Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO 14 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2014 m. d. Nr.
Vilnius
Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, kad būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, kad visuomenėje būtų santarvė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viršenybe, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“. Šios normos įtvirtina Konstitucijos, kaip aukščiausią galią turinčio teisės akto, vietą Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje. Visi valstybinės ir vietos valdžios subjektai yra įpareigoti užtikrinti, kad ši hierarchija nebūtų pažeista. Dėl šios priežasties subjektai, pagal savo jiems teisės aktų suteikiamą kompetenciją, turi užtikrinti, kad nebus priimami teisės aktai, kurie prieštarautų Konstitucijai ir taip pažeistų pamatinį demokratinės teisinės valstybės reikalavimą.
Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – Referendumo įstatymas) 14 straipsnyje nustatyta:
„1. Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.
Šitoks Referendumo įstatyme nustatytas reguliavimas suponuoja, kad Seimas, net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, negali niekaip svarstyti šio klausimo ir jam nėra sudaroma galimybė užkirsti kelią priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, prieštaraujantį Konstitucijai. Referendumo įstatymo reguliavimas leidžia Seimui spręsti tik klausimą dėl referendumo datos paskelbimo.
Konstitucijos 9 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad „referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ Šioje konstitucinėje nuostatoje nėra imperatyviai pasakyta, kad Seimas bet kuriuo atveju privalo skelbti referendumą, jei yra surinktas pakankamas skaičius rinkėjų parašų.
Seimui paskelbus referendumą ir Lietuvos Respublikos piliečiams jo metu priėmus teisės aktą, kuris galimai prieštarauja Konstitucijai, Respublikos Prezidentas neturi teisės įstatymo grąžinti svarstyti iš naujo, o privalo jį pasirašyti ir paskelbti (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis). Toks teisės aktas (išskyrus Konstitucijos pakeitimus, kurie įsigalioja po mėnesio nuo paskelbimo) įsigalioja kitą dieną po paskelbimo. Tik teisės aktui įsigaliojus Seimas (jei referendumu priimtas teisės aktas – įstatymas) gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai. Taigi suponuojama situacija, kai Seimas, net ir esant ekspertų išvadai apie galimą referendumui teikiamo teksto prieštaravimą Konstitucijai, neturi jam suteiktos teisės užkirsti kelią tokio teisės akto priėmimui. Šitaip Seimas negali vykdyti savo Konstitucinės pareigos – nepažeisti Konstitucijos.
Konstitucijos 9 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad „referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“ Vadinasi, Konstitucija deleguoja Tautos atstovybei teisę numatyti, kaip turi būti vykdomos referendumo skelbimo ir vykdymo procedūros, tačiau jos neturi prieštarauti Konstitucijai nepriklausomai nuo to, kas referendumą inicijuoja – 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, ar pats Seimas. Šiuo aspektu Konstitucija nedaro jokio skirtumo tarp referendumo iniciatorių teisinio statuso ir nesuteikia vienam iš jų kokių nors privilegijų.
Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar toks Referendumo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstitucijos 6 straipsnio pirmąją dalį, 7 straipsnio pirmąją dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, nes, vadovaujantis galiojančiu Referendumo įstatymo 14 straipsniu, Seimas negali užkirsti kelio galimai situacijai, kai, bent tam tikrą laiką po referendumu priimto sprendimo įsigaliojimo, Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje galiotų teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.
Dėl šių priežasčių kreipiamės į Konstitucinį Teismą, prašydami ištirti, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis ta apimtimi, kuria Seimui, gavus ekspertų išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio pirmajai daliai, 7 straipsnio pirmajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Seimui, gavus ekspertų išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio pirmajai daliai, 7 straipsnio pirmajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.