Projektas

Lietuvos Respublikos

civilinis

kodeksas

2000 m.                       d. Nr.

Vilnius

KETVIRTOJI   K N Y G A

DAIKTINĖ TEISĖ

I dalis

DAIKTAI

I SKYRIUS

BENDRIEJI  NUOSTATAI

4.1 straipsnis.  Daiktų sąvoka

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

4.2 straipsnis. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

1. Nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal  prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

2. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.

3. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.

4. Kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.

5. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

6. Sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys, kurios laikinai atskirtos, išsaugo savo kaip nekilnojamojo daikto savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal. 

7. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams  nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams, ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu,  kai toks susitarimas  neprieštarauja įstatymams.

4.3 straipsnis. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

1. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.

2. Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

4.4 straipsnis. Individualiais ir rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai

1. Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

2. Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

4.5 straipsnis. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai

1. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie,  panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

2. Nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

4.6 straipsnis. Dalieji ir nedalieji daiktai

1. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

3. Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

4.7 straipsnis. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos

daiktai

1. Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

2. Išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.

3. Ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais visuomenės poreikiais.

4.8 straipsnis. Namų apyvokos daiktai

Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

4.9 straipsnis. Daiktinės teisės apsunkinimai

1. Daiktinės teisės apsunkinimais laikomi su daiktu susieti  įsipareigojimai.

2. Daiktinės teisės apsunkinimai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui. Jeigu daiktinės teisės apsunkinimai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti apsunkinimai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės apsunkinimai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.

3. Nekilnojamąjį daiktą padalinus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų apsunkinimai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

4.10 straipsnis. Išlaidos daiktui

1. Išlaidos daiktui skirstomos į įprastines ir ypatingas.

2. Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daikto išsaugojimui nuo žūties ar žymaus pablogėjimo.

3. Ypatingomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek paties daikto pagerinimui, tiek ir gaunamų iš daikto pajamų padidinimui.   

4.11 straipsnis. Daiktų skirstymas pagal vertę

1. Daiktai pagal vertę skirstomi į įprastinę  vertę turinčius daiktus, į ypatingą vertę turinčius daiktus bei į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

2. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto.

3. Ypatinga daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna asmeniškai valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas.

4. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto.

II SKYRIUS

PAGRINDINIAI IR ANTRAEILIAI DAIKTAI

4.12 straipsnis. Pagrindiniai daiktai

Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

4.13 straipsnis. Antraeiliai daiktai

1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

4.14 straipsnis. Antraeilio daikto likimas

1. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartimi ar įstatymu nenustatyta kitaip.

2. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir  antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.

4.15 straipsnis. Esminės pagrindinio daikto dalys

Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi  daiktai, kurie yra pagrindinio daikto sudėtyje ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nepilnaverčiu.

4.16 straipsnis. Vaisiai

Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo  jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

4.17 straipsnis. Produkcija

Produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

4.18 straipsnis. Pajamos

1. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje.

2. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik  šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija.

4.19 straipsnis. Priklausiniai

1. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nei vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra tarp jų požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.

II DALIS

DAIKTINĖS TEISĖS

III SKYRIUS

BENDRIEJI NUOSTATAI

4.20 straipsnis. Daiktinės teisės sąvoka

Daiktinė teisė - tai absoliutinė teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

4.21 straipsnis. Daiktinių teisių teisinis režimas

Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus - kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

IV SKYRIUS

VALDYMAS

Pirmasis skirsnis

Bendrieji nuostatai

4.22 straipsnis. Daikto valdymas

1. Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.

2. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.

4.23 straipsnis. Teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas

1. Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas.

2. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė.  Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

3. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgytas valdymas.

4.24 straipsnis. Valdymo teisės objektas

Valdymo teisės objektu gali būti bet koks turtas, tiek materialus, tiek ir nematerialus, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu.

Antrasis skirsnis

Valdymo atsiradimas ir įgyvendinimas

4.25 straipsnis. Valdymo įgijimas

1. Valdymas gali būti įgyjamas užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę.

2. Valdymas įgyjamas fiziškai užvaldant daiktą tokiu būdu, kad  tik užvaldantysis daiktą asmuo gali paveikti daiktą  pagal savo valią, o taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.

3. Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.

4.26 straipsnis. Sąžiningas ir nesąžiningas valdymo įgijimas

1. Valdymas gali būti įgytas sąžiningai ir nesąžiningai.

2. Valdymas laikomas įgytas sąžiningai, kol neįrodyta priešingai.

3. Sąžiningu valdymo įgijimu laikomas valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą.

4. Nesąžiningu valdymo įgijimu laikomas valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba, kad kitas asmuo turi daugiau teisių į daiktą, kurį jis užvaldo.

4.27 straipsnis. Valdymo į nekilnojamąjį daiktą įgijimas

1. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai  užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiajam valdyti nekilnojamąjį daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

2. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą įgyjamas nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.

3. Valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

4.28 straipsnis. Valdymo į kilnojamąjį daiktą įgijimas

Valdymas į kilnojamąjį daiktą įgyjamas:

1) pageidaujančiajam įgyti valdymą į kilnojamąjį daiktą  paėmus tą daiktą į savo rankas;

2) pageidaujančiajam įgyti valdymą į kilnojamąjį daiktą ar jo nurodymu pastačius prie to daikto apsaugą;

3) norinčiojo įgyti valdymą į daiktą asmens nurodymu perdavus daiktą jo nurodytam asmeniui;

4) patalpinus daiktą į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam įgyti valdymą į tą daiktą;

5) perdavus pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui raktus nuo patalpos, kurioje yra daiktas;

6) pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui atitinkamai pažymėjus  niekieno nevaldomą daiktą;

7) pakliuvus gaudomam daiktui į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

4.29 straipsnis. Valdymo į daiktą įgijimas per kitą asmenį

Jeigu perduodantysis valdymui daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai pastarasis įgyja valdymą į perduodamąjį daiktą ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

4.30 straipsnis. Faktinis daikto valdymas per kitą asmenį

Valdytojas gali įgyvendinti valdymą į daiktą per kitą asmenį, kuris faktiškai įgyvendindamas valdymą privalo laikytis valdytojo nurodymų.

Trečiasis skirsnis

Valdymo pasibaigimo pagrindai

4.31 straipsnis. Valdymo pasibaigimas

1. Valdymas pasibaigia, kai daikto valdytojas atsisako savo kaip valdytojo teisių į daiktą, t.y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

2. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas.

3. Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako valdymo į šį daiktą, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti  numanomas iš kitų aplinkybių.

4.32 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo pasibaigimas

Kilnojamojo daikto valdymas pasibaigia praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai:

1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą;

2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti;

3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.

4.33 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo pasibaigimas

1. Nekilnojamojo daikto valdymo pasibaigimui būtina ne tik prarasti valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet  ir valdytojo nesiėmimas jokių priemonių, kad susigrąžinti tokią galimybę.

2. Nekilnojamojo daikto valdymas pasibaigia, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi.

3. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą pasibaigia nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento.

Ketvirtasis skirsnis

Valdymo gynimas

4.34 straipsnis. Valdymo gynimas

1. Kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą.

2. Valdytojas  gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo jam padaryti valdymo pažeidimu, atlyginimo.

3. Sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti daikto pagerinimus, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.

4.35 straipsnis. Valdymo pažeidimas

1. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, o taip pat - teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui.

2. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jeigu asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.

3. Asmens, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas,  įrodinėjimas, jog pareiškėjas įgijo valdymą neteisėtai iš trečiojo asmens, nėra pagrindas pripažinti, kad  asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, nepažeidė valdymo.

4.36 straipsnis. Ginčai dėl daikto valdymo

1. Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais tebesitęsiantį jų valdymą, turi būti ginamas  valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas.

2. Jeigu nei vienas iš besiginčijančių asmenų nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.

V SKYRIUS

NUOSAVYBĖS TEISĖ

Pirmasis skirsnis

Bendrieji nuostatai

4.37 straipsnis. Nuosavybės teisės sąvoka

1. Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti.

2. Daikto savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą daiktą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

4.38 straipsnis. Nuosavybės teisės objektas

Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai, įskaitant pinigus ir vertybinius popierius.        

4.39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymais arba teismo sprendimu.

2. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

4.40 straipsnis. Žemės sklypo savininko teisių turinys

1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai,  jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę  turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį.

4.41 straipsnis. Gyvūnų savininko teisių turinys

Gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.

4.42 straipsnis. Teisė į kaimyninio sklypo medžių, krūmų ir kitokių augalų dalis

bei jų vaisius

1. Žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitokių augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą pašalinti joms, bet nesulaukęs jų pašalinimo per nustatytą terminą.

2. Tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu kaimyniniame sklype augančių medžių, krūmų, kitokių augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype netrukdo naudoti žemės sklypą.

3. Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype bei į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitokių augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.

4.43 straipsnis. Laikinas pasinaudojimas svetimu žemės sklypu susisiekimui

1. Savininkas žemės sklypo,  netekusio susisiekimo su viešuoju keliu, būtinu sklypo panaudojimui pagal paskirtį, gali reikalauti iš kaimyninių sklypų savininkų ar naudotojų, kad pastarieji susisiekimo tikslu leistų jam naudotis savo  žemės sklypais iki bus pašalinta kliūtis, sukėlusi susisiekimo nutrūkimą. Ginčus dėl laikino kelio krypties ir naudojimosi juo teisių apimties, esant būtinumui, sprendžia teismas.

2. Kaimyninių žemės sklypų, kuriais nutiestas laikinas kelias, savininkams iš anksto turi būti atlyginti dėl kelio nutiesimo atsiradę nuostoliai. 

4.44 straipsnis. Neleistinumas laikinai pasinaudoti svetimu žemės sklypu susisiekimui

Savininkas žemės sklypo,  netekusio susisiekimo su viešuoju keliu, būtinu sklypo panaudojimui pagal paskirtį, negali reikalauti iš kaimynų, kad pastarieji susisiekimo tikslu leistų jam naudotis savo  žemės sklypais, jeigu paties savininko tyčiniais veiksmais buvo nutrauktas jo žemės sklypo susisiekimas su viešuoju keliu.

4.45 straipsnis. Žemės sklypo ribų nustatymas

1. Jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus.  Jeigu tokių ribų nustatyti neįmanoma, tai prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nei vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas  plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.

2. Riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip.

4.46 straipsnis. Teisė į sklypo ribas žyminčius nekilnojamuosius daiktus

1. Savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima  nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui.

2. Savininkas, bendrai besinaudojantis jo žemės sklypo ribas žyminčiais nekilnojamaisiais daiktais, turi teisę naudotis jais pagal paskirtį tiek, kiek toks naudojimasis netrukdo kaimyninio sklypo savininkui.     Išlaidas minėtų objektų išlaikymui ir išsaugojimui kaimyninių sklypų savininkai padengia lygiomis dalimis, jeigu jie nesusitarė kitaip.

3. Sklypų ribas žyminčių  bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo.

4. Kitus teisinius santykius tarp kaimyninių sklypų savininkų dėl  sklypų ribas žyminčių nekilnojamųjų daiktų reguliuoja bendrosios nuosavybės teisės nuostatos.

Antrasis skirsnis

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai

4.47 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4) pagaminant naują daiktą;

5) pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus  daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

4.48 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.

4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja                                                                         nuosavybės teisę

1. Daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus, įskaitant pinigus ir vertybinius popierius, įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato  kitaip.

2. Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme.

3. Sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sąlygą, numatytą sutartyje.

4. Nuosavybės teisė į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto.   

4.50 straipsnis. Daikto perdavimas įgijėjui

1. Daikto perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą.

2. Perdavimu laikomas daikto įteikimas įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ir įteikimas paštui persiųsti įgijėjui, jeigu įstatymu ar sutartimi nenumatyta kas kita.

3. Daikto perdavimui prilyginamas konosamento arba kitokio disponavimo dokumento perdavimas.         

4.51 straipsnis.  Turinčių ypatingą reikšmę daiktų įgijimas

Daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.), galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokie daiktai ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarka nustatoma Lietuvos Respublikos įstatymuose.       

4.52 straipsnis. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika

1. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kada jam pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

2. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

4.53 straipsnis. Nuosavybės teisė į vaisius ir pajamas

1. Daikto duodami vaisiai, gyvulių  prieauglis  priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba sutartis  nenustato ko kita.

2. Daikto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos - priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar  sutartis nenustato ko kita.

4.54 straipsnis. Daikto atsiradimas susijungus kilnojamiesiems daiktams

1. Jeigu kilnojamieji kelių savininkų daiktai susijungė sudarydami naują daiktą ir nėra galimybės, atskyrus daiktus, atstatyti juos į pirminę būklę, arba tai būtų susiję su pernelyg didelėmis išlaidomis, kai tarp savininkų nebuvo specialaus susitarimo dėl daiktų sujungimo, tai tokiu būdu atsiradęs naujasis kilnojamasis daiktas laikomas bendrąja daline  nuosavybe, kurioje kiekvienam bendrasavininkiui priklauso dalis, proporcinga jo susijungusio daikto vertei bendrame daikte.

2. Jeigu keliems savininkams priklausančius kilnojamuosius daiktus vienas iš jų sujungė be kito (kitų) sutikimo ir žinios, ir jeigu yra galimybė, atskyrus juos, atstatyti į pirminę būklę, tai daroma sujungusiojo asmens sąskaita.

4.55 straipsnis. Daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos

1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininkas, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.

2. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, tai daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius.

4.56 straipsnis. Daikto pagaminimas iš savos ir iš svetimos medžiagos

1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savos ir iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininkas, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.

2. Jeigu svetimos medžiagos vertė yra didesnė už darbo vertę ir savos medžiagos vertę, tai daikto savininku pripažįstamas svetimos medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę bei pagaminusiajam daiktą asmeniui priklausančios medžiagos vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius.

4.57 straipsnis. Bešeimininkis daiktas

1. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas.

2. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą.

3. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti  gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė, arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė  ar paslėpė (radinys), tame tarpe ir lobis.

4.58 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimas į bešeimininkį daiktą

1. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas paimtas į apskaitą, jeigu įstatymais nenustatyta kitaip.

2. Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tokį pasisavinimą draudžia įstatymas arba tokiu pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą (teisė į lobį, radinį ir pan.).

4. Kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiogiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusiojo valdyti asmens nuosavybe.

4.59 straipsnis. Laukiniai gyvūnai

Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, laikantis įstatymų, buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymais nenustatyta kitaip.

4.60 straipsnis. Laukinės ir naminės bitės

1. Laukinių bičių šeima nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta savininkui.

2. Bičių savininkas turi teisę persekioti bičių spiečių netgi svetima žeme, bet jis privalo atlyginti žemės sklypo savininkui tuo padarytus nuostolius.

3. Bičių spiečiaus savininkas praranda nuosavybės teisę į jį, jeigu jis nepersekioja spiečiaus per 24 valandas, skaičiuojant nuo to momento, kai spiečių priėmė svetimas asmuo arba kai spiečius apsistojo svetimo asmens žemėje.

4. Jeigu bičių spiečius atskrenda į kito bitininko avilį pas jame esančias bites, atskridusiųjų bičių savininkas praranda nuosavybės teisę į jas.

4.61 straipsnis. Bepriežiūriai ir priklydę naminiai gyvūnai

1. Sulaikiusis bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną asmuo privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, kai jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai.

2. Policija ar savivaldybės institucija imasi priemonių naminio gyvūno savininkui surasti ir, laikydamiesi veterinarijos taisyklių, ieškojimo laikui perduoda gyvūną išlaikyti bei naudotis sulaikiusiajam asmeniui arba perduoda jį išlaikyti ir naudotis artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui, kai sulaikiusysis naminį gyvūną asmuo neužsiima žemės ūkio veikla arba neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti.

3. Jeigu bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei stambiųjų raguočių (ir jų prieauglio) savininkas paaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) - per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūnas grąžinamas savininkui. Šis privalo atlyginti išlaikiusiajam gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas, įskaičius naudą, gautą iš naudojimosi juo.

4. Jeigu per nurodytą laiką gyvūno savininkas nepaaiškėja, tai jis netenka nuosavybės teisės į tą gyvūną. Šiuo atveju gyvūnas neatlygintinai atitenka išlaikiusiojo jį asmens nuosavybėn.

4.62 straipsnis. Radinys

1. Radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas.

2. Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu pastarasis žinomas. Jeigu toks asmuo nežinomas, pamestą daiktą radęs asmuo privalo per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai perduoti radinį, jeigu pats negali arba nenori jo saugoti.

3.  Daiktą radęs asmuo ar policija  perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja pametęs daiktą asmuo, tas daiktas jam grąžinamas, pastarajam atlyginus daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu tas asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, tai daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad pastarasis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jeigu radinį saugojo ne jis. Jeigu radusysis nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o radusiajam asmeniui atlyginamos su radiniu susiję išlaidos, jeigu tokias pastarasis turėjo.

4. Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti kitokią radinių teisinio reguliavimo tvarką.

4.63 straipsnis. Greitai gendantys bešeimininkiai ir rastieji daiktai

1. Jeigu bešeimininkis ir rastasis daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o gautus už jį pinigus privalo išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui. Nesant galimybės daiktą parduoti, jis sunaikinamas.

2. Paaiškėjus daikto savininkui paaiškėjus po to, kai daiktas jau buvo parduotas, pastarajam grąžinami už daiktą gauti pinigai, išskaičiavus  sumą, panaudotą radinio išlaikymui, pardavimui ir paskelbimui apie radimą.

3. Bešeimininkio daikto savininkui nepaaiškėjus per šio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, už parduotą daiktą gauti pinigai pervedami į valstybės biudžetą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Pametusiam daiktą, kuris buvo parduotas kaip greitai gendantis, asmeniui nepaaiškėjus per šešis mėnesius nuo radimo dienos, už parduotą daiktą gauti pinigai perduodami nuosavybėn radusiajam asmeniui, išskaičiavus  sumą, panaudotą radinio išlaikymui, pardavimui ir paskelbimui apie radimą.

4.64 straipsnis. Atlyginimas už daikto radimą

1. Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiajam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidų, susijusių su daikto saugojimu ir perdavimu, atlyginimą ir užmokestį už radimą. Pametęs daiktą asmuo privalo užmokėti už radimą radusiajam daiktą asmeniui penkių procentų rastojo daikto vertės dydžio užmokestį, jeigu daiktą pametęs asmuo nebuvo viešai pažadėjęs didesnės sumos arba jeigu nesusitarė su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo.

2. Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.         

4.65 straipsnis. Lobis

1. Lobis, tai yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko.

2. Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiajam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis tampa radusiojo jį asmens nuosavybe.

3. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Pažeidęs šią nuostatą asmuo negauna jokios rastojo lobio dalies, ir visas rastasis lobis atitenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui.

4. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai atitenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti sudarytas rašytine forma.

5. Jeigu vertybių kasimas arba ieškojimas priklausė prie tarnybinių lobį radusio asmens pareigų, toks asmuo neįgyja nuosavybės teisės į surastą lobį ar jo dalį.

6. Jeigu istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis yra paimamas pagal įstatymą visuomenės poreikiams, asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį įgyti lobį ar jo dalį sudarančius daiktus nuosavybėn, turi būti teisingai atlyginama.

4.66 straipsnis. Netinkamas kultūrinių vertybių laikymas

1. Jeigu asmuo  netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybinė organizacija, prie kurios uždavinių priklauso tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų neūkiškai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos organizacijos ieškinį teismas gali šiuos daiktus iš savininko paimti. Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė, kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama organizacija, o esant ginčui, - jį nustato teismas.

2. Esant neatidėliotinam reikalui, ieškinys dėl nurodytų daiktų paėmimo gali būti pareiškiamas be išankstinio įspėjimo.

4.67 straipsnis. Daikto paėmimas

Valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą kaip sankciją už teisės pažeidimą leidžiama tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.

Trečiasis skirsnis

Įgyjamoji senatis

4.68 straipsnis. Įgyjamosios  senaties samprata

1. Fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

2. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismine tvarka.      

4.69 straipsnis. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjami daiktai

1. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tokie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

2. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepriklausomai, ar nuosavybės teisę į tokį daiktą minėtu būtu pretenduoja  įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo, ar kitas asmuo.

3. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

4.70 straipsnis. Sąžiningai įgytas ir valdomas daiktas

1. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti  ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t.y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningu valdytoju visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

2. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis.

3. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

4.71 straipsnis. Nepertraukiamas daikto valdymas

1. Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi.

2. Jeigu įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

3. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko buvo susigrąžintas daikto valdymas.

4. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas  neturėjo teisinės galimybės realizuoti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol egzistuoja kliūtis.

Ketvirtasis skirsnis

Bendrosios nuosavybės teisė

4.72 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai

1. Bendrosios nuosavybės teise yra  dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti.

2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

4.73 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys

1. Bendroji dalinė nuosavybė yra, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė - kai nuosavybės dalys nėra nustatytos.

2. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

3. Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje konkretus kiekvieno bendrasavininkio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

4.74 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės objektai

Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita.

4.75 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas

1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendrasavininkių sutarimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš bendrasavininkių ieškiniu. Kol bus išspręstas ginčas, teismas ginčo daiktui gali skirti administratorių.

2. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendrasavininkiai, tai kiti bendrasavininkiai turi teisę gauti iš pastarųjų ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

4.76 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja                                                            daline nuosavybe ir ją  išlaikant

Kiekvienas iš bendrasavininkių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti. Jeigu vienas iš bendrasavininkių nevykdo savo pareigos dalyvauti bendro daikto tvarkyme ir išlaikyme, tai kiti bendrasavininkiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

4.77 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją                                                           dalinę nuosavybę

1. Jeigu bendrasavininkis, turėdamas kitų bendrasavininkių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendrasavininkio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

2. Jeigu bendrasavininkis padidina bendrąjį daiktą  ar jo vertę neturėdamas kitų bendrasavininkių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidinimą, jeigu jį galima atskirti nesužalojant bendrojo daikto. Jeigu padidinimo negalima atskirti nesužalojant bendrojo daikto, tai visų bendrasavininkių dalys padidėja proporcingai jų turimoms dalims bendrosios nuosavybės teisėje.

4.78 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį                                                     bendrosios dalinės nuosavybės teisėje

Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip apsunkinti visą savo dalį ar dalį dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis.

4.79 straipsnis. Pirmenybės teisė pirkti parduodamas  dalis bendrosios                                                     nuosavybės teisėje

1. Bendrasavininkiai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį bendrosios nuosavybės teisėje ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių.

2. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrasavininkiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendrasavininkiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėje, apie tai pranešama per notarą. Jeigu kiti bendrasavininkiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina nekilnojamojo daikto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito daikto atžvilgiu - per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendrasavininkių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

3. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrasavininkis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

4. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už su parduodamo daikto dalimi susijusių prievolių, atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo, įvykdymą kitiems bendrasavininkiams.

4.80 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės

1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių  gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininką, kad būtų galima nukreipti išieškojimą į jo dalį.

4. Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra neveiksnus ar nepilnametis.

4.81 straipsnis. Naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie                                        yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka

1. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrasavininkiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

2. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

4.82 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės                                                                          nuosavybės teisė

1. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.

2. Namo buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, numatytoje šio straipsnio 1 dalyje, o taip pat atlikti kitus veiksmus, sukeliančius tos dalies perdavimą atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis į  tokį bendrąją dalinę nuosavybę sudarantį daiktą, kuris gali būti ar jį pertvarkius galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal jų paskirtį.

3. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai dalyvauti išlaidose, daromose namui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti, o taip pat reguliariuose atskaitymuose kaupiant lėšas namo atnaujinimui.

4. Šio kodekso 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų namuose savininkai parduoda bendrojoje dalinėje nuosavybėje (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teisėje į daiktą, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavimą turi būti pranešta ir pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti leidžiama tik toje namo dalyje esančių patalpų savininkams.

5. Buto ir kitų patalpų savininko dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

4.83 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe

1. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų.

2. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę:

1) imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektais ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje;

2) reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų kaupimas bendrojo naudojimo objektų atnaujinimui.

3. Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį.

4. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo dengti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, arba dėl jų nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektrotechninę ir kitokią įrangą.

6. Butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

4.84 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas, šiems savininkams neįsteigus bendrijos arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties

1. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat bendriją likvidavus arba nutraukus jungtinės veiklos sutartį, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

2. Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu.

3. Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

4. Administravimo išlaidas dengia butų ir kitų patalpų savininkai, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

5. Administravimas pasibaigia šio kodekso 4.250 straipsnyje nustatytais pagrindais, taip pat įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės veiklos sutartį.

6. Administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XIV skyriaus normos.

4.85 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas

1. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu butas ir kitos patalpos nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų susitarimu atstovauja vienas asmuo, kuris turi vieną balsą.

2. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus jo darbotvarkę.

3. Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus šaukia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius.

4. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai skelbiami viešai ir galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat tiems savininkams, kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo. Sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų ir trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

5. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti nešaukiant susirinkimo, jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Balsavimo raštu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

4.86 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos  naudojantis bendrąja                                                            jungtine nuosavybe ir ją išlaikant

1. Bendrasavininkiai turi vienodas teises į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai  nenustato ko kita.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais.

4.87 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją                                                            jungtinę nuosavybę

Jeigu bendrasavininkis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidinimą bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendrasavininkiai.

4.88 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį                                                    bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje

1. Daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant bendrasavininkių sutikimui.

2. Bendrasavininkių sutikimas būtinas nekilnojamojo daikto perleidimui kito asmens nuosavybėn, išnuomojimui ar perdavimui naudotis kitokiu būdu, įkeitimui ar kitokiam apsunkinimui. Jeigu bendrasavininkis yra nepilnametis asmuo, tai tokį sutikimą už jį gali duoti tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai.

3. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus, kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

4.89 straipsnis. Bendrasavininkio dalies nustatymas bendrojoje                                                                jungtinėje nuosavybėje

1. Bendrasavininkio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendrasavininkio reikalavimu arba pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba nukreipus išieškojimą į bendrasavininkio turtą pagal asmenines jo prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

2. Bendrasavininkio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendrasavininkių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria - sprendžia teismas.

4.90 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės

1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai atsidalijančiojo bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkis gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.

4.91 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į bendrąją jungtinę nuosavybę

1. Pagal vieno bendrasavininkio sudaromus sandorius išieškojimas gali būti nukreipiamas į visą bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu iš aplinkybių neišplaukia, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendrasavininkio interesais ir jeigu įstatymais nenustatyta kas kita.

2. Bendrasavininkio nusikaltimu padarytai žalai atlyginti išieškojimas gali būti nukreipiamas į bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo šių lėšų sąskaita.

4.92 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė

1. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją jų nuosavybę reguliuoja šio kodekso trečiosios knygos normos.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jei sutuoktinių nesusitarta ar santuokos, šeimos įstatymai nenustato ko kita, priklauso ir iš bendrų sutuoktinių lėšų įgyti ūkininko ūkio daiktai.

Penktasis skirsnis

Savininko teisių apsauga ir gynimas

4.93 straipsnis. Savininko teisių apsauga

1. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.

2. Niekas neturi teisės:

1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus;

2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe.

3. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu.

4. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimta tik teisingai atlyginant.        

4.94 straipsnis. Laikinas pasinaudojimas daiktu prieš savininko valią

1. Visuomenės poreikiams įstatymų nustatytais atvejais leidžiama laikinai pasinaudoti daiktu prieš savininko valią.

2. Savininkui turi būti atlygintos išlaidos bei žala, kurie atsirado laikinai naudojantis daiktu šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais.

4.95 straipsnis. Savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto                                                          valdymo

Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

4.96 straipsnis. Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo

1. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kada daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš katro nors iš jų pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Tokius reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

2. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

3. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma tiek kilnojamiesiems, tiek nekilnojamiesiems daiktams.

4. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai turtas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.

4.97 straipsnis. Atsiskaitymai, grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo

1. Savininkas, išreikalaudamas daiktą šio kodekso 4.95 straipsnio pagrindu, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš sąžiningo neteisėto valdytojo - visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos iškėlimą dėl daikto grąžinimo.

2. Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas daiktui būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.

3. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas daiktui būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

4. Sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytus pagerinimus, jeigu jie gali būti atskirti, nesužalojant daikto. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.

4.98 straipsnis. Nuosavybės teisės gynimas nuo  pažeidimų, nesusijusių su                                                           valdymo netekimu

Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

4.99 straipsnis. Žemės sklypo savininko teisių gynimas nuo galimų pažeidimų,                                        nesusijusių su valdymo netekimu

Žemės sklypo savininkas turi teisę reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų statomi nauji statiniai, perstatomi, rekonstruojami ir netgi išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių pakeitimas ir netgi  nepakeistų jų egzistavimas ar  panaudojimas padarys neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui ar jo pastatai neteks stabilumo.

4.100 straipsnis. Daiktų paėmimas visuomenės poreikiams

1. Paimti daiktą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka.

2. Tokiu atveju daikto savininkui atlyginama pinigais to daikto rinkos kaina, o šalims sutarus, perduodamas kitas daiktas.

3. Ginčus dėl daikto paėmimo, vertės ir dėl daikto paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas.

4. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto savininku momento. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą nekilnojamąjį daiktą valstybei pereina nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo viešame registre momento, tačiau įregistruoti tokį daiktą kaip valstybės nuosavybę viešame registre galima tik nuo atsiskaitymo su nekilnojamojo daikto savininku momento.

4.101 straipsnis. Asmenų, kuriems nuosavybės teise priklausantys statiniais                                                        užstatyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams,                                                               nuosavybės teisių apsauga

1. Jeigu asmenims nuosavybės teise priklausantis ir statiniais užstatomas ar užstatytas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už žemės sklypą, ant jo statomus ar jau pastatytus ir tokiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, žemės sklype esančius sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina.

2. Žemės sklypo, statinių bei sodinių vertė, paėmimo sąlygos bei dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių dydis nustatomi būsimo žemės naudotojo ir žemės sklypo, statinių bei sodinių savininko sutartyje, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

3. Ginčus dėl žemės sklypo, statinių bei sodinių paėmimo, jų vertės ir dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas.

4.102 straipsnis. Asmenų, kurių ne nuosavybės teise naudojami žemės sklypai                                                   statiniams statyti  paimami visuomenės poreikiams,                                                                        nuosavybės teisių apsauga

1. Jeigu statiniams statyti asmenų ne nuosavybės teise naudojamas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už statomus ar jau pastatytus ir tokiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, o taip pat už sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina.

2. Naujasis žemės naudotojas privalo atlyginti statinių bei sodinių savininkui visus nuostolius, atsiradusius dėl žemės sklypo paėmimo, išskyrus nuostolius, kurie atsirado dėl paties statinių bei sodinių savininko neteisėtų veiksmų.

3. Žemės, statinių ar sodinių vertė, paėmimo sąlygos bei dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydis nustatomi naujojo žemės naudotojo ir statinių savininko sudaryta sutartimi.

4. Ginčus dėl statinių ar sodinių vertės, paėmimo sąlygų ir dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydžio sprendžia teismas.

4.103 straipsnis. Normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinės teisinės pasekmės 

1. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba rekonstruojasi statinį, neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtino projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo statinio projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.).

2. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, tokiu atveju turi teisę kreiptis į teismą dėl statinio statybos taisyklių ar leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimo.

3. Teismas savo sprendimu gali:

1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio statinio statybos dokumentacijos tinkamu įforminimu;

2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti tokį  statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.);

3) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti tokį  statinį.

4. Jeigu statytojas per nustatytą terminą įvykdo šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, nekilnojamuosius daiktus registruojanti institucija privalo teisiškai įregistruoti statybą.

5. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų reikalavimų,  statinys (jo dalis) gali būti teismo sprendimu nugriaunamas statytojo sąskaita.

6. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo,  statinys (jo dalis) teismo sprendimu nugriaunamas statytojo sąskaita.

7. Statybinės medžiagos, gautos statinius nugriovus, yra statytojo nuosavybė.

8. Tokiu statybos taisyklių ar leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimu padaryta žala atlyginama šio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio nustatyta tvarka.

4.104 straipsnis. Teisės naudotis žemės sklypu praradimo pasekmės

1. Sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis arba išnuomotas žemės sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise  priklausančius statinius asmuo gali nusikelti. Jeigu visų arba kai kurių statinių (jų dalių) nukelti neįmanoma, neperkeltieji objektai nugriaunami arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu perleidžiami žemės sklypo savininko nuosavybėn, arba žemės sklypo savininkui sutikus perleidžiami trečiajam asmeniui.

2. Ginčus dėl statinių nukėlimo, nugriovimo arba perleidimo žemės sklypo savininko ar trečiojo asmens nuosavybėn sprendžia teismas.

4.105 straipsnis. Teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės

1. Asmeniui, teismine tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą,  atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu.

2. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu,  teismine tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama šio kodekso 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko sąskaita.

3. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu,  teismine tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininkui sutikus neperkeltieji objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami.

4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytu atveju statiniai nukeliami arba nugriaunami jų savininko sąskaita, statybinės medžiagos, gautos tuos statinius nugriovus, yra statinių savininko nuosavybė, o statinių savininkas privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto žemės sklypo valdymo ir naudojimo.

5. Ginčus dėl statinių nukėlimo, nugriovimo arba perleidimo žemės sklypo savininko ar trečiojo asmens nuosavybėn sprendžia teismas.

VI SKYRIUS

TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ

4.106 straipsnis. Turto patikėjimo teisės sąvoka ir tikslas

1. Turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis  valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.

2. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.

4.107 straipsnis. Turto patikėjimo teisės subjektai

1.  Turto patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai)  Lietuvos Respublikoje yra valstybės ar savivaldybių  įmonės, įstaigos ir organizacijos, o taip pat gali būti - kiti  juridiniai bei fiziniai asmenys.

2. Patikėtojas ar keli patikėtojai gali skirti vieną ar keletą patikėtinių, nustatyti jų skyrimo ar keitimo tvarką.

4.108 straipsnis. Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindai

Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas.     

4.109 straipsnis. Turto patikėjimo teisės turinys

1. Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), o taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis,   nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.

2. Kiti  juridiniai bei fiziniai asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tokia apimtimi, tvarka bei sąlygomis, kokia nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

4.110 straipsnis. Turto patikėjimo teisės gynimas

Turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, numatytas šio kodekso 4.95-4.99 straipsniuose.

VII SKYRIUS

SERVITUTAS

Pirmasis skirsnis

Bendrieji nuostatai

4.111 straipsnis. Servituto sąvoka

1. Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti suteikimu teisės naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu)  arba to daikto savininko teisių naudotis  daiktu apribojimu, siekiant užtikrinti  daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka.

4.112 straipsnis. Servituto turinys

1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios  naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu  teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios  naudojimosi  daiktu teisės.

2. Kilus abejonėms dėl servituto turinio, ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausios apimties.

3. Jeigu nustatant  servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto poreikiai.

4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu tokių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytajam servitutui.

5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių  servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas.

4.113 straipsnis. Servituto teisių įgyvendinimas

1. Servitutu suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, sudarant mažiausius nepatogumus tarnaujančiojo daikto savininkui.

2. Servituto turėtojas, įgyvendindamas servituto suteikiamas teises, privalo nepažeisti kitų savininkų teisių.

3. Nustatant servitutą, gali būti nustatyta prievolė statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, kurie yra būtini servituto teisių įgyvendinimui.

4.114 straipsnis. Servituto turėtojo pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį                                                            daiktą

1. Jeigu normaliam naudojimuisi servitutu suteikiamomis teisėmis būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, jeigu sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem  subjektams proporcingai naudojimosi daiktu apimčiai, jeigu sutartimi nenustatyta kitaip.

4.115 straipsnis. Servituto išlikimas padalijus tarnaujantįjį daiktą

Padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytasis servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai.

4.116 straipsnis. Servituto išlikimas padalijus viešpataujantįjį daiktą

1. Padalijus viešpataujantįjį daiktą, anksčiau dėl jo nustatytąjį servitutą išsaugo visos viešpataujančiojo daikto dalys, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik dėl konkrečios viešpataujančiojo daikto dalies.

2. Viešpataujančiojo daikto padalijimu negali būti labiau apsunkintas tarnaujantysis daiktas (kelio  servituto  atveju visi padalyto viešpataujančiojo daikto savininkai turi naudotis tuo pačiu keliu, kuriam nustatytas servitutas).

4.117 straipsnis. Kelio servitutas

Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu bei galvijams varyti skirtu taku.

4.118 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku

1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, tai laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji bei važiuoti dviračiai, neturintys variklių bei gali būti vedami  už pasaito  galvijai.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nenustatomas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.

4.119 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto                                                       priemonėmis

1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis bei naudotis kaip pėsčiųjų taku.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, jog toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačius gabaritus turinčiomis mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.

4.120 straipsnis. Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus

1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku.

2. Kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, nesuteikia teisės ganyti galvijus šalikelėse ar ant tako bei šalia jo.

3. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus, nenustatomas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią (taką), kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).

4.121 straipsnis. Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas

Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ar galvijams varyti skirtu taku, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai tokio nėra - anksčiau buvusiu keliu (taku), o kai  tokio nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei, laikydamasis nuostatos, kad parenkamoji vieta kiek įmanoma labiau atitiktų keliui (takui) keliamus reikalavimus.

4.122 straipsnis. Statinių servitutas

Gali būti nustatomas statinių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimui skirtus dalykus bei naudotis jais, statyti  ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų  šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

4.123 straipsnis. Kiti servitutai

Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o taip pat - kiti servitutai.

Antrasis skirsnis

Servituto nustatymas

4.124 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais bei teismo sprendimu, o įstatymo nustatytais atvejais - administraciniu aktu.

2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais.

3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir viešpataujančiuoju dėl servitutų nustatymo tampančio daikto savininko  valia, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.

4.125 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais

Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas.

4.126 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu

1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, o  nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

2. Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu į teismą gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas.

4.127 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai

1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytasis servitutas.

2. Įkeistam (hipotekuotam) nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik esant visų kreditorių sutikimui arba teismo sprendimui.

4.128 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas

1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui  gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

2. Servituto nustatymu viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai ne būtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu servituto suteikiamomis tarnaujančiojo daikto naudojimo teisėmis galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek ir  jo dalimi, tuo užtikrinant tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti  daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.

4.129 straipsnis. Servituto nustatymu atsiradusių nuostolių atlyginimas

Servituto nustatymu atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Trečiasis skirsnis

Servituto pasibaigimas

4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Servitutas pasibaigia:

1) atsisakius jo;

2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;

3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;

4) pablogėjus tarnaujančiajam daiktui;           

5) išnykus servituto būtinumui;

6) suėjus senaties terminui.

2. Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

3. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies  2 ir  3 punktuose numatytus atvejus.

4. Dėl servituto pasibaigimo į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkas.

4.131 straipsnis. Atsisakymas  servituto

1. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai.

2. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik nuo kai kurių iš jų.

3. Kai viešpataujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, atsisakymas nuo servituto galioja tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų jų sutikimas.

4. Turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas raštu.

5. Apie atsisakymą nuo servituto viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, o taip pat viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius.

4.132 straipsnis. Servituto pasibaigimas tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo

ir tarnaujančiojo daikto savininku

1. Servitutas pasibaigia tik tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku.

2. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, tai likusiajai daliai servitutas lieka galioti.

3. Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas pasibaigia tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgijo viešpataujantįjį daiktą.

4.133 straipsnis. Servituto pasibaigimas žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam

daiktui

Viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas pasibaigia.

4.134 Servituto pasibaigimas pablogėjus tarnaujančiajam daiktui

1. Tarnaujančiajam daiktui pablogėjus tiek, kad jis nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų,  pasibaigia ir servitutas.

2. Tarnaujančiojo daikto pablogėjimu pasibaigęs servitutas atnaujinamas, jeigu daiktas atgauna  savybes,  dėl kurių jis vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.

3. Sprendimą dėl servituto pasibaigimo bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, - teismas.

4.135 straipsnis. Servituto pasibaigimas išnykus servituto būtinumui

1. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, neribojant tarnaujančiojo daikto savininko teisių naudotis tuo daiktu, servitutas pasibaigia tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

2. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pasibaigimo priima teismas.

4.136 straipsnis. Servituto pasibaigimas suėjus senaties terminui

1. Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis.

2. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servitutu suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

3. Jeigu servituto turėtojas servitutu suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai likusiosios tarnaujančiojo daikto dalies atžvilgiu servitutas pasibaigia.

4. Servitutas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto turinį sudarančių teisių.

5. Suėjus senaties terminui negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines.

6. Sprendimą dėl servituto pasibaigimo suėjus senaties terminui priima teismas.

4.137 straipsnis. Statinių servitutų pasibaigimas dėl senaties

Statinių servitutas dėl senaties pasibaigia tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiojo daikto atžvilgiu padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.

4.138 straipsnis. Servituto turėtojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo

Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto turėtojui įgyvendinti servitutu suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti dėl trukdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.

4.139 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas

1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai realizuoja servitutu suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises, tuo pažeisdamas tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Tais atvejais kai servitutu yra apsunkinta daikto dalis, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pakeisti servitutu apsunkinto daikto dalį kita šio daikto dalimi, jeigu toks pakeitimas padės išvengti tarnaujančiojo daikto savininkui iš servituto atsirandančių pernelyg didelių  nuostolių.

3. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, pareikalavus tarnaujančiojo daikto savininkui, turi atstatyti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepriklausomai nuo servituto buvimo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

4.140 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto

1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto.

2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

VIII SKYRIUS

UZUFRUKTAS

Pirmasis skirsnis

Bendrieji nuostatai

4.141 straipsnis. Uzufrukto sąvoka

1. Uzufruktas - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą  daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir  pajamas.

2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.

4.142 straipsnis. Uzufrukto objektas

1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesuvartojamasis tiek kilnojamasis, tiek ir nekilnojamasis daiktas, esantis nuosavybės teisės objektu.

2. Įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą.

4. Pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui, uzufruktas išlieka.

4.143 straipsnis. Uzufrukto turinys

1. Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, - kaip tą darytų rūpestingas savininkas atsižvelgiant į daikto paskirtį.

2. Uzufrukto objekto naudojimo procese gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali uzufrukto turinį sudarančias teises nustatyti tokias, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį.

4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės objektu esantį daiktą, tai uzufruktorius turi tas daikto valdymo ir naudojimo teises, kurios priklausytų jam kaip bendrasavininkiui.

5.Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti uzufrukto objekto atžvilgiu prievoles ir priimti mokėjimus.

6. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufruktą kitam asmeniui, bet jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.

7. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objektą arba kitokiu būdu iš esmės jį pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar, įstatymo nustatytais atvejais, - teismo sprendimo.

8. Uzufruktorius neturi teisės į  uzufrukto objekte rasto lobio dalį, pagal įstatymą priklausančią daikto savininkui.      

4.144 straipsnis. Uzufruktoriaus pareigos

1. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normalios būsenos užtikrinimui.

2. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms, uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitus su uzufrukto objektu susijusius mokėjimus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba paaiškėja būtinumas atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia apie savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai savininkui.

4. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais  privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus sąskaita.

5. Kasmet uzufruktorius savo sąskaita turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

4.145 straipsnis. Uzufrukto įgyvendinimas į žemę

1. Uzufruktorius neturi teisės kirsti žemėje, kuri yra uzufrukto objektas, augančių medžių, išskyrus išvartas ir sausuolius. Sunaikintus medžius uzufruktorius privalo atsodinti, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

2. Uzufruktorius negali išgauti iš žemės naudingų iškasenų, išskyrus atvejus, kai žemės naudojimo paskirtis yra naudingų iškasenų gavyba.

4.146 straipsnis. Uzufruktoriaus atsakomybė

1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto pablogėjimą, kuris atsirado netinkamai įgyvendinant uzufruktą.

2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto atsirandančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių.

Antrasis skirsnis

Uzufrukto nustatymas

4.147 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.

2. Iš uzufrukto kylančios teisės ir pareigos į daiktą, kuriam privaloma valstybinė registracija, subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.

3. Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma valstybinė registracija, uzufruktas atsiranda  nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumato įstatymas, kai uzufruktas nustatomas įstatymu, jeigu kitaip nenumatyta sandoryje, kai uzufruktas nustatomas sandoriu, ir jeigu kitaip neišplaukia iš teismo sprendimo, kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu.

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu.

4.148 straipsnis. Uzufruktų nustatymas sandoriais

Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.

4.149 straipsnis. Uzufruktų nustatymo apribojimai

Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į  daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto turinį sudarančios daikto naudojimo teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto turinį sudarančiomis daikto naudojimo teisėmis ir naujuoju uzufruktu nustatomų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.

Trečiasis skirsnis

Uzufrukto pasibaigimas

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas pasibaigia:

1) atsisakius jo;

2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių-juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui;

3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;

4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;

5) žuvus uzufrukto objektui;

6) pablogėjus uzufrukto objektui;

7) suėjus senaties terminui;

8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.

2. Uzufruktas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

3. Uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies  2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus, bei tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.

4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas pasibaigia, pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.

5.Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar  teismo sprendimu uzufruktas gali būti pakeistas į rentą, jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

4.151 straipsnis. Atsisakymas  uzufrukto

1. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai.

2. Kai uzufruktas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti nuo kai kurių iš jų.

3. Turimo uzufrukto atsisakymas turi būti įformintas raštu.

4.152 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas mirus uzufruktoriui, likvidavus

juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų

nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriaus mirtimi uzufruktas pasibaigia nepriklausomai nuo to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus uzufruktoriaus mirtimi, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

2. Juridinio asmens kaip uzufruktoriaus turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.

4.153 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pasibaigus terminui

ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam

juridiniam faktui

1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pasibaigimo terminas ar uzufrukto pasibaigimas buvo susietas su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.

2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sulauks tam tikro amžiaus, o tas asmuo nesulaukęs nustatytojo amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada mirusysis asmuo būtų sulaukęs nustatytojo amžiaus.

3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo mirė ir todėl numatytosios sąlygos atsirasti negalės, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.

4.154 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas uzufruktoriui tapus uzufrukto

objekto savininku

1. Uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku uzufruktas pasibaigia tik tada, kai uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku.

2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto savininku, tai likusiajai daliai uzufruktas lieka galioti.

4.155 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas žuvus uzufrukto objektui

Uzufrukto objektui žuvus pasibaigia ir uzufruktas.

4.156 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pablogėjus uzufrukto objektui

1. Uzufrukto objektui pablogėjus tiek, kad jis nebegali būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį,  uzufruktas pasibaigia.

2. Uzufrukto objekto pablogėjimu pasibaigęs uzufruktas atnaujinamas, jeigu uzufrukto objektas atgauna  savybes,  dėl kurių jis vėl gali atlikti tokio objekto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs uzufrukto objektas negalėjo būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas būtų pasibaigęs suėjus senaties terminui.

3. Sprendimą dėl uzufrukto pasibaigimo bei atnaujinimo priima uzufrukto objekto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu, o esant ginčui - teismas.

4.157 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas suėjus  senaties terminui

1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, pasibaigia dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

3. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi uzufruktu suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl uzufrukto objekto savininko (valdytojo) trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

4. Jeigu uzufruktorius uzufruktu suteikiamas teises penkiolika metų įgyvendino tik dalyje nekilnojamojo  daikto, tai likusiosios daikto dalies atžvilgiu uzufruktas pasibaigia.

5. Uzufruktas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi uzufrukto turinį sudarančių teisių.

4.158 straipsnis. Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui

1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius  privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.

2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti daikto pagerinimus, kuriuos galima atskirti, jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu pagerinimus jis padarė daikto savininko sutikimu.

4.159 straipsnis. Uzufrukto objekto savininko  teisių gynimas

Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufruktu suteiktas uzufrukto objekto naudojimo teises, tuo pažeisdamas daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

IX SKYRIUS

UŽSTATYMO TEISĖ (SUPERFICIJUS)

4.160 straipsnis.  Užstatymo teisės (superficijaus) sąvoka

1. Užstatymo teisė (superficijus) - tai  teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme  statinių  statybai ar  įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.

2. Užstatymo teisė gali būti suteikta nepriklausomai nuo būsimo užstatymo teisės turėtojo kitos daiktinės teisės arba jos suteikimas gali priklausyti nuo kitos daiktinės teisės arba nuo nekilnojamojo daikto nuomos.

3. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka.

4.161 straipsnis. Užstatymo teisės atlygintinumas

Užstatymo teisę nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jos turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą  arba mokėti nuolat  periodiniais mokėjimais.

4.162 straipsnis. Užstatymo teisės turinys

1. Užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius.

2. Nustatant užstatymo teisę gali būti  apribota užstatymo teisės turėtojo teisė statyti,  naudoti ar griauti  statinius bei sodinti ar naikinti sodinius.

3. Užstatymo teisė gali būti terminuota arba neterminuota.

4.163 straipsnis. Užstatymo teisės nustatymas

Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens  susitarimu arba žemės savininko testamentu.

4.164 straipsnis. Užstatymo teisės pasibaigimas

1. Užstatymo teisė pasibaigia:

1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir užstatymo teisės turėtojui;

2) pasibaigus terminui;

3) dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės objektu;

4) užstatymo teisės turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už dvejus  metus.

2. Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę nustatančiame akte.

3. Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti  statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

4. Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei pasibaigti, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

X SKYRIUS

ILGALAIKĖ NUOMA (EMPHYTEUSIS)

4.165 straipsnis. Ilgalaikės nuomos sąvoka

1. Ilgalaikė nuoma (emphyteusis) kaip daiktinė teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto  vertę, išskyrus kai yra nuomotojo sutikimas.

2. Ilgalaikė nuoma gali būti terminuota arba neterminuota. Ilgalaikės nuomos terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.

3. Pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu nuomininko teisių perėmėjai tinkamai naudoja išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir vykdo kitus ilgalaikę nuomą nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.

4.166 straipsnis. Ilgalaikės nuomos atlygintinumas

Ilgalaikę nuomą  nustatančiame akte gali būti numatyta, kad nuomininkas turi sumokėti nekilnojamojo daikto nuomotojui vienkartinę sumą  arba mokėti nuolat  periodiniais mokėjimais.

4.167 straipsnis. Ilgalaikės nuomos nustatymas

Ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko  susitarimu arba testamentu.

4.168 straipsnis. Ilgalaikės nuomos turinys

1. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenumato kitaip, tai nuomininkas naudojasi išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės  nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį.

2. Nuomininkas savo sąskaita privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą  ir jį remontuoti.

3. Jeigu nenustatyta kitaip, nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai.

4. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalinti ilgalaikės nuomos teisės.

5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip, nuomininkas turi teisę steigti subnuomą. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, pasibaigia ir subnuoma.

4.169 straipsnis. Ilgalaikės nuomos pasibaigimas

1. Ilgalaikė nuoma pasibaigia:

1) pasibaigus terminui;

2) žuvus nuomos objektui;

3) panaikinus teismo sprendimu;

4)  sutapus viename asmenyje nuomotojui ir nuomininkui;

5) nenaudojant nuomos objekto dešimt metų;

6)  šalių susitarimu.

2. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti  numatyti priešlaikiniai ilgalaikės nuomos pasibaigimo pagrindai tiek nuomotojo, tiek ir nuomininko iniciatyva.

3. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, nuomininko ar nuomotojo prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo sprendimu pakeista ar  panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės,  dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

4. Pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui nuomos objektą. Nuomininkui turi būti kompensuota ilgalaikės nuomos objekto pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti nuomotojui sutikus. Nuomininkas turi teisę sulaikyti ilgalaikės nuomos objekto perdavimą nuomotojui tol, kol nuomotojas nesumokės kompensacijos. Nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį daiktą tol, kol nuomininkas su juo neatsiskaitys.

5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali pasiimti  statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenumato ko kita.

XI SKYRIUS

HIPOTEKA

Pirmasis skirsnis

Bendrieji nuostatai

4.170 straipsnis. Hipotekos sąvoka

1. Hipoteka - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.

2. Susitarimas perduoti įkeičiamąjį ar įkeistąjį daiktą kreditoriui negalioja.

3. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant  į hipotekos kreditoriaus teises.

4.171 straipsnis. Hipotekos objektas

1. Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti pardavimui viešose varžytinėse.  Nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.

2. Įkeičiant pagrindinį daiktą laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.

3. Įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę.

4. Nekilnojamojo  daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą.

5. Norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas.

6. Įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.

7. Daiktas, priklausantis bendrosios  nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visiems bendrasavininkiams sutikus. Įkeičiant dalį bendrojoje nuosavybėje, kitų bendrasavininkių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai apibrėžta bendrasavininkių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi.

8. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo nuosavybėn kitam asmeniui. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.

9. Įkeisto  daikto savininkas neturi teisės sunaikinti,  sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę, išskyrus jo normalų nusidėvėjimą ar daikto vertės sumažėjimą naudojant jį būtinojo reikalingumo atveju. Pažeidus šiuos reikalavimus, hipotekos kreditorius gali nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą prieš terminą.

10. Priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, bet minimaliai nukentėtų skolininkas.

11. Įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytinėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytinėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, turėtos statinių savininkui.

4.172 straipsnis. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą

1. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.

2. Po nekilnojamojo daikto padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų, priklausančių nuosavybės teise skirtingiems savininkams, pardavimo varžytynėse eilė nustatoma daikto padalijimo momentu daikto savininkų rašytiniu susitarimu. Nesant rašytinio daikto savininkų susitarimo, po padalinimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų pardavimo varžytynėse eilę nustato hipotekos teisėjas.

4.173 straipsnis. Hipotekos išlikimas sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus

1. Įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eiliškumas po sujungimo pasikeis, sutikimą raštu.

2. Sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus, kiekvieno iš jų hipoteka apima po sujungimo suformuotą nekilnojamąjį daiktą. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką įregistravimo datą.

4.174 straipsnis. Hipoteka užtikrinami įvykdymai ir išieškojimai

1. Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo, iš šio reikalavimo atsirandančių  palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos realizavimu, įvykdymas ir išieškojimas.

2. Hipoteka užtikrintas pagrindinis reikalavimas, iš šio reikalavimo atsirandančios  palūkanos ir netesybos gali būti padidinamos, o taip pat skolinio įsipareigojimo įvykdymo terminas gali būti sutrumpinamas arba ilginamas daugiau nei paskesnės eilės kreditorių tik gavus paskesnės eilės kreditorių rašytinį sutikimą.

4.175 straipsnis. Hipotekos rūšys

1. Lietuvos Respublikoje gali būti registruojama  priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinė hipotekos steigimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.

2. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais:

1) užtikrinti valstybės reikalavimus, kylančius iš mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo  teisinių santykių;

2) užtikrinti reikalavimus, susijusius su statinių statybomis ar rekonstrukcija;

3) užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus;

4) kitais šio kodekso nustatytais atvejais.

3. Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji bei sąlyginė.

4.176 straipsnis. Hipotekos steigimas valstybės reikalavimams, kylantiems iš                                                          mokestinių teisinių santykių, užtikrinti

Valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka steigiama valstybinės mokesčių inspekcijos ar valstybinio socialinio draudimo institucijos prašymu, kuriame nurodomas daiktas, kuriam steigiama hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos steigimo pagrindas ir reikalavimo suma. Kartu su prašymu pateikiami prašyme nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.

4.177 straipsnis. Hipotekos steigimas reikalavimams, susijusiems su statinių                                              statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti

1. Asmenų, susijusių su  statinių statybomis ar rekonstrukcija, reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti steigiama tik registruotam statiniui.

2. Hipoteka steigiama rangovo, projektuotojo,  medžiagų tiekėjo ar finansavusio asmens prašymu ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo statybų ar rekonstrukcijos darbų užbaigimo. Prašyme nurodomas statinys, kuriam steigiama hipoteka, skolininku esantis daikto savininkas, hipotekos steigimo pagrindas ir reikalavimo suma. Kartu su pareiškimu pateikiami pareiškime nurodytus duomenis patvirtinantys dokumentai.

4.178 straipsnis. Hipotekos steigimas užtikrinti teismo sprendimu

patenkintus reikalavimus

Teismo sprendimu patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus  prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyti hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, daiktas, kuriam registruojama hipoteka ir šio daikto savininkas.

4.179 straipsnis. Paprastoji hipoteka

Paprastoji hipoteka - tai vieno konkretaus nuosavybės teise  priklausančio nekilnojamojo  daikto įkeitimas, siekiant apsaugoti vieno konkretaus  įsipareigojimo įvykdymą.

4.180 straipsnis. Jungtinė hipoteka

Jungtinė hipoteka - tai kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, siekiant apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

4.181 straipsnis. Svetimo daikto hipoteka

Svetimo daikto hipoteka - tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kuriuo siekiama apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.

4.182 straipsnis. Maksimalioji hipoteka

1. Maksimalioji hipoteka – tai nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant apsaugoti skolinių įsipareigojimų įvykdymą, registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities.        

2. Pasibaigus penkerių metų terminui, skolos dydis fiksuojamas hipotekos registre ir hipoteka pradeda veikti kaip paprastoji, ir vėliau prisiimtų skolinių įsipareigojimų ši hipoteka neapsaugo. Jeigu skolos dydžio fiksavimo data nenustatyta hipotekos sutartyje, hipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydį fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus trims metams nuo hipotekos įregistravimo dienos.

3. Skolos dydis fiksuojamas, kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytinių, areštavus įkeistą daiktą, paskelbus skolininką arba kreditorių nemokiais ar juos likviduojant, kreditoriui ar skolininkui mirus, jeigu jų turto paveldėtojai neperregistruoja hipotekos savo vardu per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

4. Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti daiktą iš varžytinių, panaikinamas nekilnojamojo daikto areštas arba atšaukiama skolininko ar kreditoriaus likvidacija.

5. Maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo sumos dydis negali būti didinamas be toliau eilėje esančių to pačio daikto  hipotekos kreditorių sutikimo.

4.183 straipsnis. Bendroji hipoteka

1. Bendroji hipoteka - tai  keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, siekiant apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą.

2. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti raštišką visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą.

3. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytinėse eilė.

4.184 straipsnis. Sąlyginė hipoteka

1. Sąlyginė hipoteka - tai daikto įkeitimas, siekiant apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, jog hipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta arba jeigu susitariama, jog hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

2. Kol sąlyga, nulemianti hipotekos įsigaliojimą, neįvykdyta, hipoteka suinteresuotos šalies prašymu gali būti bet kuriuo momentu hipotekos teisėjo panaikinta.

3. Jeigu sąlyga, nulemianti hipotekos pasibaigimą, nebevykdoma, suinteresuota šalis turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją ir reikalauti, kad hipoteka būtų baigta.

Antrasis skirsnis

Hipotekos įregistravimas

4.185 straipsnis. Hipotekos įregistravimas

1. Hipoteka registruojama viešojo registro, kuriame įregistruotas įkeičiamas daiktas, buvimo vietos hipotekos teisėjo sprendimu.

2. Hipotekos sutartis ir įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą įforminami surašant hipotekos lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas hipotekos registre.

3. Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas,  kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo). Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, įkeitimo lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto savininkas.

4. Hipotekos sutarties pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

5. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

4.186 straipsnis. Hipotekos sutarties (lakšto) turinys

1. Hipotekos sutartyje (lakšte) turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, skolininkas,  kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo),  jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė (įskaitant palūkanas), jos konkretus arba maksimalus dydis ir įvykdymo terminas.

2. Hipotekos sutartyje (lakšte) gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.

3. Jeigu hipotekos lakštą surašo įkeičiamo daikto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis hipotekos lakštas, kuris jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu hipotekos lakštu.

4.187 straipsnis. Hipotekos įsigaliojimo momentas

Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, padarant atitinkamas atžymas viešame registre.

4.188 straipsnis. Hipotekos lakšto ir hipotekos registro duomenų neatitikimas

Jeigu hipotekos lakšto tekstas nesutampa su hipotekos registro įrašu, tai sprendžiamąją galią turi hipotekos registro įrašas. Šiuo atveju dėl hipotekos registro tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiasis skirsnis

Hipotekos perleidimas ir įkeitimas

4.189 straipsnis. Hipotekos reikalavimo perleidimas

1. Kreditorius hipotekos reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui, jeigu hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip.

2. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant hipotekos lakštą indosamentu (hipotekos lakšto turėtojo įrašu, kuriuo hipotekos lakštas perduodamas kitam asmeniui).

3. Indosamentas turi būti įrašytas hipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas hipotekos reikalavimas, pasirašytas indosanto (hipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas hipotekos registre.

4. Hipotekos reikalavimo perleidimas (hipotekos lakšto indosamentas) registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

4.190 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė perleisti savo eilės pirmumą

patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam

hipotekos kreditoriui

Kai daiktas įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam to paties skolininko hipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose hipotekos lakštuose. Jeigu kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notariškai patvirtintas sutikimas.

4.191 straipsnis. Hipotekos reikalavimo įkeitimas

1. Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą  gaunamai ar gautai paskolai apsaugoti tik tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo terminą.

2. Hipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, įrašant tai hipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo hipotekos registre. Susitarimas įforminamas kilnojamojo daikto įkeitimo lakštu.

Ketvirtasis skirsnis

Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai

4.192 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo

1. Sutartyje nustatytu terminu skolininkui neįvykdžius įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų būtų pilnai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistąjį daiktą.

2. Pagal hipotekos kreditoriaus kreipimąsi hipotekos teisėjui areštavus įkeistą daiktą ir įspėjus apie tai įkeisto daikto savininką, įkeisto daikto savininkas netenka teisės perleisti daiktą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitokiomis teisėmis jį apsunkinti arba mažinti daikto vertę.

4.193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš                                                           įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę nukreipti savo reikalavimą į kitą skolininko turtą bendra įstatymų nustatyta tvarka.

2. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal jų prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiką eilės tvarka. Anksčiau padavęs prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius gali būti įpareigotas atlyginti vėliau padavusio prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditoriaus nuostolius, jeigu paraginus pastarajam, anksčiau padavęs prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius neprotingai delsė įgyvendinti savo teises.

3. Jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams ar konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau nei įkeisto daikto vertė.

4. Jeigu įkeistas daiktas pereina valstybės ar savivaldybės nuosavybėn paveldėjimo teise ar įkeistas bešeimininkis daiktas perduodamas teismo sprendimu valstybės arba savivaldybės nuosavybėn, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina valstybė arba savivaldybė, bet ne daugiau nei įkeisto daikto vertė.

4.194 straipsnis. Skolos išieškojimas parduodant varžytinėse jungtine                                                                     hipoteka įkeistą daiktą

1. Jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas.

2. Pardavus jungtine hipoteka įkeistus daiktus viešose varžytinėse, skola išieškoma iš visų parduotų daiktų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

4.195 straipsnis. Skolos išieškojimas pardavus pagal svetimo

daikto  hipoteką įkeistą daiktą

1. Įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu.

2. Jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą, arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytinių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar daikto praradimu patirtų nuostolių atlyginimo.

4.196 straipsnis. Teisė reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą

reikalavimą prieš terminą

1. Hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu:

1) kiti kreditoriai įstatymų nustatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių;

2) skolininkas mirė;

3) pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti;

4) įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, kai šios įsipareigojimo dalies nepadengė gauta draudimo suma;

5) įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą arba, pasibaigus draudimo sutarčiai, daiktas nebeapdraudžiamas.

2. Jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui.

Penktasis skirsnis

Hipotekos pasibaigimas

4.197 straipsnis. Hipotekos pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Priverstinis įkeisto daikto pardavimas viešose varžytinėse išlaisvina jį nuo visų hipotekų.

2. Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:

1)  yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;

2) daiktas išlaisvinamas nuo hipotekos;

3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.

3. Hipoteka gali pasibaigti hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar hipotekos kreditoriaus atsisakymu nuo hipotekos.

4. Hipotekos pasibaigimo momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

XII SKYRIUS

ĮKEITIMAS

4.198 straipsnis. Įkeitimo sąvoka

1. Įkeitimas - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pas įkaito davėją paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, bylojančiais apie jo įkeitimą.

2. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

4.199 straipsnis. Įkeitimo atsiradimo pagrindai

1. Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.

2. Priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu) mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką.

4.200 straipsnis. Įkeitimu užtikrinami reikalavimai

1. Įkeitimu gali būti užtikrintos bet kurios piniginės  prievolės įvykdymas.

2. Įkeitimas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Įkaito turėtojo teisės yra išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių ir šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės likimo.

3. Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimas užtikrina reikalavimą ta apimtimi, kuri yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus prievolės įvykdymo termino praleidimu, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.

4.201 straipsnis. Įkeitimo objektas

1. Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės.

2. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas.

3. Jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius.

4. Daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka įkaito davėjui, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.

5. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise.

6. Įkeisti daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, galima tik esant rašytiniam visų bendrasavininkių sutikimui.

4.202 straipsnis. Prekių atsargų, esančių apyvartoje, įkeitimas

Įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius, pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Įkeistų prekių pardavimas įkaito davėjui, vykdant jo steigimo dokumentuose nustatytą veiklą, išlaisvina prekes nuo įkeitimo, o įkaito davėjo įsigytos naujos prekių atsargos tampa įkeitimo objektu šių prekių įsigijimo nuosavybėn momentu.

4.203 straipsnis. Įkeisto daikto pakeitimas

1. Įkaito davėjas, sutikus įkaito turėtojui (turėtojams), gali pakeisti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, esantį įkeitimo objektu, kitu dar nei karto neįkeistu daiktu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju pirmesnio daikto įkeitimas panaikinamas po to, kai įforminamas naujojo daikto įkeitimas.

4.204 straipsnis. Turtinės teisės kaip įkeitimo objektas

1. Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t.y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymas ar sutartis.

2. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgys ateityje.

3. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu įstatymas ar šalių susitarimas nenumato kitaip.

4.205 straipsnis. Įkeitimo objekto draudimas

1. Įstatymas ar sutartis gali numatyti pareigą apdrausti įkeistą (įkeičiamą) daiktą.

2. Sutartis taip pat gali numatyti įkaito davėjo - juridinio asmens pareigą apdrausti įkeitimo objektą likvidavimo ar nemokumo atveju.

3. Įvykus draudiminiam įvykiui, kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu, turi pirmumo teisę (laikantis įkeitimo eiliškumo, jei buvo keli įkeitimai) patenkinti savo reikalavimus iš draudimo atlyginimo sumos.

4.206 straipsnis. Įkaito davėjas

1. Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo.

2. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje.

3. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jiems visiems raštu sutikus.

4. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojui (panaudos davėjui) raštu sutikus.

4.207 straipsnis. Įkeitimo teisės išlikimas, įkeistojo daikto nuosavybės teisei                                                            perėjus kitam asmeniui

1. Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba jeigu įkeitimo lakštas buvo įregistruotas hipotekos registre, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektu yra turtinės teisės.

2. Įkeitimo teisė galioja pilna apimtimi ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo dalinai.

4.208 straipsnis. Teisė tikrinti įkeitimo dalyką

1. Kreditorius turi teisę tikrinti įkeistų daiktų, esančių įkaito davėjo valdyme, kiekį, būklę, saugojimo sąlygas ir pan., jeigu sutartis nenumato ko kita.

2. Jeigu įkaito davėjas pažeidžia įkeisto daikto saugojimo sąlygas, vengia pateikti daiktą jį sužalojus, arba pateikti jo likučius jam žuvus, tai kreditorius turi teisę pareikalauti įvykdyti įkeitimu užtikrintą prievolę prieš terminą.

4.209 straipsnis. Įkeitimo sutarties ir įkeitimo objekto savininko vienašalio                                                             pareiškimo  forma

1. Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Įkeitimo sutartis gali būti sudaroma kaip atskira sutartis arba susitarimas dėl įkeitimo gali būti įtrauktas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė.

2. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas pas įkaito davėją, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas hipotekos registre.

3. Šio straipsnio 2 dalyje numatytų taisyklių nesilaikymas įkeitimo sutartį daro negaliojančia.

4. Įkeitimo sutartį (lakštą) pasirašo įkaito davėjas, skolininkas,  kreditorius ir asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas. Jeigu įkeitimo objektas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, įkeitimo lakštą pasirašo tik įkaito davėjas.

5. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą (konosamentus ir kt.).

4.210 straipsnis. Įkeitimo sutarties (lakšto) turinys

1. Įkeitimo sutartyje (lakšte) turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, įkaito davėjas, skolininkas, kreditorius ir asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas, jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamojo daikto (turtinės teisės) aprašymas, įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė (įskaitant palūkanas), jos konkretus arba maksimalus dydis ir įvykdymo terminas.

2. Įkeitimo sutartyje (lakšte) gali būti papildomai nurodyti ir kiti duomenys.

4.211 straipsnis. Paskesnis įkeitimas

1. Jeigu pirmesniuoju įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas neperduodant įkeitimo objekto įkaito turėtojui. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti.

2. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus ankstesnius ir paskesnius įkeitimus, taip pat įkeitimu  užtikrintas prievoles ir jų dydį. Įkaito davėjas privalo atlyginti nuostolius, kuriuos patiria bet kuris iš kreditorių dėl šios pareigos neįvykdymo.

4.212 straipsnis. Įkeitimo pirmumas

1. Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įregistruoti keli įkeitimo lakštai, pirmumas yra suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas pagal anksčiau paduotą prašymą įregistruotu įkeitimo lakštu.

2. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.

4.213 straipsnis. Įkeitimo teisės atsiradimas

Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui, o kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo įregistravimo momento.

4.214 straipsnis. Asmens, kuriam perduotas įkeistas daiktas, pareigos

Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistuoju daiktu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.

4.215 straipsnis. Įkeistojo daikto išreikalavimas

Jeigu įkeistasis daiktas nustojo būti valdomas įkaito turėtojo, įkaito davėjo ar trečiojo asmens, kurio jis buvo valdomas, daiktą gali išreikalauti ir įkaito turėtojas ar tretysis asmuo,  sutinkamai su šio kodekso 4.95-4.97 straipsniais.

4.216 straipsnis. Teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą                                                                    atsiradimas

1. Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdoma, tačiau ne anksčiau, kaip po dvidešimties dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šalių  susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis kaip dešimties dienų lengvatinis terminas.

2. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš terminą, jeigu į įkeistąjį daiktą nukreipia išieškojimą kitas asmuo, miršta įkaito davėjas arba pradedama jo likvidavimo procedūra (juridinių asmenų), įkeistas daiktas žuvo arba daugiau kaip trisdešimt procentų sumažėjo jo vertė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo įkaito davėjo, įkaito davėjas trukdo kreditoriui tikrinti įkeisto daikto būklę, pažeidus sutarties sąlygas dėl paskesnio įkeitimo, arba jeigu įkaito davėjas pažeidė kitas sutarties sąlygas ar atliko veiksmus, dėl kurių gali sumažėti įkeisto daikto vertė ar išieškojimas gali tapti neįmanomas.

4.217 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į įkeitimo objektą, susidedantį iš                                                            dviejų ar daugiau daiktų (turtinių teisių)

Jeigu įkeitimo objektą sudaro du ar daugiau daiktų (turtinių teisių), išieškojimas gali būti nukreiptas į visus šiuos daiktus (turtines teisės) arba į kiekvieną iš jų atskirai. Pasirinkimo teisė priklauso įkaito turėtojui iki pat visiško savo reikalavimo patenkinimo.

4.218 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios įkaito turėtojo reikalavimus                                                                 patenkinus trečiajam asmeniui

Jeigu įkaito turėtojo reikalavimą visiškai patenkina tretysis asmuo, tai pastarajam kartu su reikalavimo teise pereina ir įkeitimo teisė.

4.219 straipsnis. Išieškojimo nukreipimo į įkeistus daiktus tvarka

1. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

2. Kreditorius privalo raštu įspėti skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas), kad neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės per šio kodekso 4.216 straipsnyje numatytą terminą, bus pradėtas išieškojimas. Jeigu įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, raštiškas įspėjimas skolininkui įteikiamas per hipotekos įstaigą, kuri privalo apie tai informuoti kitus hipotekos registre įrašytus asmenis, turinčius teisę į daiktą, į kurį nukreiptas išieškojimas.

3. Įkaito davėjas, gavęs įspėjimą dėl daikto išieškojimo, neturi teisės jo parduoti, išnuomoti ar kitaip jį apsunkinti. Įkeistas daiktas turi būti perduotas kreditoriaus žinion. Šiuo atveju kreditoriui taikoma šio kodekso 4.215 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Jeigu įkaito davėjas neperduoda kreditoriui įkeisto daikto, kreditorius gali kreiptis į hipotekos įstaigą su prašymu areštuoti įkeistą daiktą ir perduoti jam.

5. Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu perduoda jį kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus, - aukcione. Kreditorius įkeistus vertybinius popierius parduoda įstatymo, reglamentuojančio vertybinių popierių viešąją apyvartą, nustatyta tvarka.

6. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistąjį daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Šiuo atveju jis neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius.

4.220 straipsnis. Įkeistų turtinių teisių realizavimas

1. Jeigu įkeitimo objektu yra turtinės teisės, tai įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius iš įkeistos teisės.

2. Kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą.

4.221 straipsnis. Kreditoriaus reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito

davėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarka

1. Kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, įteikus skolininkui įspėjimą dėl išieškojimo, įkaito davėjo rašytiniu pareiškimu, o jam nesutinkant, - hipotekos teisėjo sprendimu, kreditoriui perduodama teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą.

2. Patenkinus reikalavimą iš įkaito davėjo sąskaitoje esančių bei į ją įplaukiančių lėšų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo sąskaitą pasibaigia ir kreditorius privalo grąžinti įkaito davėjui įkeitimo lakštą su įrašu apie reikalavimo patenkinimą.

4.222 straipsnis. Atsiskaitymai, realizavus įkeistą daiktą

1. Jeigu, realizavus įkeistą daiktą, gauta suma viršija kreditoriaus reikalavimą, skirtumas privalo būti išmokėtas įkaito davėjui.

2. Jeigu dėl kreditoriaus kaltės įkeistas daiktas buvo realizuotas pagal sumažintą kainą, tai įkaito davėjas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus skirtumo tarp daikto realios rinkos vertės ir kainos, už kurią daiktas buvo realizuotas.

4.223 straipsnis. Įkeitimu užtikrinto reikalavimo ar iš įkeitimo atsiradusios                                                            reikalavimo teisės perleidimas

1. Sutartis dėl įkeitimu užtikrinto reikalavimo perleidimo turi būti sudaroma, laikantis taisyklių, nustatytų šio kodekso šeštosios knygos normose, reguliuojančiose reikalavimo teisės perleidimą. Apie reikalavimo perleidimą turi būti pranešama skolininkui, o jeigu įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, - tai ir įkaito davėjui.

2. Iš registruoto įkeitimo atsiradusi reikalavimo teisė perleidžiama perduodant įkeitimo lakštą indosamentu. Reikalavimo teisės perleidimas registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir įkeitimas.

4.224 straipsnis. Įkeitimo teisės pasibaigimas

1. Įkeitimo teisė pasibaigia:

1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;

2) žuvus įkeistam daiktui;

3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo daikto nuosavybės teisę arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;

4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;

5) kreditoriui negalint patenkinti savo reikalavimo įkeitimo dalyko sąskaita dėl ieškininės senaties termino praleidimo;

6) šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius nuo įkeitimo.

2. Įkeisto turto priverstinis pardavimas išlaisvina jį nuo visų įkeitimų.

4.225 straipsnis. Įkaito davėjo interesų garantijos

1. Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu nuo termino prievolei įvykdyti suėjimo iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

2. Jeigu įkeitimu užtikrinta prievolė gali būti įvykdyta dalimis, tai įkaito davėjas turi teisę sustabdyti išieškojimo nukreipimą į įkeitimo dalyką įvykdydamas  prievolės dalį, kurios įvykdymo terminas praleistas.

3. Įkaito davėjas turi teisę reikalauti, kad kreditorius atlygintų jo patirtus nuostolius, atsiradusius kreditoriui vykdant išieškojimą, taip pat nuostolius, atsiradusius kreditoriui netinkamai laikant įkeitimo dalyką ar jį priverstinai parduodant.

4.226 straipsnis. Įkeitimo teisės pasibaigimas įnešus pinigus į depozitą

Įkaito turėtojui atsisakius priimti įkeitimu užtikrintos piniginės prievolės įvykdymą, įkaito davėjas gali įnešti atitinkamą sumą į notarų biuro depozitą, o kai įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, - į hipotekos įstaigos depozitą.  Įnešus visą skolos sumą į depozitą, įkeitimo teisė pasibaigia.

4.227 straipsnis. Įkeitimo lombarde sąvoka

Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, siekiant užtikrinti trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimą.

Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.

4.228 straipsnis. Lombardo teisės, pareigos ir atsakomybė

1. Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį.

2. Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą ir sužalojimą, jeigu neįrodo,  kad daiktai prarasti arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos.

3. Jeigu nustatytu terminu lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, lombardas turi teisę, pasibaigus vieno mėnesio terminui, parduoti įkeistą daiktą šio kodekso 4.219 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 4.222 ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.

4. Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko pilnai patenkinti lombardo kaip kreditoriaus reikalavimus.

XIII SKYRIUS

DAIKTO SULAIKYMAS

4.229 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės turinys

1. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas  reikalavimas.

2. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas.

3. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles.

4.230 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės nedalumas

Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus pilnai patenkintas jo reikalavimas.

4.231 straipsnis. Teisė į sulaikyto daikto vaisius

1. Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius.

2. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to tenkinami reikalavimai, kylantys iš pagrindinės prievolės.

4.232 straipsnis. Sulaikyto daikto laikymo sąlygos

1. Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų užtikrintas daikto saugumas.

2. Sulaikyto daikto sulaikymo teisę turintis asmuo negali išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris būtinas daikto išsaugojimui, jeigu įstatymas nenustato ar daiktą sulaikęs asmuo ir daikto savininkas nesusitarė kitaip.

3. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo pažeidžia šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas pareigas, skolininkas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu perduoti daiktą jam.

4.233 straipsnis. Išlaidų, susijusių su daikto sulaikymu, atlyginimas

1. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko  atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos.

2. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip  atlyginti šias išlaidas.

4.234 straipsnis. Ieškininė senatis sulaikymo atveju

Daikto sulaikymo teisės įgyvendinimas neturi įtakos ieškininei senačiai, nustatytai reikalavimui, kurį turi daikto valdytojas.

4.235 straipsnis. Sulaikymo teisės pasibaigimas

1. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam.

2. Daikto sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims.

XIV SKYRIUS

KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

4.236 straipsnis. Turto administravimo normų taikymo sritis

1. Šio skyriaus normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas arba kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą.

2. Administravimas steigiamas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Šio kodekso numatytais atvejais administravimas gali būti steigiamas administraciniu aktu.

3. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.

4.237 straipsnis. Turto administratorius

1. Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas.

2. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.

4.238 straipsnis. Turto administratoriaus teisė į atlyginimą

1. Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą steigiančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Jeigu akte, steigiančiame administravimą, atlyginimo dydis nenumatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.

2. Jeigu su administratoriumi laiku neatsiskaitoma, jis turi teisę iš naudos gavėjui grąžintinų lėšų pasilikti sau sumą, kuri turi būti jam sumokėta už atliktas administravimo paslaugas, arba turi teisę sulaikyti turtą tol, kol bus su juo atsiskaityta.

3. Jeigu yra keli naudos gavėjai, jie prieš administratorių dėl atlyginimo išmokėjimo  atsako solidariai.

4. Be teisinio pagrindo administruojantis turtą asmuo neturi  teisės į atlyginimą.

4.239 straipsnis.Turto administravimo rūšys

1.Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti,  ir turto visiškas administravimas - kai administratorius ne tik turi  išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.

2. Administravimo rūšis nustatoma administravimą steigiančiame akte. Jeigu administravimą steigiančiame akte administravimo rūšis nenustatyta, laikoma, kad įsteigtas paprastas administravimas.

4.240 straipsnis.Turto paprasto administravimo turinys

1. Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas  lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas.

2.  Jeigu administruojami vertybiniai popieriai, administratorius turi teisę balsuoti, o taip pat kitas su vertybiniais popieriais susijusias teises bei pareigas.

3. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas.

4. Teismui leidus, administratorius gali turtą perleisti kitiems asmenims atlygintinai, arba jį įkeisti, jeigu tai yra būtina skolų apmokėjimui arba turto vertės išlaikymui. Greitai gendantį turtą administratorius gali realizuoti be teismo leidimo.

4.241 straipsnis. Turto visiško administravimo turinys

Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta šio kodekso 4.240 straipsnyje numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar  keisti jo tikslinę paskirtį.

4.242 straipsnis. Turto administratoriaus prievolės prieš naudos gavėją

1. Administratorius, vykdydamas savo prievoles, turi laikytis įstatymų ir akto, steigiančio administravimą, nustatytų taisyklių. Administratorius neatsako už turto normalų nusidėvėjimą, o taip pat už turto vertės sumažėjimą ar turto žuvimą dėl nenugalimos jėgos.

2. Administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai ir sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeninių poreikių ar trečiųjų asmenų poreikių tenkinimui.

3. Jeigu administratorius tuo pačiu yra naudos gavėjas, jis privalo atlikti savo pareigas atsižvelgdamas į bendrus visų naudos gavėjų interesus, veikdamas nešališkai ir vienodai gerbdamas bei saugodamas visų jų teises.

4. Administratorius turi teisę pareikšti su turto administravimu susijusius ieškinius, taip pat įstoti į kitų asmenų pradėtą bylą, susijusią su administruojamu turtu.

5. Teismas, nustatydamas administratoriaus civilinės atsakomybės už padarytą žalą dydį, gali, atsižvelgdamas į tai, kad administratorius veikė neatlygintinai bei į kitas svarbias aplinkybes, atlygintinų nuostolių dydį sumažinti.

4.243 straipsnis. Draudimai turto administratoriui

1. Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui.

2. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, neturi teisės naudoti administruojamo turto ar informacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas.

3.Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą.

4. Administratorius neturi teisės administruojamą turtą  įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

4.244 straipsnis. Turto administratoriaus ir naudos gavėjo prievolės prieš                                                              kitus asmenis

1. Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurios atsirado turto administravimo eigoje, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu.

2. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis  viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus.

3. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas, padarytą  žalą tik ta suma, kurią jis gavo iš administratoriaus.

4. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.

4.245 straipsnis. Administruojamo turto aprašo sudarymas ir draudimas

1. Administratorius privalo sudaryti  turto aprašą, apdrausti turtą nuo vagystės, gaisro ar kitų gaivalinių nelaimių, apdrausti savo civilinę atsakomybę ar pateikti kitokį prievolių įvykdymo užtikrinimą tik tais atvejais, kai tai nustato įstatymas, administravimą steigiantis aktas ar teismo sprendimas. Tiek turtas, tiek ir administratoriaus  civilinė atsakomybė draudžiami naudos gavėjo sąskaita, jeigu nenustatyta kitaip.

2. Jeigu administratorius privalo sudaryti turto aprašą, tai jame turi būti nurodyta:

1) daiktų rūšis, nurodant jų vertę, paskirtis, buvimo vieta ir identifikavimo požymiai;

2)  vertybiniai popieriai ir grynieji pinigai;

3)  su turtu susijusios teisės ir prievolės.

3. Preziumuojama, kad turto apraše nurodytas turtas akto sudarymo dieną yra kokybiškas, jeigu neįrodyta kitaip.

4. Aprašą administratorius pateikia jį paskyrusiam asmeniui ar institucijai, o akto kopijas - naudos gavėjui ir kitiems administratoriui žinomiems su administruojamu  turtu susijusiems suinteresuotiems asmenims. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti turto aprašą ir reikalauti atlikti turto inventorizaciją iš naujo.

4.246 straipsnis. Bendras turto administravimas

1. Kai turtą  administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius  sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo.

2. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką.

3. Preziumuojama, kad priimant sprendimą nedalyvavęs administratorius pritaria sprendimui, jeigu jis, sužinojęs apie sprendimą, per normaliai reikalingą terminą nepareiškia naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, kad nesutinka su sprendimu.

4. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.

4.247 straipsnis. Administratorių atsakomybė turto bendro  administravimo                                                         atveju

1. Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus.

2. Administratorius atleidžiamas nuo atsakomybės už priimtą sprendimą, kai jis nedelsiant pareiškia kitiems administratoriams, kad nesutinka su priimtu sprendimu ir informuoja apie tai naudos gavėją. Administratorius gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad, pareiškęs kitiems administratoriams  apie nesutikimą su priimtu sprendimu, dėl svarbių priežasčių negalėjo apie tai informuoti naudos gavėjo.

3. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, - ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.

4.248 straipsnis. Administruojamo turto investavimas

1. Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas.

2. Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:

1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;

2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.

3. Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako už visokius nuostolius.

4.249 straipsnis. Iš administruojamo turto gautų pajamų naudojimas ir                                                                apskaita

1. Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:

1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;

2)  padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;

3)  sumokėti turto mokesčius;

4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;

5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.

2. Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą. Pasibaigus kalendoriniams metams, administratorius privalo pateikti detalią savo veiklos ataskaitą. Jeigu yra keli turto administratoriai, jie privalo parengti bendrą ataskaitą, išskyrus atvejus, kai jų teisės buvo padalintos.

3. Administratorius privalo leisti naudos gavėjui tikrinti sąskaitas ir kitą finansinę atskaitomybę. Bet kuris suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir reikalauti paskirti auditą administratoriaus veiklai ir pateiktai ataskaitai.

4.250 straipsnis. Turto administravimo pasibaigimas

Turto administravimas pasibaigia:

1)  pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;

2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo steigimo akte;

3)  išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas administravimas;

4) panaikinus turto administravimą.

4.251 straipsnis. Turto administratoriaus įgaliojimų pasibaigimas

1. Turto administratoriaus įgaliojimai  pasibaigia:

1)  administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;

2)  administratoriui atsisakius įgaliojimų;

3)  administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;

4) pakeitus vieną administratorių kitu;

5) panaikinus administravimą.

2. Administratorius gali atsisakyti savo įgaliojimų, pranešdamas apie tai prieš mėnesį jį paskyrusiam asmeniui ar institucijai, naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, jeigu administratoriai yra keli.

3. Administratorius, kuris laiku nepranešė apie savo atsistatydinimą, turi atlyginti dėl  atsistatydinimo atsiradusius  nuostolius, išskyrus atvejus, kai pranešti jis negalėjo dėl svarbių priežasčių.

4. Naudos gavėjas ar kitas suinteresuotas asmuo gali reikalauti pakeisti administratorių, jeigu pastarasis netinkamai vykdo savo funkcijas.

5. Mirus administratoriui, jo įpėdiniai nedelsiant turi apie tai pranešti administratorių paskyrusiam asmeniui ar institucijai ir naudos gavėjui. Iki naujo administratoriaus paskyrimo jo įpėdiniai pagal galimybes privalo saugoti turtą.

4.252 straipsnis. Turto administravimo pasibaigimo pasekmės

1. Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką  gavo vykdydamas  pareigas, išskyrus atlyginimą už administravimą.

2. Jeigu administratorius sudaro sandorį po administravimo panaikinimo apie administravimo panaikinimą nežinodamas ir negalėdamas žinoti, toks sandoris galioja ir yra privalomas naudos gavėjui. Ta pati taisyklė taikoma ir sandoriams, kurie buvo būtini siekiant išsaugoti administruojamą  turtą. Naudos gavėjui taip pat privalomi sandoriai, kuriuos tretieji asmenys su administratoriumi sudarė nežinodami ir negalėdami žinoti apie administravimo pasibaigimą.

XV  SKYRIUS

DAIKTŲ, DAIKTINIŲ TEISIŲ  IR JURIDINIŲ FAKTŲ  REGISTRAVIMAS

4.253 straipsnis. Registravimo objektai

1. Registruojami daiktai - tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo  pagrindų registravimą  nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre.

4.254 straipsnis. Registruojami juridiniai faktai

Viešame registre turi būti registruojami  su daiktais, jų apsunkinimais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie  juridiniai faktai:

1)  sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo turto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybės;

2)  sutartys tarp registruojamo turto bendrasavininkių dėl bendro turto;

3)  registruoto daikto paveldėjimas;

4)  registruoto daikto areštas;

5) registruoto daikto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų  pavardės, pavadinimo pasikeitimai;

6) civilinės bylos, dėl registruojamo turto teisinio statuso, iškėlimo faktas;

7) įsiteisėję teismo sprendimai, įtakojantys registruojamo turto teisinį statusą, bei atitinkamos teismo nutartys;

8) turto administravimo faktas;

9) naujo daikto suformavimo ar buvusio daikto išnykimo faktas.

4.255 straipsnis. Juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai                                                       pagrindai

Juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šie juridiniai faktai registruojami viešame registre yra:

1) valstybinės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas;

2) teismo arba teisėjo nutartis areštuoti turtą;

3) įstatymuose nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą;

4) teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo arba kreditorių susirinkimo sprendimas dėl neteisminės bankroto procedūros taikymo;

5)  turto savininko mirties liudijimas;

6)  teismo sprendimas;

7)  teismo pranešimas apie iškėlimą civilinės bylos dėl registruojamo turto teisinio statuso;

8)  rašytine forma sudaryti sandoriai;

9) kiti įstatymuose numatyti dokumentai.

4.256 straipsnis. Prašymai įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines                                                            teises ar juridinius faktus

1. Asmuo, norintis įregistruoti daiktą, jo apsunkinimus, daiktines teises ar juridinius faktus, viešo registro tvarkytojui paduoda nustatytos formos prašymą.

2. Prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises svetimame daikte, taip pat daiktų apsunkinimus - šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar suinteresuotas jų įregistravimu asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

3. Kartu su prašymu įregistruoti turi būti pateikiami daikto įgijimą nuosavybėn, jo apsunkinimų,  daiktinių teisių buvimą ar juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai.

4. Dokumentus priėmęs registro tvarkytojas, dokumentus pridavusiam asmeniui pageidaujant, privalo išduoti dokumentų pridavimą patvirtinantį dokumentą.

4.257 straipsnis. Prašymo įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines                                                              teises ar juridinius faktus nagrinėjimas ir sprendimo

priėmimas

1. Prašymą įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Išnagrinėjus prašymą gali būti priimami šie sprendimai: prašymą tenkinti - įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines teises ar juridinius faktus arba prašymą atmesti - atsisakyti  įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines teises ar juridinius faktus. Įstatymo numatytais atvejais viešo registro tvarkytojas gali atidėti sprendimo priėmimą, nurodydamas aplinkybes, kurios trukdo įregistravimui ir nustatydamas terminą šių aplinkybių pašalinimui.

2. Priėmus sprendimą įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines teises ar juridinius faktus išduodami dokumentai, patvirtinantys jų įregistravimą viešame registre.

3. Atlyginimą už daiktų, jų apsunkinimų,  daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimą  nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

4.258 straipsnis. Įregistravimo ar atsisakymo įregistruoti daiktus, jų                                                                       apsunkinimus, daiktines teises ir juridinius faktus

apskundimas

Įregistravimą ar atsisakymą įregistruoti daiktus, jų apsunkinimus, daiktines teises ir juridinius faktus  suinteresuoti asmenys gali Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka  apskųsti teismui.

4.259 straipsnis. Daiktų, jų apsunkinimų,  daiktinių teisių ir juridinių faktų                                                              įregistravimo momentas

Daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys teisės aktų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre.

4.260 straipsnis. Žalos, atsiradusios dėl viešo registro tvarkytojo kaltės,                                                                 atlyginimas    

1. Dėl viešo registro tvarkytojo kaltės atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Asmuo dėl žalos atlyginimo į viešo registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie nuostolių atsiradimą dienos.

2. Viešo registro tvarkytojas už asmenų patirtą žalą neatsako esant bendriems atleidimo nuo civilinės  atsakomybės pagrindams, o taip pat tais atvejais, kai žalą patyrę asmenys:

1) pateikė registro tvarkytojui neteisingus duomenis;

2) per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie netikslų ar neteisingą įrašą viešame registre nesiėmė įstatymų nustatytų priemonių pažeistoms teisėms apginti.

3. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas.

4.261 straipsnis. Teisė naudotis viešo registro duomenimis

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Apmokėjimo už naudojimąsi viešo registro duomenimis tvarką ir dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

4.262 straipsnis. Registro duomenų teisinis statusas

Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS