Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMO
„DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO 38 STRAIPSNIO 3 DALIS PAGAL NORMŲ TURINĮ IR REGULIAVIMO APIMTĮ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“
PROJEKTAS
2015 m. d. Nr.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (Numeris: I-2721; Žin. 1992, Nr. 22-635; Nauja įstatymo redakcija nuo 2000-07-19: Nr. VIII-1870, Žin., 2000, Nr. 59-1760; Nr. IX-2402 Žin., 2004, Nr. 115-4279; Nr. XII-2052; Paskelbta: TAR, 2015-11-27, Nr. 18860- toliau – Seimo rinkimų įstatymas) 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„3. (...) Kandidatas į Seimo narius taip pat privalo raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai, ar jis yra, ar buvo ir kada buvo kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, ir, jeigu tokių aplinkybių yra, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę patvirtinantį dokumentą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos reikalavimu – Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat atitinkamos formos ir turinio rašytinį sutikimą, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.“
Konstitucijos 56 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais. Šio straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, jog Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.
Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. Nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nagrinėjo minėtos Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostatos perkėlimo į tuo metu galiojusį Seimo rinkimų įstatymą atitiktį Konstitucijai.
Tuo metu galiojusio Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Kandidato į Seimo narius anketoje pilietis, išsikėlęs pats arba keliamas kandidatu į Seimo narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: (...) ar jis turi kitos valstybės pilietybę, - ir pasirašyti. Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė. (...)”.
Konstitucinis Teismas nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2000 m. liepos 19 d. įsigaliojo Seimo priimta nauja Seimo rinkimų įstatymo redakcija (Nr. VIII-1870, 2000 07 18, Žin., 2000, Nr. 59-1760 (2000 07 19)). Šio įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje buvusi Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, įgyvendinimo redakcija buvo tapati ankstesnei:
„Kandidato į Seimo narius anketoje pilietis, išsikėlęs arba keliamas kandidatu į Seimo narius, pats turi įrašyti: (...) ar jis turi kitos valstybės pilietybę (...) ir pasirašyti. Asmuo, kuris yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada tai padarė. (...)“
2004 m. liepos 15 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 30, 34, 38, 39, 51, 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr. IX-2402 Valstybės žinios, 2004-07-24, Nr. 115-4279).
„Kandidatas į Seimo narius taip pat privalo raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai ar jis yra, ar buvo ir kada buvo kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, ir jei tokios aplinkybės yra, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę patvirtinantį dokumentą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos reikalavimu - Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat atitinkamos formos ir turinio rašytinį sutikimą, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.”
Taigi buvo nustatytas papildomas reikalavimas kandidatui į Seimo narius ne raštu atsisakyti priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, bet pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą.
2015 m. lapkričio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 5-1, 9, 10, 11, 15, 17, 18, 25, 26, 35, 37, 38, 39, 41, 43, 51, 55, 56, 61, 67-1, 89, 91, 92, 97 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 93-1 straipsniu įstatymą (Nr. XII-2052; Paskelbta: TAR, 2015-11-27, Nr. 18860)
Šio įstatymo 12 straipsniu pakeistas Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnis išdėstytas nauja redakcija.
Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta:
„3. (...) Kandidatas į Seimo narius taip pat privalo raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai, ar jis yra, ar buvo ir kada buvo kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, ir, jeigu tokių aplinkybių yra, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę patvirtinantį dokumentą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos reikalavimu – Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat atitinkamos formos ir turinio rašytinį sutikimą, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.“
Taigi, lyginant su 1998 m. Konstitucinio Teismo nagrinėta Seimo rinkimų įstatymo redakcija buvo nustatytas papildomas reikalavimas kandidatui į Seimo narius ne raštu atsisakyti priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, bet pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą.
Mums kyla pagrįstų teisinių abejonių, jog Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.
Konstitucinis Teismas savo doktriną Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ atžvilgiu yra suformavęs 1998 m. lapkričio 11 d. Nutarime.
Pasak Konstitucinio Teismo, pažymėtina, kad Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis, kurioje kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei, šios sąvokos nei turinio, nei jos ribų neatskleidžia. Tačiau konstitucinė formuluotė neabejotinai pabrėžia vieną labai svarbų aspektą - politinį priesaikos ar pasižadėjimo pobūdį, nes kalbama apie tam tikrus įsipareigojimus užsienio valstybei.
(...) Kartu pažymėtina, kad priesaika yra tik viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji reikšminga ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo ir jos praradimo procedūrų kontekste. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo piliečiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. Nutarimas).
Pasak Konstitucinio Teismo, būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei - tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai - būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” - įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. Nutarimas).
Analizuojant Konstitucinio Teismo doktriną, darytinos šios išvados:
a) Konstitucinis Teismas pareiškė, kad priesaikos ar pasižadėjimo kitai valstybei atsisakymas tuo pačiu nereiškia kitos valstybės pilietybės netekimo.
b) Kandidatas į Seimo narius, turintis ir kitos valstybės pilietybę, privalo pozityviai išreikšti nuostatą, kad jis nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.
d) Svarbiausias (bet ne vienintelis) būdas konstitucinei sąlygai - būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” - įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.
Analizuojant Konstitucinio Teismo atskleistą Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį ir ginčijamo Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalies turinį matyti šie neatitikimai:
a) Įstatymų leidėjas numato, jog priesaikos ir pasižadėjimo užsienio valstybei galima atsisakyti tik vieninteliu būdu – atsisakant kitos valstybės pilietybės. Kiti, papildomi reikalavimai, alternatyvios galimybės šiai konstitucinei nuostatai vykdyti nėra numatomos.
b) Kitos valstybės pilietybės turėjimas nėra vienintelis būdas būti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Įstatymų leidėjas tokių kitų atvejų nenumato ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei nenustato.
c) Įstatymų leidėjas reikalauja jog kitos valstybės pilietybės atsisakymas įvyktų ir būtų patvirtintas pagal kitos valstybės teisinę sistemą. Kai kuriais atvejais toks reikalavimas gali būti išvis neįgyvendinamas: ar dėl to, kad kita valstybė neturi konstitucinio pilietybės atsisakymo instituto; ar dėl to, kad kitos valstybės teisine sistema negalima pasinaudoti dėl joje vykstančio pilietinio karo/etc.
Taigi, - Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyti didesni apribojimai kandidatui į Seimo narius nei Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje. Todėl mes manome, kad Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.
Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius, turi būti paisoma teisės aktų hierarchijos, dėl kurios draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktais arba jį paneigtų. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas netaikyti teisės akto, prieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktui.
Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).
Todėl mes manome, kad Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Ši nuostata reiškia, kad egzistuoja įstatymo numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Tokiems asmenims Konstitucija atskirų, skirtingų nuo tik Lietuvos pilietybę turinčių piliečių, apribojimų nenumato. Todėl papildomų apribojimų nustatymas, įvykdomas žemesnę galią turinčiu teisės aktu – įstatymu, mūsų požiūriu nėra konstitucinis. Todėl mes manome, kad Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.
Pasak Konstitucinio Teismo, pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.
Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė.
Taigi, konstatuotina, kad dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos ypatybių politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – kuri yra pilnateisė Europos Sąjungoje ir/ar NATO narė - atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, neturėtų būti traktuojami kaip priešingi Konstitucijos saugomoms vertybėms.
Dėl šių priežasčių egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, kad Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio pirmąja dalimi ir 106 straipsnio pirmąja dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį/buvusį kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.