šoninė giminystės linija

Giminystė tarp asmenų, kilusių iš bendro protėvio, yra šoninė giminystės linija (broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t.t.).

3.134 straipsnis. Giminystės laipsnis

1. Giminystės laipsnis - tai skaičius gimimų, siejančių esančius giminystėje asmenis, išskyrus bendro protėvio (protėvių) gimimą.

2. Teisines pasekmes sukelia tik įstatyme numatytas giminystės artumo laipsnis.

3.135 straipsnis. Artimieji giminaičiai

Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, senoliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

3.136 straipsnis. Svainystė

1. Svainystė - tai santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t.t.) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t.t.).

2. Svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymo numatytais atvejais.

X skyrius

Vaiko kilmės nustatymas

Pirmasis skirsnis

Bendrieji vaiko kilmės nustatymo pagrindai

3.137 straipsnis. Vaiko kilmė

1. Vaiko kilmė yra patvirtinama šio kodekso 3.138 - 3.140 straipsniuose nustatyta tvarka.

2. Vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos.

3. Vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymo nustatytas teises ir pareigas.

3.138 straipsnis. Vaiko kilmės patvirtinimas

Vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas.

3.139 straipsnis. Vaiko kilmės iš motinos nustatymas

1. Civilinės metrikacijos įstaiga vaiko gimimo įraše moterį įrašo vaiko motina, remdamasi medicinos įstaigos išduotu pažymėjimu apie vaiko gimimą.

2. Vaikui gimus ne medicinos įstaigoje, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda medicinos įstaiga, tikrinusi vaiko ir motinos būklę po gimdymo.

3. Vaikui gimus ne medicinos įstaigoje ir jei vaiko motinos būklė po gimdymo nebuvo tikrinta, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda gydytojų konsultacinė komisija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiame pažymėjime motina nurodoma moteris, dėl kurios gydytojų konsultacinei komisijai nekyla abejonių, jog ji pagimdė vaiką.

4. Vaiko gimimo įraše nesant duomenų apie motiną arba nuginčijus motinystę, motinystę gali nustatyti teismas pagal moters, laikančios save vaiko motina,  pilnamečio vaiko, vaiko tėvo, globėjo (rūpintojo) ar vaiko teisių apsaugos tarnybos ieškinį.

3.140 straipsnis. Vaiko kilmės iš tėvo nustatymas

1. Vaikui gimus iš motinos, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, vaiko tėvu gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu.

2. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trys šimtai dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, vaiko tėvu pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis.

3. Vaikui gimus iš motinos, kuri sudarė naują santuoką nepraėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos pasibaigimo, vaiko tėvu laikomas vaiko motinos naujas sutuoktinis.

4. Vaikui gimus iš motinos, kuri nėra susituokusi ir jei po ankstesnės santuokos pasibaigimo yra praėję daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę.

5. Jeigu vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos pasibaigimo nepraėjus trims šimtams dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu. Teismui nutartimi patvirtinus tokį bendrą pareiškimą, vaiko tėvu įrašomas ne buvęs motinos sutuoktinis, o vyras, pripažįstantis save vaiko tėvu.

Antrasis skirsnis

Tėvystės pripažinimas

3.141 straipsnis. Tėvystės pripažinimo sąlygos

1. Kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, tėvystė gali būti pripažįstama asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimu.

2. Kai vaikas yra gimęs motinai, kuri yra susituokusi, arba kai vaikas gimė nepraėjus trims šimtams dienų po santuokos pasibaigimo, tėvystė gali būti pripažinta pareiškimu, jei yra nuginčyta vaiko motinos esančio ar buvusio sutuoktinio tėvystė.

3. Nuginčijus tėvystę, kuri buvo nustatyta tėvystės pripažinimo pareiškimu, naujas tėvystės pripažinimas pareiškimu negalimas.

4. Tėvystės pripažinimui senaties terminai netaikomi.

3.142 straipsnis. Tėvystės pripažinimo tvarka

1. Vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos  notariškai patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo.

2. Jei vaikui yra suėję dešimt metų amžiaus, tėvystės pripažinimo pareiškimas civilinės metrikacijos įstaigoje gali būti priimamas tik vaikui raštiškai sutikus.

3. Jei tėvystę pripažįstantis asmuo yra  nepilnametis, tėvystės pripažinimo pareiškimą paduodant civilinės metrikacijos įstaigai reikalaujamas jo tėvų, globėjų ar rūpintojų raštiškas sutikimas. Jeigu tėvai, globėjai ar rūpintojai tokio sutikimo neduoda, leidimą gali duoti teismas nepilnamečio prašymu.

3.143 straipsnis. Tėvystės pripažinimas iki gimstant vaikui

1. Esant  aplinkybių, dėl kurių vaikui gimus nebus galimas tėvystės pripažinimo pareiškimo padavimas, vyras, laikantis save pradėto, bet  dar negimusio vaiko tėvu, kartu su būsima vaiko motina gali civilinės metrikacijos įstaigai pagal būsimos vaiko motinos gyvenamąją vietą paduoti tėvystės pripažinimo pareiškimą vaiko motinos nėštumo laikotarpiu.

2. Paduodant tėvystės pripažinimo pareiškimą iki gimstant vaikui kartu pateikiama medicinos įstaigos išduota pažyma apie nėštumą.

3. Jeigu vaiko motina, iki vaikui gimstant, sudarė santuoką su vyru, kuris padavė tėvystės pripažinimo pareiškimą, ar su kitu vyru, gimusio vaiko kilmę iš tėvo remiantis šiuo tėvystės pripažinimo pareiškimu patvirtinti negalima.

4. Jeigu vaiko motina arba vyras, padavęs tėvystės pripažinimo pareiškimą iki vaikui gimstant, atšaukė jį, kol vaiko gimimas nebuvo įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje, vaiko kilmė iš tėvo remiantis tėvystės pripažinimo pareiškimu neregistruojama.

3.144 straipsnis. Tėvystės pripažinimas be motinos sutikimo

1. Jei vaiko motina yra mirusi, neveiksni ar dėl kitų priežasčių negali paduoti pareiškimo pripažinti tėvystę su vaiko tėvu, ar dėl tėvystės pripažinimo nesutinka nepilnamečio ir ribotai veiksnaus vyro, laikančio save vaiko tėvu, tėvai ar globėjai (rūpintojai), ar raštiškai sutikimo nepatvirtina vaikas, kuriam yra suėję dešimt metų amžiaus, tėvystės pripažinimo pareiškimas gali būti pagrindu tėvystei registruoti, jei šį pareiškimą patvirtina teismas.

2. Nagrinėdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, kai vaiko motina yra mirusi, neveiksni ar dėl kitų priežasčių negali paduoti pareiškimo kartu su vyru, laikančiu save vaiko tėvu, teismas turi iš vaiko tėvo pareikalauti įrodymų, patvirtinančių tėvystę.

3. Tėvystės pripažinimo pareiškimas negali būti registruojamas, jeigu dėl tėvystės pripažinimo nesutinka pilnametis vaikas.

3.145 straipsnis. Tėvystės pripažinimo pareiškimo patvirtinimo nagrinėjimas

1. Tėvystės pripažinimo pareiškimą teismas nagrinėja sumarinio proceso tvarka.

2. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo patvirtinamas tėvystės pripažinimo pareiškimas, per 3 darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3. Jei nagrinėjamą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo ginčija nepilnamečio, ribotai veiksnaus vyro, laikančio save vaiko tėvu, tėvai ar globėjai (rūpintojai), pareiškimas perduodamas nagrinėti ieškinine teisena tėvystei nustatyti.

Trečiasis skirsnis

Tėvystės nustatymas

3.146 straipsnis. Tėvystės nustatymo sąlygos

1. Vaikui gimus iš nesančios santuokoje motinos ir nesant tėvystės pripažinimo, tėvystę gali nustatyti teismas.

2. Jei vaikas gimęs iš motinos, kuri yra santuokoje, arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta tėvystės pripažinimo pareiškimu, tėvystės nustatymas galimas tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą.

3. Tėvystės nustatymas mirusiam asmeniui galimas tik tuo atveju, jei jis yra susilaukęs palikuonių.

3.147 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės

nustatymo

1. Vaikui gimus iš motinos, kuri nėra santuokoje, ar nuginčijus vaiko gimimo įraše duomenis apie tėvą, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu. Atsakovai pagal tokį ieškinį yra vaikas ir jo motina.

2. Vaiko tėvui atsisakius pripažinti tėvystę tėvystės pripažinimo pareiškimu ar vaiko tėvui mirus, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys.

3. Teismas, nustatęs tėvystę, įsiteisėjusį teismo sprendimą per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.148 straipsnis. Tėvystės nustatymo pagrindai

1. Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių giminystės ryšiui įrodyti išvados) ir kitos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytos įrodinėjimo priemonės. Šalims atsisakius nuo ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti  įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai.

2. Atsakovui atsisakius nuo ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą.

Ketvirtasis skirsnis

Tėvystės (motinystės) nuginčijimas

3.149 straipsnis. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos

1. Duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismine tvarka.

2. Duomenų vaiko gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą, įrašytų remiantis įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu, nuginčyti negalima.

3.150 straipsnis. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai

1. Nuginčyti tėvystę, kai vaikas yra gimęs santuokoje arba nepraėjus daugiau kaip trys šimtai dienų po santuokos pasibaigimo, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvu.

2. Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą tėvystės pripažinimo pareiškimu, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai.

3.151 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės

(motinystės) nuginčijimo

1. Paduoti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, įrašytas vaiko gimimo akto įraše vaiko motina ar tėvu, asmuo, neįrašytas vaiko gimimo įraše motina ar tėvu, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, įrašyto vaiko gimimo įraše tėvu, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą.

2. Jei vaiko motina ar tėvas yra neveiksnūs arba ribotai veiksnūs, pareikšti ieškinį gali jo globėjai ar rūpintojai.

3. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas vaiko tėvu, mirė nepasibaigus ieškininės senaties terminui, numatytam šio kodekso 3.152 straipsnyje.

3.152 straipsnis. Ieškininė senatis

1. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, besikreipiantis į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybės, duodančios pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

2. Jeigu asmenys, įrašyti vaiko motina ar tėvu, apie įrašymą jais sužinojo būdami nepilnamečiais ar neveiksniais, vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jie sulaukė pilnametystės arba tapo veiksniais.

3. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuginčyta tėvystė (motinystė), per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.153 straipsnis. Privalomas vaiko teisių apsaugos tarnybos

dalyvavimas

Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės, motinystės nuginčijimo, tėvystės nustatymo, būtinas vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas.

Penktasis skirsnis

Dirbtinis apvaisinimas

3.154 straipsnis. Dirbtinio apvaisinimo teisinis reguliavimas

Dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu,  motinystės ir tėvystės klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.

XI skyrius

TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS VAIKŲ ATŽVILGIU

Pirmasis skirsnis

Tėvų valdžia

3.155 straipsnis. Tėvų valdžios turinys

1. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų priežiūroje.

2. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

3.156 straipsnis. Tėvų valdžios lygybė

1. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikų atžvilgiu yra lygios.

2. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikų atžvilgiu nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė tėvams susituokus ar nesant santuokoje, tėvams santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.

3.157 straipsnis. Atstovavimas vaikams

1. Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų įstatyminiai atstovai, išskyrus tėvus, pripažintus neveiksniais teismo sprendimu.

2. Tėvai savo nepilnamečiams vaikams atstovauja pateikę vaiko gimimo liudijimą.

3.158 straipsnis. Nepilnamečių tėvų valdžia

1. Nepilnamečiai veiksnūs tėvai turi visas asmenines teises ir pareigas savo vaikams.

2. Nepilnamečiai neveiksnūs ar ribotai veiksnūs tėvai turi teisę kartu su savo vaiku gyventi ir dalyvauti jo auklėjime. Tokiais atvejais vaikui yra skiriamas globėjas (rūpintojas) šios knygos nustatyta tvarka.

3. Sulaukę pilnametystės ar tapę veiksnūs, tėvai įgyja vaiko atžvilgiu visas teises ir pareigas.

3.159 straipsnis. Privalomas tėvų valdžios vykdymas

1. Tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja.

2. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.

3. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams.

4. Už tėvų valdžios nevykdymą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose.

3.160 straipsnis. Tėvų valdžios pasibaigimas

1. Tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam.

2. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų šios knygos  nustatyta tvarka.

Antrasis skirsnis

Vaikų teisės ir pareigos

3.161 straipsnis. Vaikų teisės

1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę.

2. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymas nenumato ko kita.

3. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.

4. Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai - į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose.

5. Vaikų, gimusių ne santuokoje, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios.

6. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.

3.162 straipsnis. Vaikų pareigos

Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai vykdyti savo pareigas.

3.163 straipsnis. Vaikų teisių užtikrinimas

1. Nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai.

2. Vaikų, kurie yra likę be tėvų globos, teises užtikrina globėjas (rūpintojas) šios knygos nustatyta tvarka.

3. Nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą, savo teises gina pats.

4. Jei vaikų teises pažeidinėja tėvai ar globėjai (rūpintojai), priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis vaiko teisių apsaugos tarnyba ar prokuroras.

3.164 straipsnis. Nepilnamečio vaiko dalyvavimas užtikrinant jo

teises

1. Kai sprendžiamas bet koks vaiką liečiantis klausimas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai.

2. Jei vaikas mano, kad jo teises pažeidinėja tėvai, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į vaiko teisių apsaugos tarnybą, o nuo keturiolikos metų amžiaus - ir į teismą.

Trečiasis skirsnis

Asmeninės tėvų teisės ir pareigos

3.165 straipsnis. Tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinys

1. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai vykdydami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.

2. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyto amžiaus.

3. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.

3.166 straipsnis. Vardo vaikui suteikimas

1. Kiekvienam vaikui vardą suteikia tėvai.

2. Vaikui gali būti suteikiami du vardai

3. Vaikui vardas (vardai)  suteikiamas tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus dėl vaiko vardo, vardas vaikui suteikiamas teismo nutartimi.

3. Registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą, vaikui vardą suteikia vaikų teisių apsaugos institucija.

3.167 straipsnis. Pavardės vaikui suteikimas

1. Kiekvienam vaikui yra suteikiama tėvų pavardė.

2. Tėvų pavardėms esant skirtingoms, vaikui suteikiama tėvo ar motinos pavardė tėvų susitarimu. Tėvui  ir motinai nesusitarus, vieno iš tėvų pavardė suteikiama teismo nutartimi.

3. Registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą, vaikui pavardę suteikia vaikų teisių apsaugos institucija.

4. Vaiko vardo ir pavardės pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato  Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintos Civilinės metrikacijos  taisyklės.

3.168 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta

1. Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pagal šio kodekso antrosios knygos normas.

2. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus šioje knygoje numatytus atvejus.

3. Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš bet kurio asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą.

3.169 straipsnis. Vaiko gyvenamoji vieta tėvams gyvenant

skyrium

1. Tėvui ir motinai gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu.

2. Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.

3. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko  gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

3.170 straipsnis. Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė

bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime

1. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.

2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo to, kur tėvai gyvena.

3. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti  antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.

4. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo vaiko auklėjime ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime tvarką nustato teismas.

5. Tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku  skyrium, turi teisę gauti žinių apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų ir institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti  informaciją galima tik esant grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymo nustatytais atvejais.

6. Įstaigų, organizacijų ar kitokių institucijų  bei fizinių asmenų atsisakymas tėvams suteikti informaciją apie jų vaikus gali būti skundžiamas teismui.

3.171 straipsnis. Bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo

auklėjime sąlygos ypatingoje situacijoje

Su vaiku, kuris yra ypatingoje situacijoje (sulaikymas, areštas, laisvės atėmimo bausmės atlikimas, buvimas stacionarinėje gydymo įstaigoje ir pan.), tėvai bendrauja ir dalyvauja jo auklėjime Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

3.172 straipsnis. Kitų giminaičių bendravimas su vaiku

Tėvai (jų nesant - globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus.

Ketvirtasis skirsnis

Ginčai dėl vaikų

3.173 straipsnis. Ginčai dėl vaiko vardo ir pavardės

1. Kreiptis su prašymu į teismą suteikti vaikui vardą ar pavardę, kai tėvai nesusitaria, turi teisę vaiko tėvas, motina ar neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai).

2. Teismas prašymą suteikti vaikui vardą ar pavardę nagrinėja sumarinio proceso tvarka ir vaikui vardą ar pavardę suteikia nutartimi, išklausęs tėvus ar gavęs jų raštiškus paaiškinimus.

3.174 straipsnis. Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo

1. Kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali vaiko tėvas, motina, taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai).

2. Teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

3.175 straipsnis. Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl

bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo

auklėjime

1. Kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime tvarkos gali vaiko tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai).

2. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) maksimaliai dalyvauti vaiko auklėjime. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei pastovus maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

3.176 straipsnis. Ginčai dėl vaiko bendravimo su artimaisiais

giminaičiais

1. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais, vaiko teisių apsaugos tarnyba gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba gali atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei toks bendravimas yra priešingas vaiko interesams.

3. Jei tėvai nevykdo vaikų teisių apsaugos tarnybos įpareigojimo ar artimieji giminaičiai nesutinka su vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji giminaičiai gali kreiptis į teismą.

4. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

3.177 straipsnis. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę

Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

3.178 straipsnis. Privalomas vaiko teisių apsaugos tarnybos

dalyvavimas

1. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus, šalių pateiktus įrodymus.

Penktasis skirsnis

Tėvų valdžios apribojimas

3.179 straipsnis. Vaikų ir tėvų atskyrimas

1. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (liga ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik  nuo to iš tėvų.

2. Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, pagrįstos giminyste.

3. Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku.

3.180 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir padariniai

1. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia vykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo  amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo.

2. Laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

3. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

4. Tėvų valdžios apribojimas taikomas tik tų vaikų atžvilgiu ir tik tam iš tėvų, kurio atžvilgiu priimtas teismo sprendimas.

3.181 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo panaikinimas ar tėvų

valdžios apribojimo būdo pakeitimas  kitu

1. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas.

2. Tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams.

3. Jei aplinkybės pasikeitė, tačiau nėra pakankamo pagrindo visiškai panaikinti neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, jis gali būti pakeistas laikinu.

4. Jei paaiškėja, kad panaikinus tėvų valdžios laikiną ar neterminuotą  apribojimą lieka sąlygos, dėl kurių vaikas negali gyventi kartu su tėvais, tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti pakeistas vaiko atskyrimu nuo tėvų.

5. Jei atskirti tėvai (tėvas ar motina) nuo vaikų savo  tėvų valdžią naudoja priešingai vaikų interesams, jiems gali būti taikomas  laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas.

6. Tėvų valdžios apribojimą galima panaikinti tik tuomet, kai vaikas nėra įvaikintas.

3.182 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvų

valdžios apribojimo ar apribojimo panaikinimo

1. Pareiškimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija, prokuroras.

2. Ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali paduoti  vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, vaiko teisių apsaugos tarnyba, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas).

3. Ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali paduoti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas.

4. Pareiškimą panaikinti vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti tėvai, vienas iš tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), artimieji vaiko giminaičiai, vaiko teisių apsaugos tarnyba, prokuroras.

3.183 straipsnis. Tėvų valdžios apribojimo pareiškimų

nagrinėjimas

1. Pareiškimai dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų panaikinimo nagrinėjami sumarinio proceso tvarka. Paaiškėjus, kad yra pagrindas tėvų valdžios laikinam ar neterminuotam apribojimui, pareiškimas perduodamas nagrinėti ieškinine teisena.

2. Teismas, nagrinėjantis ieškinius dėl tėvų valdžios apribojimo bei perduotus nagrinėti ieškinine tvarka pareiškimus dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, nesaistomas pareikštų reikalavimų apimtimi ir priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus.

3. Teismas išklauso vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į ją atsižvelgia.

4. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą.

3.184 straipsnis. Privalomas valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos

dalyvavimas

1. Nagrinėjant bylas dėl tėvų valdžios apribojimo, bylos nagrinėjime privalo dalyvauti vaiko teisių apsaugos tarnyba.

2. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, ištyrusi šeimos gyvenimo sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Šią išvadą teismas vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

XII skyrius

Turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos

Pirmasis skirsnis

Tėvų teisės ir pareigos, susijusios su jų vaikams

priklausančiu turtu

3.185 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas

1. Turtą, esantį nepilnamečių vaikų nuosavybe, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Tėvų uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar apsunkinta, į ją taip pat negali būti nukreipiamas išieškojimas.

2. Tėvai savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą tvarko bendru sutarimu. Tarp tėvų kilus ginčui dėl turto tvarkymo, bet kuris iš jų turi teisę kreiptis į teismą su prašymu nustatyti turto tvarkymo tvarką.

3. Jeigu tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, tai vaiko teisių apsaugos tarnyba arba prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti tėvus nuo nepilnamečiui priklausančio turto tvarkymo. Esant pagrindui, teismas nušalina tėvus nuo jų nepilnamečio vaiko turto tvarkymo, panaikina tėvų uzufrukto teisę į vaiko turtą bei skiria kitą asmenį nepilnamečiui priklausančio turto administratoriumi. Išnykus nušalinimo pagrindui, teismas gali leisti tėvams toliau tvarkyti jų nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teisėmis.

3.186 straipsnis. Tėvų pareigos tvarkant nepilnamečių vaikų

turtą

1. Tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais.

2. Pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui priklausančio turto, tėvai gali naudoti šeimos reikmėms, atsižvelgdami į vaiko interesus.

3. Nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo nuosavybėn šio turto ar teisių į jį. Ši nuostata taip pat taikoma parduodant nepilnamečio turtą ar teises į jį varžytynėse. Ieškinį dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais gali pareikšti vaikas ar jo įpėdiniai.

4. Nepilnamečio vaiko tėvams draudžiama sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią jie įgytų reikalavimo teisę į savo nepilnamečio vaiko turtą ar jo teises.

3.187 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turtas, kuriam uzufruktas

netaikomas

Tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, kuris yra:

1) įgytas vaiko už savo paties uždirbtas lėšas;

2) skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisvalaikio organizavimo tikslams;

3) vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas.

3.188 straipsnis. Sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu

1. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės:

1) perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo nepilnamečių vaikų turtą;

2) savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą;

3) sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei penkių metų terminui;

4) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą;

5) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, jeigu sutarties suma viršija keturių minimalių algų dydį;

6) investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių mėnesinių algų dydį.

2. Jeigu, sudarant sandorį, kyla interesų konfliktas tarp tų pačių tėvų nepilnamečių vaikų arba tarp nepilnamečio vaiko ir jo tėvų, bet kuriam iš tėvų prašant, teismas tam sandoriui sudaryti skiria ad hoc globėją.

3. Jeigu kyla interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir vieno iš jo tėvų, vaiko interesams atstovauja ir sandorius sudaro tas tėvas, tarp kurio ir vaiko nėra interesų konflikto.

4. Pažeidus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas taisykles, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iš jo tėvų ar jų įpėdinių ieškinį.

3.189 straipsnis. Draudimas perleisti ar apsunkinti uzufrukto

teisę

1. Nepilnamečių vaikų tėvams, tvarkantiems savo vaikų turtą uzufrukto teise, draudžiama perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu apsunkinti uzufrukto teisę.

2. Išieškojimas pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti nukreipiamas į nepilnamečių vaikų turtą ar į jų tėvų uzufrukto teisę.

3.190 straipsnis. Uzufrukto teisė, kai turtą tvarko tik vienas

iš tėvų

1. Jeigu tėvų valdžia priklauso tik vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų, tai vaiko turtą uzufrukto teise tvarko tik šis tėvas arba motina. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas.

2. Jei nepilnamečio vaiko tėvas (motina) sudaro naują santuoką, jis (ji) išsaugo uzufrukto teisę į nepilnamečio vaiko turtą, tačiau privalo pervesti į vaiko sąskaitą visas turto duodamas pajamas ir atskirai apskaityti vaisius, kurie viršija išlaidas vaiko ugdymui (auklėjimui, lavinimui, materialiniam aprūpinimui). Jeigu naujas vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis vaiką įvaikina, tai jis taip pat įgyja turto tvarkymo teisę.

3.191 straipsnis. Turto tvarkymo ir uzufrukto teisės

pasibaigimas

1. Tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą esant šiems pagrindams:

1) įstatymo nustatyta tvarka emancipavus nepilnametį;

2) įstatymo nustatyta tvarka nepilnamečiui sudarius  santuoką;

3) vaikui sulaukus pilnametystės;

4) teismui nušalinus tėvus nuo turto tvarkymo;

5) teismui atskyrus vaikus nuo tėvų ar apribojus tėvų valdžią.

2. Jeigu, pasibaigus uzufrukto teisei, vaiko tėvai (ar vienas jų, su kuriuo gyvena vaikas) ir toliau naudojasi vaiko turtu, tai jie privalo grąžinti vaikui turtą ir visas iš vaiko turto gautas pajamas ir vaisius nuo to momento, kai to pareikalavo vaikas ar jo atstovas.

Antrasis skirsnis

Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos

3.192 straipsnis. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo

vaikus

1. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

2. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir  užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

3. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

3.193 straipsnis. Tėvų susitarimas dėl savo nepilnamečių vaikų

išlaikymo

1. Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutikimu (šio kodekso 3.51 straipsnis) arba pradėdami gyventi skyrium (šio kodekso 3.73 straipsnis), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (šio kodekso 3.53 straipsnis).

2. Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais.

3. Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

3.194 straipsnis. Išlaikymo priteisimas

1. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba vaiko teisių apsaugos tarnybos ieškinį.

2. Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.

3. Išlaikymą teismas priteisia iki vaikas sulauks pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, suteikto jam esant nepilnamečiui.

4. Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu:

1)  nepilnametis emancipuojamas;

2) vaikas sulaukė pilnametystės;

3) vaikas įvaikinamas;

4) vaikas miršta.

5. Asmeniui, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirus, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams paveldimo turto ribose priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo pagal šio kodekso penktosios knygos normas.

3.195 straipsnis. Išlaikymo pareiga atskyrus vaikus nuo tėvų

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.

3.196 straipsnis. Išlaikymo forma ir dydis

1. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos  išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:

1) kas mėnesį mokamais periodiniais mokėjimais;

2) tvirta pinigų suma;

3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

2. Iki bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

3.197 straipsnis. Priverstinė hipoteka

Jei reikia, teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, steigia tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinę hipoteką (įkeitimą). Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškojimas nukreipiamas į įkeistą turtą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

3.198 straipsnis. Išlaikymo priteisimas, kai išlaikymas turi

būti mokamas dviem ar daugiau  vaikų

1. Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius.

2. Išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (liga ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo.

3.199 straipsnis. Pajamų, iš kurių išskaitomas priteistas

išlaikymas, rūšys

Nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jų pajamų rūšių.

3.200 straipsnis. Išlaikymo priteisimo momentas

Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

3.201 straipsnis. Išlaikymo dydžio  ir formos pakeitimas

1. Teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.

2. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Esant reikalui, teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.

3. Teismas pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymą gali pakeisti priteisto išlaikymo formą.

3.202 straipsnis. Išlaikymo išieškojimas, kai vaikui įsteigta

globa (rūpyba)

1. Jeigu vaikui yra įsteigta globa (rūpyba), tai išlaikymas išieškomas globėjui (rūpintojui), kuris privalo naudoti gautą išlaikymą išimtinai vaiko interesais.

2. Jeigu vaikas, kuriam priteistas išlaikymas, gyvena vaikų globos įstaigoje, išlaikymas išieškomas ir mokamas vaikų globos įstaigai. Tokiu atveju vaikų globos įstaiga atidaro kiekvieno išlaikymą gaunančio vaiko sąskaitą valstybės kontroliuojamoje kredito įstaigoje. Šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis įstatymo nustatyta tvarka savo interesais gali disponuoti tik pats vaikas ar vaiko interesais - jo globėjas (rūpintojas).

3.203 straipsnis. Išlaikymo naudojimas

1. Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesais.

2. Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvai, globėjai (rūpintojai) panaudoja ne vaiko interesais,  yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesais, turto pagal vaiko atstovų, vaikų teisių apsaugos tarnybos ar prokuroro ieškinį.

3.204 straipsnis. Valstybės išlaikomi vaikai

1. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti.

2. Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Valstybė, teikusi išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagal šį straipsnį, turi atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti  vaikui suteiktas išlaikymo lėšas iš vaiko tėvų ar kitų jo pilnamečių artimųjų giminaičių, jeigu jie neteikė vaikui išlaikymo dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis.

3.205 straipsnis. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus

1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų.

3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) apibrėžta kasmėnesine pinigų suma.

4. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų.

3.206 straipsnis. Atsisakymas priteisti išlaikymą tėvams

1. Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė vykdyti savo pareigas nepilnamečiams vaikams.

2. Jeigu vaikai buvo nuolatinai atskirti nuo savo tėvų dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą.

3.207 straipsnis. Nedarbingų tėvų papildomų išlaidų

kompensacija

1. Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, tai teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.

2. Teismas, priteisdamas tokių papildomų išlaidų kompensaciją, turi atsižvelgti į tėvų ir vaikų šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas bylai svarbias aplinkybes.

3.208 straipsnis. Išlaikymo indeksavimas

Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodiniais mokėjimais, tai išlaikymo suma indeksuojama kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

V dalis

ĮVaikinimas

XIII  skyrius

ĮVAIKINIMO SĄLYGOS IR TVARKA

3.209 straipsnis.  Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti

1. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.

2. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas, arba, kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

3. Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus.

4. Neleidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių.

5. Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.

6. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtinais atvejais, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

3.210 straipsnis. Asmenys, turintys teisę įvaikinti

1. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų amžiaus, tinkamai pasirengę įvaikinimui. Išimtinais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.

2.  Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti asmeniui, kuris nėra santuokoje, ar vienam iš sutuoktinių.

3. Nesantys santuokoje asmenys to paties vaiko įvaikinti negali.

4. Įvaikintojais negali  būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai, jei globa panaikinta dėl jų kaltės.

5. Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką (išskyrus vaiko motinos (tėvo) sutuoktinį ir giminaičius), turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.

6. Jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama:

1) giminaičiams;

2) sutuoktiniams;

3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;

4) Lietuvos Respublikos piliečiams;

5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;

6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.

3.211 straipsnis. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo  ir

įvaikinamojo

1. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.

2. Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje,  teismo gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.

3.212 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti

1. Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo nutartimi.

2. Jei įvaikinamojo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, būtinas jų tėvų arba globėjų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymo nustatyta tvarka paskirtą globėją (išskyrus valstybinę globos instituciją),  būtinas globėjo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo.

3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis.

4. Patvirtinęs tėvų (globėjų) rašytinį sutikimą, teismas nutartimi tėvams (globėjams) išaiškina šio kodekso 3.227 straipsnyje nustatytas įvaikinimo pasekmes ir tėvų teisę atšaukti savo duotą sutikimą.

5. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas  išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3.213 straipsnis. Tėvų sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimas

1. Tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas.

2. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Pareiškimą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas įvaikinti vaiką, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam prašymą įvaikinti, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo įvaikinti vaiką nagrinėjimas sustabdomas iki bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.

3. Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo  tėvų valdžios  apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami sau materialinės naudos.

3.214 straipsnis. Įvaikinimas be tėvų sutikimo

Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams yra  neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.

3.215 straipsnis. Įvaikinamojo sutikimas įvaikinti

1. Įvaikinant vaiką, sulaukusį dešimt metų amžiaus, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinimas negalimas.

2. Įvaikinamas vaikas iki dešimt metų amžiaus, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausomas teisme ir priimdamas sprendimą teismas turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.

3.216 straipsnis. Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti

1. Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti.

2. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei jis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu.

3.217 straipsnis. Pasiruošimo įvaikinti patikrinimas

1. Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra šioje knygoje numatytų kliūčių įvaikinimui, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka žinias apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl  būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų sąrašą, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojais, patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.

3. Ar įtėviai turi tinkamas sąlygas ir deramai pasiruošę įvaikinimui, nusprendžia teismas, nagrinėjantis prašymą dėl įvaikinimo.

4. Būsimiesiems įtėviams ketinant įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymo numatytų kliūčių įvaikinimui ir ar tinkamai pasiruošta įvaikinimui, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.

3.218 straipsnis. Duomenų apie įvaikinamąjį pateikimas

1. Valstybinė įvaikinimo institucija pateikia teismui duomenis apie įvaikinamojo vaiko kilmę, vystymąsi, sveikatos būklę ir šeimą.

2. Duomenis apie galimus įvaikinti vaikus iki prašymo įvaikinti padavimo teismui  valstybinė įvaikinimo institucija privalo pateikti visiems asmenims, įrašytiems į norinčių įvaikinti eilę.

3.219 straipsnis. Įvaikinimo apskaita

1. Asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, apskaitą atlieka valstybinė įvaikinimo institucija, kurios nuostatus tvirtina Vyriausybė.

2. Teismas, priėmęs sprendimą neterminuotai apriboti tėvų valdžią ar patvirtinęs nutartimi tėvų raštišką sutikimą įvaikinti jų vaiką, įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

3. Suėjus metams nuo laikino tėvų valdžios apribojimo valstybinė įvaikinimo institucija išaiškina, ar tėvams nepanaikintas tėvų valdžios apribojimas. Esant nepanaikintam tėvų valdžios apribojimui, vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.

3.220 straipsnis. Prašymų įvaikinti nagrinėjimas

1. Lietuvos Respublikos piliečių prašymus įvaikinti nagrinėja apylinkės teismai pagal pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą, dalyvaujant pareiškėjams ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui.

2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

3. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

3.221 straipsnis. Įvaikinimo konfidencialumas

1. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarajame teismo posėdyje.

2. Be įtėvių sutikimo iki vaiko pilnametystės negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą.

3. Vaikui nuo keturiolikos metų amžiaus, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteiktos žinios apie įvaikinimą, jei šios žinios reikalingos dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.

3.222 straipsnis. Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo

1. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas gali skirti iki įvaikinimo nuo šešių iki dvylikos mėnesių išbandymo laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Priėmus nutartį perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas atidedamas.

2. Išbandymo laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasiruošimą įvaikinimui, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.

3. Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą dėl įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms ir pareigoms.

4. Įvaikinus vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Tai teismas pažymi teismo sprendime.

3.223 straipsnis. Pirmenybė įvaikinti

1. Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli asmenys, pirmenybė teikiama tokia eile:

1) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;

2) giminaičiams;

3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;

4) sutuoktiniams.

2. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įvaikinama tam, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti.

3.224 straipsnis. Įvaikinimas užsienio valstybės piliečiui

1. Įvaikinant vaiką užsienio valstybės piliečiui taikomos šio kodekso 3.209 - 3.221 straipsniuose nustatytos taisyklės.

2. Greta šio kodekso 3.209 - 3.221 straipsniuose nustatytų taisyklių, įvaikinimas užsienio valstybės piliečiams galimas, jeigu:

1) per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra prašymų įvaikinti ar globoti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiui;

2) vaiko, auklėjamo ir išlaikomo šeimoje ar šeimynoje, šeimos ar šeimynos tėvai duoda teismui raštišką sutikimą įvaikinti;

3) vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui raštišką sutikimą įvaikinti.

3. Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo.

4. Vaiko įvaikinimo kitoje valstybėje atveju turi būti imtasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamą finansinę naudą.

5. Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą.

3.225 straipsnis. Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas

Įvaikinimas, atliktas užsienyje, pripažįstamas tarptautinių sutarčių ir šio kodekso pirmosios knygos normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3.226 straipsnis. Vaikų, užsienio valstybės piliečių,

įvaikinimas

1. Vaikai – užsienio valstybės piliečiai ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje –įvaikinami šio skyriaus nustatyta tvarka, jeigu tarptautine sutartimi arba susitarimu su  atitinkama užsienio valstybe ir Lietuvos Respublika nėra nustatyta kitokia jų įvaikinimo tvarka.

2. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

XIV  skyrius

ĮVAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS

3.227 straipsnis. Įvaikinimo pasekmės

1. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę.

2. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį.

3.228 straipsnis. Įvaikio vardas ir pavardė

1. Teismo sprendimu įvaikinti vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu su vardo pakeitimu sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę.

2. Įtėvių ir įvaikio, galinčio išreikšti savo nuomonę, prašymu vaikui gali būti paliekama buvusi pavardė pagal kilmę.

3. Dėl  įvaikio pavardės ar vardo nesutarus įtėviams tarpusavyje ar su vaiku, pavardės ar vardo pakeitimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.

VI dalis

KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

XV  skyrius

BENDRAS GYVENIMAS NEĮREGISTRAVUS SANTUOKOS

3.229 straipsnis. Taikymo ribos

Šio skyriaus normos reguliuoja turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie po savo partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.

3.230 straipsnis. Turtas, kurio teisinį režimą nustato šio

skyriaus normos

1. Šio skyriaus normos nustato šiame straipsnyje numatyto turto teisinį režimą, jeigu sugyventiniai šį turtą bendrai įgijo ir bendrai naudoja.

2. Sugyventinių bendrai naudojamu turtu pripažįstama:

1) bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendram gyvenimui;

2) vieno iš sutuoktinių nuomos, uzufrukto teisė ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu, kurį sugyventiniai naudoja bendram gyvenimui;

3) bendrai įgytas nekilnojamasis turtas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu, jeigu šis nekilnojamasis turtas sugyventinių bendrai naudojamas;

4) baldai ir kiti namų apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai bendrai įgyja ir naudoja, išskyrus daiktus, kurie skirti individualiam vieno iš sugyventinių naudojimui.

3. Šio skyriaus normos netaikomos turtui, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijos tikslais (sodas, vasarnamis ir pan.).

3.231 straipsnis. Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis

režimas

1. Jeigu šio kodekso 3.230 straipsnyje nurodytas nekilnojamasis turtas ar teisės į jį įregistruoti vieno iš sugyventinių vardu, abu sugyventiniai bendru pareiškimu gali nurodyti atitinkamai nekilnojamojo turto registravimo įstaigai įrašyti reikiamą įrašą apie tai, kad šį turtą ar teises į jį bendrai naudoja abu sugyventiniai. Tokiame pareiškime esančių sugyventinių parašų tikrumą turi paliudyti notaras.

2. Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie sureguliuoja bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tokiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 3.101 – 3.108 straipsniuose nustatytos taisyklės.

3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas

Visas turtas, kurį sugyventiniai įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai, gali būti padalytas vieno iš sugyventinių reikalavimu teismine tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui arba vienam iš jų mirus, jeigu sugyventiniai nebuvo sudarę notariškai patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo.

3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu

apribojimai

1. Sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą.

2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu sugyventinis negali duoti tokio sutikimo dėl savo neveiksnumo arba jo sutikimo neįmanoma gauti dėl kitokių svarbių priežasčių. Tokiu atveju leidimą sandoriui sudaryti, kito sugyventinio prašymu, gali duoti teismas.

3. Sandoriai, kurie buvo sudaryti pažeidus šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas taisykles, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal sutikimo nedavusio sugyventinio ieškinį, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo, kuriam turtas perleistas, įkeistas ar išnuomotas, buvo sąžiningas. Pareikšti ieškinį dėl sandorio negaliojimo sugyventinis  turi teisę per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

3.234 straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka

1. Kad padalytų bendrai sugyventinių įgytą ir  naudojamą turtą šio kodekso 3.240 straipsnyje nurodytais atvejais, teismas nustato sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą ir kiekvieno jų atskirą turtą. Nustatant sugyventinių bendrai įgytą ir naudojamą turtą, atimamos sutuoktinių bendros skolos, kurias sugyventiniai turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui.

2. Likęs bendrai įgytas ir naudojamas turtas, atskaičiavus sugyventinių bendras skolas, padalijamas tarp jų lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio numatytas išimtis.

3. Nuo lygių dalių principo teismas turi teisę nukrypti, jeigu, atsižvelgiant į sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jų asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam iš sugyventinių priteisti didesnę turto dalį.

4. Gyvenamasis namas ar butas gali būti paliktas sugyventiniui, kuriam, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jo nepilnamečių vaikų interesus bei kitas svarbias aplinkybes, jis yra reikalingesnis. Tokiu atveju šio sugyventinio dalis kitame turte mažinama. Jeigu gyvenamojo namo ar buto vertė viršijo sugyventinio, kuriam jie priteisti, dalį, jis turi išmokėti kitam sugyventiniui kompensaciją pinigais.

5. Gyvenamasis namas ar butas, kuris priklausė nuosavybės teise vienam iš sugyventinių prieš prasidedant jų bendram gyvenimui, gali būti paliktas uzufrukto teise kitam, jeigu šis sugyventinis turi bendrų nepilnamečių vaikų arba dėl savo sveikatos, amžiaus ar dėl kitokių svarbių aplinkybių neturi savo gyvenamosios patalpos.

6. Kitas turtas, nenumatytas šio kodekso 3.230 straipsnyje, kuris buvo įgytas ar prižiūrimas panaudojant abiejų sugyventinių lėšas, dalijamas pagal bendrosios dalinės nuosavybės taisykles.

3.235 straipsnis. Teisė naudotis gyvenamąja patalpa

1. Teismas, atsižvelgdamas į bendro gyvenimo trukmę, sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė.

2. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį, kuriam palikta teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios patalpos paieškos ir persikėlimo išlaidomis.

XVI  skyrius

KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TARPUSAVIO IŠLAIKYMO PAREIGOS

3.236 straipsnis. Pilnamečio brolio (sesers) pareiga išlaikyti

nepilnametį  brolį (seserį)

1. Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo.

2. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos.

3.237 straipsnis. Vaikaičių ir senolių tarpusavio išlaikymas

1. Pilnamečiai vaikaičiai, esant galimybei, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senolius.

2. Senoliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo.

3. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomos šios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos.

VII dalis

GLOBA IR RŪPYBA

XVII  skyrius

BENDRIEJI NUOSTATAI

3.238 straipsnis. Globa

1. Globa yra steigiama siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus.

2. Asmens globa apima ir jo turto globą, tačiau, esant reikalui, turtui valdyti ir tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius.

3.239 straipsnis. Rūpyba

1. Rūpyba yra steigiama siekiant apsaugoti ir apginti ribotai veiksnaus fizinio asmens teises ir interesus.

2. Asmens rūpyba apima ir jo turto rūpybą, tačiau, esant reikalui, turtui valdyti ir tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius.

.

3.240 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo teisinė padėtis

1. Globėjas ir rūpintojas yra įstatyminiai savo globotinių atstovai ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo.

2. Globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamojo neveiksnaus asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius.

3. Rūpintojas duoda sutikimą ribotai veiksniam asmeniui sudaryti sandorį, kurio šis negali sudaryti savarankiškai, taip pat padeda ribotai veiksniam asmeniui įgyvendinti kitas jo teises ar įvykdyti pareigas bei saugo jo teises ir teisėtus interesus nuo trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo.

3.241 straipsnis. Globos ir rūpybos institucijos

1. Globos ir rūpybos institucijos yra savivaldybių ar apskričių institucijos, kurios prižiūri ir kontroliuoja globėjų ir rūpintojų veiklą.

2. Asmenų, teismo pripažintų neveiksniais ar ribotai veiksniais, esančių gydymo, auklėjimo ar socialinės rūpybos įstaigose, globos ir rūpybos funkcijas vykdo atitinkama gydymo, auklėjimo ar socialinės rūpybos įstaiga tik tol, kol paskiriamas nuolatinis globėjas ar rūpintojas.

3. Nepilnamečių globos ir rūpybos institucija yra vaiko teisių apsaugos tarnyba bei kitos šioje knygoje numatytos institucijos.

3.242 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo paskyrimas

1. Teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo nedelsiant paskirti šio asmens globėją ar rūpintoją.

2. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas skiriamas šios knygos XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka.

3. Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus fizinis asmuo ir tik esant jo rašytiniam sutikimui. Skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam steigiama globa ar rūpyba, į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas, turinčias reikšmės aplinkybes.

4. Šio straipsnio normos netaikomos, jeigu globėju ar rūpintoju yra paskirta atitinkama gydymo, auklėjimo ar socialinės rūpybos įstaiga, kurioje yra neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo.

3.243 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo pareigų vykdymas

1. Globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, savo pareigas vykdo neatlygintinai. Kitais atvejais globėjas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su globėjo pareigų vykdymu, atlyginimą iš neveiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal globėjo pareiškimą.

2. Rūpintojas, kuris yra ribotai veiksnaus asmens tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, visais atvejais savo pareigas vykdo neatlygintinai. Kitais atvejais rūpintojas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su rūpintojo pareigų vykdymu, atlyginimą iš ribotai veiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal rūpintojo pareiškimą.

3. Šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai globėjo ar rūpintojo funkcijas vykdo gydymo, auklėjimo ar socialinės rūpybos įstaiga.

4. Nepilnamečių asmenų globėjai ir rūpintojai turi gyventi kartu su nepilnamečiu. Nepilnamečio, sulaukusio šešiolikos metų amžiaus, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu tam sutikimą davė vaikų teisių apsaugos tarnyba.

5. Globėjai ir rūpintojai privalo informuoti globos ir rūpybos instituciją apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą.

6. Jeigu išnyksta aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, tai asmens globėjas ar rūpintojas turi kreiptis į teismą dėl globos ar rūpybos panaikinimo. Dėl globos ar rūpybos panaikinimo teisę kreiptis į teismą taip pat turi globos ir rūpybos institucijos bei prokuroras.

3.244 straipsnis. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto

ir pajamų naudojimas

1. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turtą bei jo duodamas pajamas globėjas ar rūpintojas turi naudoti išimtinai neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens interesais.

2. Sandoriams, kurių suma didesnė nei penki tūkstančiai litų, sudaryti yra reikalingas išankstinis teismo leidimas.

3. Visais atvejais yra reikalingas išankstinis teismo leidimas, jeigu globėjas nori parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti globotinio nekilnojamąjį turtą ar daiktines teises, jį išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis, įkeisti ar kitokiu būdu apsunkinti nekilnojamąjį turtą ar daiktines teises, taip pat bet kokiam kitam sandoriui sudaryti, jeigu dėl šio sandorio globotinio turtas sumažėtų ar būtų perleistos ar apsunkintos globotinio daiktinės teisės. Šios taisyklės taip pat taikomos ir tais atvejais, kai rūpintojas ketina duoti sutikimą ribotai veiksniam asmeniui sudaryti analogišką sandorį.

4. Globėjas, rūpintojas, jų artimieji giminaičiai negali sudaryti sandorių su globotiniu ar rūpintiniu, išskyrus atvejus, kai turtas globotiniui ar rūpintiniui yra dovanojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis, jeigu tai atitinka globotinio ar rūpintinio interesus.

3.245 straipsnis. Neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto

administravimas

1. Tais atvejais, kai neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo turi nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), teismas savo nutartimi paskiria administratorių. Turto administratoriumi gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas) arba kitas asmuo. Turto administratoriui yra taikomi šio kodekso normų nustatyti globėjo ir rūpintojo veiksmų apribojimai.

2. Administratoriaus įgaliojimai pasibaigia panaikinus globą arba rūpybą, taip pat jį nušalinus ar pakeitus kitu asmeniu teismo nutartimi.

3.246 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo atleidimas nuo pareigų

vykdymo

1. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo savo pareigų vykdymo, jeigu nepilnametis grąžinamas tėvams arba įtėviams.

2. Globėjas ar rūpintojas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų vykdymo, jeigu jų negali vykdyti dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

3. Jeigu globėjas ar rūpintojas netinkamai vykdo savo pareigas, neužtikrina globotinio ar rūpintinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, tai jie gali būti teismo nutartimi nušalinti nuo globėjo ar rūpintojo pareigų vykdymo. Jeigu šiais globėjo ar rūpintojo veiksmais buvo padaryta žala neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui, globėjas ar rūpintojas privalo ją atlyginti. Kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo nušalinimo turi teisę globos ir rūpybos institucijos arba prokuroras.

3.247 straipsnis. Globos ir rūpybos pasibaigimas

1. Globa ir rūpyba pasibaigia įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo apribojimą.

2. Nepilnamečiui sulaukus keturiolikos metų amžiaus, jo globa pasibaigia, jo globėjas tampa nepilnamečio rūpintoju be papildomo sprendimo.

3. Rūpyba taip pat pasibaigia nepilnamečiui sulaukus aštuoniolikos metų amžiaus arba jam įgijus visišką veiksnumą kitais įstatyme nustatytais atvejais iki sueinant aštuoniolikai metų.

XVIII skyrius

NEPILNAMEČIŲ GLOBA IR RŪPYBA

3.248 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uždaviniai

1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

2. Vaiko globos (rūpybos) uždaviniai:

1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus;

2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą;

3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

3.249 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) steigimo principai

1. Vaiko globos (rūpybos) steigimo principai:

1) vaiko interesų pirmumas;

2) pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;

3) vaiko globa (rūpyba) šeimoje;

4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus.

2. Steigiant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.

3.250 straipsnis. Vaikų, kuriems reikalinga globa (rūpyba),

išaiškinimas ir apskaita

1. Mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t.t.), privalo apie tai nedelsiant informuoti vaiko teisių apsaugos tarnybą pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.

2. Vaikų, kuriems reikalinga globa (rūpyba), išaiškinimą ir tokių vaikų apskaitą organizuoja ir užtikrina vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ši institucija, gavusi informaciją apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), privalo užtikrinti laikinosios globos (rūpybos) jam paskyrimą per tris dienas.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytų institucijų vadovai ir kitokie pareigūnai už melagingų žinių suteikimą, vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), slėpimą, kliudymą jam įsteigti globą (rūpybą) ar kitokius vaiko teisių ir interesų pažeidimus atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

3.251 straipsnis. Globos ir rūpybos steigimas

1. Globa steigiama vaikams, kurie yra iki keturiolikos metų amžiaus.

2. Rūpyba steigiama vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų amžiaus.

3.252 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos

1. Vaiko globos (rūpybos) rūšys:

1) laikinoji globa (rūpyba);

2) nuolatinė globa (rūpyba).

2. Vaiko globos (rūpybos) formos:

1) globa (rūpyba) šeimoje;

2) globa (rūpyba) šeimynoje;

3) globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.

3.253 straipsnis. Vaiko laikinoji globa (rūpyba)

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą.

3.254 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) steigimo

pagrindai

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) steigiama, kai vaiko:

1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų dingęs ir jie ieškomi (iki teismine tvarka tėvai bus pripažinti nežinia kur esančiais arba paskelbti mirusiais);

2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;

3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, dėl ko kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (iki teismine tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).

3.255 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos)

pasibaigimas

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) baigiasi, kai vaikas:

1) grąžinamas tėvams;

2) sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas;

3) steigiama nuolatinė globa (rūpyba);

4) įvaikinamas;

5) susituokia.

3.256 straipsnis. Vaiko nuolatinė globa (rūpyba)

Nuolatinė globa (rūpyba) steigiama be tėvų globos likusiems  vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų  priežiūra, auklėjimas,  teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai  šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai.

3.257 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) steigimas

Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) steigiama, kai vaiko:

1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;

2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismine tvarka paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais;

3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų;

4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius;

5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais.

3.258 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos)

pasibaigimas

Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) baigiasi, kai vaikas:

1) sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas;

2) grąžinamas tėvams;

3) įvaikinamas;

4) susituokia.

3.259 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje

1. Vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip penkių vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – ne daugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.

2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys.

3. Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje.

3.260 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje

1. Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje - tai globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje.

2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys arba mažesnis, jeigu yra globojamas neįgalus vaikas.

3. Vaiko globą (rūpybą) šeimoje nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės patvirtinti šeimynų nuostatai, kiti teisės aktai.

4. Vaiko globėjo (rūpintojo), įsteigusio šeimyną, darbo užmokestis bei kitos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais.

3.261 straipsnis. Vaiko globa (rūpyba) valstybinėse ir

nevyriausybinėse globos institucijose

1. Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.

2. Vaiko globą (rūpybą) institucijose nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai.

3.262 straipsnis. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) steigimas

1. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) steigiama nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal vaikų teisių apsaugos tarnybos teikimą.

2.             Vaikų laikinoji globa (rūpyba) organizuojama pagal vaikų laikinosios globos (rūpybos) nuostatus, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija.

3.263 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) steigimas

Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) steigiama teismo nutartimi pagal rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnybos arba prokuroro pareiškimą.

3.264 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimas

1. Jeigu steigiama vaiko laikinoji globa (rūpyba), vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą. Rekomendacijas dėl globėjo skyrimo valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai gali pateikti valstybinės ir nevalstybinės organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga.

2. Rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendime (potvarkyje) dėl vaiko globėjo skyrimo nurodoma: institucijos, priėmusios sprendimą, pavadinimas, sprendimo priėmimo data, vaiko globos rūšis, vaiko globėjas, globojamas vaikas, vaiko globos vieta, institucija, atsakinga už globojamam vaikui nuosavybės teise priklausančio turto apsaugą, kitos svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės vaiko globai ir jos steigimui.

3. Jeigu steigiama vaiko nuolatinė globa (rūpyba), vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas teismo nutartimi pagal rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą.

4. Kai steigiama vaiko globa (rūpyba), atsižvelgiama į mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente pareikštą valią dėl vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimo, jei tai neprieštarauja šio kodekso 3.269 straipsniui.

3.265 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) vieta

Vaiko globos (rūpybos) vieta gali būti:

1) globėjo (rūpintojo) gyvenamojoje vietoje;

2) vaiko gyvenamojoje vietoje;

3) vaikų globos institucijoje.

3.266 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) organizavimas

1. Vaiko globą (rūpybą) savo teritorijoje organizuoja rajono (miesto) savivaldybės vaikų teisių apsaugos institucija.

2. Organizuodama vaiko globą (rūpybą), rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnyba bendradarbiauja su kitomis vietos savivaldos bei nevyriausybinėmis institucijomis bei organizacijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.

3. Vaiko globos (rūpybos) organizavimo tvarką šios knygos pagrindu nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai.

3.267 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) priežiūra

1. Vaiko globą (rūpybą) šeimoje, šeimynoje, institucijoje prižiūri rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnyba.

2. Vykdydama vaiko globos (rūpybos) priežiūrą, rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnyba bendradarbiauja su kitomis institucijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.

3.268 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) parinkimo tvarka

1. Vaiko globėjas (rūpintojas) parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju (rūpintoju), jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku bei vaiko interesus.

2. Asmuo, norintis tapti vaiko globėju (rūpintoju), rajono (miesto) valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai pateikia tokius dokumentus:

1) prašymą, kuriame nurodoma pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius, globos rūšis;

2) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos sveikatos pažymėjimą;

3) kartu gyvenančių vyresnių kaip šešiolikos metų asmenų raštišką sutikimą.

3.269 straipsnis. Asmuo, kuris negali būti skiriamas vaiko

globėju (rūpintoju)

Vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo:

1) neturintis dvidešimt vienerių metų, išskyrus tuos atvejus, kai globoti pageidauja artimasis giminaitis;

2) pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu;

3) nuo kurio buvo atskirtas vaikas;

4) buvęs įtėviu (įmote), jeigu įvaikinimas buvo panaikintas dėl to, kad įtėvis (įmotė) netinkamai atliko savo pareigas;

5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnyje numatytais pagrindais;

6) teistas už tyčinius nusikaltimus;

7) sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką;

8) sergantis chroniniu alkoholizmu, narkomanija, psichinėmis ar kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.

3.270 straipsnis. Pasirengimas vaiko globai (rūpybai)

Vaiko globėjo (rūpintojo) pasirengimą globoti (rūpintis) organizuoja ir koordinuoja rajonų (miestų) vaiko teisių apsaugos tarnybos, kitos šio darbo patirtį turinčios organizacijos ir institucijos.

3.271 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) pareigos

Vaiko globėjas (rūpintojas) privalo:

1) užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą;

2) rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi;

3) auklėti vaiką;

4) spręsdamas klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su suinteresuotomis valstybės ir savivaldos institucijomis;

5) netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams;

6) palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klausimais;

7) rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei polinkius;

8) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje.

3.272 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) teisės

1. Vaiko globėjas (rūpintojas) yra įstatyminis vaiko atstovas ir gina jo teises ir teisėtus interesus.

2. Vaiko globėjas (rūpintojas) turi teisę teismine tvarka reikalauti grąžinti jam vaiką iš bet kurių asmenų, laikančių jį pas save neteisėtai.

3.273 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) atsakomybė

1. Vaiko globėjas (rūpintojas) už vaiko padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Vaiko globėjas (rūpintojas) už savo pareigų nevykdymą ar netinkamą jų atlikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

3.274 straipsnis. Globojamo vaiko išlaikymas

Globojamo vaiko šeimoje, šeimynoje ir nevyriausybinėje globos institucijoje išlaikymą reglamentuoja Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas.

3.275 straipsnis. Disponavimas globojamo vaiko gaunamomis

pajamomis

Globojamam vaikui išlaikyti skirtomis lėšomis disponuoja vaiko globėjas (rūpintojas) ir tik vaiko interesais šio kodekso ketvirtosios knygos normų, reguliuojančių turto administravimą, nustatyta tvarka.

3.276 straipsnis. Globojamo vaiko ir globėjo (rūpintojo)

turtiniai santykiai

1. Globojamas vaikas neįgyja turtinių teisių į savo globėjo (rūpintojo) turtą.

2. Vaiko globėjas (rūpintojas) neįgyja turtinių teisių į globojamam vaikui nuosavybės teise priklausantį turtą.

XIX  skyrius

PILNAMEČIŲ ASMENŲ GLOBA IR RŪPYBA

3.277 straipsnis. Globos ir rūpybos steigimas

1. Globa teismo sprendimu skiriama pilnamečiam asmeniui, kuris teismo pripažintas neveiksniu.

2. Rūpyba skiriama pilnamečiam asmeniui, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu.

3.278 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo veiklos kontrolė

1. Globos ir rūpybos institucijos privalo kontroliuoti, ar globėjas (rūpintojas) tinkamai vykdo savo pareigas.

2. Globėjo (rūpintojo) pareigas, susijusias su globotinio (rūpintinio) turto administravimu, nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reguliuojančios turto administravimą.

3.279 straipsnis. Veiksnaus asmens rūpyba

1. Veiksnaus fizinio asmens, dėl savo sveikatos būklės negalinčio savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų, prašymu, jam gali būti įsteigta rūpyba.

2. Veiksnaus asmens rūpintojas skiriamas teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens pareiškimą arba globos ir rūpybos institucijos prašymą.

3. Rūpintojas gali būti paskirtas tik esant jo rašytiniam sutikimui. Veiksnus asmuo ir rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu.

4. Rūpyba panaikinama teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens pareiškimą.

5. Šiais atvejais šio kodekso 3.244 straipsnis taikomas tiek, kiek tai neprieštarauja tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytai sutarčiai.

VIII dalis

CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ REGISTRAVIMAS

XX skyrius

BENDRIEJI NUOSTATAI

3.280 straipsnis. Civilinės būklės aktus registruojančios

įstaigos ir jų kompetencija

1. Miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigos registruoja gimimą, tėvystės pripažinimą, tėvystės nustatymą, santuokos sudarymą, santuokos nutraukimą, įvaikinimą, vardo, pavardės, tautybės pakeitimą ir mirtį.

2. Miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų,  seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) seniūnai turi teisę registruoti mirtį.

3. Lietuvos Respublikos  konsulinės įstaigos turi teisę registruoti Lietuvos Respublikos piliečių gimimą, santuoką ir mirtį.

3.281 straipsnis. Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės

Civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

3.282 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų kalba

Civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles.

3.283 straipsnis. Draudimas įrašyti civilinės būklės aktų

įrašus sau ir giminaičiams

Draudžiama įrašyti civilinės būklės aktų įrašus sau, savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims.

3.284 straipsnis. Dokumentai, pateikiami įrašant civilinės

būklės aktų įrašus

Įrašant civilinės būklės aktų įrašus, turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys pareiškėjų asmens tapatybę ir aktus, registruotinus civilinės metrikacijos įstaigose.

3.285 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų įrašymas

Kiekvienas įrašomas civilinės būklės akto įrašas turi būti perskaitomas pareiškėjams, jų ir aktą surašančio pareigūno pasirašomas ir patvirtinamas civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos antspaudu. Apie gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo, pavardės, vardo, tautybės pakeitimo ir mirties įrašų įrašymą pareiškėjams išduodami atitinkami liudijimai.

3.286 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų nuginčijimo ir

anuliavimo tvarka

1. Civilinės būklės aktų įrašai gali būti nuginčyti tik teismine tvarka.

2. Atkurtieji civilinės būklės aktų įrašai, kai surandami pirminiai įrašai, anuliuojami civilinės metrikacijos įstaigos vadovo sprendimu.

3.287 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų įrašymo teisėtumo

priežiūra

Civilinės būklės aktų įrašų įrašymo civilinės metrikacijos įstaigose ir seniūnijose teisėtumą prižiūri Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jos nuostatuose nustatyta tvarka.

3.288 straipsnis. Žyminis mokestis už civilinės būklės aktų

registravimą

Civilinės metrikacijos įstaigose registruojant civilinės būklės aktus, taip pat ištaisant ir keičiant aktų įrašus, žyminis mokestis imamas Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.

XXI skyrius

GIMIMO REGISTRAVIMAS

3.289 straipsnis. Gimimo registravimo tvarka

1. Gimimas registruojamas vaiko gimimo vietos arba tėvų ar vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.

2. Vaiko tėvams pageidaujant, civilinės metrikacijos įstaiga sudaro iškilmingą gimimo registravimo aplinką.

3.290 straipsnis. Pareiškimas apie gimimą

1. Apie gimimą pareiškia žodžiu arba raštu tėvai ar vienas iš jų, o jeigu tėvai serga, yra mirę ar dėl kitų priežasčių negali pareikšti, pareiškia giminaičiai, kaimynai, medicinos įstaigos, kurioje motina pagimdė vaiką, administracija, taip pat vaiko teisių apsaugos tarnyba.

2. Rasto vaiko gimimas įregistruojamas jį radusio asmens arba vaikų teisių apsaugos tarnybos pareiškimu.

3.291 straipsnis. Terminai vaiko gimimui įregistruoti

1. Apie vaiko gimimą turi būti pareikšta ir vaiko gimimas turi būti įregistruotas per tris mėnesius nuo jo gimimo dienos, o jeigu vaikas gimė negyvas, - per tris paras nuo gimimo laiko.

2. Pareiškimas dėl rasto vaiko gimimo įregistravimo turi būti paduotas per tris paras nuo vaiko radimo laiko.

3.292 straipsnis. Gimimo įrašas

1. Gimimo įraše vaiko vardas, pavardė ir tautybė, taip pat duomenys apie jo tėvus įrašomi laikantis šio kodekso 3.139, 3.140, 3.166 ir 3.167 straipsniuose nustatytų taisyklių.

2.Jeigu vaiko tėvystė nenustatyta duomenys apie tėvą neįrašomi.

3. Vaiko, kurio tėvai nežinomi, vardas ir pavardė  įrašomi vaikų teisių apsaugos tarnybos nurodymu. Vaiko tautybė šiuo atveju neįrašoma.

4. Įregistravus vaiko gimimą, išduodamas gimimo liudijimas.

XXII skyrius

TĖVYSTĖS PRIPAŽINIMO IR

TĖVYSTĖS NUSTATYMO REGISTRAVIMAS

3.293 straipsnis. Tėvystės pripažinimo registravimas

1. Tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko motinos gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje remiantis motinos ir tėvo pareiškimais dėl tėvystės pripažinimo. Jeigu tėvystė pripažįstama po to, kai vaiko gimimas buvo įregistruotas, tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko gimimą įregistravusioje civilinės metrikacijos įstaigoje.

2. Šio kodekso 3.140 straipsnio 5 dalyje ir 3.144 straipsnyje numatytais  atvejais  tėvystės pripažinimas registruojamas pateikus teismo patvirtintą tėvystės pripažinimo pareiškimą.

3.294 straipsnis. Tėvystės nustatymo registravimas

Tėvystės nustatymas registruojamas vaiko gimimą įregistravusioje civilinės metrikacijos įstaigoje remiantis teismo sprendimu nustatyti tėvystę.

3.295 straipsnis. Duomenų apie tėvą įrašas vaiko gimimo įraše

Civilinės metrikacijos įstaiga, remdamasi tėvystės pripažinimo pareiškimu arba teismo sprendimu nustatyti tėvystę, įrašo į vaiko gimimo įrašą duomenis apie tėvą ir išduoda naują gimimo liudijimą.

XXIII skyrius

ĮVAIKINIMO REGISTRAVIMAS

3.296 straipsnis. Įvaikinimo registravimo vieta

Įvaikinimas registruojamas   civilinės metrikacijos įstaigoje, įregistravusioje vaiko gimimą, remiantis teismo sprendimu įvaikinti.

3.297 straipsnis. Duomenų įrašymas įvaikio gimimo įraše

1. Jeigu teismo sprendimu įvaikiui suteiktas kitas vardas ar įtėvių pavardė, šie duomenys jo gimimo įraše atitinkamai pakeičiami.

2. Įvaikio gimimo įraše jo tėvų duomenys pakeičiami duomenimis apie įtėvius.

3. Jeigu vaiką įvaikino vienas vyras arba viena moteris, antrojo iš vaiko tėvų duomenys išbraukiami, neįrašant naujų duomenų.

4. Pakeitus įvaikio gimimo įraše duomenis, išduodamas naujas jo gimimo liudijimas.

XXIV  skyrius

SANTUOKOS REGISTRAVIMAS

3.298 straipsnis. Santuokos registravimo vieta

Santuoka registruojama vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigose, taip pat Lietuvos Respublikos konsulinėse įstaigose.

3.299 straipsnis. Prašymas įregistruoti santuoką

1. Norintys susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą vieno iš jų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai savo pasirinkimu.

2. Prašyme jie turi patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat nurodyti, kelintą kartą kiekvienas iš jų tuokiasi ir kiek turi vaikų.

3. Prašymas įregistruoti santuoką netenka galios, jeigu bent vienas asmenų, padavusių prašymą, nustatytu laiku neatvyksta įregistruoti santuokos arba prašymas atsiimamas.

3.300 straipsnis. Dokumentai, pateikiami kartu su prašymu

įregistruoti  santuoką

1. Norintys susituokti kartu su prašymu įregistruoti santuoką pateikia savo gimimo liudijimą ir pasą arba jį atstojantį dokumentą.

2. Ištuoktas asmuo pateikia taip pat ištuokos liudijimą.

3. Užsienio valstybių piliečiai, paduodami prašymus įregistruoti santuoką, privalo pateikti taip pat savo valstybės kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad santuokai nėra kliūčių.

3.301 straipsnis. Santuokos registravimo laikas

1. Santuoka registruojama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo įregistruoti santuoką padavimo dienos.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos vadovas, norinčių susituokti prašymu ir esant  svarbioms priežastims, turi teisę leisti registruoti santuoką nepraėjus vienam mėnesiui nuo prašymo padavimo dienos.

3.302 straipsnis. Prašymo įregistruoti santuoką viešas

skelbimas

1. Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas viešai skelbiamas civilinės metrikacijos įstaigoje ne vėliau kaip dvi savaitės iki santuokos registravimo dienos.

2. Skelbime nurodoma ketinančių susituokti asmenų vardai, pavardės, gimimo ir būsimos santuokos registravimo datos .

3.303 straipsnis. Santuokos registravimas

1. Santuoka registruojama dalyvaujant patiems sutuoktiniams ir dviem liudytojams.

2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, prieš įregistruodamas santuoką, privalo dar kartą patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos.

3. Įrašius santuokos sudarymo įrašą, sutuoktiniams išduodamas santuokos liudijimas.

4. Santuoką sudariusių asmenų pasuose arba kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose įrašoma apie santuokos įregistravimą, nurodant antrojo sutuoktinio vardą, pavardę ir gimimo metus, santuokos įregistravimo vietą ir datą.

3.304 straipsnis. Bažnytine (konfesine) tvarka sudarytų

santuokų apskaita

1. Atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo privalo per dešimt dienų po santuokos sudarymo bažnytine tvarka pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatytos formos pranešimą apie santuokos įregistravimą bažnytine (konfesine) tvarka.

2. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi pranešimą apie santuokos sudarymą bažnytine tvarka, įrašo santuokos įrašą ir išduoda santuokos liudijimą pagal šio kodekso 3.311 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytas taisykles su sąlyga, jeigu yra laikytasi šio kodekso 3.12 - 3.17 straipsnių reikalavimų. Tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnytine tvarka dienos.

3. Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pranešimas apie santuokos įregistravimą bažnytine tvarka civilinės metrikacijos įstaigai nepateikiamas, santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.

XXV skyrius

SANTUOKOS NUTRAUKIMO REGISTRAVIMAS

3.305 straipsnis. Santuokos nutraukimo registravimo vieta

Santuokos nutraukimas registruojamas teismo, priėmusio sprendimą nutraukti santuoką, buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.

3.306 straipsnis. Santuokos nutraukimo registravimo tvarka

1. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi teismo sprendimą nutraukti santuoką, įrašo santuokos nutraukimo įrašą, kiekvienam iš buvusių sutuoktinių išduoda ištuokos liudijimą ir pažymi apie ištuoką jų pasuose ar kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose.

2. Civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuokos nutraukimą, išsiunčia Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai santuoką, nustatytos formos pranešimą, o pastaroji padaro pakeitimą santuokos sudarymo akto įraše.

XXVI skyrius

VARDO, PAVARDĖS, TAUTYBĖS PAKEITIMO REGISTRAVIMAS

3.307 straipsnis. Vardo, pavardės, tautybės pakeitimo

registravimo tvarka

Vardo, pavardės, tautybės pakeitimas registruojamas pareiškėjo gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, leidus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

3.308 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašuose pakeitimų dėl

vardo, pavardės, tautybės pakeitimo padarymas

Leidus  Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pakeisti vardą, pavardę, tautybę, civilinės metrikacijos įstaiga padaro atitinkamus pakeitimus gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo įrašuose ir išduoda vardo, pavardės, tautybės pakeitimo liudijimą bei naujus gimimo, santuokos, ištuokos liudijimus.

XXVII skyrius

MIRTIES REGISTRAVIMAS

3.309 straipsnis. Mirties registravimo tvarka

1. Mirtis registruojama mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos vienoje iš įstaigų, nurodytų šio kodekso 3.280 straipsnyje, remiantis medicininiu mirties liudijimu.

2. Mirtis, remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens mirties faktą, registruojama sprendimą priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.

3.310 straipsnis. Pareiškimas apie mirtį

Mirtis registruojama mirusiojo giminaičių, jo kaimynų,  gyvenamosios patalpos savininko pareiškimu, taip pat medicinos įstaigos, kurioje šis asmuo mirė, administracijos ar policijos komisariato pranešimu.

3.311 straipsnis. Terminas mirčiai įregistruoti

Apie mirtį turi būti pareikšta ir mirtis turi būti įregistruota ne vėliau kaip per tris paras nuo mirimo arba mirusiojo suradimo laiko.

3.312 straipsnis. Mirties įrašas

Registruodama mirtį, šio kodekso 3.280 straipsnyje nurodyta įstaiga įrašo mirties įrašą ir išduoda mirties liudijimą.

XXVIII  skyrius

CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ ĮRAŠŲ ATKŪRIMAS,

PAPILDYMAS IR IŠTAISYMAS

3.313 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų atkūrimo,

papildymo ir ištaisymo tvarka

1. Civilinės būklės aktų įrašus atkuria, papildo ir ištaiso, jeigu tam yra pakankamas pagrindas ir nėra tarp suinteresuotų asmenų ginčo, civilinės metrikacijos įstaigos.

2. Jei tarp suinteresuotų asmenų iškyla ginčas, civilinės būklės aktų įrašai atkuriami, papildomi ir ištaisomi teismo sprendimu.

XXIX   Skyrius

CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ ĮRAŠŲ

IR JŲ KEITIMO DOKUMENTŲ SAUGOJIMAS

3.314 straipsnis. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo

dokumentų saugojimo tvarka

Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kartu su Lietuvos archyvų departamentu.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS