aProjektas

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

 

REZOLIUCIJA

 

 

 

DĖL LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO tarybos 1949 M. VASARIO 16 D. DEKLARACIJOS

 

 

 

2019 m.       d. Nr.

 

 

 

Lietuvos Respublikos Seimas,

 

gerbdamas Lietuvos laisvės kovotojų ir visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą;

 

puoselėdamas tautos istorinės atminties gyvybingumą ir atsinaujinimą;

 

patvirtindamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti kovai prieš sovietų okupaciją, o taip pat vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje;

 

minėdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų vasario 16 dieną Minaičiuose vykusiame suvažiavime pasirašytos deklaracijos (toliau – Deklaracijos) 70-metį;

atkreipdamas dėmesį, kad Deklaracijoje remiamasi anuomet visiškai nauju, tačiau iki šių dienų išliekančiu aktualiu, žmogaus teisių ir laisvių principus įtvirtinančiu tarptautiniu susitarimu – 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija;

 

reikšdamas gilią pagarbą ir dėkingumą Deklaracijos signatarams, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovams – LLKS Tarybos pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui ir LLKS Tarybos nariams Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Juozui Šibailai-Merainiui, Broniui Liesiui-Nakčiai, Leonardui Grigoniui-Užpaliui, Petrui Bartkui-Žadgailai;

 

pabrėždamas, kad Deklaracijoje išdėstyti nepriklausomybės, demokratijos ir žmogaus teisių bei socialinio teisingumo principai, vėliau įtvirtinti ir išplėtoti nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, išlieka aktualūs ir šiandien;

 

matydamas priešiškų jėgų pastangas falsifikuoti Lietuvos laisvės kovų istoriją bei juodinti partizanų atminimą;

 

konstatuoja, kad Deklaracija kartu su kitais suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą bei įtvirtino pamatinę antisovietinės rezistencijos nuostatą – sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimą;

 

skelbia, kad 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracija yra laisvos Lietuvos Respublikos išsaugojimo siekių simbolis, liudijantis tą pačią lietuvių tautos valią bei teisę turėti demokratinę nepriklausomą valstybę, kuria rėmėsi 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios aktai.

 

kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kviesdamas visokeriopai stiprinti ir užtikrinti tinkamą finansavimą istorinės atminties ir pilietiškumo ugdymo programoms, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signatarų ir partizanų vadų bei ilgiausiai kovojusių partizanų gyvenimo ir veiklos istoriniams-moksliniams tyrimams, palaikų paieškai ir identifikavimui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir jo padalinių veiklai bei darbuotojų darbo užmokesčio nuosekliam didinimui, tremties ir rezistencijos muziejams, Lietuvos laisvės kovų atmintinų vietų įamžinimui;

 

pažymi, kad būtina tęsti ir stiprinti tarptautinę informacijos sklaidą apie Lietuvos laisvės kovą ir Deklaracijos istorinę, teisinę ir politinę reikšmę, pabrėžiant Deklaracijoje išdėstytus pamatinius demokratijos, teisingumo, laisvės ir lygiateisiškumo principus, kuriais rėmėsi ir naujausi to meto laisvojo pasaulio susitarimai ir deklaracijos.

Seimo Pirmininkas                                           Viktoras Pranckietis

 

 

Redakcinė komisija:

Seimo nariai

Arūnas Gumuliauskas

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Arvydas Anušauskas

Arvydas Nekrošius