LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

ĮSAKYMAS

DĖL didžiosioSIOS miegapelėS (GLIS GLIS) apsaugos planO

PATVIRTINIMO

2017 m.                 d.            Nr. D1-

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 „Dėl Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktu,

t v i r t i n u  Didžiosiosios miegapelės (Glis glis)  apsaugos planą (pridedama).

Aplinkos ministras                                                                                                     Kęstutis Navickas

 

Parengė:

Vyr. specialistė Alina Meilutytė

Vyr. specialistas Darius Stončius

patvirtinta

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro    2017 m.                 d.       įsakymu Nr.

didžiosioSIOS miegapelėS (GLIS GLIS) APSAUGOS PLANAS

I SKYRIUS

DIDŽIOSIOS MIEGAPELĖS, JOS POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS

Didžiosios miegapelės apibūdinimas

1. Didžioji miegapelė (lot. Glis glis L.) priklauso žinduolių (Mammalia) klasei, graužikų (Rodentia) būriui, miegapelinių (Gliridae) šeimai. Tai stambiausias šios šeimos atstovas: suaugusių individų kūno ilgis siekia 13–18 cm, uodegos ilgis – 10–17 cm. Lietuvoje suaugę individai vasarą sveria 70–100 g, prieš žiemos įmygį – 110–130 g. Kūno dydžiu didžioji miegapelė truputį mažesnė už pilkąją žiurkę, o dėl purios plaukuotos uodegos išvaizda primena voverę, gerai laipioja medžių kamienais ir šakomis.

Didžiosios miegapelės buveinės aprašymas

2. Centrinėje arealo dalyje didžiosios miegapelės dažniausiai gyvena bukų miškuose, taip pat mišriuose miškuose su bukais ir ąžuolais. 

Lietuvoje tipiškos didžiosios miegapelės buveinės yra seni ąžuolynai arba brandūs mišrūs medynai, kuriuose auga ąžuolai kartu su eglėmis ar pušimis bei lapuočiais medžiais ir yra lazdynų trakas. Joms tinkamiausi 100–180 metų amžiaus medynai, augantys normalaus arba laikinai perteklinio drėgnumo derlinguose arba labai derlinguose dirvožemiuose, taip pat šlaitų dirvožemiuose.

Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.) vykdyti tyrimai parodė, kad didžiųjų miegapelių gyvenamosios vietos pasirinkimui teigiamos įtakos turėjo bendras ąžuolų padengimas ir spygliuočių medžių skaičius pirmajame arde, o neigiamos įtakos – išretėjusių vietų medynuose buvimas (nudžiūvusių medžių ir kamienų bei ant žemės gulinčių rąstų skaičius). Plačios ąžuolų lajos, susisiekiančios su kitų, tarp jų spygliuočių, medžių lajomis bei aukštais lazdynais, sudaro geras sąlygas didžiosioms miegapelėms judėti medžių lajomis bei apsisaugoti nuo priešų. Ąžuolo gilės ir lazdyno riešutai yra pagrindinis didžiųjų miegapelių maisto šaltinis rudenį, o drevės senuose ąžuoluose – svarbiausios jų lizdavietės. Didžiosios miegapelės veisiasi tose pačiose buveinėse, kuriose ir gyvena. Veisimosi metu didžiosios miegapelės patelės turi nedideles (0,4–0,8 ha) individualias teritorijas.

Viena žinoma didžiųjų miegapelių populiacija Neries slėnyje ties Airėnais (Vilniaus r.) gyvena netipiškoje buveinėje – palyginti jauname (40–60 metų amžiaus) įvairiarūšiame lapuočių medyne, kuriame beveik nėra ąžuolų, bet yra didelė mitybinių augalų įvairovė Neries slėnio pakraštyje. Didžiosios miegapelės kartais apsigyvena šalia miško esančių sodybų pastatuose ar kolektyvinių sodų nameliuose.

Pagrindinis didžiųjų miegapelių trikdymo faktorius yra miško kirtimas ar kitokie miške vykdomi darbai, pagrindiniai konkurentai – lazdyno riešutais ir ąžuolo gilėmis mintantys gyvūnai.

Didžiosios miegapelės paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

3. Nuo 1936 m. iki 1990 m. nebuvo jokių patikimų duomenų, kad didžiosios miegapelės dar gyvena Lietuvoje. Specialių miegapelių paplitimo Lietuvoje tyrimų, vykdytų 1990–1998 m., metu buvo išaiškintos 9 didžiųjų miegapelių radavietės. Šiuo metu Lietuvoje žinoma 10 didžiosios miegapelės radaviečių, kurių dauguma yra miškuose palei Nemuno ir Neries upes (1 pav.).

Didžiųjų miegapelių gausumas ir buveinių užimamas plotas visoje Lietuvoje nėra žinomas. Rumšiškių miške nustatyta, kad didžiosios miegapelės populiacijos tankumas 2012–2014 m. buvo nedidelis: 0,8–2,0 ind./ha pavasarį ir 1,2–4,8 ind./ha rudenį. Kadangi tipiška didžiosios miegapelės buveinė Lietuvoje yra brandus ąžuolynas, o XV–XX a. ąžuolynų užimami plotai Lietuvos miškuose smarkiai sumažėjo, tai leidžia teigti, kad ir didžiųjų miegapelių buveinių plotas mūsų šalyje taip pat gali būti labai sumažėjęs. Be to, daugelyje ąžuolynų jos nėra aptinkamos, pavyzdžiui, jų nėra didžiausiame Lietuvoje Dūkštų ąžuolyne. Kituose miškuose didžiosios miegapelės galėjo išnykti dėl miško kirtimo. Kai kuriose šiuo metu žinomose radavietėse taip pat vykdomi miško kirtimai, dėl ko didžiosioms miegapelėms tinkamų buveinių plotai mažėja.

1 pav. Didžiosios miegapelės (Glis glis) radavietės Lietuvoje.

Per pastarąjį dešimtmetį išaiškinta tik viena nauja didžiosios miegapelės radavietė – Rambyno regioniniame parke, Šereitlaukio miške (Pagėgių sav.).

Nustatyta, kad dviejose vietose: Statiškės miške (Lazdijų r.) ir Apmarų apylinkėse (Kauno r.), kur didžiosios miegapelės buvo sugautos 1936 m., šiuo metu didžiosios miegapelės yra išnykusios.  Statiškės miške didžiosios miegapelės galėjo išnykti dėl plynų miško kirtimų. Pastačius Kauno HE, Apmarų apylinkėse buvusią radavietę užliejo Kauno marios. Galimai didžiosios miegapelės yra išnykusios dar bent keliuose Lietuvos miškuose (Klaipėdos, Radviliškio, Ignalinos, Vilkaviškio rajonuose), kur per paskutiniuosius penkis dešimtmečius jos buvo stebėtos, bet pastaraisiais dešimtmečiais šiuose miškuose specialiai iškeltuose inkiluose jų nerasta.

Pastarąjį dešimtmetį didžiosios miegapelės populiacijos tyrimai vykdomi Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.), o gausumo stebėsena – Šereitlaukio miške (Pagėgių sav.) ir Neries slėnyje ties Airėnais (Vilniaus r.). Pastarosiose vietose miegapelių populiacijų gausumas gana stabilus, o Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.) gausumas buvo labai sumažėjęs 2003–2006 m., bet vėlesniais metais atsistatė. 2007 m. iškeltuose inkiluose didžiųjų miegapelių nerasta Kleboniškio miške (Kauno m. sav.), šalia kurio esančių kolektyvinių sodų namelio rūsyje keletas jų buvo sugautos 1990–1995 m.

Didžiosios miegapelės paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

4. Didžiosios miegapelės arealas apima pietinę ir vidurio Europą, į šiaurę jos paplitusios iki Latvijos, į rytus – iki Volgos, aptinkamos ir nedidelėje Azijos dalyje. Lietuva yra šiaurinėje didžiosios miegapelės arealo dalyje. Lietuvos teritorijoje yra mažiau nei 1% žinomo didžiosios miegapelės arealo.

Didžiųjų miegapelių gausumas visame areale ir buveinių užimamas plotas nėra įvertintas, yra tik duomenų apie populiacijų tankumą atskirose arealo dalyse. Vidurio Europoje tipiškas populiacijų tankumas yra apie 5 ind./ha, nors gali siekti iki 20 ind./ha. Populiacijų gausumas atskirais metais kinta priklausomai nuo bukų ir ąžuolų derliaus. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (The IUCN Red List of Threatened Species. Version 2016-1) didžiosios miegapelės statusą Europoje 2008 m. įvertino kaip nekeliantį susirūpinimo (Least Concern (LC)).

Pastaraisiais dešimtmečiais didžiųjų miegapelių gausumas labai padidėjo Vokietijoje dėl joms palankaus miškų ūkio tvarkymo: miškai nekertami plynai, didėja medynų amžius, brandūs medžiai geriau dera, juose daugėja drevių. Šiaurinėje arealo dalyje didžiosios miegapelės nyksta visų pirma dėl miškų kirtimo. Jos įrašytos į Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos raudonąsias knygas.

Didžiosios miegapelės biologija

5. Didžioji miegapelė aktyvi sutemus ir naktį, aktyvumo laikotarpis per metus – gegužės–spalio mėnesiai. Poravimasis vyksta liepos mėnesio pirmojoje pusėje, nėštumas trunka apie 25 dienas. Per trumpą aktyvumo sezoną didžiosios miegapelės atveda tik vieną jauniklių vadą liepos pabaigoje – rugpjūčio pirmojoje pusėje, vadoje būna 3–8, dažniausiai 5–6 jaunikliai. Jaunikliai vedami lizduose, suneštuose iš medžių ir krūmų lapų, medžių drevėse arba inkiluose. Būdami apie 1,5 mėnesio amžiaus didžiosios miegapelės jaunikliai tampa savarankiški, lytiškai subręsta ir gali daugintis antraisiais gyvenimo metais, bet dažniausiai pradeda daugintis tik trečiaisiais gyvenimo metais.

Aktyviojo sezono metu pagrindiniai didžiųjų miegapelių priešai yra pelėdos ir kiaunės. Žiemos įmygiu miegančias didžiąsias miegapeles gali surasti ir suėsti šernai.

Didžiosios miegapelės apsaugai ypač svarbus veisimosi biologijos bruožas yra tas, kad šios miegapelės gali visiškai nesidauginti tais metais, kai nebūna pagrindinių mitybinių augalų (buko, ąžuolo, lazdyno) derliaus arba jis būna menkas. Nors maksimali didžiųjų miegapelių gyvenimo trukmė laisvėje gali siekti 14 metų, vidutinė jų gyvenimo trukmė yra 2–5 metai, per kuriuos patelės atveda jauniklius dažniausiai tik 1–2 kartus. Jeigu didžiosios miegapelės buveinių plotai nedideli, pagrindinių mitybinių augalų įvairovė maža ir šie augalai nedera arba menkai dera kelis metus iš eilės, didžiosios miegapelės nesidaugina, todėl nedidelėms jų populiacijoms gresia išnykimas.

Didžiosios miegapelės mityba, žiemojimas, migracija

6. Lietuvoje didžiosios miegapelės mityba išsamiai ištirta Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.) 2011–2013 m., naudojant mikroskopinę ekskrementų analizę. Tyrimo metu nustatyta, kad jų mityba kinta sezoniškai. Atsibudusios po žiemos įmygio, gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, didžiosios miegapelės minta įvairių medžių žiedynais, vegetatyvinėmis augalų dalimis, gyvūninės kilmės maistu (vabzdžiais, paukščiais, jų kiaušiniais), pernykštėmis gilėmis (jeigu jų yra). Vasarą jos daugiausia minta avietėmis ir šaltekšnių vaisiais. Rudenį pagrindinis didžiųjų miegapelių maistas yra ąžuolo gilės ir lazdyno riešutai. Tais metais, kai būna labai daug beržo sėklų, pastarosios gali sudaryti didelę didžiųjų miegapelių maisto raciono dalį birželio–spalio mėnesiais. Kai kurių duomenų apie didžiųjų miegapelių mitybą surinkta Neries slėnyje ties Airėnais pagal inkiluose rastas maisto liekanas. Čia jos daugiausia maitinosi laukiniais obuoliais ir kriaušėmis, taip pat riešutais, gilėmis, kitais vaisiais, gyvūninės kilmės maistu.

Kadangi didžiosios miegapelės yra sėslūs gyvūnai, gyvenantys savo gyvenamuosiuose plotuose, maitinimuisi jos naudoja buveines, esančias jų gyvenamųjų plotų ribose. Didžiųjų miegapelių konkurentai maisto atžvilgiu yra visi ąžuolo gilėmis mintantys gyvūnai (šernai, voverės, geltonkaklės pelės, lazdyninės miegapelės, kėkštai) bei lazdyno riešutais mintantys gyvūnai (voverės, geltonkaklės pelės, rudieji pelėnai, lazdyninės miegapelės, riešutinės, geniai, bukučiai).

Žiemą didžiosios miegapelės miega žiemos įmygiu, kuris trunka apie 7–8 mėnesius. Žiemojimo vietos Lietuvoje netirtos. Lenkijoje nustatyta, kad didžiųjų miegapelių žiemojimo vietos yra po žeme, 18–70 cm, bet dažniausiai 30 cm gylyje. Latvijoje didžiosios miegapelės kartais aptinkamos žiemojančios pastatų rūsiuose.

Didžiosios miegapelės yra sėslūs gyvūnai. Suaugę individai turi gyvenamuosius plotus, kurių vidutinis dydis Lenkijoje buvo nuo 0,4 ha iki 7,0 ha priklausomai nuo lyties, populiacijos tankumo, sezono ir dauginimosi. Savarankiškais tapę jaunikliai nukeliauja tam tikrą atstumą nuo gimtosios vietos ir ten tampa sėslūs.

Didžiosios miegapelės tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas

7. Didžioji miegapelė yra saugoma pagal tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus.

Didžioji miegapelė įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) III priedėlį – globojamos faunos rūšys. Konvencijos 7 straipsnyje nustatyta, kad Konvenciją pasirašiusios šalys imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir reikalingų globoti laukinės faunos rūšims, išvardintoms III priedėlyje.

Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. XII-1626 „Dėl Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“, nustatytas tikslas biologinės įvairovės ir ekosistemų paslaugų apsaugos srityje – sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų ir jų paslaugų kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti.

Didžiosios miegapelės ir kitų saugomų laukinių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių apsauga reglamentuojama Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymu.  

Didžioji miegapelė yra įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, ir priskiriama 2(V) (pažeidžiama rūšis) retumo kategorijai. Taip pat didžioji miegapelė yra įrašyta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-263 „Dėl Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“. Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika), už sunaikintas didžiąsias miegapeles ar jų buveines nustatytas bazinis žalos skaičiavimo tarifas (toliau – bazinis tarifas) yra 60,00 eurų. Šis tarifas kasmet indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktą vartotojų kainų indeksą. Pagal Metodikos nuostatas už didžiosios miegapelės sunaikinimą taikomas trigubas šiai rūšiai nustatytas bazinis tarifas, už sunaikintas didžiosios miegapelės buveines – dvigubas šiai rūšiai taikomas bazinis tarifas, tačiau jei buveinės sunaikintos valstybiniuose rezervatuose, nacionalinių bei regioninių parkų rezervatuose, saugomiems gyvūnams, augalams, grybams saugoti skirtuose draustiniuose, nacionalinių ir regioninių parkų draustiniuose, taikomas trigubas bazinis tarifas.

Į svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-76 „Dėl svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąrašo patvirtinimo“, yra įtrauktos 2 svarbiausios didžiosios miegapelės radavietės Lietuvoje: Šereitlaukio miškas (Pagėgių sav.) ir Rumšiškių miškas (Kaišiadorių r.). Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas įpareigoja Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją svarbiausioms griežtai saugomos rūšies radavietėms parengti apsaugos reglamentus. Gyvūnų ir (ar) augalų, ir (ar) grybų apsaugai, tarp jų ir didžiųjų miegapelių apsaugai, Lietuvoje yra įsteigti šie draustiniai:

-           Kaišiadorių rajono Tarybos 1991 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 161 „Dėl vietinės reikšmės saugomų teritorijų paskelbimo“ įsteigti Strošiūnų ir Rumšiškių teriologiniai draustiniai, kurių tikslas – visų pirma išsaugoti didžiųjų miegapelių ir kitų čia gyvenančių gyvūnų populiacijas;

-           Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 731 „Dėl Neries regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ Neries regioniniame parke išskirtas Semeniukų zoologinis draustinis (Trakų r.) ir Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustinis, kurių vienas iš tikslų – išsaugoti saugomos žinduolių rūšies didžiosios miegapelės natūralias buveines;

-           Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) patvirtinimo“ Dzūkijos nacionaliniame parke išskirtas Subartonių kraštovaizdžio draustinis, Straujos geomorfologinis draustinis, Uciekos geomorfologinis draustinis ir Subartonių miško botaninis draustinis, kurių vienas iš tikslų – išsaugoti didžiosios miegapelės buveines. Šiuo nutarimu patvirtintuose Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) aiškinamojo rašto pagrindiniuose sprendiniuose nustatyta, kad didžiosios miegapelės buveinėse Subartonių miške ir Uciekos geomorfologiniame draustinyje nevykdomi pagrindiniai kirtimai, išsaugomas lazdynų trakas;

-           Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ Kauno marių regioniniame parke išskirtas Gastilionių botaninis–zoologinis draustinis, kurio vienas iš tikslų – išsaugoti vieną unikaliausių Rumšiškių miško zoologinių vertybių – ypač retų Lietuvoje žinduolių – didžiųjų miegapelių populiaciją.

II SKYRIUS

DIDŽIOSIOS MIEGAPELĖS  BUVEINIŲ, RADAVIEČIŲ IR POPULIACIJOS BŪKLĖS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS

Didžiosios miegapelės buveinių ir radaviečių apsaugos būklė

8. Dauguma (9 iš 10) didžiosios miegapelės radaviečių (1 lentelė) yra saugomose teritorijose: 6 – regioninuose parkuose (Kauno marių, Nemuno kilpų, Neries, Rambyno), 2 – Dzūkijos nacionaliniame parke, 1 – Strošiūnų kraštovaizdžio draustinyje, tačiau vien radavietės buvimas saugomoje teritorijoje neužtikrina palankios jos apsaugos būklės.

1 lentelė. Didžiosios miegapelės radavietės Lietuvoje

Eil. Nr.	Radavietė	Saugoma teritorija	Žemės nuosavybė
1.	Rumšiškių miškas	Kauno marių regioninio parko Gastilionių botaninis–zoologinis ir Kauno marių kraštovaizdžio draustiniai	valstybinė
2.	Strošiūnų šilas	Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis	dalis valstybinė, dalis privati
3.	Punios šilas	Nemuno kilpų  regioninio parko Punios šilo gamtinis rezervatas ir Punios šilo botaninis–zoologinis draustinis	valstybinė
4.	Dūkštos upelio slėnis	Neries regioninio parko Dūkštų kraštovaizdžio draustinis	dalis valstybinė, dalis privati
5	Neries slėnis ties Airėnais	Neries regioninio parko Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustinis	privati
6.	Panerių miškas ties Semeniukais	Neries regioninio parko Semeniukų zoologinis draustinis	dalis valstybinė, dalis privati

7.	Subartonių miškas	Dzūkijos nacionalinio parko Subartonių kraštovaizdžio draustinis ir Subartonių miško botaninis draustinis	dalis valstybinė, dalis privati
8.	Utiekos apylinkės	Dzūkijos nacionalinio parko Uciekos geomorfologinis draustinis	dalis privati, dalis valstybinė
9.	Šereitlaukio miškas	Rambyno regioninio parko Bitėnų botaninis–zoologinis draustinis	valstybinė
10.	Kleboniškio miškas	nesaugoma	valstybinė

Palankiausia didžiosios miegapelės radavietės apsaugos būklė yra Nemuno kilpų regioniniame parke, esančiame Punios šile (Alytaus r.), kur šios rūšies buveinės patenka į Punios šilo gamtinį rezervatą (460 ha), o dalis – į Punios šilo botaninį–zoologinį draustinį.

Palanki radavietės būklė yra Rambyno regioniniame parke esančiame Šereitlaukio miške (Pagėgių sav.), kuriame tinkamos didžiosioms miegapelėms buveinės užima nemažą plotą.

Pagal tinkamų buveinių plotą Rumšiškių miškas (Kauno marių regioninio parko Gastilionių botaninis–zoologinis ir Kauno marių kraštovaizdžio draustiniai, Kaišiadorių r.) ir Strošiūnų šilas (Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis, Kaišiadorių r.) yra svarbios didžiosioms miegapelėms radavietės Lietuvoje, tačiau jų apsaugos būklė nėra patenkinama dėl miško kirtimo.

Likusiose radavietėse pagrindinė problema yra ta, kad tinkamos didžiosioms miegapelėms buveinės užima nedidelius, vos kelių dešimčių hektarų, plotus. Dalis radaviečių yra privačiuose miškuose, kuriuose vykdomi arba numatyti vykdyti plyni kirtimai (Subartonių miškas, Utiekos apylinkės, Varėnos r.). Plyni kirtimai vykdomi ir valstybiniuose miškuose esančiose didžiųjų miegapelių radavietėse (Rumšiškių miškas, Kaišiadorių r.).

Esminė esamų apsaugos priemonių spraga – trūksta saugomose teritorijose esančių miškų specialaus naudojimo reglamentavimo pagal saugomų rūšių ekologinius poreikius. 

Didžiosios miegapelės populiacijos būklė

9. Lietuvoje žinomos didžiųjų miegapelių populiacijos yra viena nuo kitos izoliuotos. Bendras Lietuvos teritorijoje galimai gyvenančių didžiųjų miegapelių skaičius ir jų užimamų buveinių plotas nėra žinomi. Dviejose išskirtose svarbiausiose didžiajai miegapelei radavietėse Lietuvoje – Šereitlaukio miške (Pagėgių sav.) ir Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.) – gali gyventi apie 20–30% Lietuvoje gyvenančių didžiųjų miegapelių.

Šereitlaukio miške didžiosios miegapelės buveinių būklė palanki, tuo tarpu Rumšiškių miške ji nepalanki. Nežiūrint to, kad radavietė nuo 1991 m. yra saugomoje teritorijoje, 1994–1997 m. ir 2001–2002 m. čia buvo vykdomi plyni miško kirtimai miško sklypuose su brandžiais ąžuolais, 2000 m. vasarą daugelyje vietų buvo išpjauti stambūs derantys lazdynai. Visi šie antropogeniniai poveikiai sumažino didžiųjų miegapelių buveinių plotą ir jų kokybę.

Ilgalaikėje perspektyvoje dalis dabar Lietuvoje žinomų didžiosios miegapelės populiacijų gali išnykti, jeigu ir taip mažuose joms tinkamų buveinių plotuose bus vykdomi plyni miško kirtimai, iškertamas lazdynų trakas, didės buveinių fragmentacija. Kaip pavyzdys, didžiosios miegapelės išnyko Statiškės miške (Lazdijų r.), kur dėl plynų miško kirtimų beveik nebeliko joms tinkamų buveinių, nors ten dar 1960 m. buvo įsteigtas Metelių kraštovaizdžio draustinis.

Didžiųjų miegapelių buveinių tvarkymo darbai pirmiausia turėtų būti vykdomi tose radavietėse, kuriose šios rūšies apsaugos būklė yra nepalanki dėl miškų kirtimo: Rumšiškių miške, Subartonių miške ir Strošiūnų šile.

Grėsmę keliantys veiksniai

10. Pagrindinės grėsmės didžiosioms miegapelėms Lietuvoje pateiktos 2 lentelėje.

2 lentelė. Didžiosioms miegapelėms grėsmę keliantys veiksniai

Grėsmė	Svarba	Aprašymas		Poveikio sumažinimo galimybės
1. Didžiųjų miegapelių buveinėms grėsmę keliantys veiksniai:
1.1. pagrindiniai miško kirtimai	Didelė	Šis veiksnys kelia didžiausią grėsmę didžiųjų miegapelių buveinėms. Pagrindinio naudojimo kirtimų metu medynas kertamas plynai arba smarkiai išretinamas, pirmiausia kertant brandžiausius, tinkamiausius didžiųjų miegapelių slėptuvėms medžius.		Didžiųjų miegapelių buveinėse riboti pagrindinius miško kirtimus ir taikyti specialiuosius miško kirtimus, kuriais būtų formuojama miegapelėms tinkama gyvenamoji aplinka. Didžiųjų miegapelių buveinėse iškelti joms tinkamų inkilų.
1.2. lazdynų trako iškirtimas	Didelė	Ugdomųjų miško kirtimų metu dažnai iškertamas visas lazdynų trakas, kuris yra svarbus didžiųjų miegapelių judėjimui medžių lajomis, o lazdyno riešutai yra vienas iš svarbiausių maisto šaltinių rudenį.		Didžiųjų miegapelių buveinėse riboti lazdynų kirtimą.
1.3. sanitariniai miško kirtimai	Didelė	Iškertami seni drevėti medžiai, kuriuose gali būti didžiųjų miegapelių slėptuvių ir veisimosi vietų.		Didžiųjų miegapelių buveinėse iškelti joms tinkamų inkilų, kurie kompensuotų slėptuvių trūkumą. Suprojektuotose biržėse inventorizuoti, pažymėti ir išsaugoti joms potencialiai tinkamus medžius.
1.4. buveinių fragmentacija ir izoliacija	Didelė	Tinkamų buveinių fragmentacija dėl miškų kirtimo, kelių, elektros perdavimo linijų, dujotiekių tiesimo apsunkina arba visai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą, riboja panmiksiją, mažina genetinę įvairovę.		Reikiamose vietose atvirus plotus užsodinti ąžuolais, palikti savaiminiam miško žėlimui, formuoti mišrius medynus ir tokiu būdu sujungti izoliuotas buveines.
1.5. informacijos apie didžiųjų miegapelių radavietes trūkumas	Didelė	Tipingos didžiosios miegapelės buveinės – brandūs ąžuolynai arba mišrūs medynai su ąžuolais. Aukšta ąžuolo medienos paklausa ir kaina lemia didelį ekonominį spaudimą naudoti tokius medynus. Tai kelia grėsmę, kad didžiųjų miegapelių buveinės gali būti sunaikintos net nesužinojus, kad jos ten gyveno.		Naujų rūšies radaviečių paieška.
2. Didžiųjų miegapelių individus tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys neigiami veiksniai:
2.1. plėšrūnai	Nežinoma		Aktyviojo sezono metu pagrindiniai didžiųjų miegapelių priešai yra pelėdos ir kiaunės. Žiemos įmygiu miegančias didžiąsias miegapeles gali surasti ir suėsti šernai.	Atlikti plėšrūnų poveikio didžiųjų miegapelių populiacijoms tyrimus.
2.2. žuvimas pastatuose	Vidutinė		Didžiosios miegapelės apsigyvena pastatuose, esančiuose šalia jų buveinių, juose žiemoja. Čia jos sugaunamos spąsteliais, įkrenta į indus su vandeniu.	Gyventojų, sodininkų bendrijų narių informavimas (lankstinukai apie didžiąsias miegapeles, kaip elgtis jas radus patalpose, kaip išvengti jų atsitiktinio žuvimo, mokomoji, informacinė medžiaga interneto svetainėse).
2.3. nepalankios meteorologinės sąlygos	Vidutinė		Ekstremalūs gamtos reiškiniai (šalnos, sausros, liūtys, audros) daro neigiamą įtaką didžiųjų miegapelių mitybinių augalų derėjimui, pačioms miegapelėms arba jų buveinėms.	Galimybių sumažinti neigiamą poveikį nėra.

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

11. Nuo 1990 m. Lietuvoje buvo vykdyti šie didžiosios miegapelės inventorizacijos ir moksliniai tyrimai:

11.1. 1990–1998 m. vykdyti didžiųjų miegapelių paplitimo Lietuvoje tyrimai, apimantys kelis atskirus projektus. Tyrimų rezultatai patikimi.

1990 m. pavasarį retų rūšių miegapelių paieškoms 20 Lietuvos miškų (Semeliškių, Perlojos, Statiškės, Drausgirio, Virbalgirio, Pankliškės, Kazlų Rūdos, Rumšiškių, Krekenavos, Radviliškio, Pakražančio, Pajūrio, Kintų, Šventosios, Beržoro, Juodeikių, Šilų, Sedeikių, Vaišniūnų ir Vilkaraisčio) buvo iškelta 520 inkilų, kurie buvo patikrinti tų pačių metų rudenį. Rumšiškių miške aptiktos didžiosios miegapelės. Tyrimus vykdė R. Juškaitis.

1991–1992 m. miegapelių paieškos, iškeliant ir tikrinant inkilus, buvo vykdomos 5 Kaišiadorių rajono vietovėse. Didžiosios miegapelės buvo aptiktos dviejose Strošiūnų šilo vietose. Tyrimus vykdė V. Malinauskas ir D. Dementavičius (Malinauskas V., Dementavičius D. 1993. Didžioji miegapelė (Glis glis L.) Strošiūnų šile. Raudoni lapai, 1: 4–5; Malinauskas V. (sud.). 1998. Kaišiadorių rajono gyvūnijos atlasas. 1986–1997. Žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai, žinduoliai. Vilnius: Gamtos pasaulis).

1997 m. pavasarį retų miegapelių paieškoms 10 Lietuvos miškų (Didžiagirio, Ąžuolyno parke Kaune, Vidzgirio, Utiekos apylinkėse, Perlojos, Pašilių, Vėžaitynės, Dūkštų ąžuolyne, Girelės ir Erimaičių) buvo iškelta po 20 inkilų, kurie buvo patikrinti 1997 m. ir 1998 m. rudenį. Didžiosios miegapelės buvo aptiktos Utiekos apylinkėse ir Dūkštos upelio slėnyje. Tyrimus inicijavo ir vykdė R. Juškaitis, projektą finansavo „Fauna & Flora International“ fondas (Jungtinė Karalystė) (Juškaitis R. 2001. Ar retos Lietuvoje miegapelės? Theriologia Lituanica. 1: 73–80; Juškaitis R. 2003. New data on distribution, habitats and abundance of dormice (Gliridae) in Lithuania. Acta Zoologica Academiae Scientiarum Hungaricae, 49 (Suppl. 1): 55–62);

11.2. 1990–2014 m. vykdyta didžiosios miegapelės populiacijos gausumo stebėsena Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.). Kasmet pavasarį ir rudenį buvo tikrinama 50 inkilų. Gausumas buvo vertinamas pagal 2 rodiklius: užimtų inkilų procentą ir juose rastų didžiųjų miegapelių skaičių. Rezultatai atspindi populiacijos gausumo kitimo tendencijas. Rezultatų patikimumas aukštas. 1991–2002 m. didžiųjų miegapelių gausumas buvo gana stabilus, tačiau 2004–2006 m. buvo registruotas didelis miegapelių gausumo sumažėjimas. Gausumas pradėjo atsistatyti 2007 m. ir 2008 m. pasiekė ankstesnį lygį, o 2011–2014 m. dar šiek tiek padidėjo. Tyrimus vykdė R. Juškaitis savo iniciatyva ir lėšomis (1991–2010), o 2011–2014 m. – V. Augutė, vykdant ES fondo lėšomis finansuotą projektą (Juškaitis R. 2000. Abundance dynamics of Common dormouse (Muscardinus avellanarius), Fat dormouse (Glis glis) and Yellow-necked mouse (Apodemus flavicollis) derived from nestbox occupation. Folia Theriologica Estonica 5: 42–50; Juškaitis R. & Augutė V. 2015. The fat dormouse, Glis glis, in Lithuania: living outside the range of the European beech, Fagus sylvatica. Folia Zoologica, 64 (4): 310–315);

11.3. 2005 m. vykdytas didžiosios miegapelės gyvenamosios aplinkos kiekybinis įvertinimas Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.). Kiekybiškai įvertinti 72 aplinkos faktoriai aplink 31 inkilą Rumšiškių miške. Atlikta statistinė analizė, nustatytas ryšys tarp inkilų užimtumo ir aplinkos faktorių. Rezultatų patikimumas aukštas, pagrįstas statistiškai. Nustatyta, kad svarbiausi aplinkos faktoriai, teigiamai veikiantys didžiųjų miegapelių gyvenamosios vietos pasirinkimą, yra bendras ąžuolų lajų padengimas ir spygliuočių medžių skaičius pirmajame arde, o neigiami faktoriai yra medžių stuobrių ir ant žemės gulinčių rąstų skaičius, rodantis medyno išretėjimą. (Juškaitis R. & Šiožinytė V. 2008. Habitat requirements of the common dormouse (Muscardinus avellanarius) and the fat dormouse (Glis glis) in mature mixed forest in Lithuania. Ekológia (Bratislava), 27 (2): 143–151);

11.4. 2008–2009 m. vykdyti didžiosios miegapelės populiacijos Neries slėnyje ties Airėnais (Vilniaus r.) ir šių miegapelių paplitimo Semeniukų apylinkėse (Trakų r.) tyrimai. Reguliariai tikrinti Neries slėnyje iškelti inkilai, miegapelių paplitimas Semeniukų apylinkėse nustatytas pagal specifiškai išgraužtus lazdynų riešutus. Surinkta duomenų apie didžiųjų miegapelių paplitimą, inkilų panaudojimą, mitybą, svorį, lizdų medžiagą. Rezultatų patikimumas aukštas (Pivoraitė J. 2009. Didžiosios miegapelės (Glis glis) ekologijos bruožai Neries regioniniame parke. Vilniaus universitetas. Bakalauro darbas);

11.5. 2011–2014 m. vykdyti didžiosios miegapelės populiacijos rodiklių tyrimai Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.). Reguliariai tikrinti 18 ha plote gardelės tvarka iškelti 93 inkilai, didžiosios miegapelės žymėtos RFID žymėmis. Surinkti duomenys apie didžiųjų miegapelių aktyvumo sezono trukmę, dauginimąsi, svorio kitimą, populiacijos tankumą pavasarį ir rudenį. Rezultatų patikimumas aukštas (Juškaitis R. & Augutė V. 2015. The fat dormouse, Glis glis, in Lithuania: living outside the range of the European beech, Fagus sylvatica. Folia Zoologica, 64 (4): 310–315);

11.6. 2011–2013 m. vykdyti didžiosios miegapelės mitybos tyrimai Rumšiškių miške (Kaišiadorių r.). Naudota mikroskopinė miegapelių ekskrementų analizė, kurią atliko L. Baltrūnaitė. Tyrimai vykdyti tipiškoje buveinėje 3 metus su skirtingomis mitybinėmis sąlygomis. Nustatyta didžiosios miegapelės maisto sudėtis ir jos kitimas per visą aktyvumo sezoną. Rezultatų patikimumas aukštas (Juškaitis R., Baltrūnaitė L. & Augutė V. 2015. Diet of the fat dormouse (Glis glis) on the northern periphery of its distributional range. Mammal Research, 60 (2): 155–161);

11.7. 2012–2013 m. vykdyti didžiosios miegapelės lizdų parazitų tyrimai Strošiūnų miške (Kaišiadorių r.). Miegapelių lizdai buvo surinkti iš inkilų, nustatytos juose rastų blusų rūšys ir jų gausumas. Rezultatų patikimumas aukštas (Lipatova I., Stanko M., Paulauskas A., Spakovaite S., Gedminas V. 2015. Fleas (Siphonaptera) in the nests of dormice (Gliridae: Rodentia) in Lithuania. Journal of Medical Entomology. 52 (3): 469–474);

11.8. Neries slėnyje ties Airėnais (Vilniaus r.) nuo 2005 m. (R. Juškaitis, J. Pivoraitė, S. Pupininkas) ir Šereitlaukio miške (Pagėgių sav.) nuo 2009 m. (D. Brazauskas) yra vykdoma didžiųjų miegapelių populiacijų gausumo stebėsena, kasmet tikrinant specialiai iškeltus inkilus, tačiau rezultatai nėra paskelbti.

12. Iki šiol Lietuvoje neatliktas didžiosioms miegapelėms tinkamų buveinių plotų nustatymas radavietėse, neįvertintas populiacijų gausumas. Inventorizavus tinkamas miegapelėms buveines radavietėse, būtų galima planuoti tinkamą jų tvarkymą, derinant tai su miškotvarkos projektais. Tai būtų ypač svarbu mažoms populiacijoms, kurioms labiausiai gręsia išnykimas. Taip pat turėtų būti tęsiama naujų dar nežinomų radaviečių paieška, kad jose būtų galima imtis reikiamų apsaugos priemonių, kol šios buveinės dar nėra sunaikintos.

Didžiųjų miegapelių žiemojimo vietų ir natūralių vasaros slėptuvių nustatymas įgalintų sukonkretinti siūlomas apsaugos priemones.

Lietuvoje nevykdyti didžiųjų miegapelių populiacijų genetiniai tyrimai. Maža genetine įvairove pasižyminčios populiacijos turėtų sulaukti ypatingo dėmesio ir specialių apsaugos priemonių, pavyzdžiui, ekologinių koridorių, sujungiančių izoliuotas populiacijas, sukūrimas ar miegapelių perkėlimas iš kitų gausesnių populiacijų.

Apsaugos, tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

13. Apsaugos, tvarkymo planų, skirtų specialiai didžiajai miegapelei, Lietuvoje iki šiol nebuvo.

Šiuo metu dviem saugomoms teritorijoms, kuriose gyvena didžiosios miegapelės, yra parengtas gamtotvarkos planas ir kraštovaizdžio tvarkymo planas:

- Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos upės slėnio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. D1-184 „Dėl Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos upės slėnio gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šiame plane buvo numatyta pagaminti ir iškelti 80 vnt. inkilų su nukeliamu stogeliu didžiosioms miegapelėms Dūkštų ąžuolyno pietinėje dalyje ir Dūkštos upės slėnyje. Priemonė įgyvendinta, Dūkštos upės slėnyje iškeltais inkilais didžiosios miegapelės naudojasi. Kadangi šios populiacijos gausumo stebėsena prieš inkilų iškėlimą ir po jo nebuvo vykdoma, konkretus šios priemonės poveikis populiacijos gausumui nežinomas;

- Strošiūnų valstybinio kraštovaizdžio draustinio tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-757 „Dėl Strošiūnų valstybinio kraštovaizdžio draustinio tvarkymo plano patvirtinimo“. Šiame tvarkymo plane numatytos didžiųjų miegapelių buveinių apsaugos ir tvarkymo priemonės.

III SKYRIUS

DIDŽIOSIOS MIEGAPELĖS APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS

14. Didžiosios miegapelės (Glis glis) apsaugos plano (toliau – Apsaugos planas) tikslas – išsaugoti ne mažiau kaip 10 didžiosios miegapelės populiacijų Lietuvoje, kuriose individų santykinis gausumas rudenį būtų įvertinamas ne mažiau kaip 30 % naudojamų inkilų.

Didžiųjų miegapelių gausumo stebėsena atliekama pagal metodiką, aprašytą Vilniaus universiteto Ekologijos instituto išleistoje knygoje „Gyvūnijos monitoringo metodai“, 2009 m., Vilnius. 

15. Didžiosios miegapelės Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės pateiktos 3 lentelėje.

3 lentelė. Didžiosios miegapelės Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės.

Uždaviniai	Priemonės
1. Apsaugoti didžiosios miegapelės buveines radavietėse.	1.1. patvirtinti ir įgyvendinti parengtus gamtotvarkos ir tvarkymo planus, skirtus didžiųjų miegapelių apsaugai; 1.2. rengti ir įgyvendinti naujus apsaugos veiksmų planus ir / ar gamtotvarkos planus kitoms didžiosios miegapelės radavietėms; 1.3. tobulinti miškų naudojimo saugomose teritorijose teisinį reguliavimą.

2. Padidinti slėptuvių ir veisimosi vietų skaičių radavietėse.	2.1. žinomose radavietėse iškelti didžiosioms miegapelėms tinkamų inkilų; 2.2. žinomose radavietėse formuoti didžiosioms miegapelėms tinkamus medynus; 2.3. žinomose radavietėse suprojektuotose biržėse inventorizuoti, pažymėti ir išsaugoti didžiosioms miegapelėms potencialiai tinkamus medžius.
3. Informuoti visuomenę apie didžiąsias miegapeles ir jų apsaugą.	3.1. išleisti ir tikslinėms grupėms išplatinti lankstinuką apie didžiąsias miegapeles, jų apsaugą, kaip elgtis jas radus patalpose, kaip išvengti jų atsitiktinio žuvimo pastatuose; 3.2. sukurti ir interneto svetainėse pateikti mokamąją, pažintinę informaciją apie didžiąsias miegapeles.
4. Nustatyti didžiosios miegapelės paplitimą Lietuvoje.	4.1. atlikti didžiosios miegapelės naujų radaviečių paiešką, iškeliant ir tikrinant inkilus 20 potencialiai tinkamų buveinių.
5. Vykdyti didžiosios miegapelės populiacijų būklės stebėseną.	5.1. parengti ir įgyvendinti didžiosios miegapelės stebėsenos programą.
6. Atlikti mokslinius tyrimus, skirtus geresnei didžiosios miegapelės apsaugai.	6.1. inventorizuoti didžiosioms miegapelėms tinkamų buveinių plotus radavietėse; 6.2. įvertinti didžiųjų miegapelių populiacijų gausumą radavietėse; 6.3. atlikti genetinius pasirinktų populiacijų individų tyrimus, kurių tikslas – nustatyti populiacijų genetinę įvairovę ir izoliacijos lygį.

______________